Dvidešimt septynerių metų Johana – sėkmės įsikūnijimas. Praeityje palikusi konfliktus su tėvais, jauna žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko senelių namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Kai darbas Johaną nuveda į sergančių ežių prieglaudą, jos gyvenimas ima keistis. Merginą ima lankyti keisti sapnai, ji regi paslaptingus ženklus ir vis dažniau jai kyla klausimas, ar čia tikrovė, ar tik laki jos vaizduotė... Tačiau žurnalistės smalsumas nugali, ir Johana ima ieškoti visų šių įvykių priežasčių, kol galiausiai mažutėje Danijos Skarės saloje ji gauna atsakymą. Ir sužino, kad meilę nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.
„Šešėlių gaudytoja“ – tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su detektyvo elementais apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas.
Jolita Herlyn (mergautinė pavardė Kraniauskaitė) gimė 1966 m., studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete, dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete, dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės tarptautinių ryšių skyriuje, porą metų „Balticum“ televizijoje vedė diskusijų laidą „Proto aistros“. Yra parašiusi per du šimtus straipsnių dienraščiui „Klaipėda“, o „Vakarų ekspresas“ spausdino jos interviu ciklą su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje. Nuo 2006 m. Jolita Herlyn persikėlė į Daniją, kur vadovavo banko rinkodaros skyriui. Šiuo metu gyvena Hamburge.
Nesitikėjau, kad ši knyga mane taip stipriai įtrauks. Lūkesčiai buvo kiek mažesni šiai knygai, todėl perskaičius ją, tikrai paliko be žado. Tikriausiai vienas geriausių skaitytų lietuviškų romanų. Gal ne kiek moralo stiprumu, ar kiek emocijų man sukėlė skaitant, bet visa intriga, taip kaip knyga sugebėjo mane įtraukti. Nors ir moralas čia tikrai buvo. Ir ne vienas.
Be galo patiko, kad labai sunku atspėti kas bus toliau, tikrai nenuvalkiotas siužetas. Patiko ir tai, kaip buvo pavaizduoti Johanos ir Marko santykiai. Tik erzino tai, jog šitiek laiko Johana tylėjo ir nepasakė ko nori JI. Jau ankščiau galima buvo viską išspręsti.
Patiko ir mistiniai elementai, šiek tiek fantastikos. Jos tikrai nebuvo per daug. Bet tikrai pagyvino siužetą, suteikė tekstui savotiško prieskonio, išskirtinumo.
Negaliu apsakyti kaip pati norėčiau nuvykti į tą Skarės salą. Skaitant mintimis skrajojau kažkur Danijoje, mažame miestelyje su prieplauka ir draugiškais, šiltais žmonėmis. Ir žinoma, ledais :)
Idomus romanas su mistikos elementais. Skaitosi lengvai, pradzioj dar skaitesi letai, veliau itrauke taip, kad puslapiai tirpte tirpo. Sios rasytojos jau antra mano skaityta knyga ir kolkas ji megstamiausia.
Mano nuomonė: Štai perskaityta dar viena rašytojos Jolitos Herlyn knyga. Knyga „Šešėlių gaudytoja“ – tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su trupučiu mistikos apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas. Mano nuomone, tai viena geriausių Jolitos Herlyn parašytų knygų! Labai patiko. Ją perskaičiau vienu ypu ir su dideliu pasimėgavimu. Sužinojau įdomių dalykų, buvo malonu keliauti su pagrindine heroje romano siužeto vingiais ir patirti, atrasti, išgyventi ir priimti sprendimus. Knyga labai kinematografiška, nesunkiai įsivaizduoju pagal ją pastatytą filmą. Puiki istorija atotogoms. Lengvas vasariškas skaitinys su kelionėmis ir nuotykiais, nors ir su nuspėjama laiminga knygos pabaiga. Bet čia juk ne detektyvas, kur labai svarbu pavedžioti skaitytoją uz nosies ir atskleisti tiesą pačiame gale.
Johana - gabi žurnalistė, turinti širdies draugą Marką, kuris kopia vis aukštesniais karjeros laipteliais, o visai netoliese gyvena jos žavingoji teta Sofija. Vieną dieną, idėjų paieškų straipsniams keliai Johaną nuveda į sergančių ežiukų prieglaudą. Po apsilankymo ten, moters gyvenimas ima keistis. Kapinėse Johana aptinka antkapį, ant kurio užrašytas jos vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai, kurie, pasirodo, buvo jau prieš dešimtmetį. Norėdama išsiaiškinti tiesą, Johana ryžtasi kelionei į Danijoje esančią Skarės salą...
Perskaičiusi knygą „Moterų sodas“ bei taip ja susižavėjusi, nieko nelaukdama įsigijau ir kitą J. Herlyn knygą - „Šešėlių gaudytoja“, kuri taip pat buvo išleista šiais, 2021, metais. Dabar, kai jau perskaičiau, galiu pasakyti, kad šis kūrinys istoriniu, stilistiniu ir pagrindinių minčių pobūdžiu tikrai skiriasi nuo „Moterų sodo“, tačiau gerumo prasme jam tikrai nenusileidžia. Sužavėjo, įtraukė ir norėjosi, kad nesibaigtų!
Autorei J. Herlyn jau antrą kartą pavyko mane nustebinti! Skaitydama „Moterų sodą“ žavėjausi įdomiais faktais apie Zanzibaro princesę, o štai, tik pradėjusi skaityti „Šešėlių gaudytoją“ buvau pakerėta ežiukų prieglaudos, kuri, pasirodo, iš tikrųjų egzistuoja Vokietijoje. Ežiukai man nuo pat vaikystės atrodo tokie mieli padarėliai, tad labai smagu žinoti, kad pasaulyje yra tokio pobūdžio prieglauda, kurioje rūpinimąsi šiais gyvūnais. Tiesa, knygoje ežiukai yra labai svarbūs ir pagrindinei veikėjai Johanai, kurie ją lydi ne vienoje situacijoje. Galima teigti, kad nuo ežiukų viskas ir prasidėjo, jie, tarsi kelrodė žvaigždė, atvedė Johaną prie paslaptingojo kapo.
Žinoma, kadangi tai romanas, jame būtinai turi būti ir meilės. Tiesa, čia ji kitokia nei įprastai. Dažnai romanuose aprašoma meilė, kuri būna abipusė, bet jos vystymuisi iškyla įvairių kliūčių. Tačiau knygoje „Šešėlių gaudytoja“ dominuoja tokia meilė (jei ją išvis taip galima pavadinti), kuri priveda žmogų iki beprotybės. Ne be reikalo yra posakis, kad nuo meilės iki beprotystės tik vienas žingsnis...
Knygoje kalbama ir apie tai, kam gali ryžtis žmonės, vedini savanaudiškų tikslų. Tai - ne paprasti dalykai, o, mano nuomone, sveiku protu nesuvokiami ir tokie, kurių jokiais argumentais neįmanoma pateisinti. Skaičiau ir protu nesuvokiau, kaip galima taip pasielgti. Tačiau pilnai tikiu, kad realybėje tokių žmonių tikrai yra, kurie tai daro ramia širdimi ir sąžine.
Ko dar netrūksta šioje knygoje? Mistikos, leidžiančios suprasti, kad kartais gyvenime įvyksta tokių dalykų, kurių, regis, tiesiog neįmanoma paaiškinti. Gal juos sukelia paranormalūs reiškiniai, o gal paprasčiausiai - likimas.
Patiko man ir pagrindinių herojų charakteriai. Nors kai kuriose situacijose Johana man pasirodė neryžtinga, tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, jos elgesį galima suprasti ir pateisinti. Na, o Markas, pripažįstu, mane erzino, kadangi nemėgstu žmonių - savimeilų, bet, aišku, šiai istorijai jis buvo reikalingas. Jei jo nebūtų, turbūt istorijai trūktų tam tikro cinkelio.
Be abejo, negaliu nepaminėti nuostabiosios Skarės salos, esančios Danijoje, į kurią, ieškodama atsakymų į klausimus, nukeliavo Johana. Ypatingai mane sužavėjo ten esanti ledainė. Kad jūs žinotumėte, kiek ten įvairiausių rūšių ledų yra! Pasirodo, jie ypatingi ne tik tuo, kad yra organiniai, gaminami iš natūralių produktų, bet galima rasti ir tokių, kurie specialiai skirti vėžiu sergantiems pacientams ar besilaukiančioms moterims. Kažkas neįtikėtino, tiesa?
Rekomenduoju, jei mėgstate ne per daug saldžius romanus, kuriuose be sentimentalių meilės reikalų, galima atrasti daug daugiau. Taip pat, šis romanas - ne vien tik romanas, kadangi jame skaitytojas atras ir žiupsnelį detektyvinio prieskonio, ir kruopelytę įtampos, susimaišiusios su paslaptimis, kurioms vieną dieną buvo lemta iškilti į paviršių. Mano nuomone, tai puikus skaitinys, kuris ne tik papasakoja įdomią knygos herojų istoriją, bet ir apdovanoja skaitytoją įdomiais faktais bei užburiančiais vaizdais iš įvairių pasaulio kampelių, kurie sužadina norą ten apsilankyti.
„Paprastus sutapimus gana dažnai interpretuojame kaip likimo ženklus, ieškome magijos ten, kur jos nėra.“
„Esi tai, ką darai, o ne tai, ką sakaisi darysiąs.“
Skaičiau, labai patiko! Patiko, kad veiksmas vyko Vokietijoje ir Danijos saloje, buvo smagu pakeliauti bent knygos puslapiais, sužinoti naujo, o ir apie laivus keletą naujų žodžių sužinojau! Man patinka, kad autorė įtraukia į tekstą taip, jog neina knygos padėti į šalį :) Ir labai patiko pabaiga, labai romantiška. Lauksiu naujų romanų! :)
Nors įsivažiavo sunkiai, bet, paskui, skaitėsi lengvai. Įtrauki, ir, galbūt, viena geresnių Herlyn istorijų. Nors mistiniai elementai man neatrodė labai įtikinami, bet, visumoje jie tiko. Marko personažas stipriai perspaustas. Žinau, kad tokie tipažai, tikrai, egzistuoja, tačiau aprašyme jis man atrodė nenatūraliai. Kaip ir Johanos nepasitenkinimas juo. Tarsi labai primygtinai norėta parodyti kokia jie bloga pora.
Kolkas tai geriausia skaityta autorės knyga (esu skaičiusi jau penkias). Patiko ir knygos tema, ir aprašomos vietos, ir veikėjai. Net buvo gaila, kai knyga baigėsi 😊
Sabinė, norėdama įpiršti savo beveik-pusbroliui savo draugės dukrą Oliviją vietoj savęs ir sužinojusi apie Johanos Menduros egzisatvimą, nusprendžia, kad pastarąją pavers mirusia Sebastianui, net pastato tikrą paminklą kapinėse.
Sebastianas, priverstas motinos, atisduria bažnyčios mišiose, kur vyksta vaikų pirmosios komunijos priėmimo ceremonija. Viena iš mergaičių - Johana - iš jaudulio apalpsta, ją bekrentačią sėkmingai sugauna Sebastianas ir išneša į lauką. Čia ją atgaivina ir iškart įsimyli mergaitę ir jos smaragdines akis, nors mergaitė yra dešimt metų už jį jaunesnė. Tad Sebastianas pradeda ją sekti, viską apie ją sužino, nori būti kuo arčiau ir pan., nusprendžia, kai Johanai bus 17 metų, tada jai prisistatys ir pasipirš.
Reikalai, reikalai... Bet jo gyvenimą sudrebina žinia apie Johanos mirtį, kuomet jis darbuojasi tėvo įmonėje Singapūre. Deja, Sabinės apmaudui, Sebastianas pasirenka guostis pas Dievą, o ne pas ją bei Oliviją.
Bet knyga yra apie Johaną - kiek pasimetusią, daug neplanuojančią, akimirkos moterą/merginą.
Knygos pradžia kiek lėtoka, labai daug ežių. Po to ežių tik daugiau. Bei po to ir veiksmas įsisuka ir įdomu, kaip ta visa keista istorija pasisuks ir išsivynios. Net autorės trumpi kapoti sakiniai nebe taip krenta į akis. Veikėjai nelabai patiko, dažnai vertė kilnoti antakius dėl jų kvailumo. Ypač kvailas Markas.
Johana atsiduria mažoje Skarės saloje, priklausančiai Danijai. Čia veikia garsi ledų gamyklėlė, kuri buvo pretekstas Johanai čia atvykti, nors iš tiesų ji nori išsiaiškinti Sebastiano istoriją bei pabėgti nuo Markos komandavimo.
Tas laikas, kai Johana saloje ir: pradeda susipažinti su Sebastiano istorija + atvaro "jos" Markas netikėtai pirštis + o jai galvoje tik vakar netikėtai sutiktas Robertas...
Tad tokia so-so, įmanoma skaityti.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Jovita Herlyn "Šešėlių gaudytoja" lengvai skaitoma ir įtraukianti istorija apie praeities paslaptis ir savęs ieškojimą per sutiktus žmones. Knygoje šešėliai tampa ne tik prisiminimais, bet ir vidinių išgyvenimų simboliu.
Įtraukianti knyga. Siužeto posūkiai netikėti, priverčiantys spėlioti, kas bus toliau ir versti puslapį po puslapio. Labai patiko, kad yra daug tikrų faktų, dabar svajoju apsilankyti Skarės saloje ir paragauti tų ypatingų ledų. Istorijoje yra mistikos, tokios subtilios, kaip gyvenime - kai svarstai, ar čia jau buvo mistinis potyris, o gal tam yra racionalus paaiškinimas, ar tai tik ryškus sapnas, o gal jis iš tiesų kažką reiškia? Parašyta labai lengvu stiliumi, tačiau man norėjosi skaityti lėtai ir pasimėgauti. Atrodė, jog prarijusi vienu kąsniu prarasiu dalį malonumo.
Keistos šios autorės knygos, niekaip prie rašymo stiliaus nepriprantu, toks senovinis su šiuolaikiniais prieskoniais. O istorija gana įdomi ir palengva įtraukianti. Tik pavadinimo norėtųsi taiklesnio.
Aprasymas visai nesudomino ir maniau bus kokia fantastine knyga. Bet istorija gan reali, su mistikos elementais. Nors ir ne mano stiliaus, bet perskaiciau greit. Turetu patikti tiems, kurie domisi reinkarnacija, skraidymu sapnuose ir panasiais dalykais :)
Patinka man J.Herlyn romanai, istorijos su truputuką mistikos, realiais personažais ir, aišku, romantine meile. Rašymo stilius lengvas, pagaulus, veiksmo daug ir greitas.
Istorija apie meilę ir klausymo savojo "aš", bet meilės istorija keistoka, kai jaunuolis įsimyli vaiką. Neužkabino. Mistiniai sutapimai ir visos kitos istorijos linijos realu, įdomu.
Tai mano pirmoji pažintis su šia lietuvių autore. Ir ši pažintis mane labai nustebino, tiek pačia knyga, tiek pati autorė kaip asmenybė. ❤️❤️
Ši knyga, sugebėjo įtraukti nuo pat pirmų puslapių ir neleisti atsitraukti iki pat pabaigos. Autorė kuria paslapties atmosferą, kuri nuolat verčia skaitytoją norėti sužinoti daugiau. 👀🔍🙏
Ypač nustebino situacija su atrastu antkapiu, kuris įneša naujų posūkių į siužetą ir atskleidžia netikėtų faktų apie veikėjų praeitį. Šis istorijos vingis skatina apmąstyti gyvenimo paslaptis, kurios gali būti slepiamos net ir artimiausių žmonių. Nors buvo vietų, kur buvo galima nuspėti kas nutiks, pabaiga, paliko įspūdį ir buvo nenuspėjama. 😏
Autorės rašymo stilius tiesiog piešia knygos vaizdinius akyse savaime. Kiekviena scena atrodo gyva, ir nesunku įsijausti į veikėjų išgyvenimus. Ši knyga turi tiek veiksmo akimirkų, tiek ir nagrinėja gilesnes temas, tokias kaip praeities poveikis dabarčiai bei šeimos ryšius. ✨
Beje knygoje netrūko tikrų faktų, kurie praplėtė akiratį. O ir ši dalis turi tęsinį - „ Citrinmedžių vila“, kuri mane įtraukė ne ką mažiau bei daug ko pamokė, bet apie ją kitame poste. ❤️🙏