What do you think?
Rate this book
Gydytojai miršta kitaip
Skubiojoje medicinoje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie ne „mažieji dievai“ ir ne stebukladariai, nors jų rankose pacientų likimai ir gyvybės. Ir ne šventieji. Vis dėlto kaip tik jie, nualinti milžiniškų krūvių, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, klystantys, dirbantys už menką atlygį ir kamuojami ydų, skuba padėti kitiems. Mesdami viską ir kiekvienąkart atiduodami dalelę savęs. Jiems nestatomi paminklai ir nesakomos liaupsės. Priešingai... Šiandienos pasaulyje, kur gyvybės gelbėjimas paverstas ligonių kasų apmokama paslauga, o pacientas – ligų klasifikacijos kodu, jie yra leisgyvės, nužmogintos sveikatos sistemos įkaitai ir aukos.
Kokie santykiai tarp gydytojo ir paciento sergančioje, vartotojiškoje visuomenėje? Ką iš tikrųjų išgyvena gydytojai, kaip toli savo darbe jie priversti atitolti nuo Hipokrato priesaikos idealų, kai neišvengiama kasdienybe tampa ne tik ligos, skausmas, kančia, mirtis, bet ir nuopuolis, skurdas, agresija bei smurtas?
Šie pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti ir išgalvoti, tačiau tikrovė yra niūri ir kartais net keistesnė už fantazijas.
Kokie santykiai tarp gydytojo ir paciento sergančioje, vartotojiškoje visuomenėje? Ką iš tikrųjų išgyvena gydytojai, kaip toli savo darbe jie priversti atitolti nuo Hipokrato priesaikos idealų, kai neišvengiama kasdienybe tampa ne tik ligos, skausmas, kančia, mirtis, bet ir nuopuolis, skurdas, agresija bei smurtas?
Šie pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti ir išgalvoti, tačiau tikrovė yra niūri ir kartais net keistesnė už fantazijas.
302 pages, Hardcover
Published January 1, 2021
11 people are currently reading
153 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
June 22, 2021
3/5
Autorius sėkmingai naikina gydytojo-herojaus įvaizdį, tarsi neginčijamą ir nejudinamą, ypač po pandemijos įtvirtintą. Čia medicinos srityje dirbantieji keikiasi, mušasi, spjaudosi, apkalbinėja, pašiepia, ne visada paciento poreikius stato aukščiau savųjų. Jie ne visada primena herojus. Na, nebent herojus iš TV Pagalbos ar Farų. Glamūro ar drąsių, mąslių žvilgsnių į tolį čia nedaug – neverta ieškoti nei saldumo, nei čiut Coelhiško įkvėpimo a la „Įkvėpti tylą“, nei iškrakmolytų baltutėlių chalatų. Čia tikras gyvenimas. Tik ar visi nori apie tokį tikrumą skaityti? Rinktis jums. Bet jeigu turėčiau spėlioti, statyčiau ant to, kad šia knyga tikrai bus pasipiktinusių, skaitančių tik su noru pasakyti, kad viskas ne šitaip. Aš nesiimu spręsti kaip – nuoširdžiai nežinau. Bet su daugeliu tokių, kokius Vilius Kočiubaitis aprašo – nei gydytojų, nei pacientų – susidurti nenorėčiau.
Nors autorius turi daug ypač geros medžiagos knygai, akivaizdžiai surinktos per ilgus darbo metus, knyga prailgsta. Ne viskas atrodė įdomu, kai kuriuos apsakymus norėjosi praversti. Autorius akivaizdžiai moka parinkti jiems pavadinimus, o ir turi gerą humoro jausmą, net jei daugelio skoniui turbūt tamsoką, tačiau man kur kas labiau patiko trumpi ir greiti pasakojimai, nei kad išsitempiantys į dešimtis puslapių. Daug čia vietos pasišlykštėjimui, mažai empatijos, dar mažiau herojizmo. Tikiu, kad jeigu V.Kočiubaitis prisijungtų prie kokios medicininio serialo kūrybinės komandos, tai tikrai pakylėtų veiksmą ir jo realistiškumą į visai kitą lygį. Bet autorius nepabėga nei nuo netikrų dialogų, iš serijos „Nagi, pažvelk į šį nelaimėlį, ar nematai, kad jis kamuojasi, kolega???“, nei nuo patoso, kuris labiau pritinka sensacingai TV Pagalbos serijai, uždarančiai sezoną.
Ir nors labai baidausi saldžių ir herojiškų pasakojimų, visgi ir „Gydytojai miršta kitaip“ nepasiekė man norimo balanso – mažiau purvo, bet ir cukraus nedaug. Vietomis nesinorėjo tikėti, kad TOKIA yra realybė, o ir kiek erzino tai, kad visos aplink pasakotoją dirbančios moterys – felčeriukės, gydytojukės, sesutės... Na, suprantat. Vyriškiai čia tokie chamiški, moterys dažnai arba degraduojančios pacientės, arba ytės ir ukės darbuotojos. Visgi, knygai rekomenduoju duoti šansą, ypač jei ieškot šio to sukrečiančio – tik nepažadu, kad liks malonus skonis burnoje. Bet to autorius ir nesiekia, o už nevyniojimą į vatą – sveikinimai.
Autorius sėkmingai naikina gydytojo-herojaus įvaizdį, tarsi neginčijamą ir nejudinamą, ypač po pandemijos įtvirtintą. Čia medicinos srityje dirbantieji keikiasi, mušasi, spjaudosi, apkalbinėja, pašiepia, ne visada paciento poreikius stato aukščiau savųjų. Jie ne visada primena herojus. Na, nebent herojus iš TV Pagalbos ar Farų. Glamūro ar drąsių, mąslių žvilgsnių į tolį čia nedaug – neverta ieškoti nei saldumo, nei čiut Coelhiško įkvėpimo a la „Įkvėpti tylą“, nei iškrakmolytų baltutėlių chalatų. Čia tikras gyvenimas. Tik ar visi nori apie tokį tikrumą skaityti? Rinktis jums. Bet jeigu turėčiau spėlioti, statyčiau ant to, kad šia knyga tikrai bus pasipiktinusių, skaitančių tik su noru pasakyti, kad viskas ne šitaip. Aš nesiimu spręsti kaip – nuoširdžiai nežinau. Bet su daugeliu tokių, kokius Vilius Kočiubaitis aprašo – nei gydytojų, nei pacientų – susidurti nenorėčiau.
Nors autorius turi daug ypač geros medžiagos knygai, akivaizdžiai surinktos per ilgus darbo metus, knyga prailgsta. Ne viskas atrodė įdomu, kai kuriuos apsakymus norėjosi praversti. Autorius akivaizdžiai moka parinkti jiems pavadinimus, o ir turi gerą humoro jausmą, net jei daugelio skoniui turbūt tamsoką, tačiau man kur kas labiau patiko trumpi ir greiti pasakojimai, nei kad išsitempiantys į dešimtis puslapių. Daug čia vietos pasišlykštėjimui, mažai empatijos, dar mažiau herojizmo. Tikiu, kad jeigu V.Kočiubaitis prisijungtų prie kokios medicininio serialo kūrybinės komandos, tai tikrai pakylėtų veiksmą ir jo realistiškumą į visai kitą lygį. Bet autorius nepabėga nei nuo netikrų dialogų, iš serijos „Nagi, pažvelk į šį nelaimėlį, ar nematai, kad jis kamuojasi, kolega???“, nei nuo patoso, kuris labiau pritinka sensacingai TV Pagalbos serijai, uždarančiai sezoną.
Ir nors labai baidausi saldžių ir herojiškų pasakojimų, visgi ir „Gydytojai miršta kitaip“ nepasiekė man norimo balanso – mažiau purvo, bet ir cukraus nedaug. Vietomis nesinorėjo tikėti, kad TOKIA yra realybė, o ir kiek erzino tai, kad visos aplink pasakotoją dirbančios moterys – felčeriukės, gydytojukės, sesutės... Na, suprantat. Vyriškiai čia tokie chamiški, moterys dažnai arba degraduojančios pacientės, arba ytės ir ukės darbuotojos. Visgi, knygai rekomenduoju duoti šansą, ypač jei ieškot šio to sukrečiančio – tik nepažadu, kad liks malonus skonis burnoje. Bet to autorius ir nesiekia, o už nevyniojimą į vatą – sveikinimai.
November 25, 2021
Šioje knygoje nerasite nieko gražaus.
Tačiau, jei galvojate, kad šios istorijos išgalvotos ir toli nuo realybės, tai labai klystate. Aš pati dirbu skubios pagalbos skyriuje. Tiesa, dabar aš dirbu tik su vaikais (o tai didelis skirtumas), bet savo rezidentūros metais buvau vėtyta ir mėtyta įvairiuose Lietuvos kampeliuose, įvairiuose skubios pagalbos skyriuose. Nuo mažo kaimelio iki didmiesčio. Ir mačiau visko, o tiksliau daug vargo, skurdo, asocialaus elgesio, psichozių, smurto ir ašarų.
Skubiojoje medicinoje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie ne „dievai“ ir ne stebukladariai, ir ne šventieji. Jie tokie patys žmonės kaip ir jūs, su savo ydomis, netobulumais, su žalingais įpročiais ir sprogstančiomis emocijomis. Ir vis dėlto, kaip tik jie, nualinti milžiniškų krūvių, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, klystantys, skuba padėti kitiems.
O kur dar šiandienos pasaulis, kur visi tik ir stengiasi trukdyti dirbti. Kur gyvybės gelbėjimas paverstas ligonių kasų apmokama paslauga. Pirmoji pamoka įstojus į mediciną - ligos istorijos popieriai rašomi ne ligoniui ar gydytojui, o prokurorui.
Tikiu, kad Vilius Kočiubaitis visas šias istorijas ištraukė iš savo širdies ir atminties. O gal buvo kur nors girdėjęs? Tai pirmoji tokio tipo knyga apie Lietuvos gydytojus. Kur dekonstruojamas gydytojo - herojaus veidas ir sukuriamas pavargęs, "nusikalęs", nekantrus gydytojas - žmogus. Čia nėra aukštinimo, pašaukimo, moralės ar pasididžiavimo savo darbu. Čia tik šiurkšti, grubi realybė. Norėtųsi galvoti, kad ji kiek hiperbolizuota, bet...
Man skaitant daug kas buvo matyta, girdėta, išgyventa savo kailiu. Dėl to ir smagu, bet dažniau norisi verkti. Labai gaila apleistų senolių, suluošintų vaikų ar užribiuose paliktų asocialių žmonių. Kartais gaila savęs, kad tenka dirbti policininko, o dažniausiai išblaivintojo darbą. Ir už tai nesulauki žodžio ačiū, o dažniau esi pasiunčiamas ant trijų raidžių.
Niekad nepamiršiu savo pirmo karto, kai teko sutikti vyrą su kirviu kaktoje ar žmogų, kuris vietoje laba diena išrėkė "ja ni mužčina, ja midvied" (aš ne žmogus - aš lokys). Arba kai teko žmogui įrodyti, kad galva turi būti užsimovusi ant kaklo?! Dar nėra labai faina, kai dūžta stiklinės priėmimo durys ir po to tenka siūti žmogų, kuris prie lovos prikaustytas antrankiais, o šalia budi policininkas. Ai, ir dar, musių priėmimo skyriuje ir aš nemėgstu...
Vertinu 4.5/5 dėl asmeninės patirties. Trumpi apsakymai man patiko daug labiau, negu ilgi pariniai budėjimai priėmimo skubios pagalbos skyriuje.
Gydytojo profesiją verta rinktis tik tada, jei savęs neįsivaizduoji daugiau niekur kitur.
Tačiau, jei galvojate, kad šios istorijos išgalvotos ir toli nuo realybės, tai labai klystate. Aš pati dirbu skubios pagalbos skyriuje. Tiesa, dabar aš dirbu tik su vaikais (o tai didelis skirtumas), bet savo rezidentūros metais buvau vėtyta ir mėtyta įvairiuose Lietuvos kampeliuose, įvairiuose skubios pagalbos skyriuose. Nuo mažo kaimelio iki didmiesčio. Ir mačiau visko, o tiksliau daug vargo, skurdo, asocialaus elgesio, psichozių, smurto ir ašarų.
Skubiojoje medicinoje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie ne „dievai“ ir ne stebukladariai, ir ne šventieji. Jie tokie patys žmonės kaip ir jūs, su savo ydomis, netobulumais, su žalingais įpročiais ir sprogstančiomis emocijomis. Ir vis dėlto, kaip tik jie, nualinti milžiniškų krūvių, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, klystantys, skuba padėti kitiems.
O kur dar šiandienos pasaulis, kur visi tik ir stengiasi trukdyti dirbti. Kur gyvybės gelbėjimas paverstas ligonių kasų apmokama paslauga. Pirmoji pamoka įstojus į mediciną - ligos istorijos popieriai rašomi ne ligoniui ar gydytojui, o prokurorui.
Tikiu, kad Vilius Kočiubaitis visas šias istorijas ištraukė iš savo širdies ir atminties. O gal buvo kur nors girdėjęs? Tai pirmoji tokio tipo knyga apie Lietuvos gydytojus. Kur dekonstruojamas gydytojo - herojaus veidas ir sukuriamas pavargęs, "nusikalęs", nekantrus gydytojas - žmogus. Čia nėra aukštinimo, pašaukimo, moralės ar pasididžiavimo savo darbu. Čia tik šiurkšti, grubi realybė. Norėtųsi galvoti, kad ji kiek hiperbolizuota, bet...
Man skaitant daug kas buvo matyta, girdėta, išgyventa savo kailiu. Dėl to ir smagu, bet dažniau norisi verkti. Labai gaila apleistų senolių, suluošintų vaikų ar užribiuose paliktų asocialių žmonių. Kartais gaila savęs, kad tenka dirbti policininko, o dažniausiai išblaivintojo darbą. Ir už tai nesulauki žodžio ačiū, o dažniau esi pasiunčiamas ant trijų raidžių.
Niekad nepamiršiu savo pirmo karto, kai teko sutikti vyrą su kirviu kaktoje ar žmogų, kuris vietoje laba diena išrėkė "ja ni mužčina, ja midvied" (aš ne žmogus - aš lokys). Arba kai teko žmogui įrodyti, kad galva turi būti užsimovusi ant kaklo?! Dar nėra labai faina, kai dūžta stiklinės priėmimo durys ir po to tenka siūti žmogų, kuris prie lovos prikaustytas antrankiais, o šalia budi policininkas. Ai, ir dar, musių priėmimo skyriuje ir aš nemėgstu...
Vertinu 4.5/5 dėl asmeninės patirties. Trumpi apsakymai man patiko daug labiau, negu ilgi pariniai budėjimai priėmimo skubios pagalbos skyriuje.
Gydytojo profesiją verta rinktis tik tada, jei savęs neįsivaizduoji daugiau niekur kitur.
September 19, 2021
Negalėjau atsispirti kolegos gydytojo parašytai knygai. Visad įdomu, kaip kiti mato savo darbą. O čia požiūris visiškai netikėtas - gydytojas ne visagalis superherojus, bet eilinis žmogus, kuris ir pavargsta, ir tingi dirbti.
Knyga susideda iš ilgesnių ir trumpesnių apsakymų, kuriuos vienija skubioji medicina. Darbas važinėjant su greituke ir priėmime - tai būtent ir yra medicinos druska. Čia viskas tikriau, viskas realu ir nesuvaidinta. Autorius ir pasirenka parodyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Tiesa, patirštindamas, paaštrindamas. Pagrindinis veikėjas - tai neįvardintas gydytojas, atrodo beveik visur tas pats asmuo. Jis atsiduria įvairiausiose situacijose, kur reikia priimti vienokius ar kitokius sprendimus. O įvykiai visokie: ir graudūs, ir komiški.
Per neilgą savo praktiką esu pati dirbusi Skubios pagalbos skyriuje vienoje iš mažesnių Kauno ligoninių. Ir aprašyti įvykiai tokie iki skausmo pažįstami... Benamiai, vipinės palatos. Visa laimė neteko nieko kočiot (gaivinti). Taip pat moterytės su krepšiukais, kurios į ligoninę susiruošę, o tu žinai, kad ne tik vietų nėra, bet ir indikacijų. Žodžiu, kartais būdavau tokia cinikė, kaip ir rašytojo pavaizduotas herojus.
Rekomenduoju paskaityti tiems, kurie planuoja studijuoti mediciną. Nors ir kiek paaštrinta, bet va tokia realybė tos medicinos. Ne balti marškinukai ir dirbtinė šypsena ar visad dėkingi pacientai. Jų būna visokių ir kartais su įnamias. Taigi, jeigu vis dar norėsis studijuoti - tai pirmyn. O kitiems skaityti atsargiai - gali kitaip pradėti žiūrėti į gydytojus...
Knyga susideda iš ilgesnių ir trumpesnių apsakymų, kuriuos vienija skubioji medicina. Darbas važinėjant su greituke ir priėmime - tai būtent ir yra medicinos druska. Čia viskas tikriau, viskas realu ir nesuvaidinta. Autorius ir pasirenka parodyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Tiesa, patirštindamas, paaštrindamas. Pagrindinis veikėjas - tai neįvardintas gydytojas, atrodo beveik visur tas pats asmuo. Jis atsiduria įvairiausiose situacijose, kur reikia priimti vienokius ar kitokius sprendimus. O įvykiai visokie: ir graudūs, ir komiški.
Per neilgą savo praktiką esu pati dirbusi Skubios pagalbos skyriuje vienoje iš mažesnių Kauno ligoninių. Ir aprašyti įvykiai tokie iki skausmo pažįstami... Benamiai, vipinės palatos. Visa laimė neteko nieko kočiot (gaivinti). Taip pat moterytės su krepšiukais, kurios į ligoninę susiruošę, o tu žinai, kad ne tik vietų nėra, bet ir indikacijų. Žodžiu, kartais būdavau tokia cinikė, kaip ir rašytojo pavaizduotas herojus.
Rekomenduoju paskaityti tiems, kurie planuoja studijuoti mediciną. Nors ir kiek paaštrinta, bet va tokia realybė tos medicinos. Ne balti marškinukai ir dirbtinė šypsena ar visad dėkingi pacientai. Jų būna visokių ir kartais su įnamias. Taigi, jeigu vis dar norėsis studijuoti - tai pirmyn. O kitiems skaityti atsargiai - gali kitaip pradėti žiūrėti į gydytojus...
April 11, 2023
Gal vėl nusivylimas per lūkesčius, tačiau visiškai ne to tikėjausi iš knygos, parašytos ilgamečio gydytojo. Empatijos ir humanizmo čia nei su žiburiu nerasi. Vėmalai, trydos, pijokai ir smurtas prieš pacientus. O to fone kažkoks tarybinis pasididžiavimas bei šlykščiai saldūs epitetai kaip sanitariukės, felčeriukės ir pan. Gal tikslas per kūrybą išreikšti nusivylimą - neįsivaizduoju. Tačiau pati iš knygos nieko neišsinešu, nes net liūdesiui pasireikšti užkirto kelią tas nužmoginimas, negatyvas kiekviename be išimties apsakyme.
April 16, 2024
Niekaip negaliu išmest iš galvos šios knygos. Toks keistas jausmas ją perskaičius. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad mano darbas nėra susijęs su medicina. Gerbiau ir gerbiu medikus už sunkų jų darbą, tačiau nuo šiol priimamojo bijosiu dar labiau.
Vertinti mažiau, nei 4 žvaigždutės, negaliu vien dėl rašymo stiliaus, tačiau norėčiau jos būti neskaičiusi.
Neduokit jos skaityti vyresniems tėvams ar sunkiai sergantiems. Geriau pasiūlykit, ją perskaityti jaunimui prieš ruošiantis stoti į mediciną.
Vertinti mažiau, nei 4 žvaigždutės, negaliu vien dėl rašymo stiliaus, tačiau norėčiau jos būti neskaičiusi.
Neduokit jos skaityti vyresniems tėvams ar sunkiai sergantiems. Geriau pasiūlykit, ją perskaityti jaunimui prieš ruošiantis stoti į mediciną.
December 4, 2021
Šios knygos privalumas - tikros, gyvos istorijos. Gal kartais jos nebūna tokios intriguojančios ar išbaigtos, kaip sugalvotos, bet tas tikrumas man visada atrodo reikšmingas.
Labai herojiškų istorijų čia nerasit. O jeigu ir atsiras viena kita, tai tas herojiškumas kiek kitoks. Nenusaldintas, nenugludintas. Gydytojo darbas kartais užknisantis, kartais nuobodus, o kartais netgi šūdinas. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Įdomu, kad pats daktaras labai tiesmukas. Nusikeiks, pacientui pasakys, ką apie jį galvoja, išreikš abejonę savo sprendimo teisingumu. Retai kur būna toks atvirumas. Juk gydytojus esam pratę matyti tik kaip visažinius ir visagelbėjančius. Net daktaras Housas. Šiknių šiknius, bet juk genijus, ar ne?
Skaitydamas knygą mąsčiau, norėčiau patekti pas tokį gydytoją? Turbūt ne, nes norėtųsi mandagesnio, mažiau išsidirbinėjančio. Bet dėl ko visai nesuabejojau - dėl kompetencijos. Ne viena gyvybė išgelbėta. Ne vienas pacientas su rūpesčiu priimtas ir išlydėtas. Daug širdies įdėta, nors kartais bambant, pykstant ar mirtinai užsiknisus.
Istorijų kiek daugoka, nes palaipsniui ima kartotis. Bet istorijų tikrumas jaučiasi. Ir bent jau man tai yra gerai.
Įvertinimui labai tiktų 3,5.
Labai herojiškų istorijų čia nerasit. O jeigu ir atsiras viena kita, tai tas herojiškumas kiek kitoks. Nenusaldintas, nenugludintas. Gydytojo darbas kartais užknisantis, kartais nuobodus, o kartais netgi šūdinas. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Įdomu, kad pats daktaras labai tiesmukas. Nusikeiks, pacientui pasakys, ką apie jį galvoja, išreikš abejonę savo sprendimo teisingumu. Retai kur būna toks atvirumas. Juk gydytojus esam pratę matyti tik kaip visažinius ir visagelbėjančius. Net daktaras Housas. Šiknių šiknius, bet juk genijus, ar ne?
Skaitydamas knygą mąsčiau, norėčiau patekti pas tokį gydytoją? Turbūt ne, nes norėtųsi mandagesnio, mažiau išsidirbinėjančio. Bet dėl ko visai nesuabejojau - dėl kompetencijos. Ne viena gyvybė išgelbėta. Ne vienas pacientas su rūpesčiu priimtas ir išlydėtas. Daug širdies įdėta, nors kartais bambant, pykstant ar mirtinai užsiknisus.
Istorijų kiek daugoka, nes palaipsniui ima kartotis. Bet istorijų tikrumas jaučiasi. Ir bent jau man tai yra gerai.
Įvertinimui labai tiktų 3,5.
November 19, 2022
Pradžia pasirodė įdomi, bet toliau tiesiog migdė. Pati knygos įdėja įdomi, apie gydytoja,jo darbą , realybę, iššukius, santykius, ir jo jausmus. Bet pats turinys nykus, truko užbaigtumo, kitokio pateikimo. Kadangi ne pirmą knygą, apie gydytojų darbą, tai ir vertinimas toks. Kas skaitys pirmą kartą, gal ir patiks.
August 26, 2022
Patiko, jog šaltas protas figūruoja. Nors šioje knygoje gal kartais ir trūko empatijos, bet tikiu, kad po tiek atbunki su nepatenkintais ir per daug sau leidžiančiais žmonėmis.
O autorius puikiai žiaurią ir absurdišką realybę aprašė su humoru 👏🏻
“Žinojau, kad į paciento “kažkas ne taip” sutelpa viskas arba nieko.”
O autorius puikiai žiaurią ir absurdišką realybę aprašė su humoru 👏🏻
“Žinojau, kad į paciento “kažkas ne taip” sutelpa viskas arba nieko.”
February 19, 2025
Labai sunkiai skaitėsi, ant tiek sunkiai, kad nebuvo įmanoma pabaigti skaityti 😃 Pradžia intriguoja, bet vidury knyga nukrenta labai žemai ir praranda dėmesį. Atrodo po tokios knygos norisi atsigavimui pasiimti pačią geriausią knygą, kad susigrąžinti skaitymo norą.
November 23, 2021
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
December 5, 2021
Patiko :) bene geriausia, ką teko skaityti iš tokios tematikos. Lengvai, aiškiai išdėstytos mintys - patiko ir pats rašymo stilius :) kaip medikei dauguma situacijų girdėtos, panašios ir t.t tai buvo smagu paskaityt visas šias istorijas ir džiugu, jog jos skaitėsi taip, tarsi "stvovi žmogus ir pasakoja". :)
May 22, 2022
Liūdna, bet žiauri knyga apie gydytojų ir pacientų bendravimą greitosios pagalbos srityje. Verta skaityti, jei
įdomu suprasti gydytojų elgesio savitumus bendraujant su pacientais, ribines situacijas, kai patiriamas žmogaus brutalumas, apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų ar buvimas visuomenės paribyje.
įdomu suprasti gydytojų elgesio savitumus bendraujant su pacientais, ribines situacijas, kai patiriamas žmogaus brutalumas, apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų ar buvimas visuomenės paribyje.
July 20, 2022
Šią knygą išklausiau audio formatu. Ir visai patiko. Prie apsakymų, pasakojimų labai derėjo pasakotojo išraiškingas balsas, pabrėžė istorijų detales, svarbiausius aspektus. Padėjo įsivaizduoti pagrindinį knygos herojų - skubiosios medicinos gydytoją, jau metuose, visko patyrusį, mačiusį...
Oi, iš tikro visada medikų darbas man atrodė be proto sudėtingas. Juk kokia didžiulė atsakomybė už žmogaus sveikatą, gyvybę. Ir kokiu ten tik situacijų, kokių pacientų nepasitaiko... Žemai lenkti galvą norisi prieš žmones, pasirinkusius tokį gyvenimo kelią. Belenkiek stiprybės, kantrybės reikalaujantį...
Na, buvo ir smagu klausytis, ir keista, bet pilnai tikiu, kad tokia medicinos darbuotojų kasdienybė, juk visokių ligonių pristato. Ir kiek reikia darbo su jais susikalbėti, padėti, pagydyti... Kiek reikia priimti sprendimų, kiek reikia išklausyti kritikos ir pažeminimų ir išlikti stipriam. Patiko toks nuoširdus, atviras, kartais net su netyčiniais keiksmais, taip kaip realybėje dėstomas tekstas...
Buvo gaila sanitariukių, rezidentų, pacientų ir net pačių gydytojų. Bet kaip sakoma, toks gyvenimas, toks pasirinkimas. Šią knygą tikrai reikėtų perskaityti būsimiems medikams, kadangi autorius rašė remdamasis savo darbine patirtimi. Jei neišgąsdino - pirmyn. Yra nuostabių medikų, norėtųsi, kad ir pacientai ar priėmimo skyriaus lankytojai būtų malonūs, bet visko būna... Medikams už jų atsidavimą darbui ir žmogaus gerovei tikrai reikėtų statyti paminklus, o gal nuoširdžiai padėkoti užtektų :)
Oi, iš tikro visada medikų darbas man atrodė be proto sudėtingas. Juk kokia didžiulė atsakomybė už žmogaus sveikatą, gyvybę. Ir kokiu ten tik situacijų, kokių pacientų nepasitaiko... Žemai lenkti galvą norisi prieš žmones, pasirinkusius tokį gyvenimo kelią. Belenkiek stiprybės, kantrybės reikalaujantį...
Na, buvo ir smagu klausytis, ir keista, bet pilnai tikiu, kad tokia medicinos darbuotojų kasdienybė, juk visokių ligonių pristato. Ir kiek reikia darbo su jais susikalbėti, padėti, pagydyti... Kiek reikia priimti sprendimų, kiek reikia išklausyti kritikos ir pažeminimų ir išlikti stipriam. Patiko toks nuoširdus, atviras, kartais net su netyčiniais keiksmais, taip kaip realybėje dėstomas tekstas...
Buvo gaila sanitariukių, rezidentų, pacientų ir net pačių gydytojų. Bet kaip sakoma, toks gyvenimas, toks pasirinkimas. Šią knygą tikrai reikėtų perskaityti būsimiems medikams, kadangi autorius rašė remdamasis savo darbine patirtimi. Jei neišgąsdino - pirmyn. Yra nuostabių medikų, norėtųsi, kad ir pacientai ar priėmimo skyriaus lankytojai būtų malonūs, bet visko būna... Medikams už jų atsidavimą darbui ir žmogaus gerovei tikrai reikėtų statyti paminklus, o gal nuoširdžiai padėkoti užtektų :)
February 15, 2022
Visi medikai daugiau ar mažiau yra dirbę SPS ir manau kiekvienas yra turėjęs panašių situacijų ir taip jautėsi, tad aišku knyga nukėlė į prisiminimus, žinoma, ne į nostalgiškus, ypač pagalvojus apie "vipinę" palatą :) autorius parodė tą juodąją GMP ir priėmimo pusę, pasitelkdamas humoro jausmą ir gal kiek pagražindamas, sutirštindamas spalvas. Parodo koks nelengvas ten darbas, kai turi kovoti ne tik dėl gyvybės, bet ir su "bomžais", agresyviais alkoholikais, aršiais giminaičiais, kaip prieiti prie psichiškomis ligomis sergančiųjų, kaip "atrūšiuoti" tuos, kurie tiesiog atvažiavo naktį "analizų" pasidaryt ar "pasilašint", kur sutalpinti sergančius, kai vietų nėra ir kai iš nuovargio ne tik kojų nebegali pavilkti, bet ir užmigti...
April 3, 2023
Tragikomiška knyga. Čia parodoma liūdna, skubios pagalbos skyriaus realybė. O ji yra tokia, kad žmonės, ypač vyresnio amžiaus, gydytojams nelabai ir terūpi. Kita vertus, turbūt negalima kaltinti ir pačių gydytojų, kurie dėl savo darbo specifikos ir ilgų darbo valandų yra tiesiog pavargę ir atbukę nuo svetimų problemų. Kas pacientui atrodo itin svarbu ir baisu, jiems yra tiesiog kasdienybė. Taigi apie tai yra šis kūrinys.
Kai kurios pasakojamos istorijos yra itin liūdnos, net makabriškos. Skaitant atrodo, kad tai negali būti tiesa. Deja, visos istorijos iš gyvenimo. Knygos pirma pusė buvo tokia liūdna, kad net svarsčiau, ar toliau skaityti. Vėliau situacija pasitaisė, atsirado daugiau humoro (žinoma juodo). Prieš skaitant, tikėjausi šiek tiek kitokio stiliaus, taigi likau nusivylusi.
Kai kurios pasakojamos istorijos yra itin liūdnos, net makabriškos. Skaitant atrodo, kad tai negali būti tiesa. Deja, visos istorijos iš gyvenimo. Knygos pirma pusė buvo tokia liūdna, kad net svarsčiau, ar toliau skaityti. Vėliau situacija pasitaisė, atsirado daugiau humoro (žinoma juodo). Prieš skaitant, tikėjausi šiek tiek kitokio stiliaus, taigi likau nusivylusi.
December 2, 2021
Ši knyga nėra lengva. Sunkiausia buvo priimti, kad visos istorijos yra apie tamsiąją mūsų visuomenės pusę: GMP besikviečiančius ar į priėmimą atvykstančius žmones esančius mūsų visuomenės paribiuose.
Perskaičiusi knygą tikrai supratau, koks sunkus priėmime dirbančių medikų darbas... Ir tuo pačiu kaip nelengva laukti pagalbos ir ją gauti, kai personalas pervargęs...
Buvo labai liūdna pamatyti, kaip nuolatinis pervargimas ir perdegimas vien juodomis spalvomis nudažo kiekvieną mediko darbo dieną...
Na ir pabaigai - labai pritrūko tos šviesiosios darbo priėmimo skyriuje ar GMP pusės, kuri tikrai yra, bet tiesiog buvo nutylėta arba dėl pervargimo tiesiog nebematoma...
Perskaičiusi knygą tikrai supratau, koks sunkus priėmime dirbančių medikų darbas... Ir tuo pačiu kaip nelengva laukti pagalbos ir ją gauti, kai personalas pervargęs...
Buvo labai liūdna pamatyti, kaip nuolatinis pervargimas ir perdegimas vien juodomis spalvomis nudažo kiekvieną mediko darbo dieną...
Na ir pabaigai - labai pritrūko tos šviesiosios darbo priėmimo skyriuje ar GMP pusės, kuri tikrai yra, bet tiesiog buvo nutylėta arba dėl pervargimo tiesiog nebematoma...
May 3, 2022
Kažkas viename iš komentarų rašė, kad "šioje knygoje nėra nieko gražaus". Skaitydama vis galvojau apie tai. Ne, negaliu lengvai įvardinti kažko gražaus tarp knygoje aprašomų įvykių. Nebent nakties ar rytinį dangų, šviežią orą, kurį autorius ne kartą mini vos trumpam atsidūręs už ligoninės ribų. Kur baigiasi toji žmogiškumo riba? Kiek gali žmogus pakelti? Kurioje barikadų pusėje (paciento ar sveikatos apsaugos personalo), kam ir kada lemta atsidurti?
Penkios žvaigždutės vien dėl to, kad gydytojas bei autorius norėjo aprašyti bei matė prasmę įamžindamas knygoje minimas istorijas.
Penkios žvaigždutės vien dėl to, kad gydytojas bei autorius norėjo aprašyti bei matė prasmę įamžindamas knygoje minimas istorijas.
June 6, 2024
Kadangi pati dirbu šalia priemimo, matau ir girdžiu, kas vyksta. Knygoje nebuvo praktiškai nieko gražaus, tačiau labai daug kas kaip ir realybėje.
Jei būčiau skaičiusi prieš pradedant dirbti, būčiau pasibaisėjusi… bet dabar - suprantu tą nuovargį ir kartais juodą humorą ar negražius pasakymus… nes kartais tik jie gali padėti, neįsileisti visų tų matytų vaizdų, užgaulių pasakymų ar mirčių į savo galvą…
Kai kurie skyriai per daug išplėsti.
Jei būčiau skaičiusi prieš pradedant dirbti, būčiau pasibaisėjusi… bet dabar - suprantu tą nuovargį ir kartais juodą humorą ar negražius pasakymus… nes kartais tik jie gali padėti, neįsileisti visų tų matytų vaizdų, užgaulių pasakymų ar mirčių į savo galvą…
Kai kurie skyriai per daug išplėsti.
January 1, 2025
Knyga kvepia sovietizmu - sovietinė “ironija”, požiūris į gydytojo ir paciento bendravimą, pats braižas, kuriuo parašyta knyga. Perskaičiusi atsiliepimus tikėjausi tikrai geros knygos - gavau labai monotonišką, vien tik tamsiom spalvom nuspalvintą pasakojimų rinkinį. Istorijos, nors ir skirtingos, tačiau visos tiek panašios, kad tikrai knygai trūksta spalvų. Vos prisiverčiau perskaityti iki galo.
April 4, 2022
Nepaprasta, atvira be jokių pagražinimų knyga apie tikrąją gydytojo profesijos pusę. Daug sukrečiančių siužetų, detalių, jog kartais sunkiai pavyko suprasti,kad žmonės gali būti tokie nedėkingi ir nesuprantantys. Nerekomenduoju skaityti itin jautriems žmonėms.
October 15, 2022
Palietė. Leido suprasti, koks tai iš tiesų sudėtingas ir visas nervų ląsteles ištampantis darbas. Vietomis buvo išties šleikštu, tačiau labai patiko, labai atvėrė akis. Siūlau skaityti tiems, kas mąsto apie medicinos studijas.
February 5, 2022
“Imuosi gydymo. Tai manoji stichija, atsakomybė ir smagumas.”
June 5, 2022
Tarpais įdomu, tarpais nuobodu
This entire review has been hidden because of spoilers.
March 14, 2025
Nuostabi knyga
Displaying 1 - 24 of 24 reviews