Kolūkio metraščiai

by Herkus Kunčius

Romanas „Kolūkio metraščiai" pasakoja apie margą kolūkio „Lenino keliu" pirmininko, socialistinio darbo didvyrio bei idėjinio komunisto Vytauto gyvenimą. Dar vaikystėje paveiktas komunistinės ideologijos, komjaunuolis Vytautas su šautuvu dalyvauja pokarinėje klasių kovoje. Nesirinkdamas priemonių savo tėviškėje jis steigia kolūkį ir netrukus tampa „amžinuoju" jo pirmininku.

Šalia šio personažo romane pasirodo TSRS bei LTSR komunistinės nomenklatūros veikėjai, aprašomi naujieji sovietiniai papročiai bei kolūkiečių buitis. Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, personažų lūpose skamba citatos iš sovietinio laikotarpio rašytojų bei partinių veikėjų pasisakymų spaudoje apie kolūkių teikiamą naudą bei gėrį.

Genres: Fiction

256 pages, Hardcover

First published January 1, 2021

Reviews

[Miglė · Rating 4 out of 5]

Pradėjusi kokią Herkaus Kunčiaus knygą vis iš naujo prisimenu, kaip man patinka jo stilius - kodėl aš jo visąlaik neskaitau? - galvoju, o paskui, būna, kiek prailgsta. Šioje perdėtai pozityviai pasakojama apie Sovietų sąjungą ir vieną kolūkį joje, nuo pat jo pirmininko vaikystės. Apskritai Kunčius, atrodo, tiesiog sutvertas pasakoti apie visokius diktatorius ir šiaip dalbajobus:)

Vos išgirdęs apie prasidėjusį Didįjį Tėvynės karą, Palangos pionierių stovyklos komendantas Lemiras, baimindamasis patekti nacionalsocialistams į rankas, mokomąja granata ketino susisprogdinti ne tik pats, bet didvyriškai susprogdinti ir visus pionierius. Tačiau prie vėliavos sukviestiems pionieriams apsižliumbus ir raudomis įtikinus Lemirą, kad gyvi jie bus šimteriopai naudingesni tarybinei tėvynei, jis atsisakė tokio herojiško poelgio.

Vėliau, jau prie Brežnevo, pradėjo prailgti. Kita vertus, ir žmonėms gyvenimas prie Brežnevo greičiausiai prailgo, tai ką čia labai burbėsi.

Kolūkio pirmininkui pasakojant, dauguma poetų prie stalo užsnūdo, bet jis varė toliau, kad kolūkio dirbantieji vieni pirmųjų įsitraukė į kovą dėl komunistinio darbo kolektyvo vardo, išaugo, sustiprėjo partinė organizacija. Kultūros namuose veikia ne tik dešimtys saviveiklos kolektyvų, bet ir blaivykla. Be to, kolūkyje yra savas kalėjimas, koncentracijos stovykla, senelių ir vaikų pataisos namai.

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 3 out of 5]

www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#185
Labai linksmai, su ironija aprašomas komunistinis gyvenimas kolūkyje. Kažkurie fragmentai iškyla kaip prisiminimai, kai kurie girdėti iš pasakojimų, tačiau skaitant visa tai po gerų trisdešimties metų vietomis net suima juokas, kad taip gyvenome.
Knyga tikrai verta perskaityti jei domimasi istorija, ar šiaip norisi lengvo skaitymo. Puikiai tinka ilgiems rudens vakarams.

[Zygintas · Rating 3 out of 5]

Pirmas sakinys: Atgavęs sąmonę, ilgametis kolūkio pirmininkas ir vėl galvojo apie kolektyvizaciją.

Herkus Kunčius moka rašyti, tačiau kažkas jo knygose man nelimpa. Ar tas realybės maišymas su fikcija ("Šalia šio personažo romane pasirodo TSRS bei LTSR komunistinės nomenklatūros veikėjai, aprašomi sovietiniai papročiai bei kolūkiečių buitis. Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, personažų lūpose skamba citatos iš sovietinio laikotarpio rašytojų bei partinių veikėjų pasisakymų spaudoje apie kolūkių teikiamą naudą bei gėrį.")? Tačiau kitose knygose man tokia koncepcija tinka...

Hiperbolizavimas ir sarkazmas? Tačiau lyg ir nesiskundžiu humoro jausmu... Bet reikia pripažinti, kad retas, labai retas prisipažįsta neturintis humoro jausmo.

Asmeninė patirtis? Apie kolūkius ne tik girdėjau iš giminių bei artimųjų, tačiau, deja, dar spėjau pamatyti ir pats. Ir labai gerai atsimenu laikus, kai posakis "Landsbergis sugriovė kolūkius" buvo sakomas kaip argumentas, o ne memas ar juokas.

Summa summarum, man labiau tinka skaityti ne grožines knygas apie kolūkius, o klausyti/žiūrėti istorines laidas/podcastus apie juos.

[Giedre · Rating 4 out of 5]

Kolūkio metraščius išsirinkau visiškai atsitiktinai, tiesiog buvau knygyne ir nenorėjau išeiti tuščiomis, o baigėsi tuo, kad perskaičiau vienu prisėdimu :) Apie siužetą nėra ką kalbėti, reikia imti, skaityti ir pabandyti pamatyti tą laikmetį iš kitos perspektyvos. Knygos pradžioje maniau, kad bus skaudu ir ne tai, kad liečiamos temos nėra skaudžios, tačiau sarkazmas ir visa ko hiperbolizavimas greitai perlaužia ir tada belieka mėgautis knyga.

[Rasaxx · Rating 4 out of 5]

Nuostabi citata knygos pradžioje:
"Jeigu Jevtušenka prieš kolūkius, tada aš už".
Josifas Brodskis

Tikriausiai kiekviename kolūkyje buvo kažkoks sąlyginis siloso bokštas apie kurį sukdavosi visi svarbiausi įvykiai.
Vieno kolūkio istorija nuo pat jo įsikūrimo iki panaikinimo. Ir aišku, jo "amžinasis", idėjinis pirmininkas. Istorija, papasakota su "cinkeliu", kas būdinga Herkui Kunčiui.
Pasijunti lyg būtum Naujuosiuose Vasiukuose.
Mistiniai šūkiai: "Penkmetį - per keturius metus", "Mūsų kolūkis - už taiką!", "Gėda - vėl sugrįžusioms!" (sory - paskutinis iš kitos istorijos, bet irgi tinkantis).
Gauti paskyrą automobiliui - tai įgyti privilegiją jį nusipirkti. Paskui išpuošti savo žiguliukus - aptraukti sėdynes prašmatniais gobelenais, patiesti sintetinius kilimėlius, ant palangės įkurdinti galvą linksintį šuniuką. Uh kaip seniai tai buvo.
Ir dar daug ko...
Visgi galėtų būti kur nors pastatytas paminklas tam sąlyginiam kolūkiui - Siloso Bokštas su užrašu "Čia buvo kolūkis "Lenino keliu".

[Auksė · Rating 4 out of 5]

Tas jausmas kai tėvo pasakojimai tampa knyga.... autorius pataikė į reikiamą nervą :)

[Duliniuku · Rating 3 out of 5]

Ironiška, sarkastiška, net groteskiškų scenų nestokojanti sovietmečio Lietuvos apžvalga. Tekstas parašytas fasadiniu perdėm pozityviu, patosišku dokumentinių kronikų tonu, skaitomas mažų mažiausiai kikenat, bet kartu puikiai atspindi "feikinę" dvilypę to laikmečio būseną ir patyrimą. Geriausia skaityti vienu prisėdimu.

[Gediminas Kulikauskas · Rating 2 out of 5]

"Per vieną kolūkio susirinkimą, partorgui Duškinui priminus darbo vaidmenį beždžionės sužmogėjimo procese, kolūkietis Vitulskis viešai apsiskelbė, kad jis ir gausi jo giminė yra kilusi iš gibonų. Tai sukėlė visuotinį stribų juoką, mat jie laikė save gorilų palikuonimis. Kolūkio pirmininkas linko galvoti, kad jo protėviai buvo orangutanai, o veterinaras su agronomu buvo įsitikinę esą tiesioginiai babuinų įpėdiniai. Kolūkio buhalterė Loreta manė esanti lemūro ir kapucino meilės vaisius.
Netrukus kolūkio susirinkime imta ginčytis, kuri giminė yra pranašesnė."

Neįveikiau visos, nors ši satyra vietomis leidžia šyptelti. Bet dažniau tai tiesiog kvailiojimas, gana tiesmukas sovietmečių aidų, bajerių, draiskanų sudėliojimas į nešvankaus anekdoto mozaiką. Ir lazda perlenkta ir, hm, pernelyg paprastoka. Ragavę sovietmečio nelinksės, o labiau kraipys galvas - kreivų veidrodžių karalystė, nuterliota purvu, kad būtų "juokingiau".
Nors vietų vykusių yra - man patiko epizodas, kai kolūkį, sudarę sąjungą su sosnovskio barščiais, mėgina užimti kukurūzai.
Gaila, kad tai veikiau išimtys visam beprasmiškam ir negailestingam šėliojime. Į kurį žvilgtelėjęs tik (darsyk) gūžteli pečiais ir dėl kurio truputuką nejauku.

"Filme broliai Kiškiai kažkodėl virto Lokiais. Negana to, tai jau buvo ne psichikos sutrikimų turintys kaimo plėšikai, o didelės pagarbos verti vyrai - komunistų partijos nariai, tarybų valdžios aktyvistai. Visi keturi ekrane buvo dailūs, augaloti, nors kaimo Kiškiai nesiekė net pusantro metro."

[Lina Paulauskaite · Rating 5 out of 5]

Mano nuomone, nuostabiai parašyta knyga! Sarkazmas tiesiog lyg vijoklis apipina knygos turinį kur verčia susimąstyti, visgi kiek buvo tokių asmenų kurie tikėjo jog darė darbus Tėvynės labui šlovindami komunizmo idėją?