What do you think?
Rate this book
Šviesė
XIX a. pabaigoje, nuošaliame Rytų Islandijos kaimelyje, ledynų, jūros ir plikų laukų apsuptyje gyvena mergaitė Paulina, kurią visi vadina Šviese. Atšiaurios gamtos žemėje gyvenimas nėra lengvas, bet Šviesė auga laiminga, apsupta seserų ir brolių, dievinanti savo tėvą – kaimo seniūną bei gydytoją homeopatą – ir nepatirianti didesnių negandų nei bet kuris kitas kaimo ar šalies gyventojas.
Bundant Šviesės moteriškumui, ima busti ir jos jausmai. Mergina įsimyli pas tėvą atvykusį gydytis jauną vyrą, o ir šis jai neabejingas. Tačiau pats ištikimybe niekad nepasižymėjęs tėvas nutaria, kad ši santuoka nieko gero neduos, ir išskiria jaunuolius, išsiųsdamas Šviesę mokytis į sostinę Reikjaviką.
Pirmosios meilės praradimas bei naujos aplinkos dirgikliai išjudina ir taip netvirtą Šviesės psichologinę pusiausvyrą. Paulina – dabar jau moteris – vis sunkiau susitaiko su realybe ir ieško paguodos fantazijų bei iliuzijų pasaulyje. Prieš skaitytojo akis pamažu skleidžiasi užburianti unikalios moters gyvenimo istorija – moters, apie kurios (ir į ją panašių žmonių) išgyvenamą realybę tuo metu viešai nebuvo kalbama.
Bundant Šviesės moteriškumui, ima busti ir jos jausmai. Mergina įsimyli pas tėvą atvykusį gydytis jauną vyrą, o ir šis jai neabejingas. Tačiau pats ištikimybe niekad nepasižymėjęs tėvas nutaria, kad ši santuoka nieko gero neduos, ir išskiria jaunuolius, išsiųsdamas Šviesę mokytis į sostinę Reikjaviką.
Pirmosios meilės praradimas bei naujos aplinkos dirgikliai išjudina ir taip netvirtą Šviesės psichologinę pusiausvyrą. Paulina – dabar jau moteris – vis sunkiau susitaiko su realybe ir ieško paguodos fantazijų bei iliuzijų pasaulyje. Prieš skaitytojo akis pamažu skleidžiasi užburianti unikalios moters gyvenimo istorija – moters, apie kurios (ir į ją panašių žmonių) išgyvenamą realybę tuo metu viešai nebuvo kalbama.
224 pages, Hardcover
First published January 1, 2010
12 people are currently reading
478 people want to read
About the author
Kristín Steinsdóttir
37 books25 followersKristín Steinsdóttir is best known as one of Iceland's most popular children's writers, but she has also written two books for adults.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 70 reviews
September 24, 2021
Paukštis sujuda, o nerimas grįžta namo.
Kažkaip nepramuša man TOKS minimalizmas ir mėgstu, kai visgi istorija plėtojama ne tik per nutylėjimus, bet kas iš jūsų kitokie - tikrai gali taikytis į 5*. Turi visas sudedamąsias dalis, kad būtų jautru, skaudu ir gražu. Man ji nepasirodė nepamirštama, bet daug kas artima ir patirta, nors atrodo, kad tiek visko pasikeitė nuo aprašomų laikų.
Kartais pagaudavau, kad mintys mano nuklysta į šoną, o ir man ji per kukli, nepakankamai sodri, gal net vietomis per naivi? Yra užuominų į Geruosius žmones ar Seserų varpus, bent jau atmosferiškai. Nėra knyga, kurią vadinčiau savo, bet tikrai labai nebloga.
Kažkaip nepramuša man TOKS minimalizmas ir mėgstu, kai visgi istorija plėtojama ne tik per nutylėjimus, bet kas iš jūsų kitokie - tikrai gali taikytis į 5*. Turi visas sudedamąsias dalis, kad būtų jautru, skaudu ir gražu. Man ji nepasirodė nepamirštama, bet daug kas artima ir patirta, nors atrodo, kad tiek visko pasikeitė nuo aprašomų laikų.
Kartais pagaudavau, kad mintys mano nuklysta į šoną, o ir man ji per kukli, nepakankamai sodri, gal net vietomis per naivi? Yra užuominų į Geruosius žmones ar Seserų varpus, bent jau atmosferiškai. Nėra knyga, kurią vadinčiau savo, bet tikrai labai nebloga.
March 13, 2022
Skandinavų literatūra turi išskirtinį statusą pasauliniame knygų aruode. Ši knyga tuo neapsiriboja. Ji išskirtinė net tarp skandinaviško išskirtinumo.
Aš neskaitau pilnai knygos viršelio. Kad nebūtų atskleistas siužetas, kad nepapasakota per daug, kad nebūtų sugadintas atradimo malonumas. Tai štai, kokia buvo mano nuostaba, kai nuo knygos vidurio, atrodytų, paprasta šeimos istorija pakrypo viena aiškia kryptimi. Esu skaitęs knygų, kurios aprašo beprotybę, psichologinį paklydimą. Bet kad šitaip... Nesusidūręs su tuo tiesiogiai, turbūt negali apibūdinti, kaip tai atrodo. Bet ši knyga man pasirodė neįtikėtinai realistiška. Trapi tikrovė, kurioje šiek tiek kryptelėjus koją esi nunešamas į kitokią tikrovę. Kiek ji nedaug skiriasi. Bet tuo pačiu skiriasi neįtikėtinai daug skirtingų žmonių suvokime. Plona riba, sukurianti didžiulę prarają.
Neįtikėtina, kaip rašytoja tai sugebėjo parašyti, jei net aprašyti knygą keliais sakiniais neįtikėtinai sunku. Didžiulis darbas.
Labai labai stiprus 4.
Aš neskaitau pilnai knygos viršelio. Kad nebūtų atskleistas siužetas, kad nepapasakota per daug, kad nebūtų sugadintas atradimo malonumas. Tai štai, kokia buvo mano nuostaba, kai nuo knygos vidurio, atrodytų, paprasta šeimos istorija pakrypo viena aiškia kryptimi. Esu skaitęs knygų, kurios aprašo beprotybę, psichologinį paklydimą. Bet kad šitaip... Nesusidūręs su tuo tiesiogiai, turbūt negali apibūdinti, kaip tai atrodo. Bet ši knyga man pasirodė neįtikėtinai realistiška. Trapi tikrovė, kurioje šiek tiek kryptelėjus koją esi nunešamas į kitokią tikrovę. Kiek ji nedaug skiriasi. Bet tuo pačiu skiriasi neįtikėtinai daug skirtingų žmonių suvokime. Plona riba, sukurianti didžiulę prarają.
Neįtikėtina, kaip rašytoja tai sugebėjo parašyti, jei net aprašyti knygą keliais sakiniais neįtikėtinai sunku. Didžiulis darbas.
Labai labai stiprus 4.
October 10, 2021
5/5
Šiais laikais, kai psichologinei sveikatai ir švietimui apie ją skiriama vis daugiau dėmesio, kai apie tai kalba „žvaigždės“ ir influenceriai, kartais lengva pamiršti, jog vos prieš kelis dešimtmečius į depresiją galėjo būti ranka numota kaip į tiesiog užplaukusį liūdesį, nes juk taip paprasčiau. O ką kalbėti apie situaciją praėjusiame amžiuje, kai žmonės neturėjo nei žinių, nei tinkamų įrankių tvarkytis su tuo, kas neišvengiamai visada buvo tarp jų. Ir kaip baisu turėjo būti – susidurti su kažkuo visiškai nežinomu ir nematomu, kažkuo, ką sunku įvardyti ar tuo labiau apčiuopti, tuo, ko aplinkiniai nesupranta. Ir kaip gaila, kad žmonės, tuo metu skendėję toje tamsoje, neturėjo tikros galimybės išsikapstyti.
„Šviesėje“ sukuriama psichologinių problemų metafora nuostabi ir itin taikli. Ji vystoma gana atsargiai, nesiimant drastiškų veiksmų, kai kuriems gal atrodys, kad ne pakankamai ryškiai ar drąsiai, bet, mano nuomone, šis kūrinys tampa tam tikru kontrastu tam, kaip kartais autoriai linkę vaizduoti panašias problemas. Sunkumas čia krūtinėje nusėda dėl laukimo, nedidelių žingsnių prarajos link, dėl to rato, į kurį įsisukama, rodos, be galimybės vėl grįžti prie saulėtų dienų. Bet saulė kartais prasiveržia, o tada krytis į tamsą būna dar skaudesnis.
Autorė rodo Islandijos kaimo kasdienybę, čia daug purvo, nesutramdytos gamtos, šiek tiek primena man labai įsiminusius „Geruosius žmones“ ir „Seserų varpus“. Didžiausia tragedija perteikiama per motinos santykį su vaikais, čia ligos neišvengiamybė kaip reikiant spaudžia širdį. Kalbama ir apie pačius įvairiausius to meto žmonių susigalvotus gydymo metodus, ir klausimus, kuriuos sau uždavinėja tiek sergantis, tiek jį mylintys žmonės. Daug nesupratimo, daug beviltiškumo, daug noro padėti, tačiau nemokėjimo kaip. Liūdna pagalvojus, kad net ir gerokai pasikeitus aplinkybėms, didelė dalis panašių rūpesčių aktualūs ir dabar. Nemažai čia ir neišsipildžiusių svajonių, įžvalgų apie patriarchatą, bet niekur nėra pamokslaujama, viskas nėra juoda balta. Skandinaviškas atsargumas ir lyriškumas atsiskleidžia visu grožiu, todėl mėgstantiems pasinerti į panašią, net jei ir visai nedžiugią, atmosferą, šis nedidelis kūrinys gali tapti tikru brangakmeniu.
Šiais laikais, kai psichologinei sveikatai ir švietimui apie ją skiriama vis daugiau dėmesio, kai apie tai kalba „žvaigždės“ ir influenceriai, kartais lengva pamiršti, jog vos prieš kelis dešimtmečius į depresiją galėjo būti ranka numota kaip į tiesiog užplaukusį liūdesį, nes juk taip paprasčiau. O ką kalbėti apie situaciją praėjusiame amžiuje, kai žmonės neturėjo nei žinių, nei tinkamų įrankių tvarkytis su tuo, kas neišvengiamai visada buvo tarp jų. Ir kaip baisu turėjo būti – susidurti su kažkuo visiškai nežinomu ir nematomu, kažkuo, ką sunku įvardyti ar tuo labiau apčiuopti, tuo, ko aplinkiniai nesupranta. Ir kaip gaila, kad žmonės, tuo metu skendėję toje tamsoje, neturėjo tikros galimybės išsikapstyti.
„Šviesėje“ sukuriama psichologinių problemų metafora nuostabi ir itin taikli. Ji vystoma gana atsargiai, nesiimant drastiškų veiksmų, kai kuriems gal atrodys, kad ne pakankamai ryškiai ar drąsiai, bet, mano nuomone, šis kūrinys tampa tam tikru kontrastu tam, kaip kartais autoriai linkę vaizduoti panašias problemas. Sunkumas čia krūtinėje nusėda dėl laukimo, nedidelių žingsnių prarajos link, dėl to rato, į kurį įsisukama, rodos, be galimybės vėl grįžti prie saulėtų dienų. Bet saulė kartais prasiveržia, o tada krytis į tamsą būna dar skaudesnis.
Autorė rodo Islandijos kaimo kasdienybę, čia daug purvo, nesutramdytos gamtos, šiek tiek primena man labai įsiminusius „Geruosius žmones“ ir „Seserų varpus“. Didžiausia tragedija perteikiama per motinos santykį su vaikais, čia ligos neišvengiamybė kaip reikiant spaudžia širdį. Kalbama ir apie pačius įvairiausius to meto žmonių susigalvotus gydymo metodus, ir klausimus, kuriuos sau uždavinėja tiek sergantis, tiek jį mylintys žmonės. Daug nesupratimo, daug beviltiškumo, daug noro padėti, tačiau nemokėjimo kaip. Liūdna pagalvojus, kad net ir gerokai pasikeitus aplinkybėms, didelė dalis panašių rūpesčių aktualūs ir dabar. Nemažai čia ir neišsipildžiusių svajonių, įžvalgų apie patriarchatą, bet niekur nėra pamokslaujama, viskas nėra juoda balta. Skandinaviškas atsargumas ir lyriškumas atsiskleidžia visu grožiu, todėl mėgstantiems pasinerti į panašią, net jei ir visai nedžiugią, atmosferą, šis nedidelis kūrinys gali tapti tikru brangakmeniu.
January 1, 2023
XIX a. pabaiga. Nuošalus bei atokus kaimelis Islandijoje. Čia gyvena mergaitė, kuri vietinių yra vadinama Šviese. Nors tokioje atšiaurioje saloje gyvenimas ir nėra lengvas, tačiau mergaitė čia auga laiminga. Ją supa mylinčių brolių bei seserų būrys. Jos tėvas be galo gerbiamas brndruomenės narys. Jis kaimo seniūnas bei tuo pačiu homeopatas.
Metai bėga greitai ir Šviesė jau nebe mergaitė. Pamažu ji tampa žavinga mergina. Ji pamilsta jaunuolį, kuris atvyksta gydytis pas tėvą. Šviesė laiminga bei įsimylėjusi bei teigianti, jog nori santuokos, tačiau jos tėvas mano kitaip. Jis išsiunčia dukterį mokytis į Reikjaviką.
Pasikeitusi kasdienė aplinka bei įprasta tvarka Šviesei neišeina į gerą.. Pablogėja merginos psichologinė sveikata. Jai tampa vis sunkiau susitaikyti su realybe ir ji mieliau leidžia laiką savo susikurtame iliuzijų pasaulyje..
Atrodo ši istorija nedidelė savo apimti, tačiau emociškai skaityti šią knygą man nebuvo lengva. Skaitant ją vis apimdavo jausmas, lyg amerikietiškuose kalneliuose. Pradžioje buvo nelengva "įsivažiuoti". Daug šokinėjimo bei prisiminimų. Toks truputį lengvas chaosėlis.
Norėčiau pagirti autorę už įspūdingai bei vaizdžiai pavaizduotą Islandijos gamtą bei gyvenimą tuometinėmis sąlygomis. Atrodė, jog skaitant tarsi gali pajausti tą kiaurai košiantį lietų bei plikuose laukuose kaukiantį vėją..
Taip pat Kristin prabilo apie vis dar opią problemą - psichinę ligą. Anuomet žmonės net nežinojo tokio termino bei juolab nesuvokė, jog tai reikia gydyti ir kaip tai turėtų būti atliekama.
Tokio gilaus įspūdžio, kaip galbūt būčiau norėjusi, man ši knyga nepaliko, tačiau tikrai labai nebloga. Skaitykit, jeigu prijaučiat skandinavų literatūrai bei jums ne svetimi kitų patiriami išgyvenimai.
Metai bėga greitai ir Šviesė jau nebe mergaitė. Pamažu ji tampa žavinga mergina. Ji pamilsta jaunuolį, kuris atvyksta gydytis pas tėvą. Šviesė laiminga bei įsimylėjusi bei teigianti, jog nori santuokos, tačiau jos tėvas mano kitaip. Jis išsiunčia dukterį mokytis į Reikjaviką.
Pasikeitusi kasdienė aplinka bei įprasta tvarka Šviesei neišeina į gerą.. Pablogėja merginos psichologinė sveikata. Jai tampa vis sunkiau susitaikyti su realybe ir ji mieliau leidžia laiką savo susikurtame iliuzijų pasaulyje..
Atrodo ši istorija nedidelė savo apimti, tačiau emociškai skaityti šią knygą man nebuvo lengva. Skaitant ją vis apimdavo jausmas, lyg amerikietiškuose kalneliuose. Pradžioje buvo nelengva "įsivažiuoti". Daug šokinėjimo bei prisiminimų. Toks truputį lengvas chaosėlis.
Norėčiau pagirti autorę už įspūdingai bei vaizdžiai pavaizduotą Islandijos gamtą bei gyvenimą tuometinėmis sąlygomis. Atrodė, jog skaitant tarsi gali pajausti tą kiaurai košiantį lietų bei plikuose laukuose kaukiantį vėją..
Taip pat Kristin prabilo apie vis dar opią problemą - psichinę ligą. Anuomet žmonės net nežinojo tokio termino bei juolab nesuvokė, jog tai reikia gydyti ir kaip tai turėtų būti atliekama.
Tokio gilaus įspūdžio, kaip galbūt būčiau norėjusi, man ši knyga nepaliko, tačiau tikrai labai nebloga. Skaitykit, jeigu prijaučiat skandinavų literatūrai bei jums ne svetimi kitų patiriami išgyvenimai.
February 15, 2022
Šią knygą skaičiau, kai žiema iš Lietuvos po truputį traukėsi. Bet keliaujant romano puslapiais vis jutau ledynus, šaltį ir tą Islandijos grožį, kurį pažįstu tik iš nuotraukų internete. Tai unikali istorija, nukelianti į dar nepažintus kraštus ir Šviesės sąmonės gelmes.
Tarp ledynų kaime gyvena mergaitė Pauline, bet visi vadina ją Šviese. Ji auga su būriu seserų ir brolių, namuose dirba keli samdiniai. Šviesės tėtis kaimo seniūnas, gydytojas homeopatas, į kurį kreipiasi žmonės iš viso krašto. Šviesė jautrus vaikas - ją neramina ir tėvo neištikimybė, ir mamos gedulas mirus broliukui, ir brolių bei seserų pasipriešinimas tėvui. Šviesė patiria ir nelaimingą pirmąją meilę, ir mokosi Reikjavike ir galiausiai išteka, ne visai iš meilės. Visa tai įsirėžia giliai į merginos sielą. Jau ir vaikystėje ji gyveno pusiau iliuzijų pasaulyje, o gyvenimo išbandymai labai paveikia Šviesę.
Nuostabaus grožio knyga. Nuo gamtos aprašymų tiesiog tirpau. Islandiją - tai viena iš svajonių valstybių, kur norėčiau nukeliauti. Pakerėjo autentiškumas, kurį rašytoja puikiai perteikė. O kur dar magijos ir tautosakos elementai, elfai, miško dvasios...
O pačios Šviesės istorija be galo skaudi. Romano veiksmas vyksta XX amžiaus pradžioje, kur psichikos ligos buvo tabu. Šviesė ne tik negavo pagalbos, bet tapo kaimo apkalbų objektu. Apskritai moters vaidmuo to meto visuomenėje buvo kitoks: gimdyti vaikus, paklusti vyrui ir tėvui. Tokia realybė, tokia istorija.
Tarp ledynų kaime gyvena mergaitė Pauline, bet visi vadina ją Šviese. Ji auga su būriu seserų ir brolių, namuose dirba keli samdiniai. Šviesės tėtis kaimo seniūnas, gydytojas homeopatas, į kurį kreipiasi žmonės iš viso krašto. Šviesė jautrus vaikas - ją neramina ir tėvo neištikimybė, ir mamos gedulas mirus broliukui, ir brolių bei seserų pasipriešinimas tėvui. Šviesė patiria ir nelaimingą pirmąją meilę, ir mokosi Reikjavike ir galiausiai išteka, ne visai iš meilės. Visa tai įsirėžia giliai į merginos sielą. Jau ir vaikystėje ji gyveno pusiau iliuzijų pasaulyje, o gyvenimo išbandymai labai paveikia Šviesę.
Nuostabaus grožio knyga. Nuo gamtos aprašymų tiesiog tirpau. Islandiją - tai viena iš svajonių valstybių, kur norėčiau nukeliauti. Pakerėjo autentiškumas, kurį rašytoja puikiai perteikė. O kur dar magijos ir tautosakos elementai, elfai, miško dvasios...
O pačios Šviesės istorija be galo skaudi. Romano veiksmas vyksta XX amžiaus pradžioje, kur psichikos ligos buvo tabu. Šviesė ne tik negavo pagalbos, bet tapo kaimo apkalbų objektu. Apskritai moters vaidmuo to meto visuomenėje buvo kitoks: gimdyti vaikus, paklusti vyrui ir tėvui. Tokia realybė, tokia istorija.
October 8, 2023
Tokios knygos paliečia. Nuoširdžiai iki širdies gelmių.
December 26, 2021
Buvau dar maža, kai mane jis aplankė pirmą kartą. Paukštis, vėliau tapęs neatskiriama mano gyvenimo dalimi.
Jis tiesė sparnus, giedojo, jo buvo pilna krūtinė. Nieko neįtardama maniau, kad taip ir turi būti. Kodėl jis ėmė spraustis į gerklę? Mėgino mane uždusinti, naktimis trukdė miegoti, gulėsi ant manęs ir spaudė. Trikdė gyvenimą ir mane pačią. Atsakymo neradau. Pavasario dienos buvo saulėtos, o paukštis nuolat sklandė.
*
Negi ilgesys tėra vaizduotė?
*
Nebūčiau patikėjusi, kad gali būti taip smagu visą dieną šalia savęs turėti žmogų. Kalbėti su juo ir atsakyti šypsena, nors mintimis jis būtų kažkur toli, niekada nebūti vienai.
*
Šią svajonę saugau savyje, vos drįstu apie ją pagalvoti, prasitarti negaliu. Rodos, jei ji įgautų žodinį pavidalą, pradingtų.
*
Man sakė, kad pavasarėjant vakarinėje mokyklos pusėje, prie tvenkinio, nusileidžia poliarinė žuvėdra. Jei tik kada nors tas pavasaris ateis.
*
Kur galėčiau likti viena? Tik ne šitame name. Pasiimu storą šalį ir išbėgu laukan. Einu į pajūrį, susirandu akmenį ir atsisėdu. Žiūriu į jūrą, matau, kaip bangos daužosi į uolas, matau žuvėdras ir tolumoje baltai pasipuošusią Esją. Saulės spinduliai žaidžia uolose – šviesūs, bet šalti. Delne pajuntu laišką, atsargiai jį atplėšiu ir pradedu skaityti…
*
Ilgesys niekur nepradingsta. Jei tik galėčiau pamiršti, kas buvo, atsikratyti nerimo ir džiaugtis nauja diena, juoktis kaip ir anksčiau. Kada paskutinį kartą nuoširdžiai juokiausi?
*
Ką jis sau mano šitaip įsiverždamas, kai jau viskas per vėlu?
Jis tiesė sparnus, giedojo, jo buvo pilna krūtinė. Nieko neįtardama maniau, kad taip ir turi būti. Kodėl jis ėmė spraustis į gerklę? Mėgino mane uždusinti, naktimis trukdė miegoti, gulėsi ant manęs ir spaudė. Trikdė gyvenimą ir mane pačią. Atsakymo neradau. Pavasario dienos buvo saulėtos, o paukštis nuolat sklandė.
*
Negi ilgesys tėra vaizduotė?
*
Nebūčiau patikėjusi, kad gali būti taip smagu visą dieną šalia savęs turėti žmogų. Kalbėti su juo ir atsakyti šypsena, nors mintimis jis būtų kažkur toli, niekada nebūti vienai.
*
Šią svajonę saugau savyje, vos drįstu apie ją pagalvoti, prasitarti negaliu. Rodos, jei ji įgautų žodinį pavidalą, pradingtų.
*
Man sakė, kad pavasarėjant vakarinėje mokyklos pusėje, prie tvenkinio, nusileidžia poliarinė žuvėdra. Jei tik kada nors tas pavasaris ateis.
*
Kur galėčiau likti viena? Tik ne šitame name. Pasiimu storą šalį ir išbėgu laukan. Einu į pajūrį, susirandu akmenį ir atsisėdu. Žiūriu į jūrą, matau, kaip bangos daužosi į uolas, matau žuvėdras ir tolumoje baltai pasipuošusią Esją. Saulės spinduliai žaidžia uolose – šviesūs, bet šalti. Delne pajuntu laišką, atsargiai jį atplėšiu ir pradedu skaityti…
*
Ilgesys niekur nepradingsta. Jei tik galėčiau pamiršti, kas buvo, atsikratyti nerimo ir džiaugtis nauja diena, juoktis kaip ir anksčiau. Kada paskutinį kartą nuoširdžiai juokiausi?
*
Ką jis sau mano šitaip įsiverždamas, kai jau viskas per vėlu?
June 30, 2022
Niūrios knygos kažkuo traukia. Ta glūduma ir tamsuma klampina, vilioja įtraukti tarsi pelkė. Tokios istorijos leidžia lengvai patikėti veikėjais, jų išgyvenimais, o tuo pat metu atskleidžia tas mūsų puses, apie kurias garsiai net sau ne visada drįstame pasisakyti.⠀
⠀
Nuošalus Islandijos kaimelis, glaudi šeima ir kartais nuo pasaulio atitrūkstanti mergina vardu Paulina, kurią visi vadina Šviese. Mergina skiriasi nuo kitų, ji nuolat klajoja mintimis, viską mato kiek kitaip, o galiausiai netrunka ir įsimylėti. Tačiau likimas nedėkingas, o dar geriau nei pati Šviesė už ją žino jos tėvas; jis jaunuolius išskiria, priversdamas dukrą dar labiau užsiverti viduje.⠀
⠀
Gražiausias dalykas, kurį gali padaryti rašytojas, tai pasitikėti skaitytoju taip, kad paliktų kažką jam pačiam išsigliaudyti. Nepaaiškinti kiekvieno veiksmo ar atoveiksmio. Nebėgti įvykiams už akių. O šiame romane rašytoja būtent tą pagarbą ir sau, ir skaitytojui ir išlaiko – knygos subtilumas pavergia. Visos mintys ir pajautimai, palikti tarp eilučių, o tai verčia šią knygą kone magiška. Nepasakytuose dalykuose kartais gali atsiskleisti itin gražūs dalykai. Arba nebūtinai.⠀
⠀
Romano esmė, Šviesės kelionė ir patirtis pradžioje glumina, tačiau suvokimas ateina palengva ir ima skaudėti širdį. Jauną moterį supa didžiulės problemos, sužeista siela ir nesibaigiantys miražai. Rašytojos talentas pagelbsti ir čia – su laiku imi grabaliotis, bandai užčiupti realybės siūlus tarp visų fantazijų, tampa sunku neatjausti Šviesės. Kartais pavyksta, o kartais ne. Romano tekstas klampina. Slogumas prasistiebia ir vis lenda lauk kas kelias pastraipas. Būtent dėl to ši knyga tampa tokia tikra, todėl joje ir yra tiek nedaug apsimetinėjimo.⠀
⠀
Rūškano romano puslapiuose – nuostabios moterys, stiprios moterys ir jų bandymai būti, likti, nepalūžti. Svarbios temos romane – kaip ir gyvenime. Apie kai kuriuos dalykus kalbame atsargiai, tipinėjame pirštų galiukais, nes visuomenė sudarė galimybę toms temoms tapti stigmomis. O turėtų vis tik būti priešingai – kalbėtis, išsikalbėti, išsilieti – dažnai tai tampa visų, ar bent daugumos bėdų sprendimu.⠀
⠀
Gera, slogi, ypatingą atmosferą atnešanti knyga. Patiks visiems, kurie mėgavosi Wassmo ar Kent kūryba.
⠀
Nuošalus Islandijos kaimelis, glaudi šeima ir kartais nuo pasaulio atitrūkstanti mergina vardu Paulina, kurią visi vadina Šviese. Mergina skiriasi nuo kitų, ji nuolat klajoja mintimis, viską mato kiek kitaip, o galiausiai netrunka ir įsimylėti. Tačiau likimas nedėkingas, o dar geriau nei pati Šviesė už ją žino jos tėvas; jis jaunuolius išskiria, priversdamas dukrą dar labiau užsiverti viduje.⠀
⠀
Gražiausias dalykas, kurį gali padaryti rašytojas, tai pasitikėti skaitytoju taip, kad paliktų kažką jam pačiam išsigliaudyti. Nepaaiškinti kiekvieno veiksmo ar atoveiksmio. Nebėgti įvykiams už akių. O šiame romane rašytoja būtent tą pagarbą ir sau, ir skaitytojui ir išlaiko – knygos subtilumas pavergia. Visos mintys ir pajautimai, palikti tarp eilučių, o tai verčia šią knygą kone magiška. Nepasakytuose dalykuose kartais gali atsiskleisti itin gražūs dalykai. Arba nebūtinai.⠀
⠀
Romano esmė, Šviesės kelionė ir patirtis pradžioje glumina, tačiau suvokimas ateina palengva ir ima skaudėti širdį. Jauną moterį supa didžiulės problemos, sužeista siela ir nesibaigiantys miražai. Rašytojos talentas pagelbsti ir čia – su laiku imi grabaliotis, bandai užčiupti realybės siūlus tarp visų fantazijų, tampa sunku neatjausti Šviesės. Kartais pavyksta, o kartais ne. Romano tekstas klampina. Slogumas prasistiebia ir vis lenda lauk kas kelias pastraipas. Būtent dėl to ši knyga tampa tokia tikra, todėl joje ir yra tiek nedaug apsimetinėjimo.⠀
⠀
Rūškano romano puslapiuose – nuostabios moterys, stiprios moterys ir jų bandymai būti, likti, nepalūžti. Svarbios temos romane – kaip ir gyvenime. Apie kai kuriuos dalykus kalbame atsargiai, tipinėjame pirštų galiukais, nes visuomenė sudarė galimybę toms temoms tapti stigmomis. O turėtų vis tik būti priešingai – kalbėtis, išsikalbėti, išsilieti – dažnai tai tampa visų, ar bent daugumos bėdų sprendimu.⠀
⠀
Gera, slogi, ypatingą atmosferą atnešanti knyga. Patiks visiems, kurie mėgavosi Wassmo ar Kent kūryba.
February 13, 2022
Kristin Steinsdottir. ŠVIESĖ.
Kaip apibūdinti (ar pavadinti) stiprų jausmą, kurį jauti skaitomai knygai? Konkrečiau - jos veikėjai. Esu labai ja susižavėjęs. Ir, matyt, viskas galimai dėl to, kiek daug gailesčio ji iššaukia.
Likti abejingu būtų neteisinga (ir labai sunku). ŠVIESĖ - ne tik įdomi knyga, bet ir asmenybė. Jos išlaikyta maniera, minčių eiga ir gausa, elgsena, pokalbiai, charakteris - koks šilumos pliūpsnis. Stebėti ją, jos sparčiai judančią gyvenimo tėkmę, būti šalia jos ir artimųjų. Istorija, kuri manipuliavo paties emocijomis visiškai be gėdos.
Kaip dabar aprašyti tai, ką patyriau? Kokiais klausimais užburti tave, skaitytojau? Ar gali paaiškinti pačiam, kas iš tiesų įvyko šioje istorijoje? Kokia šios istorijos pabaiga - laiminga ar liūdna? Kokia yra ŠVIESĖ ir kokia yra jos šeima?
Manyt, kad jos negalia visai kitokia, tačiau patsai visada maniau, kad tai susiję su pogimdyvine depresija. Jeigu atvirai, pačiam taip galvoti buvo patogiau. Tokia būsena paaiškina daugelį dalykų, kurie kankino ir glumino skaitant. Nesivarginkite sakyti, kad tai ne tai. Žinau, kad tai ne tai, tačiau pačiam lengviau yra tai pateisinti taip. Nors, kvaila vartoti žodį “pateisinti”. Ji nėra genetiškai sugadinta - pačiam ji yra “laiku nepasirūpinta”.
Rašytoja manipuliavo. Buvau įsitikinęs, kad Vigfusas nejaučia jai jokių stiprių jausmų - jis jos bijo, jis jos šalinasi, ji jam nepatinka, jis jos engia. Vis tik istorijai pasibaigus ir paskutiniams taškams susidėjus tapo aišku, kad būtent atvirkščiai - jis ją mylėjo taip karštai, taip “iki grabo lentos”, jog pabaigoje “grabo lenta” buvo jos kalėjimas, o jo - išsilaisvinimas (jo meilė jai buvo jo gyvenimo “grabo lenta”). Jis buvo jos - per amžius amen, tik, štai, jai nebūtinai reikėjo jo. Visada jai reikėjo kito, pirmosios meilės, kuri taip nerūdija, kuri tokia tvirta, kuri tokia neužmirštama, kuri tokia pagalys ratuose.
Keistas tas tėvo sudievinimas, kai pasąmonėje ji su savo vyru elgėsi taip, kaip jos tėvas elgėsi su jos mama (savo žmona). Kas mes esame, kad galėtume teisti kitų žmonių pasirinkimus, klaidas ir pasiekimus? Jos tėvas toks buvo - žavingas visomis prasmėmis, todėl traukė ir buvo pritraukiamas. Ji žinojo, bet niekada neabejojo tėvo autoritetu, tik, deja, jo “ligą” perkėlė į savo vyro sąskaitą, todėl jam visą gyvenimą reikėjo mokėti jai palūkanas - įtikinėti, kad jis myli tik ją, ją vieną, nieko daugiau, niekada.
Ir vis tik klausimas - kodėl tėvelis nedavė jai ramybės ir laisvės pasirinkti? Ar tikrai dėl to, kad pirmoji meilė sirgo? O gal jis jau žinojo apie jos ligą ir norėjo tokio “čiūvelio”, kuris prižiūrėtų ją jam nesant (o tai yra mirus)? Kas - kas paskatino jį jai uždrausti mylėti? Neradęs savo kieme laimės pavydėjo kito laimės? O gal ta meilė buvo tikra meilė, tik ne tokia, kurią galima būtų pateisinti kaip “rūpinuosi tavimi”?
Ši knyga - tai panašumo riksmas į pačiam didelę reikšmę turinčią, kuri išmokė iš naujo mylėti savo mamą - PRAŠAU, PASIRŪPINK MAMA. Dar - DINOS KNYGA. Dar? Visos knygos, kuriose moterys “rėkia” net ir pro popierinius puslapius. Veiksmais? Taip. Charakteriu? Taip. Tyla? Taip.
Vaikai labai gerai išauklėti. Jie rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais. Kelia labai mažai problemų, gali pasimaitinti, pasivedžioti, pasielvartauti, pasidžiaugti, pasi… Jie gali daug ką, bet dažniausiai (o, tiksliau sakant, visada) jie rūpinasi mama. Vaikai primena pačiam mane, kai tenka greičiau subręsti ir suaugti vardan to, kad galėtumei pasirūpinti šalia esančiais artimaisiais. Jie neturėjo vaikystės - buvo greitai pastatyti prie darbų, prie namų, prie ruošos, prie mamos. Daugelis jų neišvystė savo socialinių gabumų, nesusirado draugų, neatrado pomėgių, buvo užgožti ir užgniaužti. Bet vis tiek jie buvo išauklėti tobulai.
Mėgstu šį kūrinį. Jaučiuosi suprastas ir labai artimas jam. Labai patiko teksto trumpumas, šoklumas, fragmentiškumas. Jis padėjo laikui išaugti į begalybę, o tuo pačiu atspindėjo jos tarsi vis trumpėjančią atmintį. Kuo toliau, tuo labiau kiaurėjančią galvą, kuri, rodos, užstrigo ties kažkokia gyvenimo vieta. Sakykite, kaip “liga” pasirenka tam tikrą “atsitiktinumą”? Turiu omeny, kaip pasirenkamas yra galvoje esantis/buvęs prisiminimas, kuris yra kaip pagrindas užstrigti?
Mėgstu tave, Šviese. Esi neįtikėtina asmenybė bei nuostabus kūrinys. Rekomenduoju nedvejodamas. Išsausėkite kaip dykuma. Išnaršykite kaip medžiotojas. Patvinkite kaip upė. Raminkite kaip dangus. Džiuginkite kaip spalvoti medžių lapai. Lėkite kaip vėjas. Švieskite kaip saulė. Gyvenkite.
Dalinuosi ištraukomis, kurias susirinkau:
„Mes susilaukėme brolio. Jis didelis ir gražus, vardu Petras Jokūbas. <...> Mama netgi pavadino kūdikį dviejų apaštalų vardais. Tėčiui atrodė, kad tinkamiausia būtų jį pakrikštyti Jėzumi Kristumi. Tada jis ilgai ir garsiai juokėsi, o mama tylėjo.“ (19 psl.)
„Tą vasarą netikėtai suvokiu, kad esu daili. Niekas man nėra to sakęs, o aš apie tai niekada per daug negalvojau. Tėtis mane ėmė vadinti Šviese dėl baltų sruogų.“ (37 psl.)
„Ar gali būti, kad nerimas susijęs su žmonių gausa? Ar gali būti, kad visi Reikjaviko gyventojai nerimauja? Su nerimu krūtinėje užmiega vakarais ir pabunda naktimis.“ (56 psl.)
„Su Gunhilda ėmėme viena nuo kitos tolti. Ji man gera, bet žinau, kad jai atrodau sielvartaujanti ir prislėgta. Ji pati tarsi drugelis džiaugiasi gyvenimu ir nepasitenkina nei knygomis, nei rankdarbiais.“ (58 psl.)
„Tėtis, rodos, mėgaujasi lankydamasis Reikjavike, staiga aš suvokiu, kad tai žmogus, kuris žavi žmones visuose kaimuose. Tuo metu man pasirodo, kad Gunhilda panaši į jį, o aš – į mamą.“ (67 psl.)
„ – Ar galiu tave sušukuoti?
Ji be žodžių pažiūrėjo į mane, lėtai ir oriai linktelėjo galva ir, rodos, tokia puošni bijojo pajudėti. <...> Ji pažiūrėjo tiesiai į veidrodį, o veido išraiška buvo nenuspėjama. Moteris veidrodyje buvo daug gražesnė nei ta, kuri kasdien vaikščiojo po namus. Akys švytėjo lyg jaunos moters.“ (75 psl.)
„Mama, gavusi danišką suknelę, panoro kitos – šviesios. Staiga ji ėmė savimi rūpintis. Dabar ji keletą kartų per savaitę susikelia plaukus. Nebenešioja senojo apsiausto ir kasdien rengiasi šventine eilute. Ir šypso dažniau nei įprastai. Matau, kaip tėtis ją stebi, bet nieko nesako.“ (77 psl.)
„Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?“ (115 psl.)
„Tačiau nemika kamuoja vis labiau, o sapnai darosi vis painesni. Paukštis jau ir vėl čia! Jis darosi neramus.“ (199 psl.)
„Jo galva virpa. Jis toks pavargęs, kad tau, žiūrint į jį, suspaudžia širdį. Visą laiką palaikei mamą, bet dabar tau norisi jį apkabinti. Matai, koks jis nusiminęs.“ (205 psl.)
„Panašu, kad šita šeima pamiršo, kaip šypsotis.“ (205 psl.)
Kaip apibūdinti (ar pavadinti) stiprų jausmą, kurį jauti skaitomai knygai? Konkrečiau - jos veikėjai. Esu labai ja susižavėjęs. Ir, matyt, viskas galimai dėl to, kiek daug gailesčio ji iššaukia.
Likti abejingu būtų neteisinga (ir labai sunku). ŠVIESĖ - ne tik įdomi knyga, bet ir asmenybė. Jos išlaikyta maniera, minčių eiga ir gausa, elgsena, pokalbiai, charakteris - koks šilumos pliūpsnis. Stebėti ją, jos sparčiai judančią gyvenimo tėkmę, būti šalia jos ir artimųjų. Istorija, kuri manipuliavo paties emocijomis visiškai be gėdos.
Kaip dabar aprašyti tai, ką patyriau? Kokiais klausimais užburti tave, skaitytojau? Ar gali paaiškinti pačiam, kas iš tiesų įvyko šioje istorijoje? Kokia šios istorijos pabaiga - laiminga ar liūdna? Kokia yra ŠVIESĖ ir kokia yra jos šeima?
Manyt, kad jos negalia visai kitokia, tačiau patsai visada maniau, kad tai susiję su pogimdyvine depresija. Jeigu atvirai, pačiam taip galvoti buvo patogiau. Tokia būsena paaiškina daugelį dalykų, kurie kankino ir glumino skaitant. Nesivarginkite sakyti, kad tai ne tai. Žinau, kad tai ne tai, tačiau pačiam lengviau yra tai pateisinti taip. Nors, kvaila vartoti žodį “pateisinti”. Ji nėra genetiškai sugadinta - pačiam ji yra “laiku nepasirūpinta”.
Rašytoja manipuliavo. Buvau įsitikinęs, kad Vigfusas nejaučia jai jokių stiprių jausmų - jis jos bijo, jis jos šalinasi, ji jam nepatinka, jis jos engia. Vis tik istorijai pasibaigus ir paskutiniams taškams susidėjus tapo aišku, kad būtent atvirkščiai - jis ją mylėjo taip karštai, taip “iki grabo lentos”, jog pabaigoje “grabo lenta” buvo jos kalėjimas, o jo - išsilaisvinimas (jo meilė jai buvo jo gyvenimo “grabo lenta”). Jis buvo jos - per amžius amen, tik, štai, jai nebūtinai reikėjo jo. Visada jai reikėjo kito, pirmosios meilės, kuri taip nerūdija, kuri tokia tvirta, kuri tokia neužmirštama, kuri tokia pagalys ratuose.
Keistas tas tėvo sudievinimas, kai pasąmonėje ji su savo vyru elgėsi taip, kaip jos tėvas elgėsi su jos mama (savo žmona). Kas mes esame, kad galėtume teisti kitų žmonių pasirinkimus, klaidas ir pasiekimus? Jos tėvas toks buvo - žavingas visomis prasmėmis, todėl traukė ir buvo pritraukiamas. Ji žinojo, bet niekada neabejojo tėvo autoritetu, tik, deja, jo “ligą” perkėlė į savo vyro sąskaitą, todėl jam visą gyvenimą reikėjo mokėti jai palūkanas - įtikinėti, kad jis myli tik ją, ją vieną, nieko daugiau, niekada.
Ir vis tik klausimas - kodėl tėvelis nedavė jai ramybės ir laisvės pasirinkti? Ar tikrai dėl to, kad pirmoji meilė sirgo? O gal jis jau žinojo apie jos ligą ir norėjo tokio “čiūvelio”, kuris prižiūrėtų ją jam nesant (o tai yra mirus)? Kas - kas paskatino jį jai uždrausti mylėti? Neradęs savo kieme laimės pavydėjo kito laimės? O gal ta meilė buvo tikra meilė, tik ne tokia, kurią galima būtų pateisinti kaip “rūpinuosi tavimi”?
Ši knyga - tai panašumo riksmas į pačiam didelę reikšmę turinčią, kuri išmokė iš naujo mylėti savo mamą - PRAŠAU, PASIRŪPINK MAMA. Dar - DINOS KNYGA. Dar? Visos knygos, kuriose moterys “rėkia” net ir pro popierinius puslapius. Veiksmais? Taip. Charakteriu? Taip. Tyla? Taip.
Vaikai labai gerai išauklėti. Jie rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais. Kelia labai mažai problemų, gali pasimaitinti, pasivedžioti, pasielvartauti, pasidžiaugti, pasi… Jie gali daug ką, bet dažniausiai (o, tiksliau sakant, visada) jie rūpinasi mama. Vaikai primena pačiam mane, kai tenka greičiau subręsti ir suaugti vardan to, kad galėtumei pasirūpinti šalia esančiais artimaisiais. Jie neturėjo vaikystės - buvo greitai pastatyti prie darbų, prie namų, prie ruošos, prie mamos. Daugelis jų neišvystė savo socialinių gabumų, nesusirado draugų, neatrado pomėgių, buvo užgožti ir užgniaužti. Bet vis tiek jie buvo išauklėti tobulai.
Mėgstu šį kūrinį. Jaučiuosi suprastas ir labai artimas jam. Labai patiko teksto trumpumas, šoklumas, fragmentiškumas. Jis padėjo laikui išaugti į begalybę, o tuo pačiu atspindėjo jos tarsi vis trumpėjančią atmintį. Kuo toliau, tuo labiau kiaurėjančią galvą, kuri, rodos, užstrigo ties kažkokia gyvenimo vieta. Sakykite, kaip “liga” pasirenka tam tikrą “atsitiktinumą”? Turiu omeny, kaip pasirenkamas yra galvoje esantis/buvęs prisiminimas, kuris yra kaip pagrindas užstrigti?
Mėgstu tave, Šviese. Esi neįtikėtina asmenybė bei nuostabus kūrinys. Rekomenduoju nedvejodamas. Išsausėkite kaip dykuma. Išnaršykite kaip medžiotojas. Patvinkite kaip upė. Raminkite kaip dangus. Džiuginkite kaip spalvoti medžių lapai. Lėkite kaip vėjas. Švieskite kaip saulė. Gyvenkite.
Dalinuosi ištraukomis, kurias susirinkau:
„Mes susilaukėme brolio. Jis didelis ir gražus, vardu Petras Jokūbas. <...> Mama netgi pavadino kūdikį dviejų apaštalų vardais. Tėčiui atrodė, kad tinkamiausia būtų jį pakrikštyti Jėzumi Kristumi. Tada jis ilgai ir garsiai juokėsi, o mama tylėjo.“ (19 psl.)
„Tą vasarą netikėtai suvokiu, kad esu daili. Niekas man nėra to sakęs, o aš apie tai niekada per daug negalvojau. Tėtis mane ėmė vadinti Šviese dėl baltų sruogų.“ (37 psl.)
„Ar gali būti, kad nerimas susijęs su žmonių gausa? Ar gali būti, kad visi Reikjaviko gyventojai nerimauja? Su nerimu krūtinėje užmiega vakarais ir pabunda naktimis.“ (56 psl.)
„Su Gunhilda ėmėme viena nuo kitos tolti. Ji man gera, bet žinau, kad jai atrodau sielvartaujanti ir prislėgta. Ji pati tarsi drugelis džiaugiasi gyvenimu ir nepasitenkina nei knygomis, nei rankdarbiais.“ (58 psl.)
„Tėtis, rodos, mėgaujasi lankydamasis Reikjavike, staiga aš suvokiu, kad tai žmogus, kuris žavi žmones visuose kaimuose. Tuo metu man pasirodo, kad Gunhilda panaši į jį, o aš – į mamą.“ (67 psl.)
„ – Ar galiu tave sušukuoti?
Ji be žodžių pažiūrėjo į mane, lėtai ir oriai linktelėjo galva ir, rodos, tokia puošni bijojo pajudėti. <...> Ji pažiūrėjo tiesiai į veidrodį, o veido išraiška buvo nenuspėjama. Moteris veidrodyje buvo daug gražesnė nei ta, kuri kasdien vaikščiojo po namus. Akys švytėjo lyg jaunos moters.“ (75 psl.)
„Mama, gavusi danišką suknelę, panoro kitos – šviesios. Staiga ji ėmė savimi rūpintis. Dabar ji keletą kartų per savaitę susikelia plaukus. Nebenešioja senojo apsiausto ir kasdien rengiasi šventine eilute. Ir šypso dažniau nei įprastai. Matau, kaip tėtis ją stebi, bet nieko nesako.“ (77 psl.)
„Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?“ (115 psl.)
„Tačiau nemika kamuoja vis labiau, o sapnai darosi vis painesni. Paukštis jau ir vėl čia! Jis darosi neramus.“ (199 psl.)
„Jo galva virpa. Jis toks pavargęs, kad tau, žiūrint į jį, suspaudžia širdį. Visą laiką palaikei mamą, bet dabar tau norisi jį apkabinti. Matai, koks jis nusiminęs.“ (205 psl.)
„Panašu, kad šita šeima pamiršo, kaip šypsotis.“ (205 psl.)
October 4, 2021
Kiek arti turi būti visos tos beprotybės? Kad sugebėtum į sakinius sutalpinti...
Ar tarp eilučių, ar minimalistiškose eilutėse, man trūko pamišimo jausmo.
Mhm, paskutiniu metu niekas manęs nenustebina, bet turbūt tai jau mano problema.
Pasirodo sąmoningai įsivertinau, bet per daug nenuvertinau.
p.s. Nebijokit, nekeliausiu dainuot ant x - faktoriaus scenos. Ten per daug šviesos.
Ar tarp eilučių, ar minimalistiškose eilutėse, man trūko pamišimo jausmo.
Mhm, paskutiniu metu niekas manęs nenustebina, bet turbūt tai jau mano problema.
Pasirodo sąmoningai įsivertinau, bet per daug nenuvertinau.
p.s. Nebijokit, nekeliausiu dainuot ant x - faktoriaus scenos. Ten per daug šviesos.
July 9, 2025
Þessi bók togar í strengi í hjarta mínum sem hafa stirðnað í gegnum árin. Bókin gaf mér samviskubit yfir því hvernig ég umgengst ömmu mína Bjarneyu á hennar seinustu 5-6 árunum með sama sjúkdóm og Ljósa. Hegðun Ljósu í seinni hluta bókar endurspeglar nákvæmlega hvernig amma mín var seinustu árin. Ljósa er alveg eins karakter og amma mín. Kristín Stefánsdóttir skrifar líka skýrt um hvernig aðstandendur bergðast mismunandi við sem ég sá allt of skýrt í mér og fólkinu í kring á sínum tíma. Kristín hefur augljóslega gengið í gegnum það sama og ég. Þessi bók braut í mér hjartað á persónulegri máta en nokkuð hefur áður gert.
October 29, 2023
Stiprų įspūdį paliekanti knyga. Labai įstrigo. Iš tiesų unikali ir netipinė. Galimybė atpažint ir geriau suprasti įvairių psichinių sutrikimų apraiškas. Įdomu pažvelgt kitokios patirties žmogaus akimis per Šviesės patirtį, ką ji išgyveno, kaip artimieji reagavo. Jautriai širdis suvirpėjo daug sykių, ypač kai ėjo kalba apie santykį su vaikais.
Be viso to, įdomu labiau susipažint su skandinavų kultūra, aprašomais gamtovaizdžiais. Knyga, plečianti akiratį įvairiomis prasmėmis.
Be viso to, įdomu labiau susipažint su skandinavų kultūra, aprašomais gamtovaizdžiais. Knyga, plečianti akiratį įvairiomis prasmėmis.
October 4, 2023
Kokio niūrumo ir tamsumo knyga.. perskaičius viduje taip ir lieka didžiulis gumulas visokių emocijų. Kartais atrodė net fiziškai skauda skaityti Šviesės gyvenimo istoriją. O ypač buvo gaila vaikų, kuriems teko nuolat mėtytis tarp gailesčio ir pykčio, noro pabėgti ir noro ateit apkabint.
Stipri, bet ir labai sunki knyga.
Stipri, bet ir labai sunki knyga.
March 12, 2025
Iš pradžių nepagavusi manęs, tačiau mintyse vis sukantis burtažodžiui “tai juk islandiška knyga, ji turi būti gera, turi būti gera, turi”, verčiant puslapius ir išsivyniojant Šviesės asmenybei iš daugybės įvairaus plauko ir šiurkštumo audeklų, kuriuos ji dievino, knyga nubloškė mane po elfės kojom ir patupdė ant besimėgaujančio skaitytojo akmens.
O elfų dievai, nuo ko pradėti? Net neapsiverčia Šviesės vadinti tikruoju vardu, nes tik šis puikiai atsveria islandišką niūrumą ir sudėtingas temas, tokias kaip neištikimybė, psichinė ir fizinė sveikata, emocijų kaita, meilė, širdgėla, neteisybė, ne taip susiklostęs likimas, sudėtingi tėvų - vaikų santykiai, samdinių padėtis, skirtingi luomai ir tė tė. O atsveria Šviesės naivumu, muzikalumu, dainomis, nuolat vaikišku džiugesiu, neracionaliais poelgiais ir emocijų vaivorykšte.
Liko neaišku ar elfės mitas ir buvo mitas ar visgi veikė Šviesės tėčio ir jos poelgius, sprendimus, kreipė gyvenimus tam tikra linkme. Knietėjo sužinot ar Vigfusas buvo toks pat mergininkas kaip ir tėtis, ar išdavė Šviesę su samdinėmis, ar visa tai buvo ją apgaubusių miglų, abejonės vyrų ištikimybe, pasekmė..
Taip tikėjausi, kad bent kančios verpeto epicentre ji susitiks Sveinį (ir ras jame ramybės ledkalnį), nuo kurio negailestingai žiauriai atkirto jos tėvas, tikėjausi, kad dukra Kotryna parašys dėdei apie beviltišką mamos padėtį ir vėl ją išsiųs į didmiestį. Skaitant labai sopėjo širdį, norėjosi Šviesę išgelbėt, apkabint, sušukuot kasas, paleist paukštį skrist, kad jis niekad nebegrįžtų.
O elfų dievai, nuo ko pradėti? Net neapsiverčia Šviesės vadinti tikruoju vardu, nes tik šis puikiai atsveria islandišką niūrumą ir sudėtingas temas, tokias kaip neištikimybė, psichinė ir fizinė sveikata, emocijų kaita, meilė, širdgėla, neteisybė, ne taip susiklostęs likimas, sudėtingi tėvų - vaikų santykiai, samdinių padėtis, skirtingi luomai ir tė tė. O atsveria Šviesės naivumu, muzikalumu, dainomis, nuolat vaikišku džiugesiu, neracionaliais poelgiais ir emocijų vaivorykšte.
Liko neaišku ar elfės mitas ir buvo mitas ar visgi veikė Šviesės tėčio ir jos poelgius, sprendimus, kreipė gyvenimus tam tikra linkme. Knietėjo sužinot ar Vigfusas buvo toks pat mergininkas kaip ir tėtis, ar išdavė Šviesę su samdinėmis, ar visa tai buvo ją apgaubusių miglų, abejonės vyrų ištikimybe, pasekmė..
Taip tikėjausi, kad bent kančios verpeto epicentre ji susitiks Sveinį (ir ras jame ramybės ledkalnį), nuo kurio negailestingai žiauriai atkirto jos tėvas, tikėjausi, kad dukra Kotryna parašys dėdei apie beviltišką mamos padėtį ir vėl ją išsiųs į didmiestį. Skaitant labai sopėjo širdį, norėjosi Šviesę išgelbėt, apkabint, sušukuot kasas, paleist paukštį skrist, kad jis niekad nebegrįžtų.
September 29, 2025
4,5!
Vááá þetta er geðveikt character study og ofboðslega vel skrifuð bók. Ég gæti rætt hana að eilífu hvað ég hef mikið að segja en því miður hef ég ekki eilífðina í það í dag og held þessu stuttu. Ég las Ljósu meira og minna á einum degi og maður kynntist henni svo vel. Mér fannst mjög sniðugt hvernig við fengum öðru hverju að sjá sjónarhorn dóttur hennar í síðari hluta bókar og því miður held ég að hringrásin hennar Ljósu, og mömmu hennar, haldi áfram í dóttur hennar síðar meir. Svo margar tengingar og spegilmyndir í lífum þeirra.
Það voru bara svo margar hugmyndir í bókinni sem ég elskaði, byrjunarkaflinn og lokakaflinn, fuglarnir, búrið, svo mikið!
Nú er þetta orðið of langt svo ég segi bless.
Vááá þetta er geðveikt character study og ofboðslega vel skrifuð bók. Ég gæti rætt hana að eilífu hvað ég hef mikið að segja en því miður hef ég ekki eilífðina í það í dag og held þessu stuttu. Ég las Ljósu meira og minna á einum degi og maður kynntist henni svo vel. Mér fannst mjög sniðugt hvernig við fengum öðru hverju að sjá sjónarhorn dóttur hennar í síðari hluta bókar og því miður held ég að hringrásin hennar Ljósu, og mömmu hennar, haldi áfram í dóttur hennar síðar meir. Svo margar tengingar og spegilmyndir í lífum þeirra.
Það voru bara svo margar hugmyndir í bókinni sem ég elskaði, byrjunarkaflinn og lokakaflinn, fuglarnir, búrið, svo mikið!
Nú er þetta orðið of langt svo ég segi bless.
June 6, 2022
Kristin Steinsdottir „Šviesė“: ar verkiate prabėgusio gyvenimo?
https://m.delfi.lt/moterys/is-pirmu-l...
https://m.delfi.lt/moterys/is-pirmu-l...
December 2, 2021
Liūdnai graži istorija, kurią skaitant vis prisimindavau "Paskutinės apeigos" - knygą, kurioje veiksmas taip pat vyko Islandijoje.
Galbūt dėl istorinių aplinkybių ir esame šiek tiek šališki ledo šalies atžvilgiu, visko čia gali būti. Man ir pačiai ši sala yra savotiškai įdomi vieta, kurią jau senokai noriu aplankyti ir kuri, nepaisant dydžio bei nuošalumo, turi nemažai talentingų menininkų.
Per knygos puslapius slenkančią atmosferą sunku nusakyti: kažkoks amžinas rūkas, drėgmė ir prietema, kuri dažnai gaubia dangų rudens pradžioje. Net ir saulė, pasirodanti vasarą, šviečia kažkaip kitaip. Vėjas, prieš akis plytinčios žemės ir kalnai. Vienatvė, bet kartais ir nepaprasta artumo šiluma.
O ir tema man tik dar kartą primena, kad gimiau tinkamu laiku, mat tuomet psichikos sveikata vis dar buvo tabu. Kas žino, gal ir man būtų buvę kaip Šviesei?
Ūkanota, bet tikrai ��domu.
Galbūt dėl istorinių aplinkybių ir esame šiek tiek šališki ledo šalies atžvilgiu, visko čia gali būti. Man ir pačiai ši sala yra savotiškai įdomi vieta, kurią jau senokai noriu aplankyti ir kuri, nepaisant dydžio bei nuošalumo, turi nemažai talentingų menininkų.
Per knygos puslapius slenkančią atmosferą sunku nusakyti: kažkoks amžinas rūkas, drėgmė ir prietema, kuri dažnai gaubia dangų rudens pradžioje. Net ir saulė, pasirodanti vasarą, šviečia kažkaip kitaip. Vėjas, prieš akis plytinčios žemės ir kalnai. Vienatvė, bet kartais ir nepaprasta artumo šiluma.
O ir tema man tik dar kartą primena, kad gimiau tinkamu laiku, mat tuomet psichikos sveikata vis dar buvo tabu. Kas žino, gal ir man būtų buvę kaip Šviesei?
Ūkanota, bet tikrai ��domu.
December 8, 2021
Pradėjus skaityti šią knygą, galvojau, kad viskas, tikrai daugiau neskaitysiu, nes pati pradžia visiškai netraukė, buvo sunku priprasti prie rašymo stiliaus: rašoma trumpais sakiniais, nedidelėmis pastraipomis ir įvykiai su gan dideliais laiko tarpais, bet užsispyriau ir tikrai džiaugiuosi tuo. ⠀
⠀
Autorė pasakoja įtikinamą asmeninę istoriją apie moterį – Šviesę, kuri kovoja su psichinėmis ligomis XIX amžiaus pabaigoje Islandijoje. Taip pat aprašo šeimos gyvenimą, kultūrą, švietimą ir psichinės sveikatos vaizdą, tuo metu, Islandijos kaime. Manau svarbu paminėti, kad istorija paremta autorės močiutės gyvenimu. Tai tas labai sužadino norą, perskaityti šią knygą. ⠀
⠀
Patiko tai, kad knygos pabaigoje buvo pasakojama ir iš dukros perspektyvos, kaip ji pati jautėsi, globodama mamą, kuri turi psichinės sveikatos problemų. Kaip dukra jautėsi, kuomet vaikai iš jos tyčiojosi, kad turi tokią mamą. ⠀
⠀
Autorė pasakoja įtikinamą asmeninę istoriją apie moterį – Šviesę, kuri kovoja su psichinėmis ligomis XIX amžiaus pabaigoje Islandijoje. Taip pat aprašo šeimos gyvenimą, kultūrą, švietimą ir psichinės sveikatos vaizdą, tuo metu, Islandijos kaime. Manau svarbu paminėti, kad istorija paremta autorės močiutės gyvenimu. Tai tas labai sužadino norą, perskaityti šią knygą. ⠀
⠀
Patiko tai, kad knygos pabaigoje buvo pasakojama ir iš dukros perspektyvos, kaip ji pati jautėsi, globodama mamą, kuri turi psichinės sveikatos problemų. Kaip dukra jautėsi, kuomet vaikai iš jos tyčiojosi, kad turi tokią mamą. ⠀
June 1, 2015
This is the first novel I've read in Icelandic. It was a challenge but so interesting. Not only does the author tell a compelling personal story of a woman struggling with mental illness in late 19th century and early 20th century Iceland, she also paints a picture of family life, culture, education, and mental healthcare in rural Iceland at that time. The story is based on the life of the author's grandmother.
March 13, 2022
Sagan af mömmunni/ömmunni sem missti vitið mölbraut í mér hjartað. Ég fann svo til við lesturinn og það eru skýlaus meðmæli. Manni á ekki að standa á sama um sögupersónur.
February 6, 2022
Įpusėjusi šią knygą jau ėmiau irzti kaip čia viskas kartojasi, kas čia per nesibaigiantys padriki sakiniai, skraidinantys per veikėjos gyvenimą be paaiškinimų ir įsigilinimo. O kai pabaigiau skaityti supratau, kad turbūt be viso to nebūtų nuotaikos ir jausmo, kurie daro šią knygą gera.
Autorei pavyko perteikti nerimą, kuris užvaldo regis be jokios priežasties, o gal... dėl jų gausos. Jai taip pat pavyko įtikinti kaip gali jaustis įkalintas buities, kartu ir beprotiškai mylėti savo šeimą ir nuo jos joti tolyn netausojant žirgo, nepastebint oro, pamirštant, kad to gyvenimo, į kurį atgal skubi, jau nebėra.
Išskirtinė, verta dėmesio kiekvieno, kuris nebijo paskęsti knygos tamsoje. Ji tikroviška, be teigiamų-neigiamų veikėjų, bet ji ir be tikros, gelbėjančios šviesos. Tad ne kiekvienam. Neilga, bet gali prailgti. Turbūt verta daugiau nei 4 žvaigždučių, bet už tą irzulį įpusėjus tebūnie tiek.
Autorei pavyko perteikti nerimą, kuris užvaldo regis be jokios priežasties, o gal... dėl jų gausos. Jai taip pat pavyko įtikinti kaip gali jaustis įkalintas buities, kartu ir beprotiškai mylėti savo šeimą ir nuo jos joti tolyn netausojant žirgo, nepastebint oro, pamirštant, kad to gyvenimo, į kurį atgal skubi, jau nebėra.
Išskirtinė, verta dėmesio kiekvieno, kuris nebijo paskęsti knygos tamsoje. Ji tikroviška, be teigiamų-neigiamų veikėjų, bet ji ir be tikros, gelbėjančios šviesos. Tad ne kiekvienam. Neilga, bet gali prailgti. Turbūt verta daugiau nei 4 žvaigždučių, bet už tą irzulį įpusėjus tebūnie tiek.
December 29, 2022
Islandija, XIX a. pabaiga, ledynai, pliki laukai – įsiminė atmosferiškumas. Kūrinys parašytas lakoniškai, nesiveliant į detales (man tiko). Skaitydama pagyvenau šalia psichine liga sergančio žmogaus. Čia skausmas kaip geizeris – nežinai, kada išsiverš. Reikalinga, paveikiai parašyta knyga.
March 16, 2025
Rekomenduoju tiems, kas domisi Islandija. Tai apie vieną islandų šeimą, įdomi istorija.
May 23, 2024
Skaudi ir atvira istorija, kuri palietė iki širdies gelmių. O dargi, itin asmeniškai palietusi. Tokios knygos gydo, leidžia pasijusti, kad esu-galiu būti ne vienatvėje. Gal tai ir yra atsakymas.
February 1, 2022
Emociškai stipriai mane paveikusi knyga
November 7, 2021
Áhrifamikil og vel skrifuð en helst til of langdregin.
Read
November 1, 2021Ši knyga man buvo trumpas, bet įtaigus pabėgimas į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Islandiją.
Nors istorijos siužetas sukasi apie pagrindinę heroję Šviesę, tačiau nemažai aprašyta ir visa šeimos moterų istorija - ir Šviesės mamos, ir vyriausios dukters. Nors dabar Islandija yra viena pažangiausių valstybių kalbant apie moterų teises, tačiau knyga nukelia į tuos laikus, kai tėvas dukroms galėjo neleisti tuoktis su mylimaisiais.
Patiko autorės minimalistinis, kupinas užuominų rašymo stilius ir dėmesys santykiui su gamta - kaip tik per tai ir pavyko įsivaizduoti vėjuotą ir akmenuotą Islandijos provinciją, kur mažakalbiai knygos herojai augina avis ir statosi medines mansardas. Žinoma, istorija ne apie gamtą ir ne apie statybas, o apie santykius šeimoje. Įdomu skaityti, kokie skirtingi tos pačios šeimos vaikų likimai, pasirinkimai ir kaip knygos puslapiais skrieja pagrindines herojės gyvenimas, kuris, rodėsi, galėtų būti gražus, ilgas bei laimingas, jei ne viena aplinkybė. Nenoriu atskleisti knygos siužeto ir baigties, todėl palieku rekomendaciją ją skaityti ir patiems surasti tą momentą ar veikėją, kuris jus labiausiai sujaudins ar sustiprins.
Nors istorijos siužetas sukasi apie pagrindinę heroję Šviesę, tačiau nemažai aprašyta ir visa šeimos moterų istorija - ir Šviesės mamos, ir vyriausios dukters. Nors dabar Islandija yra viena pažangiausių valstybių kalbant apie moterų teises, tačiau knyga nukelia į tuos laikus, kai tėvas dukroms galėjo neleisti tuoktis su mylimaisiais.
Patiko autorės minimalistinis, kupinas užuominų rašymo stilius ir dėmesys santykiui su gamta - kaip tik per tai ir pavyko įsivaizduoti vėjuotą ir akmenuotą Islandijos provinciją, kur mažakalbiai knygos herojai augina avis ir statosi medines mansardas. Žinoma, istorija ne apie gamtą ir ne apie statybas, o apie santykius šeimoje. Įdomu skaityti, kokie skirtingi tos pačios šeimos vaikų likimai, pasirinkimai ir kaip knygos puslapiais skrieja pagrindines herojės gyvenimas, kuris, rodėsi, galėtų būti gražus, ilgas bei laimingas, jei ne viena aplinkybė. Nenoriu atskleisti knygos siužeto ir baigties, todėl palieku rekomendaciją ją skaityti ir patiems surasti tą momentą ar veikėją, kuris jus labiausiai sujaudins ar sustiprins.
October 12, 2014
Kunni vel að meta sögu Kristínar Steinsdóttur, Ljósu. Hún gerist við lok 19. aldar og á fyrri hluta þeirrar 20 og lýsir vel aðstæðum og möguleikum til lífsviðurværis þeirra tíma. Titill sögunnar vísar til gælunafns aðalpersónu bókarinnar og sagan segir frá lífi hennar sem barn, uppeldi, menntun, þrá og draumum. En síðar þegar hún líkur menntun sinni þarf hún að taka ákvörðun um framtíð sína og þá blasir við að draumar um að verða sjálfstæð saumakona eða kennslukona stangast á við veruleikann sem hún elst upp við í sveitinni þar sem markmiðið er að giftast, tryggja sér afkomu og ala önn fyrir fjölskyldu.
Megin þema sögunnar er þó aðbúnaður geðsjúkra á þessum tíma. Hve erfitt það er fyrir bæði sjúklingana sjálfa að glíma við erfiða geðveilu og ekki síst aðstandendur þeirra, maka og börn.
Þetta er harmræn saga, full af þrá og væntingum en um leið skipbrotum þeirra, ömurlegum aðstæðum og þrotlausri baráttu.
Megin þema sögunnar er þó aðbúnaður geðsjúkra á þessum tíma. Hve erfitt það er fyrir bæði sjúklingana sjálfa að glíma við erfiða geðveilu og ekki síst aðstandendur þeirra, maka og börn.
Þetta er harmræn saga, full af þrá og væntingum en um leið skipbrotum þeirra, ömurlegum aðstæðum og þrotlausri baráttu.
July 21, 2016
Gerist ekki mikið í henni og hún endurtekur sig mjög mikin en hun er vel skrifuð
October 25, 2021
Istorija įtraukė, pagavo ir nepaleidžia jau padėjus knygą.
Displaying 1 - 30 of 70 reviews