Akys chimeros

by Sandra Bernotaitė, Jurgis Griškevičius (design)

Trečiasis Sandros Bernotaitės (g. 1975) romanas „Akys chimeros" pasakoja apie tikrą įvykį vieną konkrečią dieną – 1939 m. liepos 25-ąją. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį garlaiviu „Klaipėda" išjuda jungtinė lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupė. Tikrų istorinių įvykių fone – žaižaruojanti to meto kasdienybė ir sudėtingo likimo rašytojų kompanija.

Norėdamas suprasti tą laikmetį, iš kurio tėmyja akys, tikros, gyvo žmogaus, su mažyte istorija, nereikšmingu nutikimu ir kasdienybės detalėmis, privalai pamiršti, kas su juo bus. Istorijos angelas nusigręžęs nugara ateitin. Nusigręžk tuojau pat ir tu, mano prašymu, tamsta.

„Užslėptus tarpukario rašytojų charakterių bruožus gerai ištyrinėjusi, autorė kartais ironizuoja ar juos pašiepia, bet visada jaučia jų žmogiškumo ribas, išlaiko mandagų atstumą. Romane atgyja istorinės asmenybės, nuo Jono Aisčio (anuomet Kossu-Aleksandravičiaus) iki Aleksio Rannito, parodomi jų tarpusavio santykiai, asmeniškumai, perkąsti jų temperamentai, laisvai ir įtikinamai dėliojami numanomi jų dialogai. Pasitelkus pirmosios nepriklausomybės laikų kalbėseną, sukuriamas įspūdis, kad būtent taip šie literatai ir galėjo diskutuoti.
1939 m. liepos mėnesio „kisieliškai karštą" dieną garlaivis, kurį traukia vadinti „kvailių laivu", plukdo jungtinę lietuvių ir lenkų grupę Nemunu. Kelionės metu vyksta daugybė absurdiškų nutikimų. Lietuvoje besilankanti lenkų rašytojų grupė pakviesta diplomatiškai viešnagei, tačiau svečiai gauna daugiau negu tikėjosi ir tikrai ne to, ko tikėjosi. Mums šis jų nuotykis, neeilinis romanas šiuolaikiniame lietuvių literatūros lauke, sukels daug juoko ir šelmiško malonumo skaitant."
- Violeta Kelertienė, literatūrologė

296 pages, Hardcover

First published January 1, 2021

About the author

Gimiau Šiauliuose 1975 m., turiu aktorės Magistro diplomą, rašau ir šoku. Dvylika metų gyvenau Vilniuje, dešimt metų — Melburne, Australijoje. Šiuo metu gyvenu Kaune. Esu išleidusi novelių rinkinį „Gaisras“, du romanus –„Katė, kurios reikėjo“ ir „Dionizo barzda“ — ir studiją „Laisvojo rašymo elementai“, kurią galite įsigyti Vilniuje knygyje „Eureka!“ (dar liko 4 vnt.) ir iš manęs. Abu romanus taip pat dovanoju/keičiu/parduodu (dar turiu šiek tiek).

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

Labai įdomus ir savotiškas (gerąja prasme) reikalas, subalansuotas turbūt labiausiai lituanistams/ėms (tas matyti ir iš 15min metų knygos rinkimų preliminarių rezultatų), bet gal ir visiems kitiems, kuriems ir kurioms kelia juoką mintis, kaip Salomėja Nėris pykstasi su Aisčiu ir kokios intrigos verda tarp tarpukario literatų. Kažką tokio turbūt bando daryti Ruseckaitė su savo romanais apie rašytojus, tik kad pas ją nėra literatūros - vien kažkokie sentimentalūs dūsavimai. O Bernotaitės knyga - gryna literatūra.

Labai patiko kompozicija: visas romanas apima vieną dieną, kelionę laivu per Nemuną, sustojant Gelgaudiškyje, Kulautuvoje; per tą kelionę atsiskleidžia ne tik personažai, bet ir visokios tarpukario razinkos: kokia dviejų litų vertė, kaip valstybiškai finansuojamos kultūrinės iškylos, kaip veikia literatų draugijos ir pan. Tai, kad veiksmas vyksta ne tik vieną dieną, bet 1939-ųjų vasaros pabaigoje, prieš pat pat prasidedant Antrajam pasauliniam, man labai priminė Woolf Between the Acts. Ir tie lietuvių ir lenkų literatai bei literatės išties atsiduria tarp veiksmų, užtat gražiai liūdna (nors vietom to truputį perkrauta, gražiau būtų kaip Woolf - karo nuojauta vien per klevo lapą) skaityt, kaip jie vis svarsto, ar bus karas, svarsto apie ateitį - kur studijuoti, ką su savo studijomis nuveikti. Kaip Černiausko Paskutinėje Lietuvos vasaroje - tarsi trūkstamas kultūrinis / naratyvinis jos skyrius. Na, ir einamoji tarpukario tema.

Labai patiko Salomėjos portretas: visoj knygoj ji vadinama "moterimi su praeitimi", va kaip su ja susitinka Aleksis Rannitas:

Aleksis, kuriam patiko vyresnės moterys, užmetė akį į Korsako žmoną, bet pamatė ten bespalvystę ir keistai nederantį, bauginantį ryžtą, tad nusipurtęs nukreipė dėmesį į jam pažįstamą moterį su praeitimi.
Ši jam labai patiko, jiedu net buvo kelis kartus apsimainę korespondencija. Tiesa, jos praeitis tokiam rytui atrodė kiek per sunki. (p. 33)

Labai daug tokio tiesiog linksmumo, kuris buvo justi jau Madagaskare, turbūt ir dar daug kur. Kaip čia yra, kad tarpukaris - ir siekiamybė, bet ir kažko mums toks juokingas atrodo? Net Nova Lituania, nors liūdnas filmas, neapsiėjo be šaržų.

Jau į Karo muziejų per sodelį einant buvo akivaizdu, kad kai kurie lenkų delegacijos nariai paleidė apivarus, jie skeryčiojosi ir glaustėsi prie damų, pirštais rodė į Lietuvos didvyrių biustus ir veržėsi pamatyti kuo daugiau laikinosios sostinės moderniškų ypatumų, kurių rodyti gėda tikrai nebuvo.
Visai be ironijos klausė ponai mūsiškių gūžčiodami:
- Dlaczego nazywacie jej tymczasową stolicą? To bardzo nowoczesne miasto!*
Lietuviai sukandę dantis košė, kad laikinoji sostinė yra laikinoji dėl techninės priežasties, o paskui istorija parodys, kas yra kur.
(* Lenk. Kodėl jį vadinate laikinąja sostine? Tai labai modernus miestas!) (p. 47)

Linksmumas kyla ir iš labai gražiai pastilizuotos kalbos, neperspaustai ir ne perdėm makaroninės (kaip Pokšto iš "Madagaskaro"), kaip tik labai organiškos:

Baisiausia būdavo krante prie Palangos liepto - abipus knibžda žmogiena - dešinėje moteriška, kairėje mišri, o dar toliau - vyriška. Moteriai su praeitimi buvo šlykštūs tie pliki, įvairiausiomis pozomis išsipleikę, dažnai neestetiški, nedailiai sudėti mėsos gabalai. Ji galvojo apie neseniai skaitytą Schopenhauerį, kurį mintyse išbarė už mizoginiją, tačiau žiūrėdama į nuogales jau pritarė, kad moterų kūnais galima ir pasibjaurėti. Visa ta išdrika, pataikūniška masė jai buvo iki susivemiant šlykšti. Visos kopos - kūnas prie kūno nugultas, o bangose tarsi varlių nerštas, vanduo sudrumstas, nešvarus. (p. 74-75)

Galiausiai vienas gražiausių knygos dalykų man buvo tas, kad realiai visi tie literatai, nors ir atsidūrę viename laive (labai graži ir vietoje čia ta metafora), vienas kito nemėgsta ir kiekvienas turi tam pagrindo. Visi pilni nuoskaudų, neatsakytų pasveikinimų, neatlieptų komplimentų ir tt - toli gražu iki romantinio tarpukario paveikslo, gal net arčiau Lenino 1922 m. "filosofų garlaivio". Va čia Mazalaitė bandė Aisčiui padovanoti savo knygą ir paskui atsisukus pamatė, kad tas atidavė knygelę Rannitui kaip nereikalingą daiktą. Mazalaitė pyksta:

Ne, bet kas jis vaizduojasi čia esąs, tas laureatas? Laksto paskui keturvėjininkus kaip šunytis. Savo stiliaus neturi, tik mėgdžioja ir vaizduoja... Pravers burną - iššoka rupūžė. O atsakyk tuo pačiu sarkazmu - užsičiaupia ir, regis, pravirks iš nevilties. Amžinai nuskriausto veidu. Girdėjau, jo net į kunigus nepasiūlė. Studijavo lituanistiką - nebaigė, išmestas buvo, nemokša. (p. 165-166)

Nu ir galiausiai Jurgio Griškevičiaus dizainas - pradedant nuo teplaus viršelio popieriaus, baigiant art deco motyvais priešlapiuose, šriftu, spalvomis. Labai labai gražu.

Nedaviau 5*, nes vietomis buvo per ryškus tas dabarties žvilgsnis ir truputį pjovėsi su siužetu, dingo vulfiška "tarp veiksmų" svaja. Paulina rašė, kad ją nervino tikrai LABAI ilgos ir pasikartojančios kalbos apie lyčių vaidmenis, o mane iš šitos operos labiau subiesino, kai moteris su praeitimi pradeda pranašauti ir sako, kad netoli jau dienos, kai iš žmonių kūnų virs muilą, o iš jų odos darys lempoms abažūrus. Negi tikrai Nėris kur nors kada nors taip sakė? Jei taip - šiurpu. Bet šiaip labai neįtikėtina ir kažkaip atrodo kaip razina ne vietoje. Bet jokia razina pyrago dar nepagadino, o šitas mano skoniui išties puikus.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

Trys su puse. Smagiai prasidėjus, knyga į galą užsitempė ir užnuobodėjo. Bet atmosfera perteikta puikiai, tikrai daug sužinojau, verta paskaityti.

https://knyguziurkes.com/2021/11/17/a...

[Tomas Taškauskas · Rating 5 out of 5]

Rekomenduoju visiems – nauju žvilgsniu atrasite tarpukarį, Joną Aistį ir Salomėją Nėrį :)

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 4 out of 5]

patiko, viena iš stipriausių praeitais metais pasirodžiusių mano skaitytų lietuvių autorių prozos knygų. gal kad esu filologė, studijų metais skaičiau s. nėries dienoraščius ir nemažai kitos istorinės bei biografinės medžiagos apie to laikmečio literatūrinį lauką, buvo labai įdomu pamatyti atgaivintus žymius tarpukario asmenis - poetes ir poetus, prozininkes ir prozininkus, visokio plauko literatūros lauko veikėjus ir prisiplakėlius. vienų portretai buvo tokie, kokių ir tikėjausi, kitų - nustebino. literatų aistros, baimės, silpnybės, meilės ir pripažinimo poreikis, komplikuoti santykiai - visa tai atskleista šmaikščiai, žaismingai ir kartu jautriai. ir dialogai skambėjo natūraliai (tai labai didelis pliusas), tinkamas kiekis archaizmų, bet nepersistengta. o kur dar lietuvių ir lenkų literatų delegacijų susitikimas, plaukimas tuo beviltiškai vėluojančiu laivu, ant kurio denio nuolat balansuojama tarp amžinos draugystės ir neapykantos. atrodo, jau jau tuoj kas nors susimšus ar fatališkai įsimylės, o gal krupniko padauginęs individas šoks per bortą... tik pabaiga kiek silpnesnė, lyg ir ne visai pavyko išrišti tai, kas buvo užmegzta, neišnaudotas visas potencialas. bet kuriuo atveju - tikrai rekomenduoju, ir ne tik filologams. tiesiog geras istorinis romanas.

[Miglė · Rating 4 out of 5]

Labai tvarkinga daili knyga, kaip kažkas sakė, subalansuota literatūrologams:)
Patiko anuometinė kalba, aprašymai. Gerai pagauta būsena, kai kur nors privalai vykti lyg ir pramogauti, lyg ir dirbti, ir visas tas veiksmas vis tęsiasi ir tęsiasi, viskas vėluoja ir niekas niekada nesibaigia. Kartais ta kelionė laivu ir mane užsupdavo, pradėdavau nebesekti, kas vyksta, tai padėdavau knygą kelioms dienoms pailsėti.

Labai patiko ponios sėdinimo į vežimą scena!

Žiauriai užknisantis Salomėjos Nėries personažas, jau tokia savo pranašumu įsitikinusi višta, kad neįsivaizduoju, kaip tame laive kas nors jai neišdaužė "perlinių dantukų". Kita vertus, gal tai kaip tik reiškia, kad gerai sukurtas personažas, panašus į gyvą žmogų.

[Virga · Rating 5 out of 5]

Nu pagaliau! Tarpukariniai literatai pasirodė ne kaip egzaltuotos šmėklos tyrom akim ir kilniausiom išraiškom, bet kaip žmonės su kūnais ir protais, nelabai skirtingais nuo mūsų. Pikti, linksmi, sarkastiški, pavydūs, irzlūs, baikštūs. Tuo pačiu - simpatiški ir suprantami. Pagaliau juokingai juokaujantys ir nejuokingai samprotaujantys (paprastai būdavo priešingai).

Puikūs Nėries ir Aisčio personažai (bet ir kiti, imtinai iki epizodinių, labai geri). Puikiai perteikti ir politiniai debatai, kurie visiškai kitaip atrodo iš ateities, kai jau žinai, kas kaip toliau vyko. Matai aiškesnę (negu į amžininkus žiūrint įmanoma pamatyti) pažiūrų anatomiją, jų, galima sakyti, atsitiktinę kilmę.

Patiko ir siužeto paprastumas: nuplaukė ir parplaukė. Plaukdami kalbėjosi, šiek tiek matė keliose stotelėse. Viskas, tik tiek. Bet 1939 priartėjo maksimaliai, kiek tik įmanoma juos priartinti. Idėjos (nekvailos), sumaištis, buitis, įtampos, skoniai, tempai, aplinkos - viskas tame vienos paros įvykyje.

Ir, aišku, stilius. Kalba yra tarsi to laiko, bet nejuokinga ir ne per keista. Tikrai reikia geros klausos norint tą išgauti.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Kažkur tarp 3 ir 4 žvaigždučių.

4 už idėją ir knygos apipavidalinimą (tarpukarinių tekę skaityti, būtent taip jos ir atrodydavo, tik dažniausiai minkštais viršeliais). Aš retai kada gūglinu istorinių knygų/romanų veikėjus, kad sužinočiau, kaip viskas baigėsi, kiek tiesos aprašyme ir t.t., ir pan. Šį kartą gūglinau ir netgi užsimaniau normalią Jono Aisčio ar Salomėjos Nėries biografiją perskaityti, nors mokykloje nei į vieno iš jų pusę net žiūrėt nenorėjau.

Tai, kaip vyko ir kas vyko išvykoje taip pat labai gyvenimiška - tarpusavyje diskutuojama, ar bus karas (veiksmas vyksta likus 1,5 mėnesio iki II pasaulinio pradžios), ar bolševikų revoliucioja gėris, kiek bendra turi lenkai ir lietuviai, ir visomis kitomis priimtinomis temomis, o kiekvienas mintyse apipletkinėja kaimyną, galvoja apie savo vertę, darbus, kaltę ir t.t. Labai realistiškas vaizdas.

3 visgi už kažkokį nuobodumą, apimantį skaitant. Kai kurios dramos, kurių kontekstas liko neaiškus, man pasirodė esančios lygioj vietoj. Kai kur kilo klausimas, o kam šito siužeto posūkio reikėjo, nes be puslapių skaičiaus jis atrodė nieko daugiau nepridedantis. Apskritai, tai buvo knyga, kurią jau kai pasiimdavau, skaityti buvo visai paprasta, tačiau neskaitydama jos visai nepasiilgdavau.

[Renata · Rating 4 out of 5]

Bent pusė knygų klubo buvo išsiilgusios gero lietuviško žodžio. 🤌🏻

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 3 out of 5]

www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Savotiškai įdomi, pasakojantį apie tarpukario Lietuvą, jos žmones. Kurie daugiausiai iš jų buvo literatai, ar šiaip visokie pagrindiniai veikėjai. Skaitant laikas neprailgo, rekomenduoju.

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 4 out of 5]

Puikus, smagiai susiskaitęs romanas. Šmaikštus - visiems kliuvo, ypač vienai žymiai poetei, kurią autorė atskleidinėjo pamažu, nenurodydama pavardės, per biografijos, aprangos, charakterio, pažiūrų detales. Bet daugiau sužinoti parūpo apie kitus į tą patį laivą patekusius asmenis - Kossu Aleksandravičių, Rannitą, Fabijoną Neveravičių, Nelę Mazalaitę.... skylė išsilavinime, kurią reiks užpildyti.
Beje - neapsigaukit, kad tai romanas apie vieną dieną, tikrą įvykį, kai Nemunu, laivu plaukė lietuvių ir lenkų kultūrininkų delegacija. Ten šmaikščiai įpintas išvakarių balius, apsilankymas Karo muziejuje, pagiringų kultūrininkų kelionė iki upės, "provizija", sustojimai, pokalbiai ir tuometinis politinis kontekstas. Viską apjungia žymioji "Mimoza".
Taigi, vasara, karštis, maistas, gėrimai ir politika. Jeigu dar būtų ką nors nužudę..... bet ne, tik viena poetė pasvajojo apie kaip kieno mirtį.

"- Ale tu dar apsimesk, kad nedaug tepakeli! Vakar gėrei kaip verbliūdas, patys matėm!
Kuosa tik plešia jųjų rankas nuo savęs ir spjaudosi:
- Pasigėdykit, jūs degeneratai, ar neturėjot vakar ko veikti, kad mano čierkas skaičiavot? Negėriau aš nieko, tostus kai kėlė, tik suvaidindavau, kad geriu, zūbus sučiaupęs, ir paskui vazone fikusą laisčiau. Jei netikit, galim nueiti ir pažiūrėti - augalėlis iki šiai valandai neišsiblaivė! Eisiu, nunešiu jam bent kaušelį vandens..." (p. 39)

"Bet sugrįžkim prie įėjimo į "Metropolin". Fabijonas su tuo pažaliavusiu prieteliumi Graičiūnu, beje, irgi poetų veislės, juokaudami Kuosai užkirto Kelią į viešbutį "laistyti fikuso". Iš tiesų tasai nusilengvint norėjo, bet garsiai nedrįso tokios vulgarybės sakyti." (p. 42)

[Igne · Rating 4 out of 5]

Po mano akį iškart patraukusiu viršeliu – šiek tiek feljetonišku stiliumi pasakojama vienos dienos istorija. Tikras įvykis, tikri veikėjai ir daugybė vietos interpretacijai – kas ką kalbėjo, kas ką mąstė, kas ką fantazavo. Spyruokliuojantis rašymo stilius ir įvairūs komiški nutikimai palieka vietos ir gilesnėms mintims, ir pamąstymams, kurie tiek pat aktualūs atrodo ir šiandien.
Neįsivaizduoju, kiek užkulisinio darbo nuveikė autorė rinkdama medžiagą. Labai norėjosi jos žodelio knygos pabaigoje.
Tik toji vargšė apkūni lenkė, kuriai teko tiek daug patyčių... Na, sykis, du – dar suprantu. Iki pat knygos pabaigos ant to pačio arklio joti – jau per daug.

[Liveta | Nerastis · Rating 4 out of 5]

*4,5

Šita knyga keliavau it laivas upe – iš pradžių judėjau greitai, pasroviui, vos spėdama dairytis, o ties puse užplaukiau ant seklumos, kapitonas pradėjo panikuot – et, taip gerai kelionė ėjos, o dabar... – bet išsikasiau, įšokau atgal į srovę ir į pabaigą nuplaukėm su vėjeliu...

- kalba tokia gyva ir vaizdinga! Kartais man sunkoka apdorot aprašymus, kad regėčiau viską prieš akis, bet skaitant šią knygą mačiau ir moterį su praeitim, ir visus laukus, krūmokšnius, kalnelius, upę ir laivą... viskas taip gyva, taip kruopščiai atvaizduota;

- nuo pat pradžių skaitydama galvojau – sakytų man kas, kad knyga rašyta ne 2019, o kokius penkiasdešimt ar daugiau metų atgal – aš ir patikėčiau. Buvo buvo vietų, kur prasimušė Sandros balsas, bet šiaip galima būtų prie kokio Mykolaičio-Putino dėt ir ką. Jaunimas smagiau skaitytų;

- knygoje nemažai kalbama apie karo nuojautas, politinius konfliktus, kurie kaip niekad gerai atliepia ne tik tai, ką išgyveno žmonės prieš Antrąjį pasaulinį kartą, bet ir kuo mes gyvenam dabar. Karas Ukrainoje knygą, sakyčiau, dar labiau suaktualino, įprasmino.

- pripažįstu, keliolikoj puslapių šiek tiek kankinausi – mėgstu knygas paramstytas visokiais apmąstymais, „filosofavimais“, bet riba, kada pasidaro per daug, labai plona, pradedu nuobodžiaut. Tačiau paskutiniai skyriai man tokie stiprūs buvo, o dar visokie pasvarstymai apie kūrybą, rašymą... atpirko visas „kančias“ su kaupu ir džiaugiuosi, kad pagaliau pasiryžau perskaityt. Pernai Kauno literatūros savaitės metu klausiausi Sandros kalbant apie šią knygą, susidariau įspūdį, kad skaitysis daug sunkiau... juk paremta anų laikų tyrinėjimais, įvairia medžiaga... žodžiu, bus tikra rimtoji literatūra, per kurią reik kastis, o čia – op! Ir viskas, palyginus, labai sklandžiai nuėjo.

Nujaučiu, kad skaitysiu kada ir antrąkart.

[Rūta Putnikienė · Rating 5 out of 5]

Superinė knygos idėja. Įtaigiai sukurta to laiko atmosfera ir patiektos visokios negirdėtos poetų charakterių spalvos ir to meto literatų gyvenimo komiški absurdiškumai. Ir dar Salomėjos Nėries portretas, kuris kažkiek užpildo jos pažinimo vakuumą, nes nepaisant politinių komplikacijų negalim apsimesti, kad ji mūsų kultūroje nėra svarbi.

[Ilona · Rating 3 out of 5]

Patiko lyg pro rakto skylutę dirstelėti į vieną 1939-ųjų dieną ir pasiklausyti to meto kalbos. Daugelio pavardės seniai miega enciklopedijose, tačiau dialogai skamba, lyg pati juos būčiau girdėjusi. Patiko, kaip natūraliai supinti gražios vasaros dienos įspūdžiai, artėjančio karo nuojautos, vidiniai monologai, buities ir idėjų lygmenys. Įtikino pastraipa apie diktatorių ir poetą (jei žinočiau, kad įžvalga originali, pridėčiau *).
Tačiau žeidė daugkartinis "moteris su praeitimi", lyg piktų paauglių svaidoma pravardė, kuria iš kitokio, nemokančio greitai atsikirsti, atimamas vardas ir asmeninė erdvė. Salomėjai tuo metu 35-eri, tokiame amžiuje mes visi, moterys ir vyrai, jau "su praeitimi", ir iš ten ne tik jazminais kvepia, bet ir chimeros grimasas rodo. Galima būtų sudaryti ilgą sąrašą talentingųjų, kurių praeitis taip gausiai kaupėsi, kad 35-eri juos pasivijo jau kituose pasauliuose. Bet mes vis mintame jų talentu, ir mūsų chimeros puikiai susikalba.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 4 out of 5]

1939 m. liepos 25-oji. Bohemiška lenkų ir lietuvių kultūrininkų (daugiausia rašytojų) kompanija Nemunu iš Kauno plaukia į Gelgaudiškį ir atgal.

Tik viena diena, o joje visko tiek daug: artėjančio karo nuojautų, nesibaigiančių diskusijų apie įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius, filosofinių pamąstymų apie kūrybą, motinystę, feminizmą ir, žinoma, intriguojančių romano veikėjų tarpusavio santykių.

Tarpukario kalbos maniera parašytame romane skleidžiasi moters su praeitimi (Salomėjos Nėries) ir vyro be ateities (Jono Aisčio) portretai, pagrindinių veikėjų prieštaringi požiūriai, vaizduojamo laikmečio aktualijos. Nežinantiems S. Nėries ir J. Aisčio biografijos šis romanas gali pasirodyti „kietas riešutėlis“ ir nesuskambėti kaip reikiant, nes apie tam tikrus poetų gyvenimo įvykius užsimenama puse lūpų.

Nors tekstas parašytas ironiška, skalsia bei intriguojančia nata ir tai masino versti puslapį po puslapio, vis tik romano pabaiga pasirodė „be išrišimo“. Kita vertus, kūrinio autorė teigia, kad šis romanas yra labiau egzistencinis nei istorinis. Kai įsidedi šią mintį į galvą, tada pabaiga pasirodo tokia visai „pusę velnio“, kaip pasakytų koks nors Kauno tarpukario veikėjas😊.

[Gintarė Lialienė · Rating 3 out of 5]

Simpatiškas, vasariška prieškarinio Kauno atmosfera dvelkiantis romanas apie vienos dienos Kauno rašytojų iškylą Nemunu. Nori nenori kyla asociacija su J. Biliūno "Nemunu", tik publika prašmatnesnė ir atmosfera šarmingesnė. Patiko smagiai užgriebti lenkų ir lietuvių politiniai nesutarimai, smagūs kai kurių kūrėjų portretai. Tam tikrą nuotaiką kuria ir iškylos lengvabūdiškumas, žinant, kas tų pačių žmonių laukia vos po poros mėnesių. Bet čia jau skaitytojo, o ne personažų žinojimas.
Gal kiek schematiškas pasirodė Salomėjos Nėries paveikslas, jos monologai lyg negyvos politinės deklaracijos, nors kūrinio pradžia žadėjo nestandartinį šios asmenybės pateikimą. Manau, geriau pristatytas J. Aistis, ypač pabrėžiant jo romantiškumą, polinkį į rezignaciją. Bene žaviausia kūrinio detalė - žaidimas prieškario kalbos niuansais, žodynu.

[Pranykustolumoj · Rating 4 out of 5]

Netikėtai maloniai susiskaitė.
Viena reali diena, realūs įvykiai, realūs žmonės ir autorės interpretacijos, kaip viskas galėjo būti, ką kiekvienas galimai galvojo, apie ką svajojo, ko mėgo/nemėgo, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi.
Nėra labai gilu, bet puikus stilius. Gal vietom per daug vienpusiškai, paviršutiniškai.

[Agne C · Rating 4 out of 5]

Literatūrinis romanas, nukeliantis į vieną dieną - 1939-ųjų liepos 25-ąją. Kelionė Kaunu, jo apylinkėmis ir toks artimas, žemiškas susitikimas su lietuvių rašytojais, kurie programose buvo tik nuotrupos ir pavardės. Rekomenduoju paskaityti, tiek dėl gražių apylinkių aprašymų, tiek dėl įdomios temos plėtojimo.

[Sigita Bietkytė · Rating 4 out of 5]

Puiki, puiki literatūra, kuri sukasi apie tarpukario literatus. Kas man, didžiai Kauno tarpukario mylėtojai, buvo tikras saldainis.
Kalba, nuotaika, atmosfera, Nėries sapalionės ir dejonės, viskas taip natūralu.

[Ramune Ko · Rating 5 out of 5]

Ar nebus viena geriausių knygų, kurias skaičiau šiemet. Mačiau kažkieno komentarą, kad subalansuota lituanistams, bet ne, tikrai ne, subalansuota kiekvienam, kuris Lietuvoje baigė mokyklą ir snaudė per literatūros pamokas viena ausim klausydamas (-a) apie tuos didžiai dvasingus tarpukario Lietuvos literatus.
Knygoje smagiai papasakota viena vasaros diena Kauno apylinkėse (įvykiai iš esmės neišgalvoti) ir taip įtaigiai sukurti lietuvių rašytojų portretai, kad beskaitant nuobodžios istorinės asmenybės akyse ima virsti gyvais žmonėmis, kuriuos jau, atrodytų, daug lengviau pažinti. Matosi, kad autorė atliko namų darbus ir rimtai pastudijavo to meto rašytojų gyvenimus, citatas, paanalizavo laikmečio atmosferą. Net šiek tiek šiurpu buvo skaityti tuometinius pokalbius apie politinę situaciją ir patikinimus: kas jau kas, o rusai mūsų nepuls. Yeah, right.
Ar dar reikia sakyti, kad minimum metus visiems ūšiu galvas ir dovanosiu šitą knygą visom progom?

[Asta Miškinytė · Rating 5 out of 5]

5*, bet su minusu.
Minusas už skyrių "Gelgaudiškio džentelmenai", juokinga, pagyvino pasakojimą, nes jau apie tą vietą buvo kiek pabodę skaityti tokia lėta tėkme tas pasakojimas teka, jau kone migdyti ėmė nuo to vienodumo ir sakinių bangavimo ritmikos. Bet ta stambioji ponia manęs neprajuokino, gal todėl, kad man neatrodo labai stilinga pašiepti stambesnius dėl jų sudėjimo ir judėjimo galimybių. Na, tiems laikams gal pritiko labiau, betgi skaitau tą tekstą dabar. Todėl giliausiai atsiprašau už tą minusą.
Skaitydama bandžiau įsivaizduoti filmą, tai, manau, būtų neblogai. Toks lėtas juodai baltas, bet būtinai su paaiškinimais, kas yra kas, nes šiandienos tautiečia jau nebelabai atksirtų, o kai kurios pavardės ir naujiena būtų visiška. Ir dar bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų tokia iškyla dabar, koks mūsų literatūrinės bohemos žiedas plauktų, apie ką filosofuotų ir kas prie ko bandytų prisigretinti.
Panašu, kad nelabai pasikeitėme, moters su praeitimi monologai tai puikiai iliustruoja.
Mintis Salomėją įvardinti moterimi su praeitimi man patiko labiausiai. Detalės ir pasakojimo maniera, viskas taip manieringai, bet tobulai išdėstyta, jog skaitant nori nenori mintyse imi mėgdžioti autorės pasakojimo stilių.
Tiesa, disputus apie bolševizmą norėjosi praleisti dėl didelės nemeilės tiek tam laikotarpiui, kuris vėliau mūsuose tiek daug nelaimių atnešė viską begriaudamas, tiek pačiai bolševizmo idėjai.
Moters su praeitimi pamąstymai apie prozą verti ilgų ir netylančių aplodismentų. Man jie pasirodė tokie autentiški, jog patikėjau, jog tai taip ir buvo ir nemeilė Saliamutei už parvežtą saulę sumažėjo...
Rekomenduoju tiems, kas pasiilgo tikros literatūros, neapsakomo grožio vientisos stilistikos paskojimo ir kas išdrįs pabandyti vienai dienai persikelti laiku į 1939 m liepos 25 ąją ir plaukti laivu iki Gelgaudiškio drauge su lenkų ir lietuvių kultūros atstovais...

[Paulina · Rating 3 out of 5]

Užsikabinau dėl siužeto - vienos dienos tarpukaryje - ir estetiško viršelio, taip pat dėl pavadinimo daugiaprasmiškumo. Patiko pasivaikščioti po Kauną - nuo Metropolio iki prieplaukos - tą karštą 1939 m. liepos 25 d., tikrai jaučiau ryto Laisvės alėjoje kaitrą, tirštą liepų kvapą, ir ilgą kaip šimtmečiai dieną, plaukiojant laivu.

Nesu šimtu procentų užtikrinta dėl pasirinkto, na, tono, pozicijos ir raiškos, besistengiančios suderinti, regis, dabartinę perspektyvą į tarpukarį, bet operuojančios antikvarine kalba ir tam tikrais stereotipais - ypač kalbant apie lytį - dėl kurių kartais pasimesdavau ir nesuprasdavau, atvirai tariant, kam jų čia tiek daug reikia. Jeigu tai komentaras apie tarpukario literatų santykius, manau, kad komentuoti galima ir nekuriant tų galios santykių dinamikų (kūrybiškiau, nu); jeigu tai bandymas parodyti, jog va, taip buvo - irgi norėtųs kažko daugiau...

Knygos pabaiga mane stipriai paveikė emociškai, paskutiniai puslapiai skambėjo kaip fuga, judanti link svarbaus į(si)vardinimo momento. Priminė, gal kiek netikėtai, Tarkovskio Veidrodžio finalą.

Dabar norisi toliau skaityti apie moterį su praeitimi. Visgi, koks daugiasluoksnis personažas. Visokeriopai.

[Jolanta · Rating 4 out of 5]

Paviršiuje tai tiesiog vienos dienos - dienos prieš antrą pasaulinį karą - istorija. Tačiau aš joje perskaičiau visą žmogaus prigimtį: savo silpnybių ir žmogiškųjų aistrų dangstymą aukštais idealais, savo provincialumo dangstymą diplomais, užsieniais ir garsiomis pavardėmis. Po įmantriomis skrybelaitėmis ir lenkiškomis (poniškomis!) manieromis slepiasi moteris, kuri visgi bezda, o poezija tuščio pilvo neužkimši. Kuo iš aukščiau žiūri į kitus, tuo tie kiti garsiau juokiasi.
Komplimentai ir aplodismentai!

[Toma Bandzaityte · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga. Puikiai perteikta prieškarinė atmosfera, lietuvių ir lenkų santykiai, Lietuvos gamtos grožis. Kartu netrūksta sąmojo ir komiškų situacijų, priverčiančių nuoširdžiai nusijuokti. Vertinu tokias knygas, kurios verčia susimąstyti, kelia klausimus, pažadina smalsumą. Ir dar kai taip gabiai žaidžiama žodžiu ir bent trumpam atgaivinta senąja kalba, pilna barbarizmų ir svetimybių, kurios šitam tekstui suteikia ypatingą prieskonį.

[Agne · Rating 5 out of 5]

Labai patiko. Nors knygos veiksmas vyksta tik vieną 1939 metų liepos dieną, kai “saulėkaitoje buvo kisieliškai karšta”, susitikę lietuvių ir lenkų kultūrininkų delegacijos, plaukia garlaiviu iš Kauno į Gelgaudiškį, tačiau pasakojimas supažindina su to laikotarpio kultūrinėmis ir politinėmis realijomis.
Nuostabi, vaizdinga kalba, humoras, ironija, savotiškai primena “Trise valtimi, neskaitant šuns”ar “Pomirtinius Pikviko klubo užrašus”.

[Rasaxx · Rating 4 out of 5]

3,5/4
Labai jau nesimpatiški knygos veikėjai. Visi, net ir moteris su praeitimi. Man knyga pasirodė nuobodoka. Snobiški pokalbiai, snobiškas elgesys. Gal tik pani kucharka kiek gyvesnis veikėjas. Ypač ta scena, kai pani vežė pietauti.
Ir visgi kilo noras perskaityti knygą apie Salomėją Nėrį "Padai pilni vinių".

[Jurgita Videikaitė · Rating 4 out of 5]

Patiko.
Kiek daug istorijos telpa vienoje dienoje ir kiek jos nežinojau (nors literatūrą mokiaus, ko gero, stropiausiai). Kaip išsitęsia tekstas antroje dalyje, tolygiai tam plaukimui, kurį jautriai reflektuoja "poetė su praeitim". Nuo pirmų puslapių spėliaujau ar čia tikrai ta poetė? Aha, čia apie ją :)

Romanas, bet ir puiki enciklopedinė XX a. kultūros ir gyvenimo enciklopedinė iškarpa.

[Vilmute Kocak · Rating 2 out of 5]

Džiaugiausi užvertusi paskutinį knygos puslapį.Tai ne mano knyga.Vienos dienos ekskursija,kuri gan nuobodžiai aprašyta.

[Jolanta (knygupė) · Rating 4 out of 5]

4.5*
Nustebino.
Rtc...