5/5
Hannah Kent bando amžiams įsirašyti į literatūros istoriją, tapdama ne vienos knygos stebuklu, o su kiekvienu kūriniu pasiūlydama kažką naujo ir netikėto. Ir jeigu pirmosios dvi knygos gali šokiruoti tema, šioji prie ryškių veikėjų, negirdėto siužeto ir stiprios kolonijizmo problematikos prijungia dar ir tokį siužetinį sprendimą, kuris abejingų palikti negali – tiesiog todėl, kad apie jį neįmanoma neturėti stiprios, ryškios nuomonės. Jau žinodama, kad „Atsidavimas“ iš manęs pareikalaus atsidavimo, pasileidau plaukti be išankstinių nuostatų, absoliučiai, aklai pasitikėdama savo kapitone Kent. Liūliavo ji mane ne tik nuostabia kalba (belieka lenktis, kaip dažnai darau, Gabrielei Gailiūtei Bernotienei, kuri su Kent kalbasi tiesiog magiškai), bet ir veikėjais, kurie man savo gyvenimo būdu ir tikėjimo stiprumu priminė „Seserų varpus“.
Ir tikrai ne vien siužetiniai posūkiai čia reikalauja pasitikėjimo autore – tiek pat, jei ne daugiau, reikalauja ir tema, joje žaidžiantys likimai. Aklas (visomis prasmėmis) tikėjimas, gebėjimas dėl jo paaukoti ir mesti viską, kas brangiausia – ne tik materialiai, bet ir gyvenimiškai svarbiai, iš skaitytojo reikalauja nepaprastai daug. Bent jau iš tokio skaitytojo kaip aš. Ir visgi, koja kojon eina tokia ryški LGBTQ+ istorija, pergalvojanti bet kokias žanro ribas (neduok die, LGBTQ+ gyvenimų nevadinu „žanru“), kad skaitant sunku kvėpuoti, sunku nepasinerti. Žinoma, sunku Kent nelyginti ir su savimi pačia. Viena vertus, siužetiškai, grynai istorijos prasme, knyga man nepasirodė esanti stipresnė už „Geruosius žmones“. Visgi, emocinis užtaisas, kurį savyje neša „Atsidavimas“, tiesiog pavergia, nokautuoja ir tikrai primena jūrligę – tave valdo kažkas didesnis nei tu pats. Kent talentas? Pati meilė, kuri čia yra visa ko ašis, prasmė ir esmė? Magiškai praleidau laiką ir su Kent leisčiausi į bet kokią kelionę, kurią ji suplanuotų.