Nacionalinės premijos laureato Valdo Papievio pasakojimas „Ėko", šiemet pabaigtas rašyti Paryžiuje. Jo ištrauka jau buvo publikuota viename prestižiškiausių literatūrinių žurnalų Amerikoje „Kenyon Review".
Paryžius jau apokaliptiškai irsta. Gamta susigrąžina miesto erdves, parkuose anka tvenkiniai ir fontanai. Žmonių beveik nebėra. Pasakotojas savęs klausia: kas aš esu šiame naikos fone? Vienišas ir užsidaręs savyje, jis atranda Ėko – supratingą šunį, būsimų nuotykių tuščiame mieste pakeleivį.
Tai europinės tapatybės, šiuolaikiška, jaunatviška knyga, iliustruojanti, kaip jautrus introvertas gali atsiverti Kitam ir taip įprasminti savo egzistenciją net ir tada, kai viskas aplinkui griūva. Čia taip pat laukia naujos pažintys, meilės, šventės, nuorodos į mėgtų rašytojų ir paties autoriaus tekstus bei kiti šmaikštūs netikėtumai. Prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo.
Valdas Papievis (gimė 1962 m. liepos 9 d. Anykščiuose) – lietuvių prozininkas, vertėjas.
1985 m. baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo šio universiteto rektorate, Kultūros ir švietimo ministerijoje. Buvo vienas iš žurnalo „Sietynas“ leidėjų, už tai 1989 m. gavo Lietuvos kritikų premiją. Debiutavo romanu „Ruduo provincijoje“ 1989 m., už jį buvo apdovanotas A. Jonyno premija. Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje, iki 2004 m. bendradarbiavo „Laisvosios Europos“ radijuje. Išleido apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ (1989), romanus „Ruduo provincijoje“ (1989) ir „Vienos vasaros emigrantai“ (2003). Iš prancūzų k. išvertė Annos Gavaldos romaną „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ (2003). „V. Papievio apysakos „Užmaršties slėnis“, „Geležiniai paukščiai“, „Apysaka be pavadinimo“ ir romanas „Ruduo provincijoje“ yra lyg vienas ilgas apmąstymas apie savo kartos lūkesčius, nerimą ir neviltį „išsiurbto deguonies“ laike – brežnevizmo epochoje, tikslus jauno žmogaus sielos „žemėlapis“, intymi išpažintis. Fragmentiškos fabulos beintrigis pasakojimas medituojančio herojaus lūpose – nelyg begalinė ontologinė ir etinė refleksija, plėtojama išsišakojančiais muzikaliais sakiniais, prisodrintais prasmės pustonių“
Pirma pažintis su Valdu Papieviu. Sumišę jausmai. Ir patiko ir ne. Patiko nuotaika ir savita sakinių konstrukcija. Šiaip jau, aš mėgaujuosi knygomis, kuriose nieko per daug ne(į)vyksta, o labiau būnama. Ši - kaip tik tokia. Yrantis Paryžius, civilizacija, pasaulis...ir mes jame su savo nerimu ir viltimi. Gražu. Bet manęs kažkodėl nekabino. Ir ta liepsnojanti Paryžiaus Katedra man taip čia netiko. Tačiau tikrai skaitysiu Valdą Papievį toliau. Jaučiu nepaaiškinamą trauką autoriui :)
Jeigu mėgstat kokybišką lietuvių literatūrą ir dar neskaitėt Valdo Papievio mano didžiausia misija galėtų būti jus skatinti susipažinti. Aš rimtai. Jis yra vienas tų lietuvių autorių, kurį skaitydama aš didžiuojuosi, žaviuosi ir aikčioju!
O kalbos grožis, o minties gylis, poetiškumas, lietuviams pažįstamas nostalgiškas vienatvės jausmas, polinkis į melancholiją ir tiesiog tobulai, iki detalių apgalvotas tekstas. Aš jį imdama žinau, kad bus gerai. Tiesiog žinau.
Ir ši knyga, nors aprašyme skambiai sakoma, kad autorius perkuria save, man vis tiek atrodė labai "Papieviška" kupina tokio jausmo, kurio ir tikiuosi imdama. O tai, kad autorius joje iš naujo sutinka kitų savo knygų veikėjus, permąsto, atsimena juos ir mėto užuominas akylam skaitytojui, tik prideda šarmo. Kaip gera buvo rasti ir Odilę čia, šalia. 💛
Ši knyga uždegė norą suskaityti dar neskaitytas autoriaus knygas ir tada vėl grįžti prie Ėko. Bet ir nieko neskaičius užuominos į jo tekstus nebus įkyrios ir tikrai netrukdys pajaust ir įsijaust.
"Kažkurią dieną kilo mintis, kad susirast savo knygą - tai kaip susirasti naujus namus: vos peržengęs slenkstį jau žinai, įsigyvensi ar ne."
Man viskas, ką esu autoriaus skaičius, būna iki negalėjimo artima ir taip sava, kad net širdį spaudžia! O šį kartą skambėjo karantino tema. Atskirtumo, vienišumo, noro prisiglaust prie kito, bet ir išlaikyt atstumą. Labai taikli buvo ir mintis apie savotišką nerimą ir baimę dėl užsidarymo, o atsiradus laisvei, galint išeiti nebenorą, pripratimą.
Šioj knygoj autorius paliečia plačią temų paletę - nuo asmenybinių, santykių, charakterio bruožų iki globalinių, ekologinių, technologinių, meninių, rasinių - tik spėk gaudyti. O knygelė, visgi, yra trumpa. Taigi visos temos joje vietoj, laiku ir koncentruotos.
Labiausiai joje patiko sapniškumo jausmas, meditatyvumas, lyriškumas, pasąmonės srautas, kuris karts nuo karto, savo sukurtos draugės lūpomis, būdavo sustabdomas.
Imkit, prašau, imkit Papievį, bent vieną knygą ir pažiūrėkit, ypač tie, kurie sakot, kad lietuvių neskaitot, kaip gali būti gerai. 💛
"...susirasti savo knygą - tai kaip susirasti naujus namus: vos peržengęs slenkstį jau žinai, įsigyvensi ar ne".
Deja, bet šįkart įsigyventi ne itin pavyko, nors esu prisiekusi Papievio kūrybos fanė. Skaitant "Ėko" širdį glostė iš kitų autoriaus kūrinių ataidinčios iki negalėjimo gražios egzistencialistinės mintys, bet... Buvo toli toli iki labiausiai patikusio Papievio romano "Eiti". Va ten tai užgimė meilė. Iš pirmo perskaitymo. Suprantu, kad po "Eiti" perspjauti pačiam save vargu bau ar beįmanoma.
Knygos pabaigoje nurodyta, kad jos rašymo laikotarpis 2016-ųjų rugpjūtis - 2020-ųjų gegužė. Perskaičiusi knygą susiradau Papievio interviu, kuriame jis pasakoja, kaip ją rašė:
"Buvau sumanęs „Ėko“ tęsinį, užsidegė katedra, visa, ką buvau susigalvojęs, su griūvančiu špiliumi irgi sugriuvo. Susigalvojau, kaip galėčiau kitaip tęsti, virusas mano susimanytą voratinklį iš naujo išardė. Bet veikiau ne, jokio pykčio nebuvo. Tikrovei mano vaizduotę ant menčių antrą kartą paguldžius nusiraminau – rašiau tik tam, kad rašyčiau. Ir man jau nebebuvo svarbu, ką parašysiu, rašymas – kaip išgyvenimo būdas. Dar nė neskaičiau, ką tomis dienomis ir naktimis prirašiau."
Tai va tas "rašiau tik tam, kad rašyčiau" gan jaučiasi. Geriau būtų buvę "Ėko" palikti kaip apsakymą, nekoreguoti jo kelerius metus pagal realaus pasaulio įvykius.
Pirmai pažinčiai su Papieviu šios knygos nerekomenduočiau, ji nėra stipriausia. Tie, kas jį mėgsta, ir "Ėko" ras jo impresionistinį plaukiantį stilių, įspūdžio svarbą, meilę Paryžiui - kad ir virstančiam griuvėsiais dėl kažkokios paslaptingos katastrofos.
ar ėko yra ‘šunims šėko pjauti’ nuotrupa? soriukas, bet nu blevyzgojimas, ne kitaip. kažkokios tuščiavidurės metaforos apie nieką. dar pamačiau, kad apibūdinama kaip jaunatviška knyga - negaliu :D
www.instagram.com/miciausknygos www.facebook.com/miciausknygos #194 Ne pirma šio autoriaus skaityta knyga, tačiau ši buvo laukta ir nekantraujamai perskaityta. Labai daug gražių sakinių, autorius puikiai moka apibūdinti vietas, aplinką. Keista buvo skaityti apie ištuštėjusį Paryžių, kuomet visada tekdavo dalyvauti jo kunkuliuojančiame gyvenime. Knygoje apstu veikėjų iš ankstesniųjų knygų. Skaitant galima patirti jausmą kai miestas nyksta, apleidžiami namai, o knygynai virsta bibliotekomis. Nori nenori gaunasi savotiška aliuzija į pandeminį laikotarpį. Įdomi autoriaus kūryba, tačiau reikia labiau įsigilinti, jei norima kūrinį suprasti visiškai.
Atsivertus naujausią, žanriniu požiūriu neapibrėžtą Valdo Papievio knygą „Ėko“, aidu darsyk sugrįžo kito jo kūrinio paliktas įspūdis. Ketvirto kurso pabaigoje perskaičiau romaną „Vienos vasaros emigrantai“, kuriame pavaizduotas Paryžius buvo toks tikras, įtraukiantis į savo urbanistinę erdvę ir žavingas klošarų filosofija, kad tą pačią vasarą, po universiteto baigimo, mano kišenėje atsidūrė bilietas į vieną pusę – Prancūzijos sostinėn. Patirtis, kaip literatūrinė fikcija gali apsėsti realiame gyvenime.
Knyga, bent per sprindį atitrūkusi nuo realybės, kurią norėtų atspindėti. Yra joje XX a. civilizuoto optimisto (kuris tapatinasi su kuriančiu noble sauvage) siūlomo „simbolizmo“. Tikiu, kad jį nemažai kas mėgsta. Bet kaip tik dėl tokio žiūros būdo iš krizių „ataidų“ sukurta tikrovė man buvo tolima.
Buvo daug gražių cituotinų vietų, bet šiaip įspūdis - kas būtų, jei Mažasis princas užaugtų ir pradėtų rūkyti kaip kaminas, o vietoje lapės susirastų šunį.
Taip laukta V. Papievio knyga, vienas iš kurios pagrindinių veikėjų dar kartelį yra Paryžius, tik šį kartą kitoks - ištuštėjęs, tik ataidintis dvasią to ankstesniojo Paryžiaus, kurio gyvsidabrišką energiją galima teprisiminti iš ankstesnių autoriaus knygų. Ši yra kaip dedikacija praeičiai - ankstesniam Paryžiui, buvusiems knygų herojams - joje aptinkame ir Žilio, ir Odilės, ir Melanie vardus, ir dar daug kitų nuorodų į ankstesnių autoriaus knygų nuotrupas. Paryžius nyksta, butai jau netekę savo gyventojų, fontanai pelkėjantys, knygynai virtę bibliotekomis, Luvras - atviras visiems, tik kad jau nebėra, kas į jį užeitų... Visa tai puikiai rezonuoja su dabarties aktualijomis pandemijos fone, stebina tai, kad autorius knygą rašė ketverius metus, o 2020.05, ją tik užbaiginėjo. Knygoje dominuoja naikos fonas, kuriame herojai bando rasti tą menkiausią vilties žiburį, užsikabinti už bet kokio siūlo, bent kiek stabilizuojančio dabarties būseną. Nežinau, kodėl, bet buvo beprotiškai sunku leistis nešamai knygos žodžių. V. Papievis yra atsikartojimų meistras, magiškai supinantis nauja ir sena, tačiau čia nuolat pasikartojančios tos pačios idėjos galų gale ėmė varginti, taip ir nepajutau jokio gilesnio ryšio su pagrindiniais herojais. Labiau 2-2.5 žvaigždutės, bet už mano neišsenkančią meilę V. Papievio lyrinei kūrybai tebūnie 3. Gal reikės grįžti prie šios knygos naujų minčių kupina galva, gal tiesiog nebuvo tinkamas laikas pajausti autoriaus mintis, deja, šį kartą tarp manęs ir jų liko neperžengiama stiklo siena.
Labiau 3.5*, bet kažko trūksta, kad būtų galima apvalinti į didesnę pusę.
Papievio knygos jau tapo savotišku komfortu - dėl savo vaizdinių, tylėjimų, pasikartojimų, sakinių struktūros. Ši buvo lyg odė viskam, kas iki šiol parašyta, net auksinėms žuvytėms iš Vienos vasaros emigrantų. ... ... ... Mudu mažai kalbamės, beveik nieko vienas apie kitą nežinome. Bet kada nors vis tiek tau papasakosiu: man pasitaiko, kad neatsispiriamo noro pagautas slankioju gatvėmis, Senos krantinėmis, o pakėlęs galvą išvystu, jog bastausi kaip tik po mėnulio pilnaties naktį. ... ... ... - Ar miestai - kaip žmonės: iš pradžių jie guli lopšy, o paskui pamažu auga kaip aš štai dabar? ... ... ... Kai sakau vienatvė, tai sakau - tuščioje aikštėje liepsnojanti Katedra. .
Pasiduodu mėginti pamėgti Papievio kūrybą. “Odilė” itin patiko ir nuo tada vis bandau skaityti Papievį, bet daugiau niekas nelimpa. Perskaičiau pusę ir vienintelė patikusi idėja buvo referensai į ansktesnes knygas.
Pirma Papievio knyga, kurią skaičiau, ir labai patiko! Iš tiesų tai kelis puslapius perskaičius užplūdo džiaugsmas, kad ir lietuviai tokias knygas rašo: pilnai įsivaizduotas; lyrines; biškutį stream of consciousness paremtas, bet ne per daug; romantinės pasaulėjautos, bet ne apie meilę; tokias, kur dabartinį gyvenimą atpažinsi, bet jis turės pramanytų detalių. Maloniai distopiška, lengva ir lėta, gal kiek poetiška.
Kodėl aš čia apie tą vaizduotę... Jaučiu, kad lietuvių rašytojai bėga nuo fantastikos / grožinės literatūros į eseistiką. Pasakojimai geri, bet jie apie save, apie istoriją, apie atsiminimus, t.t. Viskas ok, bet tauta turi mokėti įsivaizduoti, svajoti, fantazuoti, kurti naujus pasaulius ir situacijas, maišyti patirtis, bandyti ir kurti naujus žanrus. Kine negebėjimą to daryti sieju su traumos teorija + finansavimo stoka. O literatūroje? Jau matau vaizduotės daigelius, bet dar jauni, reti ir, kalbant apie tikrą fantastiką, nelabai dar pavykę.
Anyways... Šita knyga labai patiko ir priminė Grušaitės kūrinius, kaip Neišsipildymas. Gal kiek pasiilgau stipresnio siužeto, bet noriu suprasti, koks Papievio vaizduotės ir stiliaus diapozonas. Skaitysim toliau!
V. Papievis - dėmesio vertas, asmeniškai man įdomiausias šiuolaikinis lietuvių egzistencialistas. Kaip ir kitose Papievio knygose, “Ėko” siužeto atžvilgiu tarsi nieko nevyksta, tačiau papieviška žodžio galia sujudinami giliausi sielos klodai. Kaip visada gerąja prasme pritrenkia rašytojo meistriškas sakinių konstravimas, kuriuo skleidžiasi gyvenimo trapumo, vienatvės, artėjančios pabaigos motyvai. Tamsai iki galo prasiskverbti neleidžia santykis su kitu, net ir griūvančiame Paryžiuje nepamirštas susitikimas aperityvui. Visgi, jei dar nesate susipažinę su Papieviu, siūlyčiau pradėti pažintį nuo romano “Eiti”, kuris man nepralenkiamas lietuvių literatūros šedevras, beje, jau išverstas ir į prancūzų kalbą.
Tai mano pastarųjų metų autorius - atradimas! Ir dar koks! Specialiai padarau pertraukas tarp jo knygų, kad po to galėčiau mėgautis jo žodžio vaizdingumu. Kad galėčiau persikelti į knygos sferą (kas šiuolaikiniame pasaulyje jau retai bepavyksta). Ėko, kaip ir Eiti, apie judėimą. Persmelktą liūdesio, melancholijos, rudens liūčių. Drauge, tai ir rūpestis dėl irsatančio miesto, o gal tik pasinaudojimas juo? Tarp sapniškumo ir realybės, tarp klajonių ir viską persmelkiančio tingulio. Tarp literatūrinių ir meno užuominų. Vladas vedžioja, o tu nejučia pasiduodi. Nes kitaip negali. Nes turi eiti!
Mėgstu be galo Valdo Papievio kūrybą. Nors šis romanas nebuvo visai tai, ko tikėjausi... "Ėko" išleistas 2021 metais, atspindi pastarųjų metų aktualijas: "... gal Ėko ankščiau negu aš suvokė, kad tokių namų mes niekada jau nebeturėsime? Kad mūsų namai dabar- visas miestas, kitados vadintas Paryžiumi, o dabar pats nuo savęs tolstantis, kaip nuo mūsų kasdien tolsta mūsų gyvenimai". "Kai aš sakau vienatvė, tai sakau- tuščioje aikštėje liepsnojanti Katedra."
Skaitant vis svarsčiau, kad gal 21 amžiaus literatūros pasaulis ir nėra pats įspūdingiausias ir išradingiausias, gal nėra tiek daug didžių pavyzdžių, iš kurių būtų verta mokytis, bet vis dėlto 21 amžiuje nebegalima rašyti kaip 20-to amžiaus pirmoje pusėje. Kažkiek juokinga, kad anotacijoje parinkti epitetai yra būtent šiuolaikiškumas ir jaunatviškumas, ir stebina, kad ją rašė V. Kelertienė, kuri šiaip jau visai neblogų analizių apie kitus autorius prirašius.
Papievio gerbėjams patiks, nes čia viskas, kuo jo proza žavi: trūkinėjantis minčių ir sąmonės srautas, didžiulis poetiškumas (jausmas panašus, kaip kad skaitant poeziją), daugybė aliuzijų į kitus jo kūrinius, ir, aišku, nesibaigiančios Paryžiaus detalės.
Lėto skaitymo malonumas turi ypatingą galią - sulėtinti mūsų pakvaišusiai skubrų gyvenimą. "Ėko" pilna papieviško ilgesio, liūdesio ir vilties, sodrių sakinių ir ramios meilės.
A-po-po-po-pokalipsė, Paryžiuje pabaigos pradžia, gėlių vaikai be gėlių, gaila gėlių. Man savesnis "Eiti" pasaulis ir ėjikas už apokaliptinius vagabondus, kuriais nelabai norisi tikėti.
Tarp dviejų minčių lieku, tad vertinimas drungnas - viena vertus - dailu, efemeriška ir tas oras tarytum persmelkia skaitantį ir užliūliuoja. Kita vertus - o kas iš to?