Žuvys fontanuose

by Evelina Daciūtė, Ausra Kiudulaite (illustrator)

Poezijos knygos „Žuvys fontantuose“ autorė - Evelina Daciūtė, iliustratorė - Aušra Kiudulaitė. Tai - kūrybinis duetas, daugybės apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje gavusios knygos „Laimė yra lapė" autorės. Šia knyga kūrėjos debiutuoja suaugusiųjų literatūros lauke. Evelinos eilėraščiai pasakoja istorijas. Juose - kasdienybės, kelionių, santykių, pokalbių nuotrupos. Aušros iliustracijos keliauja jų paribiais ir brėžia formas, ištraukia spalvas ir faktūras. Jos ne apie veiksmą, ne apie konkrečius vaizdus ar objektus, jos – apie jausmą, apie tai, kas gimsta skaitant poeziją, į kokias jausenas ir būsenas ji nuplukdo.
Eilėraščių autorė sako, kad poezija suaugusiems gimsta iš širdies užkaborių. Negali surežisuoti, koks bus eilėraštis – rimuotas ar ne. Kaip baigsis prasidėjęs. Labiau nei nustebinti netikėtom formom ar išskirtinėm metaforom ji nori, kad tekstai atlieptų: skaitytojas atpažintų savo būsenas arba jie padėtų įsivaizduoti, ką galėjo jausti kitas.

Genres: Poetry

136 pages, Paperback

First published January 1, 2020

About the author

Evelina Daciūtė is an author of children’s books with a a collection of poetry for adults entitled Žuvys fontanuose. Her debut book was a collection of children’s stories Meškių istorijos (illustrated by Rasa Kaper). Daciutė’s book Drambliai ėjo į svečius (illustrated by Inga Dagilė) was nominated by the Lithuanian Section of IBBY in 2015 as the best children’s book and was translated into Chinese, Russian and Greek. E. Daciūtės’s best known children’s book Laimė yra lapė (illustrated by Aušra Kiudulaitė) received the Domicėlė Tarabildienė Award from the Lithuanian Section of IBBY in 2016 for the most beautiful book of the year, as well as illustrator prizes from Nami, South Korea, Sharjah, and the Bologna Children’s Book Fair. In 2019, it received The Batchelder Award, granted by the American Library Association for the most exceptional children’s book published in the US which has not been written in the United States nor in English. In 2018, the book was included in the IBBY honorary list for its illustrations, and in 2019, in The White Raven catalogue of the world’s most influential children’s books. Daciutė’s book was translated into English, Chinese, Korean, Latvian, Romanian, Slovak, Estonian, Turkish, Croatian, Western Armenian and Ukrainian, and two plays have been staged based on it by Lithuanian theatre directors.

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

TL;DR: DAUG PRICITAVAU, DAUG PANAŠUMŲ Į DAINAS, PATIKO

Nežinau, ko tikėjausi iš "Žuvų fontanuose", bet tos žuvelės buvo visiškai kitokios, nei tikėjausi. Nesu l. nuosekli poezijos skaitytoja; dabar labai svajoju apie Švelnumą, ant stalo guli Naujieji sonetai, bet vis dar neatsiverčiu... Bet suprantu, kad visuose šiuose bus daug Rimties. Gal pas Jonyną mažiau (ypač kai jis skaito gyvai...), bet ta poezija vis tiek kažkokia Didelė, apie Esmes.

Gal ir Daciūtės tekstai yra apie esmes? Nežinau, nesu tikra, kad pavyko iki galo šiuos eilėraščius perskaityti, bet mintys kilo tokios:

1. Pusėj knygos skaitydama nervinausi, kad neatitinka ritmas, toj ar anoj eilutėj per mažai / per daug skiemenų, bet paskui kažkaip supratau, kad tas ir yra faina ir nepadaro jos tekstų nuglostytais surimuotais posmeliais.

2. Nors tik viena knygos dalis vadinasi "Romansai", skaitydama visą knygą aš tarsi galvoj girdėjau "Hiperbolę", Smoriginą, Orlovą, netgi Keistuolius. Man atrodo, kad Daciūtės tekstai tiesiog skirti dainuoti - jie turi ir lengvumo, bet ir vizualumo, tokių pagaunančių vaizdinių. O gal ir yra įkvėpti muzikos, pvz čia - kuo ne Keistuolių "Užsitęsusios vaikystės ruduo"?:

[...]
takelis pieva iki ežero nubėga
juo vakaras naktin nuslysta
va toj šaly vaikystė mano miega
ir mintimis dalis manęs vis grįžta
(p. 13)

O čia - kaip "Išgalvoto gyvenimo" + "Foje" tęsinys 21 a.:

išgalvoti

nakties šešėliai per visą ilgį
tamsa virš miesto per visą plotį
manęs nemato tavęs negirdi
mes nespalvoti mes išgalvoti

kažkas štai šiąnakt mus susapnavo
ir mes išnyksim ryte pabudę
o šis gyvenimas visai ne tavo
tuščia iliuzija kaip mes abudu

ir nieko tikra ir nieko šventa
žvaigždėm ištaškė tik juodą naktį
kas dar sapnuoja - mes pagyvenkim
jei aš vos smilkčiau prašau uždegti
(p. 25)

O čia - grynai "pabraidžiok su manim po gaivią rasą": "pašok su manimi šią baltą dieną" (p. 37).
O šitą mylėčiau ir dainuočiau net sapne (kažkodėl atrodo, kad šita daina - Grebenščikovo):

juodi katinai

kai iš ženklo išeina juodasis mėnulis
į namus ima slysti juodi katinai
planavai vėl pradėti gyventi nuo nulio
o staiga pasiklydus jau nebežinai

ir svarstai palūkėti dar vieną savaitę
pamatuoti pasverti devynis kartus
varpeliu tyliai skambantis katinas slenka
ir žingsneliais matuoja ne savo namus

prieš išsmukdamas jis atsisuka kartą
lyg žinotų kažką ko pati nežinai
kelio planą vardus gal slaptažodį vartų
tu užmirši bet tik ne juodi katinai
(p. 42)

Dar viena, ši iš Mashina vremeni (tik ta antra eilutė man tokia sprangi, kaip prastas vertimas):

jis buvo kurčias o ji nebylė
tuose namuose viešpatavo tyla
netarškėjo juose netgi indai
durys verdavos slopiai be triukšmo
ir be garso vanduo lašėjo
[...]
(p. 88)

O čia - grynai Eltonas ir jo Boy in the Red Shoes:

[...]
ir bevardėje kalvėj už kaimo
kalvis kerta virš batų raudonų
o tik šokti norėjos iš laimės
tarp pavasario žydinčių sodų

ten lelijom išraižytoj spintoj
tarp krakmolytų ledo paklodžių
guli batai dėžėj užrakinti
ir natas iš toli gaudo godžiai
(p. 62)

3. Be galo gražus knygos dizainas, ir patys eilėraščiai išdėlioti kaip šaškės, vienas posmas kairiau, kitas dešiniau, neina nurašyti. Ir tie Kiudulaitės piešiniai! Sakyčiau, net geriau suderėjo nei Lapė, jei tai įmanoma.

4. Mylimiausi eilėraščiai - kokie keturi penki, bet nurašau du.
Šitas - vėl su tapatybiniais viražais, bet tas rimas! - gal irgi iš dainų??:

du trim

mano rankos smirda žuvim
popietei ji kvepianti dūmu
gula ant duonos
kainavo du trim

akimirką rodės ne sūnų
glėby laikau o marių žuvelę
seiliojas spurda tuoj ners

ant stalo dar trūksta vandens
girdžiu tariant
man oro - sau pasakau
ne šiandien į gylį
ne šiandien į jūrą
štilis

ta pardavėja sustabdė
imkite žuvį šviežia
kartas pro jas
pavyksta praeiti
pranerti
tik ne šįsyk
pagavo žuvim
suspurdėjau tinkle

svarbiausia
ant stalo padėti
vandens atsigerti
(p. 72)

O šitas šiaip žiauriai patiko, gal net toks abrutytiškas:

kelionė lėktuvu

išgirdau prieš kylant lėktuvui
jo vardas tikrai buvo Džonas
o jos nežinau tarkim Džeinė
sutūpę abu man prie šonų

Dievas tėvas sūnus iš kairės
dešinėj šventoji dvasia
pusantros valandos kelionėj
nors sėdėjom visai ne trise

delnuose aš laikiau sučiupus
savo mažojo vaiko kojas
žiū pataikys tokie jie trapūs
pietų metas vaikas miegojo

ačiū Dievui - galvoj kartojau
tą akimirką kaip jis centrinė
kaimynų delnuos po planšetę
knygoj jo konsteblis gynė

nuo žudiko gimtąjį miestą
ekrane jos didelėm raidėm
liejosi meilės istorija
ir matyt laimingai baigės

mums leidžiantis į Baltimorę
šventoji dvasia man prabilo
šis vaikas geras keliautojas
ir lyg moira siūlą nuvijo

į kitus lėktuvus kur dar neskrenda
apie juos tik tai sužinojau
kad sėdėt mėgo Džonas ir Džeinė
ne šalia o kitiems prie šono
(p. 92)

Mažiau patiko:

1. Dažnas topas "aš esu visos moterys", šiuo atveju: "manyje šimtas dvidešimt moterų" (p. 8). Taip, žmonės turi daug kaukių / soc vaidmenų, ir lyčių vaidmenų ir tapatinimosi yra visokiausių, nieko blogo tai pastebėti, bet tiesiog jau taip nebenauja, kad tapatintis galima, bet skaityti nebedžiugina.

2. Kai kurie rimai - atrodo nu truputį iš reikalo, tokie "kaip gražiai pasakiau", pvz:

[...]
kodėl gi jie įrengė langą
toj vietoj kur laiptai į dangų
(p. 78)

Ir šiaip kai kurie tekstai, atrodo, svarbūs labiau asmeniškai, kaip savęs / savo patirčių dokumentavimas; pro juos truputį skverbiesi ir nesupranti, kodėl jiems reikia to tavo žvilgsnio.
Bet tie man patikusieji - wow, skaitau vis iš naujo ir džiaugiuosi. Net ir tas estradiškumas / keistas ryšys su muzika yra kažkoks maginis, kaip koks miuziklo - savotiško žanro, bet keliančio šitokią priklausomybę - žavesys. Tikiuos, ji toliau rašys eilėraščius ne tik vaikams, labai norisi pamatyti, kaip toliau keisis ir tobulės tas stilius.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Tolimesni pamąstymai apie poeziją. Ši man netgi visai patiko, ir vis tiek vienu metu pradėjau galvoti, ar nėra kai kuriuose jos eilėraščiuose bandymo pabūti truputį H. Radausku, kuris besimokant mokykloje man visai patiko, bet kartais atrodo, kad tuo metu patiko viskas, kas ne B. Sruoga, Maironis ir V. Mačernis, ir kad būtų neblogai iš naujo perskaityt ir santykį atrast, nes kaip sykis tie radauskiški eilėraščiai man kaip tik mažiau patiko.

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiame aukšte
kai iš lifto išlipi į kairę o paskui į dešinę
sėdžiu prie juodo stalo ant kurio krūva popierių
kompiuteris spausdintuvas pora knygų žirklės
didelis puodas chrizantemų arbatos seni bilietai
kinų kalbos vadovėlis aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš - kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos telpančiom knygom
durim į didelį sodą įrėmintą senstančių medžių
saulei kur ne kur įspintant ir gulant ant akmenų
ilsiuosi žolėj ir galvoju apie tą kitą - kuri pajūry

[Ieva Visockienė]

Nedrįstu ir nežinau kaip vertinti žvaigždutėmis - labai jau kukli mano patirtis skaitant eiles. Vietomis labai "suskambėjo", o vietomis, deja, abejinga likau.

[Edita Kazakevičienė · Rating 5 out of 5]

Kaip gera skaityti poeziją savo malonumui, kai nereikia nieko interpretuoti ir per jėgą pamatyti. Kai leidi eilėraščiui į tave įtekėti ir nešti pasroviui, plūduriuoti, o po to tiesiog išmesti į krantą. Su naujom mintim ir jausmais.

Gali padėti kablelį, tašką ar pauzę, ten kur tau norisi. Perskaitai eilėraštį ir kažkas ima iš jo ir įstringa. Man taip buvo su prisukamu apelsinu iš „vienos dienos kronika”. Plaunu indus, gaminu pietus, prabundu naktį nuraminti vaiko – o mano mintyse prisukamas apelsinas rieda. Prireikė kokios savaitės, kol jis iš galvos išgaravo. Dar vienas poezijos privalumas yra tas, kad ją galima skaityti daug kartų, gali pradėti nuo knygos vidurio arba pabaigos, ir kiekvienąkart ieškoti tai, ko tuo metu tau reikia.

Čia atradau šiek tiek užkalbėjimų ir raganų, chalatų ir pampersų, meilės ir ilgesio, moters ir mamos, vaikystės ir prisiminimų, mirties ir vilties. To, kas yra kiekvienoje iš mūsų, to, kas mus jungia ir vienija. Be to, kai kurie eilėraščiai atkeliavę iš labai toli: Amerikos, Kinijos, ir, žinoma, Lietuvos miestų ir miestelių. Daug kam aktuali ir artima emigracijos tema, netgi visas skyrius pavadintas „(e)migracijos sindromas”.

Skaitydama dažnai pagalvoju, kad ir aš tai išgyvenau, tai irgi apie mane. Mano zodiako ženklas Žuvys ir kartais iš tiesų jaučiuosi, tarsi iš upės būčiau įmesta į fontaną. Poezijos magija – poeto žodžiais užrašyti tavo paties jausmus ir būsenas, suartinti visiškai nepažįstamus žmones. Nors pavadinimas labai vasariškas, tačiau baltas viršelis man taip tobulai tinka prie sniego už lango. Kai tiesiog norisi atsiversti baltą lapą ir pradėti dieną iš pradžių – kad ir nuo eilėraščio.

P.S. Skaityti šią knygą galiu tik būdama viena, nes mano mažių labai traukia spalvoti koliažai, o ypač baltas viršelis, ir jis vis kėsinasi jį išpaišyti :)
https://profesionalimama.wordpress.co...

[Lijana · Rating 2 out of 5]

Kiek daug priklijuotų žvaigždučių šioms eilėms, o man niekaip nesinori dosniai dalintis.
Ir taip dėliojau, ir anaip, ir spalvotas lipdžiau, ir nespalvinau, bet ne mano šitas kasdienis moteriškumas su buitim, vaikais, puodais, miltais, ilgesiu ar muzika (net muzika ne mano).

[Joana · Rating 5 out of 5]

Kai kalba eina apie gerą poezijos knygą, keista žymėti "I'm finished" po to, kai pirmą kartą ją perskaitai. Nes Evelinos poezija gyva, ji atliepia, ji palenda po oda ir sukelia nugara perbėgančius šiurpuliukus arba saldų mestelėjimo atgal į karštą ir lipnią kaip kriaušę rugpjūčio popietę Taikos gatvėje, į mano studentiškus laikus, kai skaitai, ir atrodo, kad tai apie mane (džyz, juk juose yra netgi Stingas!), todėl šitą knygą visada norėsis pavartyti vėl ir vėl ir vėl.
Poezijoje aš esu ne ieškotoja ir gurmanė, labiau mėgstu tai, kas patikrinta, kas švaru ir estetiška, kur sudėti skyrybos ženklai ir pabaigos gražiai rimuojasi. Kadangi žinojau, kad šioje knygoje ne visur to bus, mane truputį gasdino, kaip aš tai įvertinsiu. Pasirodo, įvertinau labai gerai - turinys leidžia pamiršti apie formą, ir su kiekvienu "kąsniu" supranti, kad buvo verta nerti į šitą nuotykį ir išlipti iš sau įprastų rėmų. Juolab, kad Evelina meistriškai žaidžia forma savo eilėraščiuose, ji privalumas, o ne trūkumas, taip pat kaip ir visa knygos komanda meistriškai sužaidė apipavidalindami knygą - ji tokia balta, švari, neįprasta, ir jos estetika taip gerai papildo eilėraščių turinį. Tas tik tam tikru kampu tematomas pavadinimas, kaip ir daugialypės erdvės po jos žodžiais, o dar tie puslapių skaičiukai ne ten, kur visada!.. Man viskas susipynė į tobulą dermę.
Ir vis dėlto didžiausi komplimentai autorei, kad tai poezija ne tik tai apie tai, kas gražu. Apie gyvenimą, apie moteris ir apie meilę, visokią, kaip gyvenimas, ir apie moteris, kurios gyvena mumyse nuo vaikystės iki pat dabar, apie tuos, kurie negimė, ir apie tuos, kurie mirė, ačiū Evelinai, kad išdrįso visa tai garsiai pasakyti ir sukėlė šitiek daug JAUSMO.

[Agnė Nananai · Rating 5 out of 5]

Laibai rekomenduoju toms (na man ji atrodo labiau moteriškai auditorijai tinkanti), kurios seniai skaitė poeziją. Šie eilėraščiai susiskaitys gaiviai, bet tai nereiškia, kad po jų nieko neliks. Temos, rimas, istorijos juose - man atrodo kiekviena atpažins dalelę savo vidinių būsenų.
Knyga mažutė, jauki, tarsi užrašinė, kurią atsivertus primeni sau apie kažką svarbaus. Eilėraščių baltus puslapius puikiai papildo spalvotos koliažo abstrakcijos.

[Jolita Mikalonienė · Rating 5 out of 5]

Su šia knyga vėl atradau poeziją ir susipažinau su šiųdiene poezija...🥰

[Kristina V. · Rating 5 out of 5]

Geriausia poezijos knyga, kurią skaičiau per 10 metų. O aš poezijos skaitau daug. Tikrai dar daug kartų pakelsiu paskaityti, ypač kai gyvenimas užgriūva ir dėl emocinės sveikatos jį palikti reikia :) Visiem labai rekomenduoju. Šios eilės tarsi savęs stebėjimas iš šalies, jos mano galvoje vėl suvienija visą pasaulį ir primena, kad niekas ir viskas yra mūsų, kad per gyvenimą nereikia plaukti, bet geriau leisti jam tave plukdyti.

Tiems, kas nežino, ar patiks, pasakysiu, kad eilės yra vaizdingos, su daug asociacijų, biškutį pagrįstos mūsų tradicijų/legendų vaizdiniais, emocinės, o ne diskusinės. Primena Radauską. Nėra politinės ar pagrįstos laikotarpiu, kaip kad Button Poetry būtų.

[Elena Apyniene · Rating 5 out of 5]

Buvo palietusių, buvo neskambėjusių, buvo lyg žaibu trenkusių, buvo kritusių įkritusių pasilikusių. Ilgam. Eilėraščių.
Ir gražus pabaigos žodis. Puikus susitikimas vis gi buvo.

[Knygų tinklaraštis (Gintarė Žarkova)]

EVELINA DACIŪTĖ “ŽUVYS FONTANUOSE” (2020 m.)

Nuostabi poezijos knyga, kuri buvo tarsi etiudas sielai. Knygos redaktorius Julius Keleras taikliai skaitytojui primena, kad “Prisipažinkime: juk dėl to ir skaitome poeziją - per meistriškai atsiveriantį kalbos grožį norėdami patirti savo žmogiškumą visais įmanomais aspektais.” Išties, patirtis įstabi, kalbos grožis puikus ir knyga verta dėmesio. Kai kurie eilėraščiai pataiko tiesiai į dabartinę būseną, kai kurie eilėraščiai tolimi, kai kurie eilėraščiai priverčia savęs daug ko klausti, išklausyti, suklusti, neišjausti, bet abejingo nepalieka. Inspiracija, pakyli būsena. Senokai skaičiau poeziją sau, tad tikrai gavau pakilią dovaną, gerą laiką skaitant, ramybę ir šypseną. LENGVUMĄ. Ačiū autorei. Taip pat, labai estetiška, graži knyga, minimalistinis dizainas, žinau, kad ją vis paimsiu skaityti vėl ir vėl. Nes eilėraščiai…juose kaskart kitokį atspalvį savo būsenos atrandi. Kaip kad žvelgtum į upę, su kaskart vis kitokiais atspalviais ir išjaustom nuotaikom. Bet visada lengvai bėgančia pirmyn.

Labiausiai man artimi ir kalbinantys sielą šie eilėraščiai:
“kita aš,” “kaip užtvenktos upės,” “palijo vyrais,” “lai mergaitės,” “visos apylinkės raganos,” “glostymai,” “laikas,” “apie drąsą,” “palinkėjimas” ir kiti.

[Simona Mauliūtė · Rating 4 out of 5]

Iki 5 žvaigždučių man “kažko” trūko, gal įsijautimo?Pradžioje taaaaip sunkiai įsivažiavau, nors buvo eilių, kurios tikrai sugriebė man paširdžius, tačiau rodėsi, kad knyga ne visiškai mano…kad nesulauksiu tos akimirkos, kada galėsiu poetės žodžius sujungti su savo sielos muzika. Tačiau kuo labiau knygą “vartojau”, tuo labiau patiko.

Eilėraštis “Kolumbas” mane iš vis ištaškė. Tai žodžiai, kuriuos būtinai pasakysiu savo dukroms. ❤️

Emigracijos, moters padėties ir jos buities tematikos eilėraščiai man susiskaitė skaniai. Gal dėlto, kad visos šios temos man pastaruosius metus labai aktualios. Aš tuo gyvenu.

[Aneta Bastytė · Rating 5 out of 5]

Labai patiko. Jaukiai, šiuolaikiškai. Perskaitai ir jauti žodžius, vietas, jausmus. Artima.

[Greta / meile.knygoms · Rating 4 out of 5]

Nekasdieniškai kasdieniška poezija, kurią nebus taip sunku prisijaukinti, kaip gali pasirodyti.

Žinot, mano santykis su poezija niekada nebuvo labai draugiškas. Ne patys geriausi prisiminimai iškyla iš mokyklos laikų, kai buvo liepta skaityti vienas ar kitas sunkiai paaugliui suprantamas eiles ir įsivaizduoti bei suprasti tai, ko nori mokytoja, tai, ką supranta būtent ji ar dar kažkas, bet ne aš pati. Tad dėl tų karčių patirčių poezijos visuomet prisibijau ir renkuosi labai labai atsargiai.

Su „Žuvys fontanuose“ buvo ne išimtis – prisibijojau ir į rankas ėmiau labai nedrąsiai. Ypač po visų liaupsių, kurias teko perskaityti. Bet, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad liaupsės išties buvo neveltui – likau maloniai nustebinta.

Nemeluosiu, kad visus eilėraščius supratau – toli gražu ne. Bet poezijos grožis tame ir slypi – ji tokia spalvota ir skirtinga, kad kiekvienas ras kažką sau, bet nebūtinai viskas patiks ir viskas bus aišku nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

Ši poezija – ypač kasdieniška. Apie paprastus dalykus, kuriais gyvename kiekvienas iš mūsų. Apie mane, tave, apie visus mus. Gal todėl dauguma eilėraščių įsimena, nepraslįsta pro akis, paliečia ir tarsi įsismelkia vidun.

O didžiausias pliusas – kad nebūtina skaityti visko iš eilės. Gali tiesiog atsiversti bet kurį puslapį ir gausi pliūpsnį šilumos bei gerų emocijų. Šiandien gali skaityti pirmą, o rytoj – penkioliktą eilėraštį. Ir smagu bus abiem atvejais. Tai ir žavi – kad gali rinktis pagal nuotaiką, pavadinimą ar ką tik norisi, ir tikrai neprašausi.

Jei turit keistą santykį su poezija arba nesate dideli jos gerbėjai, bet smalsumas vis tiek kankina, tai tikrai rekomenduoju pabandyti susidraugauti su „Žuvys fontanuose“ – poezija, kuri neturi rėmų, kuri neįkalins skaitytojo, o kaip tik leis surasti kažką savo ir suprasti ją taip, kaip norisi skaitytojui.