Iš pradžių net galvojau, kad bus penkios žvaigždės ir tokia iš „Stounerio“ serijos, bet į pabaigą, gaila, nusaldėjo. Bet nieko, man dabar taip norėjos šviesaus romano – kaip tik toks šitas ir yra (nors ar čia romanas? Man greičiau apysaka. Kodėl visi bijo įvardyti trumpesnius tekstus apysakomis? Atrodo, kad ir kelių puslapių rašinėlį būtina praminti romanu – kitaip nepirks).
72 metų psichiatras skaičiuoja savaites ir dienas iki pensijos. Viskas jam jau įsiėdę, pacientai nykūs, jų bėdos neįdomios ir trivialios, didžiausias laimėjimas – po valandos sesijos paleisti pacientą neišgirdus nė žodžio (tikiuosi, mano terapeutei dar ne taip:D). Mūsų protagonistas tiesiog įkūnija tai, ką jaučiu viso šio karantino metu: beprasmybė darbe, gyvenime, išvis – kas ta egzistencija, kas aš, kodėl aš, kam visa tai, etc... Tačiau pora įvykių sukrečia psichiatro kasdienybę: sutinka įdomią pacientę ir jo sekretorę ištinka bėda. Nepageidaujami trukdžiai sugrąžina gyvenimo skonį ir prasmę (biškį „Eleonoros Olifant“ stiliukas); psichiatras ima analizuoti pats save ir pagaliau po septym dviejų metų gyvenimo kažką savyje atranda, pažįsta, pakeičia...
Knyga labai biblioterapiška, poetiška, daug simbolikos, tokios kiek primityvios (taip ir turėtų būti, veiksmas 1948, tai ir psichoanalizės stiliukas froidiškas), bet gražios: paukščiai, vanduo, skrybėlė, sekreteras su vaikystės pieniniais dantukais, žiūronai, biškį falo, biškį fiksacijų. Man, kaip besidominčiai, pasirodė viskas truputį baltais siūlais – maždaug autorė psichologė rašė paprastam žmogui, tai reikia aiškiai pateikti, bet vis tiek patiko, įtraukė – net nebepamenu, kada buvau taip įsitraukus į knygą, buvo gražu, paprasta, jauku. Kažkaip panašiai, kaip su Olifant, kaip su Begaline lygtim ar su Kombinio moterim.
Nelabai patiko tas visa ko išsisprendimas, užmazgyti (ar išmazgyti?) mazgai, užsiveriantis ratas, cikliškumas. Man kur kas labiau patinka atviros žaizdos – pabaigos, o ne hepiendai, bet ai, gal čia taip ir turėjo būti, knyga tokia kaip sėkmingas psichoterapinis ciklas, po kurio kažkas yra išsprendžiama, atsiranda kažkokia viltis ir šviesa. Kodėl ne? Reikia man tos šviesos. Ir šiaip, turbūt visiems mums jos reikia. Todėl rekomenduoju.