Knyga nemoko įveikti jautrumo. Ji pataria gerbti savo jautriąją prigimtį ir daryti stebuklus, kaip jums ir skirta. – Deborah Ward
Knygoje „Aš esu jautrus“, aprėpiančioje prisiminimus, mokslinius tyrimus ir praktinius patarimus, Deborah Ward pasakoja apie savo, itin jautraus žmogaus, gyvenimą nuo vaikystės iki brandaus amžiaus. Per asmeninius potyrius – pernelyg didelį dirglumą, darbą, bendravimą, santykius, savivoką – ji atskleidžia jautrumo laimę, apimančią ir proto smalsumą, ir empatiją, ir supratingumą, ir kūrybingumą.
Itin jautriam žmogui nelengva gyventi nejautriame pasaulyje. Bet didelis jautrumas – dovana. Būkime sąžiningi sau, prisipažinkime, kokie esame, ir neslėpdami priimkime. Nemėginkite būti tokie, kokie nesame. Neslėpkite jautrumo. Atsiverkite, atsiskleiskite, kad galėtumėte gyventi taip, kaip norite. Jūs vienintelis galite patenkinti savo poreikius. Pasirūpinkite jautriąja savastimi, net jei reikėtų išeiti iš triukšmingo vakarėlio, prašyti lankstaus darbo grafiko ar pasitraukti iš liguistų santykių. – Deborah Ward
Mūsų pačių fizinis kūnas turi tokios išminties, kokios trūksta mums, tame kūne gyvenantiems. – Henry Milleris, rašytojas ir dailininkas
(Kadangi Goodreads dar neturi lietuviško vertimo, kurį skaičiau, tarp pasirinkimų, tad žymiu originalą)
"Aš esu jautrus" skiriasi nuo "Itin jautrus asmuo", parašytos E. Aaron. Bet! Tai nereiškia, kad ši knyga yra blogesnė. Jeigu Aaron knygoje daugiau tyrimų išvadų, sistemingos informacijos ir tiesiog pažinties su pačia itin didelio jautrumo sąvoka, tai Ward pažvelgia į tai iš pačio itin jautraus asmens perspertyvos ir pasidalina savo patirtimi. Skaičiau ir mintyse vis kartojau "taip, čia aš". Vis dar mokausi kaip priimti šią savybę ir nežinau: sekasi man ar nelabai? Kuomet didelę gyvenimo dalį galvojau, kad su manimi kažkas negerai arba čia mano psichologinės bėdos taip mane veikia, suprasti, kad tai nėra kažkoks sutrikimas ir (kaip dažnai apie tai sakoma) net šiokia tokia dovana yra labai sudėtinga. Tačiau I'm on my way, kaip sakoma.
Buvo įdomu ir naudinga paskaityti kaip su tuo gyvena ir sugyvena kažkas, kas irgi itin jautriai reaguoja į šaltį, pašalinį triukšmą ir didelius prekybos centrus. T.y. tokia pat jautruolė kaip ir aš.
Pradėsiu nuo to, kad labai gerbiu šią autorę už tai, jog išdrįso pasidalinti savo asmenine patirtimi, situacijomis, kurios nutiko jai pačiai vien dėl to, kad yra jautri asmenybė. Manau, ji tai padarė tam, jog skaitytojai, kurie patys yra jautrūs, perskaitę suprastų, kad jie tokie ne vieninteliai. Neslėpsiu, pati esu be galo jautri! Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad visas, net mažiausias, smulkmenas imu giliai į širdį, todėl kartais man gyventi pasidaro tikrai sunku. Jaučiu, jog daugelis mąsto, kad jautrūs žmonės yra niekam tikę, mokantys tik verkšlenti dėl visko. Tačiau ši knyga tokius mitus tikrai paneigia. Būti jautriam - tai ne bausmė, o veikiau Dievo dovana. Pagalvokime patys, ar mieliau bendrauti su tuo, kuris tave paguodžia, supranta, išklauso, išgyvena tavo skausmą kartu su tavimi, ar su tuo, kuris žvelgia abejingu žvilgsniu ir nieko, apart savęs, nemato? Kitas dalykas, pats žmogus, kuris yra jautrus, tą savo savybę turi vertinti ne kaip trūkumą, o veikiau kaip privalumą, nes juk nuo mūsų pačių požiūrio priklauso ir visų aplinkinių nuomonė apie mus.
„Jautrieji - tarsi žmonės be odos.“
„Neprivalome elgtis taip, kaip visi kiti. Nė vienas iš mūsų neturi stengtis nuslopinti savo tikrosios prigimties. Būti itin jautriam kartais sudėtinga, bet tai - dovana. Išnaudodami savo talentą turime gyventi taip, kaip mums tinka, kad ir kaip nedrauginga ar neįprasta tai atrodytų visiems. Tik priimdami įgimtus gebėjimus atskleidžiame savo stiprybę, randame ramybę ir gyvename taip, kaip nusipelnėme.“
Karts nuo karto man patinka atsiverst tokias knygas, kurios nagrinėja tavo paties ir tavo aplinkinių, šeimos narių vidinį gyvenimą. Gali geriau pažinti save, suprasti ko nori, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
Tačiau daugelis tokių knygų vistik pasirodo man per silpnos, kažko pritrūksta, per sausai išdėstyti argumentai. Tačiau ši visai manęs nenuvylė. Gavau net daugiau, nei tikėjausi.
Knygoje labai detaliai ir aiškiai išdėstoma visų pirma kas yra tas "itin jautrus žmogus". Perskaičius supratau, kad nesu tas itin jautrus, tačiau esu kažkur per viduriuką. Jei visą gyvenimą save laikiau visiška jautruole, tai pasirodo yra dar jautresnių žmonių už mane.
Taigi, knygoje ne tik detaliai aprašoma ką jaučia, su kokiais sunkumais susiduria toks žmogus, tačiau ir duodama patarimų kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip sau padėti, kaip reaguoti.
Pasirodo jautrumas nėra silpnoji savybė, kaip galvoja daugelis žmonių. Mes matome, jaučiame, girdime daugiau nei visi kiti. Nors ir tai reiškia, jog greičiau susigraudiname, greičiau susierziname ir norime kuo greičiau užsidaryti, pabėgti ten, kur mums gera.
Tačiau taip pat tai reiškia ir tai, jog mes pastebime daugiau gyvenimo grožio, daugiau spalvų, labiau vertiname kai kurias gyvenimo akimirkas. O svarbiausia esame nepakeičiami atliekant tam tikrus darbus, kurie reikalauja pastabumo, kūrybingumo ar empatijos. Nesvarbu koks darbo atlygis mes labiausiai norime tiesiog jaustis įvertinti ir reikalingi.
Taigi, knygoje rasite ir apie patį darbą. Koks darbas labiausiai tiktų jautriam žmogui, kokiomis sąlygomis bei koks darbas mums gali pasirodyti per sunkus ir pernelyg varginantis.
O apskritai, knygos turinys apima labai daug temų: apie kūno jautrumą ir fizinius atsakus į tam tikrus veiksnius, apie emocingumą, atskira tema apie menką savivertę, santykius, bendravimą su kitais. Apie darbą, gamtos ir gyvūnų ryšius su mumis bei kurybingumą.
Tad tikrai tikrai rekomenduoju šią knygą. Ne vien tiems, kurie laiko save jautriu žmogumi, bet ir tiems, kas šeimoje, darbe, artimoje aplinkoje tokį žmogų turi. Tiesiog, kad lengviau suprasti kitą.
Buvo naudinga knyga, sužinojau daug dalykų apie save, patiko duoti patarimai kiekviename skyriuje. Tačiau skaityti buvo nuobodoka, sakyčiau, kad apie pačios autorės patyrimus buvo visai neįdomu skaityti.