Emilijus gimė Keinstormo lūšnyne. Keinstormas - tai sala, kurioje apgyvendinti visi, neatitikę Azarijos (tobulos visuomenės) normų. Norėdamas prasimanyti pinigų ir padėti šeimai, Emilijus sutiko, kad „Eyevision“ jam smegenyse įdiegtų lustą, mainais į galimybę užsidirbti. Jis nė nemanė, kad nekalta kasdienė pusvalandžio trukmės tiesioginė transliacija atves jį į pražūtį.
Prieš kelerius metus būtent leidyklos „Debesų ganyklos“ leidžiamos knygos pakeitė mano gana nepopuliarią nuomonę apie fantastinius/distopinius kūrinius, jų literatūrinę vertę. Jeigu iki šiol į juos žiūrėjau skeptiškai, perskaičiusi keletą turinio kokybe ir gilesnėmis idėjomis pasižyminčių knygų, jau galėjau fantastikoje įžvelgti tai, ko nepavykdavo anksčiau (ne tik magiją, burtus, realybės neatitinkančius veiksmus, transformacijas, antgamtiškų galių turinčius herojus ir kt.). Nuo tada pradėjau nepraleisti nei vienos „Debesų ganyklos“ fantastinės knygos, siekiant užpildyti tam tikras, metų sandūroje susidariusias, literatūrines spragas. Ir „Keinstormo sala. Bėglys“ netapo išimtimi. Lūkesčiai jos atžvilgiu buvo didesni nei jų išpildymas, bet apie viską iš eilės, kadangi pagyrų ši knyga taip pat verta.
Nūdienoje, kaip ir šioje istorijoje, egzistuoja du pasauliai. Tik jie nėra oficialūs, priešingai nei knygoje. Gyvename ne viduramžių luominėje visuomenėje, kai nelygybė buvo traktuojama atvirai, be skrupulų, tačiau galime pastebėti, kad ne visi žmonės yra tolerantiški vieni kitų atžvilgiu, o tie, kurie kažkuo išsiskiria iš minios (pavyzdžiui, savita nuomone, išvaizda, negalia, finansine padėtimi ar kt.), neretai ne tik atstumiami daugumos, bet ir žeminami, smerkiami, ignoruojami. Panaši situacija perteikiama ir šioje knygoje - iš Azarijos (dirbtinai sukurto pasaulio) buvo ištremti į Keinstormo salą tie visuomenės nariai, kurie neatitiko jo įkūrėjos sumanytų standartų. Viena vertus, norisi manyti, kad taip niekada nenutiks realybėje (ypač dabar, kai, regis, pasaulis atsidūrė ant susinaikinimo slenksčio ir nežinia, ar nereikės jo kurti iš naujo), kita vertus, iš kitos perspektyvos pastebime, jog to net nereikia, kad vienas pasaulis būtų ne vientisas, o pasidalijęs į kelias priešingas stovyklas.
Viena iš esminių idėjų knygoje yra ir virtualus pasaulis, vis labiau įsigalintis kiekvieno iš mūsų gyvenime. „Eyevision“ implantuotas lustas, mano nuomone, prilygsta socialiniams tinklams ir nuomonės formuotojams, o neretai - tiesiog kiekvienam iš mūsų, kuriančiam turinį arba paprasčiausiai viešai rodančiam savo kasdienybės momentus. Taip teigiu ne be reikalo, o dėl to, kad Emilijus, norėdamas užsidirbti pinigų, kasdien turėjo filmuoti tiesioginius vaizdo įrašus (tiksliau, jie buvo automatiškai, su lusto pagalba, filmuojami ir rodomi), kuriuos galėdavo stebėti milijonai žmonių iš Azarijos. Juos domino lūšnynų gyvenimas, nepriteklius, skurdas, kurio nė su žiburiu nebuvo jų pačių pasaulyje. Nors kontekstas (istorijos ir mūsų realaus gyvenimo) stipriai skiriasi, tačiau prasmė išlieka ta pati, retorinis klausimas formuojamas tokiu pačiu principu - kokia yra viešumo kaina ir kada pastarasis virsta žalingu? Vienas iš galimų atsakymų - pateiktas istorijoje.
Be dviejų pasaulių atskirties sampratos, knygoje analizuojamos atjautos ir gailesčio temos. Bendrame kontekste jos tampa dar ryškesnės ir prasmingesnės, ypač, kai pasaulis, regis, tampa priešu. Nepamirštama ir šeimos svarba žmogaus gyvenime, pastarosios narių tarpusavio santykis, pasiaukojimas, meilė. Paliečiama draugystės tema, kuri itin aktuali, tiek knygos kontekste, tiek realybėje, kadangi yra situacijų, kuriose vienas pats žmogus - bejėgis, o su būriu sąjungininkų juk ir gyventi smagiau. Trumpiau tariant, šioje leidyklos „Debesų ganyklos“ knygoje, kaip ir daugelyje kitų, vyrauja moraliniai/vertybiniai aspektai, kurie svarbūs besiformuojančiai asmenybei.
Knygos pagrindiniai veikėjai - paaugliai/jaunuoliai, kuriems dar visas gyvenimas priešakyje, bet likimas nuo pat jaunų dienų jiems skyrė nelengvą kelią. Jie ne tik turėjo visais požiūriais suaugti ne pagal savo amžių, bet ir nuoširdžiai kovoti už asmeninius vertybinius įsitikinimus, artimuosius, teisę gyventi, priimti pasirinkimus. Žinoma, tai nereiškia, kad veikėjai nepatiria jų amžiui būdingų pirmųjų įsimylėjimo ir aistros momentų, kad kartais aukščiau visko neatsiduria jaunatviškas naivumas, smalsumas, patirties stoka, tačiau tokios charakterio savybės tik suteikia personažams realistiškumo, o pačiame siužete - kuria atomazgos ir kulminacijos užuominas.
Kalbant apie trūkumus, asmeniškai man, buvo truputį per daug smurto detalių (sakyčiau, visas siužetas sukasi aplink jas, o mano pedantiškam stiliui, ypač, kas liečia jaunimo knygas, tai pasirodė nepriimtina, bet gal tai tik pasenęs/stereotipinis požiūris), veiksmo ir netikėtų posūkių, siužeto vietų, kurias ne visada pavyko iki galo suprasti. Jeigu būčiau kiek kitokią nuomonę apie turinį susidariusi prieš pradėdama skaityti (maniau, kad čia bus daugiau nuotykių, azarto, bet ne smurto, žudymo elementų), esu linkusi manyti, kad mano simpatijos būtų didesnės, nuotaika pakylesnė, o įspūdžiai - geresni. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad sekančios dalies/(-ių) neskaitysiu („Keinstormo sala. Bėglys“ yra knygų serijos pirmoji dalis), priešingai - entuziastingai noriu sužinoti, kur autorės fantazija ir išmonė nuves toliau, kokių iššūkių ji paruoš veikėjams ir kas jų laukia nesvetingame Azarijos pasaulyje. Pasaulyje, kuriame jie nėra laukiami, kurio gyventojams jie tik malonus eksperimentas. Nuojauta man kužda, kad tikrieji nuotykiai dar tik laukia priešakyje, nes blogiečiai - netapo iki galo nugalėti.
„Keinstormo sala. Bėglys“ - nuotykių, distopinių elementų, trilerio fragmentų ir įtampos kupina knyga, skirta jauniesiems skaitytojams, kuri vyresniųjų dėmesį taip pat patrauks. Lenktynės su laiku, dvigubų standartų taikymas, žmonių atskirtis - knygos detalės, neleidžiančios nei minutei atsitraukti, skatinančios pamatyti ne tik distopinio pasaulio atvaizdą, bet ir filosofiškai pagalvoti, kiek pastarojo slypi realybėje, kurioje gyvename šiandien. Distopinis kūrinys leidžia, o gal net verčia, atidesnį skaitytoją susimąstyti apie ateities pasaulį, kurį kuria ne kas kitas, o mes patys - veiksmais, žodžiais, mintimis. Jeigu nedarysime svarbių veiksmų dabar ir neprisiimsime bent nedidelės asmeninės atsakomybės, ateitis gali būti ne tik miglota, bet ir labai liūdna - tiek socialine, tiek globaline, tiek kultūrine, tiek moraline prasme.
Rekomenduoju mėgstantiems distopines knygas, kuriose iš pirmo žvilgsnio pateiktas pasaulis - prasilenkia su mūsų pasąmonėje esančia realybe, bet atidžiau pastudijavus - jis tampa ne toks svetimas, o, veikiau, savitai tapatus nūdienos dėsniams. Siūlau paskaityti paaugliams ir jaunimui, kuriems patinka ne tik fantastinės, bet ir veiksmo nestokojančios knygos, turinčios dinamišką siužetą, drąsius, bet vis dėlto jaunatviškų problemų ir potyrių neaplenkiamus herojus. Rekomenduoju, jeigu ieškote kažko, kas parodytų ir bent trumpam leistų pajusti, koks gyvenimas žemėje prasidėtų vieną dieną, jei normalus pasaulis nustotų egzistavęs, o jį į savo rankas perimtų vienas asmuo (arba jam pavaldžių žmonių grupė).
3/5⭐