Poetinė dviejų dalių drama-poema viena iš J. Marcinkevičiaus kūrybinės raiškos formų. Savo dramose autorius apmąsto lietuvių tautos istorinį kelią bei likimą.
Marcinkevičius was born in 1930 in Važatkiemis, Prienai district. In 1954 he graduated from Vilnius University History and Philology faculty with a degree in Lithuanian language and Literature. He joined the Communist party in 1957. He worked for a number of years as vice-chairman of the board of the official Union of Lithuanian Writers. He died in Vilnius.
Having grown up during the post-war period, Marcinkevičius evokes in his poetry a romanticized version of childhood spent in the Lithuanian countryside, of first love, of man's relationship with nature. In his poetry specific and solid peasant thinking is combined with a mind seeking to draw broad general conclusions, and the tradition of Lithuanian poetry singing the Earth's praises with contemporary modes of poetic thought. As a poet, he has sought to grasp the essence of national experience and give it fresh artistic expression. In his lyrical verse Marcinkevičius strives to comprehend the real meaning of what is going on inside man and society and moves the reader with his ardent lyrical confessions.
For most his life Justinas Marcinkevičius lived and wrote during the complex times of Soviet totalitarianism. He defended the cultural self-awareness of his nation. The poet brought back humanistic idea in describing a man, continued on the romantic and lyric poetry tradition, valued the aesthetic side of literature, as opposed to the heroic and propagandistic style of socialist realism. Marcinkevičius wrote poems in a romantic and modern style. Justinas Marcinkevičius is regarded as one of the most prominent members of Sąjūdis.
Temos - valdžios poveikis, valstybingumas. Pagrindinė mintis - gavęs valdžią, žmogus praranda žmogiškumą. Problemos - kodėl valdžią turintis žmogus nėra laimingas? kodėl taip sunku kurti valstybę?
Mindaugas buvo didysis kunigaikštis, bet net ir tada jau kovojo už Lietuvos valstybingumą. Išrinktas karaliumi, jis nuolat stengėsi ir aukojosi dėl savo Lietuvos. Ji buvo vienintelė meilė, o jos teritorijų plėtimas - karaliaus tikslas. Nors ir nebuvo geras žmogus - valdžią palaikė liedamas kraują, bet buvo geras valdovas - viską darė tik savo tėvynės labui.
Lietuvos karalius prarado žmoną, ištekino savo dukterį taikos tikslais. Nuviliojo savo patarėjo Vismanto žmoną Mortą ir vedė, kai vyras "nusižudė". Kartu jiedu susilaukė dviejų sūnų, bet net ir tiems valdovas nesugebėjo parodyti tėviškos meilės, nes jam visada aukščiau už viską buvo valstybė.
Lietuva tapo ir jo mirties priežastimi. Atvykęs brolis Dausprungas, su kuriuo Mindaugo nužudyti ar ištremti kunigaikščiai rezgė sąmokslus, kirviu kirto į karalių. Nors prisidengė savo iš molio nulipdyta Lietuva, buvo mirtinai sužalotas. Net ir mirties patale Mindaugas vis dar stengėsi surinkti Lietuvą, bet visgi, vienos dalies trūko. Gal tai, kad Lietuva sulipdyta krauju, o gal tai, kad buvo pastatyta ant nepasitikėjimo, nutraukė karaliaus valdymą. Mindaugas mirė...bet Lietuva ne.
Citatos - "Dabar galiu tave į žemę trenkti/ Ir kojomis sutrypt, galiu sulaužyt,/Tuos blizgučius išmėtyt - kam jie man?"
Nu ka zinau greitai skaites bet sita knyga so dramatic for no reason... bet siaip pati ideja grazi ir ta pagrindine mintis. Buvo deep minciu and we love that
Had to read it for school. It was a fast read and I understood the plot quickly. I liked what the author wanted to tell and you can take a lot from this story that was interpreted with Lithuania's history.
Aš skaičiau senarijų su komentarais ir ten vis liaupsino koks Mindaugas yra jautrus ir doras. Kvailystė. Jis sukčiavo su Morta ant jos vyro ir dar savo šeimą bandė pagrobt, ištrėmė savo draugus ir privertė save tikėt, kad jis tai padarė dėl savo Lietuvos. Jis yra viskas, tik ne doras žmogus. Buvo labai prastas skaitalas.