What do you think?
Rate this book
Emigrantės
"Užsienyje gyvenu nuo 2000-ųjų. Trejus jaunystės metus praleidau JAV, o pastaruosius šešiolika – Airijoje.
Emigracija nėra tik svaigi karjeros galimybė ar ant medžių augantys pinigai. Kita vertus, ji nebūtinai – susvetimėjimas, nutautėjimas, nerimas, sprangus kąsnis galugerkly.
Man – tai dvasinė būsena, kurią įvardyčiau – tarp. Sunku ją tiksliai nupasakoti, tik pačiai aišku, kad visa esybe nepriklausau tam gyvenimui, kurį pavadinčiau čia, bet tą patį galėčiau pasakyti ir apie savo santykį su tuo gyvenimu, kuris vyksta ten.
Auginu vaikus, dirbu, keliauju ir nepaliaujamai stengiuosi kažkuo užpildyti tuštumą, kuri, suvokus, kad Lietuva mano vaikams jau prarasta, vis atsiveria ir atsiveria.
Gal banalu? Bet apie visa tai ir šis romanas." - Junda Vaitkė.
Emigracija nėra tik svaigi karjeros galimybė ar ant medžių augantys pinigai. Kita vertus, ji nebūtinai – susvetimėjimas, nutautėjimas, nerimas, sprangus kąsnis galugerkly.
Man – tai dvasinė būsena, kurią įvardyčiau – tarp. Sunku ją tiksliai nupasakoti, tik pačiai aišku, kad visa esybe nepriklausau tam gyvenimui, kurį pavadinčiau čia, bet tą patį galėčiau pasakyti ir apie savo santykį su tuo gyvenimu, kuris vyksta ten.
Auginu vaikus, dirbu, keliauju ir nepaliaujamai stengiuosi kažkuo užpildyti tuštumą, kuri, suvokus, kad Lietuva mano vaikams jau prarasta, vis atsiveria ir atsiveria.
Gal banalu? Bet apie visa tai ir šis romanas." - Junda Vaitkė.
416 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
4 people are currently reading
56 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 42 reviews
August 27, 2021
Nebusiu labai objektyvi, nes sia knyga parase mano drauge. Ir man teko garbe ja skaityti kurimo metu, istraukomis, gabaliukais. Nepaisant to, isleista knyga vel perskaiciau susidomejusi.
Dvi moterys, dvi pirmos kartos emigrantes Reda ir Inga susitinka Vinetkoje, mazame miestelyje netoli Cikagos, kai Inga pasamdoma priziureti Redos. Tik nesitikekite kazkokio fantastiskai rozinio pasakojimo apie ju draugyste, etc... Roziu cia nedaug, ir jos turi dyglius.
Man labai patiko Redos personazas, megstu tokius grubokus, kupinus sveiko cinizmo zmones. Ingai skirta maziau demesio,bet jos gyvenimas dar tik prasideda, ka ten daug papasakosi.
Dar man labai patiko kalba. Ji naturali, skaitant net nekyla abejoniu, kad zmones taip sneka. Ir kiekvienas personazas turi savo maniera, jie gyvi, itikinami.
Labai rekomenduoju, jei ieskote gero romano
Dvi moterys, dvi pirmos kartos emigrantes Reda ir Inga susitinka Vinetkoje, mazame miestelyje netoli Cikagos, kai Inga pasamdoma priziureti Redos. Tik nesitikekite kazkokio fantastiskai rozinio pasakojimo apie ju draugyste, etc... Roziu cia nedaug, ir jos turi dyglius.
Man labai patiko Redos personazas, megstu tokius grubokus, kupinus sveiko cinizmo zmones. Ingai skirta maziau demesio,bet jos gyvenimas dar tik prasideda, ka ten daug papasakosi.
Dar man labai patiko kalba. Ji naturali, skaitant net nekyla abejoniu, kad zmones taip sneka. Ir kiekvienas personazas turi savo maniera, jie gyvi, itikinami.
Labai rekomenduoju, jei ieskote gero romano
November 9, 2024
Kodėl apie vienas knygas kalba ir rašo daug, o kitų net nepastebi? Neradau nei vienos rimtos recenzijos. Gal blogai ieškojau? Nuo ko tai priklauso? Nuo leidyklos? Reklamos? Artimųjų ir bičiulių rato?
Be jokios abejonės "Emigrantės" yra viena iš geriausių pastaraisiais metais pasirodžiusių lietuvių autorių knygų. Gaila, kad nepateko į apdovanojimų ar bent nominantų sąrašus. O gal tik aš nepastebėjau?
Lakoniškai sodrus ir tvirto charakterio ( gal čia labiau apie autorę, nei apie knygą, bet knyga irgi su charakteriu- tai jau kitaip nepasakysi) pasakojimas. Trumpi skyriai: Inga, Reda, Reda, Inga. Skirtingi laikotarpiai susipina į vientisą istoriją. Ir tik pabaigoje ta kruopščiai tarp eilučių slapstyta meilė ( ar jaunystės prisiminimai, kurie visada su tavim ir nuo kurių nepabėgsi) vožteli per galvą, bet taip subtiliai, kad dar kartą perverčiu paskutinius skyrius, tikrindama, ar man nepasivaideno.
Betgi ir koks šaltis, ir liūdesys dvelkia nuo emigrančių gyvenimo. Nei už ką nesikeisčiau. Už to linksmai dzinguliuojančio šventinėm muzikėlėm karuselių pasaulio, kur kiekvienas už save, slepiasi tiek daug vienatvės ir nevilties, Sprangi ta Amerika, ne kiekvienam.
Perskaičius upratau, kad reikėjo rašytis citatas... Na, gal dar kartą atsivertus "Emigrantes", tai ir padarysiu. bet neprižadu.
O kol kas skaitykite "Emigrantes" Rekomenduju.
Gal dar rasite bibliotekoje ar kas parduos seną egzempliorių, nes tiražas išpirktas ir laukiu naujos autorės knygos. Sako, bus visai kitokia.
P.s. Nemėgstu nei kaimo , nei vaikystės kaime aprašymų... bet čia perskaičiau viską nuo pradžios iki galo.
Be jokios abejonės "Emigrantės" yra viena iš geriausių pastaraisiais metais pasirodžiusių lietuvių autorių knygų. Gaila, kad nepateko į apdovanojimų ar bent nominantų sąrašus. O gal tik aš nepastebėjau?
Lakoniškai sodrus ir tvirto charakterio ( gal čia labiau apie autorę, nei apie knygą, bet knyga irgi su charakteriu- tai jau kitaip nepasakysi) pasakojimas. Trumpi skyriai: Inga, Reda, Reda, Inga. Skirtingi laikotarpiai susipina į vientisą istoriją. Ir tik pabaigoje ta kruopščiai tarp eilučių slapstyta meilė ( ar jaunystės prisiminimai, kurie visada su tavim ir nuo kurių nepabėgsi) vožteli per galvą, bet taip subtiliai, kad dar kartą perverčiu paskutinius skyrius, tikrindama, ar man nepasivaideno.
Betgi ir koks šaltis, ir liūdesys dvelkia nuo emigrančių gyvenimo. Nei už ką nesikeisčiau. Už to linksmai dzinguliuojančio šventinėm muzikėlėm karuselių pasaulio, kur kiekvienas už save, slepiasi tiek daug vienatvės ir nevilties, Sprangi ta Amerika, ne kiekvienam.
Perskaičius upratau, kad reikėjo rašytis citatas... Na, gal dar kartą atsivertus "Emigrantes", tai ir padarysiu. bet neprižadu.
O kol kas skaitykite "Emigrantes" Rekomenduju.
Gal dar rasite bibliotekoje ar kas parduos seną egzempliorių, nes tiražas išpirktas ir laukiu naujos autorės knygos. Sako, bus visai kitokia.
P.s. Nemėgstu nei kaimo , nei vaikystės kaime aprašymų... bet čia perskaičiau viską nuo pradžios iki galo.
July 6, 2022
Žmogus ima ir parašo knygą. Storą, didelę, joje visko tiek daug. Emocijų, personažų, aplinkos, santykių. Pasakojimas sodrus, gilus, turtingas, vaizdingas. Jums gali nepatikti personažai, gali nepatikti istorija, bet neįmanoma "nepamatyti" Redos, nepajusti jos skausmo, baimės ir vienatvės, neužjausti Ingos ir nenorėti, kad jų gyvenimai pasisektų. Gera knyga.
September 23, 2021
Labai patiko! Kalba tokia, kuria girdedavau bunant Lietuvoje nuo vaikystes, todel fainai skaitesi. Idomus veikejai, labai itrauke. Labai patiko Pakalnute, ne is kelmo spirta 👌🏻 Buvo ir juokingu vietu. Knyga tokia tikra, tokia sava ir artima tiek kalba, tiek emigracijos tema. Aciu autorei uz kurini, kuri skaitant jauciausi lyg pati tuo metu buciau Lietuvoje. Tikiuosi bus ir daugiau sios autores knygu 🌸
November 20, 2022
Perskaičiau...ne, tiesiog panirau ir gerte sugėriau kiekvieną sakinį. Dviejų moterų, emigrančių, likimai, skirtingi ir kartu panašūs, jų išgyvenimai ir Tėvynės ilgesys. Kaip nuostabiai autorė aprašo herojų jausmus, mintis, emocijas su spalvingais palyginimais, su švelniu jumoru ir prasiskverbenčiu liūdesiu. Stiprūs ir įdomūs charakteriai. Puiki knyga, rekomenduoju.
Read
September 18, 2021Nenudailinta,itraukianti,stiprus charakteriai atsiskleidziantys sioje knygoje suzavi,skausmingi isgyvenimai,klaidingi pasirinkimai? Viska galima rasti sioje knygoje.tikra atgaiva.
Read
September 3, 2023Perskaičiau Jundos Vaitkės romaną „Emigrantės“, didelę 400 puslapių knygą apie jaunų moterų gyvenimą Čikagoje. Tai labai gerai sudėtas moderniosios literatūros kūrinys. Čia pinasi istorijos jaunų moterų, patekusių į išsvajotąjį Vakarų pasaulį, kur nepaisant išsilavinimo, reikia arba dirbti juodžiausius darbus, arba grįžti atgal į vargingą, bet pažįstamą savo kraštą. Vienos yra silpnos ir krinta žemyn, bijodamos atsisukti atgal, ritasi į neviltį, skęsta narkotikuose ir prostitucijoje, kitos desperatiškai kabinasi į gyvenimą, neleisdamos žeisti jų orumo.
Pagrindinis romano paveikslas yra Reda, po autokatastrofos likusi neįgali, graži ir išsilavinusi moteris. Ji rado būdą legalizuotis, bet legalumas jai laimės neatneša. Prirakinta prie lovos ji grimzta į atsiminimus, mena vaikystę gimtajame kaime, tūžta ant savo vyro, savęs ir likimo, bet pakeisti nieko jau negalima. Vulgarūs žodžiai ir išsireiškimai atspindi jos pasibjaurėjimą savo pačios padėtimi ir bejėgiškumu. Inga, antras personažas, yra jos tarnaitė, sveika, stipri ir jauna, pavydėtinai nepriklausoma asmenybė. Tai Redos antipodas, tai antra Reda, kuri niekada nepadarė to, ką Reda pati privalėjo savo laimei padaryti. Per visą knygą eina keista susiliejimo istorija, kuri pilnai išsiskleidžia tik paskutiniame epizode. Čia svajonės ir ligonės kliedesiai ištirpsta realybėje. Inga keliauja namo ir jos akimis Reda mato save tame pačiame lėktuve. Neįmanoma tampa įmanoma iliuzijose. Junda Vaitkė romano atomazgoje meistriškai atriša pagrindinę romano mintį: ir mirdamas žmogus skrenda namo.
„Emigrantės“ - knyga apie tuos, kuriems nepasisekė, tai stipri knyga, nutapanti negražų emigracijos veidą.
Pagrindinis romano paveikslas yra Reda, po autokatastrofos likusi neįgali, graži ir išsilavinusi moteris. Ji rado būdą legalizuotis, bet legalumas jai laimės neatneša. Prirakinta prie lovos ji grimzta į atsiminimus, mena vaikystę gimtajame kaime, tūžta ant savo vyro, savęs ir likimo, bet pakeisti nieko jau negalima. Vulgarūs žodžiai ir išsireiškimai atspindi jos pasibjaurėjimą savo pačios padėtimi ir bejėgiškumu. Inga, antras personažas, yra jos tarnaitė, sveika, stipri ir jauna, pavydėtinai nepriklausoma asmenybė. Tai Redos antipodas, tai antra Reda, kuri niekada nepadarė to, ką Reda pati privalėjo savo laimei padaryti. Per visą knygą eina keista susiliejimo istorija, kuri pilnai išsiskleidžia tik paskutiniame epizode. Čia svajonės ir ligonės kliedesiai ištirpsta realybėje. Inga keliauja namo ir jos akimis Reda mato save tame pačiame lėktuve. Neįmanoma tampa įmanoma iliuzijose. Junda Vaitkė romano atomazgoje meistriškai atriša pagrindinę romano mintį: ir mirdamas žmogus skrenda namo.
„Emigrantės“ - knyga apie tuos, kuriems nepasisekė, tai stipri knyga, nutapanti negražų emigracijos veidą.
November 6, 2022
MAGNETIZUOJANTI knyga. Įtraukia į verpetą gyvenimiškų istoriju ir nepaleidžia iki paskutinio taško. Norisi tęsinio.
Knygos herojai tampa artimi. Knygos turinys sodrus subtilaus humoro jausmo, gyvenimo istorijos pamokančios, susimąstyti verčiančios, dinamiškos.
Knygos autorė talentingai perteikia herojų išgyvenimo emocijas.
Knygos herojai tampa artimi. Knygos turinys sodrus subtilaus humoro jausmo, gyvenimo istorijos pamokančios, susimąstyti verčiančios, dinamiškos.
Knygos autorė talentingai perteikia herojų išgyvenimo emocijas.
November 21, 2022
Knyga įdomi ir nepanaši į kitas knygas kuruos teko skaityti. Labai gerai aprašytas gyvenimas šeimų, merginų, moterų.Taip pat perteikti vaizdai, charakteriai pagrindinių asmenų, herojų. Labai patiko knyga, žanras ir kaip pateiktas būtent emigrantų gyvenimas. Nes ir pati susidūriau, ks tai yra emigracija.
November 5, 2022
Knyga įdomi ir įtraukianti. Labai vaizdžiai aprašytas gyvenimas šeimų, merginų, moterų. Fantastiškai perteikti vaizdai, charakteriai ir tapatybės. Skaitysiu antrą kartą, nes visada perbėgu knygą pirmu kartu.
September 27, 2024
Jau senai laukiau,kada atsidurs ši knyga mamo rankose.Taigi šiandien užverčiau paskutinį puslapį ir pagalvojau,kokios visgi skirtingos emigrančių istorijos ir kaip jos pačios kabinasi į gyvenimą.Bet dabar apie knygą,apimtis kaip tik man,nes mėgstu justi knygos svorį rankose ir turinys manęs nenuvylė,vis nenorėjosi atsitraukti,bet pabaiga,kaip nepabaiga,liko dalykų kurių norėjosi daugiau sužinoti.
This entire review has been hidden because of spoilers.
January 6, 2023
Perskaiciau Jundos Vaitkes romana "Emigrantes". Tai buvo ilga Redos istorija nuo vaikystes iki tapusios vyresnio amziaus. Romanas isdestytas tokiais laiko tarpsniais, taciau ne is eiles, laikas vistik yra realiatyvi savoka ir siame romane jis deliojamas pagal autores norus. Istorija ne tik apie Reda, kuri yra ir dabartyje ir praeityje, bet ir apie Inga, kuri dalyvauja siuodieniniame Redos gyvenime. Inga tarsi Redos jaunystes seselis. Knyga yra sunki savo charakteriu, gali net vietomis buti slegianti, nes mazai sviesiu spalvu Redos gyvenime po emigracijos i Amerika. Gal butu galima buve siek tiek daugiau nusviesti jos gyvenima emigracijoje nuo pat atvykimo, bet pateikiama knygos pabaigoje, galima isivaizduoti....Knygos pabaiga tokia daugiaplane, leidzianti vaizduotei pazaisti, kiekvienas galbut isivaizduos pagal savo fantazijos ploti. Taigi, Junda, aciu uz pazisti su Reda ir jos emigracijos pamokas.
This entire review has been hidden because of spoilers.
December 15, 2025
Skaičiau šią knygą dar 2021-aisiais. Labai patiko. Tiesiog atrodė, kad su romano herojėmis apsilenkėme gatvėse: pati atvažiavau į Chicago 2000-aisiais, pažinojau draugų, dirbusių ir Wisconsin vandens parkuose, ir senelių priežiūroje; pažinojau ir draugių, patekusių į narkotikų pinkles. Istorijos romane atrodė labai tikroviškos. O štai dabar šią knygą skaitėme ir aptarinėjome knygų klube. Wow, lyg vėl iš naujo išgyvenau visą thril. Labai rekomenduoju paskaityti ir ne tik emigrantams- nuostabi kalba, nuoširdžios istorijos, geras humoro jausmas.
October 13, 2022
Tikrai nuostabi knyga. Perskaičiau ją taip greitai, kad paskui net gaila buvo. Tai knyga apie dvi moteris ir jų išgyvenimus emigracijoje. Nors tos moterys išties galėjo gyventi bet kur ir žvelgti į pasaulį pro savo širdies langus bet kurioje šalyje ir jaustis vienišos, nesuprastos ir svetimos. Nenoriu daug pasakoti, bet labai rekomenduoju perskaityti šią knygą, nes ji apie mus, parašyta nepagražinta kalba, apie mūsų vidines keliones, pergales ir pralaimėjimus. Tik šioje knygoje, mūsų istoriją išgyvena Reda, Inga arba kita moteris emigracijoje...
November 22, 2022
Geras lengvai susiskaitantis romanas nuo kurio negalejau atsitraukti , rodos ir pati isgyvenau Redos personaza. Labiausiai itrauke visokie zodziai, patarlės, pavadinimai kuriuos esu girdejus is mamos ir mociutes. As net rodos kvapus galejau uzuosti ir vaizdus atpazinti , nes juos esu maciusi ir isgyvenus ten , tevyneje. Knyga sumiksavo visas manyje esancias zmogiskasias emocijas , skaitydama knyga ir verkiau ir juokiausi, ypatingai geras Redos sarkazmas . Rekomduoju visiems kas megsta lengvus gerus romanus, sitas tikrai patiks. Aciu autorei lauksiu nauju sedevru 👌
February 27, 2024
Nors romanas didelės apimties aš jį perskaičiau greitai, įtraukė ir nepaleido iki paskutinių puslapių. Sodri, įtikinama, turtinga siužetu ir moterų charakteriais knyga. Dvi pagrindinės veikėjos yra skirtingų, bet ir panašių likimų moterys, kiekviena ieškanti savojo kelio emigracijoje. Jas jungianti gija - ilgesys tėvynei. Visą knygą jaučiau pulsą ir pilnai kartu išgyvenau veikėjų sunkumus bei atradimus. Knygą perskaitė ir mano mama. Ji negalėjo atsistebėti, kiek daug išminties šioje knygoje, parašytoje tokios jaunos autorės.
Read
July 17, 2022Labai gerai parašyta, patiko dinamiškas stilius, gerai subalansuota: dialogas-refleksija-prisiminimas. Charakteriai "apvalūs", žmogiški:). Atmosfera irgi labai įtaigiai perteikta: taip ir jaučiau tą slogumą ir tokį gilų liūdesį...
November 21, 2022
EMIGRANTES - viena is tu knygu, kuri uzkabina nuo pat pirmo puslapio, kurios negali sustoti skaityti, ir kuria norisi skaityti antra karta....
Labai vaizdingai aprasyta kiekvienas herojus, atrodo tarsi isivaizduoji ju veidus.
Yra tokiu vietu, kur juokiausi iki asaru, ir tokiu jautriu, kur asaru tiesiog nebuvo imanoma sustabdyti.
Tikrai nuostabi knyga, kaip ir pati jos autore.
Labai vaizdingai aprasyta kiekvienas herojus, atrodo tarsi isivaizduoji ju veidus.
Yra tokiu vietu, kur juokiausi iki asaru, ir tokiu jautriu, kur asaru tiesiog nebuvo imanoma sustabdyti.
Tikrai nuostabi knyga, kaip ir pati jos autore.
November 14, 2025
Romano veiksmas vyksta Lietuvos kaime ir Čikagoje, o ir viena, ir kita man gerai pažįstama, tad turbūt tai labiausiai ir įtraukė. Ypač autorei gerai pavyko Redos vaikystės prisiminimai - artimi kaimo šeimos santykiai, draugystės, vaikiški nuotykiai ir skauduliai sukuria tikrumo jausmą. Istorijoms emigracijoje pritrūko įtaigumo, ypač neišbaigtos, o kai kur net nemotyvuotos yra meilės siužetinės linijos. Turiu pripažinti, kad gerai atskleista suluošintos moters jausena- jos pyktis, gėda, bandymas ironija išsaugoti orumą. Kitos jaunos veikėjos Ingos istorija yra neišrutuliota, kartais pagalvoji, kokia išvis jos paveikslo vieta romane. Apie ją nebūtų net ko papasakoti, išskyrus tai, kad ji buvo Redos slaugė ir nepritapo emigracijoje. Mane nuvylė ir romano pabaiga, ji visiškai nemotyvuota, tarsi paskubomis parašyta pakartojant ankstesnį epizodą. Vis tik nepaisant nemažų struktūros, siužeto ir charakterių trūkumų, skaityti romaną nebuvo nuobodu, kai kurios vietos mane net sugraudino. Galiu pasakyti, kad tam tikrais požiūriais emigrančių gyvenimas gana tiksliai pavaizduotas - ilgesys, kaltės ir svetimumo jausmas neleidžia pajusti gyvenimo pilnatvės.
December 3, 2025
Pasakojimas kuriame kiekvienas ras dalelę savęs. Ypatingai kurie patyrė emigracijos skonį, savo žemės ilgesį. Labai patiko knygos stilius ir apibūdimai kai kurių labai paprastų dalykų mūsu gyvenime.
Kaip tik turėjau diskusiją apie savo (aš ją įvardiju kaip savo problemą,, su kuria nieko negaliu padaryti) kaip norėdama kažką papasakoti nukrypstu į lankas ir pamirštu ką tiksliai norėjau pasakyti. Tai šioje knygoje radau labai gražią citatą apie šį "nukrypimą". "Aš bijojau atskleisti savo tikruosius jausmus, tad nukeliavau į lankas. Piešiau vaizdinius, kuriuos mačiau, garsus, kuriuos girdėjau, kvapus kurie erzino. Panirau į tai, kas visai nesvarbu, susipauniojau ir besistengdama paslėpti jausmus, juos dar labiau apnuoginau.''
Kaip tik turėjau diskusiją apie savo (aš ją įvardiju kaip savo problemą,, su kuria nieko negaliu padaryti) kaip norėdama kažką papasakoti nukrypstu į lankas ir pamirštu ką tiksliai norėjau pasakyti. Tai šioje knygoje radau labai gražią citatą apie šį "nukrypimą". "Aš bijojau atskleisti savo tikruosius jausmus, tad nukeliavau į lankas. Piešiau vaizdinius, kuriuos mačiau, garsus, kuriuos girdėjau, kvapus kurie erzino. Panirau į tai, kas visai nesvarbu, susipauniojau ir besistengdama paslėpti jausmus, juos dar labiau apnuoginau.''
Read
November 1, 2023Keletas minčių perskaičius Jundos Vaitkės (Egidijos Jasukaitytės Vaitkienės) romaną „Emigrantės“.
Romanas papasakotas dviem balsais, iš dviejų skirtingų moterų perpsektyvų – Ingos ir Redos. Abi jas sieja emigracijos patirtis ir patirtys bei ta pati kilmės šalis – Lietuva. Viena jau senbuvė, Reda, susikūrusi Amerikoje jau savo gyvenimo istoriją ir tam tikrą gerbūvį, kuris ištikus netikėtoms aplinkybėms, ima byrėti, kaip ir santykiai su vyru, dažnai įvardijamu ne vardu, o žodžiu „veršis“. Kodėl jis nusipelnė tokio epiteto – atskleidžiama knygos puslapiuose, vyniojant sudėtingą ir painią santykių dramą, kur dabartis persipina su praeitimi.
Kita veikėja, Inga, dar tik pradedanti savo odisėją Amerikos džiunglėse, patirianti visas emigracijos peripetijas.
Dvi veikėjos. Dvi skirtingos gyvenimo ir emigracijos istorijos, kurios tam tikrame taške (kai Inga ieškodama darbo atsiduria Redos namuose) susikerta, persipina. Užsimezga dviejų moterų ryšys, gal draugystė, stengiantis išlaikyti tam tikrą distanciją, paskui po truputį priartėjant.
Pasakojimas sodrus, kalba vaizdinga, įtraukianti. Apie emigraciją veikėjų lūpomis kalbama be pagražinimų. Dar kitas kalbos registras įsijungia, kai Reda pasakoja savo istoriją iki emigracijos: apie tėvų namus, santykius su artimaisiais, draugystes. Pasikeičia kalbėjimo tonas, tarsi sušvelnėja, bet sodrus, išlaikoma Redos charakteriui būdinga intonacija. Vėliau, emigracijoje, ir ypač ištikus nelaimei, po kurios Reda tampa gulimu ligoniu, priklausomu nuo kitų malonės, tonas užaštrėja, tarsi atspindėdamas ir dvasinę veikėjos būseną: nelieka gailesčio ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiai. Taip lengviau – išbūti, išgyventi būnant visiškai priklausomai nuo kitų.
Vyrų paveikslai blankesni, lyginant su moterų, ypač pagrindinių (Redos, Ingos, Redos motinos). Neretai turi negatyvumo atspalvį (pirmasis ir antrasis Redos vyrai). Redos tėvo ir jos vaikystės draugo, švelniai vadinamo „Petreliu“, paveikslai šviesesni, nušviesti praeities ir prisiminimų šviesos, nors ir tiedu vienaip ar kitaip priklausomi nuo moterų.
Knygoje ‚Emigrantės“ vystoma įvairų temų: draugystės, vaikų ir tėvų santykių, meilės, santykių poroje bei emigracijos, kuri tarsi padalija pagrindinių veikėjų, ypač Redos, gyvenimą į ten ir į čia, susikerta, persidengia dvi erdvės: gimtoji šalis ir Amerika, atveriant vidines erdves, išgyvenimus, kurie atves abi veikėjas prie konkrečių apsiprendimų.
Kokie tie apsisprendimai ir kokios tos emigracijos patirtys - siūlau paskaityti Junda Vaitke knygą ir artimiau susipažinti su herojais bei per knygą - ir su pačia puikia lietuvių autore, rašytoja, gyvenančia Airijoje.
Romanas papasakotas dviem balsais, iš dviejų skirtingų moterų perpsektyvų – Ingos ir Redos. Abi jas sieja emigracijos patirtis ir patirtys bei ta pati kilmės šalis – Lietuva. Viena jau senbuvė, Reda, susikūrusi Amerikoje jau savo gyvenimo istoriją ir tam tikrą gerbūvį, kuris ištikus netikėtoms aplinkybėms, ima byrėti, kaip ir santykiai su vyru, dažnai įvardijamu ne vardu, o žodžiu „veršis“. Kodėl jis nusipelnė tokio epiteto – atskleidžiama knygos puslapiuose, vyniojant sudėtingą ir painią santykių dramą, kur dabartis persipina su praeitimi.
Kita veikėja, Inga, dar tik pradedanti savo odisėją Amerikos džiunglėse, patirianti visas emigracijos peripetijas.
Dvi veikėjos. Dvi skirtingos gyvenimo ir emigracijos istorijos, kurios tam tikrame taške (kai Inga ieškodama darbo atsiduria Redos namuose) susikerta, persipina. Užsimezga dviejų moterų ryšys, gal draugystė, stengiantis išlaikyti tam tikrą distanciją, paskui po truputį priartėjant.
Pasakojimas sodrus, kalba vaizdinga, įtraukianti. Apie emigraciją veikėjų lūpomis kalbama be pagražinimų. Dar kitas kalbos registras įsijungia, kai Reda pasakoja savo istoriją iki emigracijos: apie tėvų namus, santykius su artimaisiais, draugystes. Pasikeičia kalbėjimo tonas, tarsi sušvelnėja, bet sodrus, išlaikoma Redos charakteriui būdinga intonacija. Vėliau, emigracijoje, ir ypač ištikus nelaimei, po kurios Reda tampa gulimu ligoniu, priklausomu nuo kitų malonės, tonas užaštrėja, tarsi atspindėdamas ir dvasinę veikėjos būseną: nelieka gailesčio ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiai. Taip lengviau – išbūti, išgyventi būnant visiškai priklausomai nuo kitų.
Vyrų paveikslai blankesni, lyginant su moterų, ypač pagrindinių (Redos, Ingos, Redos motinos). Neretai turi negatyvumo atspalvį (pirmasis ir antrasis Redos vyrai). Redos tėvo ir jos vaikystės draugo, švelniai vadinamo „Petreliu“, paveikslai šviesesni, nušviesti praeities ir prisiminimų šviesos, nors ir tiedu vienaip ar kitaip priklausomi nuo moterų.
Knygoje ‚Emigrantės“ vystoma įvairų temų: draugystės, vaikų ir tėvų santykių, meilės, santykių poroje bei emigracijos, kuri tarsi padalija pagrindinių veikėjų, ypač Redos, gyvenimą į ten ir į čia, susikerta, persidengia dvi erdvės: gimtoji šalis ir Amerika, atveriant vidines erdves, išgyvenimus, kurie atves abi veikėjas prie konkrečių apsiprendimų.
Kokie tie apsisprendimai ir kokios tos emigracijos patirtys - siūlau paskaityti Junda Vaitke knygą ir artimiau susipažinti su herojais bei per knygą - ir su pačia puikia lietuvių autore, rašytoja, gyvenančia Airijoje.
Read
October 12, 2022Knyga Emigrantes perskaiciau su malonumu. Labai isijauciau. Nesinorejo padet knygos, vis norejau suzinoti kas bus toliau. Rekomenduoju paskaityt.
September 19, 2024
Įsigijau ją knygos pristatymo metu LR Amabadoje Dubline ir, kaip pridera,žinoma, su autorės parašu. Turiu silpnybę rinkti tokias knygas – joms mano bibliotekoje – net atskira lentyna.
Kadangi šiek tiek pažįstu pačią rašytoją (sakau tik šiek tiek, nes esame bendravę ir bendraujame, žinoma, tad kažkiek pažįstama jos kalbėjimo maniera, iš atskirų situacijų susidariau savo nuomonę apie būdą, savybes, bet čia labiau subjektyvu nei objektyvu), tad, savaime suprantama, pradėjusi skaityti ieškojau viso to tiek Redoje, tiek Ingoje. Ar radau? Vis tik nepažįstu Egidijos taip gerai, kad galėčiau atpažinti, kurioje veikėjoje daugiau jos savybių. Bet tai leido man suprasti, kodėl mokykloje, prieš nagrinėjant kiekvieną literatūros kūrinį, taip giliai gilindavomės į rašytojo asmenybę ir gyvenimą. Gaila, bet supratau tai tik dabar.
Knygoje radau labai daug artimų minčių apie emigraciją – turbūt, nesvarbu, kurioje šalyje, esame, jausmai, patirtis, svetimumo pojūtis, adaptacija ir nepritapimas, ieškojimas ir, galų gale, atsigrįžimas atgal į namus, yra artimas daugeliui.
Knyga patiko. Kaip ir pati Egidija knygos pristatymo metu sakė, kad rašydama, nuolat laukė susitikimo su Reda ir Inga, taip ir aš, skaitydama – padėjusi knygą į šalį, nuolat laukiau sekančių susitikimų. Ir prisipažinsiu, daugiau su Reda, nei su Inga. Kodėl? Todėl, kad Inga, mano manymu, tik antrinis personažas, per kurį atsiskleidė visa Redos tragedija. Ji padėjo ją papasakoti, per ją autorė išryškino Redos pažeidžiamumą, jos trapumą ir gyvenimo griūtį.
Ar knyga įtraukianti? Be jokio abejonės – taip. Ir įtraukė ji mane ne siužetu, o, būtent Redos charakterio vystymųsi ir visą tą įtraukimą labai sustiprino pasakojimo šokinėjimas per tris skirtingas laiko atkarpas. Iš pradžių jos viena nuo kitos buvo stipriai nutolusios – vaikystė, jaunystė ir dabartis (nesakyčiau senatvė). Knygai artėjant į pabaigą, jos trumpėjo, kol, galų gale, susiliejo į vieną finalinę sceną.
Toks rašymo būdas leido labai stipriai pajausti pagrindinės veikėjos charakterio ironiją. Nepasakyčiau, kad tai labai stipri asmenybė. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Savo silpnumą Reda apgaubusi ironijos skydu, kuris iš pažiūros labai sustiprina jos nelaimingą ir net, sakyčiau, palūžusią, niekam nereikalingą asmenybę. Atžagarumu ji naudojasi tarsi šarvais. Žodžių kare ji nepamainoma ir nenugalima, visada randa, ką pasakyti ir jos kirtimas visada būna itin taiklus, kertantis tiesiai į taikinį. Tačiau ji visada tvirtai žino, ko nori, tvirtai pastovi už savo nuomonę, stipriai ją išreiškia. Tačiau... emigracija ir svetima aplinka atėmė iš jos ryžtą siekti. Man ji emigracijoje pasirodė sužeista ir nepagijusi, pažeidžiama, mažiau ryžtinga ir mažesnė kovotoja, nei vaikystėje.
Labai įdomus ir man išskirtinis rašymo stilius (sakau man, nes esu įpratusi skaityti kiek kitokias knygas). Kalba ganėtinai tiesmuka, gruboka, mažai jautrių ir „pastelinių spalvų“ scenų. Tokia kalba labai sustiprina pasakojamos istorijos tragedijos gilumą. Prisipažinsiu, neįsivaizduoju ar tokia istorija būtų tokia stipri, jei rašymo stilius būtų švelnus ar bent kiek švelnesnis.
Manau, kad jei ne grubokas rašymo stilius, Reda būtų praradusi pusę jos charakterį atskleidžiančių spalvų. Todėl, nors iš pradžių ta kalba skaitėsi keistai ir man atrodė tolima, labai greitai ją prisijaukinau ir pradėjau ne kiek mėgautis ja, kiek vertinti ją kaip labai stiprų įrankį, padedantį sukurti pagrindinės veikėjos charakterį.
Taigi, trumpai galiu pasakyti, kas neskaitėte – REKOMENDUOJU. Stipru. Gilu. Nepalieka abejingumo. Verčia susimąstyti (bent jau man, pabaigus knygą, reikėjo laiko „sukramtyti“, ką išgyvenau ir išjaučiau skaitydama.
Todėl, mano vertinimas tik aukščiausias – 5/5.
Kadangi šiek tiek pažįstu pačią rašytoją (sakau tik šiek tiek, nes esame bendravę ir bendraujame, žinoma, tad kažkiek pažįstama jos kalbėjimo maniera, iš atskirų situacijų susidariau savo nuomonę apie būdą, savybes, bet čia labiau subjektyvu nei objektyvu), tad, savaime suprantama, pradėjusi skaityti ieškojau viso to tiek Redoje, tiek Ingoje. Ar radau? Vis tik nepažįstu Egidijos taip gerai, kad galėčiau atpažinti, kurioje veikėjoje daugiau jos savybių. Bet tai leido man suprasti, kodėl mokykloje, prieš nagrinėjant kiekvieną literatūros kūrinį, taip giliai gilindavomės į rašytojo asmenybę ir gyvenimą. Gaila, bet supratau tai tik dabar.
Knygoje radau labai daug artimų minčių apie emigraciją – turbūt, nesvarbu, kurioje šalyje, esame, jausmai, patirtis, svetimumo pojūtis, adaptacija ir nepritapimas, ieškojimas ir, galų gale, atsigrįžimas atgal į namus, yra artimas daugeliui.
Knyga patiko. Kaip ir pati Egidija knygos pristatymo metu sakė, kad rašydama, nuolat laukė susitikimo su Reda ir Inga, taip ir aš, skaitydama – padėjusi knygą į šalį, nuolat laukiau sekančių susitikimų. Ir prisipažinsiu, daugiau su Reda, nei su Inga. Kodėl? Todėl, kad Inga, mano manymu, tik antrinis personažas, per kurį atsiskleidė visa Redos tragedija. Ji padėjo ją papasakoti, per ją autorė išryškino Redos pažeidžiamumą, jos trapumą ir gyvenimo griūtį.
Ar knyga įtraukianti? Be jokio abejonės – taip. Ir įtraukė ji mane ne siužetu, o, būtent Redos charakterio vystymųsi ir visą tą įtraukimą labai sustiprino pasakojimo šokinėjimas per tris skirtingas laiko atkarpas. Iš pradžių jos viena nuo kitos buvo stipriai nutolusios – vaikystė, jaunystė ir dabartis (nesakyčiau senatvė). Knygai artėjant į pabaigą, jos trumpėjo, kol, galų gale, susiliejo į vieną finalinę sceną.
Toks rašymo būdas leido labai stipriai pajausti pagrindinės veikėjos charakterio ironiją. Nepasakyčiau, kad tai labai stipri asmenybė. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Savo silpnumą Reda apgaubusi ironijos skydu, kuris iš pažiūros labai sustiprina jos nelaimingą ir net, sakyčiau, palūžusią, niekam nereikalingą asmenybę. Atžagarumu ji naudojasi tarsi šarvais. Žodžių kare ji nepamainoma ir nenugalima, visada randa, ką pasakyti ir jos kirtimas visada būna itin taiklus, kertantis tiesiai į taikinį. Tačiau ji visada tvirtai žino, ko nori, tvirtai pastovi už savo nuomonę, stipriai ją išreiškia. Tačiau... emigracija ir svetima aplinka atėmė iš jos ryžtą siekti. Man ji emigracijoje pasirodė sužeista ir nepagijusi, pažeidžiama, mažiau ryžtinga ir mažesnė kovotoja, nei vaikystėje.
Labai įdomus ir man išskirtinis rašymo stilius (sakau man, nes esu įpratusi skaityti kiek kitokias knygas). Kalba ganėtinai tiesmuka, gruboka, mažai jautrių ir „pastelinių spalvų“ scenų. Tokia kalba labai sustiprina pasakojamos istorijos tragedijos gilumą. Prisipažinsiu, neįsivaizduoju ar tokia istorija būtų tokia stipri, jei rašymo stilius būtų švelnus ar bent kiek švelnesnis.
Manau, kad jei ne grubokas rašymo stilius, Reda būtų praradusi pusę jos charakterį atskleidžiančių spalvų. Todėl, nors iš pradžių ta kalba skaitėsi keistai ir man atrodė tolima, labai greitai ją prisijaukinau ir pradėjau ne kiek mėgautis ja, kiek vertinti ją kaip labai stiprų įrankį, padedantį sukurti pagrindinės veikėjos charakterį.
Taigi, trumpai galiu pasakyti, kas neskaitėte – REKOMENDUOJU. Stipru. Gilu. Nepalieka abejingumo. Verčia susimąstyti (bent jau man, pabaigus knygą, reikėjo laiko „sukramtyti“, ką išgyvenau ir išjaučiau skaitydama.
Todėl, mano vertinimas tik aukščiausias – 5/5.
September 17, 2024
Junda Vaitkė "Emigrantės". Knyga paliko gilų įspūdį ir sukėlė daug minčių. Todėl reikėjo laiko, kad tos mintys susidėliotų...
Labai apsidžiaugiau, kad pavyko įsigyti šitą knygą. Iškart perverčiau, pasmalsavau, perskaičiau Jundos žodžius paskutiniame knygos viršelyje ir suspaudė širdį... Ar tikrai Jundos vaikams, ir daugeliui kitų jaunų, iš Lietuvos išvykusių žmonių, Lietuva jau prarasta ?
... Nuo pirmojo knygos puslapio labai įsijaučiau, parūpo, kaip susiklostys Redos gyvenimas. Moters, vilkinčios raudonąją suknelę... Ir kitos knygos herojės - Inga, Liusia, Žydrė ... Skirtingi emigrančių likimai, o ir jos labai skirtingos - amžiumi, tikslais, siekiais... Jų istorijos sukrečiančios ir skaudinančios ... Kartais skaičiau skubėdama, nes norėjosi greičiau "surikiuoti įvykius", bet kitą dieną atsiversdavau keletą puslapių atgal ... Ir pykau, ir diskutavau (su knygos herojėmis) ... Norėjosi knygą perskaityti vienu prisėdimu, bet niekaip, nes per 400 puslapių, nors skaitosi lengvai ir greitai. Iki pat pabaigos išliko intriga, kaip susiklostys Redos gyvenimas... Gal ašaros buvo arčiau, bet nusišypsau...
... Ačiū, Junda. Labai laukiu Jūsų naujosios knygos.
... "Emigrantes" atsiverčiau vieną vasaros dieną, pakeliui į Lietuvą ... Toks sutapimas, kad tąkart kelte iš Kylio į Klaipėdą buvo labai daug jaunų šeimų su lietuviškai čiauškančiais vaikučiais. Kai kurios šeimos lietuviškos, bet nemažai buvo ir mišrių, kur tėvelis olandas, britas, vokietis. Buvo atostogų metas - kelionė pas senelius, į tėvų namus ...
Kilo mintis: o jeigu visos šios jaunos šeimos sugrįžtų į Lietuvą ? Na, gal ne visos, bet dauguma ...
... Skaitydama kiekvieną knygą, visuomet 'perleidžiu' per save, taip buvo ir šįkart. Juo labiau, kad 18 metų gyvenu emigracijoje. Tiesa, man neteko nueiti tokių kelių, kaip knygos herojėms...
Labai apsidžiaugiau, kad pavyko įsigyti šitą knygą. Iškart perverčiau, pasmalsavau, perskaičiau Jundos žodžius paskutiniame knygos viršelyje ir suspaudė širdį... Ar tikrai Jundos vaikams, ir daugeliui kitų jaunų, iš Lietuvos išvykusių žmonių, Lietuva jau prarasta ?
... Nuo pirmojo knygos puslapio labai įsijaučiau, parūpo, kaip susiklostys Redos gyvenimas. Moters, vilkinčios raudonąją suknelę... Ir kitos knygos herojės - Inga, Liusia, Žydrė ... Skirtingi emigrančių likimai, o ir jos labai skirtingos - amžiumi, tikslais, siekiais... Jų istorijos sukrečiančios ir skaudinančios ... Kartais skaičiau skubėdama, nes norėjosi greičiau "surikiuoti įvykius", bet kitą dieną atsiversdavau keletą puslapių atgal ... Ir pykau, ir diskutavau (su knygos herojėmis) ... Norėjosi knygą perskaityti vienu prisėdimu, bet niekaip, nes per 400 puslapių, nors skaitosi lengvai ir greitai. Iki pat pabaigos išliko intriga, kaip susiklostys Redos gyvenimas... Gal ašaros buvo arčiau, bet nusišypsau...
... Ačiū, Junda. Labai laukiu Jūsų naujosios knygos.
... "Emigrantes" atsiverčiau vieną vasaros dieną, pakeliui į Lietuvą ... Toks sutapimas, kad tąkart kelte iš Kylio į Klaipėdą buvo labai daug jaunų šeimų su lietuviškai čiauškančiais vaikučiais. Kai kurios šeimos lietuviškos, bet nemažai buvo ir mišrių, kur tėvelis olandas, britas, vokietis. Buvo atostogų metas - kelionė pas senelius, į tėvų namus ...
Kilo mintis: o jeigu visos šios jaunos šeimos sugrįžtų į Lietuvą ? Na, gal ne visos, bet dauguma ...
... Skaitydama kiekvieną knygą, visuomet 'perleidžiu' per save, taip buvo ir šįkart. Juo labiau, kad 18 metų gyvenu emigracijoje. Tiesa, man neteko nueiti tokių kelių, kaip knygos herojėms...
September 5, 2023
Vakar 4 nakties baigiau skaityti šią Jūsų Egidija Jasukaityte Vaitkiene knygą. Dar mintyse gromuliuoju. Taip įlindau mažosios Redos personažą, kad susitapatinau, pamilau, prisirišau... Toks niežulys buvo pirštų galiukuose - praversti puslapius ir bėgti pas ją. Prisidėti prie jos ir Petrelio kompanijos. Lažintis kaip lygį su lygia. Velniop jei pralaimėsiu! Žinau, kad ji spitresnė už mane! Blogiausiu atveju Petrelio "pautų ženklą" parodysiu!
Mamos paveikslas negalėjo būti nutapytas tobuliau. Užuodžiu jos "stipruolių užtaiso" kvapą įsivaizduojamame sename emaliuotame puodelyje. Bet tai tik dalelė nuostabios knygos, kurią rekomenduoju perskaityti!
Kviečiu eiti Redos kojomis per jos gyvenimą net tada, kai tos kojos taps tik metafora... Mažiau pajutau Ingą, Gretą, gal kad akys puslapiuose Redos ieškojo? Dramatiška knyga, bet ne per daug, nes tobulai sudėliotos atsvaros. Kartais, regis, jau per daug kartojasi tie nenugludinti, iškvatoti, išrėkti, pro surakintus žandikaulius iškošti žodžiai: "šikna, šūdas, persti", sarkazmas, bjaurėjimasis - lyg apsunkina, kyla noras ginčytis, kad pernelyg sutirštinta viskas, bet verti puslapius ir ima lietis poetiški sakiniai, jautrumas, gėris, gili išmintis. Viskas subalansuota didžiulio rašytojos talento. Viskas taip, kaip turi būti. Knygą tikrai originali. Mane asmeniškai nustebino, kai kurie techniniai sprendimai skyriuose. Aplaužytos taisyklės. Bet tai nuostabu, nes nuostabu, kai rašytojas turi savo braižą!
Tai knyga, kurioje nesi stebėtojas. Joje tampi personažu.
Ačiū širdingai!
Mamos paveikslas negalėjo būti nutapytas tobuliau. Užuodžiu jos "stipruolių užtaiso" kvapą įsivaizduojamame sename emaliuotame puodelyje. Bet tai tik dalelė nuostabios knygos, kurią rekomenduoju perskaityti!
Kviečiu eiti Redos kojomis per jos gyvenimą net tada, kai tos kojos taps tik metafora... Mažiau pajutau Ingą, Gretą, gal kad akys puslapiuose Redos ieškojo? Dramatiška knyga, bet ne per daug, nes tobulai sudėliotos atsvaros. Kartais, regis, jau per daug kartojasi tie nenugludinti, iškvatoti, išrėkti, pro surakintus žandikaulius iškošti žodžiai: "šikna, šūdas, persti", sarkazmas, bjaurėjimasis - lyg apsunkina, kyla noras ginčytis, kad pernelyg sutirštinta viskas, bet verti puslapius ir ima lietis poetiški sakiniai, jautrumas, gėris, gili išmintis. Viskas subalansuota didžiulio rašytojos talento. Viskas taip, kaip turi būti. Knygą tikrai originali. Mane asmeniškai nustebino, kai kurie techniniai sprendimai skyriuose. Aplaužytos taisyklės. Bet tai nuostabu, nes nuostabu, kai rašytojas turi savo braižą!
Tai knyga, kurioje nesi stebėtojas. Joje tampi personažu.
Ačiū širdingai!
October 5, 2022
Knyga idomi ir labai spalvinga.Nėra iš tų kurios greitai ir lengvai skaitomos.Ją reikia ne kartą permąstyti.Ir telpa joje be galo daug :skausmas,meilė,neįgyvendintos svajonės,nusivylimai,sudaužyti gyvenimai,netektys.Nuostabūs ir šilti vaikystės prisiminimai.tėvynės,šeimos ilgesys.Skaitydama šią knygą,prisipažinsiu - ne kartą verkiau,pykau.Ne kartą juokiausi.Tie persipynę likimai :Redos ir Ingos,Gretos ir Kolino tarsi itraukia ir jau nebepaleidžia.
Pagrindinės herojės Reda ir Inga be galo skirtingos,bet jas vienija emigracija.Reda.Apie ją atskira istorija.Iš karto vos pradėjusi jai pajutau priešiškumą,atstumimą.O jau vėliau,-žingsnelis po žingsnelio tarsi prieš mano pačios valią tai pavirto į susižavėjimą ir pagarbą.
Tiesiog skaitant suvoki,kad kiekviename iš mūsų gyvena Inga,ieškanti geresnio gyvenimo ir Reda,kuri puikiai suvokia ką ji turėjoir ko jau niekada nebelemta patirti.
Rekomenduočiau kiekvienam,ką asmeniškai ar artimuosius yra palietusi emigracija.Ir skaityti kantriai,iki galo .Ačiū autorei,už tai kad įžvelgė ir su mumis pasidalino gilesniais išgyvenimais,nei matoma paprasta akimi.
Pagrindinės herojės Reda ir Inga be galo skirtingos,bet jas vienija emigracija.Reda.Apie ją atskira istorija.Iš karto vos pradėjusi jai pajutau priešiškumą,atstumimą.O jau vėliau,-žingsnelis po žingsnelio tarsi prieš mano pačios valią tai pavirto į susižavėjimą ir pagarbą.
Tiesiog skaitant suvoki,kad kiekviename iš mūsų gyvena Inga,ieškanti geresnio gyvenimo ir Reda,kuri puikiai suvokia ką ji turėjoir ko jau niekada nebelemta patirti.
Rekomenduočiau kiekvienam,ką asmeniškai ar artimuosius yra palietusi emigracija.Ir skaityti kantriai,iki galo .Ačiū autorei,už tai kad įžvelgė ir su mumis pasidalino gilesniais išgyvenimais,nei matoma paprasta akimi.
February 18, 2023
Šios knygos skaitymas man buvo dvasinė patirtis. Tam tikra transformacija. Turėjau daug stiprių pojūčių, pamatymų, įsijautimų. Dažnai vaizdai iškildavo labai ryškiai, įtraukdavo, sukeldavo įdomių minčių. Mačiau tai gyvai, lyg dalyvaučiau, lyg pats tai patirčiau.
Knyga parašyta moterims apie moteris. Bet nuo to vyrams ji tik dar įdomesnė. Gali pamatyti pasaulį kitaip, iš kitos pusės. Viskas pasakojama labai savitu stiliumi, nebijant keliauti laike į praeitį ir atgal. Labai nuostabi knyga.
Labai pažįstamas jausmas kai esi toli už jūrų marių, ir tarp tavęs ir tėvynės yra sunkiai įveikiama erdvė, kuri kartais slegia. Turiu ir aš ten draugų su kuriais Atlantas išskyrė daugeliui metų. Visi mes kažkur veržiamės, kažkur skrendame, kažko ieškome. Bet galiausiai norime surasti savo tikruosius namus ir į juos sugrįžti. Knyga ir apie tai.
Romanų gana seniai neskaičiau. Bet šį perskaičiau per keletą naktų. Nes jame viskas taip gyva ir tikra. Yra ir daug tarp eilučių, už kadro. Jau prieš skaitydamas tarsi nujaučiau, kad tai bus nepaprastas skaitymas. Tegul jis toks būna ir jums.
Knyga parašyta moterims apie moteris. Bet nuo to vyrams ji tik dar įdomesnė. Gali pamatyti pasaulį kitaip, iš kitos pusės. Viskas pasakojama labai savitu stiliumi, nebijant keliauti laike į praeitį ir atgal. Labai nuostabi knyga.
Labai pažįstamas jausmas kai esi toli už jūrų marių, ir tarp tavęs ir tėvynės yra sunkiai įveikiama erdvė, kuri kartais slegia. Turiu ir aš ten draugų su kuriais Atlantas išskyrė daugeliui metų. Visi mes kažkur veržiamės, kažkur skrendame, kažko ieškome. Bet galiausiai norime surasti savo tikruosius namus ir į juos sugrįžti. Knyga ir apie tai.
Romanų gana seniai neskaičiau. Bet šį perskaičiau per keletą naktų. Nes jame viskas taip gyva ir tikra. Yra ir daug tarp eilučių, už kadro. Jau prieš skaitydamas tarsi nujaučiau, kad tai bus nepaprastas skaitymas. Tegul jis toks būna ir jums.
September 1, 2024
So, Junda, I read your novel. I read it for a long time, with enjoyment, really. And honestly, I liked it. There were moments when I was happy, there were moments when I was surprised and even wiped away a tear.
Interesting teaching, interesting characters, rich, non-boring language. There is also the so-called slang, rough language. But this probably highlights the everyday life of emigrants. It is probably the case in reality. I think that your life experience, Egidija, is also very rich. Characters can be created, invented, but not in a vacuum...
"Emigrantes" probably won some kind of award, or were presented with some kind of bonus, or received, I don't know, write about it. In Lithuania or not in Lithuania. Or is it already translated into English? Or maybe you wrote in English?
Sincerely, Angelina.
P.S. And for example, you are not going to write a sequel to the novel? It would be interesting.
Interesting teaching, interesting characters, rich, non-boring language. There is also the so-called slang, rough language. But this probably highlights the everyday life of emigrants. It is probably the case in reality. I think that your life experience, Egidija, is also very rich. Characters can be created, invented, but not in a vacuum...
"Emigrantes" probably won some kind of award, or were presented with some kind of bonus, or received, I don't know, write about it. In Lithuania or not in Lithuania. Or is it already translated into English? Or maybe you wrote in English?
Sincerely, Angelina.
P.S. And for example, you are not going to write a sequel to the novel? It would be interesting.
January 9, 2023
Knyga tarsi sutirpo, net buvo gaila, kad baigesi ir taip noretusi tesinio. Turetu buti idomi ne tik lietuviams, gyvenantiems uzsienyje, bet ir gyvenantiems Lietuvoje, ypac tiems, kurie galvoja,kad isvaziusieji pinigus semia. Reikia dirbti, sunkiai dirbti, kol isitvirtini. Susitaikyti su tuo, kad daznai ziuri kaip i antrarusi emigranta. Tik sunkiu darbu, nuolat bunant maloni ir miela gali
kazka pasiekti. Nenoriu pasakoti turinio, taciau knyga, kuria verta perskaityti. kuri vercia susimastyti.
kazka pasiekti. Nenoriu pasakoti turinio, taciau knyga, kuria verta perskaityti. kuri vercia susimastyti.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Displaying 1 - 30 of 42 reviews