What do you think?
Rate this book
Šaltienos bistro
„Kalbėta, kad įvairių įvykių, garsinusių šią vietą, būta ir pasaulinio karo metais. Paskerstą kiaulę čion atvežęs net pats generalinis sekretorius, o pačiame gyvavimo zenite užeigą aplankiusi baba Vanga ir išpranašavusi bistro ilgesnį gyvavimą nei Cheopso piramidėms. Tai vienintelis restoranas šalyje, pretendavęs į Šnobelio taikos premiją kaip tautas vienijanti bendrija."
Neseniai studijas baigęs vaikinas bando ištrūkti iš dievotos vaikystės, tėvų globos, numalšinti pilko studentiško gyvenimėlio šleikštulį ir galop pradėti iš tiesų gyventi. Pirmai progai pasitaikius jis stačia galva neria į tikrą pragaro virtuvę: įsidarbina mėsos ir kremzlių nuo kaulo gremžėju „Šaltienos bistro". Čia bus priverstas „išmokti gyvenimo" ir suprasti, kad pakilti iki vyriausiojo virėjo, kuriam leistų pasiūlyti savo receptą, gali būti ne taip jau ir paprasta.
Neseniai studijas baigęs vaikinas bando ištrūkti iš dievotos vaikystės, tėvų globos, numalšinti pilko studentiško gyvenimėlio šleikštulį ir galop pradėti iš tiesų gyventi. Pirmai progai pasitaikius jis stačia galva neria į tikrą pragaro virtuvę: įsidarbina mėsos ir kremzlių nuo kaulo gremžėju „Šaltienos bistro". Čia bus priverstas „išmokti gyvenimo" ir suprasti, kad pakilti iki vyriausiojo virėjo, kuriam leistų pasiūlyti savo receptą, gali būti ne taip jau ir paprasta.
- GenresFiction
216 pages, Paperback
First published June 2, 2021
14 people are currently reading
321 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 61 reviews
September 19, 2022
TL;DR: DAVATKOS NUOMONĖ - NE MANO SKONIO
(lol)
Man atrodo, kad šitos knygos laikas arba jau praėjo, arba dar neatėjo, nes kai 2022 m. knygų mugėj ją skelbė kūrybiškiausia LLTI dvyliktuko metų knyga, jau kelios dienos vyko karas, ir knyga, kur kalbama apie mėsas, suzombėjusius žmones, vienas kito ėdimą kaip mėsos, vienas kito stingdymą kaip šaltienos ir pasakotoją, sustingusį (o tiksliau tariant, nesustingusį) kaip šaltiena, tokį visą drebutišką ir nuolat akcentuojantį visus skysčius (pvz kaip jis vis myžteli į kelnes, nes taip patogiau), atrodė jau ne tas žodis kad nejuokinga. Ir vis dar neatrodo. Gal, skaitant ją per pandemiją ir karantiną, buvo kitaip. Gal tai ir buvo jos pikas, kaip kai kuriems debiutams pavyksta pagaut kokį nors vaibą. Šiandien nei iš jos juoktis, nei stebėti liaudacijų už kūrybiškumą ir humorą, nebeišeina taip lengvai. Gal čia ir ne knygos problema. (gal..)
Man be galo patiko pusė knygos, kurią sudaro visas worldbuilding ir character building:
1. Nevykėlis pasakotojas, ką tik baigęs Vilniuj (VU? ex-VPU?) istoriją, neturintis jokių darbo (ir apskritai gyvenimo) perspektyvų ir išvis toks nieko nesuprantantis apie pasaulį, įsidarbina nekvalifikuotu darbininku labai populiarioj knaipėj "Šaltienos bistro".
2. Antraplaniai personažai: šimtas skirtingų šaltienos pareigybių - svogūnų lupėjai, mėsos nuo kaulo gremžėjai, dėžių pernešiotojai etc etc etc. Antram aukšte dirba aukštesnio levelio specialistai - kurie jau gamina pačią šaltieną, dėlioja į bliūdelius, nešioja klientams... Ir, aišku, pati šaltiena įvairiausiais pavadinimais ir receptais.
Ypač keista, bet savitai - šaržuotai - įdomu, kad tas pasakotojas neturi JOKIO ką tik įgyto išsilavinimo bruožų, atrodo kaip memas - jei ir užsimena apie kokį mūšį, tai tik faktų lygmeniu, o šiaip net nelabai aišku, ką šitam personažui duoda tos istorijos studijos. Tiesiog kad būtų juokinga, jog žmogus su aukštuoju gremžia mėsą nuo kaulo?
Va čia prasideda viskas, kas knygoje man nepatiko, kitaip tariant, visa antra jos pusė. Kai pasaulis ir personažai sukurti - laikas imtis veiksmo, ir galbūt tolesnis to paties pasaulio kūrimas, mikroveiksmai (kokie lankytojai ateina į tą bistro? kokia yra skirtingų šaltienos "patiekalų" istorija? ir pan) būtų buvę įdomiau (mano SKONIUI) (aš vegetarė) (matėt, kiek ilgai nepasisakiau?) (nes ne veganė) (lol) (mokiausi bajerių iš "Šaltienos bistro"). Bet vietoj to pasirenkamas kitas kelias, kuriuo nuėjo ir Povilaitės debiutinis romanas, - prie veiksmo, iš pradžių dar realistiško (tiek pas Povilaitę, tiek pas Dumbrytę - tam tikra prasme korporacinis kapitalizmas, tik šaltienoj toks labai mikro), bet paskui nueinančio mistine linkme, o dar paprasčiau tariant - kur korporacijos / verslai, ten tikrai velnias kapitalą kraunasi. Mistiniai posūkiai į velnių pasaulius - galbūt Remygos padiktuota mada, galbūt ir šiaip antikapitalistinis sentimentas. Tą suprantame ir priimame, bet vis dėlto abiejose debiutinėse knygose tai silpnas, per lengvas ėjimas, tikrai nepasakyčiau kad baisiai kūrybiškas.
Vis dėlto ne velniai mane labiausiai čia nervino, o knygos betiksliškumas. Jei rašai parodiją, satyrą, pajuoką - paprastai turi objektą, iš kurio juokiesi. Iš ko juokiamasi "Šaltienos bistro"? Kad baigus istoriją sunku dirbt pagal specialybę? Kad universtitetinės studijos yra overrated? Tas tai tiesa, bet ar juokinga? Juoba kad tas studentas, labai abejoju, ar tikrai studino istoriją, nes nė metams nuo univero nepraėjus mieste užeina į kavinę ir ten patiria tokių mistikų:
Atskirai betiksliška ir dėl to nemalonu buvo visas žmonių mėsiškumas: ir liulantis / nuolat apsimyžęs, apsivėmęs, prisigėręs ir kitaip šaltieniškas pasakotojas, mistinėje linijoje tampantis Mėsiju (lol), ir SPOILER SPOILER spontaniškos jo vestuvės su "Bistro" direktoriaus giminaite, kuri vestuvių naktį tampa kiaule, bet tai nesutrukdo pasakotojui užsinorėti vėl su ja pasimylėti. Paskui jis ir jo viršininkas kiaulę paskerdžia ir iš jos verda šaltieną. Kodėl? Ar čia yra bajerio dalis? Ar nevykėliui pasakotojui "gerai viskas, kas juda"? O gal čia "American Pie" stiliaus juokas (spoiler: veikėjas pasidaro skylę iškeptam pyrage, padročina jį, paskui visi turbūt valgo). Su tuo palyginus, Melniko Maša atrodo subtilumo ir reikšmių piramidės aukštesnė pakopa. O dar kitaip tariant, vienos literatūros turi Under the Skin, o kitos - šaltieną.
"Šaltienos" reikšmių piramidės viršūnėje man atsiduria mistinė rasė golodai, kurie jau nuo seno gyvena Vilniuje, yra labai paslaptingi, "Šaltienos bistro" užima tik aukščiausias pareigas, ir direktoriaus (pagrindinio golodo) giminaitė, su kuria susituokia pasakotojas, - taip pat golodė. Vardu Šachla, virstanti kiaule. Čia visur fikcija, taigi atitikmenų tikrovėj neieškom ir antisemitinių juokelių apie tai, kaip žydai negali valgyt kiaulienos, nes patys yra kiaulės, neprisimenam, čia juk fikcija, humoras, o ta kiauliena yra grynai sutapimas...... Galbūt..
Galbūt čia viskas juokais ir aš jų nesupratau (tas tai ne galbūt). Bet man nuo pusės knygos tie juokai pradėjo darytis lėkšti, o knygos finale - orlauskiški. O tokios asociacijos labai nekaip veikia. Ne tik per karą, bet tiesiog - padorumo ir estetikos ribose.
(taip, aš žinau Bachtino karnavalo ir antro galo reikšmių interpretaciją kaip kvietimą sunaikinti senąjį pasaulį, kad atgimtų naujas, ir esu tikra, kad ši knyga bachtiniška ir karnavališka, gal net boschiška) (bet aš vegetarė ir man gaila paršiuko) (tikiuosi, kad šitoks pasaulis vis dėlto greitai susinaikins) (taip, karo kontekste irgi)
Onelineriai:
"Nenorėjau, kad motinai tektų liūdėti dėl to, kad nepasidarė aborto. Tad ne kažin kiek ryžtingai, bet vis tiek pasukau namo ieškotis darbo. Pakeliui bemintijant, mano nuotaika mainėsi kaip paauglio gaktos plaukai." (p. 16)
"Niekas nežino, kokios kovos verda šių darbuotojų krūtinėse, kiek gėdos telpa jų akyse, kiek baimės ir siaubo jų gyvenime. Prieš mėnesį į juos žiūrėjau kaip į šiukšles. Šiandien man jie kariai, o aš su jais kartu apkasuose." (p. 47)
"- Traukis, traukis, tu žudikas, kažkoks pabaisa. Tu priešas! - Tokie nuolat kartojami Šachlos žodžiai mane privertė susimąstyti, ar tik ji nebus šiek tiek protiškai atsilikusi. Tačiau meilė akla." (p. 123)
"Tik po kurio laiko sužinosiu, kad ji, sakydama "gerai, palik", visai ne tai turėjusi omenyje. Pasirodo, mūsuose esama "pasyvios agresijos": kai moteris tau sako viena, o galvoja priešingai." (p. 158)
"Kiek pakalenęs dantimis, netrukus mėgavausi jaukia šiluma, o mano anusą gaubiančius žandus šildė odinė sėdynė." (p. 170)
"Susivokiau, kiek manyje mažai vyriškumo: kai tik reikia papjaut savo žmoną, žiūrėk, ir ranka sudreba." (p. 178)
Gal čia tiesiog juokiamasi labai paprastai, be didelių pretenzijų, iš šlykštaus vyro tipažo? Bet ar juokinga???
Man atrodo, kad šitos knygos laikas arba jau praėjo, arba dar neatėjo, nes kai 2022 m. knygų mugėj ją skelbė kūrybiškiausia LLTI dvyliktuko metų knyga, jau kelios dienos vyko karas, ir knyga, kur kalbama apie mėsas, suzombėjusius žmones, vienas kito ėdimą kaip mėsos, vienas kito stingdymą kaip šaltienos ir pasakotoją, sustingusį (o tiksliau tariant, nesustingusį) kaip šaltiena, tokį visą drebutišką ir nuolat akcentuojantį visus skysčius (pvz kaip jis vis myžteli į kelnes, nes taip patogiau), atrodė jau ne tas žodis kad nejuokinga. Ir vis dar neatrodo. Gal, skaitant ją per pandemiją ir karantiną, buvo kitaip. Gal tai ir buvo jos pikas, kaip kai kuriems debiutams pavyksta pagaut kokį nors vaibą. Šiandien nei iš jos juoktis, nei stebėti liaudacijų už kūrybiškumą ir humorą, nebeišeina taip lengvai. Gal čia ir ne knygos problema. (gal..)
Man be galo patiko pusė knygos, kurią sudaro visas worldbuilding ir character building:
1. Nevykėlis pasakotojas, ką tik baigęs Vilniuj (VU? ex-VPU?) istoriją, neturintis jokių darbo (ir apskritai gyvenimo) perspektyvų ir išvis toks nieko nesuprantantis apie pasaulį, įsidarbina nekvalifikuotu darbininku labai populiarioj knaipėj "Šaltienos bistro".
2. Antraplaniai personažai: šimtas skirtingų šaltienos pareigybių - svogūnų lupėjai, mėsos nuo kaulo gremžėjai, dėžių pernešiotojai etc etc etc. Antram aukšte dirba aukštesnio levelio specialistai - kurie jau gamina pačią šaltieną, dėlioja į bliūdelius, nešioja klientams... Ir, aišku, pati šaltiena įvairiausiais pavadinimais ir receptais.
Ypač keista, bet savitai - šaržuotai - įdomu, kad tas pasakotojas neturi JOKIO ką tik įgyto išsilavinimo bruožų, atrodo kaip memas - jei ir užsimena apie kokį mūšį, tai tik faktų lygmeniu, o šiaip net nelabai aišku, ką šitam personažui duoda tos istorijos studijos. Tiesiog kad būtų juokinga, jog žmogus su aukštuoju gremžia mėsą nuo kaulo?
Va čia prasideda viskas, kas knygoje man nepatiko, kitaip tariant, visa antra jos pusė. Kai pasaulis ir personažai sukurti - laikas imtis veiksmo, ir galbūt tolesnis to paties pasaulio kūrimas, mikroveiksmai (kokie lankytojai ateina į tą bistro? kokia yra skirtingų šaltienos "patiekalų" istorija? ir pan) būtų buvę įdomiau (mano SKONIUI) (aš vegetarė) (matėt, kiek ilgai nepasisakiau?) (nes ne veganė) (lol) (mokiausi bajerių iš "Šaltienos bistro"). Bet vietoj to pasirenkamas kitas kelias, kuriuo nuėjo ir Povilaitės debiutinis romanas, - prie veiksmo, iš pradžių dar realistiško (tiek pas Povilaitę, tiek pas Dumbrytę - tam tikra prasme korporacinis kapitalizmas, tik šaltienoj toks labai mikro), bet paskui nueinančio mistine linkme, o dar paprasčiau tariant - kur korporacijos / verslai, ten tikrai velnias kapitalą kraunasi. Mistiniai posūkiai į velnių pasaulius - galbūt Remygos padiktuota mada, galbūt ir šiaip antikapitalistinis sentimentas. Tą suprantame ir priimame, bet vis dėlto abiejose debiutinėse knygose tai silpnas, per lengvas ėjimas, tikrai nepasakyčiau kad baisiai kūrybiškas.
Vis dėlto ne velniai mane labiausiai čia nervino, o knygos betiksliškumas. Jei rašai parodiją, satyrą, pajuoką - paprastai turi objektą, iš kurio juokiesi. Iš ko juokiamasi "Šaltienos bistro"? Kad baigus istoriją sunku dirbt pagal specialybę? Kad universtitetinės studijos yra overrated? Tas tai tiesa, bet ar juokinga? Juoba kad tas studentas, labai abejoju, ar tikrai studino istoriją, nes nė metams nuo univero nepraėjus mieste užeina į kavinę ir ten patiria tokių mistikų:
- Man kavos, prašyčiau.Kur tas vaikinas studijavo istoriją, neaišku, bet tikrai ne VU, kur "pas istorikus" nuo pat žilos senovės gausi ir kapučino / su pienu, ir latės (vakarais, antram aukšte, seni geri laikai..). Ar mes čia turėtume juoktis iš to, kad nebaisiai protingas ir asocialokas žmogus, nieko nepasiekęs univere, nueina "pas savus" - juodadarbius kiaulių ir kiaulienos aptarnautojus? O gal davai nesijuokim? O dar kitaip tariant, nesidžiaukim tuo, kad "ten tokiam ir vieta"? (sorry, SPOILER SPOILER romano pabaigoj jis tampa IT'yšniku, tai turbūt knyga vis dėlto nesijuokia iš to, kad jis durnas... turbūt..)
- Kokios? - ji buvo abejinga.
- O kokios turit?
- Va, ant sienos užrašyta, kokios tik norit, - o ten itališkai pripilta įmantriausių, man visai nepažįstamų žodžių. [...]
- Kaputino, - pasakiau su numanomai itališku akcentu [...]. (p. 183)
Atskirai betiksliška ir dėl to nemalonu buvo visas žmonių mėsiškumas: ir liulantis / nuolat apsimyžęs, apsivėmęs, prisigėręs ir kitaip šaltieniškas pasakotojas, mistinėje linijoje tampantis Mėsiju (lol), ir SPOILER SPOILER spontaniškos jo vestuvės su "Bistro" direktoriaus giminaite, kuri vestuvių naktį tampa kiaule, bet tai nesutrukdo pasakotojui užsinorėti vėl su ja pasimylėti. Paskui jis ir jo viršininkas kiaulę paskerdžia ir iš jos verda šaltieną. Kodėl? Ar čia yra bajerio dalis? Ar nevykėliui pasakotojui "gerai viskas, kas juda"? O gal čia "American Pie" stiliaus juokas (spoiler: veikėjas pasidaro skylę iškeptam pyrage, padročina jį, paskui visi turbūt valgo). Su tuo palyginus, Melniko Maša atrodo subtilumo ir reikšmių piramidės aukštesnė pakopa. O dar kitaip tariant, vienos literatūros turi Under the Skin, o kitos - šaltieną.
"Šaltienos" reikšmių piramidės viršūnėje man atsiduria mistinė rasė golodai, kurie jau nuo seno gyvena Vilniuje, yra labai paslaptingi, "Šaltienos bistro" užima tik aukščiausias pareigas, ir direktoriaus (pagrindinio golodo) giminaitė, su kuria susituokia pasakotojas, - taip pat golodė. Vardu Šachla, virstanti kiaule. Čia visur fikcija, taigi atitikmenų tikrovėj neieškom ir antisemitinių juokelių apie tai, kaip žydai negali valgyt kiaulienos, nes patys yra kiaulės, neprisimenam, čia juk fikcija, humoras, o ta kiauliena yra grynai sutapimas...... Galbūt..
Galbūt čia viskas juokais ir aš jų nesupratau (tas tai ne galbūt). Bet man nuo pusės knygos tie juokai pradėjo darytis lėkšti, o knygos finale - orlauskiški. O tokios asociacijos labai nekaip veikia. Ne tik per karą, bet tiesiog - padorumo ir estetikos ribose.
(taip, aš žinau Bachtino karnavalo ir antro galo reikšmių interpretaciją kaip kvietimą sunaikinti senąjį pasaulį, kad atgimtų naujas, ir esu tikra, kad ši knyga bachtiniška ir karnavališka, gal net boschiška) (bet aš vegetarė ir man gaila paršiuko) (tikiuosi, kad šitoks pasaulis vis dėlto greitai susinaikins) (taip, karo kontekste irgi)
Onelineriai:
"Nenorėjau, kad motinai tektų liūdėti dėl to, kad nepasidarė aborto. Tad ne kažin kiek ryžtingai, bet vis tiek pasukau namo ieškotis darbo. Pakeliui bemintijant, mano nuotaika mainėsi kaip paauglio gaktos plaukai." (p. 16)
"Niekas nežino, kokios kovos verda šių darbuotojų krūtinėse, kiek gėdos telpa jų akyse, kiek baimės ir siaubo jų gyvenime. Prieš mėnesį į juos žiūrėjau kaip į šiukšles. Šiandien man jie kariai, o aš su jais kartu apkasuose." (p. 47)
"- Traukis, traukis, tu žudikas, kažkoks pabaisa. Tu priešas! - Tokie nuolat kartojami Šachlos žodžiai mane privertė susimąstyti, ar tik ji nebus šiek tiek protiškai atsilikusi. Tačiau meilė akla." (p. 123)
"Tik po kurio laiko sužinosiu, kad ji, sakydama "gerai, palik", visai ne tai turėjusi omenyje. Pasirodo, mūsuose esama "pasyvios agresijos": kai moteris tau sako viena, o galvoja priešingai." (p. 158)
"Kiek pakalenęs dantimis, netrukus mėgavausi jaukia šiluma, o mano anusą gaubiančius žandus šildė odinė sėdynė." (p. 170)
"Susivokiau, kiek manyje mažai vyriškumo: kai tik reikia papjaut savo žmoną, žiūrėk, ir ranka sudreba." (p. 178)
Gal čia tiesiog juokiamasi labai paprastai, be didelių pretenzijų, iš šlykštaus vyro tipažo? Bet ar juokinga???
September 5, 2022
3.5*
Suapvalinau link 4* avansu. Patiko puikiai sukurta atmosfera. Man net toks page-turner buvo ši fantasmagorija, jau taip man smalsu buvo - pavyks tam "nevykeliui" sustingdinti tą šaltieną, ar nepavyks. O štai pabaiga...mmmm...neįspūdinga.
Kaip ten bebūtų - įdomus debiutas.
Suapvalinau link 4* avansu. Patiko puikiai sukurta atmosfera. Man net toks page-turner buvo ši fantasmagorija, jau taip man smalsu buvo - pavyks tam "nevykeliui" sustingdinti tą šaltieną, ar nepavyks. O štai pabaiga...mmmm...neįspūdinga.
Kaip ten bebūtų - įdomus debiutas.
May 9, 2024
Eeeeem, ką aš čia ką tik perskaičiau? :)))
Ok, bullshit'inimo lygis akivaizdžiai aukštumoje, docento laipsnis - ne mažiau. Kitas momentas būtų, "o nafig?" Taip, I get it, čia turėjo būti šaržas, satyra, groteskas, kažkas tokio. Bet tiesiog per daug to. Želatinos į šaltieną, jei tik žiupsnelį, gal ir nieko blogo būtų, bet kai suberi ten visą paką - tai jau nebe šaltiena ir gaunasi, o bullshit'as.
Tai ir su šita knyga taip. Nemeluosiu, buvo momentais ir juokinga, ir gerų momentų, ir satyros kažkiek neblogos pasiryškino. Bet pagrinde buvo toks cringe momentas, panašiai turbūt būtų jei įlįstum į paauglio telefoną ir pamatytum, kokius šūdus jis su savo bff rašinėjasi. Jiems faina? Paliubomu. Ar tau tą skaitant faina? Odds on, kad tiesiog toks visiškas cringe at best. Tai vat čia su knyga tas pats. objektyviai vertinant manau 5/10 išspausčiau. Bet 3* GR formate yra "liked it", tai čia jau, blekdžeko terminais šnekant, būtų "bust". Tad 2* bus pats tas.
Ok, bullshit'inimo lygis akivaizdžiai aukštumoje, docento laipsnis - ne mažiau. Kitas momentas būtų, "o nafig?" Taip, I get it, čia turėjo būti šaržas, satyra, groteskas, kažkas tokio. Bet tiesiog per daug to. Želatinos į šaltieną, jei tik žiupsnelį, gal ir nieko blogo būtų, bet kai suberi ten visą paką - tai jau nebe šaltiena ir gaunasi, o bullshit'as.
Tai ir su šita knyga taip. Nemeluosiu, buvo momentais ir juokinga, ir gerų momentų, ir satyros kažkiek neblogos pasiryškino. Bet pagrinde buvo toks cringe momentas, panašiai turbūt būtų jei įlįstum į paauglio telefoną ir pamatytum, kokius šūdus jis su savo bff rašinėjasi. Jiems faina? Paliubomu. Ar tau tą skaitant faina? Odds on, kad tiesiog toks visiškas cringe at best. Tai vat čia su knyga tas pats. objektyviai vertinant manau 5/10 išspausčiau. Bet 3* GR formate yra "liked it", tai čia jau, blekdžeko terminais šnekant, būtų "bust". Tad 2* bus pats tas.
April 24, 2022
3,5 pirmas trečdalis žiauriai patiko, nes autorė kuria labai stiprią, tamsią tamsią, šiurpią, groteskišką atmosferą. humoro jausmo irgi nepagailėta, vietomis kikenau ir spiegiau balsu, norėjosi pacituoti kitiems. žiauriai geri šlykštūs aprašymai ir apskritai įdomu, lengva skaityti. ties viduriu, kai prasideda didieji nuotykiai, mano susidomėjimas sumenko, asmeniškai norėjau, kad viskas pasuktų labiau kafkiška linkme, man visai nereikėjo DIDELIŲ įvykių (panašiai jaučiausi skaitydama "žmogų, kuris mokėjo gyvačių kalbą"), tai istorijos išrišimas šiek tiek nuvylė, bet lauksiu kitų dumbrytės knygų, jaučiu, kad ši įsimins ILGAM. :)
June 15, 2021
Gal yra ir girdėtų, matytų ir čiupinėtų dalykų.
Galbūt kai kur ir bardakas paerzina (man tos gedulingos vestuvės šaltieną galvoj užvirė :)), bet šiaip geras debiutas kreivo pasaulio gyventojams. Ir karjeristams, kas be ko :)
Nusiteikit siurrealizmui, ironijai, groteskui ir kad nuotakos gali būti su šnipais.
Galbūt kai kur ir bardakas paerzina (man tos gedulingos vestuvės šaltieną galvoj užvirė :)), bet šiaip geras debiutas kreivo pasaulio gyventojams. Ir karjeristams, kas be ko :)
Nusiteikit siurrealizmui, ironijai, groteskui ir kad nuotakos gali būti su šnipais.
February 19, 2025
2.5/5
Pradėkim nuo to, kad už šaltieną man nieko šlykščiau nėra. Kvapas ir vaizdas taip purto, kad net per šventes vietą renkuosi pagal tai, kaip strategiškai toli yra šaltiena padėta. Todėl knygą atidėliojau vien dėl to, kad išgirdusi kitų skaitytojų komentarus apie šlykštumą, aiškiai supratau, kad aš ta tikslinė auditorija, kuriai bus labai, labai šlykštu. Ir buvo. Buvo iki žiaugčiojimo. Bet jei jum skanu, tikriausiai nebus tokios reakcijos, o mane vien mintis (pirma parašiau „mirtis“, kas irgi tinka) purto :D. Dėl knygos – įtraukė greitai, atmosferiškai nuteikė iškart, bet po maždaug trijų valandų (iš septynių) klausymo, negalėjau nedejuot – gerai, gi supratau. Tai ką? Metafora aiški, idėja aiški, autorė žodį valdo puikiai, kūrybiškumo daug, bet... supratau gi jau. Gal net jau čiut ir pavargau.
Negalėjau atsikratyti minties, kad knygą sutrumpinus per pusę, ji mano akyse būtų verta aukščiausio įvertinimo. O dabar, kaip tie žmonės, kurie dirba bjaurų darbą, kurį pasirinko iš bėdos, jaučiausi atbukusi. Gal tokia ir esmė – priverst skaitytoją jaustis kaip labai labai lievam darbe? Kai prasidėjo antroji kūrinio dalis, autorė visai mane pametė – jo, kartais susijuokdavau, jos humoro jausmas man labai prie širdies, bet šoko efekto nebebuvo. Niekas nebenustebino – nei pranašystė, nei vestuvės. Ir nors tikriausiai nėra kitos tokios knygos Lietuvoje, todėl verta ją perskaityti vien dėl to, pati istorija, deja, prailgo. Ai, o įgarsinimas tiko ir įtiko.
Pradėkim nuo to, kad už šaltieną man nieko šlykščiau nėra. Kvapas ir vaizdas taip purto, kad net per šventes vietą renkuosi pagal tai, kaip strategiškai toli yra šaltiena padėta. Todėl knygą atidėliojau vien dėl to, kad išgirdusi kitų skaitytojų komentarus apie šlykštumą, aiškiai supratau, kad aš ta tikslinė auditorija, kuriai bus labai, labai šlykštu. Ir buvo. Buvo iki žiaugčiojimo. Bet jei jum skanu, tikriausiai nebus tokios reakcijos, o mane vien mintis (pirma parašiau „mirtis“, kas irgi tinka) purto :D. Dėl knygos – įtraukė greitai, atmosferiškai nuteikė iškart, bet po maždaug trijų valandų (iš septynių) klausymo, negalėjau nedejuot – gerai, gi supratau. Tai ką? Metafora aiški, idėja aiški, autorė žodį valdo puikiai, kūrybiškumo daug, bet... supratau gi jau. Gal net jau čiut ir pavargau.
Negalėjau atsikratyti minties, kad knygą sutrumpinus per pusę, ji mano akyse būtų verta aukščiausio įvertinimo. O dabar, kaip tie žmonės, kurie dirba bjaurų darbą, kurį pasirinko iš bėdos, jaučiausi atbukusi. Gal tokia ir esmė – priverst skaitytoją jaustis kaip labai labai lievam darbe? Kai prasidėjo antroji kūrinio dalis, autorė visai mane pametė – jo, kartais susijuokdavau, jos humoro jausmas man labai prie širdies, bet šoko efekto nebebuvo. Niekas nebenustebino – nei pranašystė, nei vestuvės. Ir nors tikriausiai nėra kitos tokios knygos Lietuvoje, todėl verta ją perskaityti vien dėl to, pati istorija, deja, prailgo. Ai, o įgarsinimas tiko ir įtiko.
Read
June 10, 2022Arbatos, aišku, nepalikom, nes patys tokios neįperkam. (p. 15)
Knyga atrodo parašyta vienu įkvėpimu. Vientisa, nuo pradžios iki pabaigos tokia pat šlykšti. Ne be reikalo šaltienos bistro.
Man koją pakišo neaiškus, tarytum iš to polėkio iki galo nepermąstytas pasakotojas. Visą knygą jis be perstojo menkina save, ir daro tai su tokiais pavyzdžiais, kad imi galvoti - o iš kur tuomet ta refleksija? Iš kur tas savikritiškumas? Jei nieko nesugebi, tik prisigerti ir apsimyžti, jei esi visomis prasmėmis beviltiškas ir bukas, vargu, ar gali taip detaliai išanalizuoti savo bejėgystę.
Juo labiau, vargu, ar gali ją perteikti žaismingais palyginimais, kurių čia yra netgi per daug. Atrodytų, gal tuomet tai tik pernelyg arši savikritika? Bet knyga ne kartą patikina - pasakotojas išties nėra protingas. Kiek tik įmanoma apsigauti ir susimauti, tiek jis apsigauna ir susimauna.
Pradžioje rašau sakinį, kurį pasibraukiau patį pirmą ir kuris man atrodo labai simptomiškas problemai, kurią apibūdinu. Nepaliekam arbatos, nes neturim pinigų, ok, viskas puiku. Bet. Visų pirma, jei esi tas, kuris "aišku" nepaliks arbatos, tai tu to greičiausiai nereflektuoji ir nerašai į knygą. Nes jei kažkas tau akivaizdu, neskiri tam kritinės minties. Ir atvirkščiai, jei skiri, tuomet tai nebėra savaime suprantama. Antra, net jei įvertinti arbatos nepalikimą kaip blogą elgesį, nejaugi tu apmąstai veiksmą tiek, kad sugalvotum pokštą, kur žodis "arbata" įgauna dviprasmybę?
Jei sakinys skambėtų "Arbatos, deja, nepalikom, nes patys tokios neįperkam", viskas būtų kur kas logiškiau - veikėjas neturi pinigų, negali palikti arbatos, dėl to gailisi, bet lieka tik pajuokauti. Tuo tarpu "aišku" nenurodo į jokią savigailą, priešingai, tai natūralu ir normalu. Bet jei taip, tampa nebelogiška skirti šiam momentui dėmesį. Analogiškų momentų knygoje daugybė, jau 15 puslapyje tokią dviprasmišką laikyseną jaučiau labai stipriai.
Veikėjas lieka man visiškai neaiškioje pozicijoje. Jo humoro negalėčiau apibūdinti kaip saviironijos. Dažniau tai - tiesiog per gudrūs, per daug jo lūpoms atidirbti pokštai. Aš netikiu, kad jo galvoje taip sukasi krumpliaračiai. O jeigu sukasi, imu nebetikėti daugybe pasakojimo įvykių.
Knyga atrodo parašyta vienu įkvėpimu. Vientisa, nuo pradžios iki pabaigos tokia pat šlykšti. Ne be reikalo šaltienos bistro.
Man koją pakišo neaiškus, tarytum iš to polėkio iki galo nepermąstytas pasakotojas. Visą knygą jis be perstojo menkina save, ir daro tai su tokiais pavyzdžiais, kad imi galvoti - o iš kur tuomet ta refleksija? Iš kur tas savikritiškumas? Jei nieko nesugebi, tik prisigerti ir apsimyžti, jei esi visomis prasmėmis beviltiškas ir bukas, vargu, ar gali taip detaliai išanalizuoti savo bejėgystę.
Juo labiau, vargu, ar gali ją perteikti žaismingais palyginimais, kurių čia yra netgi per daug. Atrodytų, gal tuomet tai tik pernelyg arši savikritika? Bet knyga ne kartą patikina - pasakotojas išties nėra protingas. Kiek tik įmanoma apsigauti ir susimauti, tiek jis apsigauna ir susimauna.
Pradžioje rašau sakinį, kurį pasibraukiau patį pirmą ir kuris man atrodo labai simptomiškas problemai, kurią apibūdinu. Nepaliekam arbatos, nes neturim pinigų, ok, viskas puiku. Bet. Visų pirma, jei esi tas, kuris "aišku" nepaliks arbatos, tai tu to greičiausiai nereflektuoji ir nerašai į knygą. Nes jei kažkas tau akivaizdu, neskiri tam kritinės minties. Ir atvirkščiai, jei skiri, tuomet tai nebėra savaime suprantama. Antra, net jei įvertinti arbatos nepalikimą kaip blogą elgesį, nejaugi tu apmąstai veiksmą tiek, kad sugalvotum pokštą, kur žodis "arbata" įgauna dviprasmybę?
Jei sakinys skambėtų "Arbatos, deja, nepalikom, nes patys tokios neįperkam", viskas būtų kur kas logiškiau - veikėjas neturi pinigų, negali palikti arbatos, dėl to gailisi, bet lieka tik pajuokauti. Tuo tarpu "aišku" nenurodo į jokią savigailą, priešingai, tai natūralu ir normalu. Bet jei taip, tampa nebelogiška skirti šiam momentui dėmesį. Analogiškų momentų knygoje daugybė, jau 15 puslapyje tokią dviprasmišką laikyseną jaučiau labai stipriai.
Veikėjas lieka man visiškai neaiškioje pozicijoje. Jo humoro negalėčiau apibūdinti kaip saviironijos. Dažniau tai - tiesiog per gudrūs, per daug jo lūpoms atidirbti pokštai. Aš netikiu, kad jo galvoje taip sukasi krumpliaračiai. O jeigu sukasi, imu nebetikėti daugybe pasakojimo įvykių.
May 1, 2022
Turiu pripažinti, kad lietuvių rašytos literatūros vengiu kaip baisiausio maro, na, ar bent šlapimtakių infekcijos. Greičiausiai, dėl to kalti buki, stereotipiniai įsitikinimai, kad po mokykloje skaityto „Dievų Miško“ ir kuniginio smut „Altorių šešėly“ nieko geriau lietuviams parašyt jau nebeįmanoma. Taip mąsčiau iki tol, kol į rankas paėmiau Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ 🐷.
Nuo pat pirmųjų knygos puslapių pamilau pagrindinį veikėją – tą netikusį slunkių, lūzerių CEO, šviežiai diplomuotą istoriką be ambicijų. Kai šis įsidarbino „Šaltienos bistro“, nuoširdžiai jam linkėjau išpildyti tą savo svajonę ir užmaišyt geriausią kada nors žmonijos ragautą šaltieną su faršu. Net gėda pripažinti, bet aš, kaip kokia įkaušusi krepšinio aistruolė, iki paskutinių knygos puslapių vis tikėjausi ir laukiau to išsvajoto faršinės šaltienos triumfo... 🙌🏼😎
Knygą „Šaltienos bistro“ aš iš karto įsimylėjau ir tapau autorės Ievos Dumbrytės talento gerbėja (ir, neslėpsiu, pavydėtoja). Kaip nerealiai Ieva raito sakinius! 😍👍O jau tie vaizdingi aprašymai, pilni įžvalgumo ir humoro, kurio eilutės vis sukosi mano galvoje net knygai pasibaigus. Jau seniai kada taip skaudėjo žandus skaitant knygą, apturėjau tikrą skruostų mankštą ir pasikėliau poplintusinius pozityvo rodiklius, už ką esu dėkinga autorei. Ieva – lietuviškos literatūros ikona, legenda, momentas ir absoliuti šaltienos #girlboss. Su nekantrumu laukiu naujų jos kūrinių ateityje!
Jeigu jums nebaisus meistriškai dozuotas groteskas, lengva ironija, o pamatę šaltienos šliosą pas babytę šaldytuve sugebate neapsivemti – ši knyga skirta jums ir jūs privalote ją perskaityti 🤗.
PS: aš, kaip „Havajų“ picos gerbėja, niekaip iš galvos negaliu išmest knygoje aprašytos „Havajų“ šaltienos. Tai buvo vienintelis literatūrinis nusikaltimas, kurio autorei neatleisiu 😭.
Nuo pat pirmųjų knygos puslapių pamilau pagrindinį veikėją – tą netikusį slunkių, lūzerių CEO, šviežiai diplomuotą istoriką be ambicijų. Kai šis įsidarbino „Šaltienos bistro“, nuoširdžiai jam linkėjau išpildyti tą savo svajonę ir užmaišyt geriausią kada nors žmonijos ragautą šaltieną su faršu. Net gėda pripažinti, bet aš, kaip kokia įkaušusi krepšinio aistruolė, iki paskutinių knygos puslapių vis tikėjausi ir laukiau to išsvajoto faršinės šaltienos triumfo... 🙌🏼😎
Knygą „Šaltienos bistro“ aš iš karto įsimylėjau ir tapau autorės Ievos Dumbrytės talento gerbėja (ir, neslėpsiu, pavydėtoja). Kaip nerealiai Ieva raito sakinius! 😍👍O jau tie vaizdingi aprašymai, pilni įžvalgumo ir humoro, kurio eilutės vis sukosi mano galvoje net knygai pasibaigus. Jau seniai kada taip skaudėjo žandus skaitant knygą, apturėjau tikrą skruostų mankštą ir pasikėliau poplintusinius pozityvo rodiklius, už ką esu dėkinga autorei. Ieva – lietuviškos literatūros ikona, legenda, momentas ir absoliuti šaltienos #girlboss. Su nekantrumu laukiu naujų jos kūrinių ateityje!
Jeigu jums nebaisus meistriškai dozuotas groteskas, lengva ironija, o pamatę šaltienos šliosą pas babytę šaldytuve sugebate neapsivemti – ši knyga skirta jums ir jūs privalote ją perskaityti 🤗.
PS: aš, kaip „Havajų“ picos gerbėja, niekaip iš galvos negaliu išmest knygoje aprašytos „Havajų“ šaltienos. Tai buvo vienintelis literatūrinis nusikaltimas, kurio autorei neatleisiu 😭.
March 14, 2025
Netikėtai atrasta nauja mėgstamiausia lietuvių rašytoja. Turiu pripažinti, jog ėmiau šią knygą, nes patiko viršelis. Nėriau nieko nežinodama ir nuo pat pirmų puslapių buvau visiškai įtraukta rašymo stiliumi: "Žmogus esi kiekvieną sekundę, bet kaip tas sekundes nugyventi žmogiškai, niekas nepaaiškino."
Tai istorija apie katik baigusį istorijos studijas vaikiną, kuris nežino nei ką toliau darytu, nei ko išvis nori. Ir nors pasakojime yra gana daug hiperbolizacijos ar tam tikrų įvykių paaštrinimų, bet net iki skausmo išgyvenau taip pažįstamas situacijas, kuomet dar neturint diplomo, bandai gauti patirties ir užsidirbti bent truputi pinigų darbuose, kur priima tiesiog iš gatvės einantį žmogų. Ir ta darbo patirtis, kur tokios niekur kitur negausi, kai bandai įsilieti į kolektyvą, renki nuotrupas iš kitų pokalbių, bandant suprasti kokia hierarhija kaip kas veikia, kokios nerašytos taisyklės. O su kiekviena diena būnant darbe vis labiau tolsti nuo žodžio "žmogus".
Tai istorija apie katik baigusį istorijos studijas vaikiną, kuris nežino nei ką toliau darytu, nei ko išvis nori. Ir nors pasakojime yra gana daug hiperbolizacijos ar tam tikrų įvykių paaštrinimų, bet net iki skausmo išgyvenau taip pažįstamas situacijas, kuomet dar neturint diplomo, bandai gauti patirties ir užsidirbti bent truputi pinigų darbuose, kur priima tiesiog iš gatvės einantį žmogų. Ir ta darbo patirtis, kur tokios niekur kitur negausi, kai bandai įsilieti į kolektyvą, renki nuotrupas iš kitų pokalbių, bandant suprasti kokia hierarhija kaip kas veikia, kokios nerašytos taisyklės. O su kiekviena diena būnant darbe vis labiau tolsti nuo žodžio "žmogus".
January 2, 2023
įkaitę vaizduotės įkaitai! 3.5
February 1, 2025
Labai jau drąsiai pasisakysiu, kad knyga man ir apie mane buvo, todėl ekstra taškų gavo daug. 😅
Ir aš esu baigus istoriją ir aš esu čiliake virtuvėj po 12 valandų pamainomis dirbus. Tai tokie įdomūs gyvenimo epizodėliai, seniai kažkur užmarštin nugrimzdę iškilo! Ir juokingiausia, kad kai kas buvo taip gerai pažįstama ir patirta, kad net permąsčiau, ar čia ir man taip buvo nutikę? 😀 Ne taip užaštrintai, bet groteskiškų atsitikimų, dabar, bene 15 metų praėjus, atrandu į valias! Jau vien už tai knyga būtų mane turėjus!
O tada dar visa absurdo drama, istorijos ir pranašystės, kurios visiškai nurovė. Rodos tokia paprasta kasdienybe pradėjus, autorė išnešė į visai kitas galaktikas, bet vis dar panosėj vykstančias! Ne kartą prunkštelėjau, baisėjausi ir akis pūčiau nebesuprasdama nei kur aš, nei kur jie, nei kas čia vyksta. 😅 Ir rašymo stilius, ir suprantamas žargonas, ir aplinkybės, ir fantazija, sumišusi su kasdiena vertė žavėtis!
Tie pramanai besipinantys su realybe visiškai mane turi! Su tokiu smalsumu skaičiau ir laukiau, ką dar sugalvos, kaip dar susuks ir išsuks situacijas, tikėjausi visiškai sprogdinančios pabaigos. Ir pradžioj atrodė, kad gal kiek man jai pritrūko. Bet kelis kart permąsčius, suprantu, kad buvo pats tas. Palikti skaitytoją ant fikcijos ir realybės ribos - puikiausiais sprendimas.
Skaičiau pramaišiui su klausymu, įveikiau per kelias dienas. O @audioteka.lt @karolis.kasperavicius įgarsinimas taip tiko, kad net ne klausant, o skaitant skambėjo galvoje.
Na, ir šaltiena! Žinokit noriu šaltienos! Nors knygoje ji darė viską, tik ne apetitą kėlė. 😀
Laukiu knygų klubo aptarimo! Oi bus!
Ir aš esu baigus istoriją ir aš esu čiliake virtuvėj po 12 valandų pamainomis dirbus. Tai tokie įdomūs gyvenimo epizodėliai, seniai kažkur užmarštin nugrimzdę iškilo! Ir juokingiausia, kad kai kas buvo taip gerai pažįstama ir patirta, kad net permąsčiau, ar čia ir man taip buvo nutikę? 😀 Ne taip užaštrintai, bet groteskiškų atsitikimų, dabar, bene 15 metų praėjus, atrandu į valias! Jau vien už tai knyga būtų mane turėjus!
O tada dar visa absurdo drama, istorijos ir pranašystės, kurios visiškai nurovė. Rodos tokia paprasta kasdienybe pradėjus, autorė išnešė į visai kitas galaktikas, bet vis dar panosėj vykstančias! Ne kartą prunkštelėjau, baisėjausi ir akis pūčiau nebesuprasdama nei kur aš, nei kur jie, nei kas čia vyksta. 😅 Ir rašymo stilius, ir suprantamas žargonas, ir aplinkybės, ir fantazija, sumišusi su kasdiena vertė žavėtis!
Tie pramanai besipinantys su realybe visiškai mane turi! Su tokiu smalsumu skaičiau ir laukiau, ką dar sugalvos, kaip dar susuks ir išsuks situacijas, tikėjausi visiškai sprogdinančios pabaigos. Ir pradžioj atrodė, kad gal kiek man jai pritrūko. Bet kelis kart permąsčius, suprantu, kad buvo pats tas. Palikti skaitytoją ant fikcijos ir realybės ribos - puikiausiais sprendimas.
Skaičiau pramaišiui su klausymu, įveikiau per kelias dienas. O @audioteka.lt @karolis.kasperavicius įgarsinimas taip tiko, kad net ne klausant, o skaitant skambėjo galvoje.
Na, ir šaltiena! Žinokit noriu šaltienos! Nors knygoje ji darė viską, tik ne apetitą kėlė. 😀
Laukiu knygų klubo aptarimo! Oi bus!
April 3, 2022
Būna mokykliniai sienlaikraščiai, būna mokykloj dailės ir darbelių pamokos, tai ši knyga yra mokyklinio lygio romaniūkštis, kuriame "kieta" pavartoti kokį riebesnį žodį, "krūta" rašinėlį paversti tekstuku-šlykštuku, kuo detaliau apibūdinant purviną aplinką – žodžiu jautriems žmogučiams šitas school‘rankraštis – visiška prapultis, o nejautriems nykoka nuobodybė be turinio ir padoraus siužeto.
Tad patariu negaišti laiko – nebent degat noru grįžti į mokyklinių rašinėlių lygį :)
Tad patariu negaišti laiko – nebent degat noru grįžti į mokyklinių rašinėlių lygį :)
October 19, 2025
Klausiau audioknygos, įgarsinimas labai tiko knygos kuriamai atmosferai. Išties išskirtinis kūrinys, viskas piešiama labai grotestiškai. Vienu metu šlykštėjausi šaltiena ir galvojau, kad gyvenime jos nevalgysiu, kitu – užsimaniau nusipirkti ir paskanauti. Taigi manau, kad aprašymo galia, atmosferos ir maisto vaizdavimas yra labai įtaigūs. Kartais net atrodydavo pykina, kaip smulkiai ir detaliai nupiešiamas kvapas. Manau, verta skaityti ar klausyti audioknygos, jeigu norisi kažko kitokio, išties išskirtinė knyga lietuvių rašytojų rate, paliečianti kitus smegenų vingius. 😄 Įvertinu ⭐️⭐️⭐️
October 29, 2023
Patiko šios be galo keistos istorijos neapsakomas absurdas, gyva kalba, pilna palyginimų ir tarmiškų žodelių.
July 21, 2022
Naujas, dėmesio vertas balsas Lietuvos padangėj.
https://knyguziurkes.com/2022/07/21/s...
https://knyguziurkes.com/2022/07/21/s...
August 19, 2021
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#147
Negaliu sakyti, kad labai patiko, ar nepatiko, nes būtų melas. Koks siužetas, toks ir įvertinimas. Pradžioje galvojau, kad knyga labai patiks, net skaitėsi lengvai, įdomiai. Pilna sarkazmo, gyvenimiškos ironijos, bet.. Įpusėjus knygą prasidėjo visi linksmumai, siužetas tapo toks, kad vietoj perskaitymo per dieną, skaičiau tris, kad būtų kuo mažesnis smegenų prievartavimas. O ir tokiu metodu skaitant vis rasdavau visokių atmazkių, kad padaryti pertrauką. Tai atlikti nebaigtus darbus, tai pažiūrėti netflixą.
Pats knygos siužetas labai priminė prieš kelis metus lektuve skaitytą Pauliaus Seniūtos knygą Sfera. Ši buvo kaip aukso grynuolis, paliginus su šia. Nežinau gal kitiems patiks labiaus nei man, bet verta perskaityti vien dėl to, kad sužinotum ką reiškia, ne vien tik labai geros knygos.
www.facebook.com/miciausknygos
#147
Negaliu sakyti, kad labai patiko, ar nepatiko, nes būtų melas. Koks siužetas, toks ir įvertinimas. Pradžioje galvojau, kad knyga labai patiks, net skaitėsi lengvai, įdomiai. Pilna sarkazmo, gyvenimiškos ironijos, bet.. Įpusėjus knygą prasidėjo visi linksmumai, siužetas tapo toks, kad vietoj perskaitymo per dieną, skaičiau tris, kad būtų kuo mažesnis smegenų prievartavimas. O ir tokiu metodu skaitant vis rasdavau visokių atmazkių, kad padaryti pertrauką. Tai atlikti nebaigtus darbus, tai pažiūrėti netflixą.
Pats knygos siužetas labai priminė prieš kelis metus lektuve skaitytą Pauliaus Seniūtos knygą Sfera. Ši buvo kaip aukso grynuolis, paliginus su šia. Nežinau gal kitiems patiks labiaus nei man, bet verta perskaityti vien dėl to, kad sužinotum ką reiškia, ne vien tik labai geros knygos.
February 6, 2022
Norėčiau čia dar sudėti mažiausiai penkias citatas ir apkalbėti dar keletą dalykų, tačiau, matyt, geriausia, kad tiesiog paliksiu vietos jūsų pačių paieškoms ir atradimams. Nors iš pradžių „Šaltienos bistro“ netapo didžia mano gyvenimo išimtimi – dėmesį patraukė ne koks intelektualinis burzgėjimas, bet kiauliukas ryškiai mėlynam fone – įspūdį paliko tikrai gerą.
Apie tą įspūdį daugiau:
https://www.15min.lt/m/id/kultura/lit...
Apie tą įspūdį daugiau:
https://www.15min.lt/m/id/kultura/lit...
January 17, 2022
Jėga! Balsu kvatojausi kone kiekvienam puslapy. Panašu, kad toli eis ši autorė. Jei Isabel Allende yra tituluojama sijonuotoju Markesu, tai Ieva Dumbrytė man yra sijonuotasis Herkus Kunčius:).
December 6, 2024
Nebloga košeliena ši knyga, tiršta visko, keliančio pačias įvairiausias emocijas: nuo pasibjaurėjimo iki išgąsčio, nuo juoko iki atjautos. Šiaip vienareikšmiai - pagyrimas už tai, kaip valdomas žodis, tekstas tiesiog plaukė, grynas malonumas.
Kas dėl turinio, turėjau įvairių pasvarstymų, bet paskutiniame skyriuje atėjo mintis-čia juk aprašoma priklausomybė! Žmogaus, priklausančio nuo alko, vidinis pasaulis, su visais išgyvenimais, vaizdiniais, baltais arkliais... Taip? Šahla (žmona kiaulė) ar ALHAŠ (iš antro gali skaitant). Juk taip? :)
Kas dėl turinio, turėjau įvairių pasvarstymų, bet paskutiniame skyriuje atėjo mintis-čia juk aprašoma priklausomybė! Žmogaus, priklausančio nuo alko, vidinis pasaulis, su visais išgyvenimais, vaizdiniais, baltais arkliais... Taip? Šahla (žmona kiaulė) ar ALHAŠ (iš antro gali skaitant). Juk taip? :)
September 21, 2021
Keista knyga. Bet lenkiu galvą prieš juodą humorą, ironiją ir netgi groteską, kurių lietuvių literatūroje nėra daug. Nedažnas ir jaunos moters bandymas rašyti veikėjo vaikino pirmu asmeniu. O rezultate - kažkas nostalgiškai makabriško, tarantiniškai absurdiško.
November 17, 2021
"Sprendžiant iš čia dirbančiųjų veidų, kalbos įgūdžių ir akivaizdžiai skurdžios emocijų reiškimo bei valdymo praktikos, panašu, kad į "Šaltienos bistro" nebuvo sunku patekti ne tik man. Darbdaviai džiaugdavosi, jei sveikatos kortelėje nebuvo įrašo "neįgalus", tačiau nenusimindavo ir jam esant: tuomet atsirasdavo proga atseikėti mažiau mokesčių valstybei. Kada galėtum čia dirbti, privalu turėti vardą, atrokuoti savaitės dienas ir skirti gramus nuo kilogramų. Su tokiomis žiniomis čia praslysi."
Viena, ką tikrai žinau, užvertusi paskutinį šios knygos puslapį, tai, kad artimiausiame dešimtmetyje nenorėsiu valgyti šaltienos. Jokiais pavidalais. Gal dar privengsiu ir liežuvio su majonezu. Žinoma, nuo mėsos valgymo šis literatūrinis kūrinys neatgrąso, bet jau vieno patiekalo tikrai nesinorės vien prisiminus tą šleikštulį, kilusį skaitant šią knygą.
Negalėčiau pasakyti, ar patiko ši knyga, ar ne, bet tikrai pagirtina autorės fantazija, kuomet kiekviename puslapyje nieko konkretaus, bet kartu viskas taip realu, kad tekstas tave tiesiog emociškai ištaško. Lyg ir norėtųsi užversti knygą ir padėti šalin, bet kartu ir įdomu, kuo viskas baigsis, kur toliau ir kokiais labirintais bei pradivususiais rūsiai tas pasakojimas nuves.
"Nežinau, ar buvau užmigęs, o gal tebemiegu... Gal čia koks mano sapnas? Nes jei tai tikrovė - tiesiog būtų per gerai."
Viena, ką tikrai žinau, užvertusi paskutinį šios knygos puslapį, tai, kad artimiausiame dešimtmetyje nenorėsiu valgyti šaltienos. Jokiais pavidalais. Gal dar privengsiu ir liežuvio su majonezu. Žinoma, nuo mėsos valgymo šis literatūrinis kūrinys neatgrąso, bet jau vieno patiekalo tikrai nesinorės vien prisiminus tą šleikštulį, kilusį skaitant šią knygą.
Negalėčiau pasakyti, ar patiko ši knyga, ar ne, bet tikrai pagirtina autorės fantazija, kuomet kiekviename puslapyje nieko konkretaus, bet kartu viskas taip realu, kad tekstas tave tiesiog emociškai ištaško. Lyg ir norėtųsi užversti knygą ir padėti šalin, bet kartu ir įdomu, kuo viskas baigsis, kur toliau ir kokiais labirintais bei pradivususiais rūsiai tas pasakojimas nuves.
"Nežinau, ar buvau užmigęs, o gal tebemiegu... Gal čia koks mano sapnas? Nes jei tai tikrovė - tiesiog būtų per gerai."
August 10, 2022
Kai absurdas, groteskas ir gyvenimiška filosofija susitinka vienoje knygoje, visa tai pavirsta visai neprasta šaltiena.
Knyga lentynoje gulėjo nuo pat jos išleidimo, tačiau skaityt norėjosi vis kažką kitą, bet atėjo pagaliau atėjo laikas ir jai. Susiskaitė greit ir išties smagiai. Nepritrūko humoro (dažniausiai juodo), kuris priversdavo nusijuokt. Keliose vietose tai ir ašarą nubraukiau, bet ne juoko. Pagrindinio personažo refleksijos apie gyvenimo prasmę, žmogaus (jo paties) vietą pasaulyje, momentais atrodydavo labai artima, bet kartais atrodydavo gal net per daug sutirštinta ir tamsu. Vietomis jau ir pati pamesdavau save, ir ribos, tarp visiško absurdo ir tam tikros realybės (romano rėmuose) išsitrindavo ir pradingdavo siužeto chaose.
Tai kitoks, mano nuomone, tikrai reikalingas, balsas lietuvių literatūroje. Knyga tikrai ne kiekvienam skaitytojui, bet paimt į rankas ir pabandyt tikrai verta.
Knyga lentynoje gulėjo nuo pat jos išleidimo, tačiau skaityt norėjosi vis kažką kitą, bet atėjo pagaliau atėjo laikas ir jai. Susiskaitė greit ir išties smagiai. Nepritrūko humoro (dažniausiai juodo), kuris priversdavo nusijuokt. Keliose vietose tai ir ašarą nubraukiau, bet ne juoko. Pagrindinio personažo refleksijos apie gyvenimo prasmę, žmogaus (jo paties) vietą pasaulyje, momentais atrodydavo labai artima, bet kartais atrodydavo gal net per daug sutirštinta ir tamsu. Vietomis jau ir pati pamesdavau save, ir ribos, tarp visiško absurdo ir tam tikros realybės (romano rėmuose) išsitrindavo ir pradingdavo siužeto chaose.
Tai kitoks, mano nuomone, tikrai reikalingas, balsas lietuvių literatūroje. Knyga tikrai ne kiekvienam skaitytojui, bet paimt į rankas ir pabandyt tikrai verta.
September 13, 2023
Netikėtai smagi.
January 13, 2025
keisciausias, originaliausias ir vienas juokingiausiu skaitiniu apie vaikina kuris gamina saltiena, love it<33
July 13, 2023
Pradedam nuo gerų ar blogų naujienų?
𝐿𝑎𝑖 𝑏𝑢𝑠 𝑏𝑙𝑜𝑔𝑜𝑠:
Siužeto/ dilemos, ypač pirmoje pusėje, buvo tiek, kad suabejojau ar nebūsiu pati įstrigusi gerai sustingusioje šaltienoje.
O kai nelabai kas vyksta, tada žmogus randi laiko pastebėti smulkmenas. Kaip antai, kad autorė ne visada sėkmingai imdavo posūkius tarp humoro ir patyčių. Verkiančių moterų, kitataučių ar psichinių sutrikimų turinčių asmenų stigmatizavimas labiau graudus, nei juokingas.
Juolab neoriginalus.
𝑇𝑎𝑐̌𝑖𝑎𝑢 𝑏𝑢̄𝑡𝑎 𝑖𝑟 𝑔𝑒𝑟𝑢̨:
Stilius stilius stilius! Neklauskit kodėl, esu ne mažiau sutrikusi nei pats knygos veikėjas, tačiau galiausiai daviau 4* bei esu įsitikinusi, kad pirksiu ir kitą autorės knygą.
𝐿𝑎𝑖 𝑏𝑢𝑠 𝑏𝑙𝑜𝑔𝑜𝑠:
Siužeto/ dilemos, ypač pirmoje pusėje, buvo tiek, kad suabejojau ar nebūsiu pati įstrigusi gerai sustingusioje šaltienoje.
O kai nelabai kas vyksta, tada žmogus randi laiko pastebėti smulkmenas. Kaip antai, kad autorė ne visada sėkmingai imdavo posūkius tarp humoro ir patyčių. Verkiančių moterų, kitataučių ar psichinių sutrikimų turinčių asmenų stigmatizavimas labiau graudus, nei juokingas.
Juolab neoriginalus.
𝑇𝑎𝑐̌𝑖𝑎𝑢 𝑏𝑢̄𝑡𝑎 𝑖𝑟 𝑔𝑒𝑟𝑢̨:
Stilius stilius stilius! Neklauskit kodėl, esu ne mažiau sutrikusi nei pats knygos veikėjas, tačiau galiausiai daviau 4* bei esu įsitikinusi, kad pirksiu ir kitą autorės knygą.
February 15, 2024
Įsipilkite tiršto, drumzlino kisieliaus, prisitraukite prie stalo nuspardytą, atsilupusią taburetę ir įkrėskite į lėkštę mėgstamos buizos. Sočiai pavalgykite, nesibodėkite įsidėti ir antrą porciją, nes po Šaltienos Bistro deserto apetitas gali dingti.
Pirma pusė knygos vertė krizenti ir prunkšėti dėl autorės groteskiškai linksmai nupasakotų akimirkų legendinėje šaltienos užeigoje. Nusistovėjusi makabriška kavinės tvarka piešiama iš ką tik universitetą baigusio jaunuolio perspektyvos ir leidžia iš lėto susipažinti su bistro patiekalais ("Havajų" šaltienos paragauti tikrai norėčiau), specializuotomis darbuotojų rolėmis ("putų nuo viralo nugriebėja"), istorija ir klientais. Persiritus į antrą pusę, rutuliojama pagrindinio veikėjo saga 'kabino' šiek tiek mažiau, bet buvo įdomu matyti šviežiai iškepto absolvento besikeičiančias mintis, pasvarstymus bandant suprasti ir susitaikyti su situacija.
Verta perskaityti mėgstantiems juodą (riebaluotą?) humorą ir nesakantiems 'nu čia jau šiek tiek neskanu'. O pakeliui įsivertinti ir savo išsilavinimą - gal irgi praverstų stažuotė šaltieninėj?
Pirma pusė knygos vertė krizenti ir prunkšėti dėl autorės groteskiškai linksmai nupasakotų akimirkų legendinėje šaltienos užeigoje. Nusistovėjusi makabriška kavinės tvarka piešiama iš ką tik universitetą baigusio jaunuolio perspektyvos ir leidžia iš lėto susipažinti su bistro patiekalais ("Havajų" šaltienos paragauti tikrai norėčiau), specializuotomis darbuotojų rolėmis ("putų nuo viralo nugriebėja"), istorija ir klientais. Persiritus į antrą pusę, rutuliojama pagrindinio veikėjo saga 'kabino' šiek tiek mažiau, bet buvo įdomu matyti šviežiai iškepto absolvento besikeičiančias mintis, pasvarstymus bandant suprasti ir susitaikyti su situacija.
Verta perskaityti mėgstantiems juodą (riebaluotą?) humorą ir nesakantiems 'nu čia jau šiek tiek neskanu'. O pakeliui įsivertinti ir savo išsilavinimą - gal irgi praverstų stažuotė šaltieninėj?
Nepasitikėjimas savimi nėra geras dalykas, tačiau neapykanta - įrankis puikus.
December 20, 2024
Labai labai juokinga.
Bijojau skaityti, nes galvojau, kad nebus juokinga, bet buvo juokinga. Šią knygą (neasmeniškai) man rekomendavo Paulius Ambrazevičius ir ačiū jam už tai, nes labai patiko.
Siužetas sukasi apie pasimetusį, ką tik istorijos studijas baigusį studentą. Kadangi mokėsi tik tėvų noru, diplomas gavosi labai vidutiniškas. Išėjus iš aukštojo mokslo namų, protagonisto laukė vienintelis darbdavys – neaiški knaipė pavadinimu „Šaltienos bistro“. Dingti nebebuvo kur, metas į juodo darbo rinką.
Istorija kuriama kaip pagrindinio veikėjo vidinis monologas, todėl minčių cenzūros ten nedaug. Kažkas tikrai pasakytų, jog humoras „savotiškas“: yra ten ir močiutės patarimų apie šlapimo nelaikymą, virvės paieškų darbo vietoje, visokių puvėkų mėtymo į maistą. Bet man tai ir patiko, toks nuoširdus bičas.
O šiaip knyga man praktiškai pati persiskaitė. Įsibėgėjus atsirado mistikos, magiškojo realizmo. Gal tik kulminacijos norėjosi riebesnės – pasirodė, jog labai greitai išrišimas įvyko. O gal aš tiesiog perdaug tikėjausi iš faršo šaltienos.
Bet kuriuo atveju, ačiū Ievai Dumbrytei, kad prajuokino mano žiemą. Tikrai ieškosiu daugiau jos knygų. O šią rekomenduoju tiems, kam patinka skaityti apie įvariausio plauko nevykėlius ir juoktis iš "Ewww" dalykų.
Bijojau skaityti, nes galvojau, kad nebus juokinga, bet buvo juokinga. Šią knygą (neasmeniškai) man rekomendavo Paulius Ambrazevičius ir ačiū jam už tai, nes labai patiko.
Siužetas sukasi apie pasimetusį, ką tik istorijos studijas baigusį studentą. Kadangi mokėsi tik tėvų noru, diplomas gavosi labai vidutiniškas. Išėjus iš aukštojo mokslo namų, protagonisto laukė vienintelis darbdavys – neaiški knaipė pavadinimu „Šaltienos bistro“. Dingti nebebuvo kur, metas į juodo darbo rinką.
Istorija kuriama kaip pagrindinio veikėjo vidinis monologas, todėl minčių cenzūros ten nedaug. Kažkas tikrai pasakytų, jog humoras „savotiškas“: yra ten ir močiutės patarimų apie šlapimo nelaikymą, virvės paieškų darbo vietoje, visokių puvėkų mėtymo į maistą. Bet man tai ir patiko, toks nuoširdus bičas.
O šiaip knyga man praktiškai pati persiskaitė. Įsibėgėjus atsirado mistikos, magiškojo realizmo. Gal tik kulminacijos norėjosi riebesnės – pasirodė, jog labai greitai išrišimas įvyko. O gal aš tiesiog perdaug tikėjausi iš faršo šaltienos.
Bet kuriuo atveju, ačiū Ievai Dumbrytei, kad prajuokino mano žiemą. Tikrai ieškosiu daugiau jos knygų. O šią rekomenduoju tiems, kam patinka skaityti apie įvariausio plauko nevykėlius ir juoktis iš "Ewww" dalykų.
March 6, 2025
Įspūdinga knyga, apie kurią sunku papasakoti. Reikia paskaityti. Gal galima sakyti, kad tai - ypač originalus bildungsromanas. Jaunas žmogus, neturintis pagrindo pasitikėti savimi, eina į pasaulį, kuris atsiskleidžia visomis savo spalvomis ir atspalviais. Tiršta juodojo humoro satyra netrukdo skleistis gilesnei minčiai apie visuomenę, žmones ir žmogiškumą.
March 24, 2025
Siužetas - tarsi maginį realizmą rašytų marozas. Pernelyg palyginimus mėgstantis marozas, nes jų tiek daug, kad net bloga, kaip bloga ir nuo veikėjo, kurio mintys (pasakojama pirmu asmeniu) neatitinka veiksmų taip smarkiai, kad visos knygos metu nesupratau, ką skaitau.
December 31, 2024
Pusė knygos labai įtraukė, paskui truputį ėmė darytis nuspėjama ir nebe taip įdomu. Visgi labai rekomenduoju, yra daug smagių momentų ir vėlgi kalbos vaizdingumas patraukia, atmesferinis kūrinys.
Displaying 1 - 30 of 61 reviews