Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms

by Gintaras Grajauskas

„Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms" – dešimtoji Gintaro Grajausko eilėraščių knyga, išleista Lietuvoje. Užsienyje (Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje) išleistos dar septynios jo poezijos knygos.

„Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo", „meniškumo" tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. Idealiu atveju skaitytojas pasijunta taip, lyg pats juos būtų parašęs. Dažnai jie trumpi, lakoniški, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą.

Kita knygos ašis – „Paguodos giesmės", eilėraščių ciklas, kurį kažkada pradėjau, iš karto žinodamas, kad jis niekada nebus baigtas. Eilėraščiai į šį ciklą ateina patys – nenoriu nieko forsuoti ir skubinti. Gal net priešingai – norėtųsi, kad ciklas pildytųsi kuo lėčiau. Nes dauguma ciklo eilėraščių vienaip ar kitaip susiję su man svarbiais žmonėmis, kurių jau nebėra. Konkrečių dedikacijų norėjau išvengti, nors kai kur jos lengvai nuspėjamos. Visgi „Paguodos giesmės" skirtos ne mirusiesiems, o gyviesiems, tebegyvenantiems. Visų gyvųjų sustiprinimui ir paguodai.

Genres: Poetry

112 pages, Paperback

First published January 1, 2021

About the author

Gintaras Grajauskas - a lithuanian poet, essayist, playwright, songwriter and singer. Grajauskas is known not only for his one of a kind poetry feeling and smart plays, but also for his work with the legendary lithuanian blues band "Kontrabanda".
Calling him one of the most interesting lithuanian authors would be a fair description.

Reviews

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Grajausko poezija visada buvo apie „naujuosius laikus“. Kas galėjo pagalvoti, kad šiandien rašymas apie žmones, „kurių nėra ant viršelių / nei tarp viršelių nėra“ (p. 59), pastanga, kaip poetas sakytų, kad meniškumo poezijoje būtų minimum – taps savaime suprantamas, net madingas dalykas?

Šioje knygoje Grajauskas pažįstamai ironiškas, bet jau supratęs savo kalbėjimo ypatumus. Kaip ir įprastai, jo poezija siūlo neformalų vertinimą, kuris ne tik pašiepia progreso idėją, bet ir išdidina visuomenės, ypač kultūros lauko, provincialumą ir falšą. Į žmones ir jų santykius žiūrima kaip į atropologinę gyvybės rūšį, kurią veikia įvairiausi socialiniai, fiziologiniai veiksniai. Amžinybės akivaizdoje jie kvailokai makaluojasi dėl išlikimo. Netikima, kad bet kuris aprašomas atstovas yra perspektyvesnis (ypač dvasiškai) už kitus, tad sąmoningos vidutinioko pastangos įgyti pranašumą atrodo tragikomiškai menkos.

Bent aš anksčiau taip akivaizdžiai nepastebėjau, koks Grajauskas yra tendencingas moralistas. Šioje knygoje šią gaidelę jis pagarsina, o taip pat pareguliuoja visažinystės dažnį.

Dažniausiai leidžiama aiškiai suprasti, kokiai primatų lentynėlei aprašomasis priklauso. Taip pat gali jausti, kad jo išdidintas vidutinybių spektaklis nėra neutralus. Tokia perspektyva, mano supratimu, poezijoje elitarizuoja kalbėtoją, šio pozicija šaukiasi moralų apie ne visiems prieinamas vertybes (tikrumą, tikrosios poezijos kaip aukštesnio lygio kalbėjimo suvokimą). Ir tai kažkiek primena dešiniųjų naratyvą žiniasklaidoje, kuris būtent dėl tokių tendencijų lengvai pereina į patyčias. O jas skaityti, pripažinkim, gaižu.

Ne kartą teko įsitikinti, kad poezijos įtaigumas priklauso ir nuo to, ar stipriai pasitikiu pranešėju-poetu. Jau tapo įprasta, kad ilgainiui įsimeni ne vien atsišviežinantį grando pastabumą, meistrystę, bet neretai – jo profesionalią charizmą. Ypač pastarosios Grajauskui tikrai nestinga. Galbūt „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ yra savotiškas simptomas, bylojantis apie tai, kad kuo viešoji erdvė (kuri yra labai svarbi Grajausko kūrybos atspirtis) tampa nepakantesnė, tuo radikalesnė darosi poeto ironija?

[Nerijus Cibulskas · Rating 3 out of 5]

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ dėl pandeminių trikdžių šiemet vėlavo ir mutavo į alinančią, karščiu smūgiuojančią „Poezijos vasarą“. Kaip įprasta, prieš pat užsikuriant tradiciniam dvi savaites trukusiam vyksmui, į knygynus iškeliavo naujausių poezijos knygų desantas. Tarp jų – dešimtas klaipėdiečio poeto, prozininko bei dramaturgo Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinys „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, kuris pasirodė po trylikos metų štilio. O šis, regis, tikrai veikia poetines struktūras ir eilėraštines formas. Mat G.Grajauskas minėtoje knygoje priartėja prie kūrybinės formulės, kurią pats vadina „būtinu minimumu“. Dažnas šio rinkinio eilėraštis yra tarsi miniatiūrinis žaisliukas vos iš keleto paprastų detalių ir jame plazda minimali sieliūkštė. Susidariau įspūdį, kad tas „būtinas minimumas“ yra lygus „būtinam aiškumui“. G.Grajauskas deklaruoja eilėraščių anonimiškumą, lakoniškumą, netgi buitiškumą, kai niveliuojamas bet koks rašomo teksto sakralumas, nesureikšminamas mistinio įkvėpimo momentas („štai ir parašiau / dar vieną eilėraštį“ (p. 25).

https://370.diena.lt/2021/08/27/skait...

[Eglė Kižytė-Ramonienė · Rating 5 out of 5]

Neslėpsiu- esu G. Grajausko fanė. Linguoju galva, liūdžiu, nervuojuosi ir juokiuosi kartu su eilėraščiu, tokiu stebėtinai minimalistiniu, bet ne tuščiu. Suprantu, kad galima kabinėtis, ieškoti to, nerasti ano, per mažai šito, per daug kito, bet poezija kaip muzika- arba "sugroja", arba ne. Kitam gal tik tylūs virpesiai, o man surezonavo pilnai :)

Skaitykite ir mėgaukitės :)

[Rūta Zaveckytė · Rating 5 out of 5]

Atvira, vietomis nuoga poezija, skani skaityti ir atgaiva širdžiai.

[Izabelė Rachelė · Rating 5 out of 5]

Eureka

esu per sunkus šitam
lengvam gyvenimui

todėl ir skęstu

[Greta · Rating 3 out of 5]

Labai patiko atskiri eilėraščiai: "Intoksikacija", "Linkiu šimto metų", "Laba diena! Malonu...", "žaidžiau tenisą...", "Eureka", "septyniose bažnyčiose jo freskos..." ir "Ketvirtoji giesmė".

[cypt · Rating 2 out of 5]

Labiausiai iš knygos man patiko pavadinimas - labai talpus ir jau iškart galima fantazuoti, apie ką bus knyga, prisiminti puikiuosius Grajausko eilėraščius pvz iš Naujausių laikų istorijos ir galvoti - ar čia jis jau rodys megastruktūras? Nes iš tiek nedaug, kiek esu jo skaičiusi, toks jausmas, kad iki šiol jis rašė apie tuos nykstamai menkus dydžius. Net pasidaro jų gaila - tarsi būtum skaičius ir net nepagalvojus, kad jie nykstami, o vat kaip.

Realybė - knyga, kurios didžioji dalis yra apie mano nemėgstamiausią poezijos temą - Poeziją. Kaip aš rašau, ką aš rašau, kas yra poezija, dar biški ironijos, nes gal vis dėlto šiais laikais jau nerašom apie Poeziją, tik apie poeziją... Nu pavyzdžiui:


Po skaitymų

atsisstojo, oriai pakosčiojo
ir klausia -
ką autorius norėjo tuo pasakyti

visa, ką norėjo pasakyti,
autorius ką tik pasakė

tu, glušas subingalvi!
(p. 53)


Ironija, o gal ne ji.....

Iš tiesų skaityti buvo sunku ne tik dėl nemėgstamos temos, bet ir dėl nuolatinės vis brėžiamos atskirties tarp to, kuris kalba, ir viso to, apie ką jis kalba, tokio tarsi sau faino atsainumo, žiūrėjimo iš šalies. Paskui Neringos apžvalgoj perskaičiau apie moralizavimą - galbūt iš tiesų čia jis. Gal kažkoks teisuoliškumas plius nemalonus globėjiškumas, irgi vis dėlto kylantys iš saufainumo. Pavyzdžiui šitas:


Trečioji giesmė

Aš nuo mažens bažnyčioje - kiek
save pamenu. Ir gyvenau dievobaimingai,
Pagal dešimtį Dievo įsakymų.
Vaikų Dievas nedavė. Užpernai
Numirė vyras, nuo vėžio.
Vieną dieną staiga pagalvojau -
Ir kodėl mane Dievas turėtų mylėti?
Ar už tai, kad kas dieną klūpau bažnyčioje?
Ką aš nuveikiau gero,
Kad pelnyčiau Jo meilę? O varge.
Verkiau tris dienas ir naktis,
O tada išgirdau Balsą.
Jisai sakė: nurimk, Barbora, jokio
Dievo nėra, yra vien gerumas ir meilė.
(p. 97)


Atrodytų, jaukus ir mielas, gal net šviesus eilėraštis - bet va tas "apie paprastą žmogų" kažkaip vis tiek išduoda žvilgsnį iš šalies, iš nepaprastumo pozicijos, kai ir tas "paprastas žmOgus" atrodo toks nutautosakintas, mitologizuotas (tris dienas ir tris naktis verkiantis), kad jau net nebepaprastas - tarsi pakylėtas, "pagražintas" poetinio žvilgsnio.

Arba va ciklas apie Praną - paprastą žmogų par excellence; vienas iš eilėraščių skamba taip:


Kažkas gal ir ne taip, bet viskas gerai

nėra nė vieno prancūzo, kuris manęs nemėgtų
nėra nė vieno vokiečio, kuris manęs nemėgtų

portugalai neturi man jokių priekaištų
japonai neturi man jokių priekaištų

štai matote, koks aš geras žmogus

todėl aš noriu, kad jūs žinotumėt, kas aš toks:
aš esu vardu Pranas, ir aš einu per tiltą.
(p. 55)


Fainas ir linksmas tas Pranas - kuo ne Kukutis? Bet šalia Barboros, šalia ironiškų ir tarsi žaismingų papykimų ant Nesuprantančių Autoriaus Žodžio arba, kitam eilėrašty, ant durnių ir Pranas ima atrodyti jau ne kaip vardas, o kaip žmogaus tipas ar diagnozė, kitaip tariant - jis svarbus jau ne kaip toks, o kaip papildantis tą PapraStų ŽmoNeliŲ stalčiuką. Kukutis, priešingai, mums buvo įdomus su visa savo biografija ir nesueinančiais jos galais, nerealistiniais ir liūdnais posūkiais.

Atrodo, kad Grajausko poetinis balsas jau yra viską išsiaiškinęs ir suklasifikavęs, dėl to nevengia ir ironijos, ir supraprastinimo, ir štai net galimai irgi ironiško paradokso:


Iš akustiko užrašų

garsiausiai skamba
puodai pilni
tuštybės
(p. 85)


Čiur čia aš :D

Na ir galiausiai dar vienas, kur ironija, atrodo, net rimuose ir ritmikoj:

***

Kaip gyveni?
Kaip kada. Kaip išeina.

Sportuoti pradėjau.
Vaikštau kasdien į baseiną.

Kaip gyveni?
Saulių atsimeni? Numirė.

Miršta visi viens po kito.
Iš eilės, lyg pagal numerį.

Kaip gyveni?
Turiu pinigų, gavau algą.

Prisipirkau avokadų.
Mėsos nebevalgau.

Kaip gyveni?
Dabar švenčiu, geriu vyną.

Aš klausiu, kaip tu gyveni?
Ak taip. Vienišyn vis.
(p. 10)


Čia jau nebe apie paprastus žmonelius, turbūt apie tuos nedurnius, - bet ir jų gyvenimas yra paradoksas, "teisingu žingsniu" į tą patį visiems bendrą liūdesį. Šiaip man šitas eilėraštis buvo vienas gražesnių, kol nepriėjau iki avokadų ir nepasirodė, kad ironizuojama ir "sveika gyvensena". Viskas ok, ji to verta, bet - kai viskas ironizuojama, ar viskas sykiu netampa ir daugyba iš nulio? Tarsi labai žaismingai ironiška, beveik kaip gražūs poetiniai pakartojimai ("šėtono šita bausmė / šėtonobaimingai tautai // šėtono yra šitie vyrai / šėtono yra šitos moterys", p. 50), bet ar iš visumos neišeina vis dėlto.. niekas? Ironiškai pavadintas nykstamai menku dydžiu.

Daug žodžių, o esmė - skaitydama jaučiau svetimumą, gražiai parašyta, bet nieko ManO PaPrasTo ŽmoGelIO ŠirDY nepaliko.
(lol, iš tiesų čia viskas dėl tų avokadų)

[Jolanta · Rating 5 out of 5]

Dievaži, neprisimenu, kad būčiau taip juokusis, skaitydama poezijos knygą ar šitaip verkusi. Ir tai sako žmogus, į šiuolaikinę lietuvišką poeziją žiūrintis kaip į vieną didelį nesusipratimą. Tai sako žmogus, neturintis to "nous" matymo. Gal kaip tik iš tokio žmogaus ir neverta priimt komplimentų. Bet, dievaž, Grajauskai, lenkiu žilą galvą. Jei žinočiau kur, tai ir gero viskio atsiųsčiau.

[Greta]

iš pradžių buvo nuobodu, tada juokinga, galiausiai pasirodė padauginta heito. bet juokinga vis tiek.

[Sigita B · Rating 5 out of 5]

Sielą gaivinanti poezija.

[Dominykas · Rating 4 out of 5]

3,5/5