Dešimties knygų autorės Jurgos Ivanauskaitės romano „Sapnų nublokšti" veiksmas vyksta Neten, arba Mažojoje Šambaloje. Pro akis praplaukia daugybė po Himalajus besiblaškančių įvairiausio plauko klajūnų. Fatališkasis veikėjas Tenvaras Ošaras atlieka dievų jam skirtą misiją - ieškoti pražuvėlių ir sugrąžinti į Šambalą bent vieną lietuvį...
Šiame provokuojamame romane autorė atveria slapčiausias žmogaus sielos kerteles - ironiškai, sarkastiškai, tačiau su pagaila ir supratimu.
Jurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.
Tai yra pirmoji mano perskaityta Jurgos Ivanauskaitės knyga, paliekanti itin stiprų įspūdį. Knyga yra ŠVIESA. Veiksmas vyksta Neten, arba mažojoje Šambaloje, Himalajuose prieš pat 2000 - uosius metus. Knygos veikėjai vieni su kitais susiję dvasinio peno ir, labiausiai, savęs paieškose Himalajuose. Visi jie bėga nuo kažko ir kažko ieško. Savyje, kituose. Pagrindinis herojus- Šambalos kūras, įstabaus grožio ir Slaptosios doktrinos Mokytojas Tenvaras Ošaras- su visais šiais herojais susijęs ir savąja misija ne tik visus “klajūnus” įkvėpti, padėti jiems, bet ir sugrąžinti į Šambalą bent vieną lietuvį. Tai provokuojantis pasakojimas apie visus žmones, ieškančius, atrastuosius, nerastuosius, sapnuojančius, susapnuotus, sapnų nublokštus.
Šimtu procentu viena geriausių mano skaitytų knygų, kurią, žinau, skaitysiu kažkada ir vėl. Tikrai rekomenduoju. Knygos istorija pinama ir vejama per 12 veikėjų prizmių ir girdima kiekvieno jų tos pačios ervės ir laiko siejamo veiksmo, vyksmo. Man labai patinka toks pasakojimo būdas, kuomet iš skirtingų kampų gali suprasti, kaip kas vertina realybę. Neveltui sakoma, kad “perception is reality.” Akivaizdu ir tai, jog kiekvienas veikėjas savo Šambalos kūrą Tenvarą Ošarą matė, jautė vienaip, o jam pačiam, papasakojus įvykius iš savo perspektyvos, pamatai jau ir platesnį vaizdą kontekstą. Čia ir parodymas, kaip dažnai mes kitame žmoguje matome ar suvokiame tik… savo paties atvaizdą. Savo paties jausmus ir mintis. Savo norus, lūkesčius, viltį, neviltį, troškimus, reikalavimus.
Labai stipriai knyga užkabina ir egzistencinius klausimus, atkreipia dėmesį į vis GREIČIAU ir GREIČIAU skubančią visuomenę, (O KUR MES GI SKUBAME?), apie amžinąsias vertybes, Meilės KURIANČIĄ energiją. Pasakojimas vietomis ir žiaurus. Tą skaitydamas itin išgyveni kartu su veikėjais beveik su ašaromis akyse. Širdgėla. Autorė NUOSTABIAI sukūrė veikėjų charakterius. Jų spalvingumas, įvairovė, gyvenimo istorijos, patirtys, būdas, tikslai, būtis tiesiog žaižaruoja visoje pasakojimo linijoje. Jautiesi išties lyg veikėjai yra tavo labai geri pažįstamieji. Įdomu skaityti ir apie visas Slaptosios doktrinos pamokas, pokalbius meditatyvinėje būsenoje, apie tiesas, kurios yra tokios absoliučios ir motyvuojančios save klausti nuolat: kas esi? kas svarbiausia gyvenime? kokia yra ta svarbiausioji būtis? ir daug kitų. Knyga verčia pamąstyti. Dar kurį laiką ją perskaičius, rodos, gyveni toje transcendentinėje erdvėje ir laike, o įkvėptas svarbiausiųjų TIESŲ, žengi galbūt jau ir kitaip žvelgdamas į pasaulį ir savo tikrąsias vertybes.
Pasakojimas apie žmonių grupės, tikinčios dvasinio mokytojo, pasaulėvoką ir dvasinio mokytojo būseną. Pavaizduotos penkių žmonių gyvenimo įvykiai susiję su ta pačia mokymosi ir savęs ieškojimo situacija. Įdomu, tai, kad beveik visi knygos herojai, nors gyvena Vakarų pasaulyje, tačiau atvyko iš Lietuvos ir jaučia savitą metafizinį ryšį su neįvardintos Azijos šalies (labai primenančios Tibetą) mokymu.
Neitiketinai geniali knyga, daug mistikos, sapnu motyvo, Sambalos ir Lietuvos sasaju. Nespoilinsiu, bet Ivanauskaite yra lietuviskos literaturos genijus. ❤️
“…žmonės dažniausiai nė nenutuokia, kad sapnuoja ir dieną, ir naktį. Vos pakirdę iš miego ir nerūpestingai užmiršę paslaptingą naktinę būtį su visais jos kalnais, miškais, audringomis jūromis, laiptais į dangų, griūvančiais tiltais, kritimais bedugnėsna, svaigiais skrydžiais, nuožmiais persekiotojais, angelais, keistais žvėrimis, nuostabiais mylimaisiais, tučtuojau puola į tai, ką vadina “būdravimu”. Tačiau jie labai klysta manydami, kad pagaliau atsidūrė tikrovėje, nes ir vėl pateko į sapną.
Filosofai, poetai, keistuoliai ir juokdariai, sakydami, kad gyvenimas - sapnas, neklysta, bet kiekvienas jame yra tik susapnuotas veikėjas, o ne sapnuotojas. Sapnuojamuosius, tikinčius, kad yra sapnuojantieji, sapnuoja Kažkas Kitas.”
Užverčiau. Suskaičiau. Ištirpau. Gal tik susapnavau. O gal buvau susapnuota skaitanti. Gal pačios Jurgos? Ir tu, kuris skaitai dabar čia, gal esi iš jos ar to Kažko Kito sapno. Kaip bebūtų “Sapnų nublokšti” nominuojamas kaip geriausias Jurgos Ivanauskaitės romanas. Jos pačios mėgstamiausiais. Parašytas, kaip ji pati sakė, iš pasisotinimo Rytais. Apie tai kaip mes sapnuojame pasaulį arba kaip pasaulis sapnuoja mus. Kaip mes vieni kitus tuose sapnuose matome. Kaip mes tuos sapnus patiriame. Ir nepaisant kur, Lietuvoje, Šambaloje ar Neten….visai nesvarbu, mes visur esame tie patys - nepabėgantys nuo savo sapnų.
Kažkada ankstyvojoje jaunystėje buvau labai įnikusi į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, ir kažkaip galvojau, kad esu visas jos knygas perskaičiusi. Bet va, kaip sakoma, kai kurie kūriniai turi sulaukti, kol skaitytojas taps pakankamai brandus juos suprasti ir įvertinti. Šią knygą rekomendavo brolis, ir aš pagalvojau – ką, tikrai, čia tokia Ivanauskaitės knyga? Nesu apie tokią net girdėjusi! Džiaugiuosi, kad brolis iš karto perspėjo neleisti suklaidinamai pirmojo romano skyriaus, kurį skaitant gali pasirodyti, kad čia bus dar vienas banalus kvaišos europietės svaigimas įsimylėjus Mokytoją iš Himalajų, nes tuomet gali ir nesinorėti toliau skaityti. O kuo toliau – tuo įdomiau! Istorija pasakojama iš vis kitų personažų perspektyvos, labai savitai, subtiliai perteikiant jų asmenybės bruožus ir gyvenimo patirtis. Kokie, mes, žmonės, esame skirtingi! Rašytojai pavyko įtaigiai supažindinti su įvairiais požiūriais, kodėl žmonės ieško dvasingumo, ką jame atranda ir kaip tai juos paveikia. Nuostabi knyga, geriausios mano rekomendacijos!
Ezotērika, reinkarnācija, dzīves jēgas un piepildījuma meklējumi. Skats no malas un no iekšpuses uz egoistisko, steidzīgo, alkatīgo un patērējošo rietumnieku pasauli. Dziļš stāstījums ar maģijas elementiem. Ivanauskaitei raksturīgā romāna uzbūve, kurā apmēram vienas laikvietas notikumi subjektīvi skatīti dažādu personāžu acīm.
„Sapnų nublokšti” perskaityti man užtruko gal ketverius metus. Per tą laiką perskaičiau daugybę kitų knygų, tarp jų – ir keletą Jurgos. Prie „Sapnų nublokšti” grįždavau tik periodiškai, pvz., studijų Vokietijoje metu pasiilgęs lietuviškos literatūros. Tai jau trečia mano skaityta Ivanauskaitės knyga, ir manęs neapleidžia nuojauta, jog man labiau patinka Jurgos idėja, jos kitoniškumas mūsų literatūrinėje tradicijoje nei tai, ką ji iš tiesų rašo. Bet šitą galėsiu patvirtinti tik kai perskaitysiu dar bent tris knygas, hehe:) Šis kūrinys pirmiausia suintrigavo knygos gale esančia Jurgos dedikacija, skirta skaitysiančiajam. Ir tai tikriausiai pirmasis įrodymas, kad knygoje žodis tikrai netaupus. Jurga „Sapnų nublokštuose” pasirodo kaip vienarūšių sakinio dalių meistrė, priversdama kai kuriuos puslapius skenuoti, o ne skaityti ir įsijausti. Kita problema – dirbtinės veikėjų sąsajų su Lietuva paieškos. Kai kurie jų neturi pakankamai bendro su Lietuva, kad tas motyvas kokybiškai išsipildytų knygoje, tad galiausiai turime paminėjimą vardan paminėjimo. Be to, nepatiko pabaiga ir joje vyravusi klišinė kalba – ypač dievų ir dievių, kai pastarieji „žaidžia” su Tenvaru. Kita vertus, galima pagirti, kad knyga po dviejų su puse dekados išlieka aktuali; pirmiausia todėl, jog kritikuoja vartotojišką ir paviršutinišką Vakarų visuomenę. Įdomu pastebėti, kad tai, apie ką kalba Jurga, buvo taip pat aktualu jau ir tais laikais (ypač daug to atsiskleidžia pabaigoje, per Tenvaro apmąstymus ir paraleles tarp vakariečių „barbarų” ir šambaliečių), nors man kaip tik atrodo, kad tas paviršutiniškumo ir vartotojiškumo bumas yra būtent dabar. Bet gal jis tiesiog visada atrodo savo įkarštyje, o objektyviau įvertinti gali tik praėjus laikui. Knygą pasirinkau kaip eksperimentą, nes nieko šia tematika nebuvau skaitęs. Deja, baigęs skaityti jaučiuosi labiau nusikratęs naštos ir džiaugiuosi, kad galėsiu nugrūsti lentynon, iš kur knyga pasikels tik retkartiniam dulkių apvalymui. On my way pažinti Jurgą per kitas jos knygas.
Pagaliau atėjo laikas mano gyvenime Jurgos Ivanauskaitės knygai, geriau vėliau negu niekada... Tikrai pribloškė. Visų pirma kokia nuostabi, turtinga kalba (jau vien tik veikėjų vardai ko verti!), kokios netikėtos metaforos, prasmingi, nuotaiką atitinkantys palyginimai (''sudaužytas uogienės stiklainis it pervažiuotas gyvūnas'').. Netikėtos stilistinės priemonės, man ypač įstrigo tam tikrų frazių panašiose vietose identiški pasikartojimai, greičiausiai rodantys stereotipinį žmonių mąstymą ar elgesį. Tokią kalbą skaityti buvo labai įdomu, nesijautė pertekliaus, viskas, atrodė, romaną tik praturtina.
Kiekviename skyriuje tie patys įvykiai pristatomi iš vis kito veikėjo varpinės (šiuo aspektu priminė ''Vilniaus pokerį'')- puikiai perteikiama vis kita pasaulėžiūra, kita gyvenimo patirtis, bet kai kas visus veikėjus ir jungia - išgyventas skausmas, atstūmimas, ir nuolatinis paieškos - tikėjimo, meilės, galios, pripažinimo, ir net mirties. Lyg dar viena jungianti linija yra personažų ryšys su Lietuva ir kūro Tenvaro Ošaro dievų jam paskirta misija, parvesti lietuvius į Šambalą, bet ji nebuvo dominuojanti, svarbiau atrodė veikėjų psichologija ir jų santykių peripetijos. Sukrėtė tragiška net pačios gražiausios, pačios tyriausios meilės istorijos pabaiga politinės priespaudos ir asmeninių aistrų fone.
Traukia ir mane rytai, Įdomūs man sapnai. Esu ėjus panašiais takais.
Jurga puikiai nupaišo amžinąjį ieškotoją, kurių rytuose – Nepale, Indijoje teko sutikti ne vieną. Ir, o stebukle – nors laikas kitas, nenuilstantis ieškotojas vis dar toks pats. Pasaulio valkata, kuriam niekur pasaulyje nebėra vietos. Dvasios pasiklydėlis, kurio ir nušvytimas nebeišganys. Apsvaigėlis, kurio niekas jau nebesvaigina. Pasimetusiems – turėtų tikti ir patikti. Vietomis siužetas šiek tiek stringa, tačiau overall – skaitosi lengvai. O kartais su tokiu malonumu net sustingsti perskaitęs kokį Jurgos sakinį, nes tampi liūdininku – tobulai, absoliučiai tobulai išreišktos minties žodžio forma.
Istorija, papasakota per atskirų personažų likimus, kurie, nors ir labai skirtingi, tačiau galiausiai susipina tolimuosiuose Rytuose. Skaitant šią knygą neapleido jausmas, kad kažkuri dalis įvykių, minčių ir patirčių yra pačios autorės išgyventi, todėl man šis kūrinys pasirodė kartu lyg žvilgtelėjimas pro rakto skylutę į Jurgos Ivanauskaitės vidinį pasaulį. Nors tai viena giliausių skaitytų Jurgos Ivanauskaitės knygų, tačiau ją skaityti buvo kiek sprangu, gal mano skoniui per daug ezoterikos ir misticizmo.
„Filosofai, poetai, keistuoliai ir juokdariai, sakydami, kad gyvenimas – sapnas, neklysta, bet kiekvienas jame yra tik susapnuotas veikėjas, o ne sapnuotojas.“