Šokiai Vilniaus gatvėje

by Dovilė Zelčiūtė

Dovilė Zelčiūtė skaitytojui pažįstama kaip išpažintinės poezijos kūrėja, tačiau naujajame rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje" poetė prabyla dar autentiškesniu, nei jai įprasta, balsu; atsiskleidžia ir puikus poetės (auto)ironijos pojūtis. Pastarąjį, be abejo, aptikome ir ankstesnėje jos kūryboje.

Šiame rinkinyje eilėraščių subjekte pasirodo esanti tvirto tikėjimo, gebanti be gražbyliavimo susitelkti į skausmingą, nepagražintą realybę, – artimojo ligą, mirimą ir mirtį, tačiau šios temos išgyvenamos be patoso ir egzaltacijos. Autorė atlieka savo pačios vaidmenį, nesidangstydama jokiomis kaukėmis, ir tai įtikina: poetinė kalba laisva, o kasdienybės ir buitinės detalės sklandžiai derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais.

„Šokiai Vilniaus gatvėje" pasižymi tokia išpažinties pateikimo forma, kuri nė nekvepia sentimentalumu, o susitelkimas į skausmo fenomeną atveria naujas poetinės raiškos galimybes.

108 pages, Hardcover

First published August 20, 2020

Reviews

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Labai asmeniški eilėraščiai apie esančio šalia mirtį ir po to sekantį gedulą. Asmeniški, todėl ne kiekvienam priimtini ir ne kiekvieno suprasti bus. Ir nors rašo, kad juose atsiskleidžia (auto)ironija, man atrodo, kad jos kur kas daugiau būta ankstesnėje kūryboje.

***
Padėk man būti tỹliai
be skundų
vien grožėtis
kas rytą
sprogsta liepos ir ievos baltuoja
įsišvietusius daiktus sukūrei
akims mūsų džiugesiui
būti padėk man
susitaikyti
ką tik atskrido
nežemiški balandėliai
pasirūpinai priminei
miesto scenoje
lenkiuos iki grindinio
girdžiu tavo juoką
vėjas atplėšė dangų
padėk man

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 2 out of 5]

Suklaidino renkantis pavadinimas, galvojau bus apie Vilnių, o čia apie Kaune esančią Vilniaus gatvę. Perskaičiau vistiek, jei jau parsinešiau namo, bet nepatiko. Ne mano tipo eilėraščiai.

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Tokių knygų šiaip jau vengiu. Iš gedėjimo, iš merdėjimų kilusia poezija manęs tikrai nepritrauksi. Nesinori artimo skausmo, bijau, kad nebus estetinės distancijos.
Prie Dovilės Zelčiūtės „Šokių Vilniaus gatvėje“ priėjau iš antro karto. Grįžau, nes girdėjau autorę skaitančią tekstus, parašytus jau po šitos knygos. Be galo nustebino, kaip patirtis užaugina kūrybą. Gal dėl to ir „Šokius Vilniaus gatvėje“ skaičiau lengviau, nenusivyliau.

Man atrodo svarbu, kad Zelčiūtė kūrybą grindžia aiškia vertybine pasaulėžiūra. Jai rašymas nėra blyškus apmąstymo veiksmas. Mirties ir Dievo akivaizdoje kalbėtojos ego nuolat kvestionuojamas pagal krikščionišką pasaulio suvokimą. Skaitant nedingsta pojūtis, lyg poetė kalbėtų ne sau, o tarsi stovėtų scenoje. Ir ji kalba su saviironija, teatrališkumu – naudodama, priemones, kuriomis kituose kontekstuose siekiama priedangos, pašaipos, šaržo ar tiesiog žaidybiškumo. O šįsyk tai suveikia kaip santykį su dramatiška tikrove koreguojantys veiksniai, kaip neveidmainiško kalbėjimo būdas, kuris kartais net su humoru („išėjai į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 14) nukreipia dėmesį nuo asmeniškumų prie žmogiškų silpnybių („Nuolankumo! / Tu jau nulenkei galvą / aš dar ne“, p. 60). Knyga įsimena poetės sugebėjimu valdyti dramatizmą, prireikus tragediją transformuoti į tragikomediją. Nors jos kūryboje teatro kodai nėra naujiena, šįkart man tai pasirodė įspūdinga, nes turinys makabriškas ir skaudus.

Zelčiūtė nebando pasakyti, kad apie mirtį supranta daugiau nei kiti. Ji pirmiausia rašo apie meilę. Kaip meilės kitam sklidiną knygą, „Šokius Vilniaus gatvėje“ ir siūlau skaityti.

[cypt · Rating 4 out of 5]

Pažintį su Zelčiūtės poezija pradėjau nuo apdovanotų "Šokių Vilniaus gatvėje". Tai knyga apie artimo žmogaus, vyro, anot Kubler Ross, mirtį ir mirtimą - labai rupi, skausminga; man paliko įspūdį, kad tas skausmas dažniau ne artikuliuojamas, kiek ateina per buitį - kraują, gydytojų vizitus, vaistus, rutiną. Tokia tarsi kasdienybė, bet ar mirtis, tuo labiau artimo žmogaus, paprastam žmogui yra, gali būti kasdienybė? Ir Zelčiūtės "kasdienybė" turi antrą dugną, tos visos tarsi buitinės detalės tampa ne tik portalu į skausmą ir tuštumą, bet ir savotišku inkaru, duodančiu, už ko užsikabint. Patiko, kad tiek mirtis, tiek ją atveriančios, sykiu ir paslepiančios detalės, tarsi šiaip turinčios būti fonu, išeina į pirmą planą, o "aš" lieka fone. Patiko, kad ta buitis sykiu yra ir dekoracija, vietom ironiška, vietom tokia nutrinta ir nuzulinta, toks apverstas "gyvenimas yra teatras" tropas - jo, teatras, bet į tą įeina ir prarūkyti suplyšę kostiumai, ir prasigėrę režisieriai, ir skurdas, kai praeina šlovė, ir tai, kad visi mato tavo apdarus-vaidmenį, o anapus to tu gal guli kraujuose, toks liūdnasis klounas, nu ir ką.

Gražiausias eilėraštis man buvo šitas (net prisiminiau Parulskio "dangaus durys dažytos"):

***
Motina tėvas
ir mylimasis
keliavo į Dangų
nesiekdami pėdomis žemės
išnešė maišuose
skubioji pagalba
bėgau laiptais
stovėjau prie lango
purčiausi žiūrėdama į tuos medžius
paskutinįjį kartą
jų akimis - į savo kiemą
savo akimis - ieškojau kopėčių
taip akinamai švytėjo
debesys prilenkė snauduliu
palaiminga ramybe -
Šitas
yra mano mylimas Sūnus
(p. 17)

Gal ne tokia poezija, kurią norėčiau skaityti daug kartų ar prie kurios grįžti, bet tokia, kur žmonės sako - "yra knyga".
+ rekomenduoju Neringos recenziją.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 5 out of 5]

stipri knyga. rinkinio eilėraščiai sudaro trūkčiojantį, dramatišką, tuo pat metu asmenišką ir teatrališką pasakojimą apie mylimo žmogaus mirtį ar, tiksliau, mirimą. mirties artėjimo egzaltacija persipina su mirties kasdienybe - rutininė ligonio slauga, slaugančiosios nuovargis, jausmas, kad pamažu kraustaisi iš proto. vilties ir prasmės jausmą eilėraščių subjektei teikia tikėjimas, tačiau religinė simbolika nėra įkyri, o pakylėtumą motyvuoja pačios situacijos išskirtinumas.

[pelekas · Rating 3 out of 5]

2,5

[Judy · Rating 5 out of 5]

Taip tikra, iki pašaknų skausmas netekus artimo.

[Irma Verenė · Rating 4 out of 5]

Knyga ne kiekvienam. Žodžiai ir knygoje alsuojanti emocija - taip pat. Labai nugula į širdį, išgyveni,graudiniesi kartu. Skaitant prieš akis iškyla asmeniniai tavo paties išgyvenimai ir netektys.