Kartais man visai įdomu paimti tas vadinamas „paprastesnes“, „lengvesnes“ knygas, tarsi pauzę tarp tų „rimtų“ romanų. Prisipažinsiu, jog pradėjęs šią, kiek nustebau: veikėjos gyvenimas ne rožėmis klotas, jos šeimoje vyrauja netvarka ir konfliktai... Net suraukiau kaktą iš nuostabos – nejau lietuviai pagaliau pabudo iš savo perdėto idealizmo pasaulio ir ėmėsi rašyti nors per plauką įtikinamesnius meilės romanus? Kur gi.
Nepaisant keleto pirmųjų puslapių, kurie buvo sąlyginai neblogi, anti-logika ir pritempinėjami įvykiai galiausiai paėmė viršų (kas, panašu, neišvengiama šio žanro būtinybė – nes kuo kvailiau, tuo geriau, argi ne taip?). Mergina, prispausta tėvų pado (tiksliau patėvio), nusprendžia, kad nenori gyventi pagal jo taisykles ir tuo labiau tuoktis su patėvio išrinktu vyru, tad ji nusprendžia visiems įrodyti kokia ji kieta bei savarankiška... permiegodama su atsitiktiniu biču. Įdomiausia dalis ta, kad prieš tai ta pati mergina pristatoma kaip jautri, gan uždaro būdo, nelinkusi kažką suvedžioti, bet tik pasirodo pirmą kartą akyse matomas vaikinas jos charakteris kaip per sekundę apsiverčia – ji jau nebe drovi, nebe intravertė ir nors neturi patirties, tačiau neįtikėtinai gerai žino kaip suvilioti vyrą ir būti geidžiama... Ir tokie nelogiški šuoliai eina per visą romaną.
Pati kūrinio struktūra, jos išdėstymas, taipogi, pasirodė silpnas. Pirmus šimtą puslapių autorė nesugalvojo nieko įdomesnio kaip tik vakarienes ir atsitiktinius susitikimus. Tada, lyg ir supratusi, kad kažkas čia negerai, nusprendė įnešti veiksmo ir viskas virto lyg pagreitintu indišku trileriu: (spoileriai) vaikinas blogiukas visai ne blogiukas, o slaptas agentas, kuris tyčia vedė merginą norėdamas apsaugoti (čia ir pačių kvailiausių „bajavykų“ logika netraukia tokių posūkių), o štai merginą pagrobią priešas, kuris ją atiduoda į tinklą, bet žinoma merginai nieko nenutinka, nes jos sėkmės procentas viršija šimtą ir ji vos patekusi ten, tuoj pat ir ištrūksta, o galiausiai viską vainikuoja skyrybos. Kas su tuo blogai? Visą šitai įvyksta per 5psl. Jokio išvystymo, jokio įsigilinimo. Tiesiog kaip žaibu trenkus – čia yra, čia nėra.
Toliau istorija tęsiasi, mergina išskrenda pas savo draugę į UK, kas vėlgi, verčia logiką svyruoti. Jos draugė – paprasta viešbučio administratorė, o sugeba išlaikyti Londone trijų kambarių butą viena pati, maža to dar atsiskraidina draugę, pavalgydina, prasiveda pro restoranus, parduotuves ir duoda šiek tiek pinigų pragyvenimui. Tie, kas yra gyvenę UK, manau, be aiškinimo supras kuo šitas variantas skamba „neįtikėtinai“, žinant, kad trijų kambarių buto nuoma, ten kainuoja beveik tiek, kiek tos administratorės alga.
Liūdniausia, jog visų šitų nesąmonių, rašymo į lankas būtų buvę galima išvengti, jei autorė būtų skyrusi nors keletą minučių „pasigooglinti“ kas ir kaip: kaip vyksta gyvenimas UK, kaip slaptieji agentai dirba ir kokios jų darbo metodikos. Tai būtų leidę dalykus užrašyti įtikinamai ir pakelti meilės romanų vertę nors laipteliu aukštyn, kadangi kaip supratau, autorė leidosi savilaida, vadinasi, nebuvo jokių leidyklų bei redaktorių įsikišimo, kurie būtų vertę daryti tuos tipinius, kvailus siužetinius sprendimus. (Taip, taip, akmenukas į Svajonių daržą). Kas beje, savotiškai ir erzino, nes daugumoje vietoje trūko kablelių, ypatingai ten, kur kažkas vardinama, pvz: juodas geltonas baltas – buvo rašoma taip.
Apie pabaigą nekalbėsiu, nes ji nei kiek ne kitokia nei meksikietiškų muilo operų. Gal vienintelė mintis perskaičius, kuri šovė į galvą buvo, kad šis romanas kaip savilaidos produktas visiškai niekuo nesiskiria nuo to, ką leidžia leidyklos – jokio savito stiliaus, jokio noro kažką įrodyti, padaryti kitaip ir geriau. Tas pats mirusios karvės kankinimas, tikint, jog ši dar duos pieno.