What do you think?
Rate this book
Homo office
„Homo Office" – ironijos kupinas pasakojimas apie darbą ir vidinius demonus. Personažai ir situacijos sukurti iš autentiškų asmenybių ir žinomų organizacijų. Bėgimas į darbą ir atgal, technologijų diktatas, depresija, priklausomybė nuo kvaišalų ar maisto – riba, už kurios gali laukti tiek pražūtis, tiek išsigelbėjimas. Tai pasakojimas apie klaidas, be teisingų atsakymų.
Atrodytų, darbuotojai dabar lengvai derina darbą ir asmeninį gyvenimą, yra gerbiami, tad nei mokyklose, nei universitetuose mūšiams neruošia ir karo technikųnemoko. Visgidirbantys organizacijose žino, kad kovos taktika ir strategija svarbu, o įkalinimui grandinių jau seniai nebereikia. Literatūros žanras leidžia giliaiatverti įmonėspjūvį, ironiškai interpretuoti vadybos teorijas. Autorė rėmėsi dabartinių lyderių ir jų įkurtų įmonių – „Amazon", „Apple", „Tesla", „Senukai" kultūra ir darbo principais.
Atrodytų, darbuotojai dabar lengvai derina darbą ir asmeninį gyvenimą, yra gerbiami, tad nei mokyklose, nei universitetuose mūšiams neruošia ir karo technikųnemoko. Visgidirbantys organizacijose žino, kad kovos taktika ir strategija svarbu, o įkalinimui grandinių jau seniai nebereikia. Literatūros žanras leidžia giliaiatverti įmonėspjūvį, ironiškai interpretuoti vadybos teorijas. Autorė rėmėsi dabartinių lyderių ir jų įkurtų įmonių – „Amazon", „Apple", „Tesla", „Senukai" kultūra ir darbo principais.
288 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
3 people are currently reading
39 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
January 30, 2022
Labai keista ir nemanau, kad tai sąmoningas sutapimas (vis dėlto knyga buvo rašoma, kaip nurodoma gale, 2016-2021 m. - ilgai), bet "Homo office" man atsistoja šalia Kmitos Remygos kaip jo mažiau sudėtinga versija. Čia tipo iš visų jėgų bandau neparašyti "moteriška versija", bet va ir parašiau, nes taip ir yra, su visais stereotipais: kur Kmitos pasakotojas yra egzistencialistas, slegiamas istorijos ir praeities (amžinasis trendas, jau daug eksploatuotas Parulskio, bet turbūt visus Lt Didžiuosius Romanistus vyrus ten pavyktų įtupdyti), ten Povilaitės pasakotoja yra sexy bitchy karjeristė, taip pat slegiama istorijos ir praeities ir taip pat, savaip, egzistencialistė. Abiejose knygose pagrindinis veikėjas (ir veikėja) susiduria su sunkumais darbe, abiejose jį (ir ją) vaikosi pragaro jėgos, abiejose jis (ir ji) turi suprasti savo praeitį, kad suprastų, iš kur pas juos tos pragaro kariaunos (spoiler: iš jų pačių). Todėl sykiu tai tokia jungiška "pažink savo šešėlį" kelionė.
Pirma Povilaitės knygos dalis - žiaurios beveik psichopatės viršininkės Evelinos Striogės dienoraštis (apima savaitę); dalį žavesio sudaro spėliojimai, ar tikrai knyga parašyta apie "Senukus" (knygoj megaturtinga kompanija vadinasi "Junior") ir ar "Pagrindinis Akcininkas" su weird įpročiais ir smegenų plovimu yra Rakauskas. Dienoraštis įdomus, labai daug vidinio korporacinio darbo "demaskavimo" (kaip žmogus kaip toks yra dzin, svarbiausia - nenutrūkstamas produkcijos vyksmas). Faina, kad dyrikė yra moteris ir susiduria taip pat su moteriai viršininkei kylančiom problemom, neapsimetinėja, kad aš čia Anna Wintour ir mano talentui ir pozicijai nieks nebaisu.
Antra dalis - kai dyrikė nusprendžia pakeisti gyvenimą, tampa woke, išeina iš korporacijos ir veda kūrybinius / vadybinius seminarus, susipažįsta su lemtinga moterim ir lemtingu vyru, paskui paaiškėja, kad jie yra liuciferio agentai ir nori ją sugundyti dalyvauti nemirtingumo experimente. Ji nepasiduoda pagundoms. Šita dalis ne tokia įdomi, nes, atsisakius bitch vadovės gyvenimo būdo, pilna visokių Gamtos Pajautimų, Įsiklausymų į Aplinką, Pamąstymų apie Lemtingas Akis etc., smarkiai suprastėja stilius. Patys supernatural elementai visai įdomūs, bet visas jų išdėstymas ir panaudojimas - kaip Ginos Viliūnės istoriniam trilery (arba gal blogiau), kur blogietis biški pasiveja, tada nebesiveja, tada pasiveja, tada atvažiuoja kitas blogietis su motociklu.
FAINAI - knygos idėjos:
1. Korporacijos kritika
2. Fausto tematika
NEFAINAI - knygos išpildymas:
1. Klišės: pvz, motyvas, kai dyrikė dirba dirba, visko nebepaveža, tada nueina pas gydytoją dėl neaiškių skausmų..... ir supranta kad pakeis gyvenimą!!!! ir pakeičia!!!!!
Arba vis pasikartojanti info (nelabai reikalinga siužetui), kad vaikystėj Eveliną prievartavo kaimynai paaugliai. Kodėl tai svarbu? Ar mes dabar turėtume linguoti galvom ir sakyti: aaaaa tai va kodėl ji tokia nežmogiška...., ar gailėti? Ar ji nuo to turi tapti gležna gėlele, ar egzotinės-ypatingos patirties žmogum? Prievartos patirtis nėra egzotika, ją kuria nors forma yra patyrusi kas antra / trečia / ketvirta moteris LT, tai kažkaip - gal pagarbu būtų nenaudoti to kaip lengviausio kelio siužetinėms motyvacijoms. Arba gal aš čia ne vietoj susitrigerinau, nežinau.
2. Dievo žodžio įsiterpimas :D Du kartus :D whyyy :D
3. Antroj daly, personažei "atbudus", smarkiai suprastėjantis rašymo stilius. Kaip ir nujaučiu, kad tai turėtų būti ironiška (kaip ir darbo leksikonas pirmoj daly), bet kažkaip neneša iki ironijos, gal trūksta juokingų situacijų ar dar ko - nežinau, nesu perkandus, kas ironiją daro ironija. Bet kažkas dar, ne tik stereotipų / ironizuojamo dalyko atkartojimas. Gal kažkoks atsitapatinimas? Trumpumas, neperspaudimas? Čia ir taip žiūrėjau, ir taip, bet ironijos nepamačiau.
Čia tipo skyrius iš perspektyvos to, kuris paskui paaiškės, kad yra liuciferio agentas. Kol kas tai jis baigia įsikliopinti Eveliną ir mes vis dar laukiam Elizabeth Gilbert stiliaus meilės istorijos:
Galbūt ironija dingsta tada, kai pavartoji n+k epitetų, ne tik daiktams / asmenims, bet ir veiksmams? Aš ne ironiškai, pati vis bandau suprasti, man visai įdomi šita knyga, tik neatrodo iki galo pavykusi taip, kaip norėta.
Woke Evelina, visai prieš pat Volando balių, kai jai reiks apsispręsti, ar nori sudaryt sutartį su Mefistofeliu. Per daug intertekstų? Bet ir knygoj, bent idėjiniam lygmeny, biški daugoka.
Jei rūko, nelabai turėtų matytis, kad bedantė; jei namas bent 2 aukštų, tuo labiau neturėtų matytis dantų būklė, nebent jie su atšvaitais (ir apskritai vietoje).
Čia Evelina susitinka n-tąjį liuciferio agentą:
ALIEN!!! Arba Bella, ištekėjusi už Edwardo Culleno ir nuo jo pastojusi, kai jos pusiau vampyras vaikas gimdamas ne eina "tradiciniu" keliu, o prasigraužia dantim mamai pro bambą ir kitus organus pakeliui. Labai rekomenduoju Twilight seriją, ji tikrai išplečia vaizduotę tomis kryptimis, apie kurias nebūtum niekada pagalvojus..
*
Žodžiu, visai įdomus, aiškiai apgalvotas debiutas, bet va tas kelias pro pabaisas, kuris vienintelis įmanomas Remygai, įkalintam savo laiko ir miesto, nelabai suveikia bandant kritikuoti šiuolaikinio "miesto gyvenimo" pliusus ir minusus - viena vertus, nužmoginantį darbą, kita vertus, "savęs atradimą". Gal dėl to, kad jau ta darbo kultūra / savęs atradimo kultūra yra stereotipai, taigi ant viso to užmesti gėrio ir blogio kovą, tuo labiau įtraukiant visokius metafizinius personažus, yra kažkaip too much, neprasminga. Juk kažkaip nelabai įtikėtina, kad dievo žodyje D., kaip jis vadinamas romane, pasisakys už korporacijas ir sakys: jo davai Evelina, varyk toliau kaip Bezosas? Tai kam tada transliuot tą dievo žodį, jei jį ir taip visi žino. Nu gal čia vėl per daug susitrigerinau.....
Pirma Povilaitės knygos dalis - žiaurios beveik psichopatės viršininkės Evelinos Striogės dienoraštis (apima savaitę); dalį žavesio sudaro spėliojimai, ar tikrai knyga parašyta apie "Senukus" (knygoj megaturtinga kompanija vadinasi "Junior") ir ar "Pagrindinis Akcininkas" su weird įpročiais ir smegenų plovimu yra Rakauskas. Dienoraštis įdomus, labai daug vidinio korporacinio darbo "demaskavimo" (kaip žmogus kaip toks yra dzin, svarbiausia - nenutrūkstamas produkcijos vyksmas). Faina, kad dyrikė yra moteris ir susiduria taip pat su moteriai viršininkei kylančiom problemom, neapsimetinėja, kad aš čia Anna Wintour ir mano talentui ir pozicijai nieks nebaisu.
Antra dalis - kai dyrikė nusprendžia pakeisti gyvenimą, tampa woke, išeina iš korporacijos ir veda kūrybinius / vadybinius seminarus, susipažįsta su lemtinga moterim ir lemtingu vyru, paskui paaiškėja, kad jie yra liuciferio agentai ir nori ją sugundyti dalyvauti nemirtingumo experimente. Ji nepasiduoda pagundoms. Šita dalis ne tokia įdomi, nes, atsisakius bitch vadovės gyvenimo būdo, pilna visokių Gamtos Pajautimų, Įsiklausymų į Aplinką, Pamąstymų apie Lemtingas Akis etc., smarkiai suprastėja stilius. Patys supernatural elementai visai įdomūs, bet visas jų išdėstymas ir panaudojimas - kaip Ginos Viliūnės istoriniam trilery (arba gal blogiau), kur blogietis biški pasiveja, tada nebesiveja, tada pasiveja, tada atvažiuoja kitas blogietis su motociklu.
FAINAI - knygos idėjos:
1. Korporacijos kritika
2. Fausto tematika
NEFAINAI - knygos išpildymas:
1. Klišės: pvz, motyvas, kai dyrikė dirba dirba, visko nebepaveža, tada nueina pas gydytoją dėl neaiškių skausmų..... ir supranta kad pakeis gyvenimą!!!! ir pakeičia!!!!!
Arba vis pasikartojanti info (nelabai reikalinga siužetui), kad vaikystėj Eveliną prievartavo kaimynai paaugliai. Kodėl tai svarbu? Ar mes dabar turėtume linguoti galvom ir sakyti: aaaaa tai va kodėl ji tokia nežmogiška...., ar gailėti? Ar ji nuo to turi tapti gležna gėlele, ar egzotinės-ypatingos patirties žmogum? Prievartos patirtis nėra egzotika, ją kuria nors forma yra patyrusi kas antra / trečia / ketvirta moteris LT, tai kažkaip - gal pagarbu būtų nenaudoti to kaip lengviausio kelio siužetinėms motyvacijoms. Arba gal aš čia ne vietoj susitrigerinau, nežinau.
2. Dievo žodžio įsiterpimas :D Du kartus :D whyyy :D
3. Antroj daly, personažei "atbudus", smarkiai suprastėjantis rašymo stilius. Kaip ir nujaučiu, kad tai turėtų būti ironiška (kaip ir darbo leksikonas pirmoj daly), bet kažkaip neneša iki ironijos, gal trūksta juokingų situacijų ar dar ko - nežinau, nesu perkandus, kas ironiją daro ironija. Bet kažkas dar, ne tik stereotipų / ironizuojamo dalyko atkartojimas. Gal kažkoks atsitapatinimas? Trumpumas, neperspaudimas? Čia ir taip žiūrėjau, ir taip, bet ironijos nepamačiau.
Po pirties pilvo ji nebeprisikemša, tik pasiima keturis pomidorus ir atidžiai apžiūrėjusi vieną po kito lėtai suvalgo, išjausdama kiekvieno jų skonį - slyvos formos rūgštesnis, o plokščiasis, kažkodėl vadinamas avietiniu, - saldus. Visgi skaniausias jai tas tamsus, sodriai raudonas, su mažyčiais žalsvais ruoželiais. Kandant kieta odelė prasprogsta ir burnoje pasklinda skonių fejerverkas - saldus, rūgštus ir sūrus vienu metu. Užkanda jį minkštutėliu šviežiu sūriu. (p. 175-176)
Čia tipo skyrius iš perspektyvos to, kuris paskui paaiškės, kad yra liuciferio agentas. Kol kas tai jis baigia įsikliopinti Eveliną ir mes vis dar laukiam Elizabeth Gilbert stiliaus meilės istorijos:
Pasakodamas istorijas, atidžiai stebi moters reakcijas, mato kiekvieną liaunų pirštų virptelėjimą, žvilgčioja į ausų spenelius su mažais žibančiais akmenėliais, grožisi, kaip grakščiai ir lengvai ji laiko puodelį, akimis glosto jos plaukus, krentančius ant kaklo, taip saulės apšviestus, kad, rodos, jie švyti, suteikdami nežemišką aurą. Jam norisi ją paliesti ir pajusti, ar oda lygiai tokia pat švelni, kaip ir atrodo, balta, padengta aukso pūkeliu. Stebi besimainančias šviesias jos akis, kurios neabejotinai jį įtraukė ir paliko dievišką įdagą. (p. 209)
Galbūt ironija dingsta tada, kai pavartoji n+k epitetų, ne tik daiktams / asmenims, bet ir veiksmams? Aš ne ironiškai, pati vis bandau suprasti, man visai įdomi šita knyga, tik neatrodo iki galo pavykusi taip, kaip norėta.
Woke Evelina, visai prieš pat Volando balių, kai jai reiks apsispręsti, ar nori sudaryt sutartį su Mefistofeliu. Per daug intertekstų? Bet ir knygoj, bent idėjiniam lygmeny, biški daugoka.
Vakaro šešėliai, jūros oras ir gaiva svaigina. Eina ji iš malonumo prisimerkusi, galėtų netgi uždainuoti! Ji turi dvi valandas laisvo laiko - gyvenimo, kurį gali skirti kam nori. Gali sau leisti pasiklysti, nusispjauti, išgerti kavos, ir vėl surasti kelią atgal - nepaisydama, kad kur nors pavėluos, ką nors praleis. Nuo laisvės sukasi galva, apsiaustas veržliai plevėsuoja, plačios kuprinės rankenos masažuoja pečius. Jos batai kaučiuko padais maloniai tuksi, atsimušdami į spalvotos uolienos grindinį, ji žiūri viršun į stogus.
Kairėje, seno mėlyno namo palėpėje, iki pusės išlindusi per langą rūko bedantė boba. (p. 228)
Jei rūko, nelabai turėtų matytis, kad bedantė; jei namas bent 2 aukštų, tuo labiau neturėtų matytis dantų būklė, nebent jie su atšvaitais (ir apskritai vietoje).
Čia Evelina susitinka n-tąjį liuciferio agentą:
Šis veidas jau nebe žmogaus, vien juodos bedugnės akys, plėšrus alkis ir pražūtingas troškulys. Jie beveik susiliečia, jos apsiaustas paliečia jo ranką. Evelinos viduje yra įsibrovėlis, svetimkūnis, aštrūs dantys ir smingantys nagai. Staiga padvelkia puvėsiais ir drėgme, tarp dantų grikšteli cementas, jai pritrūksta kvapo ir surakina žandikaulius, tai refleksas. Vyras dar labiau išsiviepia, jo burnoj smaragdu sužiba iltis. Evelinos širdis nusileidžia į pilvo apačią, ji tuoj nualps. (p. 230)
ALIEN!!! Arba Bella, ištekėjusi už Edwardo Culleno ir nuo jo pastojusi, kai jos pusiau vampyras vaikas gimdamas ne eina "tradiciniu" keliu, o prasigraužia dantim mamai pro bambą ir kitus organus pakeliui. Labai rekomenduoju Twilight seriją, ji tikrai išplečia vaizduotę tomis kryptimis, apie kurias nebūtum niekada pagalvojus..
*
Žodžiu, visai įdomus, aiškiai apgalvotas debiutas, bet va tas kelias pro pabaisas, kuris vienintelis įmanomas Remygai, įkalintam savo laiko ir miesto, nelabai suveikia bandant kritikuoti šiuolaikinio "miesto gyvenimo" pliusus ir minusus - viena vertus, nužmoginantį darbą, kita vertus, "savęs atradimą". Gal dėl to, kad jau ta darbo kultūra / savęs atradimo kultūra yra stereotipai, taigi ant viso to užmesti gėrio ir blogio kovą, tuo labiau įtraukiant visokius metafizinius personažus, yra kažkaip too much, neprasminga. Juk kažkaip nelabai įtikėtina, kad dievo žodyje D., kaip jis vadinamas romane, pasisakys už korporacijas ir sakys: jo davai Evelina, varyk toliau kaip Bezosas? Tai kam tada transliuot tą dievo žodį, jei jį ir taip visi žino. Nu gal čia vėl per daug susitrigerinau.....
July 4, 2021
Kiekviena darbo diena - tai tarsi žiurkių lenktynės: kova, kraujo troškimas, mirties ir gyvybės klausimas, pergalė bet kokia kaina. Kiekvienam iš mūsų yra pažįstamas šis bėgimas į darbą ir atgal, terminai, neskaičiuojami viršvalandžiai, nerimas, nepasitikėjimas savimi ar kolegomis. Jei jums visa tai nauja - tada sveikinu - jūs laimingas žmogus arba dar niekada nedirbote. „Homo Office" - tai puikus pirmasis romanas apie toksišką darbo aplinką Lietuvoje.
Kūrinyje aprašoma viena įmonės vadovės darbo savaitė. Ir ji tikrai ne nuobodi, tikri linksmieji kalneliai.
Viskas prasideda gana šventiškai: naujos pareigos, darbinių svajonių išpildymas, didesnė atsakomybė. Bet čia pat viskas ima griūti. Pamažu smelkiasi nerimas, laimę keičia cinizmas, asmeninis gyvenimas lieka paskutiniame plane. Kur buvę, kur nebuvę galvas pakelia priklausomybės kvaišalams, maistui. Išlenda depresija, kaltė ir neviltis. Atrodo gavai, ko labiausiai troškai, bet ar tai suteikė laimės?
Man labai patiko, kad romano pagrindinė veikėja - moteris, o visas tekstas pasakojamas pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku. Taip tarsi susitapatini su Evelina ir įsijauti į jos gyvenimą. Nors jos gyvenimas žiaurus, vargu, ar ji iš viso gyvena. Ji tarsi apsimetelė, žmogus su kauke, bandantis įtikinti save, kad viskas yra gerai. Bet nuolatinis tempas ir įtampa padaro savo, įvyksta perdegimas. Man, kaip mamai, labai surezonavo faktas, kad pagrindinė veikėja nepastebėjo, kaip užaugo jos dukra ir kad jei reikia ne materialinių gėrybių, o prisilietimo, kontakto, mamos šilumos.
Kas man šiek tiek užkliuvo, tai romano perėjimas iš pirmosios dalies į antrąją. Kiek sunku susivokti, kas čia vyksta. Atrodo, kad net keičiasi kūrinio žanras. Antroji romano dalis tarsi filosofinė fantastika, kur kovojama su savo vidiniais demonais, kalbamasi su dievais ir susitaikoma su savimi. Čia aiškiai juntama kitų kūrinių įtaka, tokių kaip "Doriano Grėjaus portretas", "Meistras ir Margarita", "Homo Sapiens", Faustas". Ir vis kerima Hario Poterio užkeikimais ir burtais (ši detalė tiesiog žavinga).
Bendras įspūdis tikrai geras. Kūrinys įtaigus, įdomus, įtraukiantis siužetas. Tekstas prisotintas humoro, ironijos, daugybės metaforų, palyginimų, užuominų. Kuriama aplinka smulkmeniška, charakteriai išjausti. Man norėjosi šiek tiek daugiau iš dukros ir vyro perspektyvos. Bet visuma puiki 4/5.
Tiesa, skaitant prireiks kritinio mąstymo, vis tik - tai nėra lengvas pasivaikščiojimas puslapiais. Nes...
„Lietuvoje 94 proc. žmonių darbe jaučia įtampą, o 35,5 proc. ši įtampa ypač didelė."
Linkiu visiems gražios ir lengvos darbo dienos!
Kūrinyje aprašoma viena įmonės vadovės darbo savaitė. Ir ji tikrai ne nuobodi, tikri linksmieji kalneliai.
Viskas prasideda gana šventiškai: naujos pareigos, darbinių svajonių išpildymas, didesnė atsakomybė. Bet čia pat viskas ima griūti. Pamažu smelkiasi nerimas, laimę keičia cinizmas, asmeninis gyvenimas lieka paskutiniame plane. Kur buvę, kur nebuvę galvas pakelia priklausomybės kvaišalams, maistui. Išlenda depresija, kaltė ir neviltis. Atrodo gavai, ko labiausiai troškai, bet ar tai suteikė laimės?
Man labai patiko, kad romano pagrindinė veikėja - moteris, o visas tekstas pasakojamas pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku. Taip tarsi susitapatini su Evelina ir įsijauti į jos gyvenimą. Nors jos gyvenimas žiaurus, vargu, ar ji iš viso gyvena. Ji tarsi apsimetelė, žmogus su kauke, bandantis įtikinti save, kad viskas yra gerai. Bet nuolatinis tempas ir įtampa padaro savo, įvyksta perdegimas. Man, kaip mamai, labai surezonavo faktas, kad pagrindinė veikėja nepastebėjo, kaip užaugo jos dukra ir kad jei reikia ne materialinių gėrybių, o prisilietimo, kontakto, mamos šilumos.
Kas man šiek tiek užkliuvo, tai romano perėjimas iš pirmosios dalies į antrąją. Kiek sunku susivokti, kas čia vyksta. Atrodo, kad net keičiasi kūrinio žanras. Antroji romano dalis tarsi filosofinė fantastika, kur kovojama su savo vidiniais demonais, kalbamasi su dievais ir susitaikoma su savimi. Čia aiškiai juntama kitų kūrinių įtaka, tokių kaip "Doriano Grėjaus portretas", "Meistras ir Margarita", "Homo Sapiens", Faustas". Ir vis kerima Hario Poterio užkeikimais ir burtais (ši detalė tiesiog žavinga).
Bendras įspūdis tikrai geras. Kūrinys įtaigus, įdomus, įtraukiantis siužetas. Tekstas prisotintas humoro, ironijos, daugybės metaforų, palyginimų, užuominų. Kuriama aplinka smulkmeniška, charakteriai išjausti. Man norėjosi šiek tiek daugiau iš dukros ir vyro perspektyvos. Bet visuma puiki 4/5.
Tiesa, skaitant prireiks kritinio mąstymo, vis tik - tai nėra lengvas pasivaikščiojimas puslapiais. Nes...
„Lietuvoje 94 proc. žmonių darbe jaučia įtampą, o 35,5 proc. ši įtampa ypač didelė."
Linkiu visiems gražios ir lengvos darbo dienos!
June 7, 2021
"Mokytis, mokytis, mokytis" perfrazuokime į "dirbti, dirbti, dirbti". Skuba, siekis būti geriausiu, darbščiausiu, viršiausiu, labiausiai įvertintu - tokios šių dienų realijos. Suktis lyg užburtam rate ir nepajėgti ištrūkti. Vieniems pasiseka, kitiems - ne. Romanas apie toksišką darbo aplinką Lietuvoje. Autorė rašydama rėmėsi didžiųjų užsienio ir Lietuvos įmonių darbo kultūra. Aktuali tema ir tikrai knygoje atrasim kažkiek savęs, pamatysim kitą, o gal ir padės praregėt. Daugelis, užsisukę darbuose neturim asmeninio gyvenimo, nematom šeimos, prarandam sveikatą. Dėl ko visa tai? Ar "kaldamas" pinigus tampi laimingu? Ar engdamas kitus pasijunti Dievu?
Dokumentika apvilkta grožiniu rūbu. Jei pirma dalis susiskaitė idomiai, tai į pabaigą man lyg padvelkė fantastiska ir, sakyčiau, istorija gana netikėtai pasisuko. Lyg žiūrėtum filmą, kur esi pas Dievą ir tau paskirta pasirinkti kuriuo keliu eisi. Knygoje jauti moters vienišumą, įtampą, abejones, norą išsivaduoti, tačiau darosi kiek painu.
Knygą rekomenduočiau dirbantiems kolektyve, jaučiantiems nepasitenkinimą darbu, norintiems pažinti įmonių pasaulį ar, tiesiog, susipažinimui su dar viena lietuvių rašytojo knyga.
*Tie homo sapiens - juokingai jauni, kūdikis, vos penktadalis milijono metų... Gal dėl tokio jaunumo jų ambicijos neadekvačios? *
3,5*/5*
Dokumentika apvilkta grožiniu rūbu. Jei pirma dalis susiskaitė idomiai, tai į pabaigą man lyg padvelkė fantastiska ir, sakyčiau, istorija gana netikėtai pasisuko. Lyg žiūrėtum filmą, kur esi pas Dievą ir tau paskirta pasirinkti kuriuo keliu eisi. Knygoje jauti moters vienišumą, įtampą, abejones, norą išsivaduoti, tačiau darosi kiek painu.
Knygą rekomenduočiau dirbantiems kolektyve, jaučiantiems nepasitenkinimą darbu, norintiems pažinti įmonių pasaulį ar, tiesiog, susipažinimui su dar viena lietuvių rašytojo knyga.
*Tie homo sapiens - juokingai jauni, kūdikis, vos penktadalis milijono metų... Gal dėl tokio jaunumo jų ambicijos neadekvačios? *
3,5*/5*
February 26, 2023
Pradėsiu nuo to, kad knyga visai kitokia, nei tikėjausi.
Patiko. Patiko kaip 3.4*. O kodėl ne 4*, dar ir pati turėjau pagalvoti. Parašyta juk sklandžiai, tekstas plaukia, žaidžia, išdykauja. Gal tokios smulkmenos, kaip per dažni ir detalūs pasikartojimai? Bet ne, veikiausiai vis tik todėl, kad nebuvo to vidinio nekantrumo kviečiančio grįžti prie knygos. Tarsi tie 3 tipai ( Leo, Omaras, Nora ) ir būtų ją rašę. Kartais atrodė taip artima, jau tiesiu rankas, kad apglėbti, priglausti, bet kita pastraipa šoka į visišką paviršių, žengiu atgal kartu, atsitraukiu. Ir ne, čia ne apie tuos gardžius pipiriukus, kurių karts nuo karto pažirdavo, pastarieji labai patiko. Čia apie tas akimirkas kai pvz kur herojė bebūtų: Vilniuje, Berlyne ar Rigoje, visuomet ją labiausiai žavėjo neoninių šviesų atspindžiai…
Nežinau, gal dar per anksti? Gal dar reikėjo pasaugoti, pabūti? Nebijoti eiti giliau…
Nes jaučiu, kad čia galėjo būti labai stipru. Galėjo tikrai.
Patiko. Patiko kaip 3.4*. O kodėl ne 4*, dar ir pati turėjau pagalvoti. Parašyta juk sklandžiai, tekstas plaukia, žaidžia, išdykauja. Gal tokios smulkmenos, kaip per dažni ir detalūs pasikartojimai? Bet ne, veikiausiai vis tik todėl, kad nebuvo to vidinio nekantrumo kviečiančio grįžti prie knygos. Tarsi tie 3 tipai ( Leo, Omaras, Nora ) ir būtų ją rašę. Kartais atrodė taip artima, jau tiesiu rankas, kad apglėbti, priglausti, bet kita pastraipa šoka į visišką paviršių, žengiu atgal kartu, atsitraukiu. Ir ne, čia ne apie tuos gardžius pipiriukus, kurių karts nuo karto pažirdavo, pastarieji labai patiko. Čia apie tas akimirkas kai pvz kur herojė bebūtų: Vilniuje, Berlyne ar Rigoje, visuomet ją labiausiai žavėjo neoninių šviesų atspindžiai…
Nežinau, gal dar per anksti? Gal dar reikėjo pasaugoti, pabūti? Nebijoti eiti giliau…
Nes jaučiu, kad čia galėjo būti labai stipru. Galėjo tikrai.
September 5, 2021
Pirmoji knygos dalis tarsi greitas maistas - subėgo nekramtyta, paskaninta, bet nepasotinanti.
Antroji gi - blogerių išbrokuota už neva mistinę pasaką - privertė kramtyti sakinius, virškinti mintį ir atrasti, kad Nora, Omaras, Leo, pilkoji senė - tai tik tos pačios Evelinos asmenybės dalys. Akylai saugotos, neigtos, slėptos pirmiausia nuo savęs pačios.
Ir pirmąją bei antrąją dalis sutaikantis finalas: gali eiti kur nori ir daryti ką tinkama - visur teks pasiimti save pačią.
Antroji gi - blogerių išbrokuota už neva mistinę pasaką - privertė kramtyti sakinius, virškinti mintį ir atrasti, kad Nora, Omaras, Leo, pilkoji senė - tai tik tos pačios Evelinos asmenybės dalys. Akylai saugotos, neigtos, slėptos pirmiausia nuo savęs pačios.
Ir pirmąją bei antrąją dalis sutaikantis finalas: gali eiti kur nori ir daryti ką tinkama - visur teks pasiimti save pačią.
August 29, 2024
Knyga keista, iki pat galo taip ir neatsakiau sau patiko ji man ar ne. Pati idėja ironizuotai atvaizduoti “ofiso planktono” gyvenimą artima, daug situacijų pažįstamos. Vis dėl to, knyga gana nuspėjama, o antra dalis su stipriais fantastikos elementais-visiškai ne mano stilius. Buvo smalsu perkaityti iko galo, bet antrą kartą neskaityčiau.
February 15, 2022
Puiki, daugiasluoksnė. Nesinori atimti malonumo patiems atrasti šią knygą. Labai nuoširdžiai rekomenduoju.
July 6, 2021
Pati knygos idėja man patiko, tačiau pritrūko vientisumo. Norėjosi netikėto posūkio, kažko kas padėtų aiškų tašką šioje istorijoje. Knygos pradžia buvo tokia komplikuota (vien jau ko verta tai, kad herojė apsidžiaugė, kad galimai serga vėžiu, nes galės pabėgti nuo savo darbinių pareigų), antrojoje knygos dalyje tarsi išsprendžiama pagrindinė herojės problema (ji palieka savo darbą), bet viskas dar labiau komplikuojasi su nerealistiškais siužeto vingiais ir keistais pažįstamais, kurių reikšmės knygai taip iki galo ir nesupratau…Tikiu, kad galimai kažką praskaičiau, kažko nesupratau ar tiesiog neatkreipiau dėmesio, bet abejoju, kad skaitysiu šią knygą dar kartą, kad atrasčiau tai, kas galimai liko tarp eilučių.
http://minimaliai.lt/homo-office-ida-...
http://minimaliai.lt/homo-office-ida-...
Displaying 1 - 8 of 8 reviews