What do you think?
Rate this book
Ne tik geri, ne tik blogi
„Ne tik geri, ne tik blogi“ – istorija apie norą pritapti ir būti populiariam, apie kerštą ir kaltę, apie tėvų lūkesčius ir pasirinkimų kainą, apie tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojamasi. Ar tie, kurie tyčiojasi, yra tik blogi? Ar tie, iš kurių tyčiojamasi, tik geri?
Miestelyje, kuriame galima mirti iš nuobodulio, dingsta penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, gimnazijos mokiniai nelabai ką gali apie jį pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius – visada pats sau. Tačiau ar tikrai mokykloje Kailas buvo toks nepastebimas, ar yra dalykų, kuriuos visiems patogu nutylėti?
Kailą engusi populiarių mokinių grupelė nusprendžia jį rasti ir į pagalbą pasitelkia žmogų, kuris vienintelis, jų manymu, galėtų padėti. Kaip ir Kailas, Herieta yra vienišė, o tokie juk laikosi išvien. Bėda ta, kad Herieta visai nepažįsta dingusio vaikino, o pakviesta dėtis prie tų, kuriais slapčia žavisi, pasako jiems ką kita. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau esi ten, kur visada troškai atsidurti? Kiek ilgai tai gali tęstis?
„Ne tik geri, ne tik blogi“ – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso 2020 m. nugalėtoja ir jau aštunta išleista šio konkurso knyga.
Eglė Ramoškaitė – rašytoja, kūrybinio rašymo skatintoja, kurianti „Facebook“ tinklaraštį „NeRašyk“. „Ne tik geri, ne tik blogi“ – antroji autorės knyga jaunimui. Kūrėja prisipažįsta įsimylėjusi paauglių literatūrą, nes jokiose kitose knygose nėra tiek nuoširdumo ir tikrumo, neužglaistyto suaugusiųjųs ribomis ir patirtimis.
Miestelyje, kuriame galima mirti iš nuobodulio, dingsta penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, gimnazijos mokiniai nelabai ką gali apie jį pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius – visada pats sau. Tačiau ar tikrai mokykloje Kailas buvo toks nepastebimas, ar yra dalykų, kuriuos visiems patogu nutylėti?
Kailą engusi populiarių mokinių grupelė nusprendžia jį rasti ir į pagalbą pasitelkia žmogų, kuris vienintelis, jų manymu, galėtų padėti. Kaip ir Kailas, Herieta yra vienišė, o tokie juk laikosi išvien. Bėda ta, kad Herieta visai nepažįsta dingusio vaikino, o pakviesta dėtis prie tų, kuriais slapčia žavisi, pasako jiems ką kita. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau esi ten, kur visada troškai atsidurti? Kiek ilgai tai gali tęstis?
„Ne tik geri, ne tik blogi“ – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso 2020 m. nugalėtoja ir jau aštunta išleista šio konkurso knyga.
Eglė Ramoškaitė – rašytoja, kūrybinio rašymo skatintoja, kurianti „Facebook“ tinklaraštį „NeRašyk“. „Ne tik geri, ne tik blogi“ – antroji autorės knyga jaunimui. Kūrėja prisipažįsta įsimylėjusi paauglių literatūrą, nes jokiose kitose knygose nėra tiek nuoširdumo ir tikrumo, neužglaistyto suaugusiųjųs ribomis ir patirtimis.
- GenresContemporary
176 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
5 people are currently reading
118 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 22 of 22 reviews
April 30, 2021
Visada paėmusi knygas liečiančias patyčių temas tikiuosi geros, aštrios istorijos su stipria moraline žinute skaitytojui. Po šios norisi autorei pasakyti, kad jeigu gyvenime nesi patyręs tikrų patyčių, trukusių metų metus ir įvariusių tau tikros baimės, kompleksų ir košmarų - nereikia rašyti apie tai knygų. Neužtenka "pasiklausyti istorijų apie patyčias" ar su kažkuo pasikalbėti. Nes neištransliuosi viso to, nesukursi reikiamos emocijos.
Turiu visišką kompetenciją būtent šioje srityje, drąsiai pasakysiu, kad ilgai kenčiau patyčias vaikystėje ir tai, kas rašoma čia yra PASITYČIOJIMAS iš tų, kas patiria patyčias.
Užduokim sau vieną paprastą klausimą. Jei iš tavęs tyčiojasi, tave skriaudžia ir skaudina, ką jauti tiems žmonėms? Išgirstume, kad neapykantą, baimę, norą KERŠYTI. Manot apie tai knyga? Ne.
Autorė kūriniu mums rodo, kad toks vaikas ŽAVISI tais, kurie iš jos tyčiojosi, siekia jų pripažinimo, nori būti kartu. Būti DRAUGĖ jiems.
Skaičiau ir baisėjausi. Kokią žinutę rašytoja siunčia visuomenei? Kad kai iš tavęs tyčiojasi turi sekioti paskui ir laukti pripažinimo? Kai ateina atsiprašyti tu nuleidi galvą ir džiaugies, nes tave matai pastebėjo, užkalbino?
Ne. Pasakysiu autorei kaip būna. Tu nori UŽMUŠTI tuos žmones. Linki jiems ne mažiau mirties. Ir jau gyvenime su jais nebūsi draugas, nebendradarbiausi ir nieko kartu neveiksi.
Taigi, turim veikėją, kuri dėl vaikino, kurio nepažinojo ima talkinti grupei paauglių (kurie iš jos šaipydavosi), kad jį rastų. Klausimas kilo jau pradžioje. Kodėl jai svarbu Kailą rasti? Kas nutiks jei ir neras? Atsakymo nėra.
Kodėl tie, kas tyčiojosi nori ieškoti Kailo? Parodykit man paauglius, kurie tyčiojosi ir staiga pajuto kaltę (ir dar visi), o tada bėga ieškoti. Kodėl tas perversmas jų viduje nutiko? Knyga į tai nesugeba atsakyti. Tiesiog vat ėmė ir įvyko, dabar jau ieško. Na, ok, einam toliau.
Kokia motina žinodama, kad iš jos vaiko tyčiojasi NIEKO NEDARYS? Paglosto galvą, sako galėtum pasakyti kuo tau padėti. IR NUEINA. Tačiau antroj knygos pusėj jau siautėja direktoriaus kabinete. Tai gal būtų iš pat karto lėkusi aiškintis. Čia kiekviena mama pasakys, kad kai tu įtari nelaimę savo vaikui, tu jau tikrai nepaliksi visko kaip yra.
Žodžiu psichologiniai portretai ant tiek šlubuoja, kad nuoširdžiai negaliu patikėti, kad autorė knygą rašė ne vienus metus. Atrodo kaip 10m vaiko darbas.
Jokių charakterių, jokios logikos, siaubingas knygos moralas, visiškai neišjausta veikėja. Pasityčiojimas imti tokią temą ir nieko ja neparodyti.
Jau nekalbant kaip netikroviškai vaizduojami paaugliai (žaidžia stalo žaidimus su draugų tėvais, sako: visai ne cool ir t.t). Padarykit paauglių apklausą kiek iš jų taip vartotų sakinį, kiek iš jų eitų žaisti stalo žaidimo su draugės mama. Omg. Nieko nuostabaus, kad ir neskaito jaunimas tokių "jaunimui" skirtų knygų. Nes tai neatspindi to kas jiems rūpi ir jų problemų.
Ir galit užmėtyti mane akmenimis dėl šios apžvalgos, bet pasikartosiu - jei neišmanai veikėjo apie kurį rašai psichologijos nelįsk prie tokios temos. Nes bet kas patyręs rimtas patyčias pasuks pirštą prie smilkinio ir pasakys, kad nesvarbu kas dingo, atsirado ar numirė, tu NIEKADA nedraugausi su tais, kas tave skriaudė. Niekada.
Siūlau, beje, autorei apsilankyti Wattpad platformoje ir pasižiūrėti ką rašo ir skaito šių dienų Lietuvos ir užsienio jaunimas, jie kaip tik ten renkasi ir kalbasi. Labai praverstų ateičiai.
Turiu visišką kompetenciją būtent šioje srityje, drąsiai pasakysiu, kad ilgai kenčiau patyčias vaikystėje ir tai, kas rašoma čia yra PASITYČIOJIMAS iš tų, kas patiria patyčias.
Užduokim sau vieną paprastą klausimą. Jei iš tavęs tyčiojasi, tave skriaudžia ir skaudina, ką jauti tiems žmonėms? Išgirstume, kad neapykantą, baimę, norą KERŠYTI. Manot apie tai knyga? Ne.
Autorė kūriniu mums rodo, kad toks vaikas ŽAVISI tais, kurie iš jos tyčiojosi, siekia jų pripažinimo, nori būti kartu. Būti DRAUGĖ jiems.
Skaičiau ir baisėjausi. Kokią žinutę rašytoja siunčia visuomenei? Kad kai iš tavęs tyčiojasi turi sekioti paskui ir laukti pripažinimo? Kai ateina atsiprašyti tu nuleidi galvą ir džiaugies, nes tave matai pastebėjo, užkalbino?
Ne. Pasakysiu autorei kaip būna. Tu nori UŽMUŠTI tuos žmones. Linki jiems ne mažiau mirties. Ir jau gyvenime su jais nebūsi draugas, nebendradarbiausi ir nieko kartu neveiksi.
Taigi, turim veikėją, kuri dėl vaikino, kurio nepažinojo ima talkinti grupei paauglių (kurie iš jos šaipydavosi), kad jį rastų. Klausimas kilo jau pradžioje. Kodėl jai svarbu Kailą rasti? Kas nutiks jei ir neras? Atsakymo nėra.
Kodėl tie, kas tyčiojosi nori ieškoti Kailo? Parodykit man paauglius, kurie tyčiojosi ir staiga pajuto kaltę (ir dar visi), o tada bėga ieškoti. Kodėl tas perversmas jų viduje nutiko? Knyga į tai nesugeba atsakyti. Tiesiog vat ėmė ir įvyko, dabar jau ieško. Na, ok, einam toliau.
Kokia motina žinodama, kad iš jos vaiko tyčiojasi NIEKO NEDARYS? Paglosto galvą, sako galėtum pasakyti kuo tau padėti. IR NUEINA. Tačiau antroj knygos pusėj jau siautėja direktoriaus kabinete. Tai gal būtų iš pat karto lėkusi aiškintis. Čia kiekviena mama pasakys, kad kai tu įtari nelaimę savo vaikui, tu jau tikrai nepaliksi visko kaip yra.
Žodžiu psichologiniai portretai ant tiek šlubuoja, kad nuoširdžiai negaliu patikėti, kad autorė knygą rašė ne vienus metus. Atrodo kaip 10m vaiko darbas.
Jokių charakterių, jokios logikos, siaubingas knygos moralas, visiškai neišjausta veikėja. Pasityčiojimas imti tokią temą ir nieko ja neparodyti.
Jau nekalbant kaip netikroviškai vaizduojami paaugliai (žaidžia stalo žaidimus su draugų tėvais, sako: visai ne cool ir t.t). Padarykit paauglių apklausą kiek iš jų taip vartotų sakinį, kiek iš jų eitų žaisti stalo žaidimo su draugės mama. Omg. Nieko nuostabaus, kad ir neskaito jaunimas tokių "jaunimui" skirtų knygų. Nes tai neatspindi to kas jiems rūpi ir jų problemų.
Ir galit užmėtyti mane akmenimis dėl šios apžvalgos, bet pasikartosiu - jei neišmanai veikėjo apie kurį rašai psichologijos nelįsk prie tokios temos. Nes bet kas patyręs rimtas patyčias pasuks pirštą prie smilkinio ir pasakys, kad nesvarbu kas dingo, atsirado ar numirė, tu NIEKADA nedraugausi su tais, kas tave skriaudė. Niekada.
Siūlau, beje, autorei apsilankyti Wattpad platformoje ir pasižiūrėti ką rašo ir skaito šių dienų Lietuvos ir užsienio jaunimas, jie kaip tik ten renkasi ir kalbasi. Labai praverstų ateičiai.
January 25, 2021
Nežinau, ar galima savo knygai duoti mažiau. Trys metai gyvenimo su Herieta, Kailu, Beverle, Tomu, Neitu ir Luku. Gyvenimo jais, jų jausmais, savo jausmais jiems. Gyvenimo stebint, kaip jie klysta ir kaip pasielgia daug kartų kilniau nei aš kada galėčiau. Ačiū jiems visiems – visada būsit su manim.
June 14, 2021
Iš tavęs tyčiojasi? Pats kaltas. Štai ir visa knygos esmė. Jokių kitų interpretacijų neradau. Dingsta penkiolikmetis Kailas ir populiarioji mokyklos grupė nusprendžia jį surasti. Ir, žinoma, kreipiasi į panašią į jį, tokią pat atstumtą Herietą. Nors ji dingusiojo nepažinojo, bet ko tik nepadarysi dėl dėmesio.
Herietos melą bei norą pritapti prie tų, kurie iš jos tyčiojosi, tikrai suprantu. Tikriausiai daugelis mokykloje esame patyrę vienokias ar kitokias patyčias, norėjome pritapti ar tiesiog per naktį pasidaryti tokie populiarūs, o galbūt net užimti besityčiojančių vaidmenį, kad tik viskas praeitų ir būtų lengviau išgyventi. Populiarieji vaikai romane iškeliami ant pjedestalo. Visi nori būti su jais, sėdėti šalia jų ar tiesiog būti jų pastebėti.
Ir tikrai knygos eigoje supratau, kodėl tie, kurie tyčiojasi iš kitų, nėra tik blogi. Knygoje puikiai aprašomi nesutarimai su tėvais, pripažinimo siekis, tėvų abejingumas, dėmesio stoka ar tie patys paaugliški išgyvenimai, kurie suprantami kiekvienam: pavydas, meilė, išdavystė.
Apie tokias patyčias, kurias patiria knygos veikėjai, girdėjau tik filmuose. Panaudotas tualetinis popierius spintelėse, skysčiai kuprinėse, dingstantys ir net sugadinami daiktai. Tikiu, kad kai kur taip ir vyksta. Autorė netikėtai įterpia tų patyčių prisiminimus ir kaip tuo momentu ar net po kurio laiko jaučiasi paauglys. Akcentuojamas ir patyčių stebėtojų vaidmuo. Vienu atžvilgiu ir suprantama jų pozicija ir jai nepritariama. Tad toks daugialypis romanas lyg ir bando parodyti visas priežastis bei pasekmes.
Tačiau didžiausią pyktį kelia tai, kad viskas absoliučiai nurašoma. Kad ir ką Herieta ar Kailas patyrė, aiškiai buvo akcentuojama net kelis kartus, kad patys dėl to kalti. Nes juk tie atstumtieji irgi nėra tik geri. Pateisinimas: nenorėjo pritapti bei kartais meluoja tėvams. Tad ar tai tikrai suteikia teisę taip su tavimi elgtis. Ši mintis mane tiesiog pykdo. Knygos pradžioje tikėjausi, kad po kurio laiko įvyks veikėjos augimas, kažką supras ar pasimokys. Bet ne. Jie ne tik geri, jie ne tik blogi, tad viskas taip, kaip turi būti.
Buvo gana įdomu skaityti, pabaiga irgi kitokia nei tikėjausi, bet knygos išvados tiesiog verčia mesti knygą į šoną su blogu įvertinimu. Taip pat nesupratau visų pastraipų ar net puslapių atkartojimo knygos eigoje. Kai kur gal į temą, lyg tos pačios mintis pabrėžimas, kai kur atrodo visiškai nereikalinga, lyg būtų įsivėlusi klaida. Tad kaip ir knygos išvados paprastos, taip ir mano: šios knygos nerekomenduoju nei vienam paaugliui.
Daugiau apžvalgų rasite: https://www.juoduantbalto.lt
Herietos melą bei norą pritapti prie tų, kurie iš jos tyčiojosi, tikrai suprantu. Tikriausiai daugelis mokykloje esame patyrę vienokias ar kitokias patyčias, norėjome pritapti ar tiesiog per naktį pasidaryti tokie populiarūs, o galbūt net užimti besityčiojančių vaidmenį, kad tik viskas praeitų ir būtų lengviau išgyventi. Populiarieji vaikai romane iškeliami ant pjedestalo. Visi nori būti su jais, sėdėti šalia jų ar tiesiog būti jų pastebėti.
Ir tikrai knygos eigoje supratau, kodėl tie, kurie tyčiojasi iš kitų, nėra tik blogi. Knygoje puikiai aprašomi nesutarimai su tėvais, pripažinimo siekis, tėvų abejingumas, dėmesio stoka ar tie patys paaugliški išgyvenimai, kurie suprantami kiekvienam: pavydas, meilė, išdavystė.
Apie tokias patyčias, kurias patiria knygos veikėjai, girdėjau tik filmuose. Panaudotas tualetinis popierius spintelėse, skysčiai kuprinėse, dingstantys ir net sugadinami daiktai. Tikiu, kad kai kur taip ir vyksta. Autorė netikėtai įterpia tų patyčių prisiminimus ir kaip tuo momentu ar net po kurio laiko jaučiasi paauglys. Akcentuojamas ir patyčių stebėtojų vaidmuo. Vienu atžvilgiu ir suprantama jų pozicija ir jai nepritariama. Tad toks daugialypis romanas lyg ir bando parodyti visas priežastis bei pasekmes.
Tačiau didžiausią pyktį kelia tai, kad viskas absoliučiai nurašoma. Kad ir ką Herieta ar Kailas patyrė, aiškiai buvo akcentuojama net kelis kartus, kad patys dėl to kalti. Nes juk tie atstumtieji irgi nėra tik geri. Pateisinimas: nenorėjo pritapti bei kartais meluoja tėvams. Tad ar tai tikrai suteikia teisę taip su tavimi elgtis. Ši mintis mane tiesiog pykdo. Knygos pradžioje tikėjausi, kad po kurio laiko įvyks veikėjos augimas, kažką supras ar pasimokys. Bet ne. Jie ne tik geri, jie ne tik blogi, tad viskas taip, kaip turi būti.
Buvo gana įdomu skaityti, pabaiga irgi kitokia nei tikėjausi, bet knygos išvados tiesiog verčia mesti knygą į šoną su blogu įvertinimu. Taip pat nesupratau visų pastraipų ar net puslapių atkartojimo knygos eigoje. Kai kur gal į temą, lyg tos pačios mintis pabrėžimas, kai kur atrodo visiškai nereikalinga, lyg būtų įsivėlusi klaida. Tad kaip ir knygos išvados paprastos, taip ir mano: šios knygos nerekomenduoju nei vienam paaugliui.
Daugiau apžvalgų rasite: https://www.juoduantbalto.lt
April 27, 2021
Tiesiog nesinori šiai knygai duoti mažiau. Skaičiau lėtai, pasiskanaudama, su pertraukomis. Toks jausmas, kad parašyta tiksliai tiek, kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienas sakinys "skanus". Knyga apie paauglius, patyčias, norą pritapti ir būti tarp populiariųjų. Ir apie dar daugiau. Tiesiog apie žmogų ir apie gyvenimą. Stipru. Rekomenduoju ir nekantrauju paskaityti kitus šios autorės kūrinius.
March 2, 2021
Ėmiausi šią knygą skaityti su susidomėjimu ir entuziazmu, nes žaviuosi autore kaip asmenybe. Bet, tiesa pasakius, neprilipo man ši knyga. Visų pirma, užkliuvo, kad autorė - lietuvė, o veikėjai visokie Kailai, Beverlės, veiksmas vyksta ne LT, tas iš karto įnešė kažkokio netikrumo, kažkaip istorija bent man būtų buvusi artimesnė, jei būtų aprašyta geografiškai artimesnė aplinka. Galbūt čia skonio reikalas, bet nesikabinėjant prie to, visų antra, nesugebėjau prisijaukinti pagrindinės herojės, suprasti tų jos bangų, logiškai susidėlioti sau galvoje herojės veiksmų ir suprasti, kodėl būtent ji elgiasi taip ar anaip. Gal visus tuos jos nelogiškus sprendimus reikėtų paaiškinti dėl smurto patirta psichologine trauma? Bet kadangi vis tiek to nesugebėjau padaryti, tai pagrindinė herojė ir jos veiksmai mane visą skaitymo laiką erzino. Ir aplamai reikia labai įtempti mintis, kad suprastum, kas čia vyksta, kodėl čia vyksta, susivokti, kaip čia kas ir iš kur sužinojo ir pan. Žodžiu, kažkaip privelta ir bent man sunkokai skaitėsi.
July 20, 2022
Taip jau atsitiko, kad nuo mokyklos laikų turėjau rimtą nusistatymą prieš lietuvių autorius (ačiū privalomų perkaityti kūrinių sąrašui), visgi surizikavau perskaityti šią knygą ir nenusivyliau. Nuo pirmų sakinių knyga man tiko. Tiko stilius, tiko sprendimas veiksmą vystyti ne Lietuvoje. Pradėjus skaityti, gavau grįžt į pradžią ir pasitikslinti ar tikrai tą knygą paėmiau, nes netikėjau, kad gali būti taip gerai.
Neturiu aš asmeninės patirties dėl patyčių, todėl nebuvo sunku priimti kitą požiūrį į skriaudikus. Nebuvo sunku susitapatinti su paaugle, kuri tiesiog nori pritapti, būti tarp tų išrinktųjų, nesvarbu, ką jie jai padarė.
Skaitant suabejojau ar tikrai paaugliai geba suprasti tokias knygas. Galvoju apie save ir manau, kad aš paauglystėj supratus nebūčiau. Ne dėl temos, o dėl rašymo stiliaus. Ar minčių šuoliai nėra per dideli?
Pabaigai pasakysiu: puikus sprendimas dėl trijų pabaigos versijų. Labai sudėliojo viską į vietas ir nereikėjo nusivilti, kad mano sugalvota pabaiga buvo geresnė.
Neturiu aš asmeninės patirties dėl patyčių, todėl nebuvo sunku priimti kitą požiūrį į skriaudikus. Nebuvo sunku susitapatinti su paaugle, kuri tiesiog nori pritapti, būti tarp tų išrinktųjų, nesvarbu, ką jie jai padarė.
Skaitant suabejojau ar tikrai paaugliai geba suprasti tokias knygas. Galvoju apie save ir manau, kad aš paauglystėj supratus nebūčiau. Ne dėl temos, o dėl rašymo stiliaus. Ar minčių šuoliai nėra per dideli?
Pabaigai pasakysiu: puikus sprendimas dėl trijų pabaigos versijų. Labai sudėliojo viską į vietas ir nereikėjo nusivilti, kad mano sugalvota pabaiga buvo geresnė.
This entire review has been hidden because of spoilers.
January 15, 2022
Neslėpsiu, skaitant knygą viską išgyvenau kartu su Herieta. Nors ir jos elgesys man atrodė netinkamas, tačiau viduje pateisinau tai, nes pati kažkada taip jaučiausi. Tikriausiai visi pažinojome nors vieną mokyklos vienišių, atsiskyrėlį. O gal ir patys jais buvome...
Knyga man patiko, tikrai suvirpino širdį, sukėlė jausmus. Tačiau kažko man čia trūko...
Tos "bangos" man buvo nelabai suprantamos. Kodėl būtent bangos? Ką jos vistik tiksliai reiškė? Kodėl tai buvo taip svarbu? Šito nesuvokiau.
Pats tekstas parašytas gana sudėtingu stiliumi. Skaitai ir pasimeti kas čia su kuo, kodėl, o dar Herietos minčių šuoliai. Bet nieko nuostabaus, paauglystėje visa tai iš tiesų vyksta galvoje. Tokia sumaištis. Todėl toks rašymo stilius šitoje vietoje gal ir iš dalies perteikia nuotaiką.
Man norėjosi, kad vistik pabaigoje Herieta su Kailu kažkaip susivienytų, nors ir vienišiai nesivienija, bet vistiek... Norėjosi to ryšio tarp jų... Išbaigtumo jų istorijos.
O šiaip, knyga tikrai sukelia apmąstymų. Iš dalies leidžia suprasti kodėl egzistuoja tas "elitas" ir kodėl jie taip bjauriai elgiasi. Tačiau nepateisina to.
Leidžia suprasti kodėl liūdnos, vienišos sielos leidžia kitiems su jais taip netinkamai elgtis ir nieko dėl to nedaro... Bet nepateisina to.
Todėl blogi, ne tik blogi, o geri ne tik geri...
Knyga man patiko, tikrai suvirpino širdį, sukėlė jausmus. Tačiau kažko man čia trūko...
Tos "bangos" man buvo nelabai suprantamos. Kodėl būtent bangos? Ką jos vistik tiksliai reiškė? Kodėl tai buvo taip svarbu? Šito nesuvokiau.
Pats tekstas parašytas gana sudėtingu stiliumi. Skaitai ir pasimeti kas čia su kuo, kodėl, o dar Herietos minčių šuoliai. Bet nieko nuostabaus, paauglystėje visa tai iš tiesų vyksta galvoje. Tokia sumaištis. Todėl toks rašymo stilius šitoje vietoje gal ir iš dalies perteikia nuotaiką.
Man norėjosi, kad vistik pabaigoje Herieta su Kailu kažkaip susivienytų, nors ir vienišiai nesivienija, bet vistiek... Norėjosi to ryšio tarp jų... Išbaigtumo jų istorijos.
O šiaip, knyga tikrai sukelia apmąstymų. Iš dalies leidžia suprasti kodėl egzistuoja tas "elitas" ir kodėl jie taip bjauriai elgiasi. Tačiau nepateisina to.
Leidžia suprasti kodėl liūdnos, vienišos sielos leidžia kitiems su jais taip netinkamai elgtis ir nieko dėl to nedaro... Bet nepateisina to.
Todėl blogi, ne tik blogi, o geri ne tik geri...
March 8, 2023
Aprašoma žinoma tiesa, kad žmonės gali būti ne tik geri ir ne tik blogi, pažvelgiama kitu kampu. Paauglystės dramos, patyčios ir pirmosios simpatijos, prisiliečiama prie visko. Paaugliams knyga tarsi tinkama, tačiau žvelgiant iš kitos amžiaus pozicijos, trūksta daugiau jausmo, siužeto vingių bei veikėjų išgyvenimų, kurie leistų juos labiau įsivaizduoti, suprasti, susitapatinti bei išgyventi jų dramas, poelgius. Dažnai tie iš kurių tyčiojasi gavę galią patys pradeda tyčiotis, taip būna ir bandant pritapti prie Cool kids.
March 28, 2021
Nežinau kodėl, bet gan sunkiai sekėsi prisijaukinti rašymo stilių. „Neplaukė“ taip lengvai, kaip norėtųsi.
Ir, nepaisant to, knygą tikrai rekomenduočiau jaunimui. Spėju, kad tai bus viena iš tų, kurios vis labiau patinka, kai praeina kuo daugiau laiko nuo perskaitymo. Gili, nelengva, svarbi, ir tikrai ne balalaika.
Ir, nepaisant to, knygą tikrai rekomenduočiau jaunimui. Spėju, kad tai bus viena iš tų, kurios vis labiau patinka, kai praeina kuo daugiau laiko nuo perskaitymo. Gili, nelengva, svarbi, ir tikrai ne balalaika.
September 30, 2021
Kaip pastebėjau Goodreads žmones pasidalinę į dvi stovyklas dėl šios knygos. Vienį ją myli, kiti su purvais maišo ir ne kitaip.
Kai autorė surengė mokymus, kaip parašyti knygą Alma Literos konkursui ir pati laimėjo, kiek liūdna pasidarė. Galėjo palaukti kitų metų bent jau.
Nelabai kažkam rekomenduočiau šią knygą, nes siunčiama žinutė tikrai nėra labai gera. Nebent kaip pavyzdį, kad deja LT knygos yra dažniausiai išleidžiamos, jei tavo veidukas yra žinomas.
Lengvai knyga nesiskaitė, kartais reikėdavo po kelis kartus paskaityti sakinius, kad suprasti, apie ką eina kalba. Rašymo stilius irgi nelabai patiko. Labai daug žodžių, bet ar jie reikalingi čia yra kitas klausimas. Veiksmo ne daug, bet mąstymų nors su vežimu vežk. Veikėjo mintys nebuvo iškariamos kitokių šriftu, viskas supilta kaip į veiksmą. Todėl skaitai ir galvoji, kas čia darosi.
Pradėjau net žymėtis, ne visai logiškas vietas.
Apie ką pato knyga, gana sunku pasakyti. Dingo vaikas ir kaip visada paaugliai (ne bet kokie, bet mokyklos žvaigždės) bando jį atrasti, nes policija yra šudas. Ar labai daug buvo ieškoma? Nope, labiau moralizuojama, kad nesmergtum pieštukų, juk jie irgi žmonės, turi tam priežasčių. O gal vis dėl to, čia yra tavo kaltė, kad prie tavęs prisikabinėja?
Kažkiek gal primena "Mean girl" ir "Manifestas, kaip tapti populiaria".
Kai autorė surengė mokymus, kaip parašyti knygą Alma Literos konkursui ir pati laimėjo, kiek liūdna pasidarė. Galėjo palaukti kitų metų bent jau.
Nelabai kažkam rekomenduočiau šią knygą, nes siunčiama žinutė tikrai nėra labai gera. Nebent kaip pavyzdį, kad deja LT knygos yra dažniausiai išleidžiamos, jei tavo veidukas yra žinomas.
Lengvai knyga nesiskaitė, kartais reikėdavo po kelis kartus paskaityti sakinius, kad suprasti, apie ką eina kalba. Rašymo stilius irgi nelabai patiko. Labai daug žodžių, bet ar jie reikalingi čia yra kitas klausimas. Veiksmo ne daug, bet mąstymų nors su vežimu vežk. Veikėjo mintys nebuvo iškariamos kitokių šriftu, viskas supilta kaip į veiksmą. Todėl skaitai ir galvoji, kas čia darosi.
Pradėjau net žymėtis, ne visai logiškas vietas.
Apie ką pato knyga, gana sunku pasakyti. Dingo vaikas ir kaip visada paaugliai (ne bet kokie, bet mokyklos žvaigždės) bando jį atrasti, nes policija yra šudas. Ar labai daug buvo ieškoma? Nope, labiau moralizuojama, kad nesmergtum pieštukų, juk jie irgi žmonės, turi tam priežasčių. O gal vis dėl to, čia yra tavo kaltė, kad prie tavęs prisikabinėja?
Kažkiek gal primena "Mean girl" ir "Manifestas, kaip tapti populiaria".
February 1, 2021
Nuo tada, kai buvo paskelbta apie konkurso laureatę, buvo smalsu, sudomino faktas, kad siužetas artimas detektyvui. Lietuviškų detektyvų nėra daug, o pavykusių - dar mažiau. Vos tik pasirodė pirmoji knygos ištrauka, skubėjau ją perskaityti ir pirmieji skyriai tikrai įtraukiantys, sakiniai plaukia lengvai, o veikėjai bendrauja gyvai ir įtikinamai. Priminė kai kuriuos skaitytus užsieninius romanus paaugliams.
Taigi, knygą įsigijau.
Į tikrą detektyvinę paauglių istoriją knyga nepretenduoja, veikiau psichologinę dramą su detektyviniais elementais, tad užkietėję detektyvų fanai gali rasti už ko kabinėtis. Tačiau tikro detektyvo su tikrais nusikaltėliais ar aiškiais atsakymais autorė ir nežada. Svarbiausia knygos tema - patyčios ir ji išplėtota visomis kryptimis. Čia svarbūs tiek aukos, tiek tie, kurie tyčiojasi, tiek ir jų tėvai bei mokytojai.
Nustebino ir kartu pradžiugino žymiai smarkiau, nei kitose lietuvių autorių paauglinėse knygose išplėtota tema apie tėvų ir vaikų santykius. Juk tėvai lygiai taip pat kažkada patys buvo vaikais ir praėjo lygiai tokį pat kelią: galbūt buvo tie, kurie skriaudžia, o gal tie, kuriuos skriaudė. Knyga parašyta iš vienišės Harietos pozicijos. Mergaitės, iš kurios tyčiojamasi ir kuri be galo nori pritapti. Ypač prie kiečiausios klasės grupelės, kuri yra ir patys didžiausi jos skriaudikai.
Knygoje buvo momentų, kurie gal ir ne iki galo išplėtoti, tokių, kurie veikiau tik užuominos, galbūt momentais norėtųsi daugiau atsakymų, tačiau tai knyga apie gyvenimą, o pats gyvenimas ne visada pateikia atsakymus ant lėkštutės. Taip pat nesu tikra, ar vertėjo taip smulkiai surašyti visus galimus pabaigos scenarijus, gal būtų užtekę trumpesnių jų versijų, tačiau bendras knygos vaizdas tikrai puikus, istorija kokybiška, įtraukianti, greitai skaitosi ir paaugliams neabejotinai patiks.
Taigi, knygą įsigijau.
Į tikrą detektyvinę paauglių istoriją knyga nepretenduoja, veikiau psichologinę dramą su detektyviniais elementais, tad užkietėję detektyvų fanai gali rasti už ko kabinėtis. Tačiau tikro detektyvo su tikrais nusikaltėliais ar aiškiais atsakymais autorė ir nežada. Svarbiausia knygos tema - patyčios ir ji išplėtota visomis kryptimis. Čia svarbūs tiek aukos, tiek tie, kurie tyčiojasi, tiek ir jų tėvai bei mokytojai.
Nustebino ir kartu pradžiugino žymiai smarkiau, nei kitose lietuvių autorių paauglinėse knygose išplėtota tema apie tėvų ir vaikų santykius. Juk tėvai lygiai taip pat kažkada patys buvo vaikais ir praėjo lygiai tokį pat kelią: galbūt buvo tie, kurie skriaudžia, o gal tie, kuriuos skriaudė. Knyga parašyta iš vienišės Harietos pozicijos. Mergaitės, iš kurios tyčiojamasi ir kuri be galo nori pritapti. Ypač prie kiečiausios klasės grupelės, kuri yra ir patys didžiausi jos skriaudikai.
Knygoje buvo momentų, kurie gal ir ne iki galo išplėtoti, tokių, kurie veikiau tik užuominos, galbūt momentais norėtųsi daugiau atsakymų, tačiau tai knyga apie gyvenimą, o pats gyvenimas ne visada pateikia atsakymus ant lėkštutės. Taip pat nesu tikra, ar vertėjo taip smulkiai surašyti visus galimus pabaigos scenarijus, gal būtų užtekę trumpesnių jų versijų, tačiau bendras knygos vaizdas tikrai puikus, istorija kokybiška, įtraukianti, greitai skaitosi ir paaugliams neabejotinai patiks.
April 8, 2021
Mano nuomone, kad suprastum šią knygą, ją reikia perskaityti daugiau nei vieną kartą. Ši knyga smarkiai skiriasi nuo kitų šio Alma Littera paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojų. Dalinuosi įspūdžiais iš karto su šviežia galva, nes neseniai pabaigiau skaityti. Kiek man tai užtruko? Tik vieną vakarą. Vieno vakaro pakako perskaityti, o ne suprasti.
Esu tas žmogus, kuriam adresuota ši knyga. Nesu tėvelis, esu paauglė. Tad ir žvelgsiu į šią knygą iš savo perspektyvos.
Iš pradžių buvau pasimetusi. Naujas pasaulis, nesigaudžiau varduose, vietovėje. Viskas taip sunkiai lipo. Knietėjo sužinoti, kur vyksta veiksmas, kodėl vardai nelietuviški. Nuoširdžiai, prireikė maždaug 100 puslapių, kol man prilipo vardas Beverlė. Iki tol malėsi ant liežuvio galo. Bet čia tik smulkmena.
Vėliau viskas įgavo pagreitį ir kaifavau dėl pagrindinės veikėjos bei Neito pokalbių. Tik skaudoka, kai jo kabės man priminė ne patį maloniausią žmogų, o Neitas kaip veikėjas man patiko labiausiai.
Tuomet visas veiksmas man panašėjo į bangą. Akimirkomis žavėjausi sukurtu pasauliu bei veikėjais, užmiršdavau realybę, o kartais norėdavau užversti knygą. Taip, vieną kartą užverčia tam, kad pamąstyčiau.
Pabaigoje pasijutau tarsi įmesta į cemento maišytuvą. Sukausi ratu. Pirmas kartas buvo pats maloniausias. Antrą norėčiau pamiršti. O trečias... Nežinau, ko tikėjausi iš šios istorijos, bet negaliu įvardinti to jausmo, kurį jaučiu.
Dažniausiai prisikabindavau prie detelių, ieškodavau nelogiškų atitikmenų, o dabar tik leidau istorijai plaukti sava vaga. Gal ir galėčiau prikišti, kad pirmame skyriuje buvo per daug veikėjų ir tai išmušė mane iš vėžių, bet visai nenoriu prie to prisikabinti.
Autorei pavyko mane supurtyti iki pamatų, paveikti, su kuo ir sveikinu. Bus apie ką pamąstyti naktimis. Gal net ir dienomis?
Po velnių! Toks jausmas, kad tos knygos veikėjai - realūs žmonės. O galbūt taip ir yra?
Esu tas žmogus, kuriam adresuota ši knyga. Nesu tėvelis, esu paauglė. Tad ir žvelgsiu į šią knygą iš savo perspektyvos.
Iš pradžių buvau pasimetusi. Naujas pasaulis, nesigaudžiau varduose, vietovėje. Viskas taip sunkiai lipo. Knietėjo sužinoti, kur vyksta veiksmas, kodėl vardai nelietuviški. Nuoširdžiai, prireikė maždaug 100 puslapių, kol man prilipo vardas Beverlė. Iki tol malėsi ant liežuvio galo. Bet čia tik smulkmena.
Vėliau viskas įgavo pagreitį ir kaifavau dėl pagrindinės veikėjos bei Neito pokalbių. Tik skaudoka, kai jo kabės man priminė ne patį maloniausią žmogų, o Neitas kaip veikėjas man patiko labiausiai.
Tuomet visas veiksmas man panašėjo į bangą. Akimirkomis žavėjausi sukurtu pasauliu bei veikėjais, užmiršdavau realybę, o kartais norėdavau užversti knygą. Taip, vieną kartą užverčia tam, kad pamąstyčiau.
Pabaigoje pasijutau tarsi įmesta į cemento maišytuvą. Sukausi ratu. Pirmas kartas buvo pats maloniausias. Antrą norėčiau pamiršti. O trečias... Nežinau, ko tikėjausi iš šios istorijos, bet negaliu įvardinti to jausmo, kurį jaučiu.
Dažniausiai prisikabindavau prie detelių, ieškodavau nelogiškų atitikmenų, o dabar tik leidau istorijai plaukti sava vaga. Gal ir galėčiau prikišti, kad pirmame skyriuje buvo per daug veikėjų ir tai išmušė mane iš vėžių, bet visai nenoriu prie to prisikabinti.
Autorei pavyko mane supurtyti iki pamatų, paveikti, su kuo ir sveikinu. Bus apie ką pamąstyti naktimis. Gal net ir dienomis?
Po velnių! Toks jausmas, kad tos knygos veikėjai - realūs žmonės. O galbūt taip ir yra?
December 21, 2025
" Kaip norėčiau, kad mano istorija būtų apie superherojus. Apie supergalias, kurios padeda ištaisyti skriaudas, pataisyti tai, kas sugadinta negrįžtamai, sugrąžinti Kailą. Bet mano istorija apie baimę. Tokią baimę, kuri išsiplėšia iš po visų širmų, dengiančių ją spalvomis, o tada viskas pasidaro pilka ir juoda."
Sunku skaityti apie tai kas skauda, ypač kai iki galo nesupranti kodėl tai vyksta. Patyčios labai jautrus dalykas, kartais perlenkiantis lazdą. Visą knyga ir yra apie tai, iki ko gali privesti patyčios, bet ar ištiesų tik jos? Man net perskaičius knygą nepaaiškėjo kur dingo Kailas ir kodėl jis dingo. O šių atsakymų man norėjosi.
Tuo pačiu suprantu ir "bičiulių / dešiniujų" sąžinės priekaištus ir norą surasti dingusį vaikiną. Noras išpirkti kaltę (bent pabandyti tą padaryti), tam tikra prasme suvokti savo veiksmų pasekmes ir padaryti išvadas. Tik deja, sužeista atmintis iki galo niekada nesugiją, pasekmės lieka ir kartaisbpasirodo skaudžiausiais būdais.
Svarbiausia suprasti, kad nėra tik gerų ar tik blogų žmonių. Kartais net ir blogai besielgiantys žmonės turi savo skaudulių, kuriuos slepia po nedorais poelgiais.
Sunku skaityti apie tai kas skauda, ypač kai iki galo nesupranti kodėl tai vyksta. Patyčios labai jautrus dalykas, kartais perlenkiantis lazdą. Visą knyga ir yra apie tai, iki ko gali privesti patyčios, bet ar ištiesų tik jos? Man net perskaičius knygą nepaaiškėjo kur dingo Kailas ir kodėl jis dingo. O šių atsakymų man norėjosi.
Tuo pačiu suprantu ir "bičiulių / dešiniujų" sąžinės priekaištus ir norą surasti dingusį vaikiną. Noras išpirkti kaltę (bent pabandyti tą padaryti), tam tikra prasme suvokti savo veiksmų pasekmes ir padaryti išvadas. Tik deja, sužeista atmintis iki galo niekada nesugiją, pasekmės lieka ir kartaisbpasirodo skaudžiausiais būdais.
Svarbiausia suprasti, kad nėra tik gerų ar tik blogų žmonių. Kartais net ir blogai besielgiantys žmonės turi savo skaudulių, kuriuos slepia po nedorais poelgiais.
Read
July 1, 2021„Kaip norėčiau, kad mano istorija būtų apie superherojus. Apie supergalias, kurios padeda ištaisyti skriaudas, pataisyti tai, kas sugadinta negrįžtamai, sugrąžinti Kailą. Bet mano istorija apie baimę. Tokią baimę, kuri išsiplėšia iš po visų širmų, dengiančių ją spalvomis, o tada viskas pasidaro pilka ir juoda”.
January 25, 2021
Puiki knyga jaunimui ir ne tik. Siužetas labai įtraukiantis. Tikrai rekomenduoju 👌
July 27, 2021
„Nežinau, kodėl juokiausi su jais. Galbūt todėl, kad pagaliau pavyko įkvėpti. Galbūt dėl to, kad atspėjau. O gal juokas tiesiog užkrečia. Nesvarbu, geras ar blogas. Ir, turiu pripažinti, iš žiūrovo pozicijos tikrai juokinga. Gal tąkart reagavau perdėtai? Niekas nekaltas, kad neradusi sportbačių nepažiūrėjau po spintele. Net nebuvau tikra, ar pati jų ten nepalikau, pasirinkau tikėti, kad ant krepšinio lanko tabaluojantys sportbačiai mano. Pusė mokyklos vaikščiojo tokiais pat nudaužytais juodais konversais – jie galėjo būti bet kieno. Niekas neliepė šliaužti tuo stiebu. Niekas neliepė ir Kailui. Kažin, kiek dar buvo apsikvailinusių kaip mudu? Ar jie supranta, kad tai ir mano prisiminimas? Pasidarė gėda. Labai labai gėda. Nes buvau nevykėlė, o kaltinau juos.“
Prieštaringa knyga.
Mažame miestelyje – Vikeryje – dingsta jaunuolis Kailas. Iš jo buvo tyčiojamasi. Ir tie, kurie taip darė, nusprendė jį surasti. Tam pasitelkia vienišę Herietą, kuri, deja, nepažįsta Kailo, tačiau labai nori būti prie dešiniųjų, todėl taip išsivysto melas, kad jį pažinojo ir padeda jiems jo ieškoti.
„Didžiulis gumulas pakibo gerklėje. Mano galvoje mamos žodžiai, kuriuos ji kartojo, kai kalbėti norėdavau mažiausiai. Ji sakė, kad visiems ateina laikas, kai supranti, ką padarei. Kai gėda įsismelkia į kraują, pasklinda po tave, kai imi gailėtis, kad niekada nepakeisi, kas jau padaryta.“
„ – O kai ateis tas laikas, leisk jiems pajausti. Tai jų skausmas. Neatimk iš jų šito.“
„Nes tik tada, kai priimi tą skausmą, gali bandyti iš naujo priimti save.“
- Ar žinai, kad skausmas praeina? Jis niekur nedingsta, prisiminimai vis iškyla, bet per tą laiką įvyksta kas nors gero, ir skausmą ištverti tampa nebe taip sunku.
Žinojau.
- Tai kodėl pasirenki kęsti taip, kaip žmogui neskirta?“
Galvojau, ką autorė norėjo pasakyti. Ir susideda tik tai, kad kiekvienas esame vis kitoks. Jeigu iš mūsų tyčiojamasi, tai nereiškia, kad esame patyčių objektas visur. Yra žmogus, kuris turi talentų, kuris siekia savų tikslų ir pats renkasi, kaip gyventi.
Yra populiarieji, su kuriais susipažinus, nebeatrodo, kad jie jau tokie nuostabūs – jų gyvenimai tikrai nėra rožėmis kloti. Juose yra nuoskaudų, tėvų nepalaikymo, skaudžių akimirkų, kurias dažniausiai slepia ir neparodo.
Ir vieni, ir kiti nėra nei geri, nei blogi. Kiekvienas turim savų problemų, savų skausmų, tačiau kiekvienas renkamės, kokia spalva būti, nes juk nesinori būti juoda ar pilka. Visgi, autorė pamiršta, kokius randus žmoguje palieka patyčios, pamiršo, kad ne visi esame stiprūs ir gebame į daug ką pažvelgti kitu kampu, kad ne visi turime tokius protingus tėvus, kurie patartų, galbūt nuo kitų tėvai net nusisukę.
„Taip jiems ir pasakysiu: Kailo dingimas nėra jų kaltė, nes negali kaltinti kitų dėl to, ką nusprendei pats.“
„Tu vis dar nesupranti, kad baisiausia buvo ne tai, ką jie padarydavo, o tai, ką dėl jų pasidarydavai sau.“
Knyga bandyta įkvėpti jaunuolius taip giliai neimti į širdį ir viską priimti, kaip pamoką. Nepaisant visko, eiti savu keliu – juk skausmas anksčiau ar vėliau praeina. Bet juk kiekvienas esam skirtingi – ne visiems tas padeda. Kiti visą gyvenimą nešiojasi patyčias širdyje ir niekaip negali jų paleisti, nes jie jau yra emociškai sužaloti.
Štai todėl ši knyga man yra prieštaringa, nes ji - ir bandymas įkvėpti jaunuolius nepasiduoti ir rinktis savo kelią, ir kartu pateisina tai, kas nepateisinama.
Po Ignės Zarambaitės knygos, ši skaitėsi sunkiau. Sakyčiau, kad Ramoškaitės stilius labiau kapotas, sunkiau skaitosi, nes vienoje vietoje visko yra daugiau. Kai kuriuos sakinius skaičiau po kelis kartus, kad suprasčiau jų esmę, bet gal man, jau ne paauglei, buvo sunku suprasti paauglių kalbėseną.
Prieštaringa knyga.
Mažame miestelyje – Vikeryje – dingsta jaunuolis Kailas. Iš jo buvo tyčiojamasi. Ir tie, kurie taip darė, nusprendė jį surasti. Tam pasitelkia vienišę Herietą, kuri, deja, nepažįsta Kailo, tačiau labai nori būti prie dešiniųjų, todėl taip išsivysto melas, kad jį pažinojo ir padeda jiems jo ieškoti.
„Didžiulis gumulas pakibo gerklėje. Mano galvoje mamos žodžiai, kuriuos ji kartojo, kai kalbėti norėdavau mažiausiai. Ji sakė, kad visiems ateina laikas, kai supranti, ką padarei. Kai gėda įsismelkia į kraują, pasklinda po tave, kai imi gailėtis, kad niekada nepakeisi, kas jau padaryta.“
„ – O kai ateis tas laikas, leisk jiems pajausti. Tai jų skausmas. Neatimk iš jų šito.“
„Nes tik tada, kai priimi tą skausmą, gali bandyti iš naujo priimti save.“
- Ar žinai, kad skausmas praeina? Jis niekur nedingsta, prisiminimai vis iškyla, bet per tą laiką įvyksta kas nors gero, ir skausmą ištverti tampa nebe taip sunku.
Žinojau.
- Tai kodėl pasirenki kęsti taip, kaip žmogui neskirta?“
Galvojau, ką autorė norėjo pasakyti. Ir susideda tik tai, kad kiekvienas esame vis kitoks. Jeigu iš mūsų tyčiojamasi, tai nereiškia, kad esame patyčių objektas visur. Yra žmogus, kuris turi talentų, kuris siekia savų tikslų ir pats renkasi, kaip gyventi.
Yra populiarieji, su kuriais susipažinus, nebeatrodo, kad jie jau tokie nuostabūs – jų gyvenimai tikrai nėra rožėmis kloti. Juose yra nuoskaudų, tėvų nepalaikymo, skaudžių akimirkų, kurias dažniausiai slepia ir neparodo.
Ir vieni, ir kiti nėra nei geri, nei blogi. Kiekvienas turim savų problemų, savų skausmų, tačiau kiekvienas renkamės, kokia spalva būti, nes juk nesinori būti juoda ar pilka. Visgi, autorė pamiršta, kokius randus žmoguje palieka patyčios, pamiršo, kad ne visi esame stiprūs ir gebame į daug ką pažvelgti kitu kampu, kad ne visi turime tokius protingus tėvus, kurie patartų, galbūt nuo kitų tėvai net nusisukę.
„Taip jiems ir pasakysiu: Kailo dingimas nėra jų kaltė, nes negali kaltinti kitų dėl to, ką nusprendei pats.“
„Tu vis dar nesupranti, kad baisiausia buvo ne tai, ką jie padarydavo, o tai, ką dėl jų pasidarydavai sau.“
Knyga bandyta įkvėpti jaunuolius taip giliai neimti į širdį ir viską priimti, kaip pamoką. Nepaisant visko, eiti savu keliu – juk skausmas anksčiau ar vėliau praeina. Bet juk kiekvienas esam skirtingi – ne visiems tas padeda. Kiti visą gyvenimą nešiojasi patyčias širdyje ir niekaip negali jų paleisti, nes jie jau yra emociškai sužaloti.
Štai todėl ši knyga man yra prieštaringa, nes ji - ir bandymas įkvėpti jaunuolius nepasiduoti ir rinktis savo kelią, ir kartu pateisina tai, kas nepateisinama.
Po Ignės Zarambaitės knygos, ši skaitėsi sunkiau. Sakyčiau, kad Ramoškaitės stilius labiau kapotas, sunkiau skaitosi, nes vienoje vietoje visko yra daugiau. Kai kuriuos sakinius skaičiau po kelis kartus, kad suprasčiau jų esmę, bet gal man, jau ne paauglei, buvo sunku suprasti paauglių kalbėseną.
June 5, 2021
Vikeris - ramus miestelis, kuriame, rodos, niekada niekas nevyksta. Kiekviena diena čia tokia pati ir tai tikrai slegia miestelio gyventojus, ypač jaunimą. Tačiau vieną dieną visus sudrebina netikėta žinia - dingo penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, jokių užuominų, kas ir kodėl galėjo nutikti vaikinui. Jį, kaip žmogų, apibūdinti sunku visiems, mat Kailas buvo atsiskyrėlis ir vienišius, kuris neturėjo draugų, o laiką mieliau leisdavo vienumoje. Deja, ko jam nepavyko išvengti - tai patyčių. Jas Kailas patyrė iš mokyklos populiariųjų - dešiniųjų. Kaip bebūtų keista, dingus vaikinui, būtent jie nusprendžia jį surasti, nes giliai širdyje jaučia kaltę dėl šio įvykio. Į pagalbą jie pasikviečia Harietą, mergaitę, kuri yra tokia pati atstumtoji bei patyčių objektas kaip ir Kailas, todėl, populiariųjų nuomone, ji turėtų daug žinoti apie dingusįjį. Bėda ta, kad iš tikrųjų Harieta visiškai nepažinojo Kailo ir tikrai nenumano, kas jam galėjo atsitikti. Tačiau, gavusi pakvietimą prisijungti prie tų, kuriais žavisi, Harieta negali atsisakyti pasiūlymo ir įsipainioja į melo verpetą...
Manau, visi sutiks, jog patyčių tema literatūroje yra pati skaudžiausia, bet tuo pačiu ir pati aktualiausia, atsižvelgiant į tai, kad ji vis dar egzistuoja tarp mūsų. Tie, kurie nors kartą gyvenime patyrė patyčias (tame tarpe ir aš) tikrai pajaučia tą skaudų jausmą širdyje, vos išgirdus šį žodį. Knyga "Ne tik geri, ne tik blogi" kalba ne apie tuos žmones, kurie priešinasi patyčioms ar keršija savo skriaudėjams, o apie tą mažesnę žmonių grupę, kuri nori pritapti, įsiteikti skriaudėjams, nes laiko juos "dievaičiais", todėl, jų manymu, būti vienu iš tokių, reiškia būti šauniu, populiariu.
Pagrindinė šios knygos veikėja, Harieta, priklauso būtent tai mažumai. Visą gyvenimą kentusi patyčias, užgauliojimus, įžeidžiančias išdaigas, pasitaikius progai tapti dalimi populiariųjų grupelės, ji nė sekundės nedvejoja dėl šio sprendimo. Tiesa, ne viskas taip paprasta, jai net tenka apsimesti, kad gerai pažįsta tą, kuriam nė kartą nėra ištariusi nei vieno žodžio. Tokie jos poelgiai labai gerai parodo tai, kad kai kurie žmonės yra pasiryžę padaryti visiškai viską, jog būtų dalimi tų, kuriuos laiko idealiais, niekada neklystančiais ir ydų neturinčiais asmenimis.
Kita knygos mintis, kurią norėčiau akcentuoti yra tai, kad nei vienas iš mūsų nėra tik geras ar tik blogas. Kiekvienas galime padaryti klaidų, kurių galbūt gailėsimės net visą likusį gyvenimą. Neklystančių nebūna. Tačiau laikui bėgant, žmonės auga, bręsta ir permąsto savo gyvenimą bei vertybes, kuriomis vadovavosi, todėl gali pasikeisti ir jų elgesys. Jie gali pradėti jaustis kalti dėl kai kurių, savo padarytų veiksmų, todėl, manau, tie, kurie nuoširdžiai gailisi, yra verti atleidimo.
Knyga plonytė, bet tiek gerų minčių savyje turinti, tiek temų paliečianti. Romanas "Ne tik geri, ne tik blogi" įtraukia nuo pirmojo puslapio. Kaip bebūtų taip, tačiau apie paauglius, jų jausmus, sprendimus, pakilimus ir nuopolius skaityti visada įdomu.
Vienareikšmiškai rekomenduoju. Tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems. Abi amžiaus grupės ras, ko pasimokyti iš šios knygos. Didžiausios liaupsės rašytojai Eglei!
5/5⭐
Manau, visi sutiks, jog patyčių tema literatūroje yra pati skaudžiausia, bet tuo pačiu ir pati aktualiausia, atsižvelgiant į tai, kad ji vis dar egzistuoja tarp mūsų. Tie, kurie nors kartą gyvenime patyrė patyčias (tame tarpe ir aš) tikrai pajaučia tą skaudų jausmą širdyje, vos išgirdus šį žodį. Knyga "Ne tik geri, ne tik blogi" kalba ne apie tuos žmones, kurie priešinasi patyčioms ar keršija savo skriaudėjams, o apie tą mažesnę žmonių grupę, kuri nori pritapti, įsiteikti skriaudėjams, nes laiko juos "dievaičiais", todėl, jų manymu, būti vienu iš tokių, reiškia būti šauniu, populiariu.
Pagrindinė šios knygos veikėja, Harieta, priklauso būtent tai mažumai. Visą gyvenimą kentusi patyčias, užgauliojimus, įžeidžiančias išdaigas, pasitaikius progai tapti dalimi populiariųjų grupelės, ji nė sekundės nedvejoja dėl šio sprendimo. Tiesa, ne viskas taip paprasta, jai net tenka apsimesti, kad gerai pažįsta tą, kuriam nė kartą nėra ištariusi nei vieno žodžio. Tokie jos poelgiai labai gerai parodo tai, kad kai kurie žmonės yra pasiryžę padaryti visiškai viską, jog būtų dalimi tų, kuriuos laiko idealiais, niekada neklystančiais ir ydų neturinčiais asmenimis.
Kita knygos mintis, kurią norėčiau akcentuoti yra tai, kad nei vienas iš mūsų nėra tik geras ar tik blogas. Kiekvienas galime padaryti klaidų, kurių galbūt gailėsimės net visą likusį gyvenimą. Neklystančių nebūna. Tačiau laikui bėgant, žmonės auga, bręsta ir permąsto savo gyvenimą bei vertybes, kuriomis vadovavosi, todėl gali pasikeisti ir jų elgesys. Jie gali pradėti jaustis kalti dėl kai kurių, savo padarytų veiksmų, todėl, manau, tie, kurie nuoširdžiai gailisi, yra verti atleidimo.
Knyga plonytė, bet tiek gerų minčių savyje turinti, tiek temų paliečianti. Romanas "Ne tik geri, ne tik blogi" įtraukia nuo pirmojo puslapio. Kaip bebūtų taip, tačiau apie paauglius, jų jausmus, sprendimus, pakilimus ir nuopolius skaityti visada įdomu.
Vienareikšmiškai rekomenduoju. Tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems. Abi amžiaus grupės ras, ko pasimokyti iš šios knygos. Didžiausios liaupsės rašytojai Eglei!
5/5⭐
January 7, 2023
⭐3/5
Manau, dauguma esame susidūrę su patyčiomis ir žinome, kad tai tikrai nėra ,,fainas" dalykas. Šioje knygoje autorė taip pat palietė patyčių temą, na... Man iš tikrųjų kažko trūko. Trūko tikrumo, kad tikrai paliestų širdį, nes pati žinau, ką reiškia patyčios ir jausmą, kad tavęs kiti nemėgsta, nes esi kitoks. Ne, šioje knygoje ne ieškojau savų patirčių. Tiesiog, buvo sunku susigaudyti kas kaip, atrodo mintys šokinėjo, vis negalėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra tos bangos. Kodėl būtent jos? Knygos turinys yra tikrai aktualus, bet norėjosi, kad jis būtų šiek tiek stipresnis, įtikintinesnis.
Manau, dauguma esame susidūrę su patyčiomis ir žinome, kad tai tikrai nėra ,,fainas" dalykas. Šioje knygoje autorė taip pat palietė patyčių temą, na... Man iš tikrųjų kažko trūko. Trūko tikrumo, kad tikrai paliestų širdį, nes pati žinau, ką reiškia patyčios ir jausmą, kad tavęs kiti nemėgsta, nes esi kitoks. Ne, šioje knygoje ne ieškojau savų patirčių. Tiesiog, buvo sunku susigaudyti kas kaip, atrodo mintys šokinėjo, vis negalėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra tos bangos. Kodėl būtent jos? Knygos turinys yra tikrai aktualus, bet norėjosi, kad jis būtų šiek tiek stipresnis, įtikintinesnis.
July 3, 2022
Man knyga nepatiko. Skaitėsi sunkiai, o kad suprastum kai kurias vietas, turėjai paskaityti dar kartą.
January 19, 2023
Man nepaliko didelio įspūdžio. Iš pradžių mažai įtraukianti.
May 23, 2025
Žiauriai patiko, pirma knyga per kurią kojos ore ir nesulaukiu kas įvyks toliau. Kadangi turiu patirties patyčių tema, tirbut todel taip ir patiko!!!
Displaying 1 - 22 of 22 reviews