Vienos vasaros giesmė

by Dainius Gintalas

Šis poetinės prozos tekstas parašytas 2019-ųjų vasarą prie Širvintos upės. Išties tai 17 skirsnių, vientisą kompoziciją, ritmą turintis eilėraštis. Jį drąsiai galima pavadinti ir poema, dienoraščiu, kuriame lyriniai pasažai persipina su ironija, realistinės, biografinės detalės – su siurrealistine vaizduote, o poetinis, psichodelinis kalbėjimas – su šnekamąja kalba, žargonu. Tekstas suręstas be skyrybos ženklų, tarsi laivas be jokios vinies, bet tvirtas, žinantis kryptį, kviečiantis į intymią, jaudinančią kelionę.

Genres: Poetry

72 pages, Paperback

First published January 1, 2021

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Netinkamas laikas poezijai, netinkamas man poetas, netinkama man knyga. Trumpa, bet labai prailgo. Buvo sunku skaityti ir suvirškinti, kiek joje yra Aš, kaip, atrodo, poezija negali kilti iš ko nors, kas nebūtų Aš.

Plz no:

leopardas moteris drama moteris motelis moteris geluonis
pati saldžiausia moteris pati giliausia šviesa šviesos geluonis
perskrodžia vyro venas moters ir vyro kraujas susimaišo ir
gimsta chimeros gimsta dramos ginčai it spygliuočiai medžiai
su lizdais kuriuose peri echidnos dar echidnos gyvena moterų
keiksmažodžiuose naktis įsivelia į plaukus ir kvatoja it
nelaiminga ragana šiandien neprarijusi nė pelės šnabždanti
užkeikimus tigrajų kalba
(p. 14)

seilėjuosi moteris grįžta gnomas bam ir aš prakaituoju seilėjuosi
grįžta bam seilėjuosi bjauru juokinga ogu nerandu adatos
kurią perlaužus mano efemegenesas gautų galą kad nustočiau
gūžtis prakaituoti burbėti keiktis burbuliuoti kaip užviręs
vanduo kad būčiau tiesiog vanduo tekantis širvinta pro meldus
akmenis šapalus ne stovintis ne atsiduodantis prakaitu dumblu
bejėgyste o tekantis vėsus skaidrus vanduo
(p. 41)

gyvenimo džiaugsmas grybukų fiesta amazonė kvatoja nuoga
upėje ir visi apgirsta atrodo tuoj svirnai trobos virs ant šono ir
voliosis lyg didžiuliai žirgai ir štai pievoje it dideli gyvuliai jau
voliojasi tvartai trobos svirnai malkinės paskui keliasi ir lyg
niekur nieko vėl stovi šilta ir šlapia amazonė išbrenda iš upės ji
pabučiuoja mane į kaklą aš pabučiuoju jai petį ji man į pažastį
aš jai klubą ji man į kelį aš pėdą ir išsilieju kaip pavasario upė
tavo pėdose amazone slypi slaptinga jėga tavo pėdos kibelės
(p. 65)

Kai studinau, per paskaitas apie tokią poeziją sakydavom "gaivališka", bet nelabai tiksliai žinojau, ką tas turi reikšti. Dabar nebestudinu, o ir kontekstas toks, kuriame kitaip žiūri į tekstus ir kitokių dalykų iš jų nori. Tai dabar tokia poezija man atrodo tiesiog džiaugsminga ir švenčianti save, Žmogų - kas nieko blogo, tik ne visada reikalinga. Pagalvojau apie Parulskį (paskutiniu metu vis klausiau kompakto iš Subjektyvios kronikos), kuris kaip tik karo metu atsiskleidžia naujai, kitaip, liūdnesnis. O Gintalas (bent toks, koks yra šioj knygoj) - hermetiškas ir stabilus, ir, deja, šį mėnesį, kaip ir praeitą mėnesį, kaip ir užpraeitą mėnesį, jam netinkamas metas.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 3 out of 5]

paantraštėje nurodyta, kad tai konceptuali knyga - eilėraštis-upė. ir iš tiesų daug vandens, menkai prasmingo žodžių mirgėjimo, kuris dėl patetiškų intonacijų įgyja kiek komišką atspalvį ir tampa nebeaišku, ar čia rimtai, ar ar poetas parodijuoja didį egomitą. bet yra ir labai pagavių vietų - sukeistintų, sapniškų vaikystės, paauglystės prisiminimų, haliucionuojančių jausminių būsenų ir labai specifinis, šiandieninėje literatūroje retas džiugus gyvybingumas. lyrinis subjektas kažkaip naiviai, beveik vaikiškai džiaugiasi, kad gyvena, kad yra gyvas ir apsuptas gyvybės. keista, kad toks buvimas pasaulyje jau nebeatrodo natūralus, savaime suprantamas.

[pelekas · Rating 2 out of 5]

momentais stipru, bet labai daug tuščio ar tiesiog neturiningo, neprasmingo pliurpimo, tas nuvylė

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Skaitydama šią knygą galvojau, kad visai norėčiau nebūti skaičiusi ankstesnių Gintalo knygų. Nežinoti, kad jo kūryboje kalbos gyvybė ir energija neatsiejama nuo subjektyvaus dramatizmo ir jo sklaidos, kad tai – dingstis saviplakai ir unikalumui, išsilaisvinimui. Atrasti, kaip destruktyvius reiškinius Gintalas sieja su gyvybinėmis žmogaus galiomis ir kalba stengiasi stimuliuoti apvalymą – įprasmina būdingą nušvitimo principą. Nebūt tuo pasimėgavus.

Tačiau visa tai jau žinojau. „Vienos vasaros giesmę“ laikyčiau savotiška jo kūrybos pasaulėvaizdžio išklotine. Nauja čia tai, kad Gintalo knyga yra parašyta su meile ir vitališka aistra gyvenimui, kad kelia sau uždavinį sukurti tokį vientisą sapną. Kad renkasi ne civilizuoti supratimą, paversti jį išmintinga tiesa, bet išjausti. Ir tikrai: konkretus Maskoliškių, Baltijos jūros regiono kraštovaizdis subjektą veikia kaip narkotizuojantis portalas, panaikinantis įvairias ribas.
Tačiau Gintalo ambicijos ir demonstruojamos mitologijos – čia pirmiausia asmeninės, stiprinančios jį patį, todėl nebūtinai tokios iškalbingos, kokios pajėgtų būti. Ypač įpratus tikėtis poetiškumą motyvuojančių socialinių sąsajų, o metaforose – intelektualumo. O gal mes tiesiog iš tradicijos norėtume tuo tikėti, kad poeto žodyje glūdi daugiau? O gal todėl, kad dėl to paveikių „giesmių“ jau esame skaitę? Gintalas nesiūlo tuo pasikliauti, tačiau savo kalbėjime palieka lygiavertiškai jokiais (nesvarbu ar tai jo „Adatoms“ svarbus corvus corax, ar kažkas naujo), taip koordinuojamas veržlumas ilgainiui tampa monotoniškas.

„Giesmė“ nurodo į pirmapradę šlovininmo apeigą (labai būdinga Gintalui), kurioje svarbu ne tai, kas vyksta, o kaip viskas gali būti. Laviruojama tarp pranašavimų ir išpažinimų, nesitapatinant nė su vienu galimu vaidmeniu. Kalbėdamas kaip pagonis, paauglys, palaidūnas, vyrų bendrijos narys, jis neteikia papildomų perspektyvų, o greičiau tuos vaidmenis egzotizuoja. Aistringas visumos pojūtis dėl patiniškų fetišų ir kūniškumo telieka žemiau bambos, aukščiau kelių.

Pradėjau skaityti labai įsitraukus, baigiau išsikvėpusi.

[Mantas Balakauskas · Rating 3 out of 5]

Per mažai didesnių turinio akmenukų prie kurių galėtum prisikabinti, kai tave stipriai neša žodžių upė į meldus.

[Paulius Jevsejevas · Rating 1 out of 5]

Įdomu, kaip knygos fiasko keičia turimą Autoriaus vaizdinį, kartais galbūt padaro jį simpatiškesnį: juk pats esu patyręs tiek daug visokiausių nesėkmių; ir štai, Autoriui taip pat pasitaiko; iš naujo priskiriu Autoriui vietą praktinės išminties srityje.

[Gintarė Visockytė · Rating 5 out of 5]

Šiemet pasirodžiusi Dainiaus Gintalo poezijos knyga „Vienos vasaros giesmė“ kol kas gana tyliai nuvilnijo tiek tarp literatūros kritikų, tiek tarp skaitytojų. Nors tokios knygos nepasirodo kasmet, juolab – nepasirašo. Šios 2019 m. prie Širvintos upės parašytos poemos didžiausia jėga ir išskirtinumas – tekanti, gaivališka kalba, ne fiksuojanti įvykį, būseną ar emociją, o pati tampanti įvykiu. Gal net tam tikru būties erosu, kuriame visos žmogiškos ir nežmogiškos, kultūros ir natūros čia-būtys susilieja į vieną gelmišką poetinės prozos pasaulį. Pasaulį, besiveržiantį už puslapio, teksto, subjekto ir objekto rėmų. Pasinėrus į šį poetinės vaizduotės pasaulį per visus karantinus, besitęsiant kovinei parengčiai – būti ar nebūti vakcinuotuoju, ištiesti pagalbos ranką pabėgėliams ar neištiesti – žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir protestuose, galiausiai du dešimtmečius trukusio karo Artimuosiuose Rytuose (kuris visada atrodė taip toli, o dabar, regis, priartėjo) fone, dievaži, gali nesinorėti iš jo ištrūkti. Ko gero, tai gali būti vienas legaliausių ir sveikiausių būdų atsitraukti nuo visų šių eskaluojamų visuotinių įtampų. Nors jei tikrai atsiduosi šiai poetinei D. Gintalo upei, neišvengsi intervencijos ne tik į savo kūną, bet ir į sielą. Tik prieš tokią, regis, protestuojančių nebus. Tačiau tokio skaitymo malonumo išankstinė sąlyga – privaloma saviizoliacija nuo aplinkinių ir kitų triukšmo šaltinių, bet į griežtus laiko rėmus, mielas skaitytojau, tavęs niekas neįspraus.

Tiesą sakant, jei nebijosi pasinerti į šią „Vienos vasaros giesmę“, galbūt laiko ir erdvės ribos visai išnyks. Ne veltui autorius šią knygą apibūdina kaip eilėraštį upę, parašytą anuomet, kai pasaulyje buvo kur kas ramiau. Skaitydamas į septyniolika skirsnių išskaidytą poemą, gali jaustis nešamas galingos upės srovės: nenumanai, ko laukti už posūkio, vinguriuoji tarp kliūčių, vos kelias sekundes ramiai plūduriuoji, vos spėji giliau įkvėpti, panerti prieš dar vieną kliūtį ar net nusileisti nuo vieno kito krioklio. O kartais net gerokai paprakaituoji kapanodamasis prieš srovę, atsidūręs visai nepažįstamame intake, kad vėl galėtum įsibėgėti reikiama kryptimi. Verčiant puslapį po puslapio gali net pasirodyti, kad tavo kūniška sąmonė tiesiog nepajėgi spėti paskui šį „nesibaigiantį, gaivališką himną gyvenimui, gyvybei ir gamtai“, kaip viename interviu kūrinį įvardijo pats autorius. Išties pasiėmus „Vienos vasaros giesmę“ į rankas pirmą kartą, šis eilėraštis upė gali „užnešti“ taip, kad suprasi, jog vieno ar dviejų jo puslapių šiam vakarui užteks. Norisi tarti, kad skaitant toliau tampa truputį lengviau. Kaip plaukiant tenka prisipratinti prie kitokio kvėpavimo ritmo.

Tiesa, kad sąžinė būtų švari, tenka pripažinti: bandyti „pristatyti“ ar „paanalizuoti“ šį kūrinį, išsikirpus autoriaus biografijos, mitologijos, dionisiško eroso, kitų poetų ar gyvūnijos pasaulio detales ir pamėginus susiūti į subjektyvų interpretacijos audinį, regis, net nėra neįmanoma, greičiau – šios pastangos nevaisingos. Nepajėgios perteikti šios vienos vasaros giesmės patyrimo iš skaitančiojo perspektyvos teksto (kaip ženklų sistemos) pavidalu. Bet koks bandymas įvilkti kalbėjimą apie šią išgyventą, gaivališką patirtį į racionalų, nuoseklų, nors kartu ir išskaidytą rūbą lieka anapus pačios kalbos ir yra pasmerktas žlugti. Juo labiau bandymas perteikti kalbą (giesmę), kuri veržiasi už sąmonės, racionalaus proto, chronologiško laiko, vientisos erdvės ar įvykių sekos ribų. Taip pat ir paties eilėraščio įprastinės formos, kai neišsitenkama nei keliose strofose, nei atpažįstamuose rimuose. Skaitytoją pasitinkančios septyniolika strofų pasirodo artimesnės sokoloviškai „Durnių mokyklos“ proezijai arba, kaip pasakytų pats autorius, poetinei prozai. Ir visgi, mielas skaitytojau, neišsigąsk per anksti. „Vienos vasaros giesmė“ nėra neįveikiama knyga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesą sakant, net truputį pavydžiu, kad tavęs dar laukia kelionė jos vingiais, intakais ir užutėkiais. Visgi norėčiau palikti keletą nuorodų, kad būtų šiek tiek lengviau orientuotis plaukiant šiuo eilėraščiu upe.

Visas tekstas: www.satenai.lt/2021/09/24/kur-iteka-m...

[Justė · Rating 3 out of 5]

kitokia, tačiau nerekomenduotina perdozuoti esant sąmyšiui galvoje


grįšiu prie šiosios vasarą