Šis prancūzų eseisto F. Rachline'o romanas – tai įspūdinga epopėja, vykstantis Senovės Graikijoje, mūsų civilizacijos lopšyje.
Atsižvelgdamas į įvairias užuominas, pasiekusias mus nuo Homero laikų apie Sisifą, autorius bando įsivaizduoti ir atkurti audringą, išmonių kupiną šio personažo gyvenimą.
Modernizuotas ir detalus pasakojimas apie graikų legendos Sisifo gyvenimą ir iš jo kilusį mitą. Remiantis gautomis žiniomis iš archelogų apie senovės Graikijos kasdieninį gyvenimą ir kultūrą - autorius savotiškai interpretuoja senovės legendą apie žmogų, kuris pomirtiniame gyvenime turi nuolat į kalną ridenti akmenį, o pasiekus viršūnę - pradėti visą veiksmą iš naujo. Ši knyga į mano rankas pateko dėl didelio troškimo plačiau sužinoti apie senovės Graikijos mitus ir legendas. Tekstas vietomis migdantis - mažai veiksmo, tempiamas laikas ir atrodo, jog viskas be prasmės - visa tai didelio įspūdžio nepadarė. Didelio pliuso nedavė ir tas faktas, jog šalia nuobodžios veikėjų kasdienybės, kartų ėjo ir visiškai neypatinga veikėjų charakteristika. Vieninteliai įdomūs personažai buvo įvairūs senovės Graikijos dievai - Tanatas, Hipnas, Džeusas - jų pavidalų pasirodymai, išnykimai, pasirinkti bendravimo būdai su mirtinguoju. Keli puslapiai šio dievų vaizdavimo per visą kūrinį mane tiesiog sužavėjo. Kitas palikęs įspūdį dalykas apie šią knygą buvo vaizduojamasis simbolizmas - nors ir šičia jo apraiškų daug, tačiau tai neapsunkino pačio skaitymo ir nagrinėjimo. Bet kad ir kaip bebūtų gaila, pradėjau šią knygą su dideliu troškimu sužinoti daugiau ir plačiau, o baigiau šį kūrinį su entuziazmu kuo greičiau perskaityti knygą ir pradėti kitą. Slenkančio veiksmo pasyvumas, nykūs veikėjai, pabaiga, kuri buvo pateikta taip pat nuobodžiai, kaip ir visas kūrinys - visa tai neleido pajusti taip tikėtosios antikinės Graikijos šlovės ir didybės. Ar rekomenduočiau šią knygą? Galbūt tuo atveju, jei nežinote Sisifo mito esmės ir visos istorijos - tokiu atveju galimai ir visas kūrinys pakils akyse.