What do you think?
Rate this book
Paglostymas prieš plauką
Jeigu šiandien esate patekęs į krizę (vidinę ar sukeltą aplinkos), kuris nors iš šių tekstų gali padaryti stebuklą, pažadindamas vieną kitą idėją ar įžvalgą.
Jokiu būdu to negarantuoju ir negaliu pažadėti, bet maža kas.
Turbūt žinote (sportininkai neleis meluoti): ką treniruoji, tą ir turi. Jeigu kasdien atliekame jogos pratimus, kūnas tampa lankstesnis; jeigu mokome savo pirštus ir galvą spaudyti gitaros stygas, anksčiau ar vėliau grosime šiuo instrumentu; jeigu treniruojamės visur matyti blogus dalykus, – patikėkite, bus nelengva ką nors gero aplink save pamatyti.
Kartais įkaliname save į įprastas, nudėvėtas mintis ir emocijas lyg į narvą, tarsi vidinį karantiną. Gerai, jeigu tos mintys ir emocijos – šviesios, malonios, džiaugsmingos, pakylėjančios. O jeigu ne? Gal verta ko nors imtis, kad jas pakeistume?
Vienintelė bėda – bet koks pokytis reikalauja pastangų ir kelia įtampą. Nieko čia neįprasto – užsimanę stipresnio ar sveikesnio kūno, turėtume įdėti darbo, kitaip nei raumenys susiformuos, nei širdis sustiprės. Taip pat ir su galva. Norėdami pamatyti pasaulį kitaip, turėsime patirti nesmagumo.
Ši knyga – tai kvietimas permąstyti kai kurias „seniai žinomas“ tiesas, pažiūrėti į save ir į savo aplinką šiek tiek kitomis akimis (iš anksto atsiprašau tų, kurių požiūris sutampa su maniškiu – nieko naujo jie čia neperskaitys).
Kai kurios šioje knygoje dėliojamos mintys gali pasirodyti nemalonios, neteisingos, gal net netinkamos. Tarsi kas glostytų prieš plauką. Taip būna, kai susiduriame su kitoniškumu. Tačiau kilusios nemalonios emocijos gali suteikti taip trokštamų pokyčių, paskatinti augti, pakeisti požiūrį, elgesį ir galiausiai – gyvenimą. Na, bent dalį jo. Kviečiu nors trumpam ištrūkti į laisvę iš mąstymo įpročių, su kuriais kiekvienas gyvename. Neįdėjus pastangų neaugama.
Sena kinų patarlė: „Jeigu darysime tą patį, ką visada darydavome, gausime tą patį, ką visada gaudavome.“
Tai gal pabandome kitaip?
Esu emocinės kompetencijos konsultantas ir treneris, nuo 1997 metų vedu praktinius seminarus ir individualias sesijas įvairių organizacijų darbuotojams. Karjerą pradėjau KTU Biznio mokymo centre, dirbau komandoje, padėjusioje ISM pamatus. Vėliau aktyviai dalyvavau kuriant ir auginant konsultacijų įmonę „TMD Partners“, mobiliąją mikromokymosi platformą „Emotika“, derybų institutą INWIN. Prisidedu prie įvairių socialinių projektų ir iniciatyvų.
Mano gilinimosi ir ekspertinės sritys susijusios su žmonių sąveika – pardavimais, derybomis, kolektyvais. Ieškau atsakymų į klausimus: „Kodėl vieniems pardavėjams ir derybininkams sekasi labiau nei kitiems?“, „Kodėl vienos komandos pasiekia neįtikėtinų rezultatų, o kitos išyra nieko gero nenuveikusios?“, „Kodėl vieni žmonės nubėga ultramaratonus, o kiti praleidžia gyvenimą prie televizoriaus?“
Manau, daugelis atsakymų veda į mūsų pačių vidų, nuo jo priklauso, „kuo tapsime, kai užaugsime“.
Jokiu būdu to negarantuoju ir negaliu pažadėti, bet maža kas.
Turbūt žinote (sportininkai neleis meluoti): ką treniruoji, tą ir turi. Jeigu kasdien atliekame jogos pratimus, kūnas tampa lankstesnis; jeigu mokome savo pirštus ir galvą spaudyti gitaros stygas, anksčiau ar vėliau grosime šiuo instrumentu; jeigu treniruojamės visur matyti blogus dalykus, – patikėkite, bus nelengva ką nors gero aplink save pamatyti.
Kartais įkaliname save į įprastas, nudėvėtas mintis ir emocijas lyg į narvą, tarsi vidinį karantiną. Gerai, jeigu tos mintys ir emocijos – šviesios, malonios, džiaugsmingos, pakylėjančios. O jeigu ne? Gal verta ko nors imtis, kad jas pakeistume?
Vienintelė bėda – bet koks pokytis reikalauja pastangų ir kelia įtampą. Nieko čia neįprasto – užsimanę stipresnio ar sveikesnio kūno, turėtume įdėti darbo, kitaip nei raumenys susiformuos, nei širdis sustiprės. Taip pat ir su galva. Norėdami pamatyti pasaulį kitaip, turėsime patirti nesmagumo.
Ši knyga – tai kvietimas permąstyti kai kurias „seniai žinomas“ tiesas, pažiūrėti į save ir į savo aplinką šiek tiek kitomis akimis (iš anksto atsiprašau tų, kurių požiūris sutampa su maniškiu – nieko naujo jie čia neperskaitys).
Kai kurios šioje knygoje dėliojamos mintys gali pasirodyti nemalonios, neteisingos, gal net netinkamos. Tarsi kas glostytų prieš plauką. Taip būna, kai susiduriame su kitoniškumu. Tačiau kilusios nemalonios emocijos gali suteikti taip trokštamų pokyčių, paskatinti augti, pakeisti požiūrį, elgesį ir galiausiai – gyvenimą. Na, bent dalį jo. Kviečiu nors trumpam ištrūkti į laisvę iš mąstymo įpročių, su kuriais kiekvienas gyvename. Neįdėjus pastangų neaugama.
Sena kinų patarlė: „Jeigu darysime tą patį, ką visada darydavome, gausime tą patį, ką visada gaudavome.“
Tai gal pabandome kitaip?
Esu emocinės kompetencijos konsultantas ir treneris, nuo 1997 metų vedu praktinius seminarus ir individualias sesijas įvairių organizacijų darbuotojams. Karjerą pradėjau KTU Biznio mokymo centre, dirbau komandoje, padėjusioje ISM pamatus. Vėliau aktyviai dalyvavau kuriant ir auginant konsultacijų įmonę „TMD Partners“, mobiliąją mikromokymosi platformą „Emotika“, derybų institutą INWIN. Prisidedu prie įvairių socialinių projektų ir iniciatyvų.
Mano gilinimosi ir ekspertinės sritys susijusios su žmonių sąveika – pardavimais, derybomis, kolektyvais. Ieškau atsakymų į klausimus: „Kodėl vieniems pardavėjams ir derybininkams sekasi labiau nei kitiems?“, „Kodėl vienos komandos pasiekia neįtikėtinų rezultatų, o kitos išyra nieko gero nenuveikusios?“, „Kodėl vieni žmonės nubėga ultramaratonus, o kiti praleidžia gyvenimą prie televizoriaus?“
Manau, daugelis atsakymų veda į mūsų pačių vidų, nuo jo priklauso, „kuo tapsime, kai užaugsime“.
295 pages, Paperback
Published January 1, 2021
6 people are currently reading
17 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
August 7, 2021
Kai į gyvenimus griausmingai įlapnojo Covido krizė, mane kaip ir daugelį, įtraukė baimių sūkurys. Tada pradėjau galvoti, kaip padėti sau išgyvendinti to neapibrėžtumo baimę ir situacijos hiperbolizavimą. Pradėjau riboti skaitinius apie ligą ir ekonominę krizę. Todėl pradėjau skaityti daugiau turinio, kuris pakelia iš nebūties ir sveikai žiūri į gyvenimą. Darius Pietaris karantino metu savo paskyroje ėmė cikliškai dalintis savo įžvalgomis skirtingais klausimais ir neretai prie kavos paskaitinėdavau. Šis jo projektas nugulė į knygą. Įvairūs klausimai, įvairiais kampais. Tai subjektyvus kūrinys, nuomonei galima pritarti, galima ne, bet kai kurie požiūriai atrakina ir mus pačius.
„Paglostymas prieš plauką“ kelia klausimus mūsų įsitikinimams ir vertybėms. Šioje knygoje kaip niekad jautėsi, kad autorius yra vyras. Faktai, tvirta nuomonė, kartais griežtumo prieskonis. Su Dariumi pavyko susipažinti prieš daug metų vienų kursų metu ir jis man pasirodė tikras profesionalas. Per užduotis sugebėjo „įdiegti“ svarbius mokymų aspektus, kurie išlieka ilgam. Jis provokuoja, laužo įsitikinimus, verčia veikti. Kaip ir šioje knygoje, kviečia kritiškai mąstyti, nepanikuoti ar pasidalina nuomone. Knyga kupina vaizdingų pavyzdžių ir humoro (kartais net garsaus krizenimo). Ji nėra vadovėlis ar mokymosi turinio knyga, tai labiau autoriaus vertybinis manifestas, gyvenimo požiūrio ir patirties kūrinys.
Vaikšto turistas svečioje šalyje po kapines, skaito užrašus. Toks ir toks gimė 1923-iaisiais, mirė 2001-aisiais, gyveno 12 metų. Ant kito iškalta: tokia ir tokia, gimė 1956-aisiais, mirė 2001-aisiaism gyveno 20 metų. Klausia vietinio: „Čia turbūt klaida?“ – „Ne, - atsako, - pas mus yra paprotys antkapyje užrašyti, kiek metų žmogus džiaugėsi gyvenimu.“
Knyga didele dalimi apie gyvenimo kokybę, apie mūsų pasirinkimus ir požiūrį į pokyčius. Užvertusi knygą galiausiai išsinešiau keletą minčių. Pirma, mes esame laisvi rinktis ir esame per žingsnį nuo kitokio rytojaus, mus stabdo tik baimė dėl ryžtingo sprendimo pasekmių. Laimingiausi tie, kurie ryžtasi neapibrėžtumams ir susikuria komfortą. Antra, gyvenimas keliauja ir cikliškai, ir kartu nenuspėjamai, todėl yra vienintelis kelias – išmokti gyventi nuolatiniuose pokyčiuose, nieko nėra pastoviau už nepastovumą. Pokyčius priimant pozityviai gyventi tampa daug lengviau. Trečia, būkime geresni kitiems, būkime tolerantiški ir širdyje nešiokimės pozityvumą.
„Paglostymas prieš plauką“ kelia klausimus mūsų įsitikinimams ir vertybėms. Šioje knygoje kaip niekad jautėsi, kad autorius yra vyras. Faktai, tvirta nuomonė, kartais griežtumo prieskonis. Su Dariumi pavyko susipažinti prieš daug metų vienų kursų metu ir jis man pasirodė tikras profesionalas. Per užduotis sugebėjo „įdiegti“ svarbius mokymų aspektus, kurie išlieka ilgam. Jis provokuoja, laužo įsitikinimus, verčia veikti. Kaip ir šioje knygoje, kviečia kritiškai mąstyti, nepanikuoti ar pasidalina nuomone. Knyga kupina vaizdingų pavyzdžių ir humoro (kartais net garsaus krizenimo). Ji nėra vadovėlis ar mokymosi turinio knyga, tai labiau autoriaus vertybinis manifestas, gyvenimo požiūrio ir patirties kūrinys.
Vaikšto turistas svečioje šalyje po kapines, skaito užrašus. Toks ir toks gimė 1923-iaisiais, mirė 2001-aisiais, gyveno 12 metų. Ant kito iškalta: tokia ir tokia, gimė 1956-aisiais, mirė 2001-aisiaism gyveno 20 metų. Klausia vietinio: „Čia turbūt klaida?“ – „Ne, - atsako, - pas mus yra paprotys antkapyje užrašyti, kiek metų žmogus džiaugėsi gyvenimu.“
Knyga didele dalimi apie gyvenimo kokybę, apie mūsų pasirinkimus ir požiūrį į pokyčius. Užvertusi knygą galiausiai išsinešiau keletą minčių. Pirma, mes esame laisvi rinktis ir esame per žingsnį nuo kitokio rytojaus, mus stabdo tik baimė dėl ryžtingo sprendimo pasekmių. Laimingiausi tie, kurie ryžtasi neapibrėžtumams ir susikuria komfortą. Antra, gyvenimas keliauja ir cikliškai, ir kartu nenuspėjamai, todėl yra vienintelis kelias – išmokti gyventi nuolatiniuose pokyčiuose, nieko nėra pastoviau už nepastovumą. Pokyčius priimant pozityviai gyventi tampa daug lengviau. Trečia, būkime geresni kitiems, būkime tolerantiški ir širdyje nešiokimės pozityvumą.
June 21, 2021
Intuityviai jutau, kad truksta atsakymu ir kad butent si knyga juos visus turi. Kartais-provokuojanti, gluminanti, tam tikra prasme akis i aki vercianti susitikyti su savo pacios vidiniais pabaisiukais. Kartais-ironiska, tiesmukuska, drasi. Svarus sakiniai, isbaigtos mintys. Jausmas toks, jog kazkas uzmeta meskere ir laukia, kol tavyje uzkibs zuveles-atsakymai. Procese suskausta, veliau-palengveja. Perskaitai, pergalvoji. Papyksti, atleidi pati sau. Toks vaikiskas zaidimas, tik tau-jau ne keturi ir tavo zaislai turi kampus, kurie suzeist kita ar save pati, gali. Gaila kad baigesi, bet tikiu, kad su autoriumi dar susitiksim. Kaip pats sako, “knygu puslapiuose, interneto erdvese ar kur nors Akropolyje”. Čius.
Displaying 1 - 2 of 2 reviews