5/5
Nuostabaus grožio knyga, kurią skaitydamas, jausdamas tą spinduliuojančią meilę gyvenimui, jo ypatingumui, sutiktų žmonių reikšmingumui, negali ir pats nesišypsoti iki ausų. Žinojau, kad Warrenas – ypatingas, kažkoks truputį pusdievis, neabejotinai ir truputį išprotėjęs genijus, galintis prakalbinti bet kurį instrumentą, bet ši knyga įrodo, kad jis dar ir traukia panašius į save – jautrius ir ypatingus, galinčius suprasti, kuo dviejų dešimtmečių senumo gumos gabaliukas yra vertas ne menkesnės pagarbos, nei koks Monet originalas. Toji guma, nors seniai iškramtyta, čia sulipdo žmones ir likimus, tįsta per metus ir mėnesius, o ir žmonių elgesys su ja, mano manymu, labiausiai atspindi mūsų elgesį su kitų jausmais. Kuo labiau kitas apsinuogina, kuo labiau pasako, kad rūpi, kad skauda, kad neramu, tinkamas partneris – gyvenimo, draugystės, profesijos – gali ne tik suprasti, bet ir atliepti, papildyti emociją, ją įgalinti ir patvirtinti jos reikšmingumą, net jei pats norėtum numenkinti. Nepagalvokit, kad šneku apie kažkokias aukštas materijas ar kad čia kažkokia savigalbos knyga. Čia patys ypatingiausi, nuraučiausi, jautriausi memuarai, kuriuos yra tekę skaityti.
Nežinau, kam negalėčiau šios knygos rekomenduoti. Ne tik dėl milžiniško tikėjimo žmonijos gerumu užtaiso, bet ir dėl to, kad istorija neeilinė, o ir apie ją dar išgirsime. Net jei nelabai žinot kas tas Ellis, net jei nelabai žinot su kuo valgoma ta Simone (ir jos guma), vis tiek visa širdimi rekomenduoju – turbūt viena geriausiai nuteikiančių per gyvenimą skaitytų knygų, o guma yra jos saulė, visus nušviečianti ir net šešėlių nepaliekanti.