What do you think?
Rate this book
Išsiduosi. Balsu
Vanda Juknaitė, įsitvirtinusi tarp stipriausių prozos meistrų, nuolat reflektuoja gyvenimą ir kultūrą savo eseistikoje, parašytoje jautria moters ranka. Pirmas šios knygos kūrinys nauja kalba prabyla apie stokojančius ir visuomenės atstumtuosius, stabdydamas suvokimo inerciją ir versdamas mąstyti. Greta šio ir kitų eseistikos tekstų spausdinami pokalbiai, kuriuose įdėmiai žvelgiama į dabartines permainas. Įsitikinimo galia, dvasios vertybių tvirtinimas – šviesūs šios knygos ypatumai.
Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogui, yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęs? Taigi ar pažįsti savo paties jėgą? Ar buvai kada gyvenimo suvestas į akistatą su pačiu savimi mirtinoje ligoje, tremtyje, kalėjime – vietoje, kuri atmeta, užbraukia įprastus elgesio įgūdžius, kultūros prietarus, parengtus atsakymus, išankstinį žinojimą. Likus be nieko, žmoguje prakalba jo paties balsas.
Išsiduosi. Balsu.
Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogui, yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęs? Taigi ar pažįsti savo paties jėgą? Ar buvai kada gyvenimo suvestas į akistatą su pačiu savimi mirtinoje ligoje, tremtyje, kalėjime – vietoje, kuri atmeta, užbraukia įprastus elgesio įgūdžius, kultūros prietarus, parengtus atsakymus, išankstinį žinojimą. Likus be nieko, žmoguje prakalba jo paties balsas.
Išsiduosi. Balsu.
284 pages, Hardcover
First published January 1, 2002
42 people are currently reading
788 people want to read
About the author
Vanda Juknaitė
12 books25 followersVanda Juknaitė – Lietuvos prozininkė, dramaturgė, eseistė.
1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje.
Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, bendradarbiauja spaudoje. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.).
Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Savo darbuose aprašo socialines problemas, kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes – apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą. Rašytojos kūriniai nėra saldūs – juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: „nužemintųjų ir nuskriaustųjų“, sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emocinę įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje.
Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, bendradarbiauja spaudoje. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.).
Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Savo darbuose aprašo socialines problemas, kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes – apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą. Rašytojos kūriniai nėra saldūs – juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: „nužemintųjų ir nuskriaustųjų“, sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emocinę įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 54 reviews
June 2, 2020
Šioje knygoje Vanda Juknaitė yra lietuviška Aleksijevič. O gal dar daugiau: Aleksijevič klausia savo herojų, Juknaitė - ne tik klausia (yra ir interviu), bet ir gyvena su jais. Gyvenimas kaip stebėjimas, gyvenimo skausmas kaip stebėjimo nuostaba. Pagrindinis pasakojimas apie iš gatvės surinktus vaikus ir jiems rengtas vasaros stovyklas rikiuojasi toje pačioje tikrovėje šalia Černobylio aukų ir Afganistano karo kareivių motinų. Tik visai nenoromis reikia pripažinti, kad tie Stoties šiukšlių konteineriuose miegodavę (tebemiegantys?) vaikai - jau iš nepriklausomos Lietuvos, nors ir iš paties atokiausio jos socialinio kraštelio (valkataujantys vaikai, priešingai atminties liudijimams, buvo nuolatinė Sovietų Sąjungos problema).
Knyga turėtų būti įdomi tiems, kas apie 90's nori sužinoti ne iš narciziško, egocentriško pasakotojo perspektyvos (o tokia yra faktiškai visa naujoji Lietuvos devyniasdešimtųjų literatūros banga), o iš pozicijos rašytojos, kuri mielai visai pasislėptų. Tik jos žodžiai per taupūs, o sakiniai - per trumpi, kad ji galėtų tai padaryti. Jos balsas išduoda ją. LRT mediatekoje yra pačios autorės perskaitytos dokumentinės apybraižos apie gatvės vaikų stovyklas įrašas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1...
Labai gaila, kad mūsų literatūrologai, kalbėdami apie Vandą Juknaitę, linkę ją įvilkti į išmintingų teorijų, akademinių frazeologizmų ir graudulingos filosofijos kailinius. Tai, aišku, yra savisauga - kitaip Juknaitės atveriamas pasaulis pasirodytų tiesiog nepadorus. Nepadorus jis turėjo atrodyti jau 2002. Dabar tai atrodo kaip atviras begėdystės aktas. Meilė ir žiaurumas šitame pasaulyje yra ne du poliai, o vienas taškas, žmogaus esmė. Taip skamba ir Juknaitės, pasakotojos, balsas, net kai jis įsijausmina, tampa patetiškas - toje patetikoje girdisi žiaurumas.
Pagaliau pasakojime apie gatvės vaikų vasaros stovyklas galime pamatyti dvi didžiausias būsimas (būsimos) Lietuvos problemas: būsimas elitas (Licėjaus moksleivių prezidento pavidalu) automatiškai atsisako matyti ir pripažinti egzistuojant silpnesnius bendraamžius; biurokratija (stovyklą tikrinusios komisijos (komisijos!) pavidalu) apskritai atsisako ką nors matyti, išskyrus popierinius reikalavimus. Popieriaus žiaurumas, procedūrų meilė. Nepamatę tų vaikų, nepamatėme ir savo ateities. Todėl daugiaprasmiškai skamba sakinys: mūsų vaikai išsivaikščiojo po kalėjimus.
Knyga turėtų būti įdomi tiems, kas apie 90's nori sužinoti ne iš narciziško, egocentriško pasakotojo perspektyvos (o tokia yra faktiškai visa naujoji Lietuvos devyniasdešimtųjų literatūros banga), o iš pozicijos rašytojos, kuri mielai visai pasislėptų. Tik jos žodžiai per taupūs, o sakiniai - per trumpi, kad ji galėtų tai padaryti. Jos balsas išduoda ją. LRT mediatekoje yra pačios autorės perskaitytos dokumentinės apybraižos apie gatvės vaikų stovyklas įrašas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1...
Labai gaila, kad mūsų literatūrologai, kalbėdami apie Vandą Juknaitę, linkę ją įvilkti į išmintingų teorijų, akademinių frazeologizmų ir graudulingos filosofijos kailinius. Tai, aišku, yra savisauga - kitaip Juknaitės atveriamas pasaulis pasirodytų tiesiog nepadorus. Nepadorus jis turėjo atrodyti jau 2002. Dabar tai atrodo kaip atviras begėdystės aktas. Meilė ir žiaurumas šitame pasaulyje yra ne du poliai, o vienas taškas, žmogaus esmė. Taip skamba ir Juknaitės, pasakotojos, balsas, net kai jis įsijausmina, tampa patetiškas - toje patetikoje girdisi žiaurumas.
Pagaliau pasakojime apie gatvės vaikų vasaros stovyklas galime pamatyti dvi didžiausias būsimas (būsimos) Lietuvos problemas: būsimas elitas (Licėjaus moksleivių prezidento pavidalu) automatiškai atsisako matyti ir pripažinti egzistuojant silpnesnius bendraamžius; biurokratija (stovyklą tikrinusios komisijos (komisijos!) pavidalu) apskritai atsisako ką nors matyti, išskyrus popierinius reikalavimus. Popieriaus žiaurumas, procedūrų meilė. Nepamatę tų vaikų, nepamatėme ir savo ateities. Todėl daugiaprasmiškai skamba sakinys: mūsų vaikai išsivaikščiojo po kalėjimus.
July 18, 2021
Knygoje visko buvo kiek per daug. Yra 3 dalys: 1-oji dalis man pati įdomiausia, vien dėl jos knygai skyriau dvi žvaigždutes, 2- buvo apie viską ir apie nieką, iš jos nieko neprisimenu ir 3-iojoje dalyje buvo pokalbiai, jie taip pat skaitėsi sunkiai. Beje knygą skaičiau mokyklai, galbūt dar per jauna, kad viską suprasčiau, bet savo noru tikrai jos neskaityčiau.Knygoje nevyko jokių įvykių (išskyrus pirmąją dalį), todėl buvo sunku susikaupti ir sutelkti dėmesį. Vis dėl to skaitėsi lengviau, nes daug mažų skyrių ir pradžioje labai trumpi sakiniai.
October 12, 2019
Vertingi Vandos Juknaitės tekstai. Pasižymi gilumu. Gilus žvilgsnis į žmogų, kai matoma kiaurai per socialinį statusą, negalias, ligas, skurdą, politiką ir t.t.
Esė "Išsiduosi. Balsu" atskleidžia ne tik tragišką 199... metų gatvės/stoties vaikų gyvenimo realybę, bet ir politinę nepriklausomybę atgavusios Lietuvos situaciją: vaikų teises, švietimą. Ir, bent jau man tūkstantąjį kartą, virpėjo širdis nuo pačios V.J. dvasios stiprybės. Žmogus savo gyvenimo pavyzdžiu, realiu pasiaukojimu vardan kitų tvirtina idėjas, apie kurias kalba. Dar kartą įsitikinau - V.J. yra tikras žmogus. Kuris kalba apie tai, kas yra tikra, gyvena tikrą gyvenimą. Ji mąsto ir kalba nevengdama nepatogių situacijų.
Knygoje gausu trumpų tekstų, kuriuose aptariami kultūriniai, politiniai, žmogiškieji klausimai. Labai svarbi tema: nepriklausomybę atgavusios Lietuvos iššūkiai, problemos.
Ir, galų gale, citata, kuri perteikia V.J. požiūrį į žmogų. Tą požiūrį, kurį pažinau iš autorės kūrybos, gyvenimo ir profesorės paskaitų: "Žmogus šiaip ar taip yra vienetinis, ne tūkstančiais matuojamas reiškinys".
Esė "Išsiduosi. Balsu" atskleidžia ne tik tragišką 199... metų gatvės/stoties vaikų gyvenimo realybę, bet ir politinę nepriklausomybę atgavusios Lietuvos situaciją: vaikų teises, švietimą. Ir, bent jau man tūkstantąjį kartą, virpėjo širdis nuo pačios V.J. dvasios stiprybės. Žmogus savo gyvenimo pavyzdžiu, realiu pasiaukojimu vardan kitų tvirtina idėjas, apie kurias kalba. Dar kartą įsitikinau - V.J. yra tikras žmogus. Kuris kalba apie tai, kas yra tikra, gyvena tikrą gyvenimą. Ji mąsto ir kalba nevengdama nepatogių situacijų.
Knygoje gausu trumpų tekstų, kuriuose aptariami kultūriniai, politiniai, žmogiškieji klausimai. Labai svarbi tema: nepriklausomybę atgavusios Lietuvos iššūkiai, problemos.
Ir, galų gale, citata, kuri perteikia V.J. požiūrį į žmogų. Tą požiūrį, kurį pažinau iš autorės kūrybos, gyvenimo ir profesorės paskaitų: "Žmogus šiaip ar taip yra vienetinis, ne tūkstančiais matuojamas reiškinys".
April 3, 2023
Geriausia knyga kokia esu perskaičius. Ilgai galvojau apie gyvenimą. Best book.
September 14, 2021
Gumulas gerklėj taip ir stovi...
November 24, 2020
www.facebook.com/miciausknygos
Knygoje pasakojama kaip moteris kuri dirba socialine darbuotoja, bandė išgelbėti gatvės vaikus nuo valkatavimo Vilniaus stoties rajone ir vadinamoje krasnuchoje. Dauguma vaikų buvo našlaičiai arba kurių tėvai girtuokliai bei narkomanai. Įdomiai pasakojama moters santykis su tokio likimo vaikais. Perskaičius supranti, kad jiems reikia ne gailesčio, o priimti į socialinį gyvenimą bendraujant taip kaip su normaliais žmonėmis.
Bendraujant su vaikais buvo vykdomos įvairios stovyklos, neišvengiama įvairių konfliktinių situacijų ar nesutarimų. Nepasaint noro atvesti juos į teisingą gyvenimą, ilgainiui vaikai vistiek patenka į pataisos namus ar pasikaria.
Pasakojimas tikrai realistiškas, skaitant laikas greitai praeina, nes knyga tikrai įtraukianti.
Knygoje pasakojama kaip moteris kuri dirba socialine darbuotoja, bandė išgelbėti gatvės vaikus nuo valkatavimo Vilniaus stoties rajone ir vadinamoje krasnuchoje. Dauguma vaikų buvo našlaičiai arba kurių tėvai girtuokliai bei narkomanai. Įdomiai pasakojama moters santykis su tokio likimo vaikais. Perskaičius supranti, kad jiems reikia ne gailesčio, o priimti į socialinį gyvenimą bendraujant taip kaip su normaliais žmonėmis.
Bendraujant su vaikais buvo vykdomos įvairios stovyklos, neišvengiama įvairių konfliktinių situacijų ar nesutarimų. Nepasaint noro atvesti juos į teisingą gyvenimą, ilgainiui vaikai vistiek patenka į pataisos namus ar pasikaria.
Pasakojimas tikrai realistiškas, skaitant laikas greitai praeina, nes knyga tikrai įtraukianti.
September 17, 2023
1,5!! tingiu rasyt angliškai. ziauriai nuobodi tikrai ne mano amžiaus žmonėm. duodu 1,5 tik dėl pirmo skyriaus nes ten tai nors kazkas įdomiau. viena dalyką ką galit pasiimt iš sito užrašo: “NESKAITYKIT ŠITOS KNYGOS”!!!!
January 29, 2022
5 * Išsiduosi. Balsu istorijai :) bet ten knyga galbūt ir galejo baigtis.
March 27, 2018
Dokumentinė apybraiža. Sakyčiau, apie bandymą apčiuoti neįmanomybę.
Socialinių mokslų studentams - a must.
Socialinių mokslų studentams - a must.
December 20, 2020
Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?
Knygos pradžia apgauna. Įtraukia įdomiu pasakojimu apie gatvės vaikus, duodama užuominą, kad istorija bus apie juos, apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimas. Autorė aprašo savo pačios patirtį, kaip juos rinko iš stoties, mažiausius ir labiausiai suvargusius, vaikus, kurie ten gvveno – vagiliavo, uždarbiavo ir kitaip manėsi, nuolat lydimi ne tik bado, nepriežiūros, bet ir įvairiausių pavojų. Jų tėvai, atgavus nepriklausomybę, palūžo. Atgavę laisvę, jie nežinojo, ką su ja daryti ir nutrūko nuo grandinės. Surinktus vaikus autorė vežė į vasaros stovyklą Inkūnuose. Prasidėjęs nuo poros dešimčių vaikų eksperimentas tapo ilgametė tradicija, kuri išsiplėtė į didelę integracinę stovyklą gatvės vaikams, neregiams ir gerų šeimų vaikams. Tose stovyklose užaugo ne tik pušelės prie upės, bet ir pačios autorės sūnūs.
Tačiau vėliau pasakojimas tarsi savaime pereina į apmąstymus, ką laisvė duoda žmogui ir kodėl ji tokia reikalinga. Kai staiga saugojusi ir kontroliavusi geležinė uždanga nukrito, pasimatė visas ilgai slėptas purvas, visa neteisybė, visos nuodėmės. Gal todėl daug kas dar ilgai drąsiai sakė, kad prie ruso buvo geriau. Juk galėjo taip sakyti, nes tapo laisvi sakyti, ką nori. Visoje knygoje galima išskaityti vieną mintį: stiprybė ir ateities perspektyvos slypi tik pačiame žmoguje. Niekas jo neištrauks, niekas jam nepadės, niekas neparodys kelio, jei jis nebandys pats, neras jėgų savyje. Laisvė tai suteikia – galimybę.
Trečia knygoje nagrinėjama tema – nors jai skirta nedaug puslapių, bet man ji pasirodė viena iš įspūdingiausių – žydų genocido tema. Autorė neslepia savo simpatijos žydų tautai, jų kultūrai, moralei, santykiams su vaikais ir tarpusavyje. Jos pasakojimas atskleidžia ir lietuvių tautos charakterį – užrašiusi savo mamos pasakojimus iš pirmųjų lūpų, ji parodo, kaip lietuviai kaime mąstė, kaip reagavo į okupantus ir kaip elgėsi. Man asmeniškai pirmą kartą teko susimąstyti, perskaičius, kad daugelis tiesiog svarstė eiti su vokiečiais ar su sovietais, daug kas sovietais tikėjo ir juos rėmė. Nebuvo pasipriešinimo, tik slapstymasis. Tikėjo jie kaip vaikas, saldainiu atviliotas į raganos trobelę, tikėjo, kol ragana nepabandė jo įgrūsti į krosnį – kol neprasidėjo trėmimai. Kiti ėjo su vokiečiais, šaudė žydus, o paskui pabėgo į miškus, sovietams laimėjus.
Knygos pabaigoje – interviu Baltijos kelio albumo leidybos klausimu, kuris paruoštas, bet neišleistas ilgai gulėjo leidykloje, taip pat interviu su keletu autorės pažįstamų, keletu studentų, moksleiviu Rapolu. Interviu su Rapolu ir prajuokino ir sugraudino, man jis buvo viena iš įspūdingiausių knygos dalių.
Ši knyga yra ne istorija, ji – paveldas. Ji – mūsų kultūra, ji – menas ir gyvenimas. O paveldui reikalinga ne vientisa loginė istorija, bet tikrumas, autentiškumas ir svarbiausia – perspektyva.Viskas, ką p. Vanda norėjo pasakyti, susidėliojo kaip dėlionės gabaliukai ir išryškėjo bendras paveikslas, kuriame pamačiau mūsų tautos išbalusį, nukankintą ir ką tik iš tamsos į ryškią laisvės šviesą išlindusį veidą.
Sužavėjo autorės asmenybė. Tokiems žmonėms, mūsų tautos šviesuoliams – būtina rašyti knygas. Tik per knygą aš susipažinau su Vanda Juknaite, erudite, akademike, inteligente, žmogum, dėl kurių mūsų tauta tokia ypatinga ir tokia graži, žmogum, kuris ne tik mąsto, bet ir daro. Kuris bando padėti savo paskaitomis, savo tekstais, savo aktyvia meile, nors ir pats už tai gauna per veidą. Kaip parodoksalu, kaip žema ir kaip bjauru, kad už tai, kad ji rinko ir gelbėjo gatvės vaikus, kurie niekam nebuvo reikalingi, juos maitino ir globojo, gavo milžinišką baudą ir stovykla buvo uždaryta. Už tai, kad ji laidavo, kad vaikai, kaltinami vagyste, tuo metu buvo su ja, stovykloje, pati tapo kaltinamąja. Už tai, kad viena pirmųjų pasisakė prieš mirties bausmę, atlaikė neapykantos ir agresijos pliūpsnį. Mane ypač nustebino ir sukėlė pagarbą šiam žmogui visam gyvenimui, kad žmogus, kuris mąsto, kuris rašo ir kuris pasižymi aukšta morale, intelektu ir dideliu žmoniškumu, ne tik vysto teorijas, bet ir pats, savo noru, brenda į purvą ir skausmą ir jo nebijo. Bet už tai gauna ne meilę, palaikymą ir pagarbą, bet apsunkinimus, panieką, baudas ir kaltinimus. Ji su savo šeima lieka vienišas karys lauke. Tačiau, geri darbai niekada nepraeina nepastebėti. Jaučiuosi gerokai praturtėjusi, perskaičiusi šią knygą.
Knygos pradžia apgauna. Įtraukia įdomiu pasakojimu apie gatvės vaikus, duodama užuominą, kad istorija bus apie juos, apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimas. Autorė aprašo savo pačios patirtį, kaip juos rinko iš stoties, mažiausius ir labiausiai suvargusius, vaikus, kurie ten gvveno – vagiliavo, uždarbiavo ir kitaip manėsi, nuolat lydimi ne tik bado, nepriežiūros, bet ir įvairiausių pavojų. Jų tėvai, atgavus nepriklausomybę, palūžo. Atgavę laisvę, jie nežinojo, ką su ja daryti ir nutrūko nuo grandinės. Surinktus vaikus autorė vežė į vasaros stovyklą Inkūnuose. Prasidėjęs nuo poros dešimčių vaikų eksperimentas tapo ilgametė tradicija, kuri išsiplėtė į didelę integracinę stovyklą gatvės vaikams, neregiams ir gerų šeimų vaikams. Tose stovyklose užaugo ne tik pušelės prie upės, bet ir pačios autorės sūnūs.
Tačiau vėliau pasakojimas tarsi savaime pereina į apmąstymus, ką laisvė duoda žmogui ir kodėl ji tokia reikalinga. Kai staiga saugojusi ir kontroliavusi geležinė uždanga nukrito, pasimatė visas ilgai slėptas purvas, visa neteisybė, visos nuodėmės. Gal todėl daug kas dar ilgai drąsiai sakė, kad prie ruso buvo geriau. Juk galėjo taip sakyti, nes tapo laisvi sakyti, ką nori. Visoje knygoje galima išskaityti vieną mintį: stiprybė ir ateities perspektyvos slypi tik pačiame žmoguje. Niekas jo neištrauks, niekas jam nepadės, niekas neparodys kelio, jei jis nebandys pats, neras jėgų savyje. Laisvė tai suteikia – galimybę.
Trečia knygoje nagrinėjama tema – nors jai skirta nedaug puslapių, bet man ji pasirodė viena iš įspūdingiausių – žydų genocido tema. Autorė neslepia savo simpatijos žydų tautai, jų kultūrai, moralei, santykiams su vaikais ir tarpusavyje. Jos pasakojimas atskleidžia ir lietuvių tautos charakterį – užrašiusi savo mamos pasakojimus iš pirmųjų lūpų, ji parodo, kaip lietuviai kaime mąstė, kaip reagavo į okupantus ir kaip elgėsi. Man asmeniškai pirmą kartą teko susimąstyti, perskaičius, kad daugelis tiesiog svarstė eiti su vokiečiais ar su sovietais, daug kas sovietais tikėjo ir juos rėmė. Nebuvo pasipriešinimo, tik slapstymasis. Tikėjo jie kaip vaikas, saldainiu atviliotas į raganos trobelę, tikėjo, kol ragana nepabandė jo įgrūsti į krosnį – kol neprasidėjo trėmimai. Kiti ėjo su vokiečiais, šaudė žydus, o paskui pabėgo į miškus, sovietams laimėjus.
Knygos pabaigoje – interviu Baltijos kelio albumo leidybos klausimu, kuris paruoštas, bet neišleistas ilgai gulėjo leidykloje, taip pat interviu su keletu autorės pažįstamų, keletu studentų, moksleiviu Rapolu. Interviu su Rapolu ir prajuokino ir sugraudino, man jis buvo viena iš įspūdingiausių knygos dalių.
Ši knyga yra ne istorija, ji – paveldas. Ji – mūsų kultūra, ji – menas ir gyvenimas. O paveldui reikalinga ne vientisa loginė istorija, bet tikrumas, autentiškumas ir svarbiausia – perspektyva.Viskas, ką p. Vanda norėjo pasakyti, susidėliojo kaip dėlionės gabaliukai ir išryškėjo bendras paveikslas, kuriame pamačiau mūsų tautos išbalusį, nukankintą ir ką tik iš tamsos į ryškią laisvės šviesą išlindusį veidą.
Sužavėjo autorės asmenybė. Tokiems žmonėms, mūsų tautos šviesuoliams – būtina rašyti knygas. Tik per knygą aš susipažinau su Vanda Juknaite, erudite, akademike, inteligente, žmogum, dėl kurių mūsų tauta tokia ypatinga ir tokia graži, žmogum, kuris ne tik mąsto, bet ir daro. Kuris bando padėti savo paskaitomis, savo tekstais, savo aktyvia meile, nors ir pats už tai gauna per veidą. Kaip parodoksalu, kaip žema ir kaip bjauru, kad už tai, kad ji rinko ir gelbėjo gatvės vaikus, kurie niekam nebuvo reikalingi, juos maitino ir globojo, gavo milžinišką baudą ir stovykla buvo uždaryta. Už tai, kad ji laidavo, kad vaikai, kaltinami vagyste, tuo metu buvo su ja, stovykloje, pati tapo kaltinamąja. Už tai, kad viena pirmųjų pasisakė prieš mirties bausmę, atlaikė neapykantos ir agresijos pliūpsnį. Mane ypač nustebino ir sukėlė pagarbą šiam žmogui visam gyvenimui, kad žmogus, kuris mąsto, kuris rašo ir kuris pasižymi aukšta morale, intelektu ir dideliu žmoniškumu, ne tik vysto teorijas, bet ir pats, savo noru, brenda į purvą ir skausmą ir jo nebijo. Bet už tai gauna ne meilę, palaikymą ir pagarbą, bet apsunkinimus, panieką, baudas ir kaltinimus. Ji su savo šeima lieka vienišas karys lauke. Tačiau, geri darbai niekada nepraeina nepastebėti. Jaučiuosi gerokai praturtėjusi, perskaičiusi šią knygą.
March 18, 2021
Mano pirmoji, tačiau tikiuosi ne paskutinioji Vandos Zaborskaitės knyga. Šis esė bei interviu rinkinys su laiku, ko gero, taps vis aktualesnis ir aktualesnis. Rinkinyje Zaborskaitė klausia, kokios yra laisvęs sąlygos, priežastys bei pasekmės - tiek Lietuvos visuomenėje, tiek apskritai Vakarų pasaulyje. Su dauguma autorės išsakytų pozicijų sutinku ir svajoju, kad tokio aukšto ir gilaus lygio apmąstymai vyktų ir viešajame Lietuvos gyvenime.
Zaborskaitė tiek konkrečiais pavyzdžiais iš savo profesinio gyvenimo kaip socialinė darbuotoja, tiek iš kultūrnio gyvenimo, tiek iš asmeninių patirčių brėžia gana fragmentuotą, bet rišlų laisvos visuomenės vaizdą. Akivaizdūs du dalykai.
Visų pirma, ši laisvė, atnešusi daiktų ir patirčių gausą į mūsų gyvenimus, juos ir apsunkino. Knygoje autorė ypač pabrėžia mūsų laisvo ir pasiturinčio gyvenimo paraštėse likusiuosius - tai ir neįgalieji, ir skurde gyvenantys, ir iki smurtinių nusikaltimų prisigyvenę žmonės. Šiandien šiaip labai populiaru kalbėti apie mūsų visuomenės nuskriaustuosius, spręsti jų problemas viešai, ypač ieškoti kaltų ar primesti sau kolektyvinę kaltę (žinoma taip atsiskiriant nuo "jų" ir priartinant save prie šventųjų tipo). Tačiau Zaborskaitė skrodžia laisvę ir už laisvės suteiktų gėrių likusių žmonių gyvenimus dugialypiais pjūviais, niekada neskirstydama visuomenės gurpių į "geri" - "blogi", nereikalaudama revoliucijų. Tokio lygio apmastymai, diskusijos, reikalingi kaip vanduo per sausrą.
Visų antra, laisva visuomenė yra, bent jau kol kas, laisva tik paviršiumi. Vergai, gavę laisvę, tik savanoriškai pakeis savo vergvaldį kitu, bet laisvesni nuo to netaps. Kiekvienas laisvę savo gyvenime turime įgyvendinti patys. Kaltųjų paieškos, ypač "valdžioj", ar kitame, dažnai tik nurodo kažkokį trūkumą savyje. Zaborskaitės nuomone, kelias į tikrą laisvę eina per atsakomybę. "Atsakomybės tarpusavyje nesusieti vieni su kitais žmonės nėra nei tauta, nei visuomenė."
Žinoma, su keletu autorės esė nesutinku, jos atrodo šiek tiek nesuderinamos su kitomis, daug gilesnėmis ir objektyvesnėmis, esė. Pavyzdžiui, jos itin sausai ir neišplėtotai išsakyta pozicija apie seksualines mažumas ir jų nešamą civilizacijos pabaigą, ar jos priešprieša "sielingas lietuvis" ir "sukomercintas Vakarų Europos žmogus". Abi šios pozicijos įdomios ir nėra netesingos savaime, tačiau čia Zaborskaitei pritrūko argumentų bei racionalesnės ir daugiaprasmiškesnės reiškinių, įvykių analizės (ko kitose esė netrūksta).
Visgi nepaisant kelių trūkumų, šis autorės esė bei interviu rinkinys abejingo manęs nepaliko. Tai - kritiška, intelektuali ir, svarbiausia, nearogantiška laisvos visuomenės reiškinių analizė, pradedant benamių vaikų psichologija, baigiant lietuviškos literatūros tendencijomis, bei šiuolaikinio feminizmo ribotumu (rašinyje "Tarp dviejų mėgintuvėlių" Zaborskaitę netgi pavadinčiau lietuviškąja Camille Paglia). Vanda Zaborskaitė skatina giliai ir nevienprasmiškai žiūrėti į šiandieninę visuomenę, kurios tikrieji trūkumai subtiliai užmaskuojami paviruštiniškų pergalių ir nereikšmingų probemų mišiniu.
Zaborskaitė tiek konkrečiais pavyzdžiais iš savo profesinio gyvenimo kaip socialinė darbuotoja, tiek iš kultūrnio gyvenimo, tiek iš asmeninių patirčių brėžia gana fragmentuotą, bet rišlų laisvos visuomenės vaizdą. Akivaizdūs du dalykai.
Visų pirma, ši laisvė, atnešusi daiktų ir patirčių gausą į mūsų gyvenimus, juos ir apsunkino. Knygoje autorė ypač pabrėžia mūsų laisvo ir pasiturinčio gyvenimo paraštėse likusiuosius - tai ir neįgalieji, ir skurde gyvenantys, ir iki smurtinių nusikaltimų prisigyvenę žmonės. Šiandien šiaip labai populiaru kalbėti apie mūsų visuomenės nuskriaustuosius, spręsti jų problemas viešai, ypač ieškoti kaltų ar primesti sau kolektyvinę kaltę (žinoma taip atsiskiriant nuo "jų" ir priartinant save prie šventųjų tipo). Tačiau Zaborskaitė skrodžia laisvę ir už laisvės suteiktų gėrių likusių žmonių gyvenimus dugialypiais pjūviais, niekada neskirstydama visuomenės gurpių į "geri" - "blogi", nereikalaudama revoliucijų. Tokio lygio apmastymai, diskusijos, reikalingi kaip vanduo per sausrą.
Visų antra, laisva visuomenė yra, bent jau kol kas, laisva tik paviršiumi. Vergai, gavę laisvę, tik savanoriškai pakeis savo vergvaldį kitu, bet laisvesni nuo to netaps. Kiekvienas laisvę savo gyvenime turime įgyvendinti patys. Kaltųjų paieškos, ypač "valdžioj", ar kitame, dažnai tik nurodo kažkokį trūkumą savyje. Zaborskaitės nuomone, kelias į tikrą laisvę eina per atsakomybę. "Atsakomybės tarpusavyje nesusieti vieni su kitais žmonės nėra nei tauta, nei visuomenė."
Žinoma, su keletu autorės esė nesutinku, jos atrodo šiek tiek nesuderinamos su kitomis, daug gilesnėmis ir objektyvesnėmis, esė. Pavyzdžiui, jos itin sausai ir neišplėtotai išsakyta pozicija apie seksualines mažumas ir jų nešamą civilizacijos pabaigą, ar jos priešprieša "sielingas lietuvis" ir "sukomercintas Vakarų Europos žmogus". Abi šios pozicijos įdomios ir nėra netesingos savaime, tačiau čia Zaborskaitei pritrūko argumentų bei racionalesnės ir daugiaprasmiškesnės reiškinių, įvykių analizės (ko kitose esė netrūksta).
Visgi nepaisant kelių trūkumų, šis autorės esė bei interviu rinkinys abejingo manęs nepaliko. Tai - kritiška, intelektuali ir, svarbiausia, nearogantiška laisvos visuomenės reiškinių analizė, pradedant benamių vaikų psichologija, baigiant lietuviškos literatūros tendencijomis, bei šiuolaikinio feminizmo ribotumu (rašinyje "Tarp dviejų mėgintuvėlių" Zaborskaitę netgi pavadinčiau lietuviškąja Camille Paglia). Vanda Zaborskaitė skatina giliai ir nevienprasmiškai žiūrėti į šiandieninę visuomenę, kurios tikrieji trūkumai subtiliai užmaskuojami paviruštiniškų pergalių ir nereikšmingų probemų mišiniu.
This entire review has been hidden because of spoilers.
January 12, 2023
viskas buvo kaip ir gerai, bet antra dalis, kurioje pateikti V. Juknaitės rašiniai, buvo tiesiog tragedija. man įdomiausia buvo pirma dalis, kurioje pasakojo apie benamius, skurstančius vaikus. kai kuriose vietose matosi, jog kūrinys yra šiek tiek pasenęs, nes, kiek suprantu, engiamos seksualinės mažumos? galų gale keista knyga buvo.
May 25, 2022
Lietuviškasis šedevras. Kitokia knyga, kuri atskleidžia 90’s gyvenimą Lietuvoje - (ne)įprastą, skaudų, tragišką. Savita, jautri, išsiskirianti. - ,, Nuo tada žinau. Žmogui lengviau numirti badu. Nei būti pažemintam. “
January 13, 2023
galėtume užbaigti mintimi, kad kol esi gyvas, tol gyveni viltimi
September 27, 2022
Nesupratau pabaigos visiškai.
September 16, 2022
Įveikiau tik pirmą dalį 😪
June 21, 2021
"Rūpestis yra esminė meilės savastis."
Rašytoją Vandą Juknaitę atradau, kai sūnus iš mokyklos parsinešė rekomenduojamų knygų sąrašą. Tuomet mūsų namuose atsirado jos knyga "Tariamas iš tamsos", kuri sukrėtė, palietė iki pat širdies gelmių, atvėrė kitą – visuomenės atstumtųjų vidinį pasaulį.
"Išsiduosi. Balsu" pradedama prisiminimais iš stovyklos Inkūnuose, į kurią ėmė niekam nereikalingus vaikus: iš gatvės, sąvartyno, gyvenančius šiluminėse trasose, utėlėtus, sergančius džiova. Suluošintomis sielomis. Ne kiekvienas moka prie jų prieiti, prakalbinti, prisijaukinti, pelnyti pasitikėjimą.
Rašančių apie tokius vaikus yra labai nedaug, tad šia prasme V. Juknaitės knygos yra unikalios ir leidžia pažvelgti ten, kur daugeliui nepakanka drąsos. Knygos puslapiuose ši rašytoja atsiskleidžia ne tik kaip prozininkė, bet ir pedagogė, socialinė darbuotoja, psichologė, mama, moteris. Man ši autorė yra labai įdomi asmenybė, tad šioje knygoje galima atrasti ir autobiografinių detalių.
"Išsiduosi. Balsu" dar ypatinga tuo, kad joje rašoma ne tik apie vaikus, bet joje sudėti pokalbiai, esė, straipsniai, prisiminimai ir pamąstymai. Mintimis galime nusikelti atgal į pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kuomet vėl turėjome mokytis gyventi, dirbti, atrasti save iš naujo. Kaip nutinka, jog žmogui laisvė tampa ne tik prigimtine teise, bet ir išbandymu?
V. Juknaitė nėra pasyvi stebėtoja – jai svarbu klausti, kalbėtis, atidžiai klausytis. Taip atsiveria nepagrąžintas žmogus, ryšys ir ribos tarp mūsų, žmogiškas orumas, atidumas silpniausiems ir likimo nuskriaustiems. Gyvenimas, gyvybė, meilė žmogui – tai didžiausios vertybės. Tekstai gyvi tikrumu, skaidrumu, tyliu jautrumu ir autentišku balsu.
Apie perskaitytas knygas: www.profesionalimama.wordpress.com
Rašytoją Vandą Juknaitę atradau, kai sūnus iš mokyklos parsinešė rekomenduojamų knygų sąrašą. Tuomet mūsų namuose atsirado jos knyga "Tariamas iš tamsos", kuri sukrėtė, palietė iki pat širdies gelmių, atvėrė kitą – visuomenės atstumtųjų vidinį pasaulį.
"Išsiduosi. Balsu" pradedama prisiminimais iš stovyklos Inkūnuose, į kurią ėmė niekam nereikalingus vaikus: iš gatvės, sąvartyno, gyvenančius šiluminėse trasose, utėlėtus, sergančius džiova. Suluošintomis sielomis. Ne kiekvienas moka prie jų prieiti, prakalbinti, prisijaukinti, pelnyti pasitikėjimą.
Rašančių apie tokius vaikus yra labai nedaug, tad šia prasme V. Juknaitės knygos yra unikalios ir leidžia pažvelgti ten, kur daugeliui nepakanka drąsos. Knygos puslapiuose ši rašytoja atsiskleidžia ne tik kaip prozininkė, bet ir pedagogė, socialinė darbuotoja, psichologė, mama, moteris. Man ši autorė yra labai įdomi asmenybė, tad šioje knygoje galima atrasti ir autobiografinių detalių.
"Išsiduosi. Balsu" dar ypatinga tuo, kad joje rašoma ne tik apie vaikus, bet joje sudėti pokalbiai, esė, straipsniai, prisiminimai ir pamąstymai. Mintimis galime nusikelti atgal į pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kuomet vėl turėjome mokytis gyventi, dirbti, atrasti save iš naujo. Kaip nutinka, jog žmogui laisvė tampa ne tik prigimtine teise, bet ir išbandymu?
V. Juknaitė nėra pasyvi stebėtoja – jai svarbu klausti, kalbėtis, atidžiai klausytis. Taip atsiveria nepagrąžintas žmogus, ryšys ir ribos tarp mūsų, žmogiškas orumas, atidumas silpniausiems ir likimo nuskriaustiems. Gyvenimas, gyvybė, meilė žmogui – tai didžiausios vertybės. Tekstai gyvi tikrumu, skaidrumu, tyliu jautrumu ir autentišku balsu.
Apie perskaitytas knygas: www.profesionalimama.wordpress.com
November 8, 2020
Rekomenduoju. Labai.
Visko daug, tikras Gyvenimas.
“Rūpestis yra esminė meilės savastis. Nesupainiojama su niekuo. Ten kur nėra rūpesčio, niekada nėra buvę nė šešėlio meilės.”
“Visais laikais perkūnas trenkia į aukščiausia medį.”
“Išgasdinti laisvės, mes dar nesuprantame, kad kritimas baigiasi ten, kur žmogus sustoja pats. Ir renkasi.”
“Kai žmogus nežino, kaip gyventi pačiam, jis visada žino, kaip turi gyventi kitas.”
Visko daug, tikras Gyvenimas.
“Rūpestis yra esminė meilės savastis. Nesupainiojama su niekuo. Ten kur nėra rūpesčio, niekada nėra buvę nė šešėlio meilės.”
“Visais laikais perkūnas trenkia į aukščiausia medį.”
“Išgasdinti laisvės, mes dar nesuprantame, kad kritimas baigiasi ten, kur žmogus sustoja pats. Ir renkasi.”
“Kai žmogus nežino, kaip gyventi pačiam, jis visada žino, kaip turi gyventi kitas.”
July 11, 2021
Geras, kad ir ne geriausias Juknaitės darbas. Nuo mokyklos laikų nebuvau jos nieko skaičius, bet jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir mokyklos laikais. Turbūt nieko gilesnio jos kūryboje ir nebeatrasiu. Nežinau, ką šia knyga buvo norėta pasakyti, gal labiau nupasakoti sudėtingą niekam nereikalingų vaikų situacija ne pačiais geriausiais Lietuvos gyvavimo laikais. Šiuolaikiniai dienos centrai, atrodo, pinigų ir savanorių jau nestokoja, bet socialinės problemos išlieka.
July 16, 2022
Labai paliečianti knyga, nuo kurios buvo sunku atsitraukti. Nes vis norisi sužinoti: ,,Nagi, kaip tie vaikai, kaip jiems sekasi?", ,,Ar jie jau gyvena geriau?". Iš tiesų nuostabi knyga. Graudi, bet turinti humoro krislelių.
January 7, 2022
Be abejonės verta dėmesio kūrinys. Suteikė galimybė iš arti pamatyti ir pajausti, koks kartais yra negailestingas pasaulis kai kuriems iš mūsų. Atrodo, galime vadovautis savo gyvenime skambiais žodžiais, kaip "esame savo likimo kalviai". Bet deja...
Read
September 22, 2016Kelis straipsnius/rašinius (?) skaityti buvo gana sunku dėl įvairių priežasčių. Bet knyga įdomi.
(Labai patiko ,,Apie du kart du".)
(Labai patiko ,,Apie du kart du".)
March 4, 2017
..ir tas kuris nepaklūsta dėsniams visada yra stebuklas.
October 25, 2019
Grynosios literatūros požiūriu ne šedevrai. Antropologijos, psichologijos, jausmų ugdymo prasme (neįgaliųjų) Olimpinės žaidynės.
September 28, 2022
Liūdna.
November 11, 2024
Tokią žalą ištaiso tik ryšys su kitu žmogumi.
January 9, 2020
Filosofinės, vertybiniu pagrindu nagrinėjamos, bet vis dar aktualios temos (daugiausia liečiamas laikotarpis paskelbus Nepriklausomybę, apie 1992-1995 m., ir truputį vėliau). Pateikiami faktai apgaubimo jausmu, poetine kalba: išgyventi, išjausti, patirti faktai.
Knyga padalinta į tris dalis. Pirmoji - apysaka "Išsiduosi. Balsu", kuri itin palietė. Autorė pasakoja apie pačios ~1995 m. organizuotą vaikų iš gatvės stovyklą: apie tai, kaip elgetaujantiems, badaujantiems, rūkantiems ir narkotikus vartojantiems, tėvus išlaikantiems 4-12 m. vaikams, nuvežtiems į vasaros stovyklą suaugę bando parodyti krislelį meilės ir dėmesio. Ir tai jiems sekasi dažniausiai labai nekaip... Antroji dalis - autorės rašytos esė, pamąstymai, atsišaukimai į kultūrinio gyvenimo įvykius, literatūrinius ir filosofinius pasisakymus. Dailiai ir profesionaliai suregzti ne tik publicistiniai, bet ir esė tipo tekstai, kuriuos autorė išgyvena čia ir dabar. Trečioji dalis - interviu įvairiomis temomis su įvairiais žmonėmis. Pradedant rašytojais, draugais, baigiant trečioku berniuku.
Tai svarbus lietuvių literatūrai leidinys, itin svarbi autorė, kuri tampa tiltu į sovietinį ir posovietinį gyvenimą visomis prasmėmis. Tiek faktais, skaičiais, įvykiais, tiek žmonių savivoka, savistaba, savijauta. Atskleidžiami žmonių nuogąstavimai ir pastangos išlaikyti vertybes tame įtemptame, besikeičiančiame laikotarpyje.
"Tik nereikia džiūgauti, štai kokia ji, ta nepriklausoma Lietuva. Tai atsirado ne šiandien. Šis laikas nieko nekuria. Jis tik apnuogina, apnuogina, kas užgyventa. Šitoks mūsų skarbas, tokia praraja, ant kurios kraštelio mes kybome." p. 94
"Šuolyje į nežinią slypi ne tik nežinia. Jame slypi ir šansas. Esu tikra, kad lygia dalkmi, kiek būtis nulemia sąmonę, sąmonė kuria būtį." p. 133
Knyga padalinta į tris dalis. Pirmoji - apysaka "Išsiduosi. Balsu", kuri itin palietė. Autorė pasakoja apie pačios ~1995 m. organizuotą vaikų iš gatvės stovyklą: apie tai, kaip elgetaujantiems, badaujantiems, rūkantiems ir narkotikus vartojantiems, tėvus išlaikantiems 4-12 m. vaikams, nuvežtiems į vasaros stovyklą suaugę bando parodyti krislelį meilės ir dėmesio. Ir tai jiems sekasi dažniausiai labai nekaip... Antroji dalis - autorės rašytos esė, pamąstymai, atsišaukimai į kultūrinio gyvenimo įvykius, literatūrinius ir filosofinius pasisakymus. Dailiai ir profesionaliai suregzti ne tik publicistiniai, bet ir esė tipo tekstai, kuriuos autorė išgyvena čia ir dabar. Trečioji dalis - interviu įvairiomis temomis su įvairiais žmonėmis. Pradedant rašytojais, draugais, baigiant trečioku berniuku.
Tai svarbus lietuvių literatūrai leidinys, itin svarbi autorė, kuri tampa tiltu į sovietinį ir posovietinį gyvenimą visomis prasmėmis. Tiek faktais, skaičiais, įvykiais, tiek žmonių savivoka, savistaba, savijauta. Atskleidžiami žmonių nuogąstavimai ir pastangos išlaikyti vertybes tame įtemptame, besikeičiančiame laikotarpyje.
"Tik nereikia džiūgauti, štai kokia ji, ta nepriklausoma Lietuva. Tai atsirado ne šiandien. Šis laikas nieko nekuria. Jis tik apnuogina, apnuogina, kas užgyventa. Šitoks mūsų skarbas, tokia praraja, ant kurios kraštelio mes kybome." p. 94
"Šuolyje į nežinią slypi ne tik nežinia. Jame slypi ir šansas. Esu tikra, kad lygia dalkmi, kiek būtis nulemia sąmonę, sąmonė kuria būtį." p. 133
December 19, 2024
"Esi laisvas tiek,kiek gali laikyti rankose."
Jautrus ir gilus kūrinys apie žmonių gyvenimo sudėtingumą, jų ryšius ir vidinius išgyvenimus. Knyga perteikia pokalbius su žmonėmis, patyrusiais gyvenimo sunkumus – vaikais, netekusiais šeimos, benamiais, sergančiais ar kitaip atstumtais. Autorė jautriai nagrinėja socialines problemas, žmogaus stiprybę ir pažeidžiamumą, o taip pat atskleidžia meilės, atjautos ir rūpesčio svarbą. Tai įkvepiantis liudijimas apie žmogaus galimybes išlikti ir kurti prasmingus ryšius net sunkiausiose situacijose.
Jautrus ir gilus kūrinys apie žmonių gyvenimo sudėtingumą, jų ryšius ir vidinius išgyvenimus. Knyga perteikia pokalbius su žmonėmis, patyrusiais gyvenimo sunkumus – vaikais, netekusiais šeimos, benamiais, sergančiais ar kitaip atstumtais. Autorė jautriai nagrinėja socialines problemas, žmogaus stiprybę ir pažeidžiamumą, o taip pat atskleidžia meilės, atjautos ir rūpesčio svarbą. Tai įkvepiantis liudijimas apie žmogaus galimybes išlikti ir kurti prasmingus ryšius net sunkiausiose situacijose.
March 12, 2018
Pradėjus skaityti iškart užkabino. Kodėl? Nes rašoma apie atsikūrusios Lietuvos benamius vaikus. Ne šiaip jau vaikus, bet apie jų rūpinimąsi. Bendravimą, priglaudimą, stovyklos organizavimą benamiams vaikams savanoriškai. Daugiau ir nepaistysiu, bet velniškai drąsi ir tauri moteris. Kartu pasakoja apie pasaulį iš moteriško žvilgsnio. Rekomenduoju visiems, kuriems yra įdomi atsikurianti Lietuva ir jos žmonės.
January 4, 2023
Had to read it bc of school so from the beginning I wasnt that intrested in the book. Not a fan of Lithuanian authors in general, but this did make me think a little bit about how unfair and cruel life is to some people.
Displaying 1 - 30 of 54 reviews