Akla valtis

by Gytis Norvilas

„Akla valtis" – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija. Knygą netgi būtų galima pavadinti poema. Ji vienalytė, numanomas siužetas, dramaturgija.

Skyriuje „išvarymas. triumai" – poeto kūrybinei raiškai būdingi piešiniai, kuriuos autorius traktuoja kaip eilėraščius-paišus. Ir turi tokią teisę. Tam tikra prasme tai – knyga performansas.

Genres: Poetry

88 pages, Paperback

First published January 1, 2021

Reviews

[Lijana · Rating 4 out of 5]

Makaluoju kojomis orą iš ketvirto aukšto balkono. Ką tik atplaukiau su G. Norvilo valtim 200 km. Iš šiaurės į sostinę. Nepavydėkit, šiaurėj irgi sausra. Išvarė mane sodininkai iš kaimo. Davė kiaušinių, svogūnų laiškų ir mėtų iš daržo. Dar trys apvytę agurkai kuprinės kišenėj buvo paslėpti. Sakė grįžus juos vandeniu pašventinti. Atsigaus. 2 val. ir gerą pusvalandį jaudinaus dėl kiaušinių. Kad nesuprakaituotų. Grįžus vieną sudaužiau. Guodžiu save, kad kiti dar pilni gyvybės ir saulės smūgio išvengė (kol yriausi valtimi, pasidėjau po kojomis kaip višta perekšlė. Profilaktiškai tikrinau ar vietoj). Agurkai dubeny nardo. Pasirodo teisybę šventieji iš sodo sakė.
Skauda dėl krapų. Sodo lysvėj liko.

G. Norvilo valtimi plaukiot nelengva, bet adrenalino fanatikus tokie iššūkiai veža. Ir tikrai nesuveiks pasiteisinimas, kad matėt "Nojaus laivą" su Russell Crowe. Nepadės ir mokykloj praleistos dailės pamokos, nes piešinių valtyj irgi rasit. Kas plaukiant trukdys? Ogi iš kažkur atsiradę toliatai ir landsbergiai. Na, kam visa tai, gerb. Gyti...

[cypt · Rating 3 out of 5]

Patinka:

akla valtis

akla valtis - pasroviui, pavėjui, kai srovė tiršta
elektrą jaučiu šlaunimis, krauju ir strėnomis
kaukia, ūkia, bet dugnas tvirtas, aš stoviu vienas
akla valtis - iš kaulų, odos ir venų
dilbiai grakščiai riesti, sąnariai sutepti it ginklai

akla valtis - šonais juodais, ką pasakytų Rimbaud?
jei imtų ji ir prigertų? prigers - virs ruoniu, nuodu, viskuo - - -
blaško verpetai, žuvų pilna jos burna - tylės, neišduos
akla valtis - nubarkši akmenų dantimis
į degančias aikštes ir sietuvas, kur ganos apžilpę arkliai

akla valtis - į krantus ryto rūko - - -
žioji kiaurymės - tamsa užkamšysim ir duona
į vidų srūva žibintų šviesa - štai koks vaiskus krovinys
akla valtis - pasaulis ant menčių, dugnas jau žiūri į dangų
inkaras įsikibęs žvaigždynų, o stiebas sminga į dumblą

akla valtis, kiaura - irklais laikausi pasaulio
naktiniam bare plečias ir pampsta erdvė, horizontas
potvynis užpylęs akis, stadionus, miestus ir kaimus
švyti dangoraižių falai, bažnyčių smailės it priekaištai
o skenduoliai plaukia iš baro į barą - kojom į priekį ir aš

akla valtis, skersa - nuo kranto prie kranto, o džiaugsmas koks
ungurių - mūsų kišenėse jie veda vaikus - - - o išties, o išties
akla valtis - tai tik mano akis, atskilusi sapno lytis
blakstienų irklais irias pirmyn per gižų peizažą, gatvės tirščius
ir kas ją pririš, ir kas ją užspaus pagaliau pailsėti

2019 03 22

(p. 6-7)

Nepatinka:

aistros sode. trūkinėjanti kino juosta
filmuota buitine kamera

1.
sodininkas yra stebėtojas ir niekas daugiau. troleibuse visad sėda
gale, kairiajam kampe. žvilgsniu moterį nurengs - pilką jos rūbą,
džinsus, kasdienybę. žvilgsniu ir aprengs. jam nesvetimas grožis,
jautrumas.
- - -

2.
sode vasarvidžio naktį, įtemus, dulsvų mėnulių nutviekstos mylė-
josi didelės moterys, maži jų vyrai ir dideli jų šešėliai. sugužėjo iš
pamiškių, gretimų parapijų, buvo ir Londono parke rožes karpantis
sodininkas iš Puerto Riko, žiedų apdulkintojas iš Indijos. buvo ir
Laodzi.
- - -

3.
feministės kūrė ugnį naudodamos elektrą. laižė vienos kitų dubenė-
lius, ir klykė reikia nereikia: manoteisėsmanoteisėsmanoteisės.
o varge varge, duokit joms vyno ir atiduokit teises. pavydžiai į jas
žvelgė muflonai.
- - -
[...]

(p. 15)

Labiau patinka nei nepatinka

[Greta · Rating 3 out of 5]

"mane paliko kalba" - koks geras tekstas!

[Lina Simutytė · Rating 3 out of 5]

Iki trisdešimto puslapio – labai gerai.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 3 out of 5]

visada maniau, kad gerai eilėraščių knygai užtenka poros tikrai stiprių eilėraščių - šiame rinkinyje tokių tikrai yra: manifestinis "akla valtis", "viršūnės. potvynis", "mirusiųjų pasivaikščiojimai", "iš slaptų sodininko užrašų", "mane paliko kalba". visa kita - stipresni ar silpnesni vaizdeliai, paveikslėliai, fonas, kontekstas, primena tokį surankiotą stalčių turinį, pratybas, jei šitų vaizdelių nebūtų, knyga nieko neprarastų, gal tuščios erdvės apsupti stiprieji tekstai dar labiau išsiskleistų. o paišai tai man ir šiaip niekada įspūdžio nedarė, bet irgi - yra tai yra. norvilo stiprybė - įelektrinta fonika (viskas net girgžda) ir metaforos. šios yra gyvos, autentiškos, skaudžios, brutalios, tokios tikrai wow - "žvilgėjo langų skutimosi peiliukai. jais debesys gremžėsi rytines barzdas", "pavasaris - tas amžinai grįžtantis numirėlis su kirviu rankose".

[Patricija · Rating 4 out of 5]

4 už nuostabią pirmą dalį ir sketchus

[Zlatan Palme · Rating 4 out of 5]

Patiko pirmoj daly kurtas sodininko paveikslas. Paišai atsiskleidė labiau beskaitant trečiąją dalį, buvo progų grįžti prie kai kurių.

[Nerijus Cibulskas · Rating 3 out of 5]

„Literatūra turi būti nepatogi“, – prieš kelerius metus viename interviu deklaravo poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas. Ši autoriaus neretai vienais ar kitais žodžiais išsakoma pozicija, kaip ir jo kūryba, man visuomet atrodė panaši į užsispyrusio kurstytojo ir teroristo susitelkimą reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje užkasti pavojingą, ištaškysiančią miną. Lingvistinę, prifarširuotą aštrių gyvos vaizduotės šrapnelių, primygtinai stojančią į prieštarą su tradicinėmis poetinėmis pozicijomis. Tačiau puikiai suprantu, ką turi omenyje šis poetas, kalbėdamas apie skirtingas kūrėjų kraujo grupes.

https://370.diena.lt/2021/08/27/skait...