Demain j'étais folle: un voyage en schizophrénie

by Arnhild Lauveng

For ten years, Lauveng suffered as a schizophrenic. In these pages she illuminates her battles with the disease and its symptoms. Today, however, she calls herself a "former schizophrenic," has stopped taking medication for the illness and works as a clinical psychologist.

Genres: Psychology, Nonfiction, Memoir, Biography, Mental Health, Autobiography, Audiobook

224 pages, Paperback

First published January 1, 2005

About the author

Arnhild Lauveng is a Norwegian psychologist educated at the University of Oslo, who previously was diagnosed with schizophrenia.
She workes as a PhD candidate at Akershus University Hospital (AHUS), at the department for mental health.
She has written two autobiographies dealing with her diagnosis of schizophrenia.

In 2004 she won the "Prisen til fremme av ytringsfriheten innen psykisk helsevern" (The Award for the promotion of freedom of expression within mental health care).
In 2008 she was awarded the Fritt Ord Honorary Award, and in 2010 the Åpenhetsprisen, an award for people who has made a special effort speaking openly about and highlighting mental health in public space.

She lives in Lørenskog in Akershus county in Norway.

Reviews

[Cristina · Rating 5 out of 5]

O carte cutremurătoare despre dimensiunile unei boli neiertătoare. Citiți-o! Este important ca atunci când vine vorba de schizofrenie sau alte afecțiuni psihice să ne amintim fiecare dintre noi că suntem intr-o luptă continuă cu boala, nu cu pacientul.

Schizofrenia este cel mai puțin înțeleasă afecțiune și a ajuns să fie înconjurată, din lipsă de informatii, de o serie de mituri. Înțelegerea greșită a acestei boli afectează in mod direct bolnavii și așa copleșiți de frică și rușine. Cum să te lupti cu singurătatea când societatea te respinge? Cum să te integrezi în lumea care fuge de tine? Cine să te înțeleagă când e haos in tine? Cine să te iubească când te scufunzi in propria-ți minte?

Când auzim de pacienți schizofrenici ni se face frică pentru noi, când, de fapt, ar trebui să ne temem pentru ei. Simptomatologia bolii, cu debut la adolescentul sau adultul tânăr, impactează puternic viața pacientului. Halucinatiile debutează lent, neobservate, pentru ca intr-o zi să capete vocea unui monstru, unui dictator, unui balaur amenințător care iți cere să te dai cu capul de pereți. In caz contrar, familia ta moare!!! Și știi că balaurul nu poate fi adevărat, dar ți-e teamă. Și dacă totuși e? E prea riscant când miza e ce iubești. Și nu ai de ales...

Parcă deja nu mai par periculoși.
Nu-s violenți ca-n filme.
...Si, uneori, poate fi un om pe care îl iubești.

Timp de 10 ani Arnhild Lauveng a suferit de schizofrenie, fiind internată frecvent. Astăzi se consideră fostă schizofrenică, este psiholog clinician , iar in 2004 a fost premiată pentru curajul de a-și povesti lupta cu boala psihică.

"Suntem cu toții oameni. Iar oamenii uneori sunt deștepți, alteori greșesc. Așa e normal. Avem voie. Până și cea mai frumoasă tufă de trandafiri arată ca o grămadă de vreascuri în ianuarie. Așa sunt trandafirii, trebuie doar să ne amintim să nu luăm niciodată decizii importante sau să le apreciem valoare chiar atunci. Fiindcă trandafirul care poate părea mort in timpul iernii, vara următoare poate deveni parfumata intruparea a frumuseții.  Lucrurile se schimbă.Nimeni nu poate înflori necontenit. Și este important ca toți să ne ajutăm să construim comunități cu destul spațiu si destul timp pentru ca nicio plantă să nu fie aruncată inainte să înflorească."

[Sandra Deaconu · Rating 5 out of 5]

Tare, tare frumoasă și emoționantă a fost cartea asta! Nu e de dezvoltare personală, nu apreciez deloc acel gen, dar autobiografia autoarei este tot ce pretind acele cărți că sunt.

,,Până și cea mai frumoasă tufă de trandafiri arată ca o grămadă de vreascuri în ianuarie.''

,,Însă dacă ceva nu se înțelege, asta nu înseamnă că e de neînțeles. Înseamnă doar că trebuie să faci un efort mai mare ca să prinzi sensul."

,,De-ar fi să ne-nchidă și cu porți de fier,
Tot purta-va vântul gândul nostru-n cer.'' (cântec german)

,,Nu e nevoie să ți se împlinească toate visurile ca să fii împăcat.''

,,Nu-i ușor să recunoști bunătatea atunci când lumea te-a făcut să suferi atât de mult.''

,,Filosoful Heraclit spunea că nu putem intra niciodată de două ori în același râu, fiindcă data următoare și noi, și râul, suntem alții.''

[Mykolas · Rating 5 out of 5]

It was probably the best non-scientific book about psychology I've read. A great book for anyone to start deeper understanding of practical psychology.
Author vividly reveals experiences of her and what is it like to have schizophrenia and how she finally managed to conquer it.
I liked simple, but not trivial explanations of basic notions of psychology and mental health issues. Author also questions beliefs that experiences of people who have schizophrenia have no relations between themselves, nor with outer reality and are merely meaningless hallucinations. She rationally explains what is the meaning of these visual hallucinations, voices, delusions, her actions (I was persuaded with those explanations).
Though it's a sad story to read, it's also a story of hope, courage and will.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Ligos pasakojimas / autobiografija - moteris, sirgusi šizofrenija Norvegijoje ir pasveikusi, pasakoja savo ligos istoriją. Pasiimdama knygą nesitikėjau, kad bus kas nors daugiau be priepuolių ir haliucinacijų aprašymų, bet ir su tuo norėjau susipažinti ir atsikratyti įvairių turėtų prietarų. O gavau daug daugiau - tai moters, kuri dabar dirba psichologe, jau profesionaliu žvilgsniu nuspalvintas ir sudėliotas pasakojimas apie tai, kaip įveikus daugelį psichologinių sunkumų (disociacija, konkurencijos baimė ir pan) jai palengva išnyko ir šizofrenijos simptomai.

Kaip pripažįsta ir ji pati, tai subjektyvus (nors ir profesionalus) žvilgsnis į subjektyvų atvejį, jis jokiu būdu neapibūdina visų sergančiųjų ir juolab teisingo būdo gydyti šią ligą, su ja gyventi. Čia yra ir knygos stiprybė, ir apribojimas: vis dėlto tik laimingas atsitiktinumas, kad Lauveng galiausiai padėjo ne tik medikamentai, bet IR psichoterapija ir bandymas pasikasti po Lauveng lankančiais tikrovės išsikreipimais (balsais, haliucinacijom ir tt). Viena draugė neurobiologė, atliekanti neuronų tyrimus, dažnai pasakoja apie galimus fiziologinius šizofrenijos veiksnius - apie tai galvojant, Lauveng siūlomas psichologinis kelias atrodo labai vienpusis. Bet sykiu ir stebuklingas.

Kas labai įstrigo skaitant:

- kaip ji aiškina haliucinacijas ir balsus - vietom net priminė jungistinį sapnų aiškinimą (žinau žinau, nesusiję): pvz kai ji pradėjo jausti įtampą universitete dėl konkurencijos, jau praradus mokymosi džiaugsmą, ėmė matyti vilkus; važiuodama iš egzamino matė ją besivejančias ir puolančias žiurkes, tarsi žiurkių lenktynėse. Taip pat ją nuolat persekiojo Kapitonas, baudžiantis už asmeninius norus ir poreikius.

- kaip ji kalba apie "skurdžią kalbą" - kad vienas iš sunkiausių dalykų yra pasakyti, kad aš esu vienišas, aš noriu, kad mane pastebėtų. Ir sau, o kitiems tai išvis, nes to norėti ir taip jaustis yra gėda. Čia užsimaniau iš naujo paskaityti Horney - nebelabai atsimenu, bet lyg ji kažką panašaus rašo. Kada, kodėl pas mus nusistovėjo šitas dalykas - kad norėti nebūti vienam yra gėda? Norėti turėti artimą žmogų, šeimą, su kuo pasikalbėti, bendrauti - gėda? Nu taip, kai prisipažįsti, kad nori, sykiu prisipažįsti ir kad neturi. Ir tai gėda, tarsi sakytum, kad kažkas su tavim ne taip. Bet kodėl ir kada pradedama taip galvoti - juk tai visuomeninis dalykas (nes gėda prieš kitus), ne koks nors iš esmės žmogiškos psichologijos bruožas?

- kaip ji pasakoja apie savo patirtį ir apskritai psichikos ligonius, kuriems tarsi "daugiau leidžiama" ir kurie tarsi "neatsakingi" už savo veiksmus. Ji rašo, kad leidimas leidimu, bet kai iš tavęs nieko nesitiki, tai sykiu ir nužmogina, taip tu eilinį kartą pasijunti neturinti/s kontrolės, nieko realiai negalinti/s. O dar labiau - negavęs to, ko labiausiai reikia, "supratimo ir pripažinimo" (p. 71). Čia gal bazinė psichologija, bet man labai vietoje ir laiku tai persiskaitė. Juk tas pats ne tik su psichikos ligų turinčiais, bet ir su senais žmonėm - kuo daugiau jiems reikia pagalbos, tuo mažiau tu apie juos galvoji kaip apie galinčius kažką spręsti, NORINČIUS kažką spręsti ir kad bent kas nors nuo jų priklausytų ar norėtų jų pačių pagalbos. Šitoj pačioj šviesoj ji žiūri į kaltę, aukos, išlikusiojo kaltę - objektyviai žiūrint atrodo nesąmonė ir reikia įtikint žmogų, kad taip nesijaustų, bet tada ji/s pasijus gyvenanti/s pasauly, kur niekas nuo jos nepriklauso, ir tas jausmas gali būti dar blogesnis. Niekada apie tai / taip nebuvau pagalvojusi ir buvo labai svarbu tą perskaityt.

- kaip vis dėlto Norvegijoje socialine prasme viskas yra kitaip su rūpesčiu sergančiaisiais psichikos ligom ar sutrikimais. Kaip tik skaičiau apie negalią sovietmečiu (Gyvatės kojos), kai žmogui teko atsisakyti mokslinės karjeros, nes univeras, į kurio doktorantūrą įstojo, nesuteikė galimybės kartu gyventi mamai (žmogus juda su rateliais ir jam reikia daug buitinės pagalbos) ir į biblioteką negalėjai patekti su rateliais. O Lauveng aprašo, kaip ji nuolat turėjo psichoterapiją, asistentus, socialinius konsultantus, įvairias rankdarbių dirbtuves, kaip su ja nuolat buvo kuriami gyvenimo planai ir kaip tai žingsnis po žingsnio padėjo jai atsistoti ant kojų. Ne šiaip atsistoti - į ligonines ji pateko dar būdama nepilnametė, tai iš esmės šios socialinės tarnybos padėjo jai mokytis gyventi savarankiškai, palikti tėvų namus, pradėti pačiai savim rūpintis.

- kaip ji prisimena tuos gydytojus, gydytojas ir slaugytojus, kurie šnekėjosi su ja kaip su žmogum, siūlė kartu spręsti kryžiažodį, pasakojo savo pačių studijų medžiagą, atsiprašė įžeidę. Ji to nesako, bet galima suprasti, kad ji tuo metu nesugebėjo asakyti ar išvis parodyti, kad ji girdi ką nors, kas jai sakoma, gali tai įvertinti ar suvokti. Bet girdėjo. Tas irgi yra didelė pamoka.

Apskritai šios knygos pasakojimas toks ir yra - pamoka, kaip elgtis (ar bandyti elgtis) su žmogumi, kuris, atrodo, veikia pagal kitus dėsnius ir gyvena kitoj realybėj. Abejoju, ar tai šimtaprocentinės sėkmės patarimas - ar jis veiktų, pvz, stipriai išreikšto autizmo atvejais? Ir juo vadovaudamasi/s vis tiek darai prielaidą, kad žmogus yra vientisas, suprantantis, su motyvacijom, norais ir troškimais. Gal ne visai visada taip yra. Bet vis tiek tai labai geros gairės, nuo ko atsispirti, kai sutrinki ir išsigąsti sutikęs kitokį nei tu pats/pati, juk savaime to retas išmokstam.

[Agnė Domarkaitė-Sugintė · Rating 5 out of 5]

Mano tėtis serga gana sunkia šizofrenijos forma, bet atsisako kalbėti apie savo pojūčius ir išgyvenimus, todėl man labai sunku jį suprasti. Galiu tik fantazuoti, kas dedasi jo galvoje, kai prasideda psichozė, todėl nusprendžiau pasidomėti kitų išgyvenimais ir ilgai ieškojau kokios nors nemokslinės knygos apie šizofreniją.

Kadangi man tai nėra lengva tema - sunkiai serga man artimas žmogus - aš labai bijojau ją skaityti, maniau, kad bus sunku ir skaudu.

Vis tik knygą pamilau nuo pirmųjų sakinių ir suskaičiau per keletą valandų. Nerandu žodžių, kaip apibūdinti dėkingumą, kurį jaučiu atorei. Ši knyga - lobis. Ir ją reiktų perskaityti visiems visiems, gal būtų lengviau suprasti psichikos sutrikimų turinčius žmones.

[Elena Papadopol · Rating 4 out of 5]

Un subiect foarte interesant si prezentant intr-un mod foarte usor de inteles. Mi-ar fi placut sa fi fost oferite mai multe detalii si despre etapa de vindecare.

"[...] Suntem cu totii oameni. Iar oamenii uneori sunt destepti, alteori gresesc. Asa e normal. Avem voie."

"Cand cuvintele tale isi pierd continutul si devin un simptom, asta te izoleaza si te deprima."

[Ingrida · Rating 5 out of 5]

Ši autobiografinė knyga jau kurį laiką domino ir atrodė galinti būti artima tuo, kad man pačiai praktikoje epizodiškai vis tenka susidurti su tokiais pacientais kaip autorė (t.y. paaugliais, patekusiais į psichiatrinį skyrių dėl psichotinių epizodų), su kuriais dirbant kartais kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Dar labiau intrigavo diskusijos ir pasipiktinimas, kilę tarp pažįstamų psichikos sveikatos specialistų perskaičiusių šią knygą. Žinoma, galima ginčytis ar šizofrenijos remisija ir pasveikimas nuo jos yra tapatūs dalykai ir kvestionuoti medikamentinės, psichoterapinės ir psichosocialinės pagalbos aspektų svorio proporcijas galutiniame rezultate, bet neišeina nuneigti ir to, kad nesigilinant į tokių sėkmingų ligos išeigų kaip Lauveng atveju statistines tikimybes, visumoje tai yra tikrai įkvepianti ir vilties suteikianti istorija. Taigi, man minėti knygos aspektai nepasirodė tiek reikšmingi, kad pagadintų bendrą įspūdį, o iš pasakojimo išsinešu ne vieną žinutę, praturtinusią mane ir kaip psichologę, ir kaip žmogų.

Pirma, nors ir pasaulio iš pagrindų nesupurčiusi, bet svarbi mintis yra ta, kad pacientas, nepaisant to, kad ir kaip sunku suprasti jo simptomų realybę, vis tiek yra žmogus su savais poreikiais. Nors didelę knygos dalį apima siaubingai izoliuojančio ir nevilties persmelkto ligos patyrimo bei nužmoginančių tos patirties aspektų refleksijos, tačiau autorė labai šiltai atsiliepia apie tuos, kurie už jos simptomų sienos matė ir žmogų su norais ir poreikiais, o ne tik psichotišką pacientę - taigi tai dar vienas priminimas, kad sergančio žmogaus įgalinimas ir orumo palaikymas yra be galo svarbus.

Antra - kad ir kokį stiprų fiziologinį pagrindą beturėtų šizofrenija, svarbu nepamiršti ir psichologinės jos dalies. Lauveng gražiai ir įtikinamai aiškina savo (ir darkart pabrėšiu, kad savo pačios) simptomų raiškos etiologiją ir asmeninę reikšmę konkrečiam žmogui - nors iš šono vertinančiam gali būti sunku tą suvokti, bet kliedesiai ir haliucinacijos konkretaus paciento psichikoje dažniausiai turi savo funkciją ir Lauveng teigimu, tos funkcijos įsisąmoninimas ir integracija yra didelė sveikimo dalis. Nors kai kuriems kliuvo jos noras ilgainiui atsisakyti vaistų (dabar autorė gyvena be jų), tačiau nepasakyčiau, kad knygoje ji skiepytų neigiamą požiūrį į antipsichotikus - kaip tik man pasirodė, kad ji pabrėžia jų svarbą tam tikrais etapais, bet kartu ir skatina psichoterapinio požiūrio įtraukimą į gydymo / sveikimo procesą.

Taigi, knyga su daug vilties prošvaisčių, nes Lauveng pasiekė savo tikslus - kai kuriais etapais tempu “žingsnis į priekį ir trys atgal”, bet pasiekė. Ir šiuo atžvilgiu tai tikrai vertinga požiūrio praplėtimui ir asmeninės nuomonės susidarymui knyga, kurioje gauname retą progą prisiliesti prie šviesiu, nuo psichozės laisvu protu perteiktos ir dargi pro profesinio išsilavinimo prizmę perleistos didelei visuomenės daliai nepažįstamos psichotinės patirties. Skaitėsi lengvai, nesinorėjo paleisti iš rankų. 5/5.

[Rimantė :) · Rating 4 out of 5]

Arnhild Laureng "Auštant aš virsdavau liūtu" - unikalus autobiografinis pasakojimas, išleistas "Baltų lankų" "Tikrosios patirtys" serijoje.

Arnhild pavyko įveikti šizofreniją, nors tuo daugeliui vis dar sunku patikėti. Šizofrenija - tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmų, mąstymo, suvokimo bei valios sferas. Paplitęs įsitikinimas, kad ši liga - neišgydoma, nuo jos - nepasveikstama. Šioje knygoje teigiama, kad trečdalis pacientų visiškai pasveiksta ir Arnhild pavyko! Tai turėtų teikti vilties tiek sergantiems, tiek jų artimiesiems. Visiems kitiems "Auštant aš virsdavau liūtu" įneš daugiau supratimo ir, reikia tikėtis, nuoširdžios atjautos sergantiems psichikos ligomis.

Moteris šiuo metu sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete ir dirba psichologe. Knygoje ji dalijasi savo kelione į pasveikimą nuo mokyklinio amžiaus, kai ligos simptomai tik pradėjo reikštis, per sunkius gydymosi metus psichiatinėse ligoninėse iki visiško pasveikimo. Autobiografinis pasakojimas papildomas informacija iš psichologinių veikalų, kurių bibliografinis sąrašas pateikiamas knygos pabaigoje, suteikia pasakojimui mokslinį kontekstą.

Tikrai įgijau daugiau supratimo, kas tai per liga yra, bet kiekvienas atvėjis, kaip ir žmogus, yra skirtingas. Visgi Arnhil Laureng "Auštant aš virsdavau liūtu" man labai patiko. Skaudi, stipri ir tikra, moters, įveikusios šizofrenija istorija.

4/5

[Caroline · Rating 4 out of 5]

For en fantastisk og klok bok. Dette bør alle lese, den gir en uvurdelig innsikt i psykisk helsevern.

[Leo Holmertz Lien · Rating 5 out of 5]

En sånn bok jeg kommer til å tenke på lenge. Viktig, utrolig interresant og velskrevet. Bør leses!

[Virga · Rating 5 out of 5]

Verta perskaityti visiems, ir susidūrusiems, ir nesusidūrusiems su šizofrenija. Arnhild Lauveng pasakoja savo istoriją - kaip sirgo tiek, kad gyvenimas buvo neįmanomas (norėjosi jį greičiau užbaigti), kaip po truputį lipo iš tos neįmanomybės ir išlipo; ir gyvena, netgi gyvena taip, kaip nori, kaip visada norėjo. Norėjo būti psichologe, turėti namus, draugų, laisvę ir ramybę. Sergant/ sirgus šizofrenija tai, pasirodo, yra įmanoma. Kelias link to gana detaliai aprašytas - jis kraupiai skausmingas, su labai nedaug prošvaisčių. Visos prošvaistės susijusios su tais aplinkiniais, kurie matė Arnhild kaip žmogų, o ne kaip pacientę ar psichinę ligonę; tais, kurie suprato pirminį ir svarbiausią orumo poreikį.

Taigi čia ne šiaip istorija, ne šiaip patirtis, o svarbi žinia visiems, kas gali daryti įtaką šitos itin dažnos ligos gydymo metodams ar tiesiog jos sampratai. Labai daug rašoma apie diagnzės ir simptomų pervertinimą, apie schematišką ligos supratimą, apie nepaisymą simptomų turinio - dėl ko jie yra, kokį žmogišką poreikį jie rodo. Dauguma aiškinimų be galo tikslūs ir įtikinantys.

Ta knygoj aprašyta sveikatos sistema, gydytojų požiūris į šizofreniją, visuomenės požiūris - visa tai matyt Lietuvoje bus tik po dešimtmečio (o aprašoma Norvegija prieš daugiau kaip dešimtmetį). Kartais net kvapą gniaužia, kai Lauveng aprašo tų sanitarų ar gydytojų, kurie po mažą laiptuką išvedė ją iš pragaro, metodus, kurie ne tik žmogiški, bet - kūrybiškai žmogiški, drąsūs net Norvegijai. Tada supranti, kad dabar Lietuvoje, ko gero, iš šizofrenijos neišlipama, nes tokio (net ir nedidelio) kiekio inovatyvių žmonių sveikatos apsaugos sistemoj ir šiaip visuomenėj (tarp mokytojų, kaimynų, artimųjų, etc.) tiesiog nėra.

Liūdna dėl beveik sovietinio vertimo ir ypač redagavimo (pavyzdžiui, "invalidumas" bado akis), bet pati knyga tokia gera, niekas jos nesugadina. Labai reikalinga knyga Lietuvoje šiuo metu, taigi pataisyto naujo leidimo labai reikėtų.

[Zemmiphobe · Rating 5 out of 5]

This book was not what I expected, but was a very nice read. I thought this book would be a telling of one woman's experience with schizophrenia, like a memoir. But it was more a telling of her treatment, or better yet an English interpretation of the Norwegian word for treatment "behandling". It told about how she was handled as a psychiatric patient and what the label of schizophrenia both gave and took from her. She talks a lot about the sort of interpersonal reactions that helped or hurt her treatment and how difficult or easy it was for her to articulate her mindset at various points of her illness. She later achieved her goal of becoming a psychologist and this gave her the ability to make some interesting critiques on the psychological treatment facilities, personnel and research that were quite interesting.

Some of her most memorable comments for me were when she spoke of the validation of feelings for patients. "She is just trying to get attention." Of course she is trying to get attention, wouldn't you try to get someone's attention if you were drowning? Trying to get attention is a perfectly reasonable action to be taking in her situation. She both needs and wants help. And also the lose of motivation being treated as a symptom rather than perhaps a lack of interesting options of things to be motivated about. And how of course her, as a patient, pointing this out does nothing to enlighten anyone on that point.

Also the circular logic of some psychologists that leads to no way forward, which was a larger obstacle is Norwegian psychological research before but still sometimes can be an issue. "Arnhild hears voices, therefore she is schizophrenic. Arnhild is schizophrenic, so of course it follows that she would hear voices." Rather than looking at what in her life, experiences and personality may be linked to the voices and what purpose the serve or situation they are dependent on.

[Nora Linnea · Rating 3 out of 5]

Første bokklubb treff<3 Denne startet SÅ bra, men gode beskrivelser av sykdomsforløpet og innleggelser på psykiatrisk avdeling som var veldig interessant. Derimot tapte den seg veldig halvveis inn - med kompliserte metaforer og litt bisarre sammenligninger med norske folkeeventyr (iykyk) Jeg savner også en beskrivelse av hva som ble vendepunktet, ettersom hun nå er frisk.

[Caroline Fosse · Rating 4 out of 5]

Jeg hadde ikke planer om å skrive en review, egentlig fordi jeg ikke pleier å skrive noe om de få norske bøkene jeg leser. Når det er sakt, må jeg si at etter å ha lest denne boken følte jeg denne fortjente en liten anbefaling her og der og noen positive ord på goodreads. Personlig likte jeg denne boken utrolig godt, det er ikke det jeg pleier å lese men jeg er glad jeg fikk den i julegave. Tre stjerner var kanskje litt lite, synes den vipper mer opp på tre og en halv stjerne, rett og slett fordi hele sammensetningen av boken og hvordan Arnhild skriver på er i mine øyne helt fantastisk. En så sterk bok fra en så sterk person, håper egentlig at alle som legger merke til boken leser den og liker den så mye som jeg gjorde. Når det er sakt tror jeg ikke det er en bok jeg kommer til å lese igjen, rett og slett fordi boken var ganske tung for meg å komme igjennom. Jeg gikk fra å lese young adult på engelsk og over til denne, og det gjorde til at jeg brukte ekstra lang tid på den. Selv om boken var utrolig flott og bra skrevet brukte jeg lang tid på den fordi jeg etter hvert ble ganske sliten av å lese den. Det sier seg selv at boken er tung når det kommer til hva den handler om, men alt i alt likte jeg boken veldig godt. Det viser virkelig hvor sterk og fantastisk Arnhild Lauveng er.

[Sofie · Rating 2 out of 5]

Vil gi den 2,5 stjerne! Første halvdel very nice, andre halvdel not so nice.

[Simona · Rating 5 out of 5]

Ši knyga yra be galo svarbi visiems, bet kiek susiduriantiems su psichikos sutrikimais. Bet taip pat ir nesusiduriantiems, dėl bendro išprusimo. 🧐

Man ji, visų pirma, yra apie viltį. Dar apie galimybių suteikimą, nenurašymą, bei, jausmus, kuriuos išgyvena įvairius sutrikimus turintys žmonės.

"Jei man bus leidžiama pasirinkti, visada rinksiuosi tą tiesą, kuri teikia daugiau vilties, - vien todėl, kad ji sveikiausia ir neskausmingiausia. Ir neatima tikėjimo, kad stebuklų būna. O juk tai be galo svarbu."

Dažnai psichikos sutrikimus turintiems yra sunku artimiesiems papasakoti apie tai, kaip jie jaučiasi kasdien. Iš kitos pusės sunku ir artimiesiems suvokti, kas ir kaip vyksta, kai tokios informacijos neturi. 🤷‍♀️ O ši knyga yra raktas (ne visraktis, aišku, nes kiekvienas atvejis skirtingas). Bet raktas, rakinantis bent jau tas pradines duris, už kurių pamatai pasaulį, kurio galbūt nematei, kurio ne iki galo supranti, bet jau žinai, kad jis egzistuoja. Jau žinai, kaip kažkas jaučiasi jame atsidūręs. Ir atsiranda atjautos širdyje ir aiškumo galvoje.

"Jaučiau, kad nustojau egzistuoti, viskas atrodė vienas chaosas, ir aš nebesuvokiau, ar išvis egzistuoju, kas esu. Manęs nebebuvo, nebebuvo asmenybės  kurios tapatybę galima nustatyti, asmenybės, turinčios ribas  pradžią ir pabaigą. Buvau neapibrėžiamas, tekantis chaosas, lyg rūko sruoga. Pūkuota ir beribė. Bet vis dar buvau aš."

Šią knygą norėčiau cituoti ir cituoti, norėčiau tai, ką gavau iš jos perteikti visiems. Buvo vietų, kuriose ji mane baugino, kitose džiugino ir suteikė vilties. Buvo tokių, kuriose kraupau nuo medicinos personalo sprendimų, bet ir tų, kuriose šiurpas ėjo dėl pasirinktų žmogiškų sprendimų ir pagarbos sergančiam. Rekomenduoju, nuoširdžiai rekomenduoju.

[نور | NOUR · Rating 4 out of 5]

L'écrivaine nous transporte dans son voyage en schizophrénie, elle nous invite à découvrir cette maladie mentale, sa maladie, puisqu'elle revient de loin, diagnostiquée schizophrène à l'âge de 14 ans, elle va revenir dans le monde réel après plusieurs années d'internement.

Dans son autobiographie, elle revient sur sa maladie et ses conséquences, elle nous livre ses pensées de schizophrène à l'époque où elle était coupée de tout contact avec la réalité. Elle évoque les premiers symptômes comme les hallucinations, les voix intérieures puis sa descente aux enfers, l'isolement, l'hospitalisation en cercle fermé, ses multiples tentatives de suicides, ses automutilations, ses souffrances, ses terreurs..
 
C'était un document très instructif sur la schizophrénie.

[Ieva · Rating 5 out of 5]

Labai rekomenduoju. Apie tai, kad visi mes esame žmonės. Ir kaip svarbu kiekvienam iš mūsų, kad mūsų poreikiai ir troškimai būtų pripažįstami ir gerbiami. Kad turėtume viltį. Psichikos sveikatos specialistams turėtų būti privaloma.

"Gyvenimas neaprėpiamas, sudėtingas ir įvairialypis, ir nėra vienintelio atsakymo. Vienintelius atsakymus turi matematikos užduotys, bet ne gyvenimas. Todėl nė viena iš šių istorijų nėra vienintelė teisinga, tinkama visiems atvejams. Bet visos jos tikros."

[Gailė Ne · Rating 3 out of 5]

I wish I lived in Norway.

[Ioana · Rating 5 out of 5]

Este una din cărțile care deși abordează un subiect dificil societății- tulburarea psihică- aduce pentru mine, lumină și blândețe.

[Alexandra Dav · Rating 5 out of 5]

E una dintre cele mai tulburătoare povești de viață pe care le-am citit, fapt pentru care o să rămână cu mine mult timp.

Știam ce e schizofrenia și cum se manifestă, dar tot am fost "lovită" de intensitatea gândurilor și a acțiunilor relatate de autoare. Au fost crude, dure și sfâșietoare, dar au oferit și multă speranță.
M-am oprit de câteva ori din lectură pentru a procesa rândurile, uneori fiind siderată (că oamenii pot fi atât de rău și nu numai). Alteori am simțit că e prea mult și că mai bine revin asupra ei în altă zi.

Un mare plus adus cărții este că autoarea e psiholog clinician pentru că aduce și cunoștințele sale profesionale în completarea relatărilor. Ajută mult la o mai bună înțelegere și aduce și o nouă perspectivă asupra bolii (și a cum ar trebui modificate aspecte din sistemele medicale pentru a ajuta mai bine pacienții).
Și împărțirea în cele trei capitole a fost inspirată, având o delimitare clară a vieții ei.

Nu excelează întotdeauna la stilul de scriere - se mai repetă, câteodată pare că se pierde prin povestiri, iar uneori repezește anumite întâmplări - dar nu e o carte care se citește pentru cum, ci pentru ce scrie.

[Ingri · Rating 4 out of 5]

Viktig bok om normalitet, individet bak diagnosen og håp. Spennende og (etter min forståelse) et realistisk bilde på hvordan det å leve med schizofreni kan oppleves. Mye bruk av intertekstualitet og metaforer som tidvis fungerer godt. Noe repetitiv, og kritikken rettes av og til(!) tilsynelatende mot enkeltindivider/enkelthendelser i helsetjenesten istedenfor struktur og politikk, som er den egentlige skurken. Ny reform, takk.

[Mathias Karlsen · Rating 5 out of 5]

En fin biografi som omhandler det å ha vært psykisk syk. Arnhild Lauveng kommer med gode sidesprang og har et farge- og billedrikt språk.

Vi får lese om hvordan det var å være innlagt på psykiatriske avdelinger og hvordan hun ble behandlet av leger, sykepleiere, politi og familie. I tillegg får vi lese hvordan hun nå – som psykolog – selv ser tilbake på den tiden. Det jeg likte best er hvor reflektert alt er skrevet.

Anbefales!

[solfri · Rating 4 out of 5]

4.5 - god bok om eit tungt tema.

[Benedicte Roberg · Rating 5 out of 5]

Drivende god, innsiktsfull og ærlig om et vanskelig tema: schizofreni. Varm og viktig bok! Nydelig lest av forfatteren.

[Julie Bergesen · Rating 5 out of 5]

ANBEFALES TIL ALLE uavhengig om man jobbe innenfor psykiatrien eller ikke. Veldig fin representasjon av en liten del av befolkninga som ofte blir misforstått. Sikkelig øyeåpner og kjempe bra skrevet! 🥰🤩

[Lilja Abrahamsen · Rating 4 out of 5]

Godt skrevet om innsiden av psykiatrien i Norge. Sterk og trist, og lærerik. Litt tung, men verdt det.

[Esther · Rating 4 out of 5]

Ein sehr interessantes, absolut einfühlsames und verständlich geschriebenes Buch. Die Autobiogafie einer Frau, die einen Weg aus ihrer Psychose gefunden hat und heute ein glückliches Leben führt, sogar selbst Psycholgin geworden ist. Sie vermittelt ihre Erfahrungen als Erkrankte und Patientin mit einer solchen Nachvollziehbarkeit, dass dieses Buch auch für absolute Psychologie-Laien zu empfehlen ist. Dass die Autorin ihre tragische Krankengeschichte ausserdem noch mit einer guten Prise Humor und Selbstironie erzählt, macht das Lesen trotz der teilweise schockierenden Einzelheiten kurzweilig und unterhaltsam.

[Gediminas Tumėnas · Rating 5 out of 5]

If you want to know what is "behind" (or should I say "inside") diagnosis of schizophrenia - I would recommend this book.
If you want to know how it feels to be a patient in psychiatric hospital - I would recommend this book.
If you are doctor, nurse, psychologist, social worker, educator, or working in any other helping profession - I would recommend this book.
if you want to read interesting and gripping autobiographical story- I would recommend this book.
5/5

[Ash · Rating 4 out of 5]

I can't work out why this has no reviews. Goodreads says it's out in April 2019 but it was released way back in 2012 (as per Amazon where I got this from)

A kind and insightful look into the mind of a recovered schizophrenic. Recovery & schizophrenia is a somewhat rare word and one a lot of health professionals would disagree with being possible. This is worth a read.