What do you think?
Rate this book
Pasaulis jų akimis
Prieš jūsų akis – jau antroji rašytojo, tinklaraščio „Maratono laukas“ autoriaus ir verslininko Igno Staškevičiaus pokalbių knyga. Joje iškilios meno, mokslo ir dvasinio pasaulio asmenybės dalijasi savo įžvalgomis ir svarstymais, kuriuose atsispindi jų ne vienus metus trunkantys tyrimai, praktiniai stebėjimai ir gyvenimiška patirtis.
Knygos geografija plati – aprėpianti nuo Lietuvos iki Bostono, Jeruzalės ir Ženevos, o joje perteikiama išmintis sujungia Rytų ir Vakarų kultūras. Įdomu aptikti, kad budistą ir astrofiziką, operos solistę ir neuromokslininkę jaudinantys klausimai dažnai persipina, o išsakytos mintys tarsi aidas atkartoja viena kitą. Šie žmonės diskutuoja pamatiniais klausimais: iš kur mes atėjome ir kas bus po mirties? Kiek gyvenime lemia atsitiktinumas, o kiek – griežti dėsniai? Ar egzistuoja laisva valia?
Pokalbiai suteikia gerą progą iš pirmų lūpų išgirsti apie žmogaus genomo ir smegenų veiklos tyrimus, apie darbo organizacijoje, valdančioje Didįjį hadronų greitintuvą, užkulisius, įvairias sąmonės tąsos po mirties sampratas ir daugybę kitų temų. Apie regimą ir neregimą pasaulio puses, santykį tarp sąmonės ir materijos, savastį ir Visatos paslaptis svarstoma iš teologinės, mokslinės, medicininės perspektyvos, tą patį reiškinį vertinant iš skirtingų taškų. Kalbantis nekasdienėmis temomis neišvengiamai prasprūsta ir tai, kas asmeniškai jaudina pašnekovų protą ir širdį.
Knygos geografija plati – aprėpianti nuo Lietuvos iki Bostono, Jeruzalės ir Ženevos, o joje perteikiama išmintis sujungia Rytų ir Vakarų kultūras. Įdomu aptikti, kad budistą ir astrofiziką, operos solistę ir neuromokslininkę jaudinantys klausimai dažnai persipina, o išsakytos mintys tarsi aidas atkartoja viena kitą. Šie žmonės diskutuoja pamatiniais klausimais: iš kur mes atėjome ir kas bus po mirties? Kiek gyvenime lemia atsitiktinumas, o kiek – griežti dėsniai? Ar egzistuoja laisva valia?
Pokalbiai suteikia gerą progą iš pirmų lūpų išgirsti apie žmogaus genomo ir smegenų veiklos tyrimus, apie darbo organizacijoje, valdančioje Didįjį hadronų greitintuvą, užkulisius, įvairias sąmonės tąsos po mirties sampratas ir daugybę kitų temų. Apie regimą ir neregimą pasaulio puses, santykį tarp sąmonės ir materijos, savastį ir Visatos paslaptis svarstoma iš teologinės, mokslinės, medicininės perspektyvos, tą patį reiškinį vertinant iš skirtingų taškų. Kalbantis nekasdienėmis temomis neišvengiamai prasprūsta ir tai, kas asmeniškai jaudina pašnekovų protą ir širdį.
452 pages
Published June 1, 2021
7 people are currently reading
68 people want to read
About the author
Ignas Dilys (Staškevičius)
13 books70 followersIgnas Dilys (Staškevičius) gimė 1970 m. Vilniuje.
Baigė VU Medicinos fakultetą, įgijo gydytojo pediatro specialybę, tačiau jos nepraktikavo. Dirbo įvairius darbus Lietuvoje ir užsieniuose.
Nuo 2000-ųjų reguliariai bėgioja ilgus nuotolius. Rašo tinklaraštį "Maratono laukas".
Yra filmo "Trejetas" (2019) bendraautoris.
Turi du sūnus.
2023 m. pasikeitė pavardę ir tapo Ignas Dilys.
Baigė VU Medicinos fakultetą, įgijo gydytojo pediatro specialybę, tačiau jos nepraktikavo. Dirbo įvairius darbus Lietuvoje ir užsieniuose.
Nuo 2000-ųjų reguliariai bėgioja ilgus nuotolius. Rašo tinklaraštį "Maratono laukas".
Yra filmo "Trejetas" (2019) bendraautoris.
Turi du sūnus.
2023 m. pasikeitė pavardę ir tapo Ignas Dilys.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
June 21, 2021
Knyga apie nepaprastai idomius ir svarbius dalykus: menas, tikejimas ir nebe, dirbtinis intelektas, medicina ir tt.
Labai rekomenduoju!!
Labai rekomenduoju!!
September 2, 2023
Jei trumpai drūtai – viena geresnių pastaruoju metu skaitytų knygų savišvietai – be jokio nuobodulio, laisvi pokalbiai apie tai kuo gyvena savo srities profesionalai – nuo neuronų ir astrofizikos iki LSD ar mistinio judaizmo tyrinėtojų. Tarytum sėdėtum vis su skirtingu mokslininku virtuvėje, prie arbatos–alaus, be jokių pozų, neatsitvėrę daugiaaukštėmis žodinėmis konstrukcijomis ir kartu mėgintumėt prisikapstyti iki kažkokios esmės.
Geras pavyzdys, kad Lietuvoje (nors daugelis pašnekovų ne lietuviai) yra ką kalbinti ir yra gebančių tai daryti žmonių, nebūtinai besivadinančių žurnalistais.
Labiausiai patiko pokalbiai su fizikais, astrofizikais ir smegenų tyrinėtojais. Ateistais, skeptikais ir abejojančiais. Tais, kurie, net jei ir teoriškai, bet labiau linkę „čiupinėti“.
Itin gerai suvokiančiais kokiam nežinomybės vandenyne gūžiasi mažutė mūsų žinojimo salelė.
Urtė Neniškytė, neuromokslininkė:
„Aš esu pripratusi nesuprasti būdama mokslininke. Kai pusę metų dirbau verslo įmonėje konsultante, man buvo nuostabu – ateinu į darbą ir žinau. O jeigu nežinau, tai žinau kur pasižiūrėti. Tai neįtikėtinas jausmas<...>Mes, mokslininkai, esame priprate nežinoti.<...> Kuo daugiau laiko praleidi moksle, tuo daugiau supranti, kiek išties nežinai. Būdamas bakalauras žinai žymiai daugiau, negu dirbdamas moksliniu darbuotoju."
///
Osvaldas Rukšėnas (gyvybės mokslininkas – skeptiškai žiūri į bandymus modeliuoti smegenų darbą) – „Imkime apatinę neuronų skaičiaus ribą – dešimt devintuoju laipsniu ir sinapsių – dešimt ketvirtuoju. Aš net nesiimsiu įvardinti skaičiaus, kiek gausime kombinacijų. Tegu tik pusė tų sinapsių yra aktyvios, bet jos dirba milisekundės režimu. Per milisekundę keičiasi būsena. Tai įsivaizduokite apimtis procesų, vykstančių smegenyse.“
<...>
- Išaiškinta, kodėl moterys prasčiau orientuojasi erdvėje?
Taip
- Kodėl?
<...>Nuo regos prasideda. Akyje yra tinklainė, toks sluoksniukas, kuris vyrų ir moterų skiriasi. Skiriasi ląstelių sudėtimi. Populiariai pasakysiu, kad ten yra šeši sluoksniai ląstelių, ir vienas sluoksnis - ganglinės ląstelės, iš kurių formuojasi regos nervas. Tos ganglinės ląstelės yra įvairių kategorijų, ir jeigu labai trumpai, tai moterims dominuoja p - mažosios (parvae lotyniškai).
Ką tai reiškia? Mažosios ląstelės<...>pasižymi gera skiriamaja erdvine geba. Moterys geriau pastebi detales, skiria mažus objektus.<...>Moterų spalvinis regėjimas geresnis, nekalbant jau apie daltonizmo paplitimą vyrų populiacijoje, moterys geriau skiria tonus, pustonius, atspalvius.
Vyrams tarp ganglinių ląstelių dominuoja m - magnae, didžiosios ląstelės. Jos turi didelius recepinius laukus, kurie leidžia analizuoti dideles erdves, didelius objektus, santykius tarp objektų ir judesius.
<...>du pusrutuliai [smegenų]<...>Ir vienas iš tokių rimtų lyčių skirtumų, kad moterims tuodu pusrutuliai - kaip užtrauktuku susegti. Tokia iliustracija, kad jie labai aktyviai tarpusavyje bendrauja. Vyrams - daugiau lygiagrečiai, jų procesai sukasi atskiruose pusrutuliuose.<...>Iš to išeina elgsenos skirtumas, tas vadinamas moterų "multitaskingas", žargonu kalbant. Daugiafunkciškumas. Moteris gali atlikti daug veiksmų vienu metu.<..> O aš, vyras, gavęs užduotį, užsidarau ir ją sprendžiu. Išsprendžiu, einu prie kitos.
///
...jei reiktų rinktis bene labiausiai įstrigusį epizodą – tai pokalbio su Kęstučiu Staliūnu (poetas ir fizikas) momentas apie entropiją. Su (lyg ir) netikėta išvada, kad pastangos reguliuoti, sutvarkyti, suvaldyti, klasifikuoti veda į sistemos sudėtingėjimą ir perauga (ar pagreitina) entropiją.
Tad Chaoso armija Warhammeryje, matyt ne tokie ir blogiukai – jie tiesiog žino daugiau.
///
Taip, taip, entropija – svarbi sąvoka.
„Entropija visą laiką, sako, auga. Bet ji auga ne visada. Boltzmannas pastebėjo, kad entropija auga. <...> Boltzmannas buvo sužavėtas Darwino teorijos. Darwino teorija teigia, kad atvirkščiai – entropija ne auga, bet galima sakyti, mažėja. Kas darosi? Vyksta evoliucija, rūšys atsiranda ir per tą evoliuciją viskas sudėtingėja, atsiranda vis sudėtingesnių organizmų, ir taip toliau, taip toliau. Visiškai atvirkščiai negu entropijos didėjimas. Entropija didėja, kai auga netvarka.
Taip, chaosas.
Chaosas didėja, taip. Tai va, Boltzmannas irgi galvojo, kad galbūt galima molekulėms lygtis išvesti, kurios patvirtintų Darwino atradimą, kad kažkas gamtoje vystosi...<...>Jis išvedė vadinamą Boltzmanno kinetinę lygtį, ir ten išėjo atvirkščiai: susiduria dalelės ir pakliūva į vietas, atitinkančias maksimalią entropiją. Reiškia, entropija auga.<...>Na ir ta jo teorija yra galinga, stipri teorija. Jeigu paimi uždarą sistemą, jeigu sistema yra visiškai, absoliučiai uždara, tai kada nors ateis jos šiluminė mirtis, kadangi entropija užaugs maksimaliai.
O kitas dalykas yra, kaip sakiau, tarkime, paėmus Darwino teorijas arba<...>pavyzdžiui, populiarųjį Prigožiną ir kitus, kurie išaiškino priešingą dalyką: kad yra atviros sistemos, ne uždaros ir jose nutinka kai kas įdomesnio: ne maksimali simetrija, ne maksimali entropija, bet pasidaro, reiškia, tokia...<...>Atsiranda kažkas nauja sistemoje.
Ir tai lyg ir nedera su entropijos augimo dėsniu.<...> Iš vienos pusės, entropija turėtų lyg ir augti, iš kitos pusės – entropija lyg ir mažėja.
Na gerai, tada ima aiškėti. Boltzmanno darbai sako, kad entropija auga uždaroje sistemoje. Visata, tarkim, yra uždara – turėtų augti, o Prigožino darbai sako, kad entropija mažėja, tik jeigu sistema atvira...
Suprantama, dar kažkas – už jos
Taip, taip. Na, tai štai. Tai tada, sakau, mane ištiko toksai praregėjimas <...>jeigu aš paimčiau atvirą sistemą, tai ką ji turi? Ji turi tokį darbinį kūną, ji turi šildytuvą, šaldytuvą, ir juos galima uždaryti į uždarą sistemą, ir kas tada vyksta? Toje sąsajoje, tame tarpe, randasi kažkokie įdomūs sudėtingi dalykai.
Bet visoje sistemoje, jeigu paimčiau šildytuvą ir šaldytuvą, jeigu vėl surašyčiau lygtis ir suskaičiuočiau, kas darosi su entropija, – entropija auga. Ir sudėtingi dariniai atsiranda būtent sąlytyje tik tam, kad maksimizuotų entropijos augimą bendroje sistemoje.
Toks paradoksas: atrodo, kad atsiranda kažkokių darinių, kad gimsta kažkoks naujas dalykas, kažkoks intelektualumas arba dar kas nors. Ne! Užrašai lygtis – tai jie atsiranda tiktai kaip iliuzija, kad šitaip maksimaliai pagreitintų terminę visos sistemos žūtį.
Reiškia, visoje sistemoje – įskaitant tą sąlyčio ruožą, kuris yra matomas akimi, kuriame aš pastebėsiu ką nors atsirandant – visoje bendroje sistemoje entropija pradeda augti greičiau. Reiškia, nelauktai savaime atsirandantis grožis atrodo įdomus, protaujantis, o atidžiau pažvelgus, jis tiktai artina visumos terminę žūtį.
Geras pavyzdys, kad Lietuvoje (nors daugelis pašnekovų ne lietuviai) yra ką kalbinti ir yra gebančių tai daryti žmonių, nebūtinai besivadinančių žurnalistais.
Labiausiai patiko pokalbiai su fizikais, astrofizikais ir smegenų tyrinėtojais. Ateistais, skeptikais ir abejojančiais. Tais, kurie, net jei ir teoriškai, bet labiau linkę „čiupinėti“.
Itin gerai suvokiančiais kokiam nežinomybės vandenyne gūžiasi mažutė mūsų žinojimo salelė.
Urtė Neniškytė, neuromokslininkė:
„Aš esu pripratusi nesuprasti būdama mokslininke. Kai pusę metų dirbau verslo įmonėje konsultante, man buvo nuostabu – ateinu į darbą ir žinau. O jeigu nežinau, tai žinau kur pasižiūrėti. Tai neįtikėtinas jausmas<...>Mes, mokslininkai, esame priprate nežinoti.<...> Kuo daugiau laiko praleidi moksle, tuo daugiau supranti, kiek išties nežinai. Būdamas bakalauras žinai žymiai daugiau, negu dirbdamas moksliniu darbuotoju."
///
Osvaldas Rukšėnas (gyvybės mokslininkas – skeptiškai žiūri į bandymus modeliuoti smegenų darbą) – „Imkime apatinę neuronų skaičiaus ribą – dešimt devintuoju laipsniu ir sinapsių – dešimt ketvirtuoju. Aš net nesiimsiu įvardinti skaičiaus, kiek gausime kombinacijų. Tegu tik pusė tų sinapsių yra aktyvios, bet jos dirba milisekundės režimu. Per milisekundę keičiasi būsena. Tai įsivaizduokite apimtis procesų, vykstančių smegenyse.“
<...>
- Išaiškinta, kodėl moterys prasčiau orientuojasi erdvėje?
Taip
- Kodėl?
<...>Nuo regos prasideda. Akyje yra tinklainė, toks sluoksniukas, kuris vyrų ir moterų skiriasi. Skiriasi ląstelių sudėtimi. Populiariai pasakysiu, kad ten yra šeši sluoksniai ląstelių, ir vienas sluoksnis - ganglinės ląstelės, iš kurių formuojasi regos nervas. Tos ganglinės ląstelės yra įvairių kategorijų, ir jeigu labai trumpai, tai moterims dominuoja p - mažosios (parvae lotyniškai).
Ką tai reiškia? Mažosios ląstelės<...>pasižymi gera skiriamaja erdvine geba. Moterys geriau pastebi detales, skiria mažus objektus.<...>Moterų spalvinis regėjimas geresnis, nekalbant jau apie daltonizmo paplitimą vyrų populiacijoje, moterys geriau skiria tonus, pustonius, atspalvius.
Vyrams tarp ganglinių ląstelių dominuoja m - magnae, didžiosios ląstelės. Jos turi didelius recepinius laukus, kurie leidžia analizuoti dideles erdves, didelius objektus, santykius tarp objektų ir judesius.
<...>du pusrutuliai [smegenų]<...>Ir vienas iš tokių rimtų lyčių skirtumų, kad moterims tuodu pusrutuliai - kaip užtrauktuku susegti. Tokia iliustracija, kad jie labai aktyviai tarpusavyje bendrauja. Vyrams - daugiau lygiagrečiai, jų procesai sukasi atskiruose pusrutuliuose.<...>Iš to išeina elgsenos skirtumas, tas vadinamas moterų "multitaskingas", žargonu kalbant. Daugiafunkciškumas. Moteris gali atlikti daug veiksmų vienu metu.<..> O aš, vyras, gavęs užduotį, užsidarau ir ją sprendžiu. Išsprendžiu, einu prie kitos.
///
...jei reiktų rinktis bene labiausiai įstrigusį epizodą – tai pokalbio su Kęstučiu Staliūnu (poetas ir fizikas) momentas apie entropiją. Su (lyg ir) netikėta išvada, kad pastangos reguliuoti, sutvarkyti, suvaldyti, klasifikuoti veda į sistemos sudėtingėjimą ir perauga (ar pagreitina) entropiją.
Tad Chaoso armija Warhammeryje, matyt ne tokie ir blogiukai – jie tiesiog žino daugiau.
///
Taip, taip, entropija – svarbi sąvoka.
„Entropija visą laiką, sako, auga. Bet ji auga ne visada. Boltzmannas pastebėjo, kad entropija auga. <...> Boltzmannas buvo sužavėtas Darwino teorijos. Darwino teorija teigia, kad atvirkščiai – entropija ne auga, bet galima sakyti, mažėja. Kas darosi? Vyksta evoliucija, rūšys atsiranda ir per tą evoliuciją viskas sudėtingėja, atsiranda vis sudėtingesnių organizmų, ir taip toliau, taip toliau. Visiškai atvirkščiai negu entropijos didėjimas. Entropija didėja, kai auga netvarka.
Taip, chaosas.
Chaosas didėja, taip. Tai va, Boltzmannas irgi galvojo, kad galbūt galima molekulėms lygtis išvesti, kurios patvirtintų Darwino atradimą, kad kažkas gamtoje vystosi...<...>Jis išvedė vadinamą Boltzmanno kinetinę lygtį, ir ten išėjo atvirkščiai: susiduria dalelės ir pakliūva į vietas, atitinkančias maksimalią entropiją. Reiškia, entropija auga.<...>Na ir ta jo teorija yra galinga, stipri teorija. Jeigu paimi uždarą sistemą, jeigu sistema yra visiškai, absoliučiai uždara, tai kada nors ateis jos šiluminė mirtis, kadangi entropija užaugs maksimaliai.
O kitas dalykas yra, kaip sakiau, tarkime, paėmus Darwino teorijas arba<...>pavyzdžiui, populiarųjį Prigožiną ir kitus, kurie išaiškino priešingą dalyką: kad yra atviros sistemos, ne uždaros ir jose nutinka kai kas įdomesnio: ne maksimali simetrija, ne maksimali entropija, bet pasidaro, reiškia, tokia...<...>Atsiranda kažkas nauja sistemoje.
Ir tai lyg ir nedera su entropijos augimo dėsniu.<...> Iš vienos pusės, entropija turėtų lyg ir augti, iš kitos pusės – entropija lyg ir mažėja.
Na gerai, tada ima aiškėti. Boltzmanno darbai sako, kad entropija auga uždaroje sistemoje. Visata, tarkim, yra uždara – turėtų augti, o Prigožino darbai sako, kad entropija mažėja, tik jeigu sistema atvira...
Suprantama, dar kažkas – už jos
Taip, taip. Na, tai štai. Tai tada, sakau, mane ištiko toksai praregėjimas <...>jeigu aš paimčiau atvirą sistemą, tai ką ji turi? Ji turi tokį darbinį kūną, ji turi šildytuvą, šaldytuvą, ir juos galima uždaryti į uždarą sistemą, ir kas tada vyksta? Toje sąsajoje, tame tarpe, randasi kažkokie įdomūs sudėtingi dalykai.
Bet visoje sistemoje, jeigu paimčiau šildytuvą ir šaldytuvą, jeigu vėl surašyčiau lygtis ir suskaičiuočiau, kas darosi su entropija, – entropija auga. Ir sudėtingi dariniai atsiranda būtent sąlytyje tik tam, kad maksimizuotų entropijos augimą bendroje sistemoje.
Toks paradoksas: atrodo, kad atsiranda kažkokių darinių, kad gimsta kažkoks naujas dalykas, kažkoks intelektualumas arba dar kas nors. Ne! Užrašai lygtis – tai jie atsiranda tiktai kaip iliuzija, kad šitaip maksimaliai pagreitintų terminę visos sistemos žūtį.
Reiškia, visoje sistemoje – įskaitant tą sąlyčio ruožą, kuris yra matomas akimi, kuriame aš pastebėsiu ką nors atsirandant – visoje bendroje sistemoje entropija pradeda augti greičiau. Reiškia, nelauktai savaime atsirandantis grožis atrodo įdomus, protaujantis, o atidžiau pažvelgus, jis tiktai artina visumos terminę žūtį.
August 14, 2023
Labai sunkiai skaitėsi, nes sakyčiau tokia sudėtinga knyga, bet įdomu
Displaying 1 - 4 of 4 reviews