Patirti peizažą

by Vaidas Jauniškis

Vaidas Jauniškis – kultūros analitikas, teatro kritikas, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, nuolat žiniasklaidoje publikuoja aktualius ir aštrius klausimus nagrinėjančius straipsnius.

Knygoje „Patirti peizažą“ sudėti tekstai apima daugiau nei 10 metų laikotarpį, fiksuoja kaitą, kurią patiria miestas, kultūra, mados, meno reiškiniai ir kūrėjai, visuomenė ir jos pažiūros. Knygoje – publikuojama per 40 esė, anksčiau skelbtų įvairiuose leidiniuose ir interneto portaluose. Juos galima skaityti ir kaip fragmentus iš mūsų kasdienos kultūros istorijos (kada buvo atidaryta pirmoji čiuožykla?) ir kaip kelionę laiku (nuo 90-ųjų iki ...) bei po savus ar svetimesnius miestus (o gal savi miestai jau tapo tokiais svetimais, kad galima būtų juos pavadinti nematomais, pasakojamais Marko Polo). Subjektyvūs atsiminimai gali priminti senovinius žemėlapius ar graviūras, kurių pirmame plane buvo piešiami žmonės, išėję už miesto vartų. Jiems miestas tampa tolima scena, kuri vis dėlto brangi ir sava, nes joje praleidai tam tikrą dalį gyvenimo ir išmatavai ją savo batais.

Juokaujant knygą būtų galima tiesiog pavadinti „Klasika“, nes kaita nėra tokia greita, kaip norėtume, o norai keistis lieka tiek pat ambicingi ir dažnai tušti, kaip ir prieš 20 metų. Pernelyg daug dalykų lieka amžini ir aktualūs kaip Lukiškių aikštė. Apie skulptūras ir viešąsias erdves diskutuojama dešimtmečiais be jokių ryškesnių poslinkių, vienus herojus keičia kiti, bet mąstymo struktūros lieka tos pačios, miestiečiai savaitgalio mugėse tebekovoja su agrarine pasaulėjauta, šalis tebeieško, kur jai prisiglausti – Rytų, Vidurio ar Šiaurės Europoje. Į tai galima žiūrėti su pykčiu, bet galima ir linksmai ar tiesiog pripažįstant, kad demokratija yra daugelio mažų diktatūrų susitikimai, kur kiekvienas išreiškia visuotinį asmeninį protestą.
VAIDAS JAUNIŠKIS

283 pages, Paperback

Published April 1, 2021

Reviews

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

"Ranka, metanti akmenį į kitą, kuris galbūt be nuodėmės, žvilgsnis, kupinas įsiūčio, burna, šaukianti perspėjimus kitam Marijos žemėje, - scena nelyginant viduramžių paveiksluose. Bet kai šis gyvasis paveikslas yra iš XXI amžiaus, galbūt reikėtų pripažinti, kad Žalgirio mūšio nelaimėjome: elgiamės su kitatikiais lygiai taip, kaip kadaise kryžiuočiai - kraują pridengdami šventais vardais ir kryžiais."
Atrodo, kad ir nepraėjo tie 11 metų, kuomet šis tekstas buvo parašytas. Atrodo, kad niekas ir nepasikeitė per trisdešimt nepriklausomybės metų, nes skaitant įžvalgas ir refleksijas, kurios sugulė ant popieriaus prieš kelis ar kelioliką metų, jausmas tarsi jos būtų parašytos vakar. Kartu ir juokinga, bet tuo pačiu ir graudu, kad kai kuriose srityse ta mūsų pažanga ne tokia jau ir toli pažengusi, jeigu atsigręžti atgal ir pabandyti revizuoti ano meto mus ir dabartinius. Žinoma, esame labiau laisvi nei pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo, atsikratę dalies kompleksų ir bandantys tapti pasaulio piliečiais. Žinoma, jau suaugo Nepriklausomybės karta, kuri tik iš vadovėlių ir dokumentinių filmų sužino apie visas tas traumuojančias patirtis, kurios vis dar gyvos mūsų tėvuose ar seneliuose. Tačiau su(si)tarti ir (su)gyventi mums vis dėlto dažnu atveju vis dar nepavyksta. Ir tuomet kyla mūšiai ir karai dėl aikštelės, dėl kalvelės, dėl paminklo ar atminimo lentelės. O kur dar mūsų unikalus "gebėjimas" švęsti visokias jubiliejines šventes budavojant paminklus, lipdant biustus ir kabinant lentas bei organizuojant renginius, kurie įdomūs ir suprantami tik patiems jų organiztoriams. Nekalbant jau apie jubiliejinius metus, apie kuriuos dažnas pilietis apskritai sužino, kuomet jie jau būna praėję. Nors ir graudulingai juokinga, kad vis dar sukamės kaip voverės tuose pačiuose ratukuose, bet ir norisi tikėti, kad atsigręžus į dabartį po kelerių metų galėsime konstatuoti, jog visgi išjudėjome iš to užburto rato. O kam įdomus teatras ir jo vaidmuo visuomenės gyvenime - antra knygos dalis turėtų labai patikti.
"Sąmokslo teorijos itin spėriai plinta ten, kur yra daug nuskriaustų ir besijaučiančių pažemintais, kur gausu skliaustelių ir nutylėjimų. Daugtaškių erdves pildome patys."

[Dovaidas Pabiržis · Rating 5 out of 5]

Tai autoriaus straipsnių, parašytų maždaug per pastaruosius penkiolika metų, rinktinė. Knyga pristatoma kaip „pasivaikščiojimai po miestą ir laiką“, tačiau aš visų pirma sakyčiau, kad tai yra pasivaikščiojimai po mūsų visuomenės būkles, kultūros istoriją ir aktualijas. Temų aprėptis plati, nuo žymiausių šalies kultūros projektų ir opiausių problemų iki Vidurio Europos tapatybės, Estijos viešųjų ryšių, knygų leidybos, transporto politikos, žinoma, neišvengiamai šiek tiek teatrologijos ir menotyros. Ir apie pačią meno kritiko dalią.

Aštria, bet ne pagiežinga plunksna V. Jauniškis braukia per mūsų provincialumo išraiškas, posovietinio būvio likučius, cinizmo kultūrą, nemielą laukinį kapitalizmą, išvešėjusį biurokratizmą (visų pirma, žinoma, kultūros srityje), istorijos įprasminimo klystkelius, pilką populiariąją kultūrą, seklią demokratiją ir politiką. Ne visi tekstai vienodai svarbūs ir aktualiai pasenę, tačiau bendra dėlionė susimeta vientisai. O tekstas „Aš emigruoju“ penkiuose puslapiuose sutalpina daugiau krūvio nei ištisi kai kurių leidinių tiražai. Teisingas ir įdomus kultūrinis liberalizmas.

Penketas įstrigusių minčių citatų:

„Čiuožykla yra būtinas miesto žiemos akcentas, verčiantis tą vietą atgyti ir net kiek pasididžiuoti savimi“;
„Klasika leidžia žvelgti kiek blaiviau, nes išryškina amžinas schemas ir nuteikia raminamai: ne tu pirmas nuskriaustas šioje pasaulio istorijoje“;
„Šiandienos kodas yra persiklojančios realybės. Naujosios technologijos ir inovacijos, netradiciniai menai netikėtose erdvėse. Neklauskite, kiek liktų iš tų menų tikėtose parodų salėse, svarbu ne jie, o atviras visuomenės žvilgsnis. (...) Taip suspėsi ne tik į mados vagoną, bet ir, visai įmanoma, į finansų traukinį“;
„Kaip šiandien pasakytume - žymus, nes žymus“;
„Ką apie mūsų meną, kultūrą galės spręsti kultūrologai ir istorikai po 30 metų? Tik tiek, kad visi buvo genialūs. Nes be pačių autorių narciziško žvilgsnio - kito nebėra“