Grafinė novelė pasakoja apie pirmąją Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje šešių merginų roko grupę „Bitės“, gyvavusią nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, ir jos lyderės Jūratės Dineikaitės muzikinį kelią. Komiksų kūrėja Akvilė Magicdust vaizduoja ryškiausius grupės kasdienybės epizodus, šalies politinę situaciją, estrados užkulisius. Merginų patirtis kupina anekdotiškų įvykių iš koncertų ir gastrolių, sudėtingų pasirinkimų bei šiurpių susidūrimų su KGB. Ir dabar sunku pasakyti, iš kur jos rado drąsos lipti ant scenos su džinsais ir dainuoti tautiškas dainas, kas tuo metu buvo visiškai nepriimtina? Kaip sugebėjo suderinti šeimą ir meilę muzikai? Kokia buvo jų sušvitusios žvaigždės paslaptis? Galimi atsakymai slypi žodyje „laisvė“ – kokia ji buvo tuomet, kokia ji yra šiandien – apie visai tai ir ši knyga.
Pagal Jūratės Dineikaitės pasakojimą sukūrė Akvilė Magicdust.
Nuostabus ir reikalingas šis projektas – jaučiau dar prieš atsiverčiant, visa širdimi. Nuostabi, feministiška, absoliučiai negirdėta ir kažkodėl mokykloje nemokoma istorija, kurią autorė pateikė tokiu patraukliu komikso formatu. Neturiu pastarajam priekaištų – lengva ir neskaitančius sudominti, ir vis kažkas įdomesnio, ir piešiniai nuostabiai gražūs, su puikia ir estetiška spalvų gama, labai aiškia ir įsimintina. Jei tik galėčiau ką pakeisti, būčiau davusi tekstus rašyti kam nors kitam (kas puikiai veikė pvz „Lietuvos vizionierėse“) – su visa pagarba autorei, vietomis tekstukai, kad ir kokie trumpi, atrodė labai mediniai, čiut netikri, nelabai žmogiški, veikiau publicistiniai ar Wikipediniai. O gaila – nesu kažkokia komiksų ekspertė, bet atrodo, kad jie turėtų būti labai gyvi, net nebūtinai taisyklingi, bet tiesiog smagūs ir greiti. Šypseną sukėlė ir kai kurie aiškinimai, kurių čia gausu – suprantu reikalingumą, bet „Kolūkis – tai toks tarsi kolektyvinis ūkis“ tikrai privertė pasijaust.. sena? ;) Norėtųsi, kad paaiškinimai organiškai įsilietų į tekstą ir atsiskleistų per dialogus ar vaizdą, o ne atskirais teksto blokais ir žvaigždutėmis.
Apart teksto kliuvinių, šiaip suskaityti galima greitai, o paveiksliukais žavėtis dar ilgai. Matyčiau tai kaip puikią dovaną bet kam, kas domisi muzika, o pati džiaugiuosi istoriją sužinojusi – jei tik patektų į tinkamas rankas, mielai paskaityčiau ir visą knygą moterų lietuviškojo roko scenoje tema. Tikiu, kad šiaip turbūt nesu tikslinė knygos auditorija, bet vis tiek linkiu jai visos sėkmės vien dėl puikios edukacinės žinutės ir nuostabaus apipavidalinimo. Gražu ir reikalinga, o tema reikalauja didesnio plėtojimo. Rodos, bus filmas? Nuostabu.
4/5 Viena tų istorijų, kurią reikalinga papasakoti. Tokia, kurią būtų buvę smagu išgirsti dar mokyklos laikais – ypač toms mergaitėms, kurios neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos ir iš rankų nepaleidžia kokio nors instrumento. Istorija apie merginų grupę, kuri kartu grojo 13 metų, o juk šiais laikais taip madinga moteris matyti kaip galinčias viena kitai perkąsti gerklę ir jau tikrai nesugebėsiančias kartu dirbti ir kurti taip ilgai. Istorija apie tylų (ir vis garsėjantį) pasipriešinimą, apie baimę, kurioje reikėjo gyventi kasdien, ir apie muziką, lydinčią kiekviename žingsnyje.
Be galo džiaugiuosi, kad tokie pasakojimai išvysta dienos šviesą, net jei ir po daugelio metų. Didžiuojuosi, kad turime „Bites“ ir galime išklausyti jų istoriją. O ir tokiu gražiu pavidalu – Akvilės talentas nenuginčijamas, grafinės novelės formatas, mano manymu, čia labai tinka, o ir autorės stilius neabejotinai išskirtinis. Tik kai kur man kišo koją tekstas – kartais jis atrodė kiek per daug primityvus, apskritai jo norėjosi šiek tiek daugiau ir konkretesnio, asmeniškesnio, leidžiančio užmegzti glaudesnį ryšį su grupės narėmis ir jas geriau pažinti. Nes, neabejoju, pažinti ten tikrai buvo ką – kiekviena tų moterų pasirodė kaip itin unikali asmenybė, todėl būtų buvę smagu sužinoti daugiau detalių, pajusti daugiau sąmojo ir žaismingumo, nes kai kur tekstas atrodė kiek vadovėlinis.
Skaitydama mąsčiau, kad ši knyga galėtų būti puiki dovana jaunam žmogui. Kokybiškai išleista, įtraukianti, pasakojanti negirdėtą istoriją ir taip supažindinanti su dalele neatrastos praeities. Kaskart rankose atsidūrus tokiam asmeniškam projektui, kuris kiekvienu savo puslapiu praneša, kad buvo be galo svarbus jį kūrusiems žmonėms, užplūsta toks labai šiltas ir smagus pasididžiavimas ir noras palaikyti visomis keturiomis. Todėl be galo džiaugiuosi už Akvilę, leidyklą, ir savanaudiškai už save, nes atradau puikiąsias „Bites“.
www.instagram.com/miciausknygos www.facebook.com/miciausknygos #204 Lietuviškas komiksas apie sovietmečiu veikusią moterų roko grupę Bites. Skaitosi įdomiai, gražios pieštos iliustracijos. Pats grupės gyvavimas tuomet nenustebino, nes buvo pilna draudimų, cenzūros. Susiskaitė greitai, maloniai praleistas šaltas žiemos vakaras.
Man grafinės novelės toks pusiau limpantis reikalas. Iš vienos pusės, perskaityti lengviau ir kai kuriuos dalykus įsivaizduoti paprasčiau. Iš kitos pusės, kažkas vis tiek lieka "už kadro".
Šį kartą labai svarsčiau, ar 3, ar 4, žvaigždutės, nes istorija intriguojanti, dalykas negirdėtas, žodžiu, kažkas naujo ir įdomaus. Tačiau man pasirodė, kad tų "užkadrinių" dalykų daugiau, todėl ir vertinimas toks, koks yra.
„Bitės” - pirmoji Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje XX a. septintame dešimtmetyje gyvavusi šešių merginų roko grupė. Grupės lyderė buvo Jūratė Dineikaitė. Ši knyga pasakoja apie grupės ir jos lyderės muzikinį kelią.
Buvo labai smagu išvysti kitokį knygos pateikimą - grafišką arba kitaip komikso stiliaus. Manau, kad tokių knygų yra ganėtinai mažai ir jos daugiausia kuriamos vaikams. Nors, jei gerai pamenu, vaikystėje tokių knygų neskaičiau, gal todėl, kad tada dar jų daug nebuvo išleidžiama. Tad vien knygos stilius - išties patrauklus, galintis atkreipti į save bet kurio žmogaus dėmesį, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Už visą tai didžiausi pagyrimai skrieja knygos autorei!
Pati knygos idėja ir istorija - taip pat labai įdomi. Bent jau aš, niekada nebuvau girdėjusi apie tokią grupę kaip „Bitės”, gyvavusią Lietuvoje sovietmečiu. Kadangi labai mėgstu istorija kaip mokomąjį dalyką, o su ja galbūt ir sieju ateitį, buvo vienas malonumas skaityti ir sužinoti, kaip anuomet sekėsi toms, kurios nepakluso sovietinėms normoms, įnešė naujo ir gaivaus vėjo į kultūrą. Apskritai, manau, visi sutiks, kad apie tai, kas susiję su moterimis ir jų veikla praeityje, mokykliniuose vadovėliuose - nėra nė žodžio, viskas nutylima, o tai išties liūdnas faktas. Apima toks jausmas, kad net ir šiomis dienomis vis dar vyrauja sena bei įsišaknijusi lyčių diskriminacija.
Knygoje „Bitės” kalbama apie feminizmo idėjas, tam tikrą moterų diskriminaciją (tada, kai grupė pradėjo koncertuoti, į jas kritiškai žvelgė visi vyrai, teigė, kad iš jų nebus nieko gero, tačiau - jie klydo), taip pat apie KGB vykdytus persekiojimus ir slaptus pasiklausymus šių moterų namuose, aprangas, kurios to meto visuomenėje buvo nepriimtinos moterims, ir, žinoma, apie tai, kaip grupės narėms sekėsi derinti karjerą bei buitį.
Žinoma, negaliu sakyti, kad viskas man iki galo patiko, ne, man šiek tiek pritrūko detalesnio pasakojimo. Kadangi mėgstu knygas, kuriose kalbama plačiai ir kuriose didesnis, gilesnis siužetas, todėl čia pateiktų sakinukų man buvo mažoka. Tačiau esu įsitikinusi, kad kiti šioje vietoje įžvelgs pliusą, nes, pripažinkime, juk kartais taip smagu perskaityti kažką žaismingo ir neįpareigojančio, neapkraunančio! Tam ir reikalingas komiksas.
Rekomenduoju skaitytojams, norintiems susipažinti su kitokio pobūdžio knyga - komiksu. Tokio stiliaus knyga persiskaito greitai ir lengvai, o tuo pačiu - tai lyg atgaiva nuo paprastų kūrinių, kurią sukuria spalvingos iliustracijos. Be to, mano nuomone, ši knyga bus tikras perliukas tiems, kas domisi įvairiais istoriniais faktais, kurie nori sužinoti kažką naujo. Reikia nepamiršti ir to, kad knyga „Bitės” - tai istorija, kurią A. Magicdust papasakojo pati grupės lyderė - Jūratė, tad visa pateikiama informacija yra tikra.
Istorija nenustebino, nes apie roko grupę "Bitės" žinojau ir anksčiau, be to, skaičiau Jūratės Viktorijos Ritos Dineikaitės Žaliasis tiltas, grupė „Bitės“ ir senatvė. Kaip Caro the Helmet Ladyrašo, "Labai miela ir reikalinga knyga/komiksas, bet norėjosi kažko daugiau...". Man – labiau vientisos istorijos (per daug fragmentiški skyriai), daugiau emocijų.
žiauriai įdomi istorija ir apipiešta gražiai, bet pritrūko pasakojimo – išdėstyta chronologiškai, o emociškai nebuvo jokių vingių;
blogas įprotis perrašinėt knygas, bet taip ir įsivaizdavau, kaip tas neišvykimas į niujorką tampa pabaigos pradžia; kaip kiekviena narė gauna po savo istoriją su daug detalių; kaip įvykiai ne tik vyksta (kaip tikrovėje), bet ir kažką reiškia (kaip literatūroje)
🐝 Kartais susimąstau, jog „Bites“ jau manifestavau prieš 2 metus. Perskaičius „Daisy Jones & the Six“ buvo trošku, kaip norėjosi dar ir dar, ir dar literatūros apie merginų roko grupę.
🐝 Grafinė novelė pagal grupės lyderės Jūratės Dineikaitės pasakojimą „Bitės“ - apie pirmąją Lietuvoje (7-asis dešimtmetis) merginų roko grupę. Sovietmečiu rokas, dar atliekamas merginų, kaip jau turbūt visi įtariam nebuvo drugeliai ir pyragai. Bitės turėjo ginčytis su sovietų vadžia, kad nesikištų į dainų tekstus. Atlaikyti pasipiktinimą dėl vyriškos išvaizdos (užteko kelnių ant scenos). Kai kurios grupės narės iš viso savo vyrų nebebuvo išleidžiamos į koncertus.
Skaičiau pasimėgaudama, bet kartais šiek tiek kliuvo rašymo stilius (kartais ir dialogo laukelių išdėstymas), norėjosi labiau išpildytos, vientisos istorijos. Skyriai buvo fragmentiški ir, kartais, nepaisė chronologijos, bet, nepaisant to, buvo lengva įsijausti į veikėjų gyvenimus.
I enjoyed this a lot but expected a more cohesive story, so it just felt a bit too all over the place with the short episodic/non-chronological chapters. But still, despite that, it managed to make me feel connected to the characters!
Ir įkvėpė, ir širdį suvirpino. Nežinau, ar pati knyga užsiliks atminty ilgesniam laikui, bet novelė skaitėsi lengvai, itin patiko kaip autorė sužaidė su spalvomis. Džiaugiuosi šia knyga, nes supažindino mane su "Bitėmis", kurių istoriją tikrai verta išgirsi.
„Muzika yra meilė, grožis, ramybė ir nerimas, džiaugsmas ir ašaros, šiluma ir šaltis. Muzika yra garsas ir tyla. Ji gali būti ir laisvė, ir politika, ir kova. Joje yra visko neišmatuojamai daug, kaip ir begalinės laimės.
Muzika stebuklinga, kai prie jos prisilieti, o gal net valdai.“
Istorija, kurią verta prisiminti ir tikrai smagiai susiskaiste/susižiūrėjo. Gal tik sunku buvo sekti/atpažknti kur ten koks veikėjas, bet greičiausiai ne tai svarbiausią čia buvo. Rekomenduočiau.
Šis komiksas pasakoja apie sovietmetį ir visokius laisvės apribojimus, atskleidžia to meto muzikos pasaulio Lietuvoje užkulisius. Jūratė Dineikaitė - pagrindinė herojė ir merginų grupės BITĖS lyderė - įkvepia veikti ir nepasiduoti. Rekomenduoju!