What do you think?
Rate this book
Mano vardas - Marytė
Tikrais faktais pagrįstas romanas kalba apie vieną iš mūsų istorijos baltųjų dėmių – skaudžią „vilko vaikų" patirtį. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės, kad išgelbėtų savo vaikus, siuntė juos anapus Nemuno. Ir šie ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje.
Kūrinys išrinktas 2012-ųjų „Metų knyga", apdovanotas Jono Marcinkevičiaus, Rašytojų sąjungos bei Patriotų premijomis. Knyga sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo ir puikių recenzijų užsienio spaudoje. Ji išversta į latvių, estų, lenkų, anglų, vokiečių, olandų ir ukrainiečių kalbas. Už šį romaną autorius 2018 m. buvo apdovanotas Georgo Dehio premija Vokietijoje. Didžiojoje Britanijoje kūrinys pateko į leidinio „The Times" sudarytų geriausių 2019 m. knygų sąrašą.
Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje.
Kūrinys išrinktas 2012-ųjų „Metų knyga", apdovanotas Jono Marcinkevičiaus, Rašytojų sąjungos bei Patriotų premijomis. Knyga sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo ir puikių recenzijų užsienio spaudoje. Ji išversta į latvių, estų, lenkų, anglų, vokiečių, olandų ir ukrainiečių kalbas. Už šį romaną autorius 2018 m. buvo apdovanotas Georgo Dehio premija Vokietijoje. Didžiojoje Britanijoje kūrinys pateko į leidinio „The Times" sudarytų geriausių 2019 m. knygų sąrašą.
208 pages, Hardcover
First published January 1, 2012
81 people are currently reading
2914 people want to read
About the author
Alvydas Šlepikas
15 books33 followersAlvydas Šlepikas - poetas, režisierius, aktorius. Gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose (Molėtų r.). 1988 - 1994 m. mokėsi Lietuvos muzikos akademijoje, kur baigė aktoriaus ir režisieriaus specialybes. Po studijų dirbo Vilniaus Mažajame teatre, Lietuso nacionaliniame dramos teatre, savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
1998 metais A. Šlepikui buvo skirta Zigmo Gėlės premija už eilėraščių rinkinį Taika tavo kraujui.
A. Šlepiko kūryba spausdinta „Poezijos pavasario“, „Druskininkų rudens“ ir kt. almanachuose. Jo žodžiais sukurta nemažai dainų.
1998 metais A. Šlepikui buvo skirta Zigmo Gėlės premija už eilėraščių rinkinį Taika tavo kraujui.
A. Šlepiko kūryba spausdinta „Poezijos pavasario“, „Druskininkų rudens“ ir kt. almanachuose. Jo žodžiais sukurta nemažai dainų.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 389 reviews
July 7, 2019
Even though I read the description, I not was really prepared for this book about the “Wolf children” of Germany enduring horrific hardship as the Russian invade at the tail end of WWII. Many German women and their children were starving, freezing, beaten by Russian soldiers, and worse as their husbands and fathers have left to fight, maybe never to return. Children were sent through the forest, encountering such dangers to get to Lithuania to bring back food to their families. Sometimes, it was only a little bread, a few potatoes and if they were lucky some fatback. Sometimes they are lost and wandering and sometimes a kind soul helps and sometimes there’s unexpected danger. It’s so difficult to read, yet the prose is beautiful, even about such brutal things .This isn’t going to be for everyone because its not just brutal, it’s gruesome at times. A short book that took time to read because it’s palatable only in small doses. I’m not sure if this is purely historical fiction as the author tells us at the end about the real people he writes about. I don’t know what more to say except that this is a powerful, painful, and haunting story that tells of yet another horrific impact of war.
I received an advanced copy of this book from Oneworld Publications through Edelweiss.
May 23, 2019
The second world war has almost ended. Russian troops advance into East Prussia, forcing the women and children from their homes. The town is peopled by only women and children, old men, able body men off to fight. Eve and her husband's sister, with their children are forced out of their home, made to live in a shed, the only thing they were allowed to take a small metal stove. They dont know whether their men are even alive. The Russians are cruel, shooting people at will, forcing themselves on the women. Children are not exempt. They are freezing and starving. Young boys take on the roles of providers, sneaking perilously into Lithuania in an effort to find food. They are called wolf children. The young forced to see things no child should ever have to see, growing up much too soon.
A very difficult book to read. There is no shortage of cruelty, brutality. Nothing harder for a mother to watch her children starve, say I'm hungry and have nothing to feed them. Watching them put themselves in dangerous situations just for a piece of bread. Yet, there are kindnesses found, given in unexpected places. Beauty noticed when beauty is not what surrounds you.
One such incident provokes the following thoughts by a child who thinks they found a measure of safety.
"The days passed by quickly and sweetly. Like a drink sweetened with honey, or sap from a tree which comes up from the very depths of the earth and flows along the branches until it rises towards the sun, making buds burst, blossoms bloom, scents soak the air. In those buds, in their power, you can feel the fruit, its sourness and coolness, lightly refreshing the palate."
The prose is sometimes blunt, elemental, sometime elegant even beautiful. Yet, the story is a tragic one, this book said to open the dialogue in Lithuania about what went on after the war. The epilogue explains how this author came to write this book, and what it accomplished by being published.
ARC from library thing.
A very difficult book to read. There is no shortage of cruelty, brutality. Nothing harder for a mother to watch her children starve, say I'm hungry and have nothing to feed them. Watching them put themselves in dangerous situations just for a piece of bread. Yet, there are kindnesses found, given in unexpected places. Beauty noticed when beauty is not what surrounds you.
One such incident provokes the following thoughts by a child who thinks they found a measure of safety.
"The days passed by quickly and sweetly. Like a drink sweetened with honey, or sap from a tree which comes up from the very depths of the earth and flows along the branches until it rises towards the sun, making buds burst, blossoms bloom, scents soak the air. In those buds, in their power, you can feel the fruit, its sourness and coolness, lightly refreshing the palate."
The prose is sometimes blunt, elemental, sometime elegant even beautiful. Yet, the story is a tragic one, this book said to open the dialogue in Lithuania about what went on after the war. The epilogue explains how this author came to write this book, and what it accomplished by being published.
ARC from library thing.
November 9, 2019
A stunning and vivid account of children, who were WW2 survivors in Germany, and their journeys of survival emerging from the woods to go to Lithuania to try to bring food back to their starving families.
Another sad and courageous story of the impact of this violent and horrific war.
4⭐️
Another sad and courageous story of the impact of this violent and horrific war.
4⭐️
February 16, 2020
Although the description of this book sounded interesting I wasn't prepared for the confronting story line, based on true events the story follows the wolf children of Germany who had to endure unspeakable hardships & the woman & girls who were beaten by the inch of their lives.
I found this confronting even having to put this down every now & then, I loved the prose it was vivid & a confronting compelling read. What these children & families went through is incomprehensible & horrific, it was very well written atmospheric & heart breaking. a must read for those who like WW2 novels, I must say the Russians soldiers were quite violent so if you cannot stand reading the horrors these people went through leave it alone.
I found this confronting even having to put this down every now & then, I loved the prose it was vivid & a confronting compelling read. What these children & families went through is incomprehensible & horrific, it was very well written atmospheric & heart breaking. a must read for those who like WW2 novels, I must say the Russians soldiers were quite violent so if you cannot stand reading the horrors these people went through leave it alone.
June 9, 2019
In the Shadow of Wolves, Alvydas Slepikas's stunning debut and Winner of the Georg Dehio Book Prize 2018, is a fact-meets-fiction historical novel and I found my heart breaking time and time again whilst reading. It tells the story of destitute German women and children and their fight for survival having been forcibly removed from their homes by resettling Red Army soldiers. These children were sent by their mothers over the border into neighbouring Lithuania to scavenge and beg for food in the hope that they would be safe there; this is where the name Wolfskinder or Wolf Children came from. Based on real events that occurred in 1946 it is clear from the outset that Slepikas has researched this topic extensively making it authentic and compelling.
Make no mistake, though, this is a brutal, stark and profoundly moving look at a neglected part of WWII and its aftermath; a piece of history that deserves to be known. The author has to be lauded for his vivid, lyrical prose as it was so rich that I found tears rolling down my cheeks at some of the passages. The cruelty these women and children were subjected to will break even the coldest of hearts. It is by far the most affecting historical fiction novel I have ever read and with its rawness, it takes the reader on an emotional rollercoaster ride. It's certainly not for the faint-hearted as the atrocities committed by the Soviets are reprehensible and reading about them in such detail was very emotional; I felt my blood beginning to boil at times. The atmosphere is so visceral that you feel everything for the characters.
An incredible novel; it's amazing to think that this is a debut. I cannot wait to see what Slepikas publishes in the future. A rare talent and a book that deserves to be widely read. Many thanks to Oneworld Publications for an ARC.
Make no mistake, though, this is a brutal, stark and profoundly moving look at a neglected part of WWII and its aftermath; a piece of history that deserves to be known. The author has to be lauded for his vivid, lyrical prose as it was so rich that I found tears rolling down my cheeks at some of the passages. The cruelty these women and children were subjected to will break even the coldest of hearts. It is by far the most affecting historical fiction novel I have ever read and with its rawness, it takes the reader on an emotional rollercoaster ride. It's certainly not for the faint-hearted as the atrocities committed by the Soviets are reprehensible and reading about them in such detail was very emotional; I felt my blood beginning to boil at times. The atmosphere is so visceral that you feel everything for the characters.
An incredible novel; it's amazing to think that this is a debut. I cannot wait to see what Slepikas publishes in the future. A rare talent and a book that deserves to be widely read. Many thanks to Oneworld Publications for an ARC.
July 10, 2021
Knyga pasakoja apie ,,vilko vaikus" - tuos, kurie išliko gyvi po Antrojo pasaulinio karo. Rytų Prūsijoje gyvenę mažieji keliaudavo į Lietuvą tam, kad elgetaudami ar dirbdami ūkininkams, galėtų parnešti maisto savo namuose likusioms mamoms ir broliams bei seserims. ⠀
⠀
Istorija prasideda pasakojimu apie keletą šeimų, po karo bandančių išgyventi. Išvyti iš namų, dienų dienomis nematantys nei kąsnio maisto jie vistiek išlieka vieningi ir bando neprarasti vilties, kad kažkada sulauks šviesesnio rytojaus. ⠀
⠀
Vėliau istorija susitelkia ties mažąja Renate, kuri su turguje sutiktų žmonių pagalba atvyksta į Lietuvą. Čia jai tenka susidurti su žiauria gyvenimo tikrove ir ne kartą būti atstumtai. Ne kartą gyvybę jai išgelbėja vieni iš ne daugelio žinomų lietuviškų žodžių - "Aš esu Marytė"...⠀
⠀
Šią knygą dažnai matydavau instagrame, goodreads'e ar interneto platybėse. Ir niekada nesusimąsčiau, apie ką ji. O ir jos autorius Alvydas Šlepikas visada asocijuodavosi su "Nekviesta meilė" serialu, kurio vienas iš scenarijaus autorių jis buvo. Būtent dėl to į šį kūrinį žvelgiau labai atsargiai ir skeptiškai. Dėl tokių ar panašių stereotipų taip retai tenka skaityti lietuvių autoriaus kūrinius. O gaila. Panašu, kad kai kurie gali nustebinti. Gerąja prasme. ⠀
⠀
Knyga man patiko, sugraudino, iššaukė daug įvairiausių minčių. Skaitant oda šiurpo suvokiant, ką turėjo patirti šitokia gausybė vaikų. Nors dabar aplinkui begalės knygų apie karą, rečiau paliečiama pokario tema. O apie ,,vilko vaikus" pirmą kartą išgirdau būtent pradėjusi domėtis apie šį kūrinį. ⠀
⠀
Knyga sukrečianti, bet tikrai viena iš tų, kurias rekomenduoju perskaityti. ⠀
⠀
Istorija prasideda pasakojimu apie keletą šeimų, po karo bandančių išgyventi. Išvyti iš namų, dienų dienomis nematantys nei kąsnio maisto jie vistiek išlieka vieningi ir bando neprarasti vilties, kad kažkada sulauks šviesesnio rytojaus. ⠀
⠀
Vėliau istorija susitelkia ties mažąja Renate, kuri su turguje sutiktų žmonių pagalba atvyksta į Lietuvą. Čia jai tenka susidurti su žiauria gyvenimo tikrove ir ne kartą būti atstumtai. Ne kartą gyvybę jai išgelbėja vieni iš ne daugelio žinomų lietuviškų žodžių - "Aš esu Marytė"...⠀
⠀
Šią knygą dažnai matydavau instagrame, goodreads'e ar interneto platybėse. Ir niekada nesusimąsčiau, apie ką ji. O ir jos autorius Alvydas Šlepikas visada asocijuodavosi su "Nekviesta meilė" serialu, kurio vienas iš scenarijaus autorių jis buvo. Būtent dėl to į šį kūrinį žvelgiau labai atsargiai ir skeptiškai. Dėl tokių ar panašių stereotipų taip retai tenka skaityti lietuvių autoriaus kūrinius. O gaila. Panašu, kad kai kurie gali nustebinti. Gerąja prasme. ⠀
⠀
Knyga man patiko, sugraudino, iššaukė daug įvairiausių minčių. Skaitant oda šiurpo suvokiant, ką turėjo patirti šitokia gausybė vaikų. Nors dabar aplinkui begalės knygų apie karą, rečiau paliečiama pokario tema. O apie ,,vilko vaikus" pirmą kartą išgirdau būtent pradėjusi domėtis apie šį kūrinį. ⠀
⠀
Knyga sukrečianti, bet tikrai viena iš tų, kurias rekomenduoju perskaityti. ⠀
January 18, 2020
Tiesus, atviras, paprastas pasakojimo stilius. Niekas neperspausta. Sustabdyti kadrai lyg kine. Ir visa tai - puiku. Graži ir siaubinga knyga.
July 7, 2022
So sad, so true.
UPDATE: I found this interesting documentary about Wolf Children, if anyone cares to learn about survivors. It's decently subtitled in English.
https://www.youtube.com/watch?v=lmbLJ...
UPDATE: I found this interesting documentary about Wolf Children, if anyone cares to learn about survivors. It's decently subtitled in English.
https://www.youtube.com/watch?v=lmbLJ...
May 26, 2022
2,5
La zona de Prusia Oriental era una región de Alemania ubicada entre Polonia y Lituania, cuya capital era Köningsberg (la ciudad de Immanuel Kant). Al terminar la Segunda Guerra Mundial quedó en manos soviéticas, que, movidos por el resentimiento que había quedado hacia los alemanes, fue especialmente cruel con sus habitantes; y sumado a las consecuencias generales de la guerra (hambre, viviendas destruidas) y el clima hostil hizo terrible la vida de sus habitantes; y en ese contexto comienzan a aparecer los llamados "niños lobos", que buscan como sobrevivir y ayudar a sus familias.
La novela narra las peripecias de una de esas familias, en mi opinión sin la riqueza dramática que podría tener la historia, con personajes bastante estereotipados y demasiados hilos sueltos. De todos modos su lectura es ágil, el lenguaje es correcto y la historia es instructiva, aunque creo que podría haber sido mejor aprovechada.
Alvydas Slepikas (Lituania, 1966) es poeta, dramaturgo y cineasta.
La zona de Prusia Oriental era una región de Alemania ubicada entre Polonia y Lituania, cuya capital era Köningsberg (la ciudad de Immanuel Kant). Al terminar la Segunda Guerra Mundial quedó en manos soviéticas, que, movidos por el resentimiento que había quedado hacia los alemanes, fue especialmente cruel con sus habitantes; y sumado a las consecuencias generales de la guerra (hambre, viviendas destruidas) y el clima hostil hizo terrible la vida de sus habitantes; y en ese contexto comienzan a aparecer los llamados "niños lobos", que buscan como sobrevivir y ayudar a sus familias.
La novela narra las peripecias de una de esas familias, en mi opinión sin la riqueza dramática que podría tener la historia, con personajes bastante estereotipados y demasiados hilos sueltos. De todos modos su lectura es ágil, el lenguaje es correcto y la historia es instructiva, aunque creo que podría haber sido mejor aprovechada.
Alvydas Slepikas (Lituania, 1966) es poeta, dramaturgo y cineasta.
November 29, 2021
Aš žinojau, kad romanai apie karą žiaurūs. Vis paskaitau kokį ir ilgam nebenoriu. Na, o šis Alvydo Šlepiko kūrinys, ypatingai tikroviškas, net ik suvirpinęs širdį, bet ir praplėtęs istorines žinias. Tai pasakojimas apie Vilko vaikus, bado genamus Prūsijos mažuosius gyventojus, keliavusius į Lietuvą.
Renatė ir jos sesustės bei broliai su mama ir teta glaudžiasi malkinėje. Jie turi krosnelę, malkų randa, bet visus vargina badas. Vokietija pralaimėjo, o visą teritoriją siaubia rusų kariai. Jie taip pat išvargę, alkani, tačiau žiaurūs. Vyresnis brolis lankėsi Lietuvoje, parnešė maisto. Atrodo pasakų šalis ta Lietuva...
Knyga paremta tikrais pasakojimais. Ir tikiu, kad buvo būtent taip. Mano močiutės gimusios tais pačiais metais kaip Renatė, o dar viena iš jų kaip tik gyveno netoli sienos - kada paklausiu, ką ji žino apie Vilko vaikus. Rašytojas literatūriškai pasakojo tai, kas buvo pokariu, ką teko žmonėms išgyventi. Atskleidė, koks gali būti žmogus žmogui žiaurus ir negailestingas.
Man patiko. Ne, istorija nešokiravo, nes jau esu ir kitur skaičius apie karo baisumus. Bet labai patiko kūrinio meniškumas ir literatūriškumas. Skyreliai trumpi, pasakojimas gal kiek skurdokas, nesileidžiant į bereikalingas detales. Bet kartu ir įtaigus, įsimintinas.
Manau, kad būtent tokias knygas turėtų mokiniai skaityti per literatūros pamokas. Tai ne tik istorija, bet ir pamoka apie žmogiškumą.
Renatė ir jos sesustės bei broliai su mama ir teta glaudžiasi malkinėje. Jie turi krosnelę, malkų randa, bet visus vargina badas. Vokietija pralaimėjo, o visą teritoriją siaubia rusų kariai. Jie taip pat išvargę, alkani, tačiau žiaurūs. Vyresnis brolis lankėsi Lietuvoje, parnešė maisto. Atrodo pasakų šalis ta Lietuva...
Knyga paremta tikrais pasakojimais. Ir tikiu, kad buvo būtent taip. Mano močiutės gimusios tais pačiais metais kaip Renatė, o dar viena iš jų kaip tik gyveno netoli sienos - kada paklausiu, ką ji žino apie Vilko vaikus. Rašytojas literatūriškai pasakojo tai, kas buvo pokariu, ką teko žmonėms išgyventi. Atskleidė, koks gali būti žmogus žmogui žiaurus ir negailestingas.
Man patiko. Ne, istorija nešokiravo, nes jau esu ir kitur skaičius apie karo baisumus. Bet labai patiko kūrinio meniškumas ir literatūriškumas. Skyreliai trumpi, pasakojimas gal kiek skurdokas, nesileidžiant į bereikalingas detales. Bet kartu ir įtaigus, įsimintinas.
Manau, kad būtent tokias knygas turėtų mokiniai skaityti per literatūros pamokas. Tai ne tik istorija, bet ir pamoka apie žmogiškumą.
January 29, 2020
Sukrečianti istorija apie badaujančius vilko vaikus — vokietukus, kurie nelegaliai atvykdavo ar ateidavo į Lietuvą ieškoti darbo už maistą 1944-1948 metais.
June 25, 2019
Though the Second World War is over, the Russian soldiers are taking over East Prussia. They are forcing the citizens out of their homes. Many of those citizens have nowhere to go. The lucky ones are living in the sheds on the property they formerly owned. There is little to no food and freezing cold. Some of the Russian soldiers are raping the young women and girls. Desperate for food, the mothers are sending their young children through the forest to Lithuania in the hopes that they can beg for food there and bring some back or even find some work in exchange for food. It’s a dangerous trip that these young children are taking, with some faring better than others.
The subject matter of this book is a very difficult one to read. It’s a short book but it took me longer than usual to read it because there were times I just couldn’t read any more and had to put it down. I’ve read so many books about wars and the atrocities committed and have never been quite as affected as I was by this book. The main characters are young, innocent children who are asked to do the impossible – travel through dark, cold, dangerous forests and try to find honest, caring people who can help them. As a mother, I can’t imagine the desperation that would be in these women’s minds to make such a decision for their children but it was that or have them starve or freeze to death. There are some scenes in this book that it will be difficult to get out of my mind. The writing deserves 5 stars but the subject matter was too hard even for this lover of dark, tragic books.
Recommended but do know that the subject matter is a very rough one.
This book was given to me by the publisher in return for an honest review.
The subject matter of this book is a very difficult one to read. It’s a short book but it took me longer than usual to read it because there were times I just couldn’t read any more and had to put it down. I’ve read so many books about wars and the atrocities committed and have never been quite as affected as I was by this book. The main characters are young, innocent children who are asked to do the impossible – travel through dark, cold, dangerous forests and try to find honest, caring people who can help them. As a mother, I can’t imagine the desperation that would be in these women’s minds to make such a decision for their children but it was that or have them starve or freeze to death. There are some scenes in this book that it will be difficult to get out of my mind. The writing deserves 5 stars but the subject matter was too hard even for this lover of dark, tragic books.
Recommended but do know that the subject matter is a very rough one.
This book was given to me by the publisher in return for an honest review.
April 12, 2022
Nesu įsitikinusi ar šis laikotarpis yra tinkamas šios knygos skaitymui ar ne. Jautriam žmogui gali būti per sunku, aš pati knygos pradžioje ne vieną posmą nuverkiau. Bet tuo pačiu skaitant šią knygą dabar viskas dar labiau atrodo tikraa, apčiuopiama ir beproto baisu suvokus, kad tai kas rašoma knygoje yra taip realu šiomis dienomis.
Knyga pasakoja apie “vilko vaikus” - Rytų Prūsijos vaikus (vokiečius), kurie 1945-1948 metais kentė didžiulį badą, fizinę ir emocinę prievartą iš rusijos(nesirašo man kažkaip iš didžiosios raidės) užėmusios šį kraštą. Pastatai susprogdinti, gatvėse mėtosi lavonai, kurių galūnes graužia šunys. Vyrai pasiūsti į frontą, o moterys likusios vienos su vaikais. Iš namų išvarytos šeimos, be menkiausio turto, be duonos kriaukšlelės, moterys, jaunos mergaitės prievartaujamos rusijos kareivių. Dėl tokio didelio nepritekliaus dar visai mažiukai vaikai slapta keliaudavo į Lietuvos kaimus prašyti darbo ir maisto, kad patys pavalgytų ir galėtų parnešti kažko savo šeimoms. Bet supraskim, kad nebuvo viskas taip paprasta, vaikai turėdavo nueiti didžiulius atstumus, rusai juos gaudydavo, taip pat ne kiekviena lietuvių šeima galėjo priimti ir kažkuo padėti.
Na, turbūt nebereikia sakyti, kad tai lyg atspindys to, kas vyksta Ukrainoje. Man baisu, kad tai kas vyko vos ne prieš šimtą metų vyksta ir dabar. Moterų, vaikų žudymas, prievartavimai, vogimai. Man tiesiog protu nesuvokiama, kaip rusų tauta per tiek laiko visiškai nepatobulėjo, o kokie antžmogiai buvo, tokie ir liko.
Meldžiuosi, kad šis pragaras baigtūsi ir kaltininkai sulauktų atpildo . 💙💛
O knyga nuostabi - skaitykit!
Knyga pasakoja apie “vilko vaikus” - Rytų Prūsijos vaikus (vokiečius), kurie 1945-1948 metais kentė didžiulį badą, fizinę ir emocinę prievartą iš rusijos(nesirašo man kažkaip iš didžiosios raidės) užėmusios šį kraštą. Pastatai susprogdinti, gatvėse mėtosi lavonai, kurių galūnes graužia šunys. Vyrai pasiūsti į frontą, o moterys likusios vienos su vaikais. Iš namų išvarytos šeimos, be menkiausio turto, be duonos kriaukšlelės, moterys, jaunos mergaitės prievartaujamos rusijos kareivių. Dėl tokio didelio nepritekliaus dar visai mažiukai vaikai slapta keliaudavo į Lietuvos kaimus prašyti darbo ir maisto, kad patys pavalgytų ir galėtų parnešti kažko savo šeimoms. Bet supraskim, kad nebuvo viskas taip paprasta, vaikai turėdavo nueiti didžiulius atstumus, rusai juos gaudydavo, taip pat ne kiekviena lietuvių šeima galėjo priimti ir kažkuo padėti.
Na, turbūt nebereikia sakyti, kad tai lyg atspindys to, kas vyksta Ukrainoje. Man baisu, kad tai kas vyko vos ne prieš šimtą metų vyksta ir dabar. Moterų, vaikų žudymas, prievartavimai, vogimai. Man tiesiog protu nesuvokiama, kaip rusų tauta per tiek laiko visiškai nepatobulėjo, o kokie antžmogiai buvo, tokie ir liko.
Meldžiuosi, kad šis pragaras baigtūsi ir kaltininkai sulauktų atpildo . 💙💛
O knyga nuostabi - skaitykit!
January 23, 2020
This book reminds the reader that for many WWII was followed by a period of famine and danger with people doing anything to survive. For those Germans in the old East Prussia (now Kalingrad) they also faced eviction from the new settlers from Russia.
This book follows one family's fight for survival and the children who went to Lithuania looking for food, shelter and maybe a new life. It's a bleak book telling a bleak story covering hunger, cold, dispossession, fear and the occasional good person. The author is a screen writer and it felt like an outline of a movie with sparse words and a hanging ending.
This book follows one family's fight for survival and the children who went to Lithuania looking for food, shelter and maybe a new life. It's a bleak book telling a bleak story covering hunger, cold, dispossession, fear and the occasional good person. The author is a screen writer and it felt like an outline of a movie with sparse words and a hanging ending.
January 18, 2021
Alvydas Šlepikas “Mano vardas – Marytė”. 5/5 ⭐️
“Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada“.
Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Bet „vilko vaikams“ tai buvo tik pabaigos pradžia. Po karo Rytprūsių vokietės savo sūnus siųsdavo kitapus Nemuno – į Lietuvą, kad išgelbėtų badaujančius savo vaikus. Sūnūs, o ištiesų dar visai nedideli berniukai, per vieną naktį tapę šeimų galvomis eidavo į Lietuvą, dirbdavo pas ūkininkus, elgetaudavo, o uždirbtą maistą nešdavo badaujančioms savo šeimoms.
Pagrindinis veiksmas sukasi apie vokiečių mergaitę – Renatę, kuri į Lietuvą atvyksta itin nusilpusi ir paprašo vienos moters, parodžiusios jai šiek tiek švelnumo, tapti jos mama. Būtent todėl jos vardas buvo pakeistas iš Renatės į Marytę.
Šią knygą perskaityti norėjau jau labai senai. Pirmiausia todėl, kad labai žaviuosi knygos autoriaus – Alvydo Šlepiko - kūryba. Tačiau ją skaityti nebuvo lengva, ne dėl to, kad tekstas sunkiai supainiotas, tiesiog pagrindinė knygos mintis labai skaudi, o tragiški įvykiai vieni lydi kitus nuo pat knygos pradžios, iki pat pabaigos.
Gyvenant laisvoje šalyje, kai atrodo, kad nieko netrūksta „vilko vaikų“ likimą suvokti pakankamai sunku. Ypatingai sunku suvokti tą bado jausmą, kuomet alkanas žmogus gali ryžtis bet kam.
Labiausiai šioje knygoje man patiko Stasės ir Antano vaidmuo. Tai žmonės, kurie nepabūgo prisiimti atsakomybę mylėti besąlygiškai, saugoti, net jeigu tai reiškia, kad teks rizikuoti savo gyvybe. Kad ir kaip bebūtų keista, skaitydama šią knygą aš puikiai supratau (nesakau, kad pateisinau) Elzės paskutinį veiksmą. Ko tik žmogus nepadarys dėl noro gyventi be baimės.
Tai knyga apie kovą už būvį, apie meilę sau ir artimui, besąlygišką empatiją kitam ir milžinišką norą gyventi.
“Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada“.
Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Bet „vilko vaikams“ tai buvo tik pabaigos pradžia. Po karo Rytprūsių vokietės savo sūnus siųsdavo kitapus Nemuno – į Lietuvą, kad išgelbėtų badaujančius savo vaikus. Sūnūs, o ištiesų dar visai nedideli berniukai, per vieną naktį tapę šeimų galvomis eidavo į Lietuvą, dirbdavo pas ūkininkus, elgetaudavo, o uždirbtą maistą nešdavo badaujančioms savo šeimoms.
Pagrindinis veiksmas sukasi apie vokiečių mergaitę – Renatę, kuri į Lietuvą atvyksta itin nusilpusi ir paprašo vienos moters, parodžiusios jai šiek tiek švelnumo, tapti jos mama. Būtent todėl jos vardas buvo pakeistas iš Renatės į Marytę.
Šią knygą perskaityti norėjau jau labai senai. Pirmiausia todėl, kad labai žaviuosi knygos autoriaus – Alvydo Šlepiko - kūryba. Tačiau ją skaityti nebuvo lengva, ne dėl to, kad tekstas sunkiai supainiotas, tiesiog pagrindinė knygos mintis labai skaudi, o tragiški įvykiai vieni lydi kitus nuo pat knygos pradžios, iki pat pabaigos.
Gyvenant laisvoje šalyje, kai atrodo, kad nieko netrūksta „vilko vaikų“ likimą suvokti pakankamai sunku. Ypatingai sunku suvokti tą bado jausmą, kuomet alkanas žmogus gali ryžtis bet kam.
Labiausiai šioje knygoje man patiko Stasės ir Antano vaidmuo. Tai žmonės, kurie nepabūgo prisiimti atsakomybę mylėti besąlygiškai, saugoti, net jeigu tai reiškia, kad teks rizikuoti savo gyvybe. Kad ir kaip bebūtų keista, skaitydama šią knygą aš puikiai supratau (nesakau, kad pateisinau) Elzės paskutinį veiksmą. Ko tik žmogus nepadarys dėl noro gyventi be baimės.
Tai knyga apie kovą už būvį, apie meilę sau ir artimui, besąlygišką empatiją kitam ir milžinišką norą gyventi.
May 22, 2021
Vilko vaikai. Buvau girdėjusi pavadinimą, bet niekada tiksliai nesuvokiau ką tai reiškia. Na, žinojau tik tiek, kad tai po antrojo pasaulinio karo laikotarpiu gyvenę vaikai (vokiečių vaikai), bandę visomis išgalėmis išgyventi.
Šaltis. Badas. Neviltis. Vokiečių šeima glaudžiasi savo buvusių namų malkinėje, nes namai atiduoti “naujiems” gyventojams po raudonosios armijos įsiveržimo. Tiksliau ne visa šeima, o tik mama, teta ir 5 vaikai. Visi vyrai arba išvykę kariauti arba dėl vienos ar kitos priežasties negyvi. Moterys tepasi ant veido purvą, kad tik išvengtų kareivių priekabiavimo ir prievartos. Vyresnės mergaitės turi sekti tokiu pat pavyzdžiu. Kartais tai padeda, bet dažniausiai ne…
Visą apimantis badas ir šaltis. Siaubas. Medžio žievė yra maistas, atliekos yra maistas, bet koks gyvis yra maistas. Vieni badą pakelia lengviau, kitiems tai sekasi prasčiau. O motinos nebegalinčios matyti savo badaujančių vaikų, maino jas į bulves: tam, kad vieni vaikai nors kažką galėtų įsidėti į burną, o “iškeistasis”, jei paklius pas gerus žmones, gal išgyvens dirbdamas už valgį.
Čia nebelieka vietos niekam, nebelieka vietos ašarom dėl atiduodamo vaiko, čia tik viltis, kad jis išgyvens ir gal išgyvens dar bent porą dienų kiti.
“Badas ir šaltis įveikia žmones, jie palūžta, jie tampa tarytum tušti metaliniai mechanizmai, kurie nieko nelaukia, nieko nebijo ir niekuo nesistebi.”
Knygoje pasakojama vienos šeimos istorija. Būtent tos, kurią minėjau besiglaudžiant malkinėje. Tiksliau gal net ne šeimos, o vaikų. Vaikų pasiryžusių vykti į Lietuvą, kad bent kažkiek maisto galėtų parvežti badaujantiems mažiesiems. Nenoriu pasakoti kaip jiems sekėsi, bet tai knyga ne apie gražią pabaigą, tai knyga apie siaubą, baimę, alkį ir nieko daugiau. Pasakojimas paremtas tikrais išgyvenusiųjų pasakojimais ir prisiminimais. Prisiminimais kokių nelinkėtum nei didžiausiam priešui.
…vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai – mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti…
Nors pats tekstas skaitosi lengvai ir greitai, bet skaičiau su pertraukomis ir neskubant. Reikėjo laiko susivokti tame siaube, kurį patyrė veikėjai. Jį suvokti, priimti, įsisąmoninti. Vietomis pagavau save skaitant automatiškai. Ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet kad taip tiesiog lengviau. Tiesa, vos užvertusi knygą, norėjosi vėl ją atsiversti, skaityti dar kartą ir šį kartą labiau įsigilinti į kiekvieną smulkmeną, nes jaučiu, kad pirminis siaubas gynęs mane skaityti greitai, privertė kai kurias smulkmenas tiesiog praleisti. Tad nors dabar ir neimu skaityti jos antrąjį kartą, bet tikrai žinau, kad imsiu ją dar kartą. Skaitysiu.
O šiaip tai labai sunku parašyti kažką apie knygą, nes galvoje sukasi tik žodžiai “siaubas”, “badas”, “šaltis”, “lavonai”. Visa tai baisu jau ir suaugusiam, o kai skaitai apie vaikus, tai tas siaubas iš vis kažkoks nežmoniškas. Jautrių nervų skaitytojams NEREKOMENDUOJU. Bet kitiems būtina. Tam, kad sužinoti, nepamiršti ir galbūt kitaip pažiūrėti į savo kasdienybę (bent akimirkai, bent šiek tiek).
Įvertinimas. Įvertinti tokią knygą sunku. Net neįsivaizduoju kas čia tiktų. Dažniausiai vertini ar knyga patiko? Ar patiko ši? Ne. Nepatiko, norėčiau, kad jos nebūtų, kad nebūtų tų vaikų, tų žmonių ir, kad jiems nebūtų reikėję to patirti.
Vertinti temą? Kaip autorius viską perteikė? Viskas tarsi nublanksta prieš tai kas ten pasakojama, rodosi kad ir kokiais žodžiais būtų parašyta, ši istorija vis tiek būtų sukrėtusi, taip kaip sukrėtė dabar. Tad nežinau. Rašau įvertinimą 4, bet šį kart tas vertinimas atrodo visiškai bereikšmis tokios istorijos akivaizdoje. O kodėl 4?
Šis įvertinimas bus autoriui ir pasakojimo nenuoseklumui. Man šito pritrūko. Daug paminėtų veikėjų prie kurių nebuvo grįžta, toks truputėli chaosas. Norėjosi nuoseklesnės istorijos.
Šaltis. Badas. Neviltis. Vokiečių šeima glaudžiasi savo buvusių namų malkinėje, nes namai atiduoti “naujiems” gyventojams po raudonosios armijos įsiveržimo. Tiksliau ne visa šeima, o tik mama, teta ir 5 vaikai. Visi vyrai arba išvykę kariauti arba dėl vienos ar kitos priežasties negyvi. Moterys tepasi ant veido purvą, kad tik išvengtų kareivių priekabiavimo ir prievartos. Vyresnės mergaitės turi sekti tokiu pat pavyzdžiu. Kartais tai padeda, bet dažniausiai ne…
Visą apimantis badas ir šaltis. Siaubas. Medžio žievė yra maistas, atliekos yra maistas, bet koks gyvis yra maistas. Vieni badą pakelia lengviau, kitiems tai sekasi prasčiau. O motinos nebegalinčios matyti savo badaujančių vaikų, maino jas į bulves: tam, kad vieni vaikai nors kažką galėtų įsidėti į burną, o “iškeistasis”, jei paklius pas gerus žmones, gal išgyvens dirbdamas už valgį.
Čia nebelieka vietos niekam, nebelieka vietos ašarom dėl atiduodamo vaiko, čia tik viltis, kad jis išgyvens ir gal išgyvens dar bent porą dienų kiti.
“Badas ir šaltis įveikia žmones, jie palūžta, jie tampa tarytum tušti metaliniai mechanizmai, kurie nieko nelaukia, nieko nebijo ir niekuo nesistebi.”
Knygoje pasakojama vienos šeimos istorija. Būtent tos, kurią minėjau besiglaudžiant malkinėje. Tiksliau gal net ne šeimos, o vaikų. Vaikų pasiryžusių vykti į Lietuvą, kad bent kažkiek maisto galėtų parvežti badaujantiems mažiesiems. Nenoriu pasakoti kaip jiems sekėsi, bet tai knyga ne apie gražią pabaigą, tai knyga apie siaubą, baimę, alkį ir nieko daugiau. Pasakojimas paremtas tikrais išgyvenusiųjų pasakojimais ir prisiminimais. Prisiminimais kokių nelinkėtum nei didžiausiam priešui.
…vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai – mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti…
Nors pats tekstas skaitosi lengvai ir greitai, bet skaičiau su pertraukomis ir neskubant. Reikėjo laiko susivokti tame siaube, kurį patyrė veikėjai. Jį suvokti, priimti, įsisąmoninti. Vietomis pagavau save skaitant automatiškai. Ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet kad taip tiesiog lengviau. Tiesa, vos užvertusi knygą, norėjosi vėl ją atsiversti, skaityti dar kartą ir šį kartą labiau įsigilinti į kiekvieną smulkmeną, nes jaučiu, kad pirminis siaubas gynęs mane skaityti greitai, privertė kai kurias smulkmenas tiesiog praleisti. Tad nors dabar ir neimu skaityti jos antrąjį kartą, bet tikrai žinau, kad imsiu ją dar kartą. Skaitysiu.
O šiaip tai labai sunku parašyti kažką apie knygą, nes galvoje sukasi tik žodžiai “siaubas”, “badas”, “šaltis”, “lavonai”. Visa tai baisu jau ir suaugusiam, o kai skaitai apie vaikus, tai tas siaubas iš vis kažkoks nežmoniškas. Jautrių nervų skaitytojams NEREKOMENDUOJU. Bet kitiems būtina. Tam, kad sužinoti, nepamiršti ir galbūt kitaip pažiūrėti į savo kasdienybę (bent akimirkai, bent šiek tiek).
Įvertinimas. Įvertinti tokią knygą sunku. Net neįsivaizduoju kas čia tiktų. Dažniausiai vertini ar knyga patiko? Ar patiko ši? Ne. Nepatiko, norėčiau, kad jos nebūtų, kad nebūtų tų vaikų, tų žmonių ir, kad jiems nebūtų reikėję to patirti.
Vertinti temą? Kaip autorius viską perteikė? Viskas tarsi nublanksta prieš tai kas ten pasakojama, rodosi kad ir kokiais žodžiais būtų parašyta, ši istorija vis tiek būtų sukrėtusi, taip kaip sukrėtė dabar. Tad nežinau. Rašau įvertinimą 4, bet šį kart tas vertinimas atrodo visiškai bereikšmis tokios istorijos akivaizdoje. O kodėl 4?
Šis įvertinimas bus autoriui ir pasakojimo nenuoseklumui. Man šito pritrūko. Daug paminėtų veikėjų prie kurių nebuvo grįžta, toks truputėli chaosas. Norėjosi nuoseklesnės istorijos.
April 5, 2021
Vojnové udalosti sa očami detí reflektujú asi najťažšie. Kniha Jmenuji se Maryte približuje príbeh mnohých stratených, osirelých, opustených, predaných a vymenených detí nielen počas druhej svetovej vojny, ale aj po nej. Autor opisuje týždne a mesiace po vojne, v čase, kedy by sa mali ľudia s nádejou pozerať do budúcnosti , ale nie je tomu tak. Okupácia, nové rozdelenie hraníc, tresty, rabovanie budú ešte niekoľko rokov súčasťou povojnových dejín Nemecka, Litvy a území bývalého Pruska, kde sa príbeh odohráva.
Kniha sa číta, akoby ste mali pred sebou filmový scenár. Jasné, krátke obrazy, jednoduché dialógy. Atmosféra hladu, strachu, násilia, každodenného boja o prežitie za každú cenu, poníženia, ale aj ľudskosti, ktorá v niektorých postavách nachádzame je zvlášť podčiarknutá skutočnosťou, že hlavnými hrdinami knihy sú deti.
Jmenuji se Maryte je pre mňa silným, realistickým spracovaným príbehu, ktorý sa v Kosinského Pomaľovanom vtáčati podáva v celej svojej explicitnej krutosti. Čitateľ Šlepinkasovej knihy má možnosť, že mu autor mnohokrát radšej pomyslene odvráti hlavu, ako dospelí svojmu dieťaťu, aby sme krutosti a násiliu nevideli priamo do tváre. napriek tomu autor nič nezakrýva, veľa predznačuje a neustále výborne zachytáva všetky pocity strachu, poníženia, samoty, opustenosti a túžby žiť.
Kniha vychádza s krásnou obálkou a doslovom Igora Víteka, ktorý Šlepinkasa porovnáva s mojím obľúbeným autorom Vladimírom Kornerom.
Kniha sa číta, akoby ste mali pred sebou filmový scenár. Jasné, krátke obrazy, jednoduché dialógy. Atmosféra hladu, strachu, násilia, každodenného boja o prežitie za každú cenu, poníženia, ale aj ľudskosti, ktorá v niektorých postavách nachádzame je zvlášť podčiarknutá skutočnosťou, že hlavnými hrdinami knihy sú deti.
Jmenuji se Maryte je pre mňa silným, realistickým spracovaným príbehu, ktorý sa v Kosinského Pomaľovanom vtáčati podáva v celej svojej explicitnej krutosti. Čitateľ Šlepinkasovej knihy má možnosť, že mu autor mnohokrát radšej pomyslene odvráti hlavu, ako dospelí svojmu dieťaťu, aby sme krutosti a násiliu nevideli priamo do tváre. napriek tomu autor nič nezakrýva, veľa predznačuje a neustále výborne zachytáva všetky pocity strachu, poníženia, samoty, opustenosti a túžby žiť.
Kniha vychádza s krásnou obálkou a doslovom Igora Víteka, ktorý Šlepinkasa porovnáva s mojím obľúbeným autorom Vladimírom Kornerom.
August 19, 2021
Tai yra mūsų istorija, mūsų istorijos dalis, ir vis dažniau pastebiu, kad yra daug apie šiuos dalykus nežinančių žmonių. Mano pačios močiutė, žinau, girdėjau, jog buvo priglaudusi mergaitę - vilko vaiką, tik mamos pasakojimų vis nesurišdavau, kad būtent apie Vilko vaikus kalba. Mes daug ir dažnai girdime apie tremtį, apie lagerius, apie koncentracijos stovyklas, o beveik niekas nekalba apie vaikus, kurie pėsčiomis ateidavo iš Rytų Prūsijos dėl kąsnelio maisto ar šilto viralo. Kurie bėgdavo per užšalusią upę ledu, o tuo pat metu į juos šaudė rusų kareiviai. Pramogai.
Vos prieš kelis mėnesius skaičiau negrožinę knygą apie šį istorijos periodą, ir knyga man patiko. Kai karas vieniems pasibaigė, kitiems jis tik prasidėjo. Kai vieni galėjo kvėpuoti ir išsilaisvinti, kiti dar tik pakliūdavo į pinkles, iš kurių vargiai galėdavo išsipainioti ir likti visi kartu. Man asmeniškai gal ir atrodo skaudžiausia tai, kad būdavo išdraskomos šeimos, vaikai atskiriami nuo mamų.
Ar šioje knygoje daug žiaurumo? Mano akimis, taip. Kai gyvenu tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvenu, tas jų patirtis matau ir suvokiu kaip itin tragiškas. Galvoje sukosi viena: jei turi galią ir tau atrištos rankos skriausti kitą, ar tikrai būtina tą daryti? Kodėl nepasirinkti kito kelio, nepametant žmoniškumo?
Daug dalykų įvyko šioje knygoje. Nemažai ir veikėjų. Visų patirtys ir išgyvenimai panašūs. Ar labai griebė už širdies? Gal ne, nes knyga pasirodė kaip labai sušvelninta tikrovės versija, visko įvilkimas į gražų prozos rūbą sumažino skausmą ir realumo jausmą. O gal tik man taip pasirodė, o jus sukrės ir savaičių savaitėmis apie tai galvosite. Nors ką aš čia, galvoju ir aš. Tik man kažkodėl mintyse sušmėžuoja vyras, kuris davė duonos, o ne tas, kuris atėmė.
Baisu taip gyventi. Nuolatinė įtampa, alkis, šaltis. Ir kai išgelbėti gali vienas sakinys, pasakytas lietuvių kalba: mano vardas - Marytė.
Aš sakysiu atvirai - man čia kažko trūko, nepalietė, nesugraudino. Ir siužetas man neatrodė labai tvirtas. Viskas taip apgraibomis. Minčių paliko daug, bet tvirto pagrindo aš čia pasigedau. Ir labai tikiuosi, kad kitas skaitytojas tokį čia atras.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Vos prieš kelis mėnesius skaičiau negrožinę knygą apie šį istorijos periodą, ir knyga man patiko. Kai karas vieniems pasibaigė, kitiems jis tik prasidėjo. Kai vieni galėjo kvėpuoti ir išsilaisvinti, kiti dar tik pakliūdavo į pinkles, iš kurių vargiai galėdavo išsipainioti ir likti visi kartu. Man asmeniškai gal ir atrodo skaudžiausia tai, kad būdavo išdraskomos šeimos, vaikai atskiriami nuo mamų.
Ar šioje knygoje daug žiaurumo? Mano akimis, taip. Kai gyvenu tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvenu, tas jų patirtis matau ir suvokiu kaip itin tragiškas. Galvoje sukosi viena: jei turi galią ir tau atrištos rankos skriausti kitą, ar tikrai būtina tą daryti? Kodėl nepasirinkti kito kelio, nepametant žmoniškumo?
Daug dalykų įvyko šioje knygoje. Nemažai ir veikėjų. Visų patirtys ir išgyvenimai panašūs. Ar labai griebė už širdies? Gal ne, nes knyga pasirodė kaip labai sušvelninta tikrovės versija, visko įvilkimas į gražų prozos rūbą sumažino skausmą ir realumo jausmą. O gal tik man taip pasirodė, o jus sukrės ir savaičių savaitėmis apie tai galvosite. Nors ką aš čia, galvoju ir aš. Tik man kažkodėl mintyse sušmėžuoja vyras, kuris davė duonos, o ne tas, kuris atėmė.
Baisu taip gyventi. Nuolatinė įtampa, alkis, šaltis. Ir kai išgelbėti gali vienas sakinys, pasakytas lietuvių kalba: mano vardas - Marytė.
Aš sakysiu atvirai - man čia kažko trūko, nepalietė, nesugraudino. Ir siužetas man neatrodė labai tvirtas. Viskas taip apgraibomis. Minčių paliko daug, bet tvirto pagrindo aš čia pasigedau. Ir labai tikiuosi, kad kitas skaitytojas tokį čia atras.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
March 21, 2022
(3.5)
Empezaré diciendo que no se realmente que es lo que me sucedió con este libro. Puede ser que tuve unos días difíciles pero también puede ser que no conecté con la historia. Queda en duda para una futura releectura
Hay dos situaciones que realmente me causaron conflicto:
1) Los personajes .- a mi parecer, éstos me parecieron planos de inicio a fin. Jamás logré entablar esa conexión con ellos. No tienen esa profundidad tan necesaria para el desarrollo de la historia. Se les menciona, sabes su parentesco entre ellos, pero realmente no me parece que se sostengan mucho.
2) Abandono de líneas.- puede ser que esto fue intencional por el autor, como una técnica literaria, pero éste no le da cierre aparente al destino de los personajes. Se habla de ellos pero de un capituló a otro se les abandona y no volvemos a saber de éstos.
Entiendo que todo puede ser en forma de indicar explícitamente su “destino”, pero no hay mucha pista para deducir todo. Se faltó sustancia.
En cuestión de la historia creo que es buena. Buen fondo pero la forma es lo que me causa ruido.
Vuelvo a decir, tal vez no estaba en el estado mental para leerlo o no era el momento. Más adelante lo volveré a leer para ver si concuerdo con lo que pienso ahora o cambio de parecer.
Empezaré diciendo que no se realmente que es lo que me sucedió con este libro. Puede ser que tuve unos días difíciles pero también puede ser que no conecté con la historia. Queda en duda para una futura releectura
Hay dos situaciones que realmente me causaron conflicto:
1) Los personajes .- a mi parecer, éstos me parecieron planos de inicio a fin. Jamás logré entablar esa conexión con ellos. No tienen esa profundidad tan necesaria para el desarrollo de la historia. Se les menciona, sabes su parentesco entre ellos, pero realmente no me parece que se sostengan mucho.
2) Abandono de líneas.- puede ser que esto fue intencional por el autor, como una técnica literaria, pero éste no le da cierre aparente al destino de los personajes. Se habla de ellos pero de un capituló a otro se les abandona y no volvemos a saber de éstos.
Entiendo que todo puede ser en forma de indicar explícitamente su “destino”, pero no hay mucha pista para deducir todo. Se faltó sustancia.
En cuestión de la historia creo que es buena. Buen fondo pero la forma es lo que me causa ruido.
Vuelvo a decir, tal vez no estaba en el estado mental para leerlo o no era el momento. Más adelante lo volveré a leer para ver si concuerdo con lo que pienso ahora o cambio de parecer.
November 11, 2020
Príbeh o vlčích deťoch (nemeckých sirotách) na území Litvy (po 2.sv. vojne) nie je sentimentálny a pôsobí ako striedajúci sa sled filmových obrazov. Prináša kúsok neznámej histórie, ktorú len sotva niekto z nás pozná.
January 23, 2020
3.5 stars
Thank you @oneworldpublications for gifting me a copy of In the Shadow of Wolves by Alvydas Šlepikas to review! I knew absolutely nothing about the wolf children, or Wolfskinder, of World War II who were forced to leave behind ailing mothers and hungry younger siblings to beg for food from Lithuanian farmers across the border, while their families were at risk of being displaced by resettling Red Army soldiers.
.
After a bit of a rocky start, I soon got into the rhythm of the book which has an ethereal, fairytale-like quality to it, despite the harrowing subject matter. I thought this was quite effective, as it’s not quite narrated by the children but it certainly gives the impression it’s from their perspective, and fairytale vibe reminds you that they are just children in spite of the horrors they’re facing.
.
I saw a review on Goodreads from someone who appeared to have read it in Lithuanian first and was praising the fact that Romas Kinka, the translator, had managed to retain Šlepikas’s original stark style, which is always reassuring to here! The writing certainly did have a simple brutality to it, which seems very fitting for the harsh wintery landscapes, the after effects of war, and a critical food shortage. Šlepikas doesn’t hold back from detailing the harsh realities of the time, and seen through a child’s eyes it seems even worse. There are, however, moments of friendship and kindness for the (very) occasional lift.
.
What I don’t understand is why this novel ended so abruptly and without readdressing some of the story threads from earlier on. It was as if the author just forgot about them. I realise that you can never have answers to all of your questions, especially during times of war and displacement where people disappeared regularly, but it felt almost unfinished.
.
I would still recommend it if you want to know more about the Wolf Children though - it is a heartbreaking tale.
Thank you @oneworldpublications for gifting me a copy of In the Shadow of Wolves by Alvydas Šlepikas to review! I knew absolutely nothing about the wolf children, or Wolfskinder, of World War II who were forced to leave behind ailing mothers and hungry younger siblings to beg for food from Lithuanian farmers across the border, while their families were at risk of being displaced by resettling Red Army soldiers.
.
After a bit of a rocky start, I soon got into the rhythm of the book which has an ethereal, fairytale-like quality to it, despite the harrowing subject matter. I thought this was quite effective, as it’s not quite narrated by the children but it certainly gives the impression it’s from their perspective, and fairytale vibe reminds you that they are just children in spite of the horrors they’re facing.
.
I saw a review on Goodreads from someone who appeared to have read it in Lithuanian first and was praising the fact that Romas Kinka, the translator, had managed to retain Šlepikas’s original stark style, which is always reassuring to here! The writing certainly did have a simple brutality to it, which seems very fitting for the harsh wintery landscapes, the after effects of war, and a critical food shortage. Šlepikas doesn’t hold back from detailing the harsh realities of the time, and seen through a child’s eyes it seems even worse. There are, however, moments of friendship and kindness for the (very) occasional lift.
.
What I don’t understand is why this novel ended so abruptly and without readdressing some of the story threads from earlier on. It was as if the author just forgot about them. I realise that you can never have answers to all of your questions, especially during times of war and displacement where people disappeared regularly, but it felt almost unfinished.
.
I would still recommend it if you want to know more about the Wolf Children though - it is a heartbreaking tale.
April 19, 2025
“Burada üşüyecek.”
“O şimdi bizden daha iyi durumda.”
//
Yazarın kalemine alışmam biraz zaman aldı, bazen çok doğrudan sert buldum bazense tam tersi zarif. Klasik WWII, her satırında ayrı yara taşıyan bir hikaye. Bu temada okuduğum en iyi kitap değil ama sanıyorum bu perspektiften okuduğum ilk kitap.
Bu eser, savaş sonrası Litvanya’da yaşananları anlatmaya cesaret eden ilk kitaplardan biri olmuş.
Yazarın kitabı nasıl kaleme aldığı ve yayınlanmasının neleri değiştirdiği epilog bölümünde anlatılıyor.
Kurtçocuklar, ha.
Kitabı tek bi’ kelime ile açıklayacak olsam şunu tercih ederdim: Çarpıcı.
“O şimdi bizden daha iyi durumda.”
//
Yazarın kalemine alışmam biraz zaman aldı, bazen çok doğrudan sert buldum bazense tam tersi zarif. Klasik WWII, her satırında ayrı yara taşıyan bir hikaye. Bu temada okuduğum en iyi kitap değil ama sanıyorum bu perspektiften okuduğum ilk kitap.
Bu eser, savaş sonrası Litvanya’da yaşananları anlatmaya cesaret eden ilk kitaplardan biri olmuş.
Yazarın kitabı nasıl kaleme aldığı ve yayınlanmasının neleri değiştirdiği epilog bölümünde anlatılıyor.
Kurtçocuklar, ha.
Kitabı tek bi’ kelime ile açıklayacak olsam şunu tercih ederdim: Çarpıcı.
August 12, 2023
Read Around the World: Lithuania
Having spent 15+ years married to a man of Eastern European descent [his parent's were from Estonia and fled the Russians by crossing the Baltic Sea at night to Sweden], I spent many a night listening to stories such as this one of just what everyone had to do to survive the war and the Russians once the war was over. And it was all as horrific as you could imagine. This book brought many of those stories back to my mind as I read it.
Most people are unaware of the things that happened in the Baltic States and in Russia during and after World War 2 and it is books like this that bring these things to light and it is important that we learn and remember these things - we must never forget and we must never let it happen again.
This book was very true to life and my heart broke again and again as I read this story. A must read in my opinion.
Thank you to NetGalley and Oneworld Publications for providing this ARC in exchange for an honest review.
Having spent 15+ years married to a man of Eastern European descent [his parent's were from Estonia and fled the Russians by crossing the Baltic Sea at night to Sweden], I spent many a night listening to stories such as this one of just what everyone had to do to survive the war and the Russians once the war was over. And it was all as horrific as you could imagine. This book brought many of those stories back to my mind as I read it.
Most people are unaware of the things that happened in the Baltic States and in Russia during and after World War 2 and it is books like this that bring these things to light and it is important that we learn and remember these things - we must never forget and we must never let it happen again.
This book was very true to life and my heart broke again and again as I read this story. A must read in my opinion.
Thank you to NetGalley and Oneworld Publications for providing this ARC in exchange for an honest review.
July 20, 2020
Poeta napisał powieść i wyszło z tego coś absolutnie niezwykłego. Obawiałam się, że książka będzie toporna i trudna w odbiorze. Teraz cofam moje myśli, bo szczerze, nie wiem czy w tym roku przeczytałam coś równie dobrego.
"Wilcze dzieci" to temat, o którym w literaturze nie pisze się zbyt wiele. Niemieckie dzieci, które po II Wojnie Światowej uciekały na Litwę, aby przeżyć, najczęściej tracąc na zawsze swoich rodziców i rodzeństwo. O trudach tułaczki, ponownym, złudnym doświadczeniu miłości, przeżywaniu kolejnych tragedii i życiu w cieniu co chwila pojawiającej się śmierci.
Czytajcie. Czytajcie. Czytajcie.
"Wilcze dzieci" to temat, o którym w literaturze nie pisze się zbyt wiele. Niemieckie dzieci, które po II Wojnie Światowej uciekały na Litwę, aby przeżyć, najczęściej tracąc na zawsze swoich rodziców i rodzeństwo. O trudach tułaczki, ponownym, złudnym doświadczeniu miłości, przeżywaniu kolejnych tragedii i życiu w cieniu co chwila pojawiającej się śmierci.
Czytajcie. Czytajcie. Czytajcie.
May 3, 2022
Knyga verta dėmesio! Liūdna, sukrečianti, labai įtraukianti.
Vietomis skaitant net buvo sunku įsivaizduoti ką patyrė, kiek išgyveno, kokius jausmus jautė, kokias kančias kentė vaikai, atrodo, kad taip negali būti realybėje, deja buvo... Šiek tiek gėrio knygoje įnešė, gerų žmonių didelės širdys 🖤
Knyga priverčia suvokti kaip gerai mes gyvename, kaip daug turime ir kaip neturime teisės skųstis.
Tiesa, būtų buvę įdomu sužinoti visų šeimos vaikų likimus, bet deja sužinome tik vienos mergaitės.
Vietomis skaitant net buvo sunku įsivaizduoti ką patyrė, kiek išgyveno, kokius jausmus jautė, kokias kančias kentė vaikai, atrodo, kad taip negali būti realybėje, deja buvo... Šiek tiek gėrio knygoje įnešė, gerų žmonių didelės širdys 🖤
Knyga priverčia suvokti kaip gerai mes gyvename, kaip daug turime ir kaip neturime teisės skųstis.
Tiesa, būtų buvę įdomu sužinoti visų šeimos vaikų likimus, bet deja sužinome tik vienos mergaitės.
July 9, 2019
brīnišķīgs vēsturiskais romāns, ko mūžam nebūtu ņēmis rokās, jo uz “Lata romāna” sērijas grāmatām neskatos kaut kāda savāda principa dēļ. jāsaka paldies tulkotājai Dacei Meierei par norādēm, ka šis ir lasīšanas vērts!
stāsts par tiem, kuri piedod un nodod un tiem, kuri paliek un lavierē uz robežas. par režīma pasludinātiem liekajiem cilvēkiem, kuri par katru cenu cenšas pierādīt savas dzīvošanas faktisko un saturisko jēgu.
piekto zvaigzni nolaupīja tikai tas, ka grāmatas vidū stāsts pārslēdzās uz vienu no tēliem, kamēr pārējo liktenis tagad jāzīlē pašam kafijas biezumos, bet uz to, protams, nepietiek laika.
stāsts par tiem, kuri piedod un nodod un tiem, kuri paliek un lavierē uz robežas. par režīma pasludinātiem liekajiem cilvēkiem, kuri par katru cenu cenšas pierādīt savas dzīvošanas faktisko un saturisko jēgu.
piekto zvaigzni nolaupīja tikai tas, ka grāmatas vidū stāsts pārslēdzās uz vienu no tēliem, kamēr pārējo liktenis tagad jāzīlē pašam kafijas biezumos, bet uz to, protams, nepietiek laika.
May 27, 2024
Knygoje šiurpi realybė: pokario aplinka, raudonoji armija, šaltis, badas, lavonai ir didelė meilė, bei rūpestis savo šeima, ištvermė ir begalinė kova už būvį.
Patiko rašymo stilius, įtraukė, perskaičiau greitai. ❤️
Patiko rašymo stilius, įtraukė, perskaičiau greitai. ❤️
July 24, 2022
4* daviau tik dėl to, kad norėjosi plačiau. Bet labai įdomi, sukrečianti knyga apie vilko vaikus. Apie tai apskritai nebuvau nieko girdėjusi. Pokario metais vokietės siuntė savo vaikus į Lietuvą, kad šie ten dirbtų ir parneštų maisto. Turbūt visai mažai kur kalbama kas nutiko vokiečiams po karo, kaip buvo elgiamasi su jų moterimis ir vaikais. Ką jiems teko patirti, kaip jie badavo, nebeturėjo namų, buvo prievartaujami. Šeimomis skandinosi Nemuno upėje.
Pirmą kartą apie tai perskaičiau knygoje “Karo veidas nemoteriškas”, kurioje pačios rusų kariuomenės moterys užsiminė kaip siaubingai elgėsi rusų kariai įžengę į Vokietiją. Bet ten buvo tik užsiminta. Šioje knygoje apie tai sužinojau daugiau.
Knyga paremta tikru pasakojimu, tiesiog įtraukė ir nebegalėjau paleist.
Pirmą kartą apie tai perskaičiau knygoje “Karo veidas nemoteriškas”, kurioje pačios rusų kariuomenės moterys užsiminė kaip siaubingai elgėsi rusų kariai įžengę į Vokietiją. Bet ten buvo tik užsiminta. Šioje knygoje apie tai sužinojau daugiau.
Knyga paremta tikru pasakojimu, tiesiog įtraukė ir nebegalėjau paleist.
May 30, 2021
Durísima y lamentablemente real sobre los habitantes de Prusia Oriental una vez terminada la guerra, los habitantes son alemanes pero no nazis y con el final de la guerra quedan en una especie de tierra de nadie, bajo el yugo de los soviéticos y despojados de sus propiedades se ven obligados a vivir hacinados en trasteros de sus antiguas viviendas, en pajares y sin poder trabajar, la comida la tienen que buscar como buenamente pueden y de esta situación nace “los niños lobos” niños desesperados por desnutrición, falta de elementos básicos para sobrevivir, una cama, ropa para soportar terribles inviernos que hacen imposible el cultivar nada ni siquiera en los cortos veranos pueden recoger o plantar algo que les ayude a sobrevivir, tanto a ellos como a sus familias.
Estos niños y en esta situación tan desesperada se lanzan a Lituania travesando caminos intransitables, soviéticos que los buscan por el simple hecho de ser alemanes y con un clima que les es totalmente adverso, donde pueden conseguir algún trabajo esporádico y comida para luego regresar a sus casas, sorteando todo tipo de dificultades, y poder alimentar, aunque solo sea por un corto espacio de tiempo a sus familias.
Al estar basado en hechos reales la historia duele, encoge el corazón y tiene pasajes realmente descorazonadores.
Es una parte de la historia que desconocía y aunque me ha dejado totalmente desolada, creo que tenía que ser escrita y darse a conocer, el autor Alvydas Šlepikas ha hecho un trabajo esplendido en unas pocas páginas, donde no sobra ni falta nada, donde no hay nada que distraiga al lector de lo que se quiere contar y que se pueden leer en menos de dos días, nos relata todo el sufrimiento, hambre, frio, dolor, tristeza, desapariciones, pero también hay personas buenas que ayudan a estos niños, pero son solo una parte ya que los soviéticos están al acecho y en cualquier momento pueden ser delatados, sorprendidos, deportados, desaparecidos…
Mención especial a la traductora, Margarita Santos, que ha sabido muy bien trasladar del lituano al castellano todo lo que el autor nos cuenta. Marga, ¡muchas felicidades! Un trabajo impecable.
Estos niños y en esta situación tan desesperada se lanzan a Lituania travesando caminos intransitables, soviéticos que los buscan por el simple hecho de ser alemanes y con un clima que les es totalmente adverso, donde pueden conseguir algún trabajo esporádico y comida para luego regresar a sus casas, sorteando todo tipo de dificultades, y poder alimentar, aunque solo sea por un corto espacio de tiempo a sus familias.
Al estar basado en hechos reales la historia duele, encoge el corazón y tiene pasajes realmente descorazonadores.
Es una parte de la historia que desconocía y aunque me ha dejado totalmente desolada, creo que tenía que ser escrita y darse a conocer, el autor Alvydas Šlepikas ha hecho un trabajo esplendido en unas pocas páginas, donde no sobra ni falta nada, donde no hay nada que distraiga al lector de lo que se quiere contar y que se pueden leer en menos de dos días, nos relata todo el sufrimiento, hambre, frio, dolor, tristeza, desapariciones, pero también hay personas buenas que ayudan a estos niños, pero son solo una parte ya que los soviéticos están al acecho y en cualquier momento pueden ser delatados, sorprendidos, deportados, desaparecidos…
Mención especial a la traductora, Margarita Santos, que ha sabido muy bien trasladar del lituano al castellano todo lo que el autor nos cuenta. Marga, ¡muchas felicidades! Un trabajo impecable.
October 6, 2022
Smutný a tíživý příběh, zase jedna kapitola z dějin, která mi nebyla moc známá. I když jsem si nikdy nedělala iluze o poválečných dobách, nikdy jsem asi nedokázala do důsledků a do hloubky pochopit, kam až mohlo lidské konání zajít.
Alvydas Šlepikas se chopil tématu německých dětí vyhnaných okolnostmi z Pruska, které se jako vlčí děti toulají Litvou, kde ale z politických důvodů pochopitelně také nemají na růžích ustláno. Renata a její rodina mi přirostly k srdci, sedl mi i styl autorova psaní. Co bych knížce asi vytkla, že byla moc krátká, ráda bych si o jejich osudech četla víc. A ke všemu v druhé části zmizely ostatní děti, když se pozornost upřela jen k Renatě. Kde asi skončila Monika, Heinz, Helmut?
Alvydas Šlepikas se chopil tématu německých dětí vyhnaných okolnostmi z Pruska, které se jako vlčí děti toulají Litvou, kde ale z politických důvodů pochopitelně také nemají na růžích ustláno. Renata a její rodina mi přirostly k srdci, sedl mi i styl autorova psaní. Co bych knížce asi vytkla, že byla moc krátká, ráda bych si o jejich osudech četla víc. A ke všemu v druhé části zmizely ostatní děti, když se pozornost upřela jen k Renatě. Kde asi skončila Monika, Heinz, Helmut?
Displaying 1 - 30 of 389 reviews