Visokių būtybių atstovė spaudai Kotryna Zylė sukūrė 10 šiurpulingų istorijų, kurios galėjo nutikti ir tavo namuose, kieme ar mokykloje. Pasak autorės, istorijas įkvėpė vaikystėje girdėti tėčio pasakojimai ir netikėti susidūrimai su būtybėmis. Jei skaitant pasirodys, jog kažkas tūno namų spintoje ar naktimis stovi balkone, jei vietoje pumpurų prasikals nagai, o iš bičiulio burnos staiga išskris bitė – išlik ramus. Ir nepravažiuok reikiamos autobuso stotelės!
Kotryna Zylė (b. 1986) is an award-winning author, illustrator, and designer of books. Zylė’s books are often rooted in Lithuanian mythology or include allegorical reflections on key issues in life that will delight readers.
Kotryna was born and raised in Vilnius, Lithuania, and studied at the Vilnius Academy of Arts. While still a student, she began to dive into the visual communication of cultural heritage and became interested in Lithuanian mythology. In 2012, she began writing and illustrating children’s books and ever since her love of children’s literature, illustration, and mythology has been a source of inspiration for new books and projects.
She co-organises literature events and festivals, leads creative workshops and writes literary blog.
Važiuodami su draugu pasirinkom klausyti šitą – įgarsintą autorės ir jos tėčio. Ir blemba, kiek daug tas tėtis prideda. Taip nuoširdžiai pasakoja, kad tikrai atrodo, jog pasakoja, ne skaito. Ir taip seneliškai, taip mielai, ne kartą tiesiog prapliupom juoku nuo to buitiško nuoširdumo. Žodžiu, absoliutus knygos laimėjimas. Istorijos, kaip kad būna su tais istorijų/pasakų rinkiniais, ne vienodo fainumo – kai kurios žiauriai žiauriai stiprios, kaip pvz. sutartinai mums labai patiko „Baseinas“, faina ir „Pienas“, „SMS“, „Troleibusų parkas“, „Dantukai ir nagučiai“, „Spinta“, bet kai kurios tarsi neišbaigtos – labiausiai tokios pojūtį paliko „Pasaulio pabaiga“, o klausimų sukėlė ir, pavyzdžiui, „Kita stotelė“, „Svečiai“. Aišku, vis tiek į gera, nes susistabdę imdavom diskutuoti kur čia ką kaip supratom. Sutartinai iki galo tų „Svečių“ nesupratom (ne idėjos, tik išpildymo) ir norėjosi daugiau detalių, nes efektingumo tai yra.
Šiaip Kotryna labai gražiai, įdomiai, smagiai ir žaismingai pasakoja, jos dialogai gyvi, nustebinantys – keliose vietose tikrai balsu susijuokėm iš tų „susiglaudusių kaip šprotai“ ar dviejų draugių, iš kurių vienai – devyniasdešimt. Bendrai abu nusprendėm, kad vaikystėje būtume šitą knygą kapoję nuolat, su pasičepsėjimu. Dabar nebe toks poveikis, bet vis tiek nuostabu ir puiku, kad yra autorių, kurie taip gyvai ir įtraukiančiai pasakoja apie lietuvių mitologiją. Audiotekoj yra dar viena Kotrynos knyga – klausysim. Tik vat gaila, jog kaip suprantu, šioji iliustruota – manau teks ieškoti fizinės kopijos ir dar su iliustracijom skaityti, nes visi gi žino, kad jos prideda milžinišką dalį smagumo ir gerumo!
Oooo, kaip man patiko! Pats tas prieš Lapkritį. Pats tas. Turime mes vis dar savyje tą krislelį pagonybės, kuris niekur nenori dingti ir tas šildo. Toks lietuviškas urban fantasy sumaišytas su lietuviška mitologija, kuri ne iš kažkokių tai ten akademinių darbų atėjusi, tipo "500 versijų Eglės žalčių karalienės & friends", o iš širdies ir iš liaudies atminties. Iš Tėčio atminties ir išminties. Labai, labai. Rekomenduoju.
Es nezinu kā tev, bet man, esot latvietei Lietuvā, ar katru brīdi līdzīgās brāļu tautu atšķirības paliek arvien izteiktākas. Gluži kā skatoties uz identiskiem dvīņiem- viss liekas tik līdzīgs, vienāds un kopīgs, bet diedienā dzīvojot kopā pamani niansētas atšķirības.
Latviešu kapu kultūra šķiet laužas laukā no katras poras, tādu pašu apmātību un ņemšanos ap kapu kopiņām novēroju arī Lietuvā. Tas, ka Lietuva iet soli tālāk, sapratu, kad man aizrādīja, ka esmu nopirkusi kapu puķes un tādas dāvināt nekādā gadījumā nedrīkstot. Laikam ejot es ātri uzķēru, kāpēc tos neatvairāmi skaistos milzu mārtiņrožu stādus, pirmajiem saliem stindzinot, audzē siltumnīcās pēc tomātu ražas novākšanas. Ne velti 1.novembris un nu jau 2.novembris kaimiņzemē ir oficiālā brīvdiena. Neskatoties uz to, ka dienu iepriekš skatlogus izraibina grebti ķirbji un saldumu spaiņi (kaut kā taču ir jāpelna), vairāk par šokolādēm un želejkončām šeit steidz iepirkt kapu sveces. Visu svēto diena un veļu diena ir laiks, kad gluži kā grēkojošais svētdienās steidz atmazgāt grēkus baznīcā, ikviens cenšas pārspēt kaimiņus savu radinieku kapu kopas izdaiļošanā. Novembra ātri satumstošajos vakaros gluži kā ekskursijā var doties no viena kapu lauka uz citu, jo tūkstošiem tumsā mirgojošu sveču liesmiņu ir kaut kas spogaini maģisks.
Lietuviešu valoda, neskatoties uz citvalodu piesārņojumu, skan senatnīgāk un vecišķāk, tikpat daudz arī senās tradīcijas ir pārmantotas no paaudzes paaudzē. Un tas viss senatnīgi pagāniskais itin labi sadzīvo ar kristīgo (gluži kā mums). Un tomēr. Lai arī mums skolās un folkloras kopu vadītajos pasākumos ir iespēja iedzīvināt senās tradīcijas, tik dzīvu Meteņu (Užgavėnės) svinēšanu kā Lietuvā, es piedzīvojusi neesmu. Neskaitot skolu un bērnudārzu atsevišķos pasākumus un ikvienas pilsētas centra svētkus, visvarenāko svinēšanu var piedzīvot vienā no lielākajiem etnogrāfiskajiem brīvdabas muzejiem Rumšišķē. Maskas, baranku virtenes, taukos ceptas pankūkas uz ugunskura, tradicionālas dejas, dziesmas, spēles un, protams, salmu lelles Mores dedzināšana, kad vairāki tūkstoši skaļi kliedz, lai ziema dodas prom un ierodas pavasaris. Vairāku gadus esmu braukusi tieši un Rumšišķi, lai varētu arvien no jauna piedzīvot to senatnīgo sajūtu, kad tiešām liekas, ka ziema atkāpjas un dod vietu pavsara elpai.
Es varētu tā turpināt, par to, kā vīrs pirms Ziemassvētkiem nes mājās salmus un atvainojas kādā kundzei, ka aizmirsis nopirkt pateicības maizīti svētkos.. Šo visu, visu un vēl jauniešu un bērnu rakstniece Kotrīna Zīle ir spējusi aizrautīgi izstāstīt grāmatā. Ienesot senču mutvārdu teikas, baismīgos pastāstus, māņticību un tradīcijas mūsdienās, īsos pastāstos uzburot baismīgas epizodes, kas reizē šausmina, bet tajā pat laikā nepārbiedē. Šie desmit stāsti ir ģimenes kopdarbs, kas paredzēts ne tikai skolas vecuma bērniem, bet arī viņu vecākiem. Aiz katra mūsdienīgā Kotrīnas stāsta ir papildinošs viņas tēva vēstījums par tādiem radījumiem kā laumām, Ģilteni un veļiem, kā arī tradicionālajiem svētkiem- Meteņiem un Ziemassvētkiem. koplasīšana raisīs sarunas. Man gribētos teikt, ka šajos senatnīgajos nostāstos dominē bailes- gan no nezināmā, gan no nāves.
Kotrīnai Zīlei izdevies tradicionālo, senatnīgo, baismīgo, mūsdienīgo, pārpasaulīgo un aizsaulīgo savīt vienā bizes pīnē, nojaucot robežas starp paaudzēm un iekapsulējot mutvārdu vēstījumu. Lai arī par kaimiņzemes Lietuvas folkloru, tomēr labi saprotami Latvijas kontekstā.
Kotrīna Zīle ir iekritusi manā pieaugušā sirdī. Vispirms bija "Samainītais", tagad, jo īpaši, "Dvēsele sviestmaižu trauciņā" ar lietuviešu folkloru, ticējumiem, paražām, un tas tik organiski savīts stāstiņos par notikumiem kaut kur tepat, reālajā dzīvē. Baisi man nebija nemaz, bet ļoti interesanti gan.
Super. Nuvogiau iš jaunesnės sesės - sakė, visų istorijų dar neperskaitė, bet jai irgi patiko. Žiauriai gerai sušiuolaikinta mitologija, sutalpinta į 10 trumpų pasakojimų (o gale kiekvieno jų pateikiami Kotrynos Zylės tėčio paaiškinimai, kurie irgi bais smagiai susiskaitė!).
Šis ir jau otrais Zīles darbs, ko lasu un arī otrais, kas man ļoti patika. Mazliet baisie stāsti, kas visi balstīti vietējā vidē un folklorā bija ļoti aizraujoši un ieliktie tēta folkloras atstāsti ļoti vietā. Lietuvieši mums ir līdzīgi un tāpēc daudz kas liekas pazīstams (piemēram stāstā par veli, kurš lūdza par viņu neradāt, jo tad esot grūti un slapji, atcerējos regulāru sarunu starp manu mammu un viņas māsu, kura vēl arvien bieži raud atceroties gan viņu vecākus, gan savu dēlu - un visi ir aizgājuši taisaulē vēl pirms piedzimu es - , kad mamma katru reizi nopietnībā teica: Tu beidz vienreiz par viņiem tik daudz raudāt, viņiem taču tajā slapjumā tur ir grūti), bet, protams, ne gluži tas pats, kas mums. Ja par "Samainīto" nebiju pārliecināta, vai tā nav jauniešu grāmata tikai pieaugušajiem, tad par šo domāju ka bērniem patiktu ļoti (nu tiem, kam patīk mazliet bailīgi stāsti, tā pati auditorija kā Mārim Rungulim).
"Siela sumuštinių dėžutėje" yra antra mano skaityta Kotrynos Zylės knyga. Pirmoji buvo "Sukeistas", o lentynoje taip pat yra ir "Didžioji būtybių knyga". Labai smagu, kad yra, kas į dienos šviesą ištempia lietuvių mitologiją. Knyga skirta paaugliams ir suaugusiajam kai kurios istorijų gali pasirodyti skystokos, tačiau brandumo ir tirštumo suteikia autentiški autorės tėčio pasakojimai apie būtybes.
----- 2023-ųjų skaitymo iššūkis Papildomas premijų iššūkis 7. "Lietuvos metų knyga" laimėtoja Ši knyga 2021 m. tapo "Lietuvos metų knyga" knygų paaugliams kategorijoje.
Grāmata pamatskolas vecuma bērniem, kura mani aizrāva un pat sabiedēja – ar tādām bailēm, kā skolas vecumā, kad gribējās baidīties un izjust to adrenalīnu, ko sniedza šausmu filmas un šausmu stāstiņi par melnajām dāmām un garu izsaukšanu.
Grāmata, kas ietver desmit stāstiņus, kuru centrā ir mitoloģiski tēli, kas darbojas mūsdienu vidē – Dieviņš, ko var satikt trolejbusā, Laumas, kas mēģina no gultas izzagt mazo brālīti, gan veļi, kas uz dzīvību zaudējušu telefonu sūta ziņas, lai to vairs neapraud. Jāsaka, ka daļa stāstiņu ir nudien pabaisi un liek mesties zosādai un šo sajūtu pastiprina arī tādas paranormālas ilustrācijas. Katram stāstiņam ir arī skaidrojums jeb tēta stāsti par mitoloģiskajiem tēliem un tradīcijām no sendienām, kas secīgi seko katram stāstam.
Šis man bija pavisam atsvaidzinošs piedzīvojums lappusēs, kas patīkami pārsteidza un aizrāva. Noteikti iesaku šo grāmatu dot lasīt bērniem pamatskolas vecumā. Ļoti veiksmīgs koncepts!
Man patīk, kā šī grāmata, ieliekot mitoloģiju mūsdienās, atgādina neaizmirst senču paražas un to, kam tie ticēja, kā arī pavisam noteikti bērniem raisīs interesi izzināt šo tēmu vairāk. Tulkojusi - Dace Meiere
Desmit baisi stāsti par pusaudžiem, kuru ikdienā negaidīti un neticami ienāk mītiskais. Kaut kas ļoti šarmants ir lietuviešu literatūrā un šīs ļoti kristīgās tautas folklorā, kurā čum un mudž laumas un citas velnišķīgas būtnes.
..baisi pastāsti nav mans mīļākais lasāmais, tāpēc arī grāmata tā pa īstam neuzrunāja. vietām gan bija baisi lasīt un domāt, kas būs tālāk, taču tas tikai dažviet. šo lasot pārsvarā domāju par savu bērnību un spoku stāstiem no tiem laikiem. | 2,5*
4,5/5, nes piešiniai nepaveikė niekaip arba neigiamai...verta skaityti ne tik vaikam, bet ir tėvam- didelė būtų nauda: skaitymo, bendravimo su savo paaugliu, iš naujo susiduri su tautosaka, sąsajos tarp nauja ir sena... nu labai patiko... buvo iš tų knygų- o kas toliau...
Ļoti mīļa grāmatiņa, noformējums vispār fantastisks - bija patīkami turēt rokās. Patika ideja par stāstiņiem balstītiem lietuviešu folklorā, taču valoda šķita mazliet par sarežģītu bērniem.
Šiaip tai istorijos išties vertos dėmesio ir autorės kitų knygų tikrai ieškosiu. Aš tik gal labai daug tikėjausi, kažko itin simbolinio, analitinio, o mitologija turėjo skverbtis stipriai, bet lengvai. Na, ir kiek nusivyliau. Įsivažiuoti sekėsi sunkiai, vis sau burbėjau, kad vaikiška (tai ir yra vaikiška knyga, 10+). Erzinausi. Bet įpusėjus “įsikirtau sistemą”, o ir pasakojimai matyt vis labiau užkabino, suintrigavo, įtikino. Tėčio pasakojimo intarpai labai gyvi. Šiaip liuks. Rekomenduoju visiems, kam 10+ :)
Metai dar tik perkopė vidurį, bet jau turiu knygą, kuri bus TOP sąraše. Taip, knyga iš vaikų skyriaus, bet juk esu 10+ kategorijoje, tad viskas legalu :) Knygoje “Siela sumuštinių dėžutėje” sutinkam laumes, raganas, dūšeles ir kitus lietuvių tautosakos stebuklinius veikėjus. Autorė apie šiuos iš tėčio girdėjusi vaikystėj (tėčio pasakojimais taip pat pasidalinta, tokie paprasti, o taip puikiai papildantys visas istorijas), o dabar pati iš laukų, pievų ir užpečkių perkelia lietuvišką mitologiją į baseinus, daugiabučius ir mobilaus telefono ekranus. Istorijos šiek tiek baugios, pamokančios ir itin gyvos - rodos užuodi tą rupūžies palieto pieno kvapą ar jauti keistų būtybių skleidžiamą šaltį. Labai labai rekomenduoju ne tik tiems, kas turi mažųjų, bet ir norintiems pabūti arčiau stebuklinio pasaulio.
Kooookia puiki knygelė! Labai patiko idėja vaikystės pasakojimus, mitus, legendas paversti istorijomis. Vaikystėj būtų buvus mano mėgstamiausia, beveik galiu garantuot. Net ir šiandien, toli gražu nebe vaikas, vis tiek mėgavaus.
Knygoje- vaikams patrauklios istorijos tautosakos motyvais. Potencialiai sunkios temos (siela, gedėjimas, senėjimas ir mirtis) aptariamos šviesiai ir su viltimi. Skaitėme su aštuonmečiu. Ne viską suprato iš karto, todėl perskaitę kiekvieną istoriją dar aptardavome ją. Nepaisant to - nekantravo kasvakar skaityti. Rekomenduoju!
Karts nuo karto gera pabėgti iš suaugusių knygų pasaulio ir įnirti į vaikiškos knygos puslapius. Vaikiškos knygos paprastesnės. Ir ne tiek turiniu (dažnai jose prasmės daugiau, nei populiariojoje suaugėliškoje literatūroje), o tuo, kad čia su niekuo nelenktyniaujama siekiant sukurpti kuo painesnį siužetą ar suberti į vieną krūvą kuo daugiau skaudulių, nes taip knyga bus labiau vertinama ir galimai gaus kokį nors bookerį. Šioje knygoje trumpos siaubo istorijos - šiurpės. Jos šiek tiek baisios, bet tuo pačiu pozityvios. Lyg ir gali nutikti blogų dalykų, bet knygos veikėjai jų išvengia. Nukenksmina tas istorijas ir suaugėliškas balsas kiekvienos istorijos pabaigoje. Lyg sugrąžina mus į realybę, o tuos baubukus palieka uždarytoje spintoje. Visai kaip vienoje iš istorijų. Faina knygutė. Jeigu ieškočiau minusų, man šiek tiek kliuvo iliustracijos. Spalvinė gama tinkama. O vat tie kleckai vietoj ryškesnių piešinukų menkai patiko. Autorės atrinktos legendos įdomios, pakankamai niūrios ir paslaptingos. Vienos girdėtos, kitos ne. Visos jos įpintos į paprastas istorijas. Kasdienes ir labai tikroviškas. Tikiu, kad vaikams ši knygutė turėtų patikti. O kai ką ir smarkiau išgąsdinti. Buuu.... :)
Smagi knyga vaikams, leidusi prisiminti tuos laikus, kai prisiskaičius pasakų ir istorijų, norėdavosi, kad vis tik ne viskas ten būtų pramanyta ir pasaulyje būtų kažko daugiau, nei matai aplinkui...
Autorė savo knygoje tokį norą ir išpildo ! Ji paėmė gerai žinomas lietuviškas mitines istorijas (apie raganas, laumes, Dievą senelį, Kūčių ir Joninių naktis ir t. t.) bei jas inkorporavo į mūsų kasdienį gyvenimą. Galbūt ta keista kaimynė vis tik tikrai ragana? O gal su mirusiais galima bendrauti per sms? Ką daryti, jei laumė, įlindusi per daugiabučio langą, kėsinasi pagrobti mažąjį broliuką? Autorė ant viršelio "perspėja", kad tai nelabai baisios istorijos, taigi pasakojimai tik truputį baugūs. Galiu lengvai įsivaizduoti save skaitant tokias istorijas vaikystėje ir po to tikrinant, ar langai uždaryti, bet vis tiek skaitant toliau :)
Patiko sprendimas, kad po kiekvienos istorijos buvo įterpta vaikystėje autorei tėčio pasakota mito versija, iš kurios kilo jos interpretacija. Smagu, kad mitus priartinusi prie mūsų įprasto gyvenimo, autorė pratęsė jų pasakojimo tradiciją ir tokiu būdu - jų gyvavimą. Taip pat patiko, kad istorijose nevengiama ir sunkesnių temų, tokių kaip mirtis, primenama, kaip svarbu gražiai elgtis su silpnesniais ar kitokiais.
Manau, kad vaikams, kaip ir man, knyga turėtų patikti, nes skaitant ir truputį baisu, ir juokinga, ir įdomu :)
Nekad neesmu ilgojusies pēc tēva. Izlasot šo grāmatu vai nu pirmo reizi mūžā vai arī pēc ilgiem laikiem sagribēju, lai man tāds būtu bijis.
Grāmata vispār ir par pavisam ko citu. Tie ir spokaini stāstiņi - mūsdienu situācijas, kurās ievīti lietuviešu (varbūt ne tikai) mītiski radījumi. Pēc katra stāstiņa ir autores atmiņa par sava tēta spoku (žanrs, ne būtne) stāstiem, no kuriem viņa iedvesmojusies saviem tekstiem. Baudāmi ir abi - gan tēta dotie radību apraksti, gan mūsdienu stāsti, kuros jaunieši ar šīm būtnēm satiekas.
Kotrīna Zīle ir lieliska stāstniece. Brīžiem man tiešām palika, ja ne baisi, tad neērti gan. Stāsti ir ievelkoši, intriģējoši, dzīvi. Arī tad, ja iesaistītais tēls tāds vairs nav.
Priecājos, ka lielākoties šo grāmatu lasīju dienas gaismā. Iesaku! Arī tumsā.
“Primiršta baimė ir vėl kaip reikiant sugnybo širdį.”
“Saulė su mėnuliu taip susipyko, susikirto, kad nebenorėjo daugiau drauge būt ir galvojo kaip čia pasidalint tą dukrelę <…> jiems kažkas patarė, kad vienas švies dieną ir prižiūrės, o kitas naktį <…> todėl niekada nešviečia kartu.”
Nuostabi knyga. Vaikystėje užaugus su Sužeistu vėju, buvo labai smagu paskaityti modernesnes gerai pažįstamų sakmių ir ten veikiančių būtybių versijas.
Glosto širdi tokia knygute. Lyg vėl sėdėčiau vėl kaime kartu su mama ir tečiu prie žvakučių ir klausausi istorijas apie visokiausias būtybes. Gal kita karta apie aitvarą bus parašyta?
Lieliskais grāmatas vizuālais noformējums un tematika ieinteresēja pat manu super maz lasošo meitu. Un uzmanība nezuda līdz pat grāmatas beigām! Par to liels paldies!
Vieną iš šios knygos istorijų ("Baseinas") analizavome mokykloje su 4-6 kl. mokiniais. Wow!! K. Zylė mane nustebino tuo, kad net ir nemėgstantys skaityti, nuščiuvo:) Ne dažnai matau nustebusius, nutilusius ir pilnai visus įsitraukusius mokinius. Čia ir yra didžiausias įvertinimas. Aš taip pat perskaičiau su malonumu. Po kiekvienos istorijos yra trumpas paaiškinimas apie lietuvių tautosakos mitines būtybes, nes šiose istorijose jos gyvena ir... kartais keršija.