Naujas A. J. Miškinytės romanas „Ir tada jie išplaukė" – užsimezgusios meilės, atgimstančių jausmų istorija. Pagrindiniai veikėjai – Vyras ir Moteris. Jie neturi vardų. Pasak autorės, „Pavadinkit juos kaip norit, nes tai gali būti bet kuris iš jūsų..." Vyro ir moters likimai, statusas visuomenėje skirtingi, bet užgesę gyvenimai vienija juos. Beviltiškoje padėtyje atsidūrusi moteris, kurios respektabilus gyvenimas (ji mero žmona) tampa nebepakeliamas, ir gyvenimo vėtytas ir mėtytas karo veiksmų dalyvis, nebesitikintis iš gyvenimo visiškai nieko. Jų praeities istorijos skleidžiasi iš lėto gimstančių, dar nepatirtų jausmų fone. Kaip ir kada jie priims esminį sprendimą? Ir kokią kainą teks mokėti už prisikėlimą?
SKIRTA KURŠĖNŲ KNYGŲ KLUBUI „(Ne)keista skaityti“ APTARTI.
Šioje knygoje pagrindiniai veikėjai neturi vardų. Vyras grįždamas namo iš darbo autobusų stotelėje randa sužalotą moterį ir ją parsiveža namo. Diena iš dienos ji pradeda vis daugiau pasakoti apie savo buvusį gyvenimą. Ji buvo mero žmona, kurią mušdavo. Galop vieną dieną pasirodo jos buvęs vyras. Grįžti jis ir antrą kartą su policija, bet moteris lieka gyventi pas vyrą...
Knyga skaitėsi lėtokai, nors visai nestora. Tačiau skaityti buvo įdomu dėl to, kokia bus moters istorija ir kaip baigsis knyga ir ar paaiškės knygos pavadinimo esmė. Veikėjai tikrai sukurti puikūs ir įtikimi, kiekvienas su savo gyvenimu. Ir abu toli gražu ne tobuli, anaiptol – abu puolę ir dalinai pasiekę dugną. Bet ir tuo pačiu panašūs vienas į kitą. Visa knygos atmosfera gan niūroka ir nupiešta tamsiomis spalvomis. Įsivaizdavau vyro namus tamsius, sovietinių laikų, neremontuotus. Tokia man pasirodė atmosfera. Tik pačiame knygos gale viskas pasikeitė ir veikėjai sulaukė laimingos pabaigos.
Rekomenduoju visiems, kurie nemėgsta tobulų veikėjų.
Pirma pažintis su autorės kūryba ir galiu pasakyti, kad tikrai patiko! Lėtokas romanas, bet labai gražiai parašytas ir paliesta svarbi tema - smurtas artimoje aplinkoje.
Nežinau, net kaip ją apibūdinti ar kaip apibūdinti užplūdusį jausmą ją baigus skaityti. Tiesiog skaitant ir ją perskaičius mane užliejo šiluma.
Meistriškai paprasta istorija. Joje atsispindi tiek daug išgyvenimų ir skausmo, kuriuos regis skaitydamas suvoki, bet nejauti to sunkumo slegiančio krūtinę. Atvirkščiai, jauti šilumą, nes dabar viskas gerai. Yra viltis, yra išeitis, yra gyvenimas.
Seniai skaičiau knygą, po kurios pajaučiau tiek ramybės ir vilties.
Taip pat, su savo vyru, šiuo metu, esame tokioje pačioje situacijoje kaip ir pagrindiniai veikėjai, tad paskutinis romano sakinys labai rezonavo ir įkvėpė tikėti dabartimi :)
Prisipažinsiu, mane suviliojo pavadinimas ir nuostabaus grožio viršelis. Koks ramus ir svajingas viršelis, tokia man pasirodė ir knyga: rami, lėta. Tiesą sakant, buvau pasiilgusi tokio skaitymo, kai įtampa nestuksena į galvą, o, tiesiog, mėgaujiesi neskubriu tekstu. Didelių viražų nėra, jų ir nesitikėjau. Man knyga pasirodė labai lietuviška ir, netgi, priminė kažką iš senesnių laikų parašytų kūrinių. Pasijaučiau esanti ne 21 amžiuje, be to kūrinyje jis nėra tiksliai išreikštas. Tai kur gi jie išplaukė? Ir kas tie jie? Istorija apie Vyrą ir Moterį, susitikusius autobuso stotelėje. Netikėtas susitikimas, pakeitęs jų gyvenimą. Knyga apie nelauktą meilę ir drąsą pakeisti savo ateitį. Drąsą palikti praeitį ir išplaukti naujo gyvenimo link.
Sužavėjo rašymo stilius. Pats siužetas - šiek tiek neįprastas, du protagonistai - vyras ir moteris - neįvardijami vardais, pasakoja savo istorijas, jausmus ir lūkesčius. Vyras, vienišius, užsidaręs savy ir neketinantis nieko įsileisti į gyvenimą, važiuodamas namo per lietų stotelėje pamato žmogų ir sustoja pasiteirauti ar viskas gerai, kadangi iš šono taip neatrodo. Nuo čia istorija ir prasideda…
Su šia antrąja perskaityta rašytojos knyga, galiu pasakyti, kad man patinka jos kūriniai. Gal kiek per primityvus, bet tuo pačiu kažkas kitaip. Paprastumu dvelkiantys kūriniai tampa ypatingais, kai norisi kažko natūralaus ir kasdieniško. Kažko neįmantraus. Kad nesijaustum blogai, kad tau patinka tiesiog paprastas gyvenimas ir nebūtina visur išeiti iš komforto zonos. Čia veikėjai išėjo iš "savo zonos" kiek kitokiu būdu ir jis tikrai nėra susijęs su nuoboduliu.
Naujus metus pradėjau labai saldžiais romanais jau kai pasidarė baisu kad ištiks knygų cukraus koma radau šią knygą ir man ji taip tiko. Istorija sunki tarpais primenanti dvieju asmenu "buitiaka" o tarpais labai panašu i dvieju žmonių psichologijos seansą vienas kitam : jie mąsto, jie kalba, jie rėkia ir verkia ir taip gydo savas žaizdas. O žaizdos gilios nes jie nebėra jauni, bet amžius nesvarbus laisvės troškimui. Man labai patiko. Truputi pritruko vyro gyvenimo istorijos... bet gal tokie anksciau ir būdavo vyrai tylus ir žinantys savo tiesa o ne tie kur šiandien ant paspirtukų... ''Telydi Fortūna išdrįstančius palikti savo krantą"
Romanas užbūrė nuoširdumu ir paprastumu. Knyga apie gyvenimo kelią ir mūsų pasirinkimus, baimę ir drąsą gyventi. Tai brandi knyga skirta daug ką gyvenime mačiusiems ir patyrusiems žmonėms. Nors būtų labai pravartu paskaityti ir jaunimui.
www.instagram.com/miciausknygos www.facebook.con/miciausknygos Patiko knyga, bet nemeluosiu sakydamas, kad perskaityti suviliojo viršelis. Knygos veikėjai neįvardinti, todėl autorei pasakojant, atrodo lyg veiksmas vyktų kažkur tarp mūsų. Siužetas lengvas, tinka atostogų skaitymui. Vienintelis dalykas kuris nepatiko, tai labai greitai pabaiga.
Nors tikrai nedažnai šitai galiu pasakyti apie perskaitytą knygą, ši knyga neabejotinai nusipelno apibūdinimo – tobula. Ji man priminė besiskleidžiantį, nuostabų gėlės žiedą. Pradžioje buvo tik stagaras, toks pats kaip ir kiti, tarsi nieko ypatingo, tačiau vėliau užaugo pumpuras ir jis ėmė skleistis. Skleidėsi ilgai, kol galiausiai išsiskleidė neįtikėtino grožio žiedas, toks, kurį pamačius norisi verkti iš gerumo. Toks, kuris atveria širdį ir imi tikėti, kad viskas yra taip, kaip turi būti, viskas vyksta tam, kad mūsų širdys atsivertų. O pabaiga – taip pat, nepaprasta. Ir taip, ši knygą apie meilę. Tą, tikrają. Ir apie jausmus, ir apie gyvenimą. Ir apie Moterį ir Vyrą, kurie „galėtų būti bet kuris iš jūsų“... Perskaičiusi šią knygą verkiau. Tomis šviesiomis, geromis ašaromis. Būtinai skaitysiu ją ir antrą kartą. Nuostabi, nuostabi knyga, jei norite nuskaidrėti ir pajusti tikrą jausmą – rekomenduoju.
Lengvai susiskaitė, įdomiai ir originaliai pateikta neįprasta meilės istorija. Patiko, nors gal dėl tos pačios priežasties, kad veikėjai ir bevardžiai ir beveidžiai, nei labai palietė, nei labai įstrigo...
"Ji atrodo susimąsčiusi ir nutolusi. Vyras padeda į šalį paskutinį megztinį stačiu kaklu, plačiomis mėlynomis ir baltomis juostomis. "Tokį ir aš galėčiau numegzti, juk kažkada megzdavau", - pagalvoja moteris, o vyras prieina prie jos, suima abiem rankom veidą, apgaubdamas jį delnais ir stipriai pabučiuoja į lūpas. Numegsi man dar vieną tokį, jei norėsi. "Aš ištariau garsiai ar jis skaito mano mintis?". "