What do you think?
Rate this book
1940: Paskutinė Lietuvos vasara
1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir savo ateitį. Vasaros savaitgaliai buvo numatyti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkiui. Vyriausybė taip pat nesnaudė – palaimino šalies elektrifikacijos ir susisiekimo gerinimo projektus bei patvirtino didžiausią metinį biudžetą. Bažnyčia su nerimu laukė svarbios reformos – civilinės santuokos įteisinimo. Visa Lietuva jaukinosi išsvajotąjį Vilnių ir Vilniją. Darbais, idėjomis ir gandais kunkuliuojanti šalis jau buvo kiek apsipratusi su Europoje vykstančiu karu. Nepaisant to, prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link. Kaip pasisuks karo švytuoklė? Ar rekordiškai speiguotą žiemą iškentusioje šalyje sužydės sodai? Kokia bus vasara?
Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, pašėlusiai įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas.
Puiki tarsi į kitą raidos etapą žengiančios Lietuvos 1940 metų birželio mozaika: viltinga to meto kasdienybės, ūkio, švietimo, socialinio ir kultūrinio gyvenimo kaita po šaltos žiemos, sugrąžintas Vilnius, visuomenės optimizmas, pesimizmas ir noras juo nusikratyti jau siaučiančio karo fone. - Poetas Kornelijus Platelis
Knygos tekstas man primena neretušuotą fotografiją – padarytą profesionalo, naudojant rimtą aparatūrą. Pikselių kiekis nerealus, todėl kyla noras pasididinti vaizdą ir įsižiūrėti į detales. - Miškininkas Saulius Rasalas
Stipriai kitokia istorinė knyga. Įtraukiantis, jautrus, vietomis detektyvinis pasakojimas leidžia pasijusti aktyviu įvykių dalyviu. Perskaičius knygą užklupo stiprus apmaudas, kurį vėliau išstūmė pasididžiavimo ir noro saugoti Lietuvą jausmas. - Gydytoja Gabija Laubner
Profesionalūs istorikai moka atkurti praeities įvykių chronologiją, nustatyti jų priežastis ir padarinius, o talentingi istorikai sugeba atskleisti nagrinėjamos epochos jausmą. - Mokytojas Mindaugas Nefas
Nuo 1940 m. gegužės mano gatvėje pasikeitimų nedaug – gal tik tarp raudonarmiečio Butajevo bylos liudininkų šiandien būtų ir kelios lietuviškos pavardės. Svarbiausia, kad Naujininkų rajone nebeaidi šūviai. Knygą rekomenduosiu visiems kaimynams. - Tarpkalnio gatvės Vilniuje gyventoja Dalia Vitkauskaitė
Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais" (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės" (2018) bendraautorius. Londono knygų mugei ir atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti skirtos istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018" (2018) vienas iš sudarytojų ir autorių. 2019 m. išleido knygą vaikams „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje".
Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, pašėlusiai įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas.
Puiki tarsi į kitą raidos etapą žengiančios Lietuvos 1940 metų birželio mozaika: viltinga to meto kasdienybės, ūkio, švietimo, socialinio ir kultūrinio gyvenimo kaita po šaltos žiemos, sugrąžintas Vilnius, visuomenės optimizmas, pesimizmas ir noras juo nusikratyti jau siaučiančio karo fone. - Poetas Kornelijus Platelis
Knygos tekstas man primena neretušuotą fotografiją – padarytą profesionalo, naudojant rimtą aparatūrą. Pikselių kiekis nerealus, todėl kyla noras pasididinti vaizdą ir įsižiūrėti į detales. - Miškininkas Saulius Rasalas
Stipriai kitokia istorinė knyga. Įtraukiantis, jautrus, vietomis detektyvinis pasakojimas leidžia pasijusti aktyviu įvykių dalyviu. Perskaičius knygą užklupo stiprus apmaudas, kurį vėliau išstūmė pasididžiavimo ir noro saugoti Lietuvą jausmas. - Gydytoja Gabija Laubner
Profesionalūs istorikai moka atkurti praeities įvykių chronologiją, nustatyti jų priežastis ir padarinius, o talentingi istorikai sugeba atskleisti nagrinėjamos epochos jausmą. - Mokytojas Mindaugas Nefas
Nuo 1940 m. gegužės mano gatvėje pasikeitimų nedaug – gal tik tarp raudonarmiečio Butajevo bylos liudininkų šiandien būtų ir kelios lietuviškos pavardės. Svarbiausia, kad Naujininkų rajone nebeaidi šūviai. Knygą rekomenduosiu visiems kaimynams. - Tarpkalnio gatvės Vilniuje gyventoja Dalia Vitkauskaitė
Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais" (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės" (2018) bendraautorius. Londono knygų mugei ir atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti skirtos istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018" (2018) vienas iš sudarytojų ir autorių. 2019 m. išleido knygą vaikams „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje".
260 pages, Paperback
First published January 1, 2021
99 people are currently reading
1833 people want to read
About the author
Norbertas Černiauskas
10 books35 followersNorbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 194 reviews
August 16, 2021
Eikit skaityti. Tuoj pat. Knyga tiesiog ėdė mano laiką Madeiroje - buvo taip įdomu, kad sunku atsitraukti. Medituosiu, skaitysiu vėl ir gal parašysiu ilgesnį tekstą. Bet jau vėliau, po atostogų.
O dabar - eikit skaityti. Tai knyga apie mus.
O dabar - eikit skaityti. Tai knyga apie mus.
July 26, 2021
Greitas ir labai smagus, bet sykiu ir labai rimtas skaitinys. Pirmos dvi 1940 m. birželio savaitės iki to, kai, kaip dabar jau viską žinom, viskas pasikeis, modernėjanti valstybė nugrims į pelkę, bus išnaikinta dešimtys tūkstančių žmonių, o paskui, po 80 m., šitą laikotarpį kaltinsim dėl visų įmanomų nesėkmių. Taigi knygos mintis iš tiesų labai optimistinė, kaip rašo autorius pabaigos žodyje: parodyti tylą prieš audrą, smagius ir vietom net juokingus rūpestėlius. Maždaug - nerviniesi, kad talonėlis pas dantistą tik po 2 savaičių, plūsti sveikatos sistemą, o ryt nuošliauža palaidoja tavo miestelį.
Knyga be galo gražiai išleista, visi vizualūs sprendimai ją daro netgi suvenyrinę. Skyrių užsklandos - kaip plėšomo sieninio kalendoriaus lapeliai, gali pasiskaityt, koks kieno vardadienis, koks oras, kada teka ir leidžiasi saulė. Mikrokasdienybė prieš audrą. Patys skyriai, į kuriuos susidėsto kasdienybė: sveikata, Lietuvos projektai, ūkis, pieno pramonė, Smetonos vardadienis, literatų gyvenimas ir kt. Kiekviename yra ir šio to žinomo (kaip jau nebe naujiena - Kvietkausko aktualizuota Matlė Olkinaitė), ir negirdėtos egzotikos.
Vis dėlto per visą knygą negalėjau atsikratyti nuostabos ir nejaukumo, ant kiek 1939 m. visai šalia prasidėjęs karas buvo toli nuo žmonių minčių. Atrodo - jau mėnuo kaip Aušvice žudomi žmonės, nu negali būti pagrindinis klausimas - ar moteris gali būt pienininkė, ar ne. Bet dar liūdniau ir nejaukiau pasidaro supratus, kad čia tik tavo retrospektyvinis žvilgsnis gali susieti 1 ir 1, reikalauti atsakomybės ir visažiniškumo. Aišku, kad tuo metu nei kas nors žinojo, nei galėjo nujausti, kas bus. Gal ir mūsų rūpesčiai parkų rekonstrukcijomis jau po keliolikos metų atrodys labai nejautrūs, kai tuo pat metu nežinia kas (bus) daroma migrantams, gamtai, dar daugybei dalykų, apie ką nė žalio supratimo neturime. Tai šitoks kreivas veidrodis man buvo didžiausias knygos dovanotas dalykas.
Žiauriai gražu - tie sąskambiai, manau, ir autoriui patikę: grumtynės dėl civilinės santuokos įteisinimo (iširs šeima!!!), kaip įtikinti žmones eit pas gydytojus ir skiepytis, kaip sulyginti vyrų ir moterų atlyginimus, kaip nubaust prie pavaldinių moterų priekabiaujantį skyriaus vedėją.
Liūdniausia vieta - kai jis pradeda skyrių "Sunku būti paryžiečiu", atseit apie lietuvių domėjimąsi pasaulio miestais, madingomis sostinėmis, bet pirmasis skyriaus puslapis yra štai toks smūginis (nurašau visą pastraipą):
Paskui skyriuje rašo, kaip lietuviai išgyveno, kai naciai užėmė Paryžių. O tas pirmasis sąrašas - toks liūdnas šiuolaikybės intarpas, medžiaga iš tos nematomosios, nežinotos pusės.
Ir žiauriai geras pabaigos žodis, kur autorius papasakoja apie savo metodus - ko jis norėjo išvengti, o į ką kaip tik orientavosi. Kažkaip nebuvau pagalvojusi, kad pvz "nepatogių Antrojo pasaulinio karo temų - Holokausto, kolaboravimo ir prisitaikymo - tyrimai dažnai taip pat sutelkti į šių nuopuolių priežasčių paieškas tarpukario visuomenėse. Tai irgi lemia deterministinį, kartais katastrofos link diena iš dienos vedantį pasakojimą, kuris jau kalba ne apie Lietuvos bendruomenių 1918-1940 m. (ne)sugyvenimo istoriją, o vos ne apie užprogramuotas būsimų nusikaltimų ištakas" (p. 236). Blemba, taip tuo pat metu ir zapadlo, kai vos ne visą knygą lygiai taip ir skaitei - galvojai, nu kur kur kur jau čia prasiverš, pratrūks, - bet ir Veidrodis 2, pamatai, ko inertiškai pati tekstuose ieškai ir ką taip norėtumei jiems prirašyti. Ačiū autoriui už tokį darbą, turintį kur kas gilesnį dugną nei 1940 m. įdomybių sąvadas.
Keliauja lentynon šalia Vaisetos Nuobodulio visuomenės, kurią nu tikrai pabaigsiu, prisiekiu!!
Ale bet kaip įdomu ir gražu, kad tiek Vaisetos nuobodulys, atsispyręs nuo Narušytės Nuobodulio estetikos, tiek Černiauskas, tyrimo akstinu laikantis Drėmaitės Optimizmo architektūrą, įsikvepia iš vizualybės, iš to, kaip menininkai perteikia pasaulį ir kaip juos tiria menotyrininkai. Kai šiaip skaitai tuos menotyros tyrimus, jie gali atrodyti tokie izoliuoti ir savitiksliai - bet čia juk, pasirodo, tavo problema, kad nežinai, kur nuo jų peršokti ir ką tau apie istorinę tikrovę gali papasakoti Funko pastatas ar Treigio sofos nuotrauka.
Knyga be galo gražiai išleista, visi vizualūs sprendimai ją daro netgi suvenyrinę. Skyrių užsklandos - kaip plėšomo sieninio kalendoriaus lapeliai, gali pasiskaityt, koks kieno vardadienis, koks oras, kada teka ir leidžiasi saulė. Mikrokasdienybė prieš audrą. Patys skyriai, į kuriuos susidėsto kasdienybė: sveikata, Lietuvos projektai, ūkis, pieno pramonė, Smetonos vardadienis, literatų gyvenimas ir kt. Kiekviename yra ir šio to žinomo (kaip jau nebe naujiena - Kvietkausko aktualizuota Matlė Olkinaitė), ir negirdėtos egzotikos.
Vis dėlto per visą knygą negalėjau atsikratyti nuostabos ir nejaukumo, ant kiek 1939 m. visai šalia prasidėjęs karas buvo toli nuo žmonių minčių. Atrodo - jau mėnuo kaip Aušvice žudomi žmonės, nu negali būti pagrindinis klausimas - ar moteris gali būt pienininkė, ar ne. Bet dar liūdniau ir nejaukiau pasidaro supratus, kad čia tik tavo retrospektyvinis žvilgsnis gali susieti 1 ir 1, reikalauti atsakomybės ir visažiniškumo. Aišku, kad tuo metu nei kas nors žinojo, nei galėjo nujausti, kas bus. Gal ir mūsų rūpesčiai parkų rekonstrukcijomis jau po keliolikos metų atrodys labai nejautrūs, kai tuo pat metu nežinia kas (bus) daroma migrantams, gamtai, dar daugybei dalykų, apie ką nė žalio supratimo neturime. Tai šitoks kreivas veidrodis man buvo didžiausias knygos dovanotas dalykas.
Žiauriai gražu - tie sąskambiai, manau, ir autoriui patikę: grumtynės dėl civilinės santuokos įteisinimo (iširs šeima!!!), kaip įtikinti žmones eit pas gydytojus ir skiepytis, kaip sulyginti vyrų ir moterų atlyginimus, kaip nubaust prie pavaldinių moterų priekabiaujantį skyriaus vedėją.
Liūdniausia vieta - kai jis pradeda skyrių "Sunku būti paryžiečiu", atseit apie lietuvių domėjimąsi pasaulio miestais, madingomis sostinėmis, bet pirmasis skyriaus puslapis yra štai toks smūginis (nurašau visą pastraipą):
Jaunam vaikinui Jerzy'iui Hronowskiui likimas birželio 14 d. nepagailėjo smūgių. Tądien jis patyrė traumą, o skausmas jį kamavo dar kelias ateinančias savaites. Tačiau traumos aplinkybės buvo baisesnės už sulaužytą mažąjį kojos pirštelį. Hronowskis buvo vienas iš kelių šimtų asmenų, kurie tą birželio penktadienį traukinio vagonais iš Lenkijos pietryčiuose esančio Tarnuvo buvo nugabenti už Krokuvos - į Osvencimą, ten tapo naujos nacių įrengtos koncentracijos stovyklos pirmaisiais kaliniais. Atvėrus vagono duris, jaunuolis iššoko lauk, gavo lazdų ir spyrių sunkiais batais, kurie sutraiškė jo kojos pirštą. Netrukus su kitais atvykėliais buvo uždarytas. Šalia Jerzy'io atsidūrė 25 m. architektas inžinierius Stanisławas Ryniakas, užregistruotas kaip pirmasis stovyklos politinis kalinys, 22 m. studentas Czesławas Gilas, jaunutis, vos 20 m. padavėjas Stefanas Chochutas, 27 m. darbininkas Janas Lupa, 32 m. teisėjas Kazimierzas Andrysikas, 18 m. studentas Kazimierzas Albinas, 61 m. restauratorius Janas Kowalskis, 32 m. olimpietis, daugkartinis Lenkijos čempionas ir pasaulio rekordininkas, slidininkas Bronisławas Czechas. Tuo pačiu traukiniu buvo atgabentas ir 22 m. ūkininkas Jósefas Gomólka, 28 m. šaltkalvis Mozesas Bandas, 28 m. mokytojas Fryderikas Klitta, 30 m. laikrodininkas Jerzy Długopolski ir dar 716 kitų vyrų. Jie buvo visiškai atskirti ir izoliuoti nuo pasaulio - apie vietovę prie Krokuvos, kuri dar visai neseniai buvo plynas laukas, nežinojo beveik niekas. (p. 205)
Paskui skyriuje rašo, kaip lietuviai išgyveno, kai naciai užėmė Paryžių. O tas pirmasis sąrašas - toks liūdnas šiuolaikybės intarpas, medžiaga iš tos nematomosios, nežinotos pusės.
Ir žiauriai geras pabaigos žodis, kur autorius papasakoja apie savo metodus - ko jis norėjo išvengti, o į ką kaip tik orientavosi. Kažkaip nebuvau pagalvojusi, kad pvz "nepatogių Antrojo pasaulinio karo temų - Holokausto, kolaboravimo ir prisitaikymo - tyrimai dažnai taip pat sutelkti į šių nuopuolių priežasčių paieškas tarpukario visuomenėse. Tai irgi lemia deterministinį, kartais katastrofos link diena iš dienos vedantį pasakojimą, kuris jau kalba ne apie Lietuvos bendruomenių 1918-1940 m. (ne)sugyvenimo istoriją, o vos ne apie užprogramuotas būsimų nusikaltimų ištakas" (p. 236). Blemba, taip tuo pat metu ir zapadlo, kai vos ne visą knygą lygiai taip ir skaitei - galvojai, nu kur kur kur jau čia prasiverš, pratrūks, - bet ir Veidrodis 2, pamatai, ko inertiškai pati tekstuose ieškai ir ką taip norėtumei jiems prirašyti. Ačiū autoriui už tokį darbą, turintį kur kas gilesnį dugną nei 1940 m. įdomybių sąvadas.
Keliauja lentynon šalia Vaisetos Nuobodulio visuomenės, kurią nu tikrai pabaigsiu, prisiekiu!!
Ale bet kaip įdomu ir gražu, kad tiek Vaisetos nuobodulys, atsispyręs nuo Narušytės Nuobodulio estetikos, tiek Černiauskas, tyrimo akstinu laikantis Drėmaitės Optimizmo architektūrą, įsikvepia iš vizualybės, iš to, kaip menininkai perteikia pasaulį ir kaip juos tiria menotyrininkai. Kai šiaip skaitai tuos menotyros tyrimus, jie gali atrodyti tokie izoliuoti ir savitiksliai - bet čia juk, pasirodo, tavo problema, kad nežinai, kur nuo jų peršokti ir ką tau apie istorinę tikrovę gali papasakoti Funko pastatas ar Treigio sofos nuotrauka.
March 23, 2024
5/5
Išklausiau pirmą savo gyvenime audio knygą! Realiai jaučiuos nebenugalima, nes visada maniau, kad negaliu turinio vartot be vaizdo. O ir išklausiau, ir prisimenu, ką girdėjau, ir labai patiko. Pasirinkau knygą, prie kurios fiziškai rankos nepriėjo, nors lentynoj ir yra, o vat vairuojant buvo pats tas – ir susikaupiau, ir tikriausiai buvo įdomiau, nei šiaip skaityti, nes autorius puikiai įskaitė, labai patiko jo dedami akcentai, kad nebuvo teatrališkumo. Be to, buvo smagu pastebėti kaip Autoriaus žodžio skyriuje pasikeičia maniera ir balsas. Bendrai knyga tokia empatiška ir visiškai kelionė laiku – įsigyvenau su žmonėmis, pajaučiau garsus ir kvapus, rūpinausi dėl sūrių ir dėl bobučių, kurias turėjo pakeisti akušerės, džiaugiausi atpažindama pavardes ir supratau, kad jokio kito laikmečio Lietuvos istorijoje, apart tų, kuriuos negyvenau, nebuvau pažinusi taip smulkmeniškai. Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas pasakoti taip, lyg ateities įvykiai būtų nežinomi, bet sunku negalvoti, kad visi ženklai rodė artėjančią katastrofą. Ir dabar, kai karas šalia, sunku negalvoti, kad gyvename kur kas labiau panašiai, nei kad skirtingai.
Kaip ir dažnai, klausant apie praeitį, galvoju – kokie dabar būtume, jei tiek iš mūsų nebūtų atėmę? Tiek neišžudę? Neištrėmę? Ir kokios iš tiesų panašios problemos – moterys pelnytai piktinasi, kad gauna mažiau pinigų už tą patį darbą, kaip kad vyrai, visi ieško geriausios vietos atostogauti (ir ne visi skelbimai sąžiningi...), visi nori ir tinkamo sveikatos draudimo, ir viso dangaus užkariavimo. Negaliu apsimesti, kad visi skyriai buvo vienodai įdomūs („Darbo Lietuva“ vienas ilgiausių ir kažkaip prailgo labiausiai), bet vis tiek labai rekomenduoju ir labai džiaugiuosi, kad pirma pažintis su audio knygomis buvo ir sėkminga, ir įkvepianti, ir unikali.
Išklausiau pirmą savo gyvenime audio knygą! Realiai jaučiuos nebenugalima, nes visada maniau, kad negaliu turinio vartot be vaizdo. O ir išklausiau, ir prisimenu, ką girdėjau, ir labai patiko. Pasirinkau knygą, prie kurios fiziškai rankos nepriėjo, nors lentynoj ir yra, o vat vairuojant buvo pats tas – ir susikaupiau, ir tikriausiai buvo įdomiau, nei šiaip skaityti, nes autorius puikiai įskaitė, labai patiko jo dedami akcentai, kad nebuvo teatrališkumo. Be to, buvo smagu pastebėti kaip Autoriaus žodžio skyriuje pasikeičia maniera ir balsas. Bendrai knyga tokia empatiška ir visiškai kelionė laiku – įsigyvenau su žmonėmis, pajaučiau garsus ir kvapus, rūpinausi dėl sūrių ir dėl bobučių, kurias turėjo pakeisti akušerės, džiaugiausi atpažindama pavardes ir supratau, kad jokio kito laikmečio Lietuvos istorijoje, apart tų, kuriuos negyvenau, nebuvau pažinusi taip smulkmeniškai. Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas pasakoti taip, lyg ateities įvykiai būtų nežinomi, bet sunku negalvoti, kad visi ženklai rodė artėjančią katastrofą. Ir dabar, kai karas šalia, sunku negalvoti, kad gyvename kur kas labiau panašiai, nei kad skirtingai.
Kaip ir dažnai, klausant apie praeitį, galvoju – kokie dabar būtume, jei tiek iš mūsų nebūtų atėmę? Tiek neišžudę? Neištrėmę? Ir kokios iš tiesų panašios problemos – moterys pelnytai piktinasi, kad gauna mažiau pinigų už tą patį darbą, kaip kad vyrai, visi ieško geriausios vietos atostogauti (ir ne visi skelbimai sąžiningi...), visi nori ir tinkamo sveikatos draudimo, ir viso dangaus užkariavimo. Negaliu apsimesti, kad visi skyriai buvo vienodai įdomūs („Darbo Lietuva“ vienas ilgiausių ir kažkaip prailgo labiausiai), bet vis tiek labai rekomenduoju ir labai džiaugiuosi, kad pirma pažintis su audio knygomis buvo ir sėkminga, ir įkvepianti, ir unikali.
June 30, 2022
3 žvaigždutės už turinį, dar viena už tai, kad emociškai palietė.
Knyga apie tai, kam nebuvo vietos per istorijos pamokas (bent jau mano laikais ir mano mokykloje ir su mano mokytoja) - kasdienį ant kojų atsistojusios ir išsvajotą Vilnių atgavusios Lietuvos gyvenimą, o dar tiksliau - gana trumpa ir vietomis fragmentiška tokio gyvenimo apžvalga. Suprantu, kad sutrukdė per pandemiją uždaryti archyvai, muziejai ir pan., tačiau iki 1913 - Šimtmečio vasara tikrai toloka, nors pasiekti ambicijos turbūt būta.
Tačiau - su kiekvienu skyriumi kalendoriaus lapeliais skaičiuodama paskutines laisvos Lietuvos savaites, skaitydama, kaip nepaisydami už sienų vykstančio karo žmonės ruošėsi vasaros darbams ir atostogoms, o valstybė turėjo pačių įvairiausių planų artimiausiam dešimtmečiui, ir žinodama, kuo galiausiai baigėsi ir tie darbai, ir tie planai, aš truputį graudinausi ir apliūdėjau visą tą netikusį laiką, aplinkybes ir žmones, kuriems tiek mažai teteko nuveikti iš to daugelio, ką nuveikti jie tikėjosi. Ir neramu, kad kažkuo viskas primena tai, kas dabar vyksta, o gal ir neprimena, gal tiesiog, kaip ir kiekvieną panašią knygą beskaitant, apima neviltis, kad va taip ir ateina karas - begyvenant ir kažkaip besitikint, kad šonu praeis.
Knyga apie tai, kam nebuvo vietos per istorijos pamokas (bent jau mano laikais ir mano mokykloje ir su mano mokytoja) - kasdienį ant kojų atsistojusios ir išsvajotą Vilnių atgavusios Lietuvos gyvenimą, o dar tiksliau - gana trumpa ir vietomis fragmentiška tokio gyvenimo apžvalga. Suprantu, kad sutrukdė per pandemiją uždaryti archyvai, muziejai ir pan., tačiau iki 1913 - Šimtmečio vasara tikrai toloka, nors pasiekti ambicijos turbūt būta.
Tačiau - su kiekvienu skyriumi kalendoriaus lapeliais skaičiuodama paskutines laisvos Lietuvos savaites, skaitydama, kaip nepaisydami už sienų vykstančio karo žmonės ruošėsi vasaros darbams ir atostogoms, o valstybė turėjo pačių įvairiausių planų artimiausiam dešimtmečiui, ir žinodama, kuo galiausiai baigėsi ir tie darbai, ir tie planai, aš truputį graudinausi ir apliūdėjau visą tą netikusį laiką, aplinkybes ir žmones, kuriems tiek mažai teteko nuveikti iš to daugelio, ką nuveikti jie tikėjosi. Ir neramu, kad kažkuo viskas primena tai, kas dabar vyksta, o gal ir neprimena, gal tiesiog, kaip ir kiekvieną panašią knygą beskaitant, apima neviltis, kad va taip ir ateina karas - begyvenant ir kažkaip besitikint, kad šonu praeis.
June 27, 2021
Senokai taip aistringai per puslapius variau - supras visi dvimečių tėvai kaip ten būna realiam gyvenime 🤐🤐🤐
Kad jau kortos sukrito, tai griebiau Černiauską už ragų ir baigta!
Šią knygą į namus prikvietė mano vyras. Jis klausydamas podkęsto “Ko tyli istorijai?” apie “Paskutinę Lietuvos vasarą” sužinojo, o tada man beliko sulaukti savo eilės.
Patiko absoliučiai. Kokiais įdomiais pjūviais ta mūsų vasara apžvelgta. Man gal labiausiai į galvą įkrito ir daug “tu įsivaizduoji” iššaukė pienininkystė, nesutramdomos bobutės pribuvėjos ir Antaninių fiesta Tautos vadui - skaitysit, patys suprasit.
Palingavom abu su Au galvom dabar ant sofos susėdę…
Ot laikai buvo 🤷🏼♀️
Kad jau kortos sukrito, tai griebiau Černiauską už ragų ir baigta!
Šią knygą į namus prikvietė mano vyras. Jis klausydamas podkęsto “Ko tyli istorijai?” apie “Paskutinę Lietuvos vasarą” sužinojo, o tada man beliko sulaukti savo eilės.
Patiko absoliučiai. Kokiais įdomiais pjūviais ta mūsų vasara apžvelgta. Man gal labiausiai į galvą įkrito ir daug “tu įsivaizduoji” iššaukė pienininkystė, nesutramdomos bobutės pribuvėjos ir Antaninių fiesta Tautos vadui - skaitysit, patys suprasit.
Palingavom abu su Au galvom dabar ant sofos susėdę…
Ot laikai buvo 🤷🏼♀️
August 31, 2021
Toks visapusiškas Lietuvos pjūvis katastrofos išvakarėse. Neveltui pasakojimą autorius nutraukia prieš pat birželio 15 – nes knyga ne apie tai. Knyga apie mus, kokie buvome ir kuo gyvenome 1940-ais. Ir tuo pat metu knyga apie mus – apie tuos, kas gyvename šiandien. Nes patikėkit, kai kas nesikeičia, arba keičiasi labai lėtai.
Jei dar kas nežino, kas tai ir apie ką (o tuo abejoju, nes kalbama apie ją daug) – tai ne grožinis kūrinys, o istorinė studija. Nepaisant to, skaitosi labai lengvai (su mažom išimtim).
Trumpai įvertindamas, sakyčiau, kad tai knyga, kurią perskaityt reikėtų kiekvienam. O aš iš savo subjektyvios varpinės dedu žiauriai tvirtus keturis iš penkių. Ir tai tik todėl, kad mano skoniui autorius iš tos laimės, kad turi šaltinius, vietomis užsižaidžia su statistika. Antraip būtų penki. Bet apžvalgos subjektyvios, pamenat?
Jei dar kas nežino, kas tai ir apie ką (o tuo abejoju, nes kalbama apie ją daug) – tai ne grožinis kūrinys, o istorinė studija. Nepaisant to, skaitosi labai lengvai (su mažom išimtim).
Trumpai įvertindamas, sakyčiau, kad tai knyga, kurią perskaityt reikėtų kiekvienam. O aš iš savo subjektyvios varpinės dedu žiauriai tvirtus keturis iš penkių. Ir tai tik todėl, kad mano skoniui autorius iš tos laimės, kad turi šaltinius, vietomis užsižaidžia su statistika. Antraip būtų penki. Bet apžvalgos subjektyvios, pamenat?
August 31, 2021
Iš knygos man labiausiai įstrigo skyrelis apie 1940-aisiais Lietuvoje kilusias aistras dėl planuojamo civilinės santuokos įteisinimo. Atrodo neįtikėtina, bet paskutinę Lietuvos vasarą žmonės diskutavo, ar civilinė santuoka nesugriaus šeimų ir nedarys neigiamos įtakos vaikams. Skaičiau ir galvojau, kad vis dėlto yra klausimų, kuriais ne taip labai mes ir pasikeitėm nuo tos 1940-ųjų vasaros.
Nors knygos autorius istorinį pasakojimą tarsi nuleidęs ant žemės, prie paprastų žmonių gyvenimo ir visas pasakojimas primena publicistiką, kur apjungtos skirtingos žmonių patirtys, ne visos vietos ir pasirinktos temos man buvo pačios įdomiausios. Bet galiausiai kai kurie skyreliai vis tik tai atpirko.
Nors knygos autorius istorinį pasakojimą tarsi nuleidęs ant žemės, prie paprastų žmonių gyvenimo ir visas pasakojimas primena publicistiką, kur apjungtos skirtingos žmonių patirtys, ne visos vietos ir pasirinktos temos man buvo pačios įdomiausios. Bet galiausiai kai kurie skyreliai vis tik tai atpirko.
January 23, 2022
lietuviai tragedijos išvakarėse
Prie šios istorinės monografijos patraukė taiklus, toks lyg ir romantiškas bet ir labai tragiškas knygos pavadinimas - ‘Paskutinė Lietuvos vasara’. Na taiklumas gal ir sąlyginis, nes nors koncentruojamasi į pirmas dvi birželio ir paskutines dvi Lietuvos savaites, knyga pradedama 1940-ųjų sutikimu, tos žiemos speigais, o ir gegužei skiriama itin daug dėmesio. Bet viena yra visiška tiesa - atsitraukęs nuo gresiančios katastrofos, ją lyg miglotai pažadėdamas tik kartą, autorius tiesiog pasakoja apie tai, kuo tuo metu gyveno Lietuvos žmonės.
Pirmiausia tai turbūt knygoje mane nustebino tai, kiek to metų problemų mes sprendžiame dar ir šiandien. Iki tokių detalių kaip klausimas ar kompensuoti tik pigiausius ar gydytojo išrašomus vaistus. Atrodo taip grynai vakar Veryga postringavo apie tai per mano plokščią ekraną.
Kaip jau visų minėta, iš tiesų labai gražiai šis darbas sumaketuotas pateikiant penkiolika skyrių, kiekvieną pradedant atitinkamos birželio dienos kalendoriaus lapeliu. Mane kiek sutrikdė tai, kad birželio 13 minimos Antaninės buvo aprašytos 12 skyriuje, bet tai niekis palyginus su tokia man gan ir naujiena, kad didelė, ir, rodos, bebaimė šventė vyko dieną prieš ultimatumą. Tiesiog neįtikėtinai bizarre, nerandant jokio geresnio žodžio.
Tiesa, nors maketavimas žaismingas, pats tekstas man pasirodė vietomis sausokas, fragmentiškas, per mažai literatūriškas kaip mokslo populiarinimo knygai. Kartais atrodė lyg faktai, citatos beriami kaip žirniai į sieną. Ne itin supratau kam reikėjo tokių labai atsitiktinių Astrid Lindgren ir George Orwell dienoraščių nuotrupų, nes norint parodyti platesnį nei lietuviškas kontekstą man labiau patiko prancūzų evakuacijos vaizdus matyti ten buvusių lietuvių akimis.
Knygoje iš tiesų yra labai įdomių kampų, detalių apie kurias nebuvau girdėjusi. Ypač man imponavo dienoraščių fragmentai, kuriuose atsispindėjo tokie labai subjektyvūs, emociški, akimirkos padiktuoti vertinimai. Paskatino šis darbas perskaityti ir paminėtą tos vasaros hitą Jono Marcinkevičiaus romaną ‘Nemunas patvino’ kurio, panašu, originalų leidimą radau, tai bandysiu skaityti ir tikiuosi, kad Vinco Mykolaičio - Putino kritika nepasitvirtins ir laukia neblogas lietuviškas skaitinys iš to laikotarpio, kurio literatūrinėje padangėje aš vis ieškau.
Prie šios istorinės monografijos patraukė taiklus, toks lyg ir romantiškas bet ir labai tragiškas knygos pavadinimas - ‘Paskutinė Lietuvos vasara’. Na taiklumas gal ir sąlyginis, nes nors koncentruojamasi į pirmas dvi birželio ir paskutines dvi Lietuvos savaites, knyga pradedama 1940-ųjų sutikimu, tos žiemos speigais, o ir gegužei skiriama itin daug dėmesio. Bet viena yra visiška tiesa - atsitraukęs nuo gresiančios katastrofos, ją lyg miglotai pažadėdamas tik kartą, autorius tiesiog pasakoja apie tai, kuo tuo metu gyveno Lietuvos žmonės.
Pirmiausia tai turbūt knygoje mane nustebino tai, kiek to metų problemų mes sprendžiame dar ir šiandien. Iki tokių detalių kaip klausimas ar kompensuoti tik pigiausius ar gydytojo išrašomus vaistus. Atrodo taip grynai vakar Veryga postringavo apie tai per mano plokščią ekraną.
Kaip jau visų minėta, iš tiesų labai gražiai šis darbas sumaketuotas pateikiant penkiolika skyrių, kiekvieną pradedant atitinkamos birželio dienos kalendoriaus lapeliu. Mane kiek sutrikdė tai, kad birželio 13 minimos Antaninės buvo aprašytos 12 skyriuje, bet tai niekis palyginus su tokia man gan ir naujiena, kad didelė, ir, rodos, bebaimė šventė vyko dieną prieš ultimatumą. Tiesiog neįtikėtinai bizarre, nerandant jokio geresnio žodžio.
Tiesa, nors maketavimas žaismingas, pats tekstas man pasirodė vietomis sausokas, fragmentiškas, per mažai literatūriškas kaip mokslo populiarinimo knygai. Kartais atrodė lyg faktai, citatos beriami kaip žirniai į sieną. Ne itin supratau kam reikėjo tokių labai atsitiktinių Astrid Lindgren ir George Orwell dienoraščių nuotrupų, nes norint parodyti platesnį nei lietuviškas kontekstą man labiau patiko prancūzų evakuacijos vaizdus matyti ten buvusių lietuvių akimis.
Knygoje iš tiesų yra labai įdomių kampų, detalių apie kurias nebuvau girdėjusi. Ypač man imponavo dienoraščių fragmentai, kuriuose atsispindėjo tokie labai subjektyvūs, emociški, akimirkos padiktuoti vertinimai. Paskatino šis darbas perskaityti ir paminėtą tos vasaros hitą Jono Marcinkevičiaus romaną ‘Nemunas patvino’ kurio, panašu, originalų leidimą radau, tai bandysiu skaityti ir tikiuosi, kad Vinco Mykolaičio - Putino kritika nepasitvirtins ir laukia neblogas lietuviškas skaitinys iš to laikotarpio, kurio literatūrinėje padangėje aš vis ieškau.
June 28, 2021
Kartais knygos ateina pas mus laiku ir vietoje.
Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, perduodama 1940 m. vasaros kasdienybės pojūčius, pasakoja mums, kaip mažai keičiamės istorijos spiralėje. Šventas naivumas, kuriuo gyveno birželio Lietuva labai rezonuoja su šių dienų mūsų Dievo užančio, kuriame gyvename, sindromu.
Esame po II pasaulinio karo JAV suformuotos Bretton Woodso pasaulio pabaigos akivaizdoje, kurios nereflektuojame. Saugumo ir ekonomikos srityse būdami taip priklausomi nuo užsienio faktorių, stengiames juos ignoruoti, laikydami tai ką matome žiniose, kvailomis kitų šalių lyderių užgaidomis. Būvimi NATO ar eurozonoje (tai nesuprastas, bet labai stiprus saugumo faktorius) galvojame, kad palaikydami prokremliškos Orbano Vengrijos veiksmus nepjauname šakos ant kurios sėdime...
Paskaitykit „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kad suprasti, kokia nemalonia istorijos spirale gali baigtis mūsų pasirinkimai.
Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, perduodama 1940 m. vasaros kasdienybės pojūčius, pasakoja mums, kaip mažai keičiamės istorijos spiralėje. Šventas naivumas, kuriuo gyveno birželio Lietuva labai rezonuoja su šių dienų mūsų Dievo užančio, kuriame gyvename, sindromu.
Esame po II pasaulinio karo JAV suformuotos Bretton Woodso pasaulio pabaigos akivaizdoje, kurios nereflektuojame. Saugumo ir ekonomikos srityse būdami taip priklausomi nuo užsienio faktorių, stengiames juos ignoruoti, laikydami tai ką matome žiniose, kvailomis kitų šalių lyderių užgaidomis. Būvimi NATO ar eurozonoje (tai nesuprastas, bet labai stiprus saugumo faktorius) galvojame, kad palaikydami prokremliškos Orbano Vengrijos veiksmus nepjauname šakos ant kurios sėdime...
Paskaitykit „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kad suprasti, kokia nemalonia istorijos spirale gali baigtis mūsų pasirinkimai.
July 10, 2021
Puiki knyga, labai rekomenduoju.
https://knyguziurkes.com/2021/07/10/1...
https://knyguziurkes.com/2021/07/10/1...
September 1, 2021
Nežinau, ar galima parašyti geresnę knygą apie istoriją ne profesionalams. Būtų nuostabu, kad taip būtų galima aprašyti visą Lietuvos istoriją, ar bent apie XIX-XX a. periodą. Tai knyga absoliutus must-read, turėtų būti skaitoma mokyklose vietoj visokiausių Žemaičių ir pan.
Knygoje atskleidžiama, kaip paskutinę Lietuvos vasarą pasitiko žmonės, tiesiog paprasti Lietuvos gyventojai. Ko laukė, kas labiausiai rūpėjo, dėl ko ginčijosi visuomenė ir pan. Skaitant knygą niekada neapleidžia mistinis klausimas "o kas jeigu...".
Imkit ir skaitytkite, būtinai.
Knygoje atskleidžiama, kaip paskutinę Lietuvos vasarą pasitiko žmonės, tiesiog paprasti Lietuvos gyventojai. Ko laukė, kas labiausiai rūpėjo, dėl ko ginčijosi visuomenė ir pan. Skaitant knygą niekada neapleidžia mistinis klausimas "o kas jeigu...".
Imkit ir skaitytkite, būtinai.
August 9, 2023
Kaip ir paminėta M. Nefo, autorius puikiai perteikė aprašyto laikmečio dvasią. Pasirinktos skirtingos, bet ne mažiau aktualios sritys, gvildenami politiniai, kultūriniai, socialiniai jų aspektai.
January 30, 2022
Klausiau audio, bet turiu ir popierinę, kurią klausant verčiau, nes yra pateikta fotografijų bei pats pateikimas yra gražus. Ji liks mano bibliotekoje. Labai tikėtina, kad skaitysiu arba dar kartą klausysiu. Labai įdomu buvo klausyti apie to meto eilinių žmonių gyvenimą, kokius klausimus sprendė valstybė. Bet kai kur nukrypdavo mintys, nes atrodo vis lauki, kada bus apie karo įvykius. Ir paskutinis autoriaus skyrius sudėlioja taškus ant i, tad ir norisi dar kartą grįžti prie knygos.
Read
July 24, 2021Knyga užprogramuota tapti šios vasaros knyga. Taip gaivu į 40 metų istoriją žiūrėti ne vien okupacijos kontekse – kad ir kokie dideli istoriniai įvykiai aplink, žmonės vis tiek važiuoja atostogauti, į ekskursijas, trokšta tapti pienininkais (jei esi vyras – jei moteris, kad ir baigsi mokslus, nesugebėsi tokio darbo dirbti, per sunku moterims), piktinasi valdžia (na, autoritarinėse valstybėse gal mažiau), spardo kamuolius ir eina į kavines pavalgyt. Kas keletą puslapių tampydavau sugyventinio rankovę ir vis garsiai skaitydavau įdomias vietas – o tokių tikrai ne viena ne dvi. Itin patiko arši katalikų kritika civilinei metrikacijai – parodo, kad konservatyvumas, nors dabartyje kartais ir skaudina, vis tiek galiausiai užleidžia vietą progresui.
Rekomenduotina visiems, kuriuos domina visuomenė ir jos procesai.
Rekomenduotina visiems, kuriuos domina visuomenė ir jos procesai.
July 4, 2022
„1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ ir 2021-ųjų vasara atrodo tokios tolimos, skirtingos, bet kažkuo ir panašios.
Jau per Vasaros knygyno atidarymą visi kalbėjo kokia tai nuostabi knyga (buvo patys skaitę ar girdėjo iš kitų), pagyrų negailėjo ir „Aukso žuvys“ leidyklos vadovė, kuri dar pasakė, kad pirmas tiražas jau į pabaigą (o dabar jau ir pasibaigęs, laukiama papildymo). Ir tos pagyros netilo visą laiką, kurį praleidau knygyne. Galiausiai smalsumas nugalėjo ir pasiėmiau knygą paskaityti.
Buvo kiek ironiška pradžioje pamatyti tų metų laikraščio „Darbas“ pirmąjį puslapį su antrašte „Artimiausioje ateityje geresnių laikų niekas nelaukia“. Juokas per ašaras, ne kitaip. Iškart pagauna gyvas autoriaus rašymo stilius. Bijojau dar vieno sauso istorijos vadovėlio ir išties apsidžiaugiau, kai baimė nepasitvirtino.
Norbertas Černiauskas knygoje aprašo pačias įvairiausias tuometinės Lietuvos gyvenimo sritis: meną, ūkį, sportą, mediciną, švietimą ir kt. Tai daro nevengdamas pajuokauti (pvz. karas prieš bobutes, kalbant apie akušerijos pokyčius), neapkraudamas per daug sudėtinga ir sausa informacija. Datos, pavardės, citatos, statistika atrodo savo vietoje ir vieni kitus puikiai papildo. Vis skaičiau ir galvojau, kad tokia informacija istorijos pamokose būtų paįvairinusi karo ir politikos persmelktą Lietuvos istoriją. Karas yra ir šioje knygoje, bet jis nedominuoja, o lieka kažkur užnugaryje, laikraščių antraštėse, trumpuose pokalbiuose ir žmonių tikėjime, kad Lietuvą aplenks.
Mano nuomone, knygą trumpai ir tiksliai apibūdina pats autorius: „Siekta rekonstruoti ne katastrofos genezę ir jos artėjimą [...], o pamatyti žmones, bendruomenes ir valstybę, kurie gyveno nelengvu, bet unikaliu laiku ir vis dar buvo savarankiški.“
Jau per Vasaros knygyno atidarymą visi kalbėjo kokia tai nuostabi knyga (buvo patys skaitę ar girdėjo iš kitų), pagyrų negailėjo ir „Aukso žuvys“ leidyklos vadovė, kuri dar pasakė, kad pirmas tiražas jau į pabaigą (o dabar jau ir pasibaigęs, laukiama papildymo). Ir tos pagyros netilo visą laiką, kurį praleidau knygyne. Galiausiai smalsumas nugalėjo ir pasiėmiau knygą paskaityti.
Buvo kiek ironiška pradžioje pamatyti tų metų laikraščio „Darbas“ pirmąjį puslapį su antrašte „Artimiausioje ateityje geresnių laikų niekas nelaukia“. Juokas per ašaras, ne kitaip. Iškart pagauna gyvas autoriaus rašymo stilius. Bijojau dar vieno sauso istorijos vadovėlio ir išties apsidžiaugiau, kai baimė nepasitvirtino.
Norbertas Černiauskas knygoje aprašo pačias įvairiausias tuometinės Lietuvos gyvenimo sritis: meną, ūkį, sportą, mediciną, švietimą ir kt. Tai daro nevengdamas pajuokauti (pvz. karas prieš bobutes, kalbant apie akušerijos pokyčius), neapkraudamas per daug sudėtinga ir sausa informacija. Datos, pavardės, citatos, statistika atrodo savo vietoje ir vieni kitus puikiai papildo. Vis skaičiau ir galvojau, kad tokia informacija istorijos pamokose būtų paįvairinusi karo ir politikos persmelktą Lietuvos istoriją. Karas yra ir šioje knygoje, bet jis nedominuoja, o lieka kažkur užnugaryje, laikraščių antraštėse, trumpuose pokalbiuose ir žmonių tikėjime, kad Lietuvą aplenks.
Mano nuomone, knygą trumpai ir tiksliai apibūdina pats autorius: „Siekta rekonstruoti ne katastrofos genezę ir jos artėjimą [...], o pamatyti žmones, bendruomenes ir valstybę, kurie gyveno nelengvu, bet unikaliu laiku ir vis dar buvo savarankiški.“
June 10, 2021
Ši N. Černiausko studija - netikėtas sociokultūrinis 1940-ųjų Lietuvos pjūvis, kuriame per to meto žmonių liudijimus, spaudą pateikiama plati dviejų birželio savaičių įvykių panorama, taip pat ir platesnis kontekstas. Knyga skaitėsi labai smagiai, džiugino tai, kad pasakojime nebuvo nei istorinio determinizmo natų, nei to"visažinio pasakotojo", viskas "čia ir dabar", gyvos viltys, lūkesčiai, planai. Radau tiek paralelių su dabartine situacija, kad ir net truputį baugu darosi...
Prie ko norisi prikibti, tai prie "užjūrio konteksto" (Orwello, Lindgren dienoraščių) įtraukimo, nes jų intarpai buvo reti, ir jeigu jais norėta parodyti platesnį kontekstą, tuomet, sakyčiau, jie nebuvo pakankami, reikėjo daugiau amžininkų liudijimų, be to tai daryta nenuosekliai, jie cituoti ne kiekviename skyriuje, tad kyla klausimas ar apskritai jų reikėjo. Puikiai išsiversti buvo galima ir su lietuvių, gyvenusių užsienyje, prisiminimais.
Visumoje tai stiprus 4 - 4,5 šiai knygai. Vien už pasakojimą, kuris nenuskandina nei faktų jūroje, nei prislegia akademiniu žargonu.
Prie ko norisi prikibti, tai prie "užjūrio konteksto" (Orwello, Lindgren dienoraščių) įtraukimo, nes jų intarpai buvo reti, ir jeigu jais norėta parodyti platesnį kontekstą, tuomet, sakyčiau, jie nebuvo pakankami, reikėjo daugiau amžininkų liudijimų, be to tai daryta nenuosekliai, jie cituoti ne kiekviename skyriuje, tad kyla klausimas ar apskritai jų reikėjo. Puikiai išsiversti buvo galima ir su lietuvių, gyvenusių užsienyje, prisiminimais.
Visumoje tai stiprus 4 - 4,5 šiai knygai. Vien už pasakojimą, kuris nenuskandina nei faktų jūroje, nei prislegia akademiniu žargonu.
April 14, 2022
Na, tikrai galiu įvertinti šią knygą, kaip labai profesionalią. Autorius išties idėjo daug kruopštaus darbo, kad gimtų būtent tokio pobūdžio kūrinys. "Ak" momentai skaitant apie kai kuriuos įvykius, kurie buvo prieš aštuonis dešimtmečius: metų praėjo daug, bet pasaulis stipriai nepasikeitė. Ypač karo aspektu. Stipru.
Bet jei jau kalbėti apie grynai mano nuomonę, kuri ir yra "goodreads reviews" esmė (bent jau aš taip manau ), tai buvo chaotiška, man trūko vienos nuoseklios linijos į kurią galėčiau remtis. Pradžioje lyg galvojau, kad tai Kairiūkštytė ir jos matymas, bet ji pasirodydavo tik sporadiškai. Ir buvo sunku skaityti. Aš sunkiai įriausi per puslapius, o pabaigoje norėjau tiesiog kuo greičiau pabaigti. Juolab dar ir tai, kad istorija anaiptol nėra mano arkliukas (dar nuo mokyklos laikų). O psichologinių momentų buvo ne per daugiausiai.
Ar rekomenduoju? Turbūt, kad taip. Tikrai kokybiškas kūrinys. Bet ne tokiam žmogui, kokia esu pati.
Bet jei jau kalbėti apie grynai mano nuomonę, kuri ir yra "goodreads reviews" esmė (bent jau aš taip manau ), tai buvo chaotiška, man trūko vienos nuoseklios linijos į kurią galėčiau remtis. Pradžioje lyg galvojau, kad tai Kairiūkštytė ir jos matymas, bet ji pasirodydavo tik sporadiškai. Ir buvo sunku skaityti. Aš sunkiai įriausi per puslapius, o pabaigoje norėjau tiesiog kuo greičiau pabaigti. Juolab dar ir tai, kad istorija anaiptol nėra mano arkliukas (dar nuo mokyklos laikų). O psichologinių momentų buvo ne per daugiausiai.
Ar rekomenduoju? Turbūt, kad taip. Tikrai kokybiškas kūrinys. Bet ne tokiam žmogui, kokia esu pati.
October 17, 2022
Nesitikėjau, kad istorinė knyga gali būti tokia pagavi. Prisimindamas istorijos pamokų nuobodulį imu svajoti, kad tokios knygos atsirastų mokykloje, kurios fokusuojasi ne tik į faktus, bet į laimečio jauseną, buities detales. Šioje knygoje pirmą kartą pajutau, kad istorija tai žmonės ir jų patirtys, kurios lyg kaleidoskopas mainėsi kiekvienam puslapyje.
O kiek daug paralelių galima atrasti šandienoje. Knyga apie mus tada- lyg apie dabar. Europoje vyksta karas, o valstybėje nesutariama dėl civilinės metrikacijos (šiandien partnerystės), kompensuoti pigiausius ar visus vaistus iš ligonių kasų (Veryga mus nubloškė į 1940 metus), gimdymai namuose, skiepai, kelių asfaltavimai, atotogų kryptys ir aukštos šildymo kainos ir t.t. Girdėta? Praėjo 80 metų, o mes apie tą patį. Kažkaip kelia nerimą tas istorijos cikliškumas.
Tik “gailestingosios seserys” dabar jau slaugytojos. Matyt gailesčio nebeliko. O užbaigsiu linksma citata: “Bobučių taip lengvai nenugalesi”. Va taip va!
O kiek daug paralelių galima atrasti šandienoje. Knyga apie mus tada- lyg apie dabar. Europoje vyksta karas, o valstybėje nesutariama dėl civilinės metrikacijos (šiandien partnerystės), kompensuoti pigiausius ar visus vaistus iš ligonių kasų (Veryga mus nubloškė į 1940 metus), gimdymai namuose, skiepai, kelių asfaltavimai, atotogų kryptys ir aukštos šildymo kainos ir t.t. Girdėta? Praėjo 80 metų, o mes apie tą patį. Kažkaip kelia nerimą tas istorijos cikliškumas.
Tik “gailestingosios seserys” dabar jau slaugytojos. Matyt gailesčio nebeliko. O užbaigsiu linksma citata: “Bobučių taip lengvai nenugalesi”. Va taip va!
July 15, 2021
Pirmiausia, aš tokios stilistikos knygos nesu skaitęs - tai yra kažkas labai labai netikėto ir gero.
Antra, pagrindinė mintis pasibaigus knygai yra - noriu toliau, noriu visos Lietuvos istorijos parašytos tokiu stiliumi, noriu išgyventi tuos laikotarpius ir pamatyti juos taip kaip autorius pateikia - kaip 360 laipsnių kampu pateiktą dokumentinį filmą.
Neatskleidžiant knygos detalių sunku perduoti nuotaiką, bet pagrindinė mintis vis tik lieka - o kas jeigu būtų buvę kitaip - kur būtume dabar?
Ir dar toks didelis liūdesys pagalvojant kiek šviesių minčių, svajonių ir vilčių sudužo 1940 birželio 15...
Privaloma skaityti vietoj vadovėlių, ir melstis kad autorius dar pabandytų kitus periodus taip aprašyti.
Antra, pagrindinė mintis pasibaigus knygai yra - noriu toliau, noriu visos Lietuvos istorijos parašytos tokiu stiliumi, noriu išgyventi tuos laikotarpius ir pamatyti juos taip kaip autorius pateikia - kaip 360 laipsnių kampu pateiktą dokumentinį filmą.
Neatskleidžiant knygos detalių sunku perduoti nuotaiką, bet pagrindinė mintis vis tik lieka - o kas jeigu būtų buvę kitaip - kur būtume dabar?
Ir dar toks didelis liūdesys pagalvojant kiek šviesių minčių, svajonių ir vilčių sudužo 1940 birželio 15...
Privaloma skaityti vietoj vadovėlių, ir melstis kad autorius dar pabandytų kitus periodus taip aprašyti.
April 21, 2022
"Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai".
Kai niekas "nesiskaitė", to pačio nerimo vedina namie juokavau, kad 1940 nieks irgi netikėjo. Kaip 2022 pavasarį mažai, kas iš mūsų galvojo, jog išdrįs :(
Skaudžiai stebime, kad ne visos Europos šalys iš istorijos pasimokė ir bet kokia istorinė dokumentika turi būti nuolatiniu skaitiniu, kontekstu, diskusijų objektu.
Puiki knyga ir ypač dėl lietuvių kalba vis dar labai reto panoraminio istorijos pasakojimo (F. Illieso gerbėjų tikrai daug mano aplinkoje :)). Daugiau tokių sociokultūrinių pjūvių! Dvi knygoje pateiktos savaitės galvoje prabėgo kaip keletas Lietuvos istorijos dešimtmečių. Taip taupiai žodžiais, bet plačiai koncepcija, autorius neria 1940-ųjų mikroistoriją.
Kai niekas "nesiskaitė", to pačio nerimo vedina namie juokavau, kad 1940 nieks irgi netikėjo. Kaip 2022 pavasarį mažai, kas iš mūsų galvojo, jog išdrįs :(
Skaudžiai stebime, kad ne visos Europos šalys iš istorijos pasimokė ir bet kokia istorinė dokumentika turi būti nuolatiniu skaitiniu, kontekstu, diskusijų objektu.
Puiki knyga ir ypač dėl lietuvių kalba vis dar labai reto panoraminio istorijos pasakojimo (F. Illieso gerbėjų tikrai daug mano aplinkoje :)). Daugiau tokių sociokultūrinių pjūvių! Dvi knygoje pateiktos savaitės galvoje prabėgo kaip keletas Lietuvos istorijos dešimtmečių. Taip taupiai žodžiais, bet plačiai koncepcija, autorius neria 1940-ųjų mikroistoriją.
February 25, 2024
Laiko mašina egzistuoja ir ši knyga puikiai atlieka jos funkciją! Džiaugiuosi, jog pagaliau perskaičiau, kadangi knyga jau kelis metus laukė savo eilės. Klausytis N. Černiausko paskaitų ir dalyvauti seminaruose studijuojant Istorijos fakultete buvo vienas malonumas - tad knyga ir šioje vietoje nukėlė mane į studijų laikus ir padėjo dar kartą išgyventi vieną iš įdomiausių mano gyvenimo laikotarpių.
June 10, 2021
Neturiu pastabų.
Tobulai.
Nuo tono, iki temos, iki formato, iki stiliaus.
Tobulai.
Nuo tono, iki temos, iki formato, iki stiliaus.
March 1, 2024
Pagaliau pavyko užtikti šitą knygą bibliotekoje. Iki šiol, kada tik bepaklausdavau ibiblės vebsaito, ar yra laisvų knygų, vis gaudavau atsakymą apie bent 3-4 žmones stovinčius eilėje. Ėjo metai, nieko. Bet, kaip sakoma, kas ieško tas galiausiai randa (kai pasiduoda ir nebeieško). „Paskutinę vasarą“ 2024-aisiais atradau lentynoje „Naujos knygos“.
Pirmiausia apie formą.
Knyga labai dailiai ir konceptualiai išleista. Smagus kalendoriaus momentas. Kiekviename skyriuje paminėti 1940-ųjų dienos vardadieniai ir patarimas. Kartais anekdotas. Nemėgstu rašyti „nu“, nu bet nu fainai nu!
Antriausia apie turinį.
Įsibėgėjus 1940-iesiems prasidėjo Lietuvos okupacija, todėl tikėjausi, jog knygoje jausis tam tikras „paskutiniųjų dienų“ nerimas ar melancholija. Ale visai ne. Autorius istoriją dėlioja lengvai, kaip ir pats vėliau pamini, stengdamasis atsiriboti nuo tolimesnių okupacinių įvykių žinojimo. Todėl „Paskutinėje vasaroje“ gyvenimas dar spalvotas: kažkas vysto tarpukarinį fintechą – pieno pramonę, kažkas, tarsi krepšinio sirgalius įtemptų rungtynių metu, bažnyčiose nubaubinėja lenkų kunigus, kažkas Prancūzijoje statosi vilą „Ariogala“. Įdomu.
Mano mėgstamiausia knygos dalimi tapo žmonių dienoraščių intarpai. Autorius pasakodamas apie Lietuvos padėtį krašto apsaugos, švietimo, sveikatos ar kitose srityse vis įterpė, sakykim, atsitiktinių, bet tikrai egzistavusių žmonių gyvenimo ištraukas. Kol šalyje vyksta įvairios rimtos reformos, „veikėjai“ taip pat ieškosi buto, nervinasi dėl to, ką išgirdo per radiją, eina skaityti knygų apie Egiptą. Tai vis sugrąžindavo jausmą, kad pala, tai 1940-ieji nebuvo tik statistika, dalykų priežastys ir pasėkmės. Vyko ir įprasti dalykai.
Užsikabinus už šio autoriaus sprendimo, knygos eigoje natūraliai pradėjo kilti klausimai:
– O tai kaip sekėsi p. Halinai ieškoti buto Vilniuje?
– Ar pagerėjus orams pagerėjo ir p. Motiejaus nuotaika?
– Kažin, ką 1940-ųjų balandžio mėnesį veikė Mr. George Orwell?
Todėl šiek tiek nuliūdau, kai beskaitant sumažėjo intarpų iš šių (ar kokių kitų) žmonių gyvenimo. Jų buvo, bet kažkaip sausiau skaitėsi, uždominavo dalykiškesnis knygos tonas, nutarimai, protokolai.
Bendrai, norisi parašyti autoriui „ačiū“ už puikią knygą. Įdomu ir įvairiapusiška, skaitosi lengvai, vietomis priverčia nusišypsoti. Tinka tiems, kam įdomi Lietuvos istorija, bet kartu nesinori skaitant pavirsti Rūpintojėlio skulptūra. Kad ir kaip netikėta sakyti tai apie knygą pavadinimu „Paskutinė Lietuvos vasara“.
Pirmiausia apie formą.
Knyga labai dailiai ir konceptualiai išleista. Smagus kalendoriaus momentas. Kiekviename skyriuje paminėti 1940-ųjų dienos vardadieniai ir patarimas. Kartais anekdotas. Nemėgstu rašyti „nu“, nu bet nu fainai nu!
Antriausia apie turinį.
Įsibėgėjus 1940-iesiems prasidėjo Lietuvos okupacija, todėl tikėjausi, jog knygoje jausis tam tikras „paskutiniųjų dienų“ nerimas ar melancholija. Ale visai ne. Autorius istoriją dėlioja lengvai, kaip ir pats vėliau pamini, stengdamasis atsiriboti nuo tolimesnių okupacinių įvykių žinojimo. Todėl „Paskutinėje vasaroje“ gyvenimas dar spalvotas: kažkas vysto tarpukarinį fintechą – pieno pramonę, kažkas, tarsi krepšinio sirgalius įtemptų rungtynių metu, bažnyčiose nubaubinėja lenkų kunigus, kažkas Prancūzijoje statosi vilą „Ariogala“. Įdomu.
Mano mėgstamiausia knygos dalimi tapo žmonių dienoraščių intarpai. Autorius pasakodamas apie Lietuvos padėtį krašto apsaugos, švietimo, sveikatos ar kitose srityse vis įterpė, sakykim, atsitiktinių, bet tikrai egzistavusių žmonių gyvenimo ištraukas. Kol šalyje vyksta įvairios rimtos reformos, „veikėjai“ taip pat ieškosi buto, nervinasi dėl to, ką išgirdo per radiją, eina skaityti knygų apie Egiptą. Tai vis sugrąžindavo jausmą, kad pala, tai 1940-ieji nebuvo tik statistika, dalykų priežastys ir pasėkmės. Vyko ir įprasti dalykai.
Užsikabinus už šio autoriaus sprendimo, knygos eigoje natūraliai pradėjo kilti klausimai:
– O tai kaip sekėsi p. Halinai ieškoti buto Vilniuje?
– Ar pagerėjus orams pagerėjo ir p. Motiejaus nuotaika?
– Kažin, ką 1940-ųjų balandžio mėnesį veikė Mr. George Orwell?
Todėl šiek tiek nuliūdau, kai beskaitant sumažėjo intarpų iš šių (ar kokių kitų) žmonių gyvenimo. Jų buvo, bet kažkaip sausiau skaitėsi, uždominavo dalykiškesnis knygos tonas, nutarimai, protokolai.
Bendrai, norisi parašyti autoriui „ačiū“ už puikią knygą. Įdomu ir įvairiapusiška, skaitosi lengvai, vietomis priverčia nusišypsoti. Tinka tiems, kam įdomi Lietuvos istorija, bet kartu nesinori skaitant pavirsti Rūpintojėlio skulptūra. Kad ir kaip netikėta sakyti tai apie knygą pavadinimu „Paskutinė Lietuvos vasara“.
November 13, 2021
Tekstas - mozaika: iš skirtingų perspektyvų sudėliojamas gan išsamus ketvirto-penkto dešimtmečių sandūros modernėjančios Lietuvos paveikslas.
Perskaičius knygą smegenis baigia užlesti klausimas: "O kokia šiandien būtų Lietuva, jei tarpukario augantis nepriklausomos šalies potencialas politinėje, ekonominėje, kultūrinėje ir kitose srityse, nebūtų patyręs okupacijos gniaužtų?".
Jei knyga įdarbina sparčiau suktis smegenis, vadinasi, gerai.
Perskaičius knygą smegenis baigia užlesti klausimas: "O kokia šiandien būtų Lietuva, jei tarpukario augantis nepriklausomos šalies potencialas politinėje, ekonominėje, kultūrinėje ir kitose srityse, nebūtų patyręs okupacijos gniaužtų?".
Jei knyga įdarbina sparčiau suktis smegenis, vadinasi, gerai.
August 1, 2021
Daug atskirų žmonių gyvenimų epizodų, daug 1940 kasdienybės detalių, kaip kokiam muziejuj vaikštant. Bet visą tą skaitant tokia paralelinė mintis - kiek daug veiklų įvairiausiose srityse, kiek asmeninių planų buvo nutraukta ir sugriauta dėl absurdiškiausių politinių procesų, okupacijos ir karo. Tas nesimato iš statistikos, matosi tik iš tokių įlindimų į namus, į nedideles darbovietes, draugų pokalbius, pasvarstymus dienoraštyje. Rašytojai, medikai, architektai, kunigai, studentai, politikai (diktatoriaus aplinka), darbininkai, verslininkai, dailininkai, moterys ir vyrai, visi turėjo planų, idėjų ir rūpesčių, taigi ne tik valstybių schemutes pakoregavo karas ir okupacija, bet žmonių gyvenimus, kas nepalyginamai skaudžiau. Tikiuosi, kad panašių knygų atsiras daugiau, kad istoriniuose tekstuose atsiras žmonių - ne tik simbolinių, bet visokių. Be galo įdomu ir skaudu apie juos skaityti, kuo mažiau reikšmingas detales, tuo įdomiau.
July 13, 2024
<…> Sovietų Sąjunga ne tik pati neturinti ką valgyti, bet ir kitus marinanti badu <…>.
Puikus darbas, tikrai labai patiko.
Natūraliai sužadino mintį - įdomu, kur būtume dabar, kaip visuomenė, kaip valstybė, jei lemtingu momentu būtume galėję rinktis.
Gero skaitymo !
Puikus darbas, tikrai labai patiko.
Natūraliai sužadino mintį - įdomu, kur būtume dabar, kaip visuomenė, kaip valstybė, jei lemtingu momentu būtume galėję rinktis.
Gero skaitymo !
August 28, 2021
Knyga, kurią reikia perskaityt, bet ką padaryti nėra lengva vien dėl jos formos. Prireikė stipriai sukąsti dantis, kad įveikčiau mėtymąsi tarp temų ir veikėjų. Bet pats turinys atperka. Toks istorinis buitekas. Išskirtinio paminėjimo nusipelno skyrius apie civilinės metrikacijos įteisinimą ir argumentus, kaip tai sunaikins tradicinę šeimą, tautą ir visiems bus šakės. Plojau skaitydamas.
October 9, 2022
Atsimenu, besimokydama mokykloje istorijos vadovėliuose visuomet labiausiai ir laukdavau skyrelių apie žmonių buitį, kultūrą ir kasdienybę, bet jie atrodė gerokai per reta atgaiva nuo datų, nutarimų ir mūšių. Tad šitas skoningai išleistas Černiausko tekstas labai gražiai užpildo nišą norintiems arčiau prisiliesti prie istorinės kasdienybės ir buities. Žavu, kad tą kasdienybę čia atspindi ne tik sausi dokumentai ir statistika, bet ir asmeniškesnį santykį su knyga ir istorija kuriantys laiškai ir dienoraščių ištraukos. Nors ir pačioje knygoje vizualumo ir iliustracijų netrūksta, man asmeniškai dalį knygos turinio savalaikiškai vizualiai papildė NDG aplankyta paroda “Patalai ir purslai” apie lietuvių poilsį ir laisvalaikį XX-XXI amžiuje, truputį užgriebusi ir knygoje nagrinėjamą laikotarpį.
Autorius pasirinko ne chronologinę, o tematinę prieigą - nuo šalčių ir nerimo dėl derliaus, turistinių atostogų planų ir galimybių, asmeninių dilemų, vis aiškiau apibrėžiamų darbo santykių, optimistinio visuomenės ugdymo per kartais atrodytų ir tokias juokingai mažareikšmes detales kaip kariuomenės uniformų reforma, idealistinis lūkestis kelti pienininkų profesijos prestižą kuriant erudito pienininko paveikslą ir pan. iki autoritarinio vadovo kulto, įtampų tarp vietinių tautinių grupių ir vis iškylančių provokacijų bei kažkur fone jau vykstančio karo. Savaip nustebina paralelės su dabartimi ir atsikartojantys priešinimosi pokyčiams motyvai - pvz., dabartinis priešinimasis partnerystės įstatymui savo argumentais keistai nejaukiai primena tuometinį priešinimąsi civilinės santuokos įteisinimui.
Nors mano prie mokslinių studijų dar nepakankamai įpratusią akį tekstas protarpiais netgi labai įtraukė ir nustebino lengvumu, bet momentais ir pabosdavo skaityti cituojamus dokumentus, kuomet tekdavo prisiminti, kad susiduri visgi su rimta analitine istorijos studija, o ne beletristika. Sakyčiau, kad susiskaitė lengviau už Vaisetos ”Vasarnamį” (nes ir tema platesnė ir buitiškesnė), bet vis tiek. Už ką visgi bus ne 5, o 4 žvaigždutės, bet puiku, kad tokių knygų yra.
Autorius pasirinko ne chronologinę, o tematinę prieigą - nuo šalčių ir nerimo dėl derliaus, turistinių atostogų planų ir galimybių, asmeninių dilemų, vis aiškiau apibrėžiamų darbo santykių, optimistinio visuomenės ugdymo per kartais atrodytų ir tokias juokingai mažareikšmes detales kaip kariuomenės uniformų reforma, idealistinis lūkestis kelti pienininkų profesijos prestižą kuriant erudito pienininko paveikslą ir pan. iki autoritarinio vadovo kulto, įtampų tarp vietinių tautinių grupių ir vis iškylančių provokacijų bei kažkur fone jau vykstančio karo. Savaip nustebina paralelės su dabartimi ir atsikartojantys priešinimosi pokyčiams motyvai - pvz., dabartinis priešinimasis partnerystės įstatymui savo argumentais keistai nejaukiai primena tuometinį priešinimąsi civilinės santuokos įteisinimui.
Nors mano prie mokslinių studijų dar nepakankamai įpratusią akį tekstas protarpiais netgi labai įtraukė ir nustebino lengvumu, bet momentais ir pabosdavo skaityti cituojamus dokumentus, kuomet tekdavo prisiminti, kad susiduri visgi su rimta analitine istorijos studija, o ne beletristika. Sakyčiau, kad susiskaitė lengviau už Vaisetos ”Vasarnamį” (nes ir tema platesnė ir buitiškesnė), bet vis tiek. Už ką visgi bus ne 5, o 4 žvaigždutės, bet puiku, kad tokių knygų yra.
January 1, 2025
Įdomiai papasakota bei perteikta Lietuvos istorija paskutiniais momentais iki 1940-ųjų okupacijos. Parodomas tiek akademinis, tiek politinis, tiek visos visuomenės gyvenimas. Aptariami švietimo, teisėsaugos, darbo santykiai, politinės realijos, pavyzdžiui, netgi tokie disputai kaip ginčai dėl santuokos instituto civilinio ir bažnytinio registravimo. Vietomis labai jaučiamas to meto, tarpukario, gyvenimo subtilumas, savotiškumas, vyraujančios nuotaikos, pateikiamos anuometinės kalbos, citatos. Visgi, vietomis pasigedau pačios karo išvakarių atmosferos perteikimo, kadangi susidaro toks įspūdis, kad autorius labiau susikoncentravo tik į kasdienio gyvenimo realijas, ignoruodamas ir tarsi pamiršdamas platesnę istorinę bei sociologinę perspektyvą.
November 10, 2022
Tokios knygos Lietuvai trūko, nes vargu, ar dažnas žino, kokiomis nuotaikomis ir kaip gyvendama jauna valstybė pasitiko katastrofiškiausius mums XX a. dešimtmečius. Besimokydami apie Lietuvos istoriją mažai susiduriame su "minkštąja" (net nežinau, kaip įvardinti) istorija - turime menką suvokimą apie šalies vidaus kontekstą, geriausiu atveju esame verčiami išmokti datą, kada įvykdyta Žemės reforma. Todėl kad ir 1940 m. tautiečiai vien po mokyklos suolo, bent jau man, atrodo kaip ateiviai. Ar jie buvo protingi, kokią turėjo dienos rutiną, ką mąstė? Šios knygos pagalba užsipildžiau kai kurias tokias ir panašias spragas smegenyse.
Minusas - mažai rašoma apie paprastus darbininkus, kurie sudarė gyventojų daugumą. Perskaičius knygą atrodo, kad buvo vien miesčionys ir ūkininkai.
Minusas - mažai rašoma apie paprastus darbininkus, kurie sudarė gyventojų daugumą. Perskaičius knygą atrodo, kad buvo vien miesčionys ir ūkininkai.
Displaying 1 - 30 of 194 reviews