Svaiginanti nuotykiais. Daug malonumo patyriau skaitydamas. Knyga prašosi vietos mano knygų lentynoje, ir jau gavo savo kertelę mano širdyje. Prisipažinsiu, kad skaitant vis skambėdavo Sauliaus Myklaičio daina "Plėšikas Hocenplocas":
„Aš plėšikas Hocenplocas,
čia lindynėj gyvenu,
Nieks manęs nemyli,
gal todėl, kad negražus?
Kai gimiau barzdau žėlė
O-o-o-O aš nekaltas iš tiesų
Šitaip jau gamta sutvėrė
Pasikeisti negaliu
Negaliu, Negaliu...“
Knygos rašymo stilius įtaigus ir optimistiškas, priminė „Ponas klingzoras truputį mokėjo burti“. Stačiai žavėjo autoriaus tapomi visapusiški žmonių portretai, tiek išore tiek vidumi. Papirkdavo grakštumu, trumpumu, šmaikštumu ir teatrališkumu . Kartais beskaitant kildavo begalinis noras atsistoti ir pavadinti.
Knyga svarbi šiuolaikiniame pasaulyje ypatingai iš socialinės prizmės. Kaip, kad Dostojevskis sako, šiais laikais žmones sunku nustebinti. Ši knyga stebina ir priverčia stebėtis. Juk Happy End'as šiais laikais laikomas "nerimta", "pasaka". O knyga, juk būtent su laiminga pabaiga.
Kad ir kiek liaupsinčiau knygą, liksiu tiktai apie ją nieko nepasakęs, jeigu neparašysiu apie psichologinę knygos pusę. Knygoje perteikiama geniali mintis, kad gerų ir blogų žmonių nėra. Visi mes gimstame geri, tik kartais pasirenkame elgtis tragiškai, siekdami patenkinti / atliepti savo poreikius (artima Nonviolent communication filosofijai). Žiauriau yra tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje dažnai stipriai nusileidžiame Hocenplocui, kuris žymiai geriau suvokia savo poreikius, negu mes. Juk jis paskutinėje knygoje labai gražiai įvardina, kad nori darbo miške, tik ne fiziškai sekinančio darbo. Manau tai nuostabiai išreikštas poreikis. Taip pat nuostabiai išreikštas Hocenploco liūdesys, kad jis nebenori plėšikauti „būti blogas“, t.y. plėšikavimu patenkinti savo poreikį gyventi gamtoje. Kad jis nori kitokio santykio su miestelio gyventojais. Nuostabiai autorius atskleidžia herojaus, jausmus, norus ir elgesį, kurį herojus pasirenka ir koreguoja. Norisi, kad mes gebėtume atpažinti savo poreikius kaip Hocenplocas. Gebėtume pasirinkti ne aukso maišą, o tikruosius savo poreikius, kurie slypi giliau, po aukso maišu.