What do you think?
Rate this book
Ch.
„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“
Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.
Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.
Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.
Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.
240 pages, Hardcover
First published August 1, 2021
9 people are currently reading
163 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 26 of 26 reviews
February 23, 2022
TL;DR: LABAI PATIKO, IKI GALO TAIP IR NESUPRATAU, BET GAL TAIP REIKIA, MIRTIS
LABAI patiko, nesitikėjau; buvo tokia iš Piranesi ar Wittgenstein's Mistress "tradicijos": per visą knygą - vienas ištisas monologas, supranti, kad pasakotojas Šarlis gyvena savo galvoj, ir visą knygą skaitydama aiškiniesi, kaip suprasti tą teatrą, kuriame jis dirba. Teatro patalpose gyvena keli aktoriai ir Režisierius, kai ateina laikas spektakliui, vienas aktorius/ė savo vaidinimo pabaigoje miršta, o pasakotojas Šarlis, to teatro valytojas-tvarkdarys-ūkvedys, turi pasirūpinti kūnu - krosny sudegint lavoną.
PATIKO
1. Šarlio kalbėjimo stilius - kaip jis nuolat atsiprašinėja, prašo atleisti (dovanoti!), tarsi nusižemina, bet su skaitai ir supranti: tai juk nėra dialogas, tai tik jo retorika, nusižeminimas, kuris sykiu yra prašymas išklausyti, tokia vienatvės kalba. Ir sykiu visas sutirštintas, beveik aforizmus gaminantis literatūriškumas. Skaitai, džiaugiesi ir supranti, kaip gera vėl skaityti tikrai fikcinę fikciją - daugiažodę, prigrūstą metaforų ir alegorijų, neperkandamą, nenupsichologizuotą, bet ir nenukištą į kokį nors patogų siurrealizmą kaip pas Ivanauskaitę. (negalima palyginti, bet palyginkime, nes kaip tik pasiėmiau skaityt po Ivanauskaitės premijos)
2. Kaip knygoje beveik nėra pasakojimo ir realizmo - kažkodėl to tikėjausi (kad bus). Čia nei istorinis romanas (to tikėjausi), nei atsibodęs realizmas (to tikėjausi), nei dabar populiarus autobiografiškumas (to nesitikėjau).
3, susijęs su 2: alegoriškumas. Per visą knygą vis galvoji: kas tas teatras, ką reiškia tas mirties vaidinimas? Aš taip ir neradau atsakymo. Iš užuominų kaip ir aišku, kad Šarlis - tėvas nepilnametės, kurią stotelėj pagrobė, prievartavo ir gyvą sudegino LT jaunimas (Dembavos nusikaltimas); kad jį nuolat persekioja paskutinis matytas dukters vaizdas, įsivaizduojamas iš mašinos traukiamo sudegusio kūno vaizdas, dukters antrininkės Dorotėjos, kuri išsigelbėja / kurią Šarliui pavyksta išgelbėti, susitarus su mirtimi, vaizdas, kaip iš Bergmano filmo. Paskui Šarlis užsimena, kad aktoriai, gyvenantys teatre, ir buvo tie žmonės, kurie rado jo dukros kūną - bet sykiu jie kažkaip žinojo, ką ji jautė, kalbėjo prieš mirtį. Taigi taip teatras tampa kažkuo tarp psichiatrinės ligoninės (gal ne veltui vis kažką užsimena apie gydytojus), kalėjimo ir limbo ar bardo. O galiausiai, kai baigiasi finalinis paties Šarlio vaidinimas, teatro erdvė palyginama su šuliniu ir taip visa ta erdvė tampa tiek kapu, tiek dar viena nusikaltimo (nužudymo, kūno slėpimo ar atsikratymo, savotiško palaidojimo) vieta.
Visas romanas, Šarlio bandymas perprasti aplinką, teatras ir vaidinimai - alegorija, tik kieno tai alegorija - aš nežinau. Skausmo, traumos? Gal iš tiesų tik kažkokiu tokiu būdu - kaip burbulą, kuriame sukiesi ir bandai kažkaip prasisukti - ir įmanoma apibūdinti tą pakeistinę būseną, ištinkančią po traumos ar netekties, kurioje - bejėgiškumas, nuolatinis wtf jausmas, atsisiejimas nuo pasaulio ir toks piktas, skausmingas ar kerštingas pochuizmas, maždaug - reikia degint lavonus - ok, deginsiu lavonus, o kas man. O gal ir pats Šarlis jau miręs (tekste ir apie tai tarsi užsimenama) - o gal jis miręs viduj ir tai irgi skaitosi - ir jo pomirtinis gyvenimas toks ir yra: būti užkasinėtoju, degintoju, kompostuotoju. Nu visos ir visi mes tuo kažkada tapsim.
4. Vaizdiniai. Pirma - visa grandinėlė, kylanti iš pavadinimo: "teatre" Šarlis patalpas pavadina raidėmis ir, vaikščiodamas po jas tartum Piranesi, dėlioja žodžius, pvz "chalva"; Ch - tai jo kamurkė, kiekvieno žodžio pirma raidė, sykiu ir vardo inicialas (Charles), o sykiu - X, nežinomasis / mirtis / užbraukimas, x-failas.
Antra - katinai, visada dalyvaujantys teatro gyvenime; numirus vienam žmogui, katinų padaugėja, jie savarankiški ir, atrodytų, nemirtingi. Apskritai knyga persunkta pagarba katinams - be jokios ironijos - ir tas labai gražu ir kitaip, paprastai juk gyvūnai pasakojime atlieka Veidrodžio / Žaislo / Draugo / Pagalbininko / Paslapties vaidmenį, žodžiu, kažkokią funkciją. Čia jokios funkcijos nėra, jie tiesiog yra - kaip visai kitokia būtis - tas labai artima :)
NE TAIP LABAI PATIKO
1. Kad Šarlio kalbėjimo stilius vietomis priminė Bronių Radzevičių, vietomis - Ramūną Klimą, žodžiu, toks modernistinis liūdno likimo lietuvių prozininkas. Šarli, tu ir taip liūdno likimo, nebūk dar ir prozininkas.
2. Kompozicija: knyga turi 12 skyrių + epilogą, bet šiaip visa ji, išskyrus 1 skyrių, parašyta personažo Šarlio monologu. Šarlis daugžodžiauja, nuolat pats save pertraukia / nutraukia / tikslina, šuoliuoja tokiu gražiu vidiniu monologu, kad skaitydama vis galvojau - nu kam tie 12 skyrių kaip iš kokios Petro imperatorės, jei jau mes esam Šarlio galvoje, tai gal ir pasilikime tame sraute (kaip "Wittgenstein's Mistress", tikra "Imperatorės" antitezė). Galbūt 12+1 arba tiesiog 12 yra reikšminga, kaip kad Gailiaus Oro kompoziciškai privalo būti tiek skyrių, kiek yra, pagal istorinę šachmatų partiją. Bet skaitant "Ch." tie skyriai mane truputį išmesdavo iš Šarlio galvos, o joje norėjosi būti.
*
Subačius blurbse lygina knygą su modernizmo reikalais (Joyce, Kafka, Bulgakovas - nu tas gal dėl katino Begemoto :D ) - ir galbūt savo vienatve ir užsidarymu savo galvoj, tampančiais vienintele jam prieinama kalbėjimo forma, Šarlis iš tiesų atstovauja modernybei (jei pati modernybė nėra tik fancy konstruktas). Tačiau man skaitant knyga atrodė artimesnė pamėgtoms "Piranesi", "Wittgenstein's Mistress" ir The Wall - liūdniesiems monologistams, vis dėlto liudijantiems gal ne tiek modernybę ar kitus big konceptus, kiek, gana paprastai, skausmą ir vienatvę. Tą skausmą ir vienatvę paverčiantiems savo balsu. Ok, gal man nepatiko kai kurios Šarlio intonacijos - bet aš paskaičiau ir užverčiau, o jis su jomis ir gyvena, tai jo vienintelis būdas komunikuoti su pasauliu. Ir patirti tokio gyvenimo - ar Šarlio, ar Kate, ar Piranesi - atkarpą kažkaip reiškia ir patirti kitokią (ne savo) vienatvę, patirti, kiek daug ir kokių nykių, šiurpių yra jos formų ir kad daugelis iš jų taip niekad ir nebus įveiktos ar atvertos. Na o ir dar, jei jau prisitraukt nepaminėtus klasikus, kad ta vienatvė šiuo atveju - tai bausmė už nusikaltimą, kurio tu gal ir nepadarei, bet nubausta/s vis tiek būsi.
Bet Šarlis vėl išlenda su savo aforizmais ir sako nesijaudint - yra ir kitas matmuo, kuriame visos šios egzistencinės kančios tiesiog neegzistuoja, kaip ir vienatvė:
LABAI patiko, nesitikėjau; buvo tokia iš Piranesi ar Wittgenstein's Mistress "tradicijos": per visą knygą - vienas ištisas monologas, supranti, kad pasakotojas Šarlis gyvena savo galvoj, ir visą knygą skaitydama aiškiniesi, kaip suprasti tą teatrą, kuriame jis dirba. Teatro patalpose gyvena keli aktoriai ir Režisierius, kai ateina laikas spektakliui, vienas aktorius/ė savo vaidinimo pabaigoje miršta, o pasakotojas Šarlis, to teatro valytojas-tvarkdarys-ūkvedys, turi pasirūpinti kūnu - krosny sudegint lavoną.
PATIKO
1. Šarlio kalbėjimo stilius - kaip jis nuolat atsiprašinėja, prašo atleisti (dovanoti!), tarsi nusižemina, bet su skaitai ir supranti: tai juk nėra dialogas, tai tik jo retorika, nusižeminimas, kuris sykiu yra prašymas išklausyti, tokia vienatvės kalba. Ir sykiu visas sutirštintas, beveik aforizmus gaminantis literatūriškumas. Skaitai, džiaugiesi ir supranti, kaip gera vėl skaityti tikrai fikcinę fikciją - daugiažodę, prigrūstą metaforų ir alegorijų, neperkandamą, nenupsichologizuotą, bet ir nenukištą į kokį nors patogų siurrealizmą kaip pas Ivanauskaitę. (negalima palyginti, bet palyginkime, nes kaip tik pasiėmiau skaityt po Ivanauskaitės premijos)
2. Kaip knygoje beveik nėra pasakojimo ir realizmo - kažkodėl to tikėjausi (kad bus). Čia nei istorinis romanas (to tikėjausi), nei atsibodęs realizmas (to tikėjausi), nei dabar populiarus autobiografiškumas (to nesitikėjau).
3, susijęs su 2: alegoriškumas. Per visą knygą vis galvoji: kas tas teatras, ką reiškia tas mirties vaidinimas? Aš taip ir neradau atsakymo. Iš užuominų kaip ir aišku, kad Šarlis - tėvas nepilnametės, kurią stotelėj pagrobė, prievartavo ir gyvą sudegino LT jaunimas (Dembavos nusikaltimas); kad jį nuolat persekioja paskutinis matytas dukters vaizdas, įsivaizduojamas iš mašinos traukiamo sudegusio kūno vaizdas, dukters antrininkės Dorotėjos, kuri išsigelbėja / kurią Šarliui pavyksta išgelbėti, susitarus su mirtimi, vaizdas, kaip iš Bergmano filmo. Paskui Šarlis užsimena, kad aktoriai, gyvenantys teatre, ir buvo tie žmonės, kurie rado jo dukros kūną - bet sykiu jie kažkaip žinojo, ką ji jautė, kalbėjo prieš mirtį. Taigi taip teatras tampa kažkuo tarp psichiatrinės ligoninės (gal ne veltui vis kažką užsimena apie gydytojus), kalėjimo ir limbo ar bardo. O galiausiai, kai baigiasi finalinis paties Šarlio vaidinimas, teatro erdvė palyginama su šuliniu ir taip visa ta erdvė tampa tiek kapu, tiek dar viena nusikaltimo (nužudymo, kūno slėpimo ar atsikratymo, savotiško palaidojimo) vieta.
Visas romanas, Šarlio bandymas perprasti aplinką, teatras ir vaidinimai - alegorija, tik kieno tai alegorija - aš nežinau. Skausmo, traumos? Gal iš tiesų tik kažkokiu tokiu būdu - kaip burbulą, kuriame sukiesi ir bandai kažkaip prasisukti - ir įmanoma apibūdinti tą pakeistinę būseną, ištinkančią po traumos ar netekties, kurioje - bejėgiškumas, nuolatinis wtf jausmas, atsisiejimas nuo pasaulio ir toks piktas, skausmingas ar kerštingas pochuizmas, maždaug - reikia degint lavonus - ok, deginsiu lavonus, o kas man. O gal ir pats Šarlis jau miręs (tekste ir apie tai tarsi užsimenama) - o gal jis miręs viduj ir tai irgi skaitosi - ir jo pomirtinis gyvenimas toks ir yra: būti užkasinėtoju, degintoju, kompostuotoju. Nu visos ir visi mes tuo kažkada tapsim.
4. Vaizdiniai. Pirma - visa grandinėlė, kylanti iš pavadinimo: "teatre" Šarlis patalpas pavadina raidėmis ir, vaikščiodamas po jas tartum Piranesi, dėlioja žodžius, pvz "chalva"; Ch - tai jo kamurkė, kiekvieno žodžio pirma raidė, sykiu ir vardo inicialas (Charles), o sykiu - X, nežinomasis / mirtis / užbraukimas, x-failas.
Antra - katinai, visada dalyvaujantys teatro gyvenime; numirus vienam žmogui, katinų padaugėja, jie savarankiški ir, atrodytų, nemirtingi. Apskritai knyga persunkta pagarba katinams - be jokios ironijos - ir tas labai gražu ir kitaip, paprastai juk gyvūnai pasakojime atlieka Veidrodžio / Žaislo / Draugo / Pagalbininko / Paslapties vaidmenį, žodžiu, kažkokią funkciją. Čia jokios funkcijos nėra, jie tiesiog yra - kaip visai kitokia būtis - tas labai artima :)
Užtat katinų akys - galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas, bet šmėžuoja šešėlis blyškaus silueto, kuris lyg ir stovi tau už nugaros. Ir dabar, prisiminus tą nepakartojamą jausmą, šiurpas nubėga per nugarą. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai - ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt. (p. 51)
Ak, kaip jam tinka tinginystė! O, tiesą sakant, visai katinų padermei tinka tinginystė: kai jie išsitiesia nudribę ant šono, sukryžiavę priekines ir užpakalines kojas, ir šiek tiek pakėlę galvas dėbso į tave klausdami, kodėl esi toks menkas, kad bijai tingėti, tada, būtent tada aš suprantu - katinai yra žmonių karaliai. (p. 61)
Ten, kur jie, visąlaik atsėlina ir atsainumas. Žinoma, katinų pasitaiko įvairių, aš juk ir nesakau, kad jie būtinai atsainūs. Tik noriu pabrėžti, kad šunys į namus parneša blusų ir erkių, o katinai - atsainumą. Jį laikyčiau svarbiausia katinų išgyvenimo strategija, kokia mums, žmonėms, net į galvą nešautų. Į atsainumą sudėta geriausia, ko neturi žmogus: atsargumas, apdairumas, taupumas, atlaidumas. Gal dėl to jis mums toks paslaptingas. (p. 69)
NE TAIP LABAI PATIKO
1. Kad Šarlio kalbėjimo stilius vietomis priminė Bronių Radzevičių, vietomis - Ramūną Klimą, žodžiu, toks modernistinis liūdno likimo lietuvių prozininkas. Šarli, tu ir taip liūdno likimo, nebūk dar ir prozininkas.
2. Kompozicija: knyga turi 12 skyrių + epilogą, bet šiaip visa ji, išskyrus 1 skyrių, parašyta personažo Šarlio monologu. Šarlis daugžodžiauja, nuolat pats save pertraukia / nutraukia / tikslina, šuoliuoja tokiu gražiu vidiniu monologu, kad skaitydama vis galvojau - nu kam tie 12 skyrių kaip iš kokios Petro imperatorės, jei jau mes esam Šarlio galvoje, tai gal ir pasilikime tame sraute (kaip "Wittgenstein's Mistress", tikra "Imperatorės" antitezė). Galbūt 12+1 arba tiesiog 12 yra reikšminga, kaip kad Gailiaus Oro kompoziciškai privalo būti tiek skyrių, kiek yra, pagal istorinę šachmatų partiją. Bet skaitant "Ch." tie skyriai mane truputį išmesdavo iš Šarlio galvos, o joje norėjosi būti.
*
Subačius blurbse lygina knygą su modernizmo reikalais (Joyce, Kafka, Bulgakovas - nu tas gal dėl katino Begemoto :D ) - ir galbūt savo vienatve ir užsidarymu savo galvoj, tampančiais vienintele jam prieinama kalbėjimo forma, Šarlis iš tiesų atstovauja modernybei (jei pati modernybė nėra tik fancy konstruktas). Tačiau man skaitant knyga atrodė artimesnė pamėgtoms "Piranesi", "Wittgenstein's Mistress" ir The Wall - liūdniesiems monologistams, vis dėlto liudijantiems gal ne tiek modernybę ar kitus big konceptus, kiek, gana paprastai, skausmą ir vienatvę. Tą skausmą ir vienatvę paverčiantiems savo balsu. Ok, gal man nepatiko kai kurios Šarlio intonacijos - bet aš paskaičiau ir užverčiau, o jis su jomis ir gyvena, tai jo vienintelis būdas komunikuoti su pasauliu. Ir patirti tokio gyvenimo - ar Šarlio, ar Kate, ar Piranesi - atkarpą kažkaip reiškia ir patirti kitokią (ne savo) vienatvę, patirti, kiek daug ir kokių nykių, šiurpių yra jos formų ir kad daugelis iš jų taip niekad ir nebus įveiktos ar atvertos. Na o ir dar, jei jau prisitraukt nepaminėtus klasikus, kad ta vienatvė šiuo atveju - tai bausmė už nusikaltimą, kurio tu gal ir nepadarei, bet nubausta/s vis tiek būsi.
Bet Šarlis vėl išlenda su savo aforizmais ir sako nesijaudint - yra ir kitas matmuo, kuriame visos šios egzistencinės kančios tiesiog neegzistuoja, kaip ir vienatvė:
Ką, manote, veikia katinas, atsitūpęs tarpduryje? Ar jums užtenka to labai jau kvailo (net mums, žmonėms) paaiškinimo, kad jis neapsisprendžia, ką toliau daryti? Ar iš tiesų tikite, kad katinai apskritai svarsto dilemas, kurios vien mums rodosi lemtingos, - kas toliau? Argi stebėdami ten įsitaisiusį katiną nesuprantate, kad praeitis ir ateitis yra tokia pati mūsų, žmonių, išgalvota skirtis, kaip ir visos kitos, kurias keturkojis padarėlis [...] akimoju sugriauna: jis neskiria gyvo padaro nuo daikto, žaidimo nuo žudymo, savęs nuo aplinkos, sapno nuo tikrovės, vienintelė skirtis eina tarp malonumo ir skausmo, sotumo ir alkio, tylos ir triukšmo. Štai kas yra menas... turiu omenyje, savaime suprantama, štai kas yra katinas. Ir jeigu katinas pritūpė tarpduryje, vadinasi, pasaulis tą akimirką dalijasi pagal vieną iš šių skirčių. (p. 223-224)
November 14, 2025
Tomas Vaiseta, Ch. Baltos lankos, 2021
Pirmasis mano skaitytas Vaisetos romanas ir jau devinta lietuvių autoriaus knyga (jeigu su Milošu ir Jo Dereske) šiais metais.
Tikėjausi viduramžiško romano (pagal viršelį ir knygos pradžią), tada – detektyvo (nes atsirado lavonų), bet tai nei vienas, nei kitas. Dvylikos skyrių (Pareiga; Charlemagne; Po kovos; Puikybė; Šokis; Choras; Plunksna; Į urvelį; Vagis; Chronotema; Švytintis kamuolys; Pabaiga ir Pabaiga) ir epilogo romane pirmu asmeniu pasakojama apie daugybę dalykų – darbą bibliotekoje, knygas, katinus, gyvenime buvusioje gamykloje, teatrą, santykius su kitais, ritualinį apiplovimą, mirtį.... manęs nepaliko jausmas, tarsi skaityčiau maniako tardymo protokolus arba beprotnamio ligonio dienoraštį (o pažiūrėjus kokias dar knygas yra parašęs Vaiseta palyginimas su bepročio užrašais tapo dar labiau juokingas).
Herojus save vadina Šarliu, nors kiti veikėjai yra lietuviškais vardais. Jis stebėtinai nuolankus, nuolat atsiprašinėja. Jis renka plaukus ir iš jų daro figūrėles. Rinko plaukus ir dirbdamas bibliotekoje, užsilikusių tarp lapų (o man rasti plauką tarp knygos lapų yra itin šlykštu). Beje – šleikštulio knygoje daug – vien ko verta „laiko askaridė“ šliaužiojanti gamyklos koridoriais. O apibūdinimą „dvikojis varputis“ įsiminsiu ateičiai.
Labai lėto dėstymo knyga. Labai pamažu pradeda aiškėti kur veda autorius. Sudėtingo skaitymo, daugiažodis, slidus, daugiasluoksnis, simbolistinis tekstas. Daugumoje vietų nemalonus ir vis dėlto įtraukiantis. Ar gamykla yra skaistykla? Ar Režisierius yra Mirtis? Ar Šarlis yra Charonas? Ar Aktoriai yra kaip tiek dešimt saloje, kai galiausiai neliko nei vieno? Ar tarp jų yra kaltų dėl Šarlio dukrelės mirties? Ar katinai yra reinkarnacijos ar mirties angelai?
Manau, kad „Ch.“ skaičiau ne laiku – vasarą, per atostogas. Reikėtų ją skaityti lapkritį.
„Gamyklos langai veikė kaip siurbliai, per dieną sugerdavę tiek šviesos, kad naktį nespėdavę jos išvėdinti, ir, prisiekiu, matydavau, kaip padriki jos gabalai ropliodavo išorinėmis vaidinimų salės šulinio sienomis lyg norėdami perlipti į kitą pusę, o užsiropštę iki viršaus krisdavo ir taip brūžindavo iki aušros.“ (p. 34-35)
„Tvarkai reikia nuobodulio ir rezignacijos. Ir vieno, ir kito čia buvo daugiau nei oro.“ (p. 45)
„Deja, žmogus per daug atitrūko nuo gamtos, paskendo svaigiuose, tirštuose kultūros dūmuose, todėl nebegalia plika akimi įžvelgti gana aiškių gamtos taisyklių.“ (p. 50)
Paskutinė citata, kaip suprantu autorius taikė būtent savo knygai?
„Kuo gi baisus nuobodulys? Dovanokite, iš kur tokia neapykanta jam? Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niuktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“ (165-166)
Pirmasis mano skaitytas Vaisetos romanas ir jau devinta lietuvių autoriaus knyga (jeigu su Milošu ir Jo Dereske) šiais metais.
Tikėjausi viduramžiško romano (pagal viršelį ir knygos pradžią), tada – detektyvo (nes atsirado lavonų), bet tai nei vienas, nei kitas. Dvylikos skyrių (Pareiga; Charlemagne; Po kovos; Puikybė; Šokis; Choras; Plunksna; Į urvelį; Vagis; Chronotema; Švytintis kamuolys; Pabaiga ir Pabaiga) ir epilogo romane pirmu asmeniu pasakojama apie daugybę dalykų – darbą bibliotekoje, knygas, katinus, gyvenime buvusioje gamykloje, teatrą, santykius su kitais, ritualinį apiplovimą, mirtį.... manęs nepaliko jausmas, tarsi skaityčiau maniako tardymo protokolus arba beprotnamio ligonio dienoraštį (o pažiūrėjus kokias dar knygas yra parašęs Vaiseta palyginimas su bepročio užrašais tapo dar labiau juokingas).
Herojus save vadina Šarliu, nors kiti veikėjai yra lietuviškais vardais. Jis stebėtinai nuolankus, nuolat atsiprašinėja. Jis renka plaukus ir iš jų daro figūrėles. Rinko plaukus ir dirbdamas bibliotekoje, užsilikusių tarp lapų (o man rasti plauką tarp knygos lapų yra itin šlykštu). Beje – šleikštulio knygoje daug – vien ko verta „laiko askaridė“ šliaužiojanti gamyklos koridoriais. O apibūdinimą „dvikojis varputis“ įsiminsiu ateičiai.
Labai lėto dėstymo knyga. Labai pamažu pradeda aiškėti kur veda autorius. Sudėtingo skaitymo, daugiažodis, slidus, daugiasluoksnis, simbolistinis tekstas. Daugumoje vietų nemalonus ir vis dėlto įtraukiantis. Ar gamykla yra skaistykla? Ar Režisierius yra Mirtis? Ar Šarlis yra Charonas? Ar Aktoriai yra kaip tiek dešimt saloje, kai galiausiai neliko nei vieno? Ar tarp jų yra kaltų dėl Šarlio dukrelės mirties? Ar katinai yra reinkarnacijos ar mirties angelai?
Manau, kad „Ch.“ skaičiau ne laiku – vasarą, per atostogas. Reikėtų ją skaityti lapkritį.
„Gamyklos langai veikė kaip siurbliai, per dieną sugerdavę tiek šviesos, kad naktį nespėdavę jos išvėdinti, ir, prisiekiu, matydavau, kaip padriki jos gabalai ropliodavo išorinėmis vaidinimų salės šulinio sienomis lyg norėdami perlipti į kitą pusę, o užsiropštę iki viršaus krisdavo ir taip brūžindavo iki aušros.“ (p. 34-35)
„Tvarkai reikia nuobodulio ir rezignacijos. Ir vieno, ir kito čia buvo daugiau nei oro.“ (p. 45)
„Deja, žmogus per daug atitrūko nuo gamtos, paskendo svaigiuose, tirštuose kultūros dūmuose, todėl nebegalia plika akimi įžvelgti gana aiškių gamtos taisyklių.“ (p. 50)
Paskutinė citata, kaip suprantu autorius taikė būtent savo knygai?
„Kuo gi baisus nuobodulys? Dovanokite, iš kur tokia neapykanta jam? Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niuktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“ (165-166)
Read
October 26, 2021įveikiau kiek daugiau nei pusę ir nežinau, ar noriu skaityti toliau - gal kažkada, bet tikrai ne dabar. patiks tiems, kurie mėgsta labai literatūrišką "superaukštąją" literatūrą su beveik ištirpintu siužetu ir personažais, kūrinius, kur ne pasakojimas veda bei intriguoja, o pati kalba, persipynusios vaizdinių girliandos. skaitydama "ch." galvojau apie a. jakučiūno "lalagę", beckettą, joyce'o "ulisą" ar "jaunąjį menininką", kitaip tariant, apie kūrinius iš avangardinės klasikos skrynios arba avangardo klasikos imitacijas. skaitant "ch." patiko, kaip sklandžiai liejasi aprašymų viražų viražai, intriguoja nepatikimas pasakotojas, vis sukantis kairėn dešinėn ir aplink, kažką sakantis, bet taip nieko ir nepasakantis arba pasakantis tarsi visai ne tai, ką planavo. bet apskritai romanas pasirodė savitikslis, literatūra vardan literatūros, literatūra iš literatūros. taip ir nesugebėjau atsakyti, ką kūrinys duoda, ką sako man be to, kad demonstruoja, jog autorius gali taip labai labai literatūriškai rašyti?
December 29, 2021
Jeigu man tik leisite (esu mandagus kaip Šarlis), pradėsiu iš toliau, bet tuo pat metu paliesiu ir vieną naujojo Tomo Vaisetos romano temų. Mane vis dar nuoširdžiai glumina lietuvių literatūrinis nevisavertiškumo kompleksas. Tie atvejai, kai mūsų autorių knygos palydimos tokiomis reikšmingomis formuluotėmis kaip „lietuviškasis Bukowskis“, „lietuviškasis Camus“ ar pan. Kam tie patogūs, iliuziniai autoritetų ramentai? Ar tai yra kažkoks literatūros svarbos matas? Trikdo ir erzina literatūrologo prof. Pauliaus Vaidoto Subačiaus pritempimai, kad T.Vaisetos „Ch.“ „ingredientai“ yra Bulgakovas, Kafka ar netgi Joyce’as. Atleiskit, bet tokie šlakeliai gėrimą ne pagardina, o pagadina. Ir tai iliustruoja mažojo žmogaus idėją, apie kurią kalbama romane „Ch.“ („kuo mažesnis žmogus, tuo didesnį pasaulį jis nori sukurti“ (p. 145). Kuo mažesnis esi, tuo labiau apie save turi rėkti tam pasauliui, kad būtum išgirstas. Bet ar reikia būti kažkuo kitu?
https://370.diena.lt/2021/12/29/skait...
https://370.diena.lt/2021/12/29/skait...
Read
December 21, 2021Tomas yra mano bičiulis, tai neišeitų būti objektyviu vertintoju. Užtat turiu vieną pastebėjimą, susijusį su knygos pristatymu viešojoje erdvėje.
Galbūt stengdamasis apsaugoti siužetų ieškančius skaitytojus nuo galimo nusivylimo, Tomas ne viename interviu pabrėžė, jog romano tekstas nėra lengvas, ir kad jam visų pirma rūpėjo literatūriniai sprendimai. Ir iš tikrųjų, prireikė dviejų skyrių, kad pagaučiau romano pasakotojo Šarlio kalbėjimo logiką ir ritmą. Bet kai pagauni, supranti, kad Šarlio minčių bangos nėra chaotiškos, ir tada ima ryškėti siužetas, ir tada imi laukti atomazgos.
Suprantu, kodėl romanas pristatomas kaip skirtas literatūros gurmanams, bet manau, jog kartėlio nepajus ir tie, kas savęs gurmanais nelaiko.
Galbūt stengdamasis apsaugoti siužetų ieškančius skaitytojus nuo galimo nusivylimo, Tomas ne viename interviu pabrėžė, jog romano tekstas nėra lengvas, ir kad jam visų pirma rūpėjo literatūriniai sprendimai. Ir iš tikrųjų, prireikė dviejų skyrių, kad pagaučiau romano pasakotojo Šarlio kalbėjimo logiką ir ritmą. Bet kai pagauni, supranti, kad Šarlio minčių bangos nėra chaotiškos, ir tada ima ryškėti siužetas, ir tada imi laukti atomazgos.
Suprantu, kodėl romanas pristatomas kaip skirtas literatūros gurmanams, bet manau, jog kartėlio nepajus ir tie, kas savęs gurmanais nelaiko.
April 18, 2022
Archetipinis (t.y. keistai, neaišku iš kur pažįstamas) sapnas, sapnuojamas ne tiek užmigus, kiek nepakeliant skausmo, gėdos ir kaltės. O gal ne iki galo numirus. Tas keistas, irracionalus atpažinimas visko - erdvių, kalbos, logikos, žmonių ir gyvūnų aprašymų - padaro knygą ir suprantamą, ir nesuprantamą tuo pat metu. Neįmanoma (manau, kad tikrai neįmanoma, o ne aš nepajėgiau) suprasti, nei kur (šiapus ar anapus), nei kada, nei kokie ten vyksta veiksmai. Vietomis panašu į Marksono "Wittgenstein's Mistress", nes visą knygą be jokios pagalbos turiu plaukioti tame svetimame sapne ar kliedesy protarpiais surezonuojančiame su mano pačios sapnais ar kliedesiais. Prisimenu Vaisetos apsakymą "Avietė" (be galo stiprus apsakymas), kur nuo pirmos iki paskutinės eilutės tenka kęsti maksimaliai didelę kito žmogaus baimę, ir autorius niekur nė kiek nepadeda atsitraukti - neprideda istorinio paaiškinimo, medicininės diagnozės, platesnio vaizdo, etc. Taip ir čia - patenki į žmogaus kančią. Per visą knygą nesunkiai suskaičiuojamą skaičių kartų išlenda "realybė", t.y. Šarlio duodamos užuominos į kančios priežastį - jo dukra buvo nukankinta ir nužudyta.
Veiksmo vieta yra apleistas fabrikas-teatras, kuriame kiekvienas vaidinimas baigiasi vis kitokia mirtimi pagrindinio aktoriaus. Visi aktoriai vaidina save, ir jie susiję per tą vieną realiai įvykusį nusikaltimą. Ne kaip nusikaltėliai, o kaip atsitiktiniai liudininkai, kaip bystanderiai - įdomiausia veikėjų kategorija kiekviename nusikaltime, nesvarbu kokio masto ir kokios reikšmės. Apie juos kur kas įdomiau galvoti, juos daug svarbiau analizuoti ir teisti, negu nusikaltėlius budelius ar juo labiau aukas. Kai bystanderių poziciją bando atkurti ir įvertinti filosofai, istorikai ar istorijos filosofai, tas visada reiškia, kad kaltinimas dėl smurto perkeliamas ant atseit nekaltos visuomenės. Dabar galvoju, o kaip čia, ar čia perkeliamas? Ir dar vis galvoju, ir nežinau. Tikriausiai geriausias įmanomas knygos poveikis - kad dar vis galvoju, ir taip ir nežinau.
Veiksmo vieta yra apleistas fabrikas-teatras, kuriame kiekvienas vaidinimas baigiasi vis kitokia mirtimi pagrindinio aktoriaus. Visi aktoriai vaidina save, ir jie susiję per tą vieną realiai įvykusį nusikaltimą. Ne kaip nusikaltėliai, o kaip atsitiktiniai liudininkai, kaip bystanderiai - įdomiausia veikėjų kategorija kiekviename nusikaltime, nesvarbu kokio masto ir kokios reikšmės. Apie juos kur kas įdomiau galvoti, juos daug svarbiau analizuoti ir teisti, negu nusikaltėlius budelius ar juo labiau aukas. Kai bystanderių poziciją bando atkurti ir įvertinti filosofai, istorikai ar istorijos filosofai, tas visada reiškia, kad kaltinimas dėl smurto perkeliamas ant atseit nekaltos visuomenės. Dabar galvoju, o kaip čia, ar čia perkeliamas? Ir dar vis galvoju, ir nežinau. Tikriausiai geriausias įmanomas knygos poveikis - kad dar vis galvoju, ir taip ir nežinau.
October 23, 2021
Makabriško turinio knyga, kurioje sutikti literatūrinės kalbos viražai sėkmingai atsveria gana dalykiškai pateiktus siužeto žiaurumus ir nuramina, kad tikrai ne visas knygas lygiavertiškai gali pakeisti ekrano adaptacijos. Įtraukė leisdama pamažu gardžiuotis daugiasluoksnėmis metaforomis ir pasakotojo balansavimu tarp savęs ir tolesnių siužeto vingių atskleidimo bei nutylėjimo ir nespėjo pabosti, kaip kad neretai nutinka iš anksto žinant kur link veda pasakojimas. Viena iš labiau nustebinusių knygų šiais metais, tad nepagailėsiu visų 5 žvaigždučių, nes norėtųsi neilgai trukus vėl prie jos grįžti ir dar pasimėgauti kalba.
September 21, 2021
Be jokių priekaištų. Tobula.
January 4, 2025
Čia tas atvejis, kai skaitydamas kažkur vidury knygos svarstai - duosi tris ar keturias žvaigždes, o užbaigus - ranka nepakyla rašyti mažiau negu penkias. Tik pabaigon kilo mintis, kad pasakotojas galimai yra ne vien pasakotojas, o šis tas daugiau… Bet palieku malonumą pabandyti jums patiems išraizgyti šį plaukų kamuoliuką.
Kažkas yra kritikavęs šio romano kritikų naudotus Vaisetos palyginimus su Kafka, Joice’u ir Bulgakovu. Bet aš, dovanokite, negaliu susilaikyti nuo palyginimo su Undinės Radzevičiūtės romanu “Grožio ir blogio biblioteka”. Šias dvi knygas vienija temos: mirtis (tiksliau, daug mirčių) vardan meno, kolekcionavimas, knyga/biblioteka kaip tema. Bet yra ir skirtumas - Radzevičiūtės knygos pakartotinai neskaityčiau, o štai Vaisetos romaną maga perskaityti dar sykį - tik jau žinant tam tikras eigoje paaiškėjusias aplinkybes.
Kažkas yra kritikavęs šio romano kritikų naudotus Vaisetos palyginimus su Kafka, Joice’u ir Bulgakovu. Bet aš, dovanokite, negaliu susilaikyti nuo palyginimo su Undinės Radzevičiūtės romanu “Grožio ir blogio biblioteka”. Šias dvi knygas vienija temos: mirtis (tiksliau, daug mirčių) vardan meno, kolekcionavimas, knyga/biblioteka kaip tema. Bet yra ir skirtumas - Radzevičiūtės knygos pakartotinai neskaityčiau, o štai Vaisetos romaną maga perskaityti dar sykį - tik jau žinant tam tikras eigoje paaiškėjusias aplinkybes.
November 10, 2022
:DDD
(gal dar parašysiu kažką. bet. :DDDD)
(gal dar parašysiu kažką. bet. :DDDD)
October 23, 2021
Atkakliai persekiojo. Privertė susirasti "Fuko švytuoklę", pasažą apie "Manuzio" leidyklą, pakeliui vis užkliūnant už kitų nuostabių pasažų (ach, reikės rasti laiko dar kartą perskaityti...) ir pacituoti leidyklos savininką Garamondą: "Brangus drauge, taip ir maniau. Jūs pralenkėte laiką mažiausia penkiasdešimčia metų. Recenzentų, pats matėte, krūvos, kritikų pripažinimas ir premijos - ca va sans dire. Bet parduota vos keletas egzempliorių, skaitytojai dar nepasiruošę. Esame priversti ištuštinti sandėlį pagal sutarties sąlygas (pridedama). Arba siunčiame į popieriaus fabriką, arba Jūs juos nuperkate už pusę kainos - tai Jūsų teisė."
January 16, 2022
“O kas yra Šarlio pareiga, gerbiamas Ignai? - Aš nesu susipažinęs. Bet turi būti. Instrukcija. Nuostatos. Pareigybės aprašas. - Prižiūrėti režisierių. Garantuoju jums, kad toks punktas yra, širdele! - Ignai, mielasis, Šarlis dirba iš širdies, o ne dėl instrukcijos.”
August 10, 2022
Ištvėriau šią knygą iki 144 puslapio ir supratau, kad ji man, matyt, jau nebepradės patikti. Nebaigiau.
Nesuprantu, kodėl pasauliui tūkstančius metų tobulinant istorijų pasakojimo meną, gali reikėti taip klaikiai viską suvelti ir padaryti priešingai tam, kas būtų lengvai skaitoma ir suprantama. Nesuprantu, kam gali patikti pasakotojas, kurio kalbėjimo formoje prasiskiedžia didelė dalis minties ir beveik visas siužetas. Nesuprantu, kam reikia siužeto, kuriame tik perskaičius pusę knygos kažkiek ima aiškėti, kas vyksta.
Savo niūrumu, depresyvumu ir nykumu ši knyga man priminė Kunčino „Tulą“ ir Gavelio „Vilniaus pokerį“ – antrosios irgi nebaigiau, pirmoji man siaubingai nepatiko. Bet yra daugybė žmonių, alpstančių dėl minėtų kūrinių gerumo, tad greičiausiai ir „Ch.“ turi savo auditoriją, kuo nuoširdžiai džiaugiuosi.
Duodu dvi žvaigždutes už tai, kad ji gražiai parašyta, pribarstyta daug įdomių minčių, bet šiaip čia yra viena tų knygų, kurios kai kuriems žmonėms gali išvis atmušti bet kokį norą skaityti.
Nesuprantu, kodėl pasauliui tūkstančius metų tobulinant istorijų pasakojimo meną, gali reikėti taip klaikiai viską suvelti ir padaryti priešingai tam, kas būtų lengvai skaitoma ir suprantama. Nesuprantu, kam gali patikti pasakotojas, kurio kalbėjimo formoje prasiskiedžia didelė dalis minties ir beveik visas siužetas. Nesuprantu, kam reikia siužeto, kuriame tik perskaičius pusę knygos kažkiek ima aiškėti, kas vyksta.
Savo niūrumu, depresyvumu ir nykumu ši knyga man priminė Kunčino „Tulą“ ir Gavelio „Vilniaus pokerį“ – antrosios irgi nebaigiau, pirmoji man siaubingai nepatiko. Bet yra daugybė žmonių, alpstančių dėl minėtų kūrinių gerumo, tad greičiausiai ir „Ch.“ turi savo auditoriją, kuo nuoširdžiai džiaugiuosi.
Duodu dvi žvaigždutes už tai, kad ji gražiai parašyta, pribarstyta daug įdomių minčių, bet šiaip čia yra viena tų knygų, kurios kai kuriems žmonėms gali išvis atmušti bet kokį norą skaityti.
August 18, 2024
Na aišku skaityti šią knygą per atostogas - kvailiau nesugalvoti. Sunki knyga, labai daug simbolizmo, interprasmių, kontekstų. Tekstas pats neleidžia atsikvėpti - kartais atrodydavo, kad autorius specialiai spendė tokius spąstus ir paskutinis darbas, kurį padarė pabaigdamas šią knygą buvo visų skaitymą lengvinančių intarpų išbraukymas. Žodžiu, tekstas kaip nusunktas vyšnių kompotas, paliekantis tik vyšnias kiaurasamtyje. Pasakojimo detalės tokios pošlykštės irgi neskatinančios ją pabaigti vienu prisėdimu, bet epilogas vienas mieliausių iš skaitytų.
May 2, 2023
Net negaliu Jums paaiškinti, ką aš ką tik perskaičiau. Tai kūrinys, netelpantis į jokius žanrus, bent jau tuos, kuriuos esu susidėliojęs savo galvoje. Knygoje apstu daug painiavos ir intelektualumo, jame paslėpta dar daugiau žaidimo ir prievolės pradėti mąstyti. Tik klausimas, apie ką ir kodėl. O gal net už ką?
Tai kūrinys apie teatrą ir kultūrą, apie mirtį ir gyvenimą. Tai kūrinys apie trapias ribas tarp jų, o kartu ir visko.
Tai kūrinys apie teatrą ir kultūrą, apie mirtį ir gyvenimą. Tai kūrinys apie trapias ribas tarp jų, o kartu ir visko.
February 9, 2025
Labai savitai parašytas daugiasluoksnis romanas, daug filosofinių svarstymų. Tikrai ne kiekvienas skaniai perskaitys.
Provokuoja pačius nuspręsti, ką skaito.
“Nes kai žmogus kuria, jis kuria kopijuodamas save”
Provokuoja pačius nuspręsti, ką skaito.
“Nes kai žmogus kuria, jis kuria kopijuodamas save”
May 28, 2023
2.5/5
Jeigu bent keliais rišliais sakiniais pati sau galėčiau paaiškinti, ką čia perskaičiau, vertinti būtų kur kas paprasčiau. O dabar traukia vos iki viduriukio; ‘ch’amiškai sakant, mano supratimui kūrinys tiek pat geras, kiek ir blogas, - rašo labai įdomia tematika, iškirstiniu stiliumi, kažkiek primenančiu Kunčiną, bet man iki galo nesuprantamai. Net skaitant tas pačias vietas po keletą kartų „nedatraukiau” iki aiškumo, apie ką čia apskritai viskas. Dar ir dabar atrodo, kad viskas, ką perskaičiau, perkeltine prasme reiškė kažką kitą. Na, manau, čia reikės atlikti trumpą “search’ą” :))
Bet ką tikrai galima įžvelgti, kad katėms autorius turi aiškią silpnybę arba pernelyg jomis žavisi :) O gal nei tas, nei tas, tiesiog prisiskaitė apie kates įdomių dalykėlių, kad jau jos tokie paslaptingi padarai.
Patikusi mintis:
„Žodžiais artėjame ir tolstame, susijungiame ir išsiskiriame, apeiname ir taikome į patį centrą, šokame į svaiginamą aukštį ir neriame į bauginamą gelmę, pasitraukiame į šoną ir pasiruošiame gintis nuo smūgių. Net virpu, kiek daug judesių mes atliekame jais - ir, spėčiau, kiekvienas suvirpėtų suvokęs, kad žodžiai yra ne įrankiai, priemonės ar būdai, ne, kaip kartais sakoma, tiltai, pašto balandžiai ar raketos nešėjos, o pats judesys.”
Gero skaitymo !
Jeigu bent keliais rišliais sakiniais pati sau galėčiau paaiškinti, ką čia perskaičiau, vertinti būtų kur kas paprasčiau. O dabar traukia vos iki viduriukio; ‘ch’amiškai sakant, mano supratimui kūrinys tiek pat geras, kiek ir blogas, - rašo labai įdomia tematika, iškirstiniu stiliumi, kažkiek primenančiu Kunčiną, bet man iki galo nesuprantamai. Net skaitant tas pačias vietas po keletą kartų „nedatraukiau” iki aiškumo, apie ką čia apskritai viskas. Dar ir dabar atrodo, kad viskas, ką perskaičiau, perkeltine prasme reiškė kažką kitą. Na, manau, čia reikės atlikti trumpą “search’ą” :))
Bet ką tikrai galima įžvelgti, kad katėms autorius turi aiškią silpnybę arba pernelyg jomis žavisi :) O gal nei tas, nei tas, tiesiog prisiskaitė apie kates įdomių dalykėlių, kad jau jos tokie paslaptingi padarai.
Patikusi mintis:
„Žodžiais artėjame ir tolstame, susijungiame ir išsiskiriame, apeiname ir taikome į patį centrą, šokame į svaiginamą aukštį ir neriame į bauginamą gelmę, pasitraukiame į šoną ir pasiruošiame gintis nuo smūgių. Net virpu, kiek daug judesių mes atliekame jais - ir, spėčiau, kiekvienas suvirpėtų suvokęs, kad žodžiai yra ne įrankiai, priemonės ar būdai, ne, kaip kartais sakoma, tiltai, pašto balandžiai ar raketos nešėjos, o pats judesys.”
Gero skaitymo !
March 6, 2022
Vargais negalais iki pabaigos perskaičius šią knygiūkštę kyla mintis, kad autorius savo įmantria rašysena bandė sukurti kažką Kafka'iško/`Hersse'iško - kažkokią aukštesnio rango knygą - o gavosi kūrinėlis, kurio regis vienintelis tikslas autoriui pačiam sau parodyti, kaip "mandrai" galima parašyti romaną bandant joti ant egzistencinių temų, bet nežinia kur nujojant.
Ant knygos viršelio parašyta, kad tai idėjų romanas - sakau gi beprotiškai mandras mandrai parašytas, kūrinys :D
Mėgstu rimtas, sunkiai skaitomas knygas, bet šitą pabaigus vis dar šypseną kelia šimtą kartų parašytas žodžių junginys "laiko askaridė" :)
Ant knygos viršelio parašyta, kad tai idėjų romanas - sakau gi beprotiškai mandras mandrai parašytas, kūrinys :D
Mėgstu rimtas, sunkiai skaitomas knygas, bet šitą pabaigus vis dar šypseną kelia šimtą kartų parašytas žodžių junginys "laiko askaridė" :)
November 23, 2025
Labai keista knyga. Matyt jos taip ir nesupratau iki galo. Tikrai ne kartą buvo kilęs klausimas, ką aš čia dabar skaitau. Knygoje monologo forma pasakojami scenos darbuotojo Šarlio patirtys ir išgyvenimai mirties teatre, kuris tarytum realus, tarytum ne visai.
Iš pradžių atrodo kad viskas čia vyksta iš tikrųjų, bet po to pradedi suprasti, kad ne visai. Ateina mintis, kad gal čia viskas tik kažkieno galvoje. Po truputį judant į priekį, atskleidžiama daugiau detalių apie patį Šarlį, apie mirties teatrą, ir jo aktorius. Pabaigoje ateina suvokimas, kokia tragedija lėmė šito teatro atsiradimą, ir kodėl jis toks, koks yra. Tačiau daug klausimų lieka ir neatsakytų.
Iš pradžių atrodo kad viskas čia vyksta iš tikrųjų, bet po to pradedi suprasti, kad ne visai. Ateina mintis, kad gal čia viskas tik kažkieno galvoje. Po truputį judant į priekį, atskleidžiama daugiau detalių apie patį Šarlį, apie mirties teatrą, ir jo aktorius. Pabaigoje ateina suvokimas, kokia tragedija lėmė šito teatro atsiradimą, ir kodėl jis toks, koks yra. Tačiau daug klausimų lieka ir neatsakytų.
January 21, 2023
Tekstas tekėjo kaip mintyse teka vidinis monologas - besipindamas, save aiškindamas, karts nuo karto pasiklysdamas nuo pirminės minties (ir jei reikia čia pat sugrįždamas).
Šarlio kalba erzino, bet kaip bebūtų, tos vietom užplūstančios grumtynes su tekstu ir buvo kūrinio stiprybė, išryškinanti groteską, absurdą, autoriaus sumanymus.
Jei šiuo metu stokojat noro grumtis su tekstu, knygą verčiau atidėti vėlesniam. Pati jaučiuosi ją dar ne iki galo išlukštenus ir kol mįslės jausmas dar šviežias, norisi jame ir pasilikti. Bet viliuosi ateity prie jos sugrįžti darkart.
Šarlio kalba erzino, bet kaip bebūtų, tos vietom užplūstančios grumtynes su tekstu ir buvo kūrinio stiprybė, išryškinanti groteską, absurdą, autoriaus sumanymus.
Jei šiuo metu stokojat noro grumtis su tekstu, knygą verčiau atidėti vėlesniam. Pati jaučiuosi ją dar ne iki galo išlukštenus ir kol mįslės jausmas dar šviežias, norisi jame ir pasilikti. Bet viliuosi ateity prie jos sugrįžti darkart.
March 8, 2022
Iki pat galo neaišku, kaip interpretuoti. Galų gale, nepatvirtinus visiem kitiem variantam peršasi, kad tai finalinis serijinio žudiko mono spektaklis, kuriame jis nusižemindamas, bet su dideliu dėmesio troškimu dalinasi savo pasauliu. Šarlis susikūrė teatrą, kuriame žaidė visais savo dukters mirties veikėjais savotiškai įgavo kontrolę.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 28, 2024
Pradedu užsivesti užrašus, nes mano mintys, kaip ir šitas kūrinys - dingsta vos pabaigiu vieną iš jų. Tikrai sunkiai valgoma knyga, nes rašymo stilius, mano akimis, neatitinka Tomo praeitų kūrinių stiliaus. Čia gal eksperimentas? Tik jis žino, nedalyvavau pristatyme knygos.
Penki skyriai ir aš stengiuosi išspausti smegenų sultis, sutepti griovelius, nes, realiai, apie ką Tomas tiek daugžodžiauja ir verčia Šarlį mus pamesti pabėrus trupinius. Šokis, po šią akimirka, yra vienintelė dalis, kuri kažką suteikia, kažką verčia pajausti, nes bent kartą žmogiškai apibūdinami išgyvenimai. Chaose net nesupranti kas kaip ir kada.
Kuomet įvyko kulminacija? Kur buvo tas kertinis, istorijos tekmės, taškas? Skaitau ir nesuprantu ar: turėjau suprasti tarp eilučių? turėjau suprasti, nes parašyta? turėjau suprasti, nes? Akimirką buvau pagalvojus, jog patinka istorija, kad pagaliau įgavo ryškų vaizdą, tačiau *pyst* ir mes jau pabaigoje, net nesuprantu kur dingo dalis istorijos. Ką suprantu, jog Tomas yra pamišęs cat daddy ir šitas kūrinys buvo pretekstas tai išlieti ant popieriaus, nes tiek daug simbolizmo skiriama katėms. Duosiu knygai šansą po poros metų, nes dabar man ji labai neaiški ir nerišli.
Penki skyriai ir aš stengiuosi išspausti smegenų sultis, sutepti griovelius, nes, realiai, apie ką Tomas tiek daugžodžiauja ir verčia Šarlį mus pamesti pabėrus trupinius. Šokis, po šią akimirka, yra vienintelė dalis, kuri kažką suteikia, kažką verčia pajausti, nes bent kartą žmogiškai apibūdinami išgyvenimai. Chaose net nesupranti kas kaip ir kada.
Kuomet įvyko kulminacija? Kur buvo tas kertinis, istorijos tekmės, taškas? Skaitau ir nesuprantu ar: turėjau suprasti tarp eilučių? turėjau suprasti, nes parašyta? turėjau suprasti, nes? Akimirką buvau pagalvojus, jog patinka istorija, kad pagaliau įgavo ryškų vaizdą, tačiau *pyst* ir mes jau pabaigoje, net nesuprantu kur dingo dalis istorijos. Ką suprantu, jog Tomas yra pamišęs cat daddy ir šitas kūrinys buvo pretekstas tai išlieti ant popieriaus, nes tiek daug simbolizmo skiriama katėms. Duosiu knygai šansą po poros metų, nes dabar man ji labai neaiški ir nerišli.
November 5, 2021
Matyt pernelyg didelių lūkesčių turėjau. Vietomis atrodė "patempta" iki norimos linijos, matos, kur tekstas susiūtas. Šiaip visai originalus, bet kai šokta aukštai, tai ir tikies, kad iki stogo nunešimo, bet ne, stogas vietoj.
November 11, 2021
Knyga man asmeniškai pasirodė sunkiai skaitoma, nes norint suprasti mintį ir nepamesti veiksmo reikia labai didelio susikaupimo. Tikrai įdomiai parašyta, bet manau, kad tokio tipo knyga tiesiog ne man.
August 17, 2022
Metafizika, ištinkanti žmogų esminių gyvenimo pakitimų akistatoje. Nerišlios mintys, perdėtas įžvalgumas (įtarumas), sąsajos, simbolizmas ir visas kitas švediškas stalas įtarių emocijų. Puikus skaitinys. Išbaigtas ir įsimenamas.
November 15, 2023
Laiko askaridės.
Displaying 1 - 26 of 26 reviews