What do you think?
Rate this book
Donbaso džiazas
Šis Jono Öhmano „džiazas" – ir apie Ukrainą, ir apie Lietuvą. Apie valstybingumą, pralaimintį prieš feodalinę korupciją, biurokratiją ir tingumą. Knyga autentiška, atvira ir nuoširdi, provokuojanti klausimus, kamuojančius ir patį autorių – gryną švedą, patyrusį su Lietuva audringą laisvės romaną, todėl taip tiksliai užčiuopiantį istorines paraleles. Žingsnis po žingsnio virtusį tikru šiuolaikiniu partizanu, „išdurnėjusiu litovcu", „šalena panda", „volontioru", džiazuojančiu visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kad padėtų ir gelbėtų. O su šia knyga – kad primintų, kas mums yra Ukraina, skatintų palaikyti ir suprasti kovotojus, kurie Rytų Ukrainoje gina savo ir mūsų laisvę.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Kai Rusija staigiai okupavo Krymą ir įsibrovė į Rytų Ukrainą, supratau, kad kituose sąrašuose būsime mes, Baltijos šalys. To niekada nebus, pasakiau sau, ir kartu su draugais ėmėme gabenti paramą Ukrainos kariams Donbase.
Teko būti apšaudytam rusų separatistų, pajusti mirties baimę, būti apsuptam juodo nevilties šešėlio. Bet taip pat teko ragauti ryžto ir ištvermės vaisių, be to, aiškiai suvokti, kas yra tikroji laisvės kova ir kaip ji turi būti vedama.
Ukrainoje per savo išgyvenimus, žvelgdamas pro karo marazmo prizmę ir bendraudamas su ten kovojančiais žmonėmis, pradėjau suprasti, ką reiškia „hibridinis karas". Tai – visiškas džiazas. Ši knyga yra mano signalas, kad mes Lietuvoje, norime ar nenorime, privalome tai suprasti. Ir išmokti džiazuoti.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Kai Rusija staigiai okupavo Krymą ir įsibrovė į Rytų Ukrainą, supratau, kad kituose sąrašuose būsime mes, Baltijos šalys. To niekada nebus, pasakiau sau, ir kartu su draugais ėmėme gabenti paramą Ukrainos kariams Donbase.
Teko būti apšaudytam rusų separatistų, pajusti mirties baimę, būti apsuptam juodo nevilties šešėlio. Bet taip pat teko ragauti ryžto ir ištvermės vaisių, be to, aiškiai suvokti, kas yra tikroji laisvės kova ir kaip ji turi būti vedama.
Ukrainoje per savo išgyvenimus, žvelgdamas pro karo marazmo prizmę ir bendraudamas su ten kovojančiais žmonėmis, pradėjau suprasti, ką reiškia „hibridinis karas". Tai – visiškas džiazas. Ši knyga yra mano signalas, kad mes Lietuvoje, norime ar nenorime, privalome tai suprasti. Ir išmokti džiazuoti.
352 pages, Paperback
Published June 4, 2021
26 people are currently reading
364 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 81 reviews
Read
July 5, 2021Jonas Ohman šioje knygoje pasakoja ne tik apie savo patirtis rytinėje Ukrainoje, lietuvių paramą, bet ir apie savo asmeninį gyvenimą. Tekstas paprastas, struktūra šiek tiek chaotiška, bet, manau, knyga turėtų patikti besidomintiems karu.
Mano supratimu, knygos ypatybės yra štai šios:
1) Jonas tarp lietuvių yra svarbiausias šio karo liudininkas ir jo knyga yra tikras liudijimas. Jis savo akimis matė ne tik veiksmus fronte, bet ir pogrindines kovas, todėl dėmesio skiria ir politikai, intrigoms, žvalgybai.
2) Knygoje detaliai aptariama karyba ir karinės technologijos. Jonas pasakoja, kokie būdavo ukrainiečių karių prašymai dėl įrangos ir kokios lietuvių rėmėjų galimybės tai nupirkti. Ir kaip tekdavo improvizuoti ir ieškoti netikėtų sprendimų.
3) Šios knygos tekstą Jonas parašė taip, kaip kalba realiame gyvenime, su visokiomis „blembomis“ ir kitais jam būdingais žodeliukais. Šiuo konkrečiu atveju tai tinka, suteikia pasakotojo balsui autentišką skambesį.
4) Man buvo labai įdomu sužinoti Jono asmeninę istoriją: pirmosios kelionės į Lietuvą, gyvenimas Rusijoje, susidomėjimas partizanais, Juozo Lukšos atsiminimų vertimas į švedų kalbą, dokumentiniai filmai, dėstytojo darbas, Lietuvos pilietybė. Taip pat Jonas neperspausdamas pasakoja apie potrauminio streso sindromą ir karo sukeltą depresiją.
5) Manau, ši knyga vertinga ir kaip liudijimas apie Lietuvą ir lietuvius, išgyvenančius kaimynystėje vykstantį karą. Jonas tikrai turi pranašumą pasakoti apie mūsų išgyvenimus per kultūrinį atstumą.
6) Man norėjosi vaizdingumų, daugiau užkulisinių detalių ir asmeninių vertinimų. Kitą vertus suprantu, kad parašyti knygą lietuviškai, kai tavo gimtoji kalba yra švedų, ir taip yra labai sudėtingas uždavinys, todėl teksto sklandumą laikyčiau Jono ir redaktorės Loretos pergale.
P.S. Pirmą kartą Jonas prabilo apie šią knygą prieš kelerius metus, bet šitą idėją atidėdavo. Man atrodo, kad parašė ir publikavo pačiu laiku.
Mano supratimu, knygos ypatybės yra štai šios:
1) Jonas tarp lietuvių yra svarbiausias šio karo liudininkas ir jo knyga yra tikras liudijimas. Jis savo akimis matė ne tik veiksmus fronte, bet ir pogrindines kovas, todėl dėmesio skiria ir politikai, intrigoms, žvalgybai.
2) Knygoje detaliai aptariama karyba ir karinės technologijos. Jonas pasakoja, kokie būdavo ukrainiečių karių prašymai dėl įrangos ir kokios lietuvių rėmėjų galimybės tai nupirkti. Ir kaip tekdavo improvizuoti ir ieškoti netikėtų sprendimų.
3) Šios knygos tekstą Jonas parašė taip, kaip kalba realiame gyvenime, su visokiomis „blembomis“ ir kitais jam būdingais žodeliukais. Šiuo konkrečiu atveju tai tinka, suteikia pasakotojo balsui autentišką skambesį.
4) Man buvo labai įdomu sužinoti Jono asmeninę istoriją: pirmosios kelionės į Lietuvą, gyvenimas Rusijoje, susidomėjimas partizanais, Juozo Lukšos atsiminimų vertimas į švedų kalbą, dokumentiniai filmai, dėstytojo darbas, Lietuvos pilietybė. Taip pat Jonas neperspausdamas pasakoja apie potrauminio streso sindromą ir karo sukeltą depresiją.
5) Manau, ši knyga vertinga ir kaip liudijimas apie Lietuvą ir lietuvius, išgyvenančius kaimynystėje vykstantį karą. Jonas tikrai turi pranašumą pasakoti apie mūsų išgyvenimus per kultūrinį atstumą.
6) Man norėjosi vaizdingumų, daugiau užkulisinių detalių ir asmeninių vertinimų. Kitą vertus suprantu, kad parašyti knygą lietuviškai, kai tavo gimtoji kalba yra švedų, ir taip yra labai sudėtingas uždavinys, todėl teksto sklandumą laikyčiau Jono ir redaktorės Loretos pergale.
P.S. Pirmą kartą Jonas prabilo apie šią knygą prieš kelerius metus, bet šitą idėją atidėdavo. Man atrodo, kad parašė ir publikavo pačiu laiku.
April 23, 2022
Karo skaitinys, kitam kontekste turbūt visai nesiskaitytų (man). Bet ir šiame truputį vargau. Informacijos labai daug, ji labai aktuali šiandienai ir įdomi, bet paraleliai per knyga eina tokia "intelektualinė autobiografija", kaip sakytų Greimas, kur Ohmanas tarsi bando atsakyti į klausimą "kodėl aš be aiškios priežasties atvažiavau į LT ir užsiėmiau aktyvizmu". Šitas siužetas man atrodė toks siūtas baltais siūlais: dar sovietmečiu susipažino su merginom bare, jos supyko, kai kažkas palaikė jas esant iš Rusijos, tada Ohmanas susidomėjo, kas per šalis, kurios žmonės tokie principingi. Paskui pasiklausė Gorbačiovo, atvažiavo, pamatė Sąjūdį, liko, išmoko LT kalbą, išvertė Lukšos Daumanto atsiminimus į švedų... Gal taip ir buvo, bet visa ta linija knygą dalina į 2 dalis - Ohmano istorija vs. "Blue / Yellow" istorija. Gal tokia ir turi būti karo eseistika ir tai tiesiog ne mano žanras - ir Kiborgų žemę skaitydama kankinausi, nors va "Kyjivo trasą" žiūrėti buvo visai kas kita. Gal kad "Trasoje" maksimaliai mažai "aš", o daugiau kitų. O vat pas Ohmaną vis išlenda deklaratyvi retorika, nelabai mėgstu: "Būna, einu Vilniaus gatvėmis ir galvoju: aš jus saugau, kiek galiu, tegu ir keistais netradiciniais būdais, o jūs saugot mane" (p. 143).
Kas įstrigo skaitant:
1. Ohmano nuolat minima korupcija, nedermė ir chaosas Ukrainoje po 2014 m. karo pradžios. Skaitai ir vis galvoji: kaži, kaip yra šiandien su visa milžiniška viso pasaulio parama, gal jau biurokratija nustumta į šoną? Bet sykiu ir toks reality check, padeda prisiminti, kad Ukraina, ir šiandien, - ne mitologinė kariauna, o toks pat švogerių, drąsuolių, kombinatorių ir idealistų raizgalynas, koks ir pas mus būtų. Pvz, Ukrainos ginkluotose pajėgose, štabe:
2. Įvairūs propagandos kanalai, kur specialiai nesidomėdama net nepagalvotum: kaip separatistinė Donecko tv nuolatos rodė (rodo??) naujienas / karo instruktažus pramaišiui su siaubekais, kad davarytų žmones iki nervinės ribos.
3. Šiandien jau liūdnai ir šiurpiai skambantys tuomet dar retoriniai Ohmano klausimai: ką turėtų padaryti Putinas, kad pasaulis atsibustų? Šiandien jau kaip ir aišku. Ir vis tiek liūdna, kai galvoji, kad ne Putinas nulėmė pasaulio / daugumos šalių veiksmus, o tai, kad Ukraina savo jėgomis atsilaikė prieš pradinius smūgius. Tipo "ne beviltiška investicija". Tą patį sako ir Ohmanas apie 2014 m. prasidėjusį karą: "Geopolitikoje nelabai yra vietos revoliucionieriams. Na, nebent netyčia laimės. Tada jau kita kalba" (p. 146).
4. Kaip vis dėlto šita knyga parašyta kaip ataskaita. Ataskaita apie "Blue / Yellow" - labai svarbus ir reikalingas dalykas, tačiau visi asmeninio gyvenimo intarpai, pasakojimai apie draugę Žemyną arba kaip Ohmanas bendrauja su karo našlėmis ir JAUČIA MOTERIŠKĄ INSTINKTĄ, maždaug kaip jos nori jį nustverti, nes ir pačioms pagalbos reikia, ir vaikas, tėvo netekęs, "kaip išmestas kačiukas".. ir viskas tuo ataskaitos, išvardijimo, tonu - nu keistas įspūdis, kai nelabai aišku, apie ką vis dėlto čia.
5. Kaip ukrainiečiai "laukė [laukia??] amerikonų", pvz:
6. Buvo žiauriai įdomu, kad jau 2014 m. prasidėjusiame kare rusus vadino orkais. Kažkaip galvojau, kad tik dabar kažkas pradėjo visą Tolkieno terminiją taikyti (nu aišku dar buvo laikas, kai galvojau, jog čia Tapino sugretinimas). Įdomu, kaip iš tiesų jisai atsirado.
Kas įstrigo skaitant:
1. Ohmano nuolat minima korupcija, nedermė ir chaosas Ukrainoje po 2014 m. karo pradžios. Skaitai ir vis galvoji: kaži, kaip yra šiandien su visa milžiniška viso pasaulio parama, gal jau biurokratija nustumta į šoną? Bet sykiu ir toks reality check, padeda prisiminti, kad Ukraina, ir šiandien, - ne mitologinė kariauna, o toks pat švogerių, drąsuolių, kombinatorių ir idealistų raizgalynas, koks ir pas mus būtų. Pvz, Ukrainos ginkluotose pajėgose, štabe:
Iš karto pradeda siūlyti savo schemas, kaip būtų galima padaryti gerą darbą, o sykiu gal ir truputį užsidirbti. Iš jo sužinojom, kad Lietuvoje gaminami maži visureigiai keturračiai, naudojami ir mūsų specpajėgų. Valdininkas tiesiai šviesiai mums pasiūlo tokius pirkti kaip civilinę versiją, perparduoti kompanijai Ukrainoje, toji savo ruožtu, anot patarėjo, "privirins kokį nors baką ir kulkosvaidžio laikiklį", ir daiktas - jau karinis. Žinoma, ir kaina būtų jau kita. O mes, suprask, galėtume užsimesti procentėlį, visi užsidirbtume ir šalį apgintume. Argi ne fantastika? (p. 213)
2. Įvairūs propagandos kanalai, kur specialiai nesidomėdama net nepagalvotum: kaip separatistinė Donecko tv nuolatos rodė (rodo??) naujienas / karo instruktažus pramaišiui su siaubekais, kad davarytų žmones iki nervinės ribos.
3. Šiandien jau liūdnai ir šiurpiai skambantys tuomet dar retoriniai Ohmano klausimai: ką turėtų padaryti Putinas, kad pasaulis atsibustų? Šiandien jau kaip ir aišku. Ir vis tiek liūdna, kai galvoji, kad ne Putinas nulėmė pasaulio / daugumos šalių veiksmus, o tai, kad Ukraina savo jėgomis atsilaikė prieš pradinius smūgius. Tipo "ne beviltiška investicija". Tą patį sako ir Ohmanas apie 2014 m. prasidėjusį karą: "Geopolitikoje nelabai yra vietos revoliucionieriams. Na, nebent netyčia laimės. Tada jau kita kalba" (p. 146).
4. Kaip vis dėlto šita knyga parašyta kaip ataskaita. Ataskaita apie "Blue / Yellow" - labai svarbus ir reikalingas dalykas, tačiau visi asmeninio gyvenimo intarpai, pasakojimai apie draugę Žemyną arba kaip Ohmanas bendrauja su karo našlėmis ir JAUČIA MOTERIŠKĄ INSTINKTĄ, maždaug kaip jos nori jį nustverti, nes ir pačioms pagalbos reikia, ir vaikas, tėvo netekęs, "kaip išmestas kačiukas".. ir viskas tuo ataskaitos, išvardijimo, tonu - nu keistas įspūdis, kai nelabai aišku, apie ką vis dėlto čia.
5. Kaip ukrainiečiai "laukė [laukia??] amerikonų", pvz:
Staiga Grekas prabyla:Kažkaip labai skausmingai ataidėjo Paskutinė Lietuvos vasara ir tas, kaip dabar jau laikome, beviltiškas laukimas, kada ateis Amerika. Supratau, kad čia tas pats, ką dabar girdim kaip pagalbos iš NATO prašymą, tie jau vos ne mitologiniai naikintuvai (o juk išties - pagalba iš dangaus). Tik dabar ta mitologinė "Amerika" apsibiurokratizavusi ir susirišusi rankas, kad be reikalo neateitų kur nereikia. Bet noras, kad bent kas nors išgelbėtų iš absurdo ir žiaurumo, visiškai archetipinis, atpažįstamas iš bet kokio laiko, bet kokio teksto, ir liūdnas.
- Jonai, ką manai, ar amerikonai kada nors ateis? (p. 268)
6. Buvo žiauriai įdomu, kad jau 2014 m. prasidėjusiame kare rusus vadino orkais. Kažkaip galvojau, kad tik dabar kažkas pradėjo visą Tolkieno terminiją taikyti (nu aišku dar buvo laikas, kai galvojau, jog čia Tapino sugretinimas). Įdomu, kaip iš tiesų jisai atsirado.
June 10, 2022
Skaičiau šį karo dienoraštį su gumulu gerklėje. Labai reikalinga knyga. Netobula, bet kažkodėl nesinori kabinėtis prie smulkmenų. Lenkiu galvą prieš autorių, Blue/Yellow įkūrėją, kuris ir šiomis dienomis gabena reikalingus krovinius link fronto linijų.
https://blue-yellow.lt/?fbclid=IwAR0w...
https://blue-yellow.lt/?fbclid=IwAR0w...
June 16, 2021
Būtinas skaitinys šiame krašte.
July 14, 2021
Vis dar neatsisakiau savo pomėgio skaityti apie karą. Ir turbūt dar greitai neatsisakysiu, kaip koks tėvas, atlikęs tarnybą prie Afganistano.
Kol "Kiborgų žemė" daugiau apima įvykių eigą ir nupasakojimą, tai čia daugiau apie techninius niuansus, logistiką ir aprašymą, kas ten Ukrainoje kariauja. Yra ką paskaityti ir apie Joną, nors jis apie save ir kitką nedaugžodžiauja ir neatrodo susireikšminęs.
Pagrinde viskas apie Blue / Yellow veiklą ir kaip tokios smulkios iniciatyvos gali atnešti didelės naudos, t.y. ir vienas lauke karys. O džiazuoti Ukrainoje reikia daug, nes gausu korupcijos ir visi daro, ką nori. Todėl turi būti kūrybingas ir galvoti, kaip įgyvendinti ketinimus.
Autorius nedviprasmiškai užsimena apie tai, jog Lietuvos partizanai nevykdė veiklos ilgai, nes galiausiai žmonės nustojo priešintis ir norėjo ramintis. Turbūt taip bus ir Ukrainoje, bet geriau mirti atsistojus nei gyventi atsiklaupus.
Kol "Kiborgų žemė" daugiau apima įvykių eigą ir nupasakojimą, tai čia daugiau apie techninius niuansus, logistiką ir aprašymą, kas ten Ukrainoje kariauja. Yra ką paskaityti ir apie Joną, nors jis apie save ir kitką nedaugžodžiauja ir neatrodo susireikšminęs.
Pagrinde viskas apie Blue / Yellow veiklą ir kaip tokios smulkios iniciatyvos gali atnešti didelės naudos, t.y. ir vienas lauke karys. O džiazuoti Ukrainoje reikia daug, nes gausu korupcijos ir visi daro, ką nori. Todėl turi būti kūrybingas ir galvoti, kaip įgyvendinti ketinimus.
Autorius nedviprasmiškai užsimena apie tai, jog Lietuvos partizanai nevykdė veiklos ilgai, nes galiausiai žmonės nustojo priešintis ir norėjo ramintis. Turbūt taip bus ir Ukrainoje, bet geriau mirti atsistojus nei gyventi atsiklaupus.
April 8, 2022
,,Tąkart važiavome ne per miestus, o per peizažą, kuris nepastebimai keičiasi ir sykiu išlieka lygiai toks nuo pat Ukrainos per Lenkiją iki Lietuvos. Ir aš, gulėdamas vandenyje, net fiziškai jaučiau, kad visas šitas regionas susietas matomais ir nematomais saitais, einančiais per žemę, laiką, karą ir taiką."
Viena yra skaityti, kai apie karą Ukrainoje mus pasiekdavo tik vienas kitas atgarsis, ir visai kas kita, kai Rusija pradėjo atvirą puolimą. Buvo labai labai sunku, bet labai verta. Ir, žinot, kas baisiausia? Jog Jonas Ohman buvo teisus. Ir net nenoriu pagalvoti, kad sekantys būsim mes.
Iš pradžių noriu pasakyti, kad šią knygą nusipirkau vien dėl jos populiarumo. Nežinojau, kad jos autorius yra, dabar jau gerai žinomos organizacijos – Blue Yellow įkūrėjas. Kadangi jis švedų tautybės, ši knyga yra ir žvilgsnis į Lietuvą užsieniečio akimis. Pasirodė ironiška, jog kitataučiui lietuviška istorija įdomesnė, nei dažnam lietuviui.
Be to, ši knyga ypatinga tuo, kad nušviečia pačią karo pradžią Ukrainoje. Daug ko nežinojau, tuo labiau, kad informacija, pateikiama žiniasklaidoje, dažnai būdavo prieštaringa. Tikrai praplėtė akiratį apie Ukrainos pasipriešinimą Donbase, sužinojau kas ta paramos karyba, kaip Ukrainos biurokratijos mechanizmas ir tingumas trukdo kovoti ir padėti kovojantiems. Koks Vakarų ir NATO vaidmuo santykiuose su Rusija. Ir kiek nusivylimų, skaudžių klaidų ir karčių patirčių lydėjo autorių.
Knyga įdomi dar ir tuo, kad Jonas Ohman rašo ne tik apie Donbasą, bet ir apie save: kaip atsidūrė Lietuvoje, išmoko lietuvių kalbą, pradėjo remti Ukrainos kovotojus ir kaip viskas išsivystė iki profesionalaus lyderio ir vado. Kadangi Jonas ir menininkas, jo tekstas labai "džiažiškas", fragmentiškas ir nechronologiškas. Papildytas daugybe nuotraukų, kas sudarė autentišką karo metraščio ispūdį.
Užvertus knygą pagalvojau: šis žmogus – neeilinė asmenybė. Didžiuojuosi lietuviais, kurie iki šiol tyliai padėjo Ukrainai. Didžiuojuosi, kiekvienu, prisidėjusiu prie paramos. Kiekvienu savanoriu, išėjusiu ginti savo laisve. Kiekvienu neabejingu. Ir supratau, kad tikraisis valstybingumas yra (arba nėra) ne seime, o kiekviename iš mūsų.
Knygų apžvalgos: www.profesionalimama.wordpress.com
Viena yra skaityti, kai apie karą Ukrainoje mus pasiekdavo tik vienas kitas atgarsis, ir visai kas kita, kai Rusija pradėjo atvirą puolimą. Buvo labai labai sunku, bet labai verta. Ir, žinot, kas baisiausia? Jog Jonas Ohman buvo teisus. Ir net nenoriu pagalvoti, kad sekantys būsim mes.
Iš pradžių noriu pasakyti, kad šią knygą nusipirkau vien dėl jos populiarumo. Nežinojau, kad jos autorius yra, dabar jau gerai žinomos organizacijos – Blue Yellow įkūrėjas. Kadangi jis švedų tautybės, ši knyga yra ir žvilgsnis į Lietuvą užsieniečio akimis. Pasirodė ironiška, jog kitataučiui lietuviška istorija įdomesnė, nei dažnam lietuviui.
Be to, ši knyga ypatinga tuo, kad nušviečia pačią karo pradžią Ukrainoje. Daug ko nežinojau, tuo labiau, kad informacija, pateikiama žiniasklaidoje, dažnai būdavo prieštaringa. Tikrai praplėtė akiratį apie Ukrainos pasipriešinimą Donbase, sužinojau kas ta paramos karyba, kaip Ukrainos biurokratijos mechanizmas ir tingumas trukdo kovoti ir padėti kovojantiems. Koks Vakarų ir NATO vaidmuo santykiuose su Rusija. Ir kiek nusivylimų, skaudžių klaidų ir karčių patirčių lydėjo autorių.
Knyga įdomi dar ir tuo, kad Jonas Ohman rašo ne tik apie Donbasą, bet ir apie save: kaip atsidūrė Lietuvoje, išmoko lietuvių kalbą, pradėjo remti Ukrainos kovotojus ir kaip viskas išsivystė iki profesionalaus lyderio ir vado. Kadangi Jonas ir menininkas, jo tekstas labai "džiažiškas", fragmentiškas ir nechronologiškas. Papildytas daugybe nuotraukų, kas sudarė autentišką karo metraščio ispūdį.
Užvertus knygą pagalvojau: šis žmogus – neeilinė asmenybė. Didžiuojuosi lietuviais, kurie iki šiol tyliai padėjo Ukrainai. Didžiuojuosi, kiekvienu, prisidėjusiu prie paramos. Kiekvienu savanoriu, išėjusiu ginti savo laisve. Kiekvienu neabejingu. Ir supratau, kad tikraisis valstybingumas yra (arba nėra) ne seime, o kiekviename iš mūsų.
Knygų apžvalgos: www.profesionalimama.wordpress.com
September 5, 2022
Keistas toks dalykas. Vertindamas bet ką, aš labai retai duodu aukščiausią galima įvertinimą. Nes, kažkaip beveik visada pasitaiko kažko, ko pritrūksta – ar priešingai, pasitaiko persistengimų.
O va prie „Donbaso džiazo“ tiesiog nėra kaip prikibti. Ne, tai tikrai nėra OH WOW! knyga, anaiptol. Bet tai yra visiškai paprasta, gyvai, žemiškai surašyta ir dar puikiai iliustruota knyga.
Knyga realiai yra apie kelis dalykus – patį Joną Ohmaną ir jo atsikėlimą į Lietuvą bei veiklos pradžią Ukrainoje, apie karo Ukrainoje pradžią prieš aštuonerius metus ir apie kelis ukrainiečius, su kuriais jam buvo lemta (pasisekė susidurti). Tiksliau, nežinau, ar būtent tai Jonui norėjosi surašyti, bet gavosi būtent tai. Ir gavosi labai gerai.
Nes dabar įdomus jausmas stebint jo (ir „Blue/Yellow“) Facebooko (ir net randominius Reddito) įrašus, atpažinti knygose aprašytus žmones. Va, Grekas (beje, čia tas iš paplitusios nuotraukos, kur du kariai demonstruoja Lietuvoje gaminamus priešdroninius ginklus. Grekas yra kairėje). Va, volontiorė Irina. Pala, o nebus ten tas, kaip ten tas, kur stambokas, bet krovinius į Donbasą pastoviai vežioja?
Dar įdomus jausmas buvo sužiūrėti Jono filmą „Kartu iki pergalės“, kur visi šitie žmonės matosi. Tokia faina cross-media patirtis. Blemba, dar pagalvojau, kad norėčiau dar žaidimo, irgi su tais personažais :)
Jonas yra keistas ir labai įdomus žmogus. Jau vien kai pagalvoji, kaip jam teko palamdyt savo mentalitetą, kad būdamas skandinaviškojo imtum suprasti ir postsovietinį – tai yra stipru ir tam reikia didelės tolerancijos. Ir skaitydamas (na ir šiaip stebėdamas aplinką) matai, kad Lietuvoje iš to postsovietinio dauguma jau išlipo, bet va Ukrainoje jo dar pakankamai daug – tai ypač atsiskleidžia, kur pasakojama apie biurokratijas Ukrainos ministerijose.
Žodžiu, labai rekomenduoju. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ne WOW, bet tikrai stipru ir įdomu. Ir padeda suprasti, kas ir kaip Ukrainoje vyksta dabar.
O va prie „Donbaso džiazo“ tiesiog nėra kaip prikibti. Ne, tai tikrai nėra OH WOW! knyga, anaiptol. Bet tai yra visiškai paprasta, gyvai, žemiškai surašyta ir dar puikiai iliustruota knyga.
Knyga realiai yra apie kelis dalykus – patį Joną Ohmaną ir jo atsikėlimą į Lietuvą bei veiklos pradžią Ukrainoje, apie karo Ukrainoje pradžią prieš aštuonerius metus ir apie kelis ukrainiečius, su kuriais jam buvo lemta (pasisekė susidurti). Tiksliau, nežinau, ar būtent tai Jonui norėjosi surašyti, bet gavosi būtent tai. Ir gavosi labai gerai.
Nes dabar įdomus jausmas stebint jo (ir „Blue/Yellow“) Facebooko (ir net randominius Reddito) įrašus, atpažinti knygose aprašytus žmones. Va, Grekas (beje, čia tas iš paplitusios nuotraukos, kur du kariai demonstruoja Lietuvoje gaminamus priešdroninius ginklus. Grekas yra kairėje). Va, volontiorė Irina. Pala, o nebus ten tas, kaip ten tas, kur stambokas, bet krovinius į Donbasą pastoviai vežioja?
Dar įdomus jausmas buvo sužiūrėti Jono filmą „Kartu iki pergalės“, kur visi šitie žmonės matosi. Tokia faina cross-media patirtis. Blemba, dar pagalvojau, kad norėčiau dar žaidimo, irgi su tais personažais :)
Jonas yra keistas ir labai įdomus žmogus. Jau vien kai pagalvoji, kaip jam teko palamdyt savo mentalitetą, kad būdamas skandinaviškojo imtum suprasti ir postsovietinį – tai yra stipru ir tam reikia didelės tolerancijos. Ir skaitydamas (na ir šiaip stebėdamas aplinką) matai, kad Lietuvoje iš to postsovietinio dauguma jau išlipo, bet va Ukrainoje jo dar pakankamai daug – tai ypač atsiskleidžia, kur pasakojama apie biurokratijas Ukrainos ministerijose.
Žodžiu, labai rekomenduoju. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ne WOW, bet tikrai stipru ir įdomu. Ir padeda suprasti, kas ir kaip Ukrainoje vyksta dabar.
January 13, 2022
Gera karo etnografija. Pagarba autoriui. Grubokas ir svetimybių pilnas rašymo stilius puikiai tinka tokiam karui ir tokiems įvykiams, kurie yra aprašomi. Gan unikali perspektyva į dalykus žiūrint iš švedo, lietuvio ir ukrainiečio pozicijų, atskleidžiama kas vienur atrodo nesuprantama, kitur jau suprantama, bet nevyksta, kitur jau ne tik suprantama, bet taip ir vyksta. Atrinkta daug įdomių fotografijų, kurios labai pagyvina tekstą ir leidžia geriau įsivaizduoti aprašomus dalykus. Patiko, kad Jonas Öhman rašo ne tik apie įvykius Ukrainoje, bet prideda ir patirtį iš savo biografijos, kuri tik papildo knygą. Būtent per jo biografijos momentus atsiranda nauji pjūviai žvelgti į valstybingumą. Manau, kad dabartiniu metu šią knygą pravartu perskaityti kiekvienam lietuviui.
May 22, 2022
Keista skaityti knygą, kurios įvykiai Ukrainoje jau seni, o šiomis dienomis taip ypatingai priartėję, kad net skaudu, jog tuo aktyviau nesidomėjau anksčiau. Vietovių pavadinimai, politiniai įvykiai - viskas gerokai labiau pažįstama dabar. Bet negana to, kad Jonas Öhman nušviečia savo ir Blue/Yellow veiklą Ukrainoje Donbaso karo (jei galiu tą laikotarpį taip vadinti) metu, kartu veda paralelę su Lietuvos partizanais, pokariu, nepriklausomybės kovomis, Sąjūdžio laikotarpiu. Pasakoja savo istoriją ir pasirinkimą gyventi Lietuvoje. Tiek meilės mūsų šaliai, emociškai stiprių žodžių mums, lietuviams, palaikymo ir stiprybės iš praeities sėmimosi ne dažnai rasi net lietuvių tekstuose. O čia švedas, pasirinkęs būti lietuviu.
Slava Ukraini. Gerojam slava! Kitaip neįmanoma šiandien. Bet tame "gerojam" slypi labai daug lietuviškumo.
Slava Ukraini. Gerojam slava! Kitaip neįmanoma šiandien. Bet tame "gerojam" slypi labai daug lietuviškumo.
August 9, 2021
Perskaičius knygą kyla didelis noras padėkoti autoriui už visa tai, ką jis daro.
September 17, 2021
Įtraukianti knyga su nedviprasmiška autoriaus nuomone apie karą Ukrainoje ir politikų "gilius susirūpinimus".
October 9, 2022
Kodėl skaičiau šitą knygą: Su draugu bandome skaityti tas pačias knygas, kad galėtume jas aptarti (angl. read-along). Susitarėm išsirinkti dvi kažkiek tematiškai susijusias knygas, kad galėtume skaityt paraleliai ir paskui apsikeisti. Pirmam tokiam read-along pasirinkom ‘Ką jie mums padarė’ ir ‘Donbaso džiazas’, kad šiek tiek praplėsti savo suvokimą apie tai, kas vyksta Ukrainoj.
Kas man joje patiko:
Mane labai įkvepia žmonės, kurie ne tik sugeba įgyvendinti savo idėjas, bet daro tai nuosekliai ir ilgai, iškeldami savo principus ir vertybes aukščiau kažkokių kasdienių “nepatogu, nenoriu, nežinau”. Vienintelis būdas, kuriuo aš pati prisidedu prie pagalbos Ukrainai yra finansinė parama, bet labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra organizacijų, kurios daro daug daugiau ir kurioms galiu aukoti. Tuo pačiu buvo labai įdomu paskaityt apie Blue Yellow organizacijos kelią nuo pačių pradžių.
Turiu prisipažint, kad įvykiais Ukrainoj susidomėjau tik šią žiemą, prasidėjus karui. Kai vyko Maidanas, pirmieji neramumai, naujienų ta tema nelabai sekiau. Tad dar vienas knygos pliusas, kad įvykiai aptariami nuo tų laikų.
Įdomu, kad autorius yra švedas, daug metų gyvenantis Lietuvoje ir tuo pačiu daug metų įsitraukęs į pagalbos teikimą Ukrainos kariams. Tad į įvykius jis gali žvelgt iš Švediškos, Lietuviškos ir Ukrainietiškos kultūros perspektyvos. Kaip jis ir pats šiek tiek užsiimena tai yra tarsi trijų skirtingų valstybingumo brandos lygių perspektyvos.
Kas nepatiko:
Knygoje jautėsi labai didelis susikoncentravimas į patį autorių ir daug mažesnis į visus kitus įvykius bei žmones. Žmonių portretai, asmeninės istorijos papasakotos labai paviršutiniškai ir prabėgom. Iš esmės jaučiasi, kad autorius mėgaujasi naratyvu, kurį apie jį patį sukuria pagalba Ukrainai. O tas mane šiek tiek atstumia - labiau norėčiau idealistiško, altruistiško, nuasmeninto pasiaukojimo.
Kas man joje patiko:
Mane labai įkvepia žmonės, kurie ne tik sugeba įgyvendinti savo idėjas, bet daro tai nuosekliai ir ilgai, iškeldami savo principus ir vertybes aukščiau kažkokių kasdienių “nepatogu, nenoriu, nežinau”. Vienintelis būdas, kuriuo aš pati prisidedu prie pagalbos Ukrainai yra finansinė parama, bet labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra organizacijų, kurios daro daug daugiau ir kurioms galiu aukoti. Tuo pačiu buvo labai įdomu paskaityt apie Blue Yellow organizacijos kelią nuo pačių pradžių.
Turiu prisipažint, kad įvykiais Ukrainoj susidomėjau tik šią žiemą, prasidėjus karui. Kai vyko Maidanas, pirmieji neramumai, naujienų ta tema nelabai sekiau. Tad dar vienas knygos pliusas, kad įvykiai aptariami nuo tų laikų.
Įdomu, kad autorius yra švedas, daug metų gyvenantis Lietuvoje ir tuo pačiu daug metų įsitraukęs į pagalbos teikimą Ukrainos kariams. Tad į įvykius jis gali žvelgt iš Švediškos, Lietuviškos ir Ukrainietiškos kultūros perspektyvos. Kaip jis ir pats šiek tiek užsiimena tai yra tarsi trijų skirtingų valstybingumo brandos lygių perspektyvos.
Kas nepatiko:
Knygoje jautėsi labai didelis susikoncentravimas į patį autorių ir daug mažesnis į visus kitus įvykius bei žmones. Žmonių portretai, asmeninės istorijos papasakotos labai paviršutiniškai ir prabėgom. Iš esmės jaučiasi, kad autorius mėgaujasi naratyvu, kurį apie jį patį sukuria pagalba Ukrainai. O tas mane šiek tiek atstumia - labiau norėčiau idealistiško, altruistiško, nuasmeninto pasiaukojimo.
June 8, 2023
Knyga, kuri norų sąraše atsidūrė vos prasidėjusi karui 2022 m.
Džiaugiuosi, kad šią knygą perklausiau @audiotekalt, nes pačio autoriaus įgarsinta knyga, balsas, knygai suteikia daugiau prieskonio ir emocijų.
Knygoje paliečiama ne tik karinis konfliktas Ukrainoje tema, bet ir Lietuvos laisvė autoriaus patirtimi ir akimis.
Tokias knygas reikia skaityti ir klausytis, kad neatitrūktume nuo realybės ir nepamirštume, kad kiekvieną minutę yra kovojame dėl Ukrainos ir mūsų visų laisvės 💙💛
Belieka tik žavėtis tokiais žmonėmis, kaip J.Ohman, bei prisidėti prie BlueYellow veiklos, kuo tik galime ir kiek galime 💙💛
Džiaugiuosi, kad šią knygą perklausiau @audiotekalt, nes pačio autoriaus įgarsinta knyga, balsas, knygai suteikia daugiau prieskonio ir emocijų.
Knygoje paliečiama ne tik karinis konfliktas Ukrainoje tema, bet ir Lietuvos laisvė autoriaus patirtimi ir akimis.
Tokias knygas reikia skaityti ir klausytis, kad neatitrūktume nuo realybės ir nepamirštume, kad kiekvieną minutę yra kovojame dėl Ukrainos ir mūsų visų laisvės 💙💛
Belieka tik žavėtis tokiais žmonėmis, kaip J.Ohman, bei prisidėti prie BlueYellow veiklos, kuo tik galime ir kiek galime 💙💛
July 23, 2023
Gal ir negalėčiau pavadinti tobulai parašyta knyga, bet labai greitai susiklausė ir buvo tikrai įdomu išgirsti apie tą savanorių ir paramos rinkėjų ir vežėjų kasdienybę, kuri net neabejoju tęsiasi ir dabar. Nebuvau girdėjusi autoriaus istorijos kaip Jis atsirado ir įsikūrė Lietuvoje ir toliau čia tęsia veiklą. Rekomenduoju kiekvienam kam įdomu įvykiai vykstantys Ukrainoje.
July 25, 2023
"Tada nė nenutuokiau, kiek daug prireiks pastangų. Gal ir gerai. Kartai nežinojimas - geriausias palydovas kelionės pradžioje."
December 16, 2022
"Jeigu, kalbant apie pasipriešinimą, reikėtų išskirti vieną bruožą, sakyčiau, jog tai turėtų būti suvokimas, kad jei norima iš tavęs atimti tavo tapatybę, priešintis reikia atkakliai ir iki galo. Kita vertus, jei tavo tapatybė yra laisvė, atsakomybė, tolerancija ir pasipriešinimas, bus labai sunku ją atimti."
Labai stipri knyga. Ne literatūriškai (norint tikrai būtų prie ko prikibti, tik to noro šiuo atveju visai nėra), bet kaip karo Ukrainoje liudijimas - karo, kuris prasidėjo dar 2014-aisiais, bet daugeliui mūsų (tame tarpe ir man) visus tuos metus buvo tik baisus ir liūdnas fonas, kažkur ten toli vykstanti tragedija, kasdiene realybe tapusi tik 2022-ųjų vasario 24-ąją. Ohmanas labai pagauliai pasakoja apie karo kasdienybę ir dažnai labai keistus jo užkulisius. Ne viename atsiliepime skaičiau, kad per daug rašo apie save ir "giriasi" tuo, ką nuveikė, betgi kodėl jis turėtų kuklintis ir tylėti, juk darbo rezultatai tikrai įspūdingi. Man buvo labai įdomi ir asmeninė Ohmano istorija, pažintis su Lietuva, apsisprendimas likti čia gyventi, pasvarstymai apie tapatybę ir pasirinkimus. Labai įdomios ir kartais baugios įžvalgos į Ukrainos biurokratiją ir chaosą, nori nenori kyla minčių, o kaip dabar ten viskas vyksta, ar pasikeitė tie reikalai į gerą pusę. Karas tebevyksta, nuolat aukoti Blue/Yellow jau tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi - norisi tikėti, kad gal jau nebeilgam...
Labai stipri knyga. Ne literatūriškai (norint tikrai būtų prie ko prikibti, tik to noro šiuo atveju visai nėra), bet kaip karo Ukrainoje liudijimas - karo, kuris prasidėjo dar 2014-aisiais, bet daugeliui mūsų (tame tarpe ir man) visus tuos metus buvo tik baisus ir liūdnas fonas, kažkur ten toli vykstanti tragedija, kasdiene realybe tapusi tik 2022-ųjų vasario 24-ąją. Ohmanas labai pagauliai pasakoja apie karo kasdienybę ir dažnai labai keistus jo užkulisius. Ne viename atsiliepime skaičiau, kad per daug rašo apie save ir "giriasi" tuo, ką nuveikė, betgi kodėl jis turėtų kuklintis ir tylėti, juk darbo rezultatai tikrai įspūdingi. Man buvo labai įdomi ir asmeninė Ohmano istorija, pažintis su Lietuva, apsisprendimas likti čia gyventi, pasvarstymai apie tapatybę ir pasirinkimus. Labai įdomios ir kartais baugios įžvalgos į Ukrainos biurokratiją ir chaosą, nori nenori kyla minčių, o kaip dabar ten viskas vyksta, ar pasikeitė tie reikalai į gerą pusę. Karas tebevyksta, nuolat aukoti Blue/Yellow jau tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi - norisi tikėti, kad gal jau nebeilgam...
July 31, 2022
5 žvaigždutės, nes Jonas Ohman knygai kito įvertinimo tiesiog negaliu duoti.
Turbūt įspūdžiai skaitant šią knygą iki karo ir dabar būtų gan skirtingi.
Jonas Ohman pasakoja apie organizacijos atsiradimą, jos veiklą ir Ukrainos ypatumus, 'džiazavimo' būtinybę.
Rekomenduoju visiems, kurie reguliariai remia "Blue/Yellow". Taip pat ir tiems, kurie nors kartą yra padarę pavedimą ar paskambinę 1482.
Turbūt įspūdžiai skaitant šią knygą iki karo ir dabar būtų gan skirtingi.
Jonas Ohman pasakoja apie organizacijos atsiradimą, jos veiklą ir Ukrainos ypatumus, 'džiazavimo' būtinybę.
Rekomenduoju visiems, kurie reguliariai remia "Blue/Yellow". Taip pat ir tiems, kurie nors kartą yra padarę pavedimą ar paskambinę 1482.
May 9, 2022
Stipri, sąžininga, atvira, atidengianti Ukrainos skaudulius ir ne tik, ir labai aktuali šiandieną. Ir svarbiausia, parašyta švedo, galinčio gyventi Tėvyne, paskutinį kartą kariavusioje prieš gerus tris šimtus metų. Bet ne, supranta, kad padedant Ukrainai, kovoja ir už mūsų laisvę!
Pagarba!!!!
Pagarba!!!!
June 24, 2022
Pradėjau skaityti šią knygą dar pačioje karo Ukrainoje pradžioje, kada rusija ėmėsi, švelniai tariant, vykdyti pilno masto invaziją į Ukrainą. Kaip man labai būdinga, skaitymas išsitęsė, tačiau, pamenu, kai tik pradėjau skaityti šią knygą, karts nuo karto įvairiose publikacijose šmėžuodavo terminas gradai. Ir štai, pačioje knygos pradžioje iškart pasijuto knygos edukacinis pobūdis – buvo paaiškinta, kas visgi tie gradai, o aš tikrai nesu karybos istorijos entuziastė, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų.
Paradoksalu, bet knyga apie karą kažkiek ir motyvuoja. Ir čia nekalbu vien tik apie ukrainiečių kovą už laisvę. Mane maloniai stebino paties autoriaus gyvenimo istorija. Švedas, gyvenantis 15 m. Lietuvoje, padedantis Ukrainai karo akivaizdoje, mokantis laisvai kalbėti bent keliomis kalbomis (ta prasme, jis net latviškai kažkiek moka...). Apsiskaitęs, turintis nemenką istorijos žinių bagažą. Žodžiu, tikras eruditas. Negana to, panašu, jog autorius iš tokių, kurie nepraleidžia galimybių, o, atsiradus bent šiokiam tokiam norui, iškart veikia. Tai man Jonas Ohman tikras posakio ką darai, daryk gerai įsikūnijimas. Absurdiška, bet bent jau man tai tikrai geriau veikia nei self-help knygos. Pripažinkim, jog ne kiekvienas vakarietis leistųsi į tokią avantiūrą Rytų Europoje.
Deja, „Donbaso džiazas“ dar kartą atskleidžia, jog kare nėra nieko gražaus. Ypač kai kalbame apie Ukrainą. Ir čia turiu omenyje ne tik paties karo faktą, bet ir pačios pagalbos kariaujantiems fronte tiekimo niuansus. Kaip žinia, Ukrainoje korupcijos problema gaji, švelniai tariant. Kartais tenka praeiti pro daug biurokratizmo, kad ta pagalba išvis pasiektų frontą. Kartais visiškai nesuprantami valdžios sprendimai. Pavyzdžiui, reikia fronte mašinos, ne karinės, bet tokios, jog medikai galėtų pasiimti sužeistąjį iš fronto linijos, bet vyriausybė nutars automobilį paskirti kokiam kariniam daliniui, kuriems to automobilio tikrai netrūksta. Į volontiorus (savanorius, kurie patys nekariauja, bet teikia paramą kariaujantiems) irgi žiūrima įdomiai, kartais ir jiems sudaromos įvairios kliūtys. Būtent visos šitos karo ir korupcijos Ukrainoje peripetijos, švelniai tariant, neramina ir natūraliai kyla klausimas, o kaip yra dabar? Greičiausiai panašus chaosas, kas yra žiauriai blogai, žinant, jog tai full-scale invazija. Apskritai šioje knygoje pasirodo kritiškas Jono Ohmano požiūris į Ukrainos valdančiuosius. Tiesą sakant, kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, iškart pajaučiau kažkokį pyktį vadinamam Ukrainos politiniam elitui. Kažkaip jaučiu, jog jeigu tai būtų buvusi paprastų ukrainiečių valia, tai galbūt jau ir jie seniai būtų tapę ir NATO, ir ES dalimi, bet viso to stabdžiu, panašu, buvo patys ukrainiečių politikai, rūpinęsi tik savo asmeniniais interesais 😊 Todėl visai nereikėtų stebėtis, kodėl ukrainiečiai gan nepatikimai žiūri į savo politikus. Man itin įsidėmėjo Ohmano pasakymas, jog kadais lietuviai gynė savo parlamentą, ko niekada neišvystum Ukrainoje (nors turbūt ir šiuolaikinėje Lietuvoje vyrauja panašios tendencijos). Ir ypač išryškėja Kyjivo požiūris į karą – perfrazuojant J. Ohmaną, postuose sėdintys ir niekad nekariavę fronte neturi sąlyčio su realybe fronto linijose, todėl ir negeba priimti deramų sprendimų. Apskritai nusistebėjau pačių Kyjivo gyventojų požiūriu į visa tai – pasirodo, kai kuriems jų tas karas atrodo tooooks tolimas, kad kai kurie netgi rimtai įtikėję, jog tie ukrainiečiai, Donbase su šautuvais lakstantys, patys iš savęs yra radikalūs, dėl to ir išprovokavo karą. Tai ko gi stebėtis vakariečiais, kai net kai kuriems ukrainiečiams ta (rytų) ukrainiečių kova atrodo nesuprantama? Apskritai patys ukraniečiai, netgi kariaujantys fronte, yra labai susiskaldę. Pavyzdžiui, J. Ohman savo knygoje mini, jog Ukrainoje yra 7-8 kariuomenės, o vienas batalionas ant jo pyko, jog skyrė paramą kitiems batalionams, mat jie kaunasi geriausiai, kas be galo liūdina. Norisi tikėti, jog vasario 24-oji daug ką pakeitė.
Kalbant apie pačią kritiką, man itin patiko tai, jog J. Ohman nepabūgo knygoje kritikuoti Ukrainos. Stebėjau jo veiklą socialinėse medijose dar prieš vasario 24-ąją, tad susidariau tokį įspūdį, jog jam Lietuvoj pakeliui su visais, kas bent kokį kritiškesnį požiūrį turi į rusiją ir išreiškia palaikymą Ukrainai. Tad, pavyzdžiui, jo dalyvavimas Nausėdos inauguracijoje man kėlė klausimų dėl jo kritinio mąstymo bent jau Lietuvos politikų atžvilgiu. Kita vertus, galbūt tai jo paties reikalas, o ir nereikėtų stebėtis, nes pats autorius rašo, jog nėra nei politikas, nei politolOgas. Tiesa, tai pamini kiek kitame kontekste.
Visgi buvo dalykų, kurie erzino. Pavyzdžiui, autorius rašo, jog rusai taip dažnai ukrainiečius fašistais vadina, jog kare tai yra tapę netgi tam tikru komplimentu, o pats autorius kartais į karius mėgsta kreiptis kaip į fašistus ir atvirkščiai. Na nežinau nežinau... Suprantu, jog karas yra itin radikalus reikalas ir prie tokios realybės turi apsiprasti, kitaip vargu ar išgyvensi, tačiau man vis vien tas šioks toks pasididžiavimas, jog tave pavadina fašistu, pasirodė keistokas. Karas daug ką iškraipo, bet vis tiek nevertėtų pamiršti žodžių pirminės prasmės, manyčiau.
Kitas dalykas, kuris taip pat šiek tiek suerzino, tai autoriaus nuomonė Kalnų Karabacho klausimu. Autorius rašo:
Bet kuriuo atveju knyga patiko, aišku, tam tikri įspūdžiai jau turbūt išdilo, nes, kaip minėjau, skaitau Džiazą nuo vasario pabaigos. Visgi džiaugiuosi perskaičiusi, knyga ir edukuoja, ir verčia susimąstyti, o svarbiausia – leidžia pamatyti karo realybę nepagražintai (bet netgi ir rašydamas apie karą autorius sugeba pademonstruoti savo subtilų humoro jausmą). Žinoma, karo ar Ukrainos ekspertais šią knygą perskaitę netapsit, bet tai visai nebloga pradžia Donbaso regiono pažinimui. Mane pačią tai motyvuoja dar labiau gilintis šia tema. Susumuojant – rekomenduoju! Slava Ukraini!
Paradoksalu, bet knyga apie karą kažkiek ir motyvuoja. Ir čia nekalbu vien tik apie ukrainiečių kovą už laisvę. Mane maloniai stebino paties autoriaus gyvenimo istorija. Švedas, gyvenantis 15 m. Lietuvoje, padedantis Ukrainai karo akivaizdoje, mokantis laisvai kalbėti bent keliomis kalbomis (ta prasme, jis net latviškai kažkiek moka...). Apsiskaitęs, turintis nemenką istorijos žinių bagažą. Žodžiu, tikras eruditas. Negana to, panašu, jog autorius iš tokių, kurie nepraleidžia galimybių, o, atsiradus bent šiokiam tokiam norui, iškart veikia. Tai man Jonas Ohman tikras posakio ką darai, daryk gerai įsikūnijimas. Absurdiška, bet bent jau man tai tikrai geriau veikia nei self-help knygos. Pripažinkim, jog ne kiekvienas vakarietis leistųsi į tokią avantiūrą Rytų Europoje.
Deja, „Donbaso džiazas“ dar kartą atskleidžia, jog kare nėra nieko gražaus. Ypač kai kalbame apie Ukrainą. Ir čia turiu omenyje ne tik paties karo faktą, bet ir pačios pagalbos kariaujantiems fronte tiekimo niuansus. Kaip žinia, Ukrainoje korupcijos problema gaji, švelniai tariant. Kartais tenka praeiti pro daug biurokratizmo, kad ta pagalba išvis pasiektų frontą. Kartais visiškai nesuprantami valdžios sprendimai. Pavyzdžiui, reikia fronte mašinos, ne karinės, bet tokios, jog medikai galėtų pasiimti sužeistąjį iš fronto linijos, bet vyriausybė nutars automobilį paskirti kokiam kariniam daliniui, kuriems to automobilio tikrai netrūksta. Į volontiorus (savanorius, kurie patys nekariauja, bet teikia paramą kariaujantiems) irgi žiūrima įdomiai, kartais ir jiems sudaromos įvairios kliūtys. Būtent visos šitos karo ir korupcijos Ukrainoje peripetijos, švelniai tariant, neramina ir natūraliai kyla klausimas, o kaip yra dabar? Greičiausiai panašus chaosas, kas yra žiauriai blogai, žinant, jog tai full-scale invazija. Apskritai šioje knygoje pasirodo kritiškas Jono Ohmano požiūris į Ukrainos valdančiuosius. Tiesą sakant, kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, iškart pajaučiau kažkokį pyktį vadinamam Ukrainos politiniam elitui. Kažkaip jaučiu, jog jeigu tai būtų buvusi paprastų ukrainiečių valia, tai galbūt jau ir jie seniai būtų tapę ir NATO, ir ES dalimi, bet viso to stabdžiu, panašu, buvo patys ukrainiečių politikai, rūpinęsi tik savo asmeniniais interesais 😊 Todėl visai nereikėtų stebėtis, kodėl ukrainiečiai gan nepatikimai žiūri į savo politikus. Man itin įsidėmėjo Ohmano pasakymas, jog kadais lietuviai gynė savo parlamentą, ko niekada neišvystum Ukrainoje (nors turbūt ir šiuolaikinėje Lietuvoje vyrauja panašios tendencijos). Ir ypač išryškėja Kyjivo požiūris į karą – perfrazuojant J. Ohmaną, postuose sėdintys ir niekad nekariavę fronte neturi sąlyčio su realybe fronto linijose, todėl ir negeba priimti deramų sprendimų. Apskritai nusistebėjau pačių Kyjivo gyventojų požiūriu į visa tai – pasirodo, kai kuriems jų tas karas atrodo tooooks tolimas, kad kai kurie netgi rimtai įtikėję, jog tie ukrainiečiai, Donbase su šautuvais lakstantys, patys iš savęs yra radikalūs, dėl to ir išprovokavo karą. Tai ko gi stebėtis vakariečiais, kai net kai kuriems ukrainiečiams ta (rytų) ukrainiečių kova atrodo nesuprantama? Apskritai patys ukraniečiai, netgi kariaujantys fronte, yra labai susiskaldę. Pavyzdžiui, J. Ohman savo knygoje mini, jog Ukrainoje yra 7-8 kariuomenės, o vienas batalionas ant jo pyko, jog skyrė paramą kitiems batalionams, mat jie kaunasi geriausiai, kas be galo liūdina. Norisi tikėti, jog vasario 24-oji daug ką pakeitė.
Kalbant apie pačią kritiką, man itin patiko tai, jog J. Ohman nepabūgo knygoje kritikuoti Ukrainos. Stebėjau jo veiklą socialinėse medijose dar prieš vasario 24-ąją, tad susidariau tokį įspūdį, jog jam Lietuvoj pakeliui su visais, kas bent kokį kritiškesnį požiūrį turi į rusiją ir išreiškia palaikymą Ukrainai. Tad, pavyzdžiui, jo dalyvavimas Nausėdos inauguracijoje man kėlė klausimų dėl jo kritinio mąstymo bent jau Lietuvos politikų atžvilgiu. Kita vertus, galbūt tai jo paties reikalas, o ir nereikėtų stebėtis, nes pats autorius rašo, jog nėra nei politikas, nei politolOgas. Tiesa, tai pamini kiek kitame kontekste.
Visgi buvo dalykų, kurie erzino. Pavyzdžiui, autorius rašo, jog rusai taip dažnai ukrainiečius fašistais vadina, jog kare tai yra tapę netgi tam tikru komplimentu, o pats autorius kartais į karius mėgsta kreiptis kaip į fašistus ir atvirkščiai. Na nežinau nežinau... Suprantu, jog karas yra itin radikalus reikalas ir prie tokios realybės turi apsiprasti, kitaip vargu ar išgyvensi, tačiau man vis vien tas šioks toks pasididžiavimas, jog tave pavadina fašistu, pasirodė keistokas. Karas daug ką iškraipo, bet vis tiek nevertėtų pamiršti žodžių pirminės prasmės, manyčiau.
Kitas dalykas, kuris taip pat šiek tiek suerzino, tai autoriaus nuomonė Kalnų Karabacho klausimu. Autorius rašo:
Vertinant iš geopolitinės pusės, dar būtų galima pridėti Kalnų Karabacho elementą, ten taip pat dešimtmečius tęsėsi konfliktas dėl ribotos okupuotos teritorijos, kuriame, beje, Rusija vaidino ne paskutinį vaidmenį, palaikydama okupantus. Tik, aišku, čia jau ne Rusijos pasienis. O Azerbaidžanas rodo, kad galima ruoštis ir veikti sėkmingai. Man įdomu, kaip Kalnų Karabachas ilgainiui tiek taktiškai, tiek strategiškai paveiks padėtį Ukrainoje.Kas susiję su Kaukazu, tai išvis labai sudėtinga tema, nes jeigu nori aklai palaikyti vieną ar kitą pusę, tikėtina, jog tiesiog kažkuriuo metu paneigsi genocidą iš vienos ar kitos pusės, bet autoriaus šitoks palaikymas Azerbaidžanui... na, patys azerai tikrai nėra šventi.
Bet kuriuo atveju knyga patiko, aišku, tam tikri įspūdžiai jau turbūt išdilo, nes, kaip minėjau, skaitau Džiazą nuo vasario pabaigos. Visgi džiaugiuosi perskaičiusi, knyga ir edukuoja, ir verčia susimąstyti, o svarbiausia – leidžia pamatyti karo realybę nepagražintai (bet netgi ir rašydamas apie karą autorius sugeba pademonstruoti savo subtilų humoro jausmą). Žinoma, karo ar Ukrainos ekspertais šią knygą perskaitę netapsit, bet tai visai nebloga pradžia Donbaso regiono pažinimui. Mane pačią tai motyvuoja dar labiau gilintis šia tema. Susumuojant – rekomenduoju! Slava Ukraini!
Read
April 23, 2022Skaitėsi gana lėtokai, nes tema sunki ir svetima. Bet knyga labai praplėtė suvokimą, kaip viskas vyksta realybėje. Ir kaip skiriasi “kaip turėtų būti” ir “kaip yra”. Ir žinoma, dabar visiškai aišku, kaip veikia ir kokie stiprūs iš savęs yra Blue/Yellow. Lenkiuosi ir palaikau!
March 24, 2022
Puiki visapusiškai, išskyrus temą. Slava Ukraini!
March 19, 2022
Skaitant įdomiausia buvo stebėti, kaip Jonas Öhman vartoja žodį "mes". Apskritai, jo - šioje knygoje taip pat probėgšmiais papasakota - asmeninė istorija yra fantastiška modernios tapatybės istorija. Jis sako "mes", kai turi omeny Švediją, bet tada žiū, pasakoja apie nuotolimą nuo švedų ir "mes" tampa lietuviai ir Lietuva. O po 2014-tųjų knygoje stebi, kaip Öhman tampa dar ir ukrainiečiu. Labai įdomu.
Vis tik kaip skaitiniui duodu 3 *, nes knyga pilna daugiausiai mane mažai dominančių detalių - kokia įranga, kam, kaip buvo perduota, kokie kariniai veiksmai vyko... Tie, kam tai įdomu, ras čia daug geros informacijos, o man pasirodė sausoka, nepaisant tikrai puikių asmeninių portretų ir įdomiai aprašytų vidinių dilemų.
Vis tik kaip skaitiniui duodu 3 *, nes knyga pilna daugiausiai mane mažai dominančių detalių - kokia įranga, kam, kaip buvo perduota, kokie kariniai veiksmai vyko... Tie, kam tai įdomu, ras čia daug geros informacijos, o man pasirodė sausoka, nepaisant tikrai puikių asmeninių portretų ir įdomiai aprašytų vidinių dilemų.
April 14, 2022
Kiekvienas knygos puslapis buvo malonumas. Paskutinius lapus net pasitaupyti norėjosi.
Lengvas rašymo stilius padeda įtraukiančiai atskleisti daug karo užkulisių ir politinių peripetijų detalių. Norėčiau kad tokios knygos būtų buvę mano istorijos vadovėliais - pats istorijos dalykas mokykloje būtų tikrai labiau išanalizuotas ir daugiau jaunuolių sudomintų.
Šių dienų aktualijos ir faktas, jog karas jau visoje Ukrainoje, didina knygos aktualumą ir įveda į dar platesnį kontesktą, kurio iš žiniasklaidos tikrai nepavyktų gauti.
Didelis ačiū autoriui už tai kad sudėjo savo patirtis ir mintis į šią knygą.
Lengvas rašymo stilius padeda įtraukiančiai atskleisti daug karo užkulisių ir politinių peripetijų detalių. Norėčiau kad tokios knygos būtų buvę mano istorijos vadovėliais - pats istorijos dalykas mokykloje būtų tikrai labiau išanalizuotas ir daugiau jaunuolių sudomintų.
Šių dienų aktualijos ir faktas, jog karas jau visoje Ukrainoje, didina knygos aktualumą ir įveda į dar platesnį kontesktą, kurio iš žiniasklaidos tikrai nepavyktų gauti.
Didelis ačiū autoriui už tai kad sudėjo savo patirtis ir mintis į šią knygą.
May 13, 2024
Knyga turinti daug gylio. Man ji pasirodė atvira ir nuoširdi. Kartais jaučiasi autoriaus liūdesys, pyktis ir nusivylimas, tačiau daug ryškesnis čia nepalaužiamas tikėjimas laisve, valia dėl jos dirbti ir ją ginti.
Jono Ohman pasakojimas padeda ir geriau suprasti niuansus ar paradoksus apie Ukrainą ir Ukrainiečių tautą. Kaip šitos dvi sąvokos nėra tapačios. Taip pat leidžia susidaryti vaizdą apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sandarą ir niuansus. Bet svarbiausia, pasakoja kaip tikslinga parama tampa nepamainomas įrankiais, šiuo konkrečiu atveju 2014-2016 kovose Donbase.
Ačiū Jonui Ohman už darbus ir laiką skirtą parašyti šiai knygai.
Jono Ohman pasakojimas padeda ir geriau suprasti niuansus ar paradoksus apie Ukrainą ir Ukrainiečių tautą. Kaip šitos dvi sąvokos nėra tapačios. Taip pat leidžia susidaryti vaizdą apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sandarą ir niuansus. Bet svarbiausia, pasakoja kaip tikslinga parama tampa nepamainomas įrankiais, šiuo konkrečiu atveju 2014-2016 kovose Donbase.
Ačiū Jonui Ohman už darbus ir laiką skirtą parašyti šiai knygai.
March 16, 2023
Patiko. Pasakojimas itin buitiškas, karo (abiejų pusių) realybė beveik nepagražinta, įvykių chronologija itin chaotiška, daug kas kartojasi, su filosofiniais ir istoriniais autoriaus pamąstymais, bet knyga įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos, su vienu "niuansu" - tikros pabaigos dar toli gražu nematyti...
July 12, 2023
,,…seniai supratau, kad Vakarai niekada nesiryš iki galo ginti išsakytų ir pasirašytų įsipareigojimų, duotų kitoms šalims.” Visos įžvalgos aktualios ir šiuometiniame fronte.
September 23, 2023
paprastai ir suprantamai apie kara Ukrainoje. Asmenine patirtis, pasakojimai. Visai idomu ir aktualu nudienai.
January 4, 2022
Ši knyga primena kokia yra laisvės kaina. Verta perskaityti.
May 18, 2023
Man Jonas visada buvo įdomus žmogus. Kadangi nemažai žinau apie švedus ir Švediją, buvo įdomu sužinoti autoriaus istoriją - kaip ir kodėl jis iš gerovės valstybės atvyko gyventi Lietuvon, išmoko kalbą, sukūrė keletą svarbių dokumentinių filmų. Ši knyga (ir į) tai atsako su kaupu. Laisvę mėgstantis ir vertinantis visiškas antitotalitaristas Jonas Rytų Europoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Knygoje plačiai pasakojama apie Blue/Yellow veiklą, apie daugybę paramos rinkimo, pirkimo, nuvežimo ir paties pristatymo niuansų (kai kurie dalykai labai susišaukė su mano paties patirtimi, pvz. Ukrainos sienos kirtimo procedūros). Vaizdžiai aprašomi įvairaus plauko savanoriai, Ukrainos kariuomenės daliniai, politinės ir kt. peripetijos. Knyga išleista 2021 m., taigi joje aprašyti įvykiai savotiškai logiškai užbaigia vieną karo etapą. 2022 vasario 24 d. Moskovijos pradėtas masinis puolimas daug ką pakeitė. Blue/Yellow organizacijai dabar pats įkarštis. Kai viskas baigsis, lauksime antrosios "Donbaso džiazo" dalies.
Knygoje plačiai pasakojama apie Blue/Yellow veiklą, apie daugybę paramos rinkimo, pirkimo, nuvežimo ir paties pristatymo niuansų (kai kurie dalykai labai susišaukė su mano paties patirtimi, pvz. Ukrainos sienos kirtimo procedūros). Vaizdžiai aprašomi įvairaus plauko savanoriai, Ukrainos kariuomenės daliniai, politinės ir kt. peripetijos. Knyga išleista 2021 m., taigi joje aprašyti įvykiai savotiškai logiškai užbaigia vieną karo etapą. 2022 vasario 24 d. Moskovijos pradėtas masinis puolimas daug ką pakeitė. Blue/Yellow organizacijai dabar pats įkarštis. Kai viskas baigsis, lauksime antrosios "Donbaso džiazo" dalies.
September 25, 2021
Labai infomatyvus skaitinys visiems, besidomintiems Rytų Ukrainos konfliktu, nes atsiskleidžia Ukrainos ir karo virtuvė nuo apkasų iki štabų ir ministerijų. Literatūrine prasme kūrinį būtų galima kritikuoti, bet kita vertus autoriui galima dovanoti, nes tai jo literatūrinis debiutas, jam lietuvių kalba ne gimtoji, o šnekamasis stilius su žargonu irgi turi tam tikro žavesio.
Displaying 1 - 30 of 81 reviews