Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?
Irena Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir užaugo Šiauliuose, studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Gyvena su šeima Dzūkijos sostinėje, žaliajame Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą, rašo romanus. Kūryba – jos hobi. Rašo tada, kai nori pabėgti nuo kasdienybės. Yra optimistė ir tiki, kad daugelį gyvenimo problemų būtų galima išspręsti, jei žmonės paprasčiausiai pažvelgtų į kitus jų akimis, nuslopintų savo ambicijas ir pamėgintų išklausyti bei suprasti kitą, dažniausiai artimą, žmogų. Rašytojai didžiausia gyvenimo vertybė – šeima. Ji mano, kad laimingi tie, kuriems pavyksta ją išsaugoti. „Gyvenime daug blogio neteisybės, sielvarto, ašarų, todėl noriu, kad mano romanai suteiktų skaitytojams nors šiek tiek vilties, kad po juodų negandų laikotarpio debesys išsisklaidys ir likimas padovanos nepakartojamų saulės akimirkų, dėl kurių verta gyventi...“
Prasta knyga.. nepajutau susižavėjimo nei vienam veikėjui. Ir mama ir dukra, abi aikštingos, besiblaškančios ir nežinančios ko nori. Melagės keliančios audras. Santuokos su nemylimu. Vaikas, kaip nepatogumas, kartais noriu, kartais ne. Jokios pagarbos ir protingų sprendimų, plaukiančios pasroviui. Perdėtas scenarijus. Neįtikinama.
Susiskaite tikrai įdomiai. Dviejų šeimų istorijos, kupinos netikėtų likimo vingių. Buvo įdomu ir nenuobodu skaityti. Ateityje norėčiau perskaityti ir kitų Buivydaitės knygų.
„Mėnesiena ir tu“ -šilta, jautri, įtikinanti knyga apie šeimos vertybes, santuoką, meilę ir gebėjimą atleisti. Knygoje labai daug besiliejančios muzikos, šeimos paslapčių...Vaje, kiek romane peno apmąstymams, kiek išminties! Autorė meistriškai, psichologiškai jautriai pavaizdavo pagrindinės herojės kaip kūrėjos ir žmonos, mamos konfliktą, blaškymasi tarp visa apimančios aistros bei ramios, pagarba bei stabilumu paremtos šeimyninės laimės... Juk visada, kad ir kaip ir šalies atrodytų gerai begyventum, tas amžinas klausimas : "o jeigu...?" , " O kaip dar galėjo būti?..." Pagrindinė herojė godžiai ragauja gyvenimą su visomis jo spalvomis bei skoniais, ir užsimokėdama už tai pilną kainą... Kai skaitysite šią knygą, pasirūpinkite servetėlėmis, bei visiška netrukdoma ramybe, nes ši knyga-susidūrimas su savo prigimtimi akis į akį ir visiškai intymus laikas tik sau... Šis romanas – NUOSTABUS. Bent jau man atrodo, kad tai ko gero, viena geriausių Irenos Buivydaitės knygų. Knygai auksčiausi balai. O jeigu ieškote dovanos mamai ar tetai Kalėdų proga, tai net negalvokit ir nupirkit.
Ireną Buivydaitę atradau, kai perskaičiau “Rožių dvarą” - užkabino ir sužavėjo. Šio romano pradžia nebuvo labai įtraukianti, bet kai autorė ėmė pasakoti Gabijos tėvų - Vismanto ir Kornelijos - istoriją, tai nebegalėjau padėti knygos į šalį. Jokie miegai nebuvo galvoj, turėjau sužinoti, kaip gi viskas pasibaigs. Visos mano simpatijos - Vismantui. Vaje, kiek romane peno apmąstymams, kiek išminties! Tarsi taurė gero vyro, sodrus, su ilgai išliekančiu maloniu poskoniu. Tiesa, šiek tiek melancholiškas, bent jau iš pradžių. Romanas - skaitymui mėnesienoje.
Paskutiniu metu, kai nežinau ką noriu skaityti renkuosi lietuvių autorių knygas! Šįkartą labai pataikiau ir likau labai patenkinta. Šeimos drama su netobulais ir klystančiais, bet sugebančiais atleisti veikėjais man buvo pats tas! O ir mėnesienos įterpimas man pasirodė labai romantiškas ir užburiantis. Rašytoja labai moka suteikti kūrinio pavadinimams tinkamą reikšmę. Kuri gal kiek kartojasi dėl dažno minėjimo knygoje, bet tuo pačiu atrodo labai žavi ir įkvepianti. Nerekomenduoju tiems, kas visiškai nepateisina neištikimybės.
Lietuviškoji Lisa Kleypas arba Nora Roberts! Kiekvienos šios autorės knygos laukiu su nekantrumu ir kiekvieną kartą lieku maloniai nustebinta, kokią talentingą rašytoją turime. Skaitant būtent šią knygą, iškilo klusimas, kuris nedavė ramybės. Ar įmanoma, jog pirmoji meilė bus tą vienintelė?
Gabijos asmeninis gyvenimas griūna. Vyras pasiūlo pagyventi atskirai ir pati Gabija jau nebesupranta ar jai patinka būti Ugnias žmona. Pasiėmusi dukrelę jauna moteris apsistoja savo tėvų namuose. Tėvai Gabijai visad buvo pavyzdys, kokie turi būti santykiai tarp vienas kitą mylinčių žmonių. Tad netikėtai radus paslaptingą nuotrauką, kurioje mama Kornelija su kitu vyru, Gabijai kyla labai daug klausimų.
Skaitydama šią istoriją galėjau tik mėgautis, kaip rašytoja kuria dviejų itin skirtingų žmonių istoriją ir likimo vingius. Tai tikra, gyvenimiška ir atvira kelionė link gražių ir tvirtų santykių ir namų. O jei dar fone skambės tinkama muzika, tikiuosi Jūs liksite sužavėti. Autorė drąsiai kelia klausimą, ar moteris gali būti ne tik namų šeimininkė, bet ir kūrėja? O gal dėl šeimos gerovės tenka pasiaukoti? Ir kada galiausiai suvokiame, jog geriausi dalykai mūsų gyvenime yra visai šalia?
Knygos personažai - paprasti, realiame gyvenime sutinkami žmonės, kurie myli, klysta, stengiasi pasitaisyti ir vėl gyvenimiškai klysta. Tai labai savas, lietuviškas, romanas. Ir tas savitumas suteikia labai daug pasididžiavimo tokia puikia rašytoja.
Irena Buivydaitė - lietuviškų meilės romanų karalienė! Rašytoja gebantį atrasti kelią į skaitytojų širdis. Ir visiškai nesvarbu kiek metų yra skaitančiam jos knygas. Jos kuriamos istorijos užburia ir nepaleidžia kol neperskaitai iki galo. O tai jau didelis talentas. Kiekviena istorija aš labai džiaugiuosi ir nekantriai laukiu naujos rašytojos knygos.
Tylios audros, kurios taip ir lieka už uždarų durų. O ar tu turėjai nuklydimų, kurie buvo paslėpti giliai atsiminimuose? Ir po daugelio metų vėl netikėtai atrasti? Ar sugebėtum atleisti ir vėl mylėti besąliškai? Jausti pagarbą vienas kitam? Irena taip tikroviškai rašo, jog dauguma atrado dalelę savęs ar savo gyvenimo. ir vis dėlto, kai pagalvoji, kaip kartais būna sunku, nugyventi paprastą gyvenimą paprastai.
Nuostabus ir labai gyvenimiškas romanas. Toks tikroviškas ir manau aktualus. Pasirinkta tema ir istorija labai puikiai atspindi šeimos santykius ir visokias galimybes. Tiek nuklydimus ir galimas pasekmes, bei nutylėtas istorijas, kurios galiausiai vis tiek anksčiau ar vėliau vėl išlenda į dienos šviesą. Pradėjus skaityti šią istoriją buvau susidarius nuomonę kokia jau aišku bus šios istorijos pabaiga. Ir labai suklydau. Nes ji buvo visiškai kitokia. Kas tikrai nustebino ir sužavėjo. Žinoma ir privertė susimąstyti, nes visada kas liečia neištikimybę ir santykius po jos, sukelia daug minčių. Turint pačiai labai kategorišką nuomonę šiuo klausimu. Tad buvo įdomu.
Nesu skaičiusi daug šios autorės knygų, bet būtent po šios tikrai atsirado noras paskaityti ir daugiau.
Kaip ir Rožių dvaras, taip ir ši, pasirodė lengvai skaitoma. Istorija patiko. Vasaros vakarams kaip tik. Va, kas numuša geresnį įvertinimą tai rašymo stilius. Na nerandu tinkamo apibūdinimo vienu žodžiu, nes toks stilius mano nuomone, iš kurio nepasisemsi iškalbos. Toks buitinis gal labiau. Vietomis net vaikiškai atrodo išreikšta mintis. "oj oj kaip bus", "gerai, būsiu gera mergaitė", "pamėginkim pajuokauti". Na tikrai sumažina kuriama, nešama knygos jausmą.
Vos pradėjus skaityti supratau, jog tai bus kiek kitokia knyga, nei aš tikėjausi. Tiesą sakant, tikėjausi iš šios knygos daug daugiau, tačiau iš tiesų ir esamas variantas manęs nenuvylė.
Radau kelias vietas, kurios neleido man jų praleisti pro akis... 😄 Nelabai realus tas realybės šou pasirodė, viskas labai keista, dirbtina, netikroviška, o kur dar perdėta romantika, rožių žiedlapiai, deimantai ir blizgučiai. Man buvo per daug blizgučių. Per saldu... Per daug dirbtina. Gyvenime taip nebūna. O kur dar faktas dėl buto ir vaiko. Esmė ta, jog Gabijos istorija man pasirodė eilinė nesubrendusios, nesuprantančios ko nori iš gyvenimo merginos istorija ir ji be galo erzino mane kaip asmenybė. O Ugnius irgi stebino... Tos istorijos dalis išvis man gana sunkiai suvokiama... Kas? Kodėl? Ir prie ko čia ta Aistė išvis? Nes jos elgesio motyvas man iki šiol nesuprantamas.
Visoje knygoje tikrai per daug žodžių "Mėnesiena" ir "mylėtis". Galima buvo kai kur išimti, o kai kur tiesiog pakeisti sinonimais 😄🙊
Tiesą sakant, viskas pradėjo gerėti tada, kai istorija pasikreipė Gabijos tėvų link. Tada prasidėjo visas įdomumas. Ir nors ir ten radau šiokių tokių minusiukų, šitą vietą skaityti man buvo be galo įdomu. Labai sudomino ir įtraukė pasakojimas, norėjau greičiau sužinoti tai kaipgi viskas išsisprendė, kas bus toliau.
Žinutę, kurią autorė norėjo perduoti šia knyga, man pavyko suprasti. Ir tiesą sakant, ta visa knygos idėja, moralas man labai patiko. Autorei tikrai pavyko priversti mane susimąstyti ir priminė vertinti tai, ką turiu aplink.
Bet šiaip, perskaityti tikrai verta. Lengvas, prasmingas romanas.
Įtraukianti šeimos istorija, kurioje pinasi sena tėvų meilės istorija ir dabartinė dukters. Šeimyninių dramų netrūksta nei vienoje nei kitoje pusėje. Knygos mintis tikrai gera, vis spėlioji, kaip autorė viską supins ir paaiškins, taip ir bėgi per puslapius kol perskaitai. Tačiau ne viskas knygoje labai įtikinama, veikėjai truputį erzinantys, nes jausmas toks, kad bendrauja ne suaugę žmonės, o gyvenimą tik pažįstantys paaugliai. Dialogai kaikuriose vietose tokie vaikiški, "noriu, nenoriu, koks skirtumas" ir panašiai. Veikėjų bendravimas su savo sąžine kvailokas, nes tarytum ir žino kaip elgtis tam tikrose situacijose, bet vistiek vadovaujasi ne protu, o jausmais "gal paeis". Bet visgi, vertinu labiau teigiamai, nei neigiamai, nes knygoje yra tikrai gerų pamąstymų apie šeimą, jausmus ir bendrą gyvenima su kitu.
Pradėjau skaityti ir nervinuosi..."Na kokia nesamone, kokie kvaili personažai ir t.t. Bet skaičiau juk tai Buivydaitė.. Įpusėjus, pasidarę, taip įdomu ir mintys pradėjo keistis, atrodė taip gyvenimiška, ir artima... Dabar galiu drąsiai sakyti, kad jei Buivydaitė rašytų, kad ir apie plastikinius langus, arba sodinukus aš vistiek skaityčiau, nes jos rašymo stilius, man taip patinka, kad ir naktis galiu aukoti ir kiekvieną laisvą minutę :)Super.
Man patinka rašytojos pasakojimo stilius, daug personažų, daug istorijų ir meilės aistrų. Labai gyvenimiška artima aplinka ir kultūra. Rašytoja žvelgia filosofiškai į šeimos užuovėje ir kurybinę laisvę - karjerą. Tai savotiški atsakymai ką pasirinkti ar stabilumą ir ramybę - nuobodybė ar aistrą, nuotykį ir laisvę. Kas privedė mane iki ašarų? Betchoveno "Menulio sonatą" kurinys, kurį privalai išgirsti skaitant knygą, nes manau, kad tai parašyta klausant drauge ;)
Pirmoji mano perskaityta šios autorės knyga. Manau, kad nepaskutinė. Skaitėsi tikrai lengvai. Įdomi siužeto linija, intriga išlaikyta iki pat pabaigos.
Tai istorija apie dviejų šeimų gyvenimus, kuriuose buvo visko tiek balto, tiek juodo.
Man į rankas lietuvių rašytojų knygos tiek dažnai nepatenka, o gaila reikėtų paskaityti daugiau. Tai mano pirma skaityta Irenos Buivydaitės knyga, kuri tikrai sužavėjo ir atsidaro noras paskaityti ir daugiau jos rašybos. Jei vertinčiau tiksliau, duodu šiai knygai 4.5 įvertinimą. Kai knyga pradėjo vis labiau įtraukti nesinorėjo atsitraukti ir buvo įdomu kaip susiklostys šeimų gyvenimai.
Istorija prasideda nuo Gabijos ir Ugniaus, kurie susipažino realybės šou metu ir atrodė, jog visa knyga ir bus apie šių žmonių gyvenimą kai staiga istorija nutrūko ir buvo pradedama pasakoti nauja siužeto linija iš Gabijos tėčio Vismanto pusės. Vėliau istorijos ir siužetas buvo pasakojamas iš kelių veikėjų pusių, bet tai netrukdė skaityti ir kaip tik pagyvino pačią istoriją. Buvo kalbama tiek apie praeitį, tiek apie dabartį ir abiejų šeimų istorijos pasirodė įdomios, papildė viena kitą. Aš asmeniškai susigyvenau su knygos herojais, jų išgyvenimais, kaip susiklostys pabaiga iškart nebuvo aišku, todėl vis norėjosi skaityti toliau ir tai išsiaiškinti. Lengva, įdomi melodrama tikrai šią knygą rekomenduočiau paskaityti ir kitiems.
Lengva, paprasta, pilna intrigų, bet kažkaip nelabai ji man prilipo. Nors siužetinė linija visai nieko. Nepatiko pagrindinių moterų paveikslai- įnoringos, neapsisprendžiančios ko nori. Bet kaip lengvą atostoginį romaną użskaitau.