What do you think?
Rate this book
Ascona
In der Nacht vor Hitlers Ernennung zum Reichskanzler flieht Erich-Maria Remarque von Berlin ins Schweizer Exil am Lago Maggiore.
Wenig später brennen seine Romane auf dem Scheiterhaufen der Nazis. Remarque stoßen die politischen Vorgänge in tiefe Ratlosigkeit, künstlerisch quält er sich seit Jahren mit einem neuen Roman herum. Seine Depression betäubt er mit Zigaretten und Alkohol, Ausschweifungen und erotischen Eskapaden, in die er sich mit seiner Exfrau Jutta stürzt. Auch sie auf der Flucht vor den Nazis, deren Hetze die Exilgemeinde in Ascona von Tag zu Tag vergrößert. Und noch immer tritt der Roman auf der Stelle, Hoffnung auf Erlösung liegt für ihn allein in der Begegnung mit der Frau seines Lebens, die sein schweizer Exil für immer beendet.
Wenig später brennen seine Romane auf dem Scheiterhaufen der Nazis. Remarque stoßen die politischen Vorgänge in tiefe Ratlosigkeit, künstlerisch quält er sich seit Jahren mit einem neuen Roman herum. Seine Depression betäubt er mit Zigaretten und Alkohol, Ausschweifungen und erotischen Eskapaden, in die er sich mit seiner Exfrau Jutta stürzt. Auch sie auf der Flucht vor den Nazis, deren Hetze die Exilgemeinde in Ascona von Tag zu Tag vergrößert. Und noch immer tritt der Roman auf der Stelle, Hoffnung auf Erlösung liegt für ihn allein in der Begegnung mit der Frau seines Lebens, die sein schweizer Exil für immer beendet.
246 pages, Hardcover
Published July 29, 2021
2 people are currently reading
112 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 19 of 19 reviews
May 10, 2023
Rinkdama #autoriaikuriaistikiu tikrai nemažai galvojau apie Remarką. Jį paauglystėj, istorijos mokytojos dėka atradus, esu tiek skaičius, kad visos knygos susiliejo į vieną. 😅 Ir įtariu, kad būsiu vienam metui kiek perdozavus, nes iki šiol nesu jokios jo knygos į rankas paėmus. 🤷♀️ Nors "Juodasis obeliskas" dėčiau į tas gyvenimo labiausias. 💛
Štai toks buvo mano santykis su rašytoju iki Askonos. Pagarba, susižavėjimas ir poilsis nuo jo. 😃 Bet Edgar Rai savo knygoje vėl pažadino susidomėjimą! Visaip bandžiau atsimint, ar visgi "Trys draugai" esu skaičius ir grįžo noras imtis Remarko ir vėl. Gal tik nebe taip karštligiškai, kaip paauglystėj. 😅
Knygoje žvelgiama į labai įdomų autoriaus gyvenimo, o taip pat istorinį etapą, minimi garsūs Remarką supę asmenys ir rodomas nepagražintas, audringas jo gyvenimas ir jis pats.
"Visada norėjosi gyventi sau. Bet būti vienam visada sunku."
Skaitydama puoliau ieškoti rašytojo ir Dietrich romano istorijų internete, radau net kelias knygas apie juos lietuvių kalba! Bet supratau, kad gal nereikia skubėti. Eilėj pirma bus "Trys draugai".
Knygoje aprašomas laikas Remarkui pasitraukus iš Vokietijos, pilnas nežinios, kūrybinių kančių, bet kartu tai ir savotiška užsimiršimo, svajonių zona. Laikina saugumo oazė sumaišties pasaulyje.
"Askona buvo žydinti, spalvinga, kvepianti iliuzija. Tiesą sakant jie visi kaip lunatikai vaikščiojo virš bedugnės."
Knyga labai lengvai skaitėsi, įtraukė, sudomino. Draugystė su Remarku tęsiama. 💛
Štai toks buvo mano santykis su rašytoju iki Askonos. Pagarba, susižavėjimas ir poilsis nuo jo. 😃 Bet Edgar Rai savo knygoje vėl pažadino susidomėjimą! Visaip bandžiau atsimint, ar visgi "Trys draugai" esu skaičius ir grįžo noras imtis Remarko ir vėl. Gal tik nebe taip karštligiškai, kaip paauglystėj. 😅
Knygoje žvelgiama į labai įdomų autoriaus gyvenimo, o taip pat istorinį etapą, minimi garsūs Remarką supę asmenys ir rodomas nepagražintas, audringas jo gyvenimas ir jis pats.
"Visada norėjosi gyventi sau. Bet būti vienam visada sunku."
Skaitydama puoliau ieškoti rašytojo ir Dietrich romano istorijų internete, radau net kelias knygas apie juos lietuvių kalba! Bet supratau, kad gal nereikia skubėti. Eilėj pirma bus "Trys draugai".
Knygoje aprašomas laikas Remarkui pasitraukus iš Vokietijos, pilnas nežinios, kūrybinių kančių, bet kartu tai ir savotiška užsimiršimo, svajonių zona. Laikina saugumo oazė sumaišties pasaulyje.
"Askona buvo žydinti, spalvinga, kvepianti iliuzija. Tiesą sakant jie visi kaip lunatikai vaikščiojo virš bedugnės."
Knyga labai lengvai skaitėsi, įtraukė, sudomino. Draugystė su Remarku tęsiama. 💛
May 20, 2023
❝ Neprarasti tikėjimo pamatinėmis vertybėmis, tik tai buvo svarbiausia. Tai pasakytina ir apie “Tris draugus”, ir apskritai apie gyvenimą, o ypač Ėricho gyvenimą. Ir daugelio kitų gyvenimus. Išlikti žmogumi. Tokiais laikais kaip šie tai jau skambėjo kaip neblogas politinis pareiškimas. Tikrieji “Trijų draugų” herojai buvo tie, kurie net praradę viską, neprarado pasitikėjimo kitais. Čia slypėjo romano pozityvumas, nepaisant viso jo tragizmo.
April 2, 2023
Buvo labai įdomu skaityti apie Remarką. Tik džiaugiausi, kad jau buvau skaičiusi “Trys draugai” jo romaną, kadangi apie jį daug užsimenama ir pasakojama šioje knygoje. 😊 o šiaip, kadangi apie Remarką, nežinau beveik nieko, negaliu patvirtinti ar yra daug ir teisingų faktų, bet dar vienas įdomus aspektas, apie kitus žinomus žmones, kad buvo pasakojama😊 po šios knygos noriu daugiau sužinoti ir apie Marleną, bei pasidomėti apie apie patį Remarką daugiau. 😊
December 30, 2023
Taip remarkiškai apie patį Remarką!... Tiksliau, apie jo gyvenimo laikotarpį: pabėgimą iš Berlyno ir gyvenimą Askonoje, kai į valdžią ateina Hitleris, iki išplaukimo į Ameriką. Buvo įdomu. Remarkas-mano meilė, ir visos žvaigždės jam bei apie jį!
Puikiai užbaigiau 2023 metus.
Puikiai užbaigiau 2023 metus.
April 3, 2023
Knyga patiko, lengvai skaitėsi. Nelabai teko susidurti su Ėricho REMARKO kūryba, bet norėčiau kokią knygą perskaityti. Tai buvo žmogus, kūrybai atiduodantis visą save. Knygoje pasakojama kaip jis pabėgo iš Berlyno į Šveicariją, Askoną, prie Madžirės ežero. Sėkmės sulaukęs rašytojas tėvynėje nebesijaučia saugus, o netrukus naciai ima deginti jo romanus ant laužo. Remarkas pasineria į gilią sumaištį ir beviltiškai stengiasi parašyti naują knygą. Pasaulyje žinomą kaip "Trys draugai". Sunkiai jam sekasi, liūdnas dienas jis slopina alkoholiu, ištvirkavimu, cigaretėmis, nuotykiais su buvusia žmona Juta. Tačiau čia atsiranda dar viena moteris - Marlena, kurie su Remarku pajaučia vienas kitam ne tik didžiulę trauką, bet ir bendrystę, artimą ryšį.
Romanas paremtas tikrais faktais, kas skaitymui visada suteikia tą tikroviškumo jausmą skaitant, įsivaizduojant kaip viskas vyksta realybėje. Tai prideda knygai stiprumo. Perskaičius šią knygą kilo noras perskaityti REMARKO "Tris draugus", pasidomėti jo kūryba dar labiau.
Romanas paremtas tikrais faktais, kas skaitymui visada suteikia tą tikroviškumo jausmą skaitant, įsivaizduojant kaip viskas vyksta realybėje. Tai prideda knygai stiprumo. Perskaičius šią knygą kilo noras perskaityti REMARKO "Tris draugus", pasidomėti jo kūryba dar labiau.
July 18, 2023
3,5/5
Blankokas romanas, nepateisinęs mano lūkesčių. E. M. Remarkas vertas kur kas geresnės knygos. Tiesa, iškart reikia pripažinti, kad romane vaizduojamas gan trumpas Remarko gyvenimo laikotarpis: 1933–1938 metai.
Vien tai, kad knyga kimšte prikimšta įžymybių, automatiškai nedaro jos įdomia. Dar blogiau, kad joje dar daugiau nesvarbių veikėjų, kurie tik blaško skaitytojų dėmesį, nes nežinia – verta ar ne – įsiminti jų sudėtingas pavardes (dažniausiai pasirodo – buvo neverta). Drįstu teigti, kad ir romano struktūra toli gražu ne tobula: daug vietos skiriama gan nereikšmingiems dalykams, o ilgoki rašytojo gyvenimo tarpai liko neatskleisti.
Remarko romanas „Trys draugai“ – vienas geriausių jo kūrinių. Sunku patikėti, kad šis romanas buvo užbaiginėjamas taip, kaip vaizduoja autorius. Tuo labiau, kad rankraštis jau buvo puikiai įvertintas. Nežinau visos Remarko gyvenimo chronologijos, bet neatmetu ir tos galimybės, kad romanas „Trys draugai“ buvo rašomas kiek vėliau nei teigiama knygoje, nes romanas pasirodė 1938 metais.
Aplinką ir patį E.M. Remarką charakterizuoja šios citatos: „Pastaruoju metu visus jausmus išgyveno intensyviau, lyg po didinamuoju stiklu. Kiekviena laimės akimirka – nepaprasto grožio, o liūdesys – neišvengiamos baigties. Gyvenimas, nuolat įsisąmoninus visko laikinumą.“
„Šiomis dienomis nebebuvo nieko gražaus, kas nebūtų atmiešta tragizmu“.
„Ar tikslo siekimas dar gali būti kuo nors kitu nei vien šventa saviapgaule?“
Remarkas – ne išimtis; jį Šveicarijoje supa panašūs žmonės (pvz., emigrantas visada su savimi turintis portfelį, kuriame virvė, kad reikalui esant galėtų pasikarti). Toks gyvenimas, kuriame „kuo jis mėgintų būti, jį visuomet maitins praeitis, o ne dabartis ir jau tikrai ne ateitis“.
Keistokai autorius sugretina Remarką su Manu ir Brechtu (tuo metu žymesniais už jį): „Nenorėjo būti panašus į Maną ar Brechtą, niekino jų aroganciją, gožiantį intelektą. Kita vertus, jis pats buvo paviršutiniškas pasipūtėlis ir gėdijosi savo kilmės“. Galbūt, nors man kyla abejonės, kaip ir dėl romano paantraštės („Remarko tremties metai prie Madžorės ežero“). Anokia čia tremtis, kai gyveni savo viloje, supamas nuostabios gamtos („Jei vakarėjant nusiirdavai į ežerą, vila atrodydavo kaip nutapyta Monė“) ir netrūkdamas lėšų, turi galimybę keliauti (na, išskyrus Vokietiją)...
Tad nenuostabu, kad po karo Remarkas iš JAV, kur buvo išvykęs ir tapo JAV piliečiu, grįžo į tą patį Šveicarijos kaimą, kur mirė ir buvo palaidotas.
Apie Remarko draugystę su Marlena Dytrich, turbūt geriau neįmanoma parašyti negu jau anksčiau žavėjausi skaitydamas apie jų susirašinėjimą knygoje „Pasakyk, kad mane myli“. Citata iš šios knygos: „Šie neramūs vakarai, – kai skaitau ir paskui pastebiu, kad neskaitau, – padedu knygą ir vaikštau, aplink namą, po sodą, – kalbuosi su žmonėmis ir suvokiu, kad visai jų nesiklausau, – atsisėdu kampan ir krūpteliu, kai kas nors užkalbina, – žiūriu į savo rankas ir manau, kad sapnuoju, nes jose nieko nėra, o visgi aiškiai jaučiu jose tavo krūtinę... Staiga pastebiu, koks trapus tas truputis dirbtinės ramybės, kurią susikūriau aplink save. Kaip greitai juoda liepsna prasiveržia ir viską apima drebulys ir noras turėti Tave. Jaučiuosi vargšas ir laimingas kartu" (iš E. M. Remarko laiško Marlenai Dytrich).
Bet pakankamai įdomu buvo ir skaitant „Askoną“ kai ką sužinoti apie šią neįtikėtiną meilę.
Skaitytojai, mažai žinantys Remarko biografiją, perskaitę romaną, gali susidaryti įspūdį, kad rašytojas buvo beviltiškas alkoholikas, nesugebantis dirbti (t.y. rašyti), nes autorius pasirinko tikrai sunkų Remarko gyvenimo laikotarpį, kai jis beveik nekūrė, bet ir tuo atveju – kaip žmogų – jį galima pateisinti: tuo sunkiu metu Remarkas išgelbėjo gyvybę sunkiai sergančiai savo pirmajai žmonai (su kuria jau buvo išsiskyręs) – finansavo jos gydymą, vėl ją vedė ir taip sudarė galimybę emigruoti į JAV.
Atkreiptinas dėmesys, kad po knygoje aprašomų įvykių, Remarkas parašė dar 8 romanus, tame tarpe puikųjį „Juodasis obeliskas“.
P.S. Įdomūs faktai: Remarko kūriniai labai greitai buvo verčiami į lietuvių kalbą: „Vakarų fronte nieko naujo“ tais pačias metais kai tik buvo išleistas (1929 m.), „Kelias atgal“ irgi (1931 m.), o knygoje minimas romanas „Trys draugai“ – sekančiais metais po išleidimo (1939 m.).
Blankokas romanas, nepateisinęs mano lūkesčių. E. M. Remarkas vertas kur kas geresnės knygos. Tiesa, iškart reikia pripažinti, kad romane vaizduojamas gan trumpas Remarko gyvenimo laikotarpis: 1933–1938 metai.
Vien tai, kad knyga kimšte prikimšta įžymybių, automatiškai nedaro jos įdomia. Dar blogiau, kad joje dar daugiau nesvarbių veikėjų, kurie tik blaško skaitytojų dėmesį, nes nežinia – verta ar ne – įsiminti jų sudėtingas pavardes (dažniausiai pasirodo – buvo neverta). Drįstu teigti, kad ir romano struktūra toli gražu ne tobula: daug vietos skiriama gan nereikšmingiems dalykams, o ilgoki rašytojo gyvenimo tarpai liko neatskleisti.
Remarko romanas „Trys draugai“ – vienas geriausių jo kūrinių. Sunku patikėti, kad šis romanas buvo užbaiginėjamas taip, kaip vaizduoja autorius. Tuo labiau, kad rankraštis jau buvo puikiai įvertintas. Nežinau visos Remarko gyvenimo chronologijos, bet neatmetu ir tos galimybės, kad romanas „Trys draugai“ buvo rašomas kiek vėliau nei teigiama knygoje, nes romanas pasirodė 1938 metais.
Aplinką ir patį E.M. Remarką charakterizuoja šios citatos: „Pastaruoju metu visus jausmus išgyveno intensyviau, lyg po didinamuoju stiklu. Kiekviena laimės akimirka – nepaprasto grožio, o liūdesys – neišvengiamos baigties. Gyvenimas, nuolat įsisąmoninus visko laikinumą.“
„Šiomis dienomis nebebuvo nieko gražaus, kas nebūtų atmiešta tragizmu“.
„Ar tikslo siekimas dar gali būti kuo nors kitu nei vien šventa saviapgaule?“
Remarkas – ne išimtis; jį Šveicarijoje supa panašūs žmonės (pvz., emigrantas visada su savimi turintis portfelį, kuriame virvė, kad reikalui esant galėtų pasikarti). Toks gyvenimas, kuriame „kuo jis mėgintų būti, jį visuomet maitins praeitis, o ne dabartis ir jau tikrai ne ateitis“.
Keistokai autorius sugretina Remarką su Manu ir Brechtu (tuo metu žymesniais už jį): „Nenorėjo būti panašus į Maną ar Brechtą, niekino jų aroganciją, gožiantį intelektą. Kita vertus, jis pats buvo paviršutiniškas pasipūtėlis ir gėdijosi savo kilmės“. Galbūt, nors man kyla abejonės, kaip ir dėl romano paantraštės („Remarko tremties metai prie Madžorės ežero“). Anokia čia tremtis, kai gyveni savo viloje, supamas nuostabios gamtos („Jei vakarėjant nusiirdavai į ežerą, vila atrodydavo kaip nutapyta Monė“) ir netrūkdamas lėšų, turi galimybę keliauti (na, išskyrus Vokietiją)...
Tad nenuostabu, kad po karo Remarkas iš JAV, kur buvo išvykęs ir tapo JAV piliečiu, grįžo į tą patį Šveicarijos kaimą, kur mirė ir buvo palaidotas.
Apie Remarko draugystę su Marlena Dytrich, turbūt geriau neįmanoma parašyti negu jau anksčiau žavėjausi skaitydamas apie jų susirašinėjimą knygoje „Pasakyk, kad mane myli“. Citata iš šios knygos: „Šie neramūs vakarai, – kai skaitau ir paskui pastebiu, kad neskaitau, – padedu knygą ir vaikštau, aplink namą, po sodą, – kalbuosi su žmonėmis ir suvokiu, kad visai jų nesiklausau, – atsisėdu kampan ir krūpteliu, kai kas nors užkalbina, – žiūriu į savo rankas ir manau, kad sapnuoju, nes jose nieko nėra, o visgi aiškiai jaučiu jose tavo krūtinę... Staiga pastebiu, koks trapus tas truputis dirbtinės ramybės, kurią susikūriau aplink save. Kaip greitai juoda liepsna prasiveržia ir viską apima drebulys ir noras turėti Tave. Jaučiuosi vargšas ir laimingas kartu" (iš E. M. Remarko laiško Marlenai Dytrich).
Bet pakankamai įdomu buvo ir skaitant „Askoną“ kai ką sužinoti apie šią neįtikėtiną meilę.
Skaitytojai, mažai žinantys Remarko biografiją, perskaitę romaną, gali susidaryti įspūdį, kad rašytojas buvo beviltiškas alkoholikas, nesugebantis dirbti (t.y. rašyti), nes autorius pasirinko tikrai sunkų Remarko gyvenimo laikotarpį, kai jis beveik nekūrė, bet ir tuo atveju – kaip žmogų – jį galima pateisinti: tuo sunkiu metu Remarkas išgelbėjo gyvybę sunkiai sergančiai savo pirmajai žmonai (su kuria jau buvo išsiskyręs) – finansavo jos gydymą, vėl ją vedė ir taip sudarė galimybę emigruoti į JAV.
Atkreiptinas dėmesys, kad po knygoje aprašomų įvykių, Remarkas parašė dar 8 romanus, tame tarpe puikųjį „Juodasis obeliskas“.
P.S. Įdomūs faktai: Remarko kūriniai labai greitai buvo verčiami į lietuvių kalbą: „Vakarų fronte nieko naujo“ tais pačias metais kai tik buvo išleistas (1929 m.), „Kelias atgal“ irgi (1931 m.), o knygoje minimas romanas „Trys draugai“ – sekančiais metais po išleidimo (1939 m.).
April 15, 2025
Solide.
Eine unaufgeregte, eine letztlich sehr ruhige Betrachtung dunkler Zeiten.
(Aufgerundete 3,5)
Eine unaufgeregte, eine letztlich sehr ruhige Betrachtung dunkler Zeiten.
(Aufgerundete 3,5)
September 7, 2021
Anfang der 1930er-Jahre flieht Erich Maria Remarque aus Berlin in sein Haus in Ascona. Der Autor, der mit seinem Buch «Im Westen nichts Neues» grosse Erfolge feierte, fühlt sich in Deutschland nicht mehr sicher und hatte ein gutes Timing: Am Tag nach seiner Flucht wird Hitler zum Reichskanzler ernannt und wenig später landen Remarques Bücher im Feuer.
Erich Maria Remarque ist nicht der einzige in Ascona, mit ihm finden sich 1933 eine ganze Reihe in Deutschland nicht mehr gewünschter Künstler ein, unter anderem Else Lasker-Schüler, Marianne von Werefkin, Ernst Toller oder Emil Ludwig.
Remarque leidet an der Zeit, an Selbstzweifeln und unter seinem blockierten Schreiben, er ertränkt sein Leiden im Alkohol, treibt Raubbau mit seinem Körper, flüchtet sich in Liebschaften, die ihm dann doch wieder zu eng werden. Als auch noch seine Exfrau in Ascona auftaucht, wird alles noch komplizierter. Dann trifft er die eine Frau, in die er seine Hoffnungen setzt, obwohl sie teilweise innerlich wie äußerlich viel zu weit weg scheint. Als die Lage sich in ganz Europa zuspitzt, ist sie es, die ihn aus seinem Schweizer Exil holt.
Anhand von Erich Maria Remarques Biografie wird in «Ascona» das Bild einer Zeit wieder lebendig, die wohl als die schwärzeste unserer hiesigen Welt bezeichnet werden darf. Wir treffen zusammen mit Remarque auf eine ganze Reihe namhafter Persönlichkeiten, die alle ihre Heimat verloren haben und im Exil zwischen Verzweiflung, Ohnmacht und Hoffnung schwanken, wobei jeder für sich anders damit umgeht.
Edgar Rai ist es gelungen, sowohl Remarque als auch das Leben im Exil auf anschauliche, authentische, eindrückliche Weise zu schildern, die sowohl kompetent recherchiert und doch flüssig zu lesen ist. Es ist ihm gelungen, das Zeitzeugnis als unterhaltsame, mitreißende, betroffen machende und einnehmende Weise zu erzählen. Zudem weckt das Buch den großen Wunsch, mehr über die Zeit und die in der Geschichte spielenden Figuren zu erfahren.
«Ascona» ist aber nicht nur die Geschichte einer Zeit, es ist auch die Geschichte von Remarques Schreiben, mit allen Kämpfen, die damit zusammenhingen. Es ist die Geschichte der Entstehung seines Romans «Drei Kameraden», die Geschichte um das Ringen mit der Geschichte und mit sich selbst.
Fazit
Eine sehr intensive Geschichte um einen in Depressionen und Alkohol versunkenen Schriftsteller, die das Leiden an der Zeit sowie das Kämpfen ums eigene Überleben in derselben auf plastische, sprachlich hochstehende und trotzdem lesbare Weise erzählt. Ganz große Leseempfehlung.
Erich Maria Remarque ist nicht der einzige in Ascona, mit ihm finden sich 1933 eine ganze Reihe in Deutschland nicht mehr gewünschter Künstler ein, unter anderem Else Lasker-Schüler, Marianne von Werefkin, Ernst Toller oder Emil Ludwig.
Remarque leidet an der Zeit, an Selbstzweifeln und unter seinem blockierten Schreiben, er ertränkt sein Leiden im Alkohol, treibt Raubbau mit seinem Körper, flüchtet sich in Liebschaften, die ihm dann doch wieder zu eng werden. Als auch noch seine Exfrau in Ascona auftaucht, wird alles noch komplizierter. Dann trifft er die eine Frau, in die er seine Hoffnungen setzt, obwohl sie teilweise innerlich wie äußerlich viel zu weit weg scheint. Als die Lage sich in ganz Europa zuspitzt, ist sie es, die ihn aus seinem Schweizer Exil holt.
Anhand von Erich Maria Remarques Biografie wird in «Ascona» das Bild einer Zeit wieder lebendig, die wohl als die schwärzeste unserer hiesigen Welt bezeichnet werden darf. Wir treffen zusammen mit Remarque auf eine ganze Reihe namhafter Persönlichkeiten, die alle ihre Heimat verloren haben und im Exil zwischen Verzweiflung, Ohnmacht und Hoffnung schwanken, wobei jeder für sich anders damit umgeht.
Edgar Rai ist es gelungen, sowohl Remarque als auch das Leben im Exil auf anschauliche, authentische, eindrückliche Weise zu schildern, die sowohl kompetent recherchiert und doch flüssig zu lesen ist. Es ist ihm gelungen, das Zeitzeugnis als unterhaltsame, mitreißende, betroffen machende und einnehmende Weise zu erzählen. Zudem weckt das Buch den großen Wunsch, mehr über die Zeit und die in der Geschichte spielenden Figuren zu erfahren.
«Ascona» ist aber nicht nur die Geschichte einer Zeit, es ist auch die Geschichte von Remarques Schreiben, mit allen Kämpfen, die damit zusammenhingen. Es ist die Geschichte der Entstehung seines Romans «Drei Kameraden», die Geschichte um das Ringen mit der Geschichte und mit sich selbst.
Fazit
Eine sehr intensive Geschichte um einen in Depressionen und Alkohol versunkenen Schriftsteller, die das Leiden an der Zeit sowie das Kämpfen ums eigene Überleben in derselben auf plastische, sprachlich hochstehende und trotzdem lesbare Weise erzählt. Ganz große Leseempfehlung.
December 20, 2025
I read a newspaper review (Süddeutsche) that announced that this book was superficial and a bit too light for it’s content. I strongly feel the urge to counter that.
It is not superficial but perfectly describes the state of a man who is attracted to signs of wealth and wants to show them off. But struggles to keep up appearances and continue to produce the bestsellers he wants to produce.
Envy, cruelty, constant comparison and gluttony - the author manages to portray a rich man in his villa amidst the beautiful backdrop of Italian-Switzerland and Lago Maggiore. Seemingly a guy that has everything but constantly struggles with his fate and has a big drinking problem - that doesn’t make the book or the real-life fate of Remarque superficial in any way.
I think, contrastingly, the book does an excellent job portraying that in a world of riches, fame, paintings by famous artists, golf etc. no political (or other type of) emigrant fleeing Nazi Germany can shake the experience of watching their home explode with hatred, regardless of riches and shame. The book details the many suicides that occurred within that company. Also, the author does an excellent job of portraying the (undoubtedly more lighthearted) struggles of a man who isn’t strapped for cash and ultimately doesn’t kill himself. Still he constantly asks himself what differentiates me from those that do - in a very believable way.
I found it to be a hopeful book without any shortcuts taken that allure to false optimism.
It is not superficial but perfectly describes the state of a man who is attracted to signs of wealth and wants to show them off. But struggles to keep up appearances and continue to produce the bestsellers he wants to produce.
Envy, cruelty, constant comparison and gluttony - the author manages to portray a rich man in his villa amidst the beautiful backdrop of Italian-Switzerland and Lago Maggiore. Seemingly a guy that has everything but constantly struggles with his fate and has a big drinking problem - that doesn’t make the book or the real-life fate of Remarque superficial in any way.
I think, contrastingly, the book does an excellent job portraying that in a world of riches, fame, paintings by famous artists, golf etc. no political (or other type of) emigrant fleeing Nazi Germany can shake the experience of watching their home explode with hatred, regardless of riches and shame. The book details the many suicides that occurred within that company. Also, the author does an excellent job of portraying the (undoubtedly more lighthearted) struggles of a man who isn’t strapped for cash and ultimately doesn’t kill himself. Still he constantly asks himself what differentiates me from those that do - in a very believable way.
I found it to be a hopeful book without any shortcuts taken that allure to false optimism.
February 27, 2022
Hier geht es um die Flucht von Erich Maria Remarque aus Deutschland in die Schweiz. Einen Tag vor Hitlers Machtergreifung fährt er mit seinem Wagen in sein Haus in Ascona.
Nun wird erzählt wie er seine Tage verbringt...
Viele Frauengeschichten, viel Alkohol und viel Einsamkeit. So nebenbei versucht er ein neues Buch zu schreiben (Drei Kameraden) und kommt nicht so richtig vorwärts. Als dann noch Marlene Dietrich in sein Leben tritt, verliert er vollkommen den Boden unter den Füssen. Er lebt nur noch für Marlene, begleitet sie nach Paris und versucht noch einmal nach Ascona zu seiner Frau zurück zu kommen. Und dann wandert Marlene in die USA aus...
Ein Stück Geschichte in ein gutes Buch gepackt!
Nun wird erzählt wie er seine Tage verbringt...
Viele Frauengeschichten, viel Alkohol und viel Einsamkeit. So nebenbei versucht er ein neues Buch zu schreiben (Drei Kameraden) und kommt nicht so richtig vorwärts. Als dann noch Marlene Dietrich in sein Leben tritt, verliert er vollkommen den Boden unter den Füssen. Er lebt nur noch für Marlene, begleitet sie nach Paris und versucht noch einmal nach Ascona zu seiner Frau zurück zu kommen. Und dann wandert Marlene in die USA aus...
Ein Stück Geschichte in ein gutes Buch gepackt!
March 31, 2023
Knyga apie bohemišką rašytojo gyvenimą ir tremtį iš Vokietijos į Askaną. Skaitant knygą, stipriai jaučiasi pykčio, liūdesio ir pagiežos emocijos. Pasimetes ir save nuvertines žmogus panyra į alkoholio butelius, kol šalimais užbaiginėja savo knygą ,,Trys draugai". Tremties metai jam atnešė daug išbandymų, bet meilės vedinas rizikuoja viskuo ką turėjo.
September 12, 2023
Taip, čia romanas, bet apie Remarką ir paremtas tikrais faktais (kai ką dar pasitikrinau ir internete, kai perskaičiau knygą). Ši knyga man priminė kaip mėgdavau skaityti visokius istorinius romanus, romanus, apie tikras istorines asmenybes ir jų gyvenimus 😌📚
Knygos veiksmas prasideda, kai Remarkas palieka Berlyną ir išsikrausto į Askoną Šveicarijoje (1932 m., prieš Hitleriui ateinant į valdžią) ir tęsiasi iki Remarkui emigruojant į JAV (1939 m.). Askonoje gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. Ši knyga buvo puiki proga ne tik pasikartoti faktus apie Remarko gyvenimą (naciai autorių kaltino tendencingumu, literatūrine vokiečių tautos išdavyste; 1933 m. Vokietijoje Remarko knygos buvo viešai deginamos), bet ir pasikartoti datas, susijusias su Antruoju Pasauliniu karu 😅
Kita mane labai sudominusi siužeto linija yra apie Remarko pastangas parašyti romaną "Trys draugai" - žinoma, čia daug kas yra knygos autoriaus išmonė, bet remiamasi ir tikrais faktais, Remarko siųstais laiškais ir panašiai. Prisiminiau, kad jau seniai mano norimų perskaityti knygų sąraše įtraukta ir ši knyga 🙇♀️ Tikiuosi, kad greitai ir jai prieis eilė (dabar kaip niekad daug motyvacijos jai atsirado) 🤞
Citata: "Neprarasti tikėjimo pamatinėmis vertybėmis, tik tai buvo svarbiausia. Tai pasakytina ir apie "Tris draugus", ir apskritai apie gyvenimą, o ypač apie Ėriko gyvenimą. Ir daugelio kitų gyvenimus. Išlikti žmogumi. Tokiais laikais kaip šie tai jau skambėjo kaip neblogas politinis pareiškimas. Tikrieji "Trijų draugų" herojai buvo tie, kurie net praradę viską, neprarasdavo pasitikėjimo kitais. Čia slypėjo romano pozoityvumas, nepaisant viso jo tragizmo."
Knygos veiksmas prasideda, kai Remarkas palieka Berlyną ir išsikrausto į Askoną Šveicarijoje (1932 m., prieš Hitleriui ateinant į valdžią) ir tęsiasi iki Remarkui emigruojant į JAV (1939 m.). Askonoje gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. Ši knyga buvo puiki proga ne tik pasikartoti faktus apie Remarko gyvenimą (naciai autorių kaltino tendencingumu, literatūrine vokiečių tautos išdavyste; 1933 m. Vokietijoje Remarko knygos buvo viešai deginamos), bet ir pasikartoti datas, susijusias su Antruoju Pasauliniu karu 😅
Kita mane labai sudominusi siužeto linija yra apie Remarko pastangas parašyti romaną "Trys draugai" - žinoma, čia daug kas yra knygos autoriaus išmonė, bet remiamasi ir tikrais faktais, Remarko siųstais laiškais ir panašiai. Prisiminiau, kad jau seniai mano norimų perskaityti knygų sąraše įtraukta ir ši knyga 🙇♀️ Tikiuosi, kad greitai ir jai prieis eilė (dabar kaip niekad daug motyvacijos jai atsirado) 🤞
Citata: "Neprarasti tikėjimo pamatinėmis vertybėmis, tik tai buvo svarbiausia. Tai pasakytina ir apie "Tris draugus", ir apskritai apie gyvenimą, o ypač apie Ėriko gyvenimą. Ir daugelio kitų gyvenimus. Išlikti žmogumi. Tokiais laikais kaip šie tai jau skambėjo kaip neblogas politinis pareiškimas. Tikrieji "Trijų draugų" herojai buvo tie, kurie net praradę viską, neprarasdavo pasitikėjimo kitais. Čia slypėjo romano pozoityvumas, nepaisant viso jo tragizmo."
May 30, 2023
Tai knyga apie keletą E.M.Remarko gyvenimo metų, kuriuos jis praleido ne Vokietijoje, o Šveicarijoje - taip, tai istorija apie savotišką pabėgimą, kai į valdžią įžygiavo Hitleris.
Pasakojimas apie tai, kad kartais kitų gyvenimas gali atrodyti lengvas ir "palaida bala", nors, iš tikrųjų, žmogaus viduje tuo metu siaučia grėsmingi uraganai - dėl to jis ir blaškosi. Tai istorija apie visiems žinomą rašytoją, kuris viena koja žengė į pripažinimo aukštumas, o kita - tabalavo ant asmeninės bedugnės krašto. Stebuklas yra kažkur arti nevilties - panašu, kad Remarkas ne tik tai pasakė, bet tuo ir gyveno.
REKOMENDUOJU, jei mėgstate pasakojimus, kuriuose veikia ne tik realūs, bet ir žymūs žmonės - manau, bus įdomu atrasti jų sąsajas, o vėliau pasidomėti ir kiekvienu jų plačiau. Tikrai siūlau, jei esate skaitę "Tris draugus", manau, kad bus smalsu sužinoti, kaip šis romanas "gimė ir užaugo".
NEREKOMENDUOJU, jei apie E.M.Remarko gyvenimą nuoširdžiai daug skaitėte ir domėjotės - kažin, kiek toks skaitinys jums pasirodys įdomus. Tai romanas, paremtas tikrais faktais, bet trumpas ir gana lakoniškas tiems, kurie nori žinoti DAUG.
Galiu drąsiai tarti, kad patiko. Ne taip, kaip mėgstu sakyti, kad stogą nuneštų, bet skaityti buvo itin įdomu. Smalsu "sutikti" žinomus, girdėtus, matytus (nuotraukose, savaime suprantama) žmones, prikelti juos iš praeities, nupūsti dulkes nuo asmeninių istorijų ir pasvarstyti, tai kaip jie galėjo gyventi: kas sukosi jų galvose, širdyse, aplinkoje.
Asmeniškai, tai buvo be galo įdomu stebėti, kaip gimsta romanas ir kiek jis pareikalauja vidinių autoriaus resursų. Žinomumas padeda, ar trugdo? Patogus gyvenimas privilegija, ar papildomas rūpestis? Taip, kai kur tikrai norėjosi prikibti, nes ne visur tekstas slinko maloniai lengvai, kai kur dairiausi papildomo sluokslnio sodrumo, o kai kuriuos pasisakymus mielai būčiau paleidusi vėjais. Bet apskritai, tai džiaugiuosi, kad tokių knygų YRA ir kad viena jų įkrito į mano rankas. Turėjau galimybę iš arčiau "susipažinti" su autoriumi, kurį labai mėgau paauglystėje, kurį ne kartą citavau ir kurio mintis prisimenu net ir dabar. Ar pakeičiau nuomonę apie rašytoją? Ne, nemanau. Gal greičiau jo paties tekstus nuo šiol matysiu kiek kitaip.
4⭐️
Pasakojimas apie tai, kad kartais kitų gyvenimas gali atrodyti lengvas ir "palaida bala", nors, iš tikrųjų, žmogaus viduje tuo metu siaučia grėsmingi uraganai - dėl to jis ir blaškosi. Tai istorija apie visiems žinomą rašytoją, kuris viena koja žengė į pripažinimo aukštumas, o kita - tabalavo ant asmeninės bedugnės krašto. Stebuklas yra kažkur arti nevilties - panašu, kad Remarkas ne tik tai pasakė, bet tuo ir gyveno.
REKOMENDUOJU, jei mėgstate pasakojimus, kuriuose veikia ne tik realūs, bet ir žymūs žmonės - manau, bus įdomu atrasti jų sąsajas, o vėliau pasidomėti ir kiekvienu jų plačiau. Tikrai siūlau, jei esate skaitę "Tris draugus", manau, kad bus smalsu sužinoti, kaip šis romanas "gimė ir užaugo".
NEREKOMENDUOJU, jei apie E.M.Remarko gyvenimą nuoširdžiai daug skaitėte ir domėjotės - kažin, kiek toks skaitinys jums pasirodys įdomus. Tai romanas, paremtas tikrais faktais, bet trumpas ir gana lakoniškas tiems, kurie nori žinoti DAUG.
Galiu drąsiai tarti, kad patiko. Ne taip, kaip mėgstu sakyti, kad stogą nuneštų, bet skaityti buvo itin įdomu. Smalsu "sutikti" žinomus, girdėtus, matytus (nuotraukose, savaime suprantama) žmones, prikelti juos iš praeities, nupūsti dulkes nuo asmeninių istorijų ir pasvarstyti, tai kaip jie galėjo gyventi: kas sukosi jų galvose, širdyse, aplinkoje.
Asmeniškai, tai buvo be galo įdomu stebėti, kaip gimsta romanas ir kiek jis pareikalauja vidinių autoriaus resursų. Žinomumas padeda, ar trugdo? Patogus gyvenimas privilegija, ar papildomas rūpestis? Taip, kai kur tikrai norėjosi prikibti, nes ne visur tekstas slinko maloniai lengvai, kai kur dairiausi papildomo sluokslnio sodrumo, o kai kuriuos pasisakymus mielai būčiau paleidusi vėjais. Bet apskritai, tai džiaugiuosi, kad tokių knygų YRA ir kad viena jų įkrito į mano rankas. Turėjau galimybę iš arčiau "susipažinti" su autoriumi, kurį labai mėgau paauglystėje, kurį ne kartą citavau ir kurio mintis prisimenu net ir dabar. Ar pakeičiau nuomonę apie rašytoją? Ne, nemanau. Gal greičiau jo paties tekstus nuo šiol matysiu kiek kitaip.
4⭐️
August 15, 2021
Nach dem Lesevergnügen mit Edgar Rais letztem Roman "Im Licht der Zeit" musste das neue Buch sofort gekauft werden. Und es hat sich gelohnt. Rai schreibt klar, schnörkellos und packend. Es gelingt ihm, Remarques Lebensabschnitt zwischen 1933 und 1939 im Schweizer Exil zur Grundlage für eine einfühlsame Schilderung der Entwurzelung zu nutzen. Es gibt zahlreiche gute Romane über das Leben im Exil, über die Angst vor dem Ergriffenwerden, über die bleierne Schwere beim Gedanken an die Zurückgelassenen. Sie sind oft wie Anna Seghers Roman "Transit" schon Jahrzehnte alt und wirken zum Teil angestaubt. Rais Buch liest sich frisch und dennoch zeitlos. Dass sich Remarque - fast wie eine Ablenkung - in eine hoffnungslose Affäre mit Marlene Dietrich flüchtet, ist historisch nur in Grundzügen belegt und wird hier dramaturgisch verstärkt. Ein Kunstgriff, den ich nicht kritisiere, denn so verstärkt sich Remarque Haltlosigkeit in dieser Geschichte erkennbar. Ein gutes Buch, ein Autor, der von mir weiter beobachtet wird.
December 11, 2022
Edgar Rai packt ein wichtiges Stück Zeitgeschichte in einen kurzweiligen Roman. Erich Remarque flieht 1933 ins Exil nach Ascona in der Schweiz. Von dort beobachten sie Hitlers Machtübernahme, Buchverbrennung, Anschluss Österreichs und Remarque flieht vor der Gegenwart in den Alkohol und Affären (Marlene Dietrich). Die Exilanten wissen, dass alles in Krieg münden wird. Daher wird nichts aufgespart, auch nicht der beste Wein der Sammlung. Der Roman endet auf der Queen Mary mit 6.000 in die USA Flüchtenden statt den 3.000 vorgesehenen Passagieren.
In Zeiten von Krieg in Europa und aufflammenden Nationalismus ein hochaktuelleres Buch.
In Zeiten von Krieg in Europa und aufflammenden Nationalismus ein hochaktuelleres Buch.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 19, 2023
Labai įtraukia romanai apie žinomus žmones,bet šis skaitėsi kiek sunkiau,nes labai daug veikėjų,kurie atrodo minimi tik tam,kad paminėti,o vėliau romane jų nelieka. Rašymo stilius toks sausokas,kai kurie dalykai tik paminimi,kiti plėtojami ilgai ir plačiai ( pvz meilės ryšys su Marlena Dytrich). Ir nors tai nėra tiesa,bet taip liūdnai nuskambėjo "Ėrichas visada taip ir liks to vieno romano autoriumi",bet jei ne tas romanas gal jo likimas būtų susiklostęs visai kitaip.
"Visada norėjosi gyventi sau. Bet būti vienam visada sunku"
"Žmogų žmogumi daro ne jo principai,bet jo ketinimai. Jo tyrumas,jei norite"
"Visada norėjosi gyventi sau. Bet būti vienam visada sunku"
"Žmogų žmogumi daro ne jo principai,bet jo ketinimai. Jo tyrumas,jei norite"
March 26, 2024
Für alle, die Remarque lieben, ist dieses Buch ein Geschenk. Nicht nur gelingt dem Autor eine verblüffend detailgetreue Nacherzählung der Jahre zwischen Hitlers Machtergreifung und dem Ausbruch des zweiten Weltkriegs aus der Sicht von Remarque. Er erzählt das bewegte Leben in gestochen scharfen Worten, die an so viele Romane aus der Feder von EMR erinnern. Ein fesselnder Roman, der sich nicht davor scheut das Grauen beim Namen zu nennen. Und zeitgleich hier und da Raum für die kleinen Dinge schafft, die das Leben lebenswert machen.
July 31, 2023
Daug sužinojau apie E.Remarką, nors knygoje pasakojama kelerių metų jo gyvenimo istorija.
Puikiai integruotos holokausto užuomazgos, kaip žmonės gyvena viltimi, kad galbūt nacių veikla neįsibėgės, kad galbūt kažkas užkirs tam kelią.
Skaitymą apsunkino daug personažų, kurie buvo aprašomi gan smulkiai, nors, daugiau paskaičius, supranti, jų veika, indėlis romano siužetui nereikšmingas.
Puikiai integruotos holokausto užuomazgos, kaip žmonės gyvena viltimi, kad galbūt nacių veikla neįsibėgės, kad galbūt kažkas užkirs tam kelią.
Skaitymą apsunkino daug personažų, kurie buvo aprašomi gan smulkiai, nors, daugiau paskaičius, supranti, jų veika, indėlis romano siužetui nereikšmingas.
January 31, 2025
Žmogų žmogumi daro ne jo principai, bet jo ketinimai.
Esi linkęs apgaudinėti save, ką iš tikrųjų išgyveni ir patiri. Taip gerai save pažįsti ir vis tiek išsisukinėji, kur tik gali.
Kiekvienoje laimėje slypi pabaiga.
Kol esi gyvas, dar niekas nesibaigė.
Esi linkęs apgaudinėti save, ką iš tikrųjų išgyveni ir patiri. Taip gerai save pažįsti ir vis tiek išsisukinėji, kur tik gali.
Kiekvienoje laimėje slypi pabaiga.
Kol esi gyvas, dar niekas nesibaigė.
Displaying 1 - 19 of 19 reviews