Po trilerio jaunimui „Berniukas baltame kambaryje“, iš karto tapusio bestseleriu ir apdovanoto prestižinėmis literatūros premijomis, Karlas Olsbergas parašė antrąjį romaną „Mergaitė keistoje šalyje“. Tai dar vienas baugokas ateities scenarijus, kuris skaitytojui pažeria daugybę filosofinių klausimų. Pasaulį niokoja negailestingas karas. Tik Apšviestųjų slėnyje, atsiribojusiame nuo išorinio pasaulio, žmonės dar gyvena saugiai ir taikiai. Bent jau tuo tiki Sofija. Tačiau dingus draugui Mirkui ji ima abejoti griežta religine bendruomene. Pasprukusi iš slėnio, už kalnų Sofija randa ne mūšio lauką, o, regis, tobulą aukštųjų technologijų visuomenę. Ar gali būti, kad visas ligšiolinis Sofijos gyvenimas buvo apipintas melu? Kas yra tikrovė? O kas – iliuzija? Ką pasirinkti? Įtemptas ir giliaprasmis futuristinis trileris!
Karl Olsberg holds a Ph.D. in artificial intelligence and is the founder of three start-up companies, one of which was named "Start-up of the Year 2000" by German business magazine Wirtschaftswoche. He has written more than 50 books that have been translated into 10 languages, among them several German national bestsellers. He is an active member of the international AI safety community, working together with AI experts to prevent existential risks from advanced AI.
Ähnlich wie bei "Boy in a white room" fand ich die Grundidee super. Aber in der Geschichte selbst gingen mir dann viele Dinge zu schnell, andere hätte man dafür gerne kürzen können.
Praeitų metų pabaigoje pasirodė antroji vokiečių rašytojo Karl Olsberg. Autorius vėl kviečia skaitytojus dirstelėti į ateitį, kuri drauge žavi ir baugina. Kaip ir pirmoje, taip ir antroje dalyje rašytojas mums pateikia bauginantį ir susimąstyti verčiantį ateities pasaulio scenarijų, kuriame karaliauja technologijos, kurios sugebėjo įgyti tokią didelę įtaką ir galią, kad net šiurpas kūnu gali perbėga pagalvojus, kokia ji didelė. Ar išdrįsite atsiversti šią knygą ir nukeliauti į tą artimą ir kartu tolimą pasaulį? Aš išdrįsau ir dabar truputį jums papasakosiu apie „Mergaitę keistoje šalyje“.
Vokiečių rašytojo Karl Olsberg tikriausiai jau nereikia pristatinėti. Dėka „Berniukas baltame kambaryje“ knygos autorius 2018 m. laimėjo Vokietijos jaunimo literatūros premiją. Tačiau tai nėra vienintelis autoriaus gautas apdovanojimas. 2018 m. rašytojas taip pat gavo grožinės jaunimo literatūros premiją „Goldene Leslie“, „Ulmer Unke“ vaikų ir jaunimo literatūros premiją, Fantastų akademijos premija „Seraph“ už geriausią fantastinį romaną vokiečių kalba. Kalbėdamas apie įkvėpimų šaltinį, autorius atvirauja, kad minčių istorijoms semiasi iš jį supančio pasaulio ir kasdienių veiklų: skaitomų knygų, žiūrimų filmų bei maudymosi namuose po dušu. Visas jam šovusias į galvą mintis jis surašo į dokumentą pavadinimu „The next Story“ (liet. kita istorija), kuriame jau yra virš 200 minčių galimoms istorijoms. Rašytojas atskleidžia, kad jam rašant istoriją, mažiausiai kyla 5 –10 naujų idėjų, todėl minčių naujoms istorijoms niekados jam nepritrūks. Vaikystėje rašytojui labai patiko mokslinės fantastikos, vokiečių kuriamą space opera serija Perry Rhodan, kuri daugumai mokslinės fantastikos gerbėjams yra žinoma iš šiais laikais. Galiausiai rašytojas atvirauja, kad kiekvieną dieną stengiasi parašyti bent 1000 žodžių (3,5 puslapių). Puikūs siekiai ir dėka jų, turime šio autorių knygų.
Antroji Karl Olsberg knyga grąžina skaitytojus į ateitį, kuri jau jiems truputį pažįstama dėka „Berniukas baltame kambaryje“. Tik šįkart istoriją pasakoja kitas personažas, mergaitė Sofija, ir į ateities pasaulį, pažerianti daug filosofinių klausymų skaitytojams, pažvelgiame iš kitos pusės. Pagrindinė veikėja Sofija gyvena Apšviestųjų slėnyje. Čia žmonės be kelių išlyginu nenaudoja jokių technologijų ir tiki Dievu, o Biblija yra knyga, kurią visi kone išmoksta atmintinai. Mergina gyvena šiame slėnyje tikėdama jai brukama mintimi, jog už jos namų ribų egzistuoja tikras pragaras, kuriame viešpatauja blogis ir visi pasmerkti kentėti. Mergaitė net nedrįsta kvaršinti sau galvos klausimais, kas iš tiesų gali dėtis už jos gimtojo slėnio ribų, tačiau kai į Sofijos gyvenimą pasibeldžia pirmoji simpatija, kuri drįsta abejoti jiems brukamomis tiesomis, ji priversta priimti tiesą, kad gal viskas nėra taip, kaip jiems visiems yra sakoma. Taip prasideda merginos tiesos ir meilės paieškos keistame, jai kartu pažįstame ir nepažįstamame pasaulyje.
Pats pasakojimas yra padalintas į tris dalis. Kiekviena iš jų įvardija, apie ką bus pasakojamą istorija. Priešingai nei pirmoji dalis, antroji man pasižymėjo sklandesniu ir aiškesniu pasakojimu, kuris nesistengė skaitytojo išmušti iš vėžių visad priverčiant jį ar ją abejoti, ar veikėjas yra virtualioje erdvėje ar realybėje. Tiesa, kadangi veiksmas vyksta vis dėlto pirmosios knygos pristatytame pasaulyje, negalima visiškai atsipalaiduoti ir manyti, jog ši knyga nepažers kokių nors netikėtumų. Nedarykite mano klaidos. Kadangi knyga nuo pat pradžių nesuteikia jokių užuominų apie mėginimą žaisti su jūsų suvokimu, kur iš tiesų vyksta veiksmas, nes tik istorijai įsibėgėjus iš tiesų paaiškėja, jog Sofija gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir pirmos dalies veikėjas, lengva užmigdyti savo budrumą. Laimei, veikėja iki pat paskutinio puslapio išliko budri, o drauge su ja tą gali padaryti ir skaitytojas. Tas realybės ir virtualios realybės persipynimas man yra Karl Olsberg kūrybos perliukas. Reta knyga sukuria netikrumo jausmą ir verčia kiekvieną tekste paminėtą žodį tyrinėti, ieškant bet kokios užuominos, jog autorius tuoj susprogdins kokią nors tavo teksto suvokimą sudrebinančią bombą.
Kitas patikęs dalykas buvo, kad šioje knygoje daugiau dėmesio jau skiriama ne virtualaus pasaulio, bet realaus pasaulio pristatymui ir kokią žalą virtualus pasaulis daro realiajam. Pirmoje dalyje buvo nagrinėjama atvirkščiai – virtualus pasaulis dominavo sukurdamas skaitytojui įspūdį, jog tai realusis. Taigi, šis vietų pakeitimas gerokai praplėtė autoriaus kuriamą ateities pasaulį, paruošdamas nemažai vietos tolimesnėms istorijoms.
Taip pat tas religijos fanatikų gyvenimas mane sužavėjo ir paliko įspūdį. Autorius demonstratyviai Sofijai ir skaitytojui rodė, kaip religija ir mokslas pešasi vienas su kitu, sukurdamas susierzinimą keliančias situacijas. Skaitant knygą, kai veiksmas vyksta Apšviestųjų slėnyje ir religijos fanatikai aiškino pasaulio tvarką bei religijos svarbą, pagaudavau save vis prunkščiant. Skaitydami knygą suprasti kodėl tai dariau. Tikėti, kad egzistuoja aukštesnė jėga nėra blogai, bet kai pasakai, kad akmuo su kažkokiu įspaudų yra toks, kadangi Dievas norėjo tokio akmens, skamba… juokingai.
Tiesa, ši knyga man turėjo dalykų, kurie paliko kartoką skonį ir skaitant istoriją vertė susiraukus kraipyti galvą. Vienas iš jų yra Sofijos romantinė siužeto linija, ant kurios, iš tiesų, laikėsi visa istorija. Merginos suvedimas su vaikinu ir tolimesni veiksmai man pasirodė labai dirbtiniai ir priverstini. O dar jų vystymo greitis…. Atrodo, kad pirmoje pastraipoje jie susipažino, o antroje jau kalba apie santuoką (čia tik iliustracija, kaip greitai vystėsi veikėjų jausmai). Mėginau save įtikinti, kad tai paauglystė, pirmos simpatijos yra regimos kaip toji didžioji meilė, dėl kurios viską darytum, bet tai menkai man padėjo. Galiausiai vėliau tiesiog nusprendžiau sekti istoriją, nes priežastis, kam tą didžioji meilė skirta, buvo aiški, nors, asmeniškai man, tikrai galėtų būti buvusi patobulinta. Dabar romantinė siužeto linija buvo visai ne romantiška ir skirta tik tam, kad autorius dėka Sofijos meilė galėtų ją stumdyti po pasaulį ir versti, kad skaitytojai galėtų daugiau susipažinti su pasauliu ir jame gyvenančiais kitais personažais. Todėl pati pagrindinė veikėja man nebuvo ypatingai patrauklus personažas, bet stebėti technologijomis pagrįstą pasaulį, kai ji pati užaugusi religinių fanatikų apsuptyje, buvo įdomu.
Reziumė. Karl Olsberg antroji knyga „Mergaitė keistoje šalyje“ kviečia skaitytojus tęsti kelionę po ateities pasaulį, kuriame egzistuoja įtraukianti ir pojūčius klaidinanti virtuali tikrovė. Kito personažo dėka autorius praplečia jau pirmoje dalyje sukurtą pasaulį, suteikdamas jam dar daugiau baugaus žavumo ir iškeldamas skaitytojui dar daugiau rimtų filosofinių klausimų. Knyga pasižymi nuoseklesniu ir aiškesniu, mažiau skaitytoją iš vėžiu mėginančiu išmušti pasakojimu, maišant realųjį ir virtualų pasaulius. Knyga puikiai tiks ir patiks skaitytojams, kuriems patiko „Berniukas baltame kambaryje“ ir prijaučia mokslinei fantastikai, trileriams bei distopijai.
„Apšviestųjų slėnis - saugiausia vieta žemėje“, - bent jau taip teigia jam vadovaujantys vikaras ir egzekutorius. Visi, kas peržengia slėnio teritoriją, tampa prarastaisiais. Slėnyje gyvena ir Sofija, penkiolikmetė mergaitė, kuri kaip ir kiti gyventojai laikosi griežtų krikščioniškų nuostatų bei tradicijų. Šioje gyvenvietėje netoleruojamos kalbos apie mokslą ar evoliucijos teoriją (sakoma, kad tai šėtono pramanai), o eretikai be gailesčio baudžiami. Visą gyvenimą Sofija tokioms kalboms nesipriešino, nors jos pačios tėtis to neapsikentė ir jau prieš daugelį metų išvyko iš slėnio, palikdamas ją ir jos mamą. Tačiau vieną dieną mergaitės gyvenime pasirodo Mirkas. Vaikinas, kuris apie pasaulio sukūrimą turi kitokią nuomonę. Jis Sofijai parodo slėnyje uždraustas knygas, kurios kalba apie: mokslininkus, žemės kilmę, istoriją, atradimus bei išradimus. Pradžioje toks Mirko poelgis išgąsdina Sofiją ir ji liepia vaikinui šias knygas sudeginti, antraip jų santykiai - neturi ateities. Tačiau, kai Mirkas dingsta, mergaitė pasiryžta jį surasti, net jei tam reikės palikti slėnį ir susipažinti su kitokiu pasauliu. Už slėnio ribų Sofija atranda visai kitokią, aukštųjų technologijų visuomenę. Ar tikrai šis pasaulis toks "blogas", kaip sakė vikaras ir egzekutorius? Kas tiesa, o kas tik iliuzija?
Pripažinsiu, jog ši, antroji, trilogijos dalis man patiko labiau nei „Berniukas baltame kambaryje“. Taip nutiko todėl, kad joje buvo truputį mažiau sunkiai suprantamų fantastinių dalykų, o ir paliečiama dar viena paauglių mylima tema - jaunų žmonių meilė. Žinoma, ši knyga, kaip ir pirmoji dalis, taip pat turi filosofinio cinkelio, kuris mane abiejose istorijose žavėjo labiausiai (matyt, todėl, kad man įdomi ši sritis).
Pirmiausia, mane labai įtraukė knygos pradžia. Tiesa, gal šiek tiek netinkamas pasirinkimas būtent taip pateikti religiją, nes jaunesnieji skaitytojai gali pamanyti, jog autorius neigiamai vertina šią sritį. Tačiau man asmeniškai įdomumą kėlė tai, kaip buvo pateiktas vikaro ir egzekutoriaus santykis su slėnio gyventojais. Jiedu - tarsi diktatoriai, kurių visi prisibijo, todėl nuolankiai klauso jų nuomonės, neprieštarauja ir bijo sužinoti, domėtis kažkuo nauju, mat tai - uždrausta. Ši situacija iškart priminė senesnius, mums gerai žinomus, istorinius laikotarpius, kai žmonės privalėjo paklusti diktatoriams.
Kitas dalykas, kuris man paliko didžiulį įspūdį ir nuostabą, - knygoje aprašyta ateitis. Kai Sofija atsiduria už slėnio ribų, ji pamato visiškai kitokius žmones: jie praktiškai nebendrauja tarpusavyje, labai retai išeina iš namų, o išėję dėvi šalmus arba kaukes, visur pilna dezinfekcinių priemonių. Visa tai vyksta dėl vienos priežasties - lauke pilna įvairių bakterijų bei virusų, kurių reikia saugotis. Jei knyga būtų parašyta tais metais, kai atsirado koronavirusas, sakyčiau, kad autorius rėmėsi šia patirtimi. Kadangi knyga parašyta anksčiau, belieka tik spėti, jog autorius, rašydamas istoriją apie ateitį, ją labai teisingai nuspėjo, nes visa tai jau pildosi.
Kas liečia filosofinę ribą, iš visų šių dalykų išplaukia dar viena liūdna ateities vizija - žmonės užsisklendė savyje, nebejaučia noro bendrauti, mylėti, o širdyse nebeliko gerumo ir žmogiškumo. Pripažinkime, kad šis scenarijus, deja, tikrai įmanomas, ypač, kai viską pamažu užvaldo technologijos.
Jeigu trumpai apie pagrindinę veikėją, mane be galo žavėjo jos užsispyrimas, atkaklumas, nepasidavimas kitų peršamai nuomonei, drąsa bei ryžtas.
Rekomenduoju tiems, kam patinka tokios knygos, kuriose susipina keletas aktualijų: aukštosios technologijos, jaunatviška, bet stipri meilė, tikėjimo klausimas ir, žinoma, visiems svarbi žmonijos ateitis.
P.S. Skaityti knygas tikrai reikėtų iš eilės, nes nedidelis tęstinumas su pirmąja dalimi yra.
A dystopian view at the near-future with an interesting focus on virtual reality. Nevertheless the story manages to deliver its message heavy-handed and its mix of german and english comes across as cringeworthy rather than natural. The main character is both uninspired and too quickly catching on her new reality. The supporting characters are unsympathetic at best and flat at worst. The book had a good idea, but executed it poorly.
Die Welt hat mir sehr gut gefallen und besonders zum Ende hin war es sehr spannend. Aber die Liebesgeschichte entwickelte sich leider meiner Meinung nach etwas zu schnell.
Sophia wächst in einer Welt auf, die zwar friedlich, aber von strengen religiösen Ritualen bestimmt ist. Doch dann verliebt sie sich und kann sich nicht entscheiden, ob ihre Gefühle etwas Sündiges sind. Als ihr Freund ihr dann obendrein mehrere verbotene Bücher zeigt, wird ihr Weltbild endgültig auf den Kopf gestellt. Also flieht sie aus ihrem Tal und gerät hinein in eine hochtechnisierte Welt.
Das Buch ist in drei Teile gegliedert, die sich auf die verschiedenen Lebenswelten beziehen. Zuerst auf Sophias Leben in der religiösen Enklave, dann der Welt außerhalb davon und schließlich der virtuellen Realität. Wie ich es verstehe, geht es dem Buch auch hauptsächlich darum, diese drei Lebenswelten miteinander zu vergleichen. Viele der Figuren schwärmen für das, was sie nicht kennen und halten es für die bessere Lebenswelt, doch vor allem der Leser lernt alle drei kennen, indem er Sophia auf ihrer Reise begleitet. Dadurch wird vor allem klar, dass es kein Ideal gibt und alle Welten ihre guten und ihre schlechten Seiten haben. Diese Gegenüberstellung hat mir ausgesprochen gut gefallen.
Stilistisch hat sich der Autor zum ersten Band („Boy in a White Room“) weiterentwickelt. Die Gliederung macht das Ganze wesentlich übersichtlicher und jeder Teil bekommt ausreichend Platz zur Ausgestaltung. Die Charaktere fallen leider immer noch etwas eindimensional aus, ich fand es in diesem Band allerdings nicht störend, da der Schwerpunkt des Buchs aus meiner Sicht auf etwas Anderem liegt. Entsprechend ist auch die Handlung zwar nett, aber nicht der Reißer.
Nichtsdestotrotz kann ich das Buch sehr empfehlen. Es nähert sich sehr den „alten Meistern“ der dystopischen Romane, die ihren Schwerpunkt auch eher auf einem Gesellschaftsentwurf hatten als auf ausladenden Handlungen und tiefgreifenden Charakterentwicklungen. In der Tat zeigt „Girl In A Strange Land“ sehr viele Parallelen zu „Brave New World“, ohne dass es jedoch abgekupfert erscheint.
Boy in a White Room mochte ich sehr gerne und daher war es klar, dass ich auch den zweiten Band lesen muss. Karl Olsberg schafft es wieder, eine interessante und durchaus realistische Zukunft zu erschaffen. Abgelegen und ohne (bzw. mit sehr wenig) Technologie lebt die religiöse Gemeinschaft in mehreren Dörfern im sogenannten Stillachtal. In den Schulen wird gelehrt, dass es einen Krieg gab und sie die einzigen, von Gott auserwählten, Überlebenden sind. Sophias neuer Freund Mirko stellt dies immer mehr in Frage und zeigt ihr im Stillachtal verbotene Bücher über verschiedene Wissenschaften und die Evolutionstheorie. Er flüchtet schließlich und Sophia beginnt ebenfalls zu zweifeln.
Wer den ersten Teil mochte, sollte sich auch diesen Band nicht entgehen lassen. Zwar etwas schwächer als der erste Band, dennoch bekommt man eine spannende Geschichte in einer gut durchdachten technologischen Zukunft. Jedoch wurde mir erst am Ende der Zusammenhang zum ersten Band klar und ich muss sagen, dass ich es sehr spannend fand. Karl Olsberg hat Elemente, die in Boy in a White Room eine wichtige Rolle gespielt haben, geschickt in diese Zukunftsvision verpackt.
I really liked this book. The reading was quick and easy and the topic fascinates me. I also loved that there were things from the Boy in a White Room and I just love the ´is it real? is it an illusion?´ thing. Manuel´s story blew my mind, Sophia´s story was more about relationships and love ig? But it was great also. And Mirko (the love interest) was a total sweetheart yk? well, before he went into the simulation but he was still a sweetheart in the end hihi. Sophia kinda got on my nerves at the start but then she started using her brain and we became friends.
Even though the book is good, it might not be for 4 stars, but I´m loving how the author goes about the topic so I´m gonna give it to Karl <3.
I also would like to read the last book of the serie but i think it´s only in german? T-T (having hyperversum flashbacks rn :< )
Es hat Spaß gemacht die Geschichte zu lesen, anfangs war ich erst noch voll skeptisch, aber nach einer Weile mochte ich die Geschichte doch noch, und man lernt ein bisschen die Zukunft kennen da die Geschichte teilweise auch unsere Zukunft verrät, was ich allerdings ziemlich gruselig finde. Ich will nicht das die Geschichte unsere Zukunft wird, das wir tatsächlich in einer Illusion leben werden durch die zukünftige Technologie.
4,5 Sterne, weil ich ein paar Dinge nicht stimmig bzw. zu einfach gelöst fand. Trotzdem ein sehr fesselndes Hörbuch, weswegen ich bereitwillig aufrunde. Diese zukünftige Welt finde ich einfach faszinierend :). Manche Passagen erinnerten auch ein wenig an Ursula Poznanskis "Erebos", eines meiner Lieblingsbücher.
Kaip ir pimosios dvi, ši irgi kėlė dviprasminškus jausmus. Viena vertus, linkstam į holivudinę pusę, pirmos meilės, pirmos kančios. Bet knyga skirta jauniems, iki 18 metų. Tai gal čia viskas ok. Kita vertus, labai gerai parodomi du kraštutinumai, kad kai kada net skauda.
Um ehrlich zu sein: ich habe das Buch nicht zu Ende gelesen. Ich habe bei der Hälfte aufgehört, weil ich einfach keine Lust mehr hatte. Der Anfang war okay, aber sobald der Hauptcharakter (ich hab den Namen vergessen) raus war, fühlte es sich irgendwie komisch an und vieles war gezwungen. Vielleicht wird das Buch besser, deshalb gebe ich keine Bewertung.
3.5! Megaspannende Thematik, gute Twists, aber zu ähnlich wie «Boy In A White Room»: spannende Story, die auf den letzten Seiten fast komplett obsolet gemacht wird.
Sophia kommt von einer Welt ohne Technik in die Welt mit sehr viel Technik - eine Art zweiter Teil zu Boy in a white room. Sehr empfehlenswert für Fan des ersten Buches
Me gusta más la primera parte: chica en una sociedad utópica religiosa, que la segunda: chica en el mundo de los videojuegos. El contraste es muy brusco, aunque convincente, y en la segunda parte necesitaría más conocimientos para disfrutarla
Boy in a White Room mochte ich sehr gerne und daher war es klar, dass ich auch den zweiten Band lesen muss. Karl Olsberg schafft es wieder, eine interessante Zukunft zu erschaffen. Abgelegen und ohne (bzw. mit sehr wenig) Technologie lebt die religiöse Gemeinschaft in mehreren Dörfern im sogenannten Stillachtal. In den Schulen wird gelehrt, dass es einen entsetzlichen Krieg gibt und sie die einzigen, von Gott erwählten Überlebenden sind. Sophias neuer Freund Mirko stellt dies immer mehr in Frage und zeigt ihr verbotene Bücher über Geologie und die Evolutionstheorie. Er flüchtet schließlich und Sophia beginnt ebenfalls zu zweifeln.
Die Entwicklung zwischen Mirko und Sophia ging mir hierbei deutlich zu schnell. Sie kennen sich nur wenige Monate (etwa vier, wenn ich mich richtig erinnere) und trotzdem vermisst Sophia ihn nach seinem Verschwinden extrem und behauptet, er wäre ihr Seelenverwandter und die große Liebe. Etwas mehr Zeit in diese Beziehung zu stecken, hätte dem Nachvollziehen von Sophias Gefühlen definitiv geholfen. Dennoch war das Zweifeln Sophias an ihrer Glaubensgemeinschaft sehr gut dargestellt. Sie ist zunächst nicht davon überzeugt, dass Mirko Recht haben könnte, und es vergehen mehrere Wochen, bis sie die ersten "falschen" Schritte macht. Dieser Prozess hat mir wirklich gut gefallen.
Ebenfalls gut gefallen hat mir die Darstellung der Welt außerhalb des Stillachtals, mit all der Technologie, die es mittlerweile gibt. Einzig die wichtigen Erklärungen zu den so genannten Titanen gingen mir hier etwas zu schnell. Generell hätte der Teil in der technologischen Welt etwas länger sein können, da hier im Gegensatz zum Teil im Stillachtal alles Schlag auf Schlag geht.
Sophia gefiel mir als Protagonistin sehr gut. Sie ist clever, hinterfragt viele Dinge, aber man konnte dennoch spüren, dass ihre Erziehung nicht von jetzt auf gleich spurlos verschwindet. Auch die Nebencharaktere in der technologischen Welt haben mir gut gefallen. Erst am Ende wurde mir der Zusammenhang zum ersten Band klar und ich muss sagen, dass ich es sehr spannend fand. Karl Olsberg hat Elemente, die in Boy in a White Room eine wichtige Rolle gespielt haben, geschickt in diese Zukunftsvision verpackt.
Wer den ersten Teil mochte, sollte sich auch diesen Band nicht entgehen lassen. Zwar etwas schwächer als der erste Band, dennoch bekommt man eine spannende Geschichte in einer gut durchdachten technologischen Zukunft.
Der erste Teil war, naja, zwar langweilig, wegen dem ganzen religiösen Zeug, aber hat mich gar nicht mal so getobt, wie die Liebesbeziehung. Gott, so klischeehaft 😭😭😒 Vor allem: sie sind 15!!! Bin ich die einzige hier im Raum, die 15 noch zu jung für Romance findet? Anscheinend. Ich mein, es spielt zwar im Jahr 2060+ und dort hat man wahrscheinlich schon mit 5 Jahren S*x, aber... uff, ich finds trotzdem unrealistisch/klischeehaft/eklig.
Als dann aber die Drohne ins Spiel kam, wurde endlich alles ein wenig spannender!
Der erste Teil klingt langweilig, aber lasst euch davon nicht abschrecken! Die beiden anderen Teile sind extrem spannend und aufregend! Wie auch der 1. Band (boy in a white room) fühlst du dich wie auf einer Achterbahn der Illusion. Warum auch immer ich geglaubt habe, dass diesmal der Autor nicht so viel Illusion reinschreibt, aber ich habe mich geirrt. In seiner Welt weiß man halt echt nie wirklich, was Realität und was Imagination ist. Ständig denkst du, die Charaktere haben es geschafft... und Puff, befinden sie sich in einer weiteren Simulation.
Was aber nichts Schlechtes ist! Ich mag es sehr, wie Karl Olsberg mit der Realität spielt und und die Augen öffnen will, dass wir auch nie wirklich dem trauen können, was wir sehen, sondern uns schlichtweg auf unsere Gefühl vertrauen müssen. Wer weiß, vielleicht ist das hier auch bloß eine Simulation – wer kann das schon wissen.
Die Fortsetzung von Boy In A White Room war eindeutig eine Verbesserung! Ich habe das Buch innerhalb von wenigen Tagen verschlungen und es war echt spannend. Leider hat mir die Aufteilung der Geschichte nicht so richtig gefallen (der erste Teil war zu lang, während der zweite und wichtigere Teil etwas gehetzt und zu schnell erzählt wurde). Nichtsdestotrotz wieder eine originelle Story, die ich so nicht erwartet hätte.
I read this book in its Czech translation, and it is certainly the worst book I have read this year. The pacing of the book is strange, with basic concepts being stretched out for pages and pages, but major plot points moving fairly quickly when they do appear. The romance within this book seemed extremely rushed and cringey to me. Additionally, while I was hoping for some thought provoking ideas about the nature of the world (given the vast shift in perspective that Sophia goes through), I was severely disappointed.
I guess part of the problem is that I was not looking for dystopian fiction so heavily tinged with romance, but the pacing throughout the book is a major flaw regardless.