3.5/5
Sprendimas neturėti vaikų – drąsus. Jis, tikiu, ne tik reikalauja tam tikro tvirtumo, bet ir kviečia į gyvenimą begalę nereikalingų klausimų, tarsi leisdamas aplinkiniams kišti nosį ten, kur iš tiesų nėra jų vieta. Rodos, kad jie turi teisę žinoti kas, kaip ir kodėl, o dar ir bandyti priversti tave apsigalvoti. Arba, kaip dažniausiai ir būna, priekaištauti. Ir visgi, šis sprendimas dažnai atrodo gerokai sąmoningesnis nei sprendimas susilaukti vaikų.
„Kitokių“ puslapiuose įsigėrusi našta, kurią tokį pasirinkimą priėmusios moterys turi nešti, aidi aplinkinių priekaištai, klausimai ir nusistebėjimai, o kartu ir kaltinimai, nes „kokia gi tu moteris“. Autorė skausmingai, bet be galo originaliai narplioja šią temą pasitelkdama biblinius motyvus – pasakodama apie bevaikes Toros moteris, įpindama labai daug puikaus simbolizmo, kurį su didžiausiu malonumu gėriau į save ir norėjau daugiau. Ji labai subtiliai, sugebėdama net pasitelkti humorą, kuria unikalią atmosferą į ją įpindama dar ir trilerio elementų, tačiau užvertus paskutinį knygos puslapį atrodo, kad galbūt buvo pasirinkta per daug ambicinga užduotis.
S. Blau akivaizdžiai turi stipriąją sritį – ji puikiai išmano Torą ir įvairius religinius motyvus. Būtent todėl jos vaizduojama keturių moterų draugystė man ir tapo stipriausia kūrinio dalimi. Deja, atskleista apie tą draugystę buvo palyginus nedaug, nors visa ritualinė atmosfera, universiteto laikai ir mistinės aplinkybės, man kiek priminusios D. Tartt „Slaptą istoriją“, be galo žadino smalsumą ir būčiau apie tai mielai suskaičius dar kokį 100 psl. Tačiau autorė pasirinko kitą kelią – daugiau telktis į veikėjų dabartį, o ne praeitį, ir čia tam tikri dalykai kišo koją. Nusikaltimai, net jei ir per daug nestebinę, kaip ir jų atomazga, nekliuvo – įtampa nepaliko viso kūrinio metu, o autorė vis mėtė kaltę nuo vieno veikėjo prie kito. Tikri trilerių mylėtojai šitą galvosūkį išsiaiškins nesunkiai, tačiau čia visai smagu pamatyti, kaip jis narpliojamas.
Kita, mano galva silpniausia knygos dalis – meilės linija. Autorė, kuri taip įžvalgiai kalba apie moterų pasirinkimą netapti motinomis, tuo pat metu visiškai nuvalkiotai, jau girdėtai, matytai ir net gana neįprastai naiviai leidžia savo pagrindinei veikėjai kvailai įsimylėti, o skaitant apie tai norisi šiek tiek vartyti akis. Tai užima nereikalingai daug ir taip plonos knygos eterio ir verčia abejoti pagrindinės veikėjos sprendimų tvirtumu. Kūrinio atomazga pasirodė per greita – norėjosi turėti daugiau atsakymų, pakapstyti giliau, rasti paaiškinimų, o autorė, rodos, nuėjo lengviausiu keliu, tarsi nušluodama viską, ką iki tol taip kruopščiai statė.
Kūrinį rekomenduoju daugiausia dėl be galo įdomių apmąstymų ir visuomenės pjūvio (kurio norėjosi daugiau), kartais visai netikėtai išlendančio netgi kiek Bridžitą Džouns primenančio sąmojo ir panardinimo į visai kitokią kultūrą, kurią trileriuose sutiksi retai. Visgi stiprus autorės sumanymas, tikiu, galėjo būti išpildytas dar stipriau ir įtaigiau. Tačiau smalsumo vedama tikrai skaityčiau kitas jos knygas.