Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus

by Aneta Anra

Ši jaunosios kartos rašytojos Anetos Anros knyga pagrįsta Holokaustą patyrusių žmonių, žydų gelbėtojų pasakojimais. Čia pateikiami jaudinantys autorės pokalbiai su Kauno gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusia Judit (Dita) Zupavičiene-Sperlingiene, Vilniaus žydų gelbėtojų Strużanowskių šeima, pasakojama apie Kauno geto fotografo Cvi Kadušino (George Kaddish), Vilniaus žydų gelbėtojos Aleksandros Drzeweckos likimus. Dėmesys sutelkiamas į mergaitės ir jaunos moters karo metų išgyvenimus.

Aneta Anra yra išleidusi knygas „Niki: dvigubas portretas“, „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“, „Katinas Temzėje“. Pagal jos pjeses „Bestija žydrom akim“ ir „Katinas Temzėje“ pastatyti spektakliai Valstybiniame jaunimo teatre.

240 pages, Unknown Binding

Published January 1, 2021

Reviews

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 3 out of 5]

idėja perpinti Holokausto ir karo/pokario aukų liudijimus ir šiandieninės moters, susiduriančios su tais liudijimais, refleksijas bei patirtis, tikrai puiki, šviežia. tekstas tampa tarsi dvigubai asmeniškas, ryškinamos ir paralelės tarp praeities ir dabarties (ir tada, ir dabar žmonės svajojo apie meilę, draugystę, turėjo ydų, mėgo komfortą), ir fatališki praėjusio bei dabartinio pasaulių skirtumai - kaip galima suvokti Holokaustą sėdint kavinukėje, gurkšnojant latę. o gal vis tik įmanoma?
taigi, knygos idėja puiki, bet įgyvendinimas - vidutiniškas. erzino pasikartojimai, nors gal kartojant, varijuojant tais pačiais fragmentais buvo siekiama išryškinti tam tikrus tragedijos aspektus, bet man tai labiau priminė bandymą patraukti skaitytojo dėmesį dramatiškais epizodais, todėl suveikė priešingai: žiaurios patirtys, nuolat kartojamos, nublanko, siaubas tapo kažkoks kasdieniškas - och, ir vėl vaikas žudomas, ir vėl dujų kamera, ir vėl jie per sniegą basi ir alkani, ir vėl vaiką iš geto neša, ir vėl sušaudymu gręsia. o gal to ir siekta - parodyti, kaip priprantame prie smurto, prisijaukiname siaubą? nesugebu sau kol kas į šį klausimą atsakyti.
autorės savirefleksijų epizodai irgi pakluso kartotei - sunku suskaičiuoti, kiek kartų Aneta nešė Ditai pyragėlius, kiek kartų jos gėrė kavą, kiek kartų Aneta žavėjosi savo pašnekovių jaunatviškumu, elegancija. be to, šie svarstymai buvo ir gana naivūs (kita vertus, nėra ko stebėtis - kiekvieno bėdos atrodytų patys tikriausi niekai Holokausto ar Pasaulinio karo akivaizdoje).
apibendrinant - knygai tikrai būtų pravertęs griežtesnis turinio arba meninis redaktorius ar redaktorė.
vis tik jei klaustų kas, ar verta skaityti, sakyčiau, kad verta.

[Jurgita · Rating 3 out of 5]

3.5🌟

[Paulina]

Even now, when I try to remember them, when I look back <..> the darkness does not lift but becomes yet heavier as I think how little we can hold in mind, how everything is constantly lapsing into oblivion with every extinguished life, how the world is, as it were, draining itself, in that the history of countless places and objects which themselves have no power of memory is never heard, never described or passed on.

W. G. Sebald Austerlitz


Visų pirma, norėtųsi, kad ši knyga susilauktų dar didesnio dėmesio. Lietuvos - ir ne tik - kontekste prisiminimų, istorijų apie Holokaustą archyvavimas yra labai, labai svarbus. Knyga aprašoma kaip „lenktynės su laiku“, i.e. siekis išsaugoti tai, kas pamažu dingsta, išeinant toms ir tiems, kurie tai išgyveno.

Išties, fundamentaliai tai - knyga apie gyvą atmintį, tam tikrą haunting. Dažnai svarstoma, kaip įamžinti tai, ko nebėra - Holokaustas naikino ne tik žmones, bet ištisus pasaulius (galvoju, kaip G. Kanovičius aprašo tuos pasaulius, kurių jau nebėra) - būtent naikinimo fakto nepaverčiant vienintele ašimi. Kaip reprezentuoti gyvenimą, kuris buvo iki naikinimo? O gyvenimo juk buvo daug. Čia pirmu smuiku groja Ditos (Judit Zupavičienės-Sterlingienės) prisiminimai apie gyvenimą iki, meiles, gimines, kurios buvo. Nuotraukos iš Vilkijos. Taip pat ir Strużanowskių šeimos atvykimas, dvi medalio pusės.

Mintyse užfiksavau galybę įvaizdžių ir vaizdų - ši knyga labai vizuali. Tokia likimų mozaika, kaip fuga, kurios motyvai vis pasikartoja Ditos ir Hanos pasakojimuose.

Pamačiusi Ditos ir jos vyro Juliaus nuotrauką iš Kauno geto, darytą Cvi Kadušino, supratau, jog šiuos žmones esu mačiusi ant Ožeškienės gatvės namo sienų (Kiemo galerijos). Netgi juos aprašiusi savo magistro darbe. Esu gyvenusi jų minimoje Daukšos ir Vilniaus gatvių sankirtoje, ir, apskritai, visą knygą suskaičiau Vilniaus Senamiestyje, jų minimoje Antokolskio-Žydų-Stiklių gatvių sankirtoje. Tiek apie sankirtas.

Vienintelės mano abejonės - tai dabarties balsas ir knygos struktūra. Viena vertus, suprantu poreikį atspindėti pasakojamąją šių naratyvų pusę, susikirtimą su dabartimi, kita vertus, vietomis pačios autorės balso man buvo per daug - norėjosi daugiau erdvės Ditai ir Hanai. Tai yra tam tikra susikirtimo neįmanomybė, apie kurią kalba Agamben, ta praraja (lacuna) - saulėta diena Vilniaus senamiestyje, geri kavą, ir skaitai apie Holokaustą - bet jos savirefleksijai kartais pritrūkdavo gylio.

Kalbant apie struktūrą, vėlgi, suprantu, jog šokinėjimas atspindi pačių pasakojimų kaitą, t.y. prisiminimų labirintus, bet kvescionuočiau prologą, kuris skamba šiek tiek sensacingai. Nesu tikra, ar toks sprendimas buvo priimtas kartu su Dita. Taip pat kelčiau klausimą dėl Hanos pasirodymo tik antroje knygos dalyje.

Bet, apibendrinant - o minčių ir vaizdų sukasi dar labai daug - tai yra labai svarbi knyga, kurios netobulumus norisi pražiūrėti ir viską jai atleisti, nes ji yra labai reikalinga. Gyvas archyvas.

[Aira Niauronytė · Rating 4 out of 5]

Kaip Aneta Anra sakė per knygos pristatymą Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), niekada nėra tinkamo laiko skaityti apie Holokaustą arba rašyti apie jį. Aš šią knygą perskaičiau per savo atostogas. Labai gera emocija liko, nepaisant knygos temos. Net keista, nes tikėjausi kažko daug daug sunkiau. Autorė sugebėjo parašyti taip, kad lieka teksto lengvumo įspūdis ir gyvenimo grožio potyris. Autentiškos istorijos su detalėmis, ne skaičiai ir ideologijos, bet papročiai, santykiai, to laiko realijos. Čia ne tik dviejų moterų istorijos ir Anetos pačios balsas. Per prisiminimus ir dokumentus kalba labai daug žmonių, kuriems buvo lemta gyventi II pasaulinio metais. Aneta užmezgė draugystę su ypatingomis moterimis - p. Judit (Dita, Jehudit) Zupavičiene-Sperlingiene ir p. Hana Stružanovska-Balsienė, tai atrodo kaip likimo dovana. Ir ta pažintis virto knyga (išleido leidykla @Odilė).

Čia dokumentinė apysaka, su paaiškinimais, peržiūrėta istorikų. Taigi perskaičius galima žinoti, kad tai gyvenimo faktai. Šitos knygos stiprybė, kad ji aiški, nereikia spręsti, kas čia tiesa, o kas – autorės vaizduotė. Man labai patiko, kad p. Ditos ir p. Hanos žodžiai išskirti kursyvu, tai suteikia aiškumo. Aneta darė tyrimą, ne tik kalbėjosi su istorijų liudytojomis p. Jehudit – Dita, išgyvenusia Kauno getą ir Štuthofo koncentracijos stovyklą, ir p. Hana, kurios mama ir ji pati, būdama vaikas, slėpė žydus, bet ir daug skaitė, sėdėjo muziejuose ir bibliotekose. Ji rašė nebijodama savo nežinojimo ir nebijodama jį nuoširdžiai pripažinti knygoje, tai labai žavu. Rašė apie II pasaulinį karą laukdamasi vaiko.

Knygą, nepaisant temos, perskaičiau labai greitai, ji palieka šilumos, jaukumo ir meilės žmonėms ir gyvenimui įspūdį, jokiu būdu ne liūdesio ar kančios šleifą. Nors, aišku, knygoje to yra. Pagavau save, kad kai pamatau dabar Lietuvos keliuose ženklus su užrašu: „Žydų žudynių vieta ir kapas“, apima kitoks jausmas nei anksčiau, kai buvau neskaičius šios knygos. ženklai įgauna persmelkiančio šiurpaus realumo.

Aneta užrašė p. Ditos (Jehudit) istoriją akcentuodama žmonių santykius, kurių, anot specialistų (per pristatymą sakė), nėra kitose knygose šia tema. Čia nėra skaičių ir statistikos, bet yra konkretūs gyvenimai ir išgyvenimo būdai. Išgyvenimo būdai – kai nežinai, ar rytoj būsi gyva, – puoštis, tai išlaiko žmogų žmogumi, tas pasitempimas, nepasidavimas; paauglys duoda karininko priesaiką; kančios apsupty, konc. stovykloj vos išgyvenusi kalinė piešia portretus, kuriuose ne suvargusios ir alkanos moterys, bet pasidažiusios ir šilko pataluose, kurių ten, aišku, nebuvo, bet būtent taip vaizdavo dailininkė, kad suteiktų vilties. Nėra vilties – nieko nėra – šitas motyvas kartojasi knygoje. Kaip ir pasakojimo svarba: reikia, kad visi sužinotų, kad tai nepasikartotų.

Nors mes žinome, kad tai ar kažkas panašaus gali pasikartoti, nes žmonės – neracionaliai žiaurios būtybės. Ir niekas iš mūsų nesame tikri, kaip mums pavyktų pasielgti esant gyvybės ir mirties situacijai. Esame linkę laikyti save gerais žmonėmis, bet iš tiesų niekas nežino, kaip pasielgtume. Man kaskart šiurpu tai suvokti apie save. Nes juk taip norėtųsi būti geram, puikiam, drąsiam, nebijoti mirties, nieko neišduoti. Kad tik turėčiau tam jėgų, jeigu taip būtų...

Iš knygos sužinojau, kad prieš karą (ar jau karo metu, nepamenu, nelabai svarbu) buvo nepadoru sėdėti koja ant kojos; kad karininkai kurortuose vasarą būdavo su šiltais paltais (knygoje yra tokia foto), kad vyrai ir žmonos miegodavo atskiruose kambariuose, kad vyras nepamatytų moters nepasipuošusios. Atrodo labai keista, bet Paul Bowles romane irgi tas momentas yra. Žydų tarnaitės dažnai būdavo lietuvės kaimo merginos, būdavo nebrangios. Ditos brolis iš Dachau važiavo ant traukinio stogo, nors jau po karo, jo į vidų neįleido – antisemitizmas buvo labai aršus. Daug momentų, kurie plečia požiūrį į tą laikotarpį.

Man tik nelabai patiko geto gyvenimo ir dabartinio taikos gyvenimo lyginimas, nes čia skirtingi ir nepalyginami dalykai, man atrodo. Jeigu man dėl ko nors liūdna, pagalvojus, kaip žmonės gyveno getuose, mano gyvenime nepasidarys lengviau, nes čia skirtingos koordinačių sistemos... Yra tas fenomenas, kad per apšaudymus žmonės eina į šulinį ir kibirą perveria kulkos, jie tiesiog eina vandens. Nors mums tai neįsivaizduojama taikos metu. Taigi skirtinga būtis. Taip pat realių kankinimų ir vaikiškų atsiminimų pas stomatologą lyginimas ir žodžio „egzekucija“ vartojimas abiejuose kontekstuose.

Autorė stengėsi nuoširdžiai įsijausti, rašydama Ditos istoriją ir kalbėdamasi su ja bandė prisiminti ir savo baisiausius dalykus, kylančius atminty. Pastanga įsijausti ir suvokti, kas vyko per II pasaulinį, graži. Anot Lara Lempert, kuri dalyvavo pristatyme, tai vienintelė tokia knyga šia tema ir ji unikali dėl autorės balso iš taikaus gyvenimo pusės, jos pastangos suprasti, atliepiančios mūsų visų, nepatyrusių karo, būseną, šalia įvykių liudininkių atsiminimų. Ir gražus tas autorės nuoširdumas. Jis atrodo toks raw, nenudailintas, neišredaguotas. Irgi labai autentiškas, kaip autorė mąstė, taip ir yra knygoje.

[Mintaute · Rating 5 out of 5]

Labai graži ir maloniai parašyta knyga. Ilgus metus turėjau labai mažai žinių ir suvokimo apie Holokaustą Lietuvoje. Iš skirtingų pasakojimų dedasi vis aiškesnis vaizdas apie Kauno getą, apie didelę Lietuvos žmonių netektį ir žydiškąją jos istoriją. Kiek daug atiduočiau, kad galėčiau išvysti žydiškus miestus ir miestelius, girdėti gatvėje jidiš kalbą ir šiais laikais nebeįprastus žmonių vardus, turėti savo kasdienoje galimybę patirti šią turtingą ir sunaikintą Lietuvos dalį.
Patiko, kaip autorė elegantiškai įpynė savo pačios istoriją ir mintis, ir neliko tik metraštininkė, perpasakojanti savo nuostabių pašnekovių istorijas. Ši knyga taip pat be galo vertingas istorijos liudijimas, spėjęs iš pirmų lūpų užfiksuoti Kauno getą ir įkalinimą Štuthofo koncentracijos stovykloje išgyvenusios Jehudit gyvenimą ir žydus gelbėjusios Janinos dukters Hanos gyvą pasakojimą apie į Panerius vedamus sušaudyti žmones ir kitas neįtikėtinas to laikmečio istorijas - ir sėkmingas ir be galo kraupias.

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Puikus sumanymas, tačiau labai abejotinas išpildymas. Knygoje dviejų moterų prisiminimai ir autorės refleksijos, tačiau ant viršelio - tik du vardai ir pustrečio veido. Kodėl ponia Hana nenusipelnė pilno atvaizdo ir vardo? Prisiminimai sukrečiantys, ir sveikintina, kad jauna autorė surado tas moteris ir perdavė mums jų prisiminimus. Tačiau nesuprantu knygos konstrukcijos. Jeigu ponia Dita dagybę metų niekam nepasakojo savo istorijos, tai netikiu, kad pradėjo pasakoti nuo to, kas surašyta prologe. Ar tai turėtų būti kabliukas skaitytojui lyg kokiame blizgiame žurnale? Prisiminimų nenuoseklumas pramaišiui su dabarties fragmentais - tinka, priartina knygos turinį prie skaitančiojo. Tačiau pilna nelogiškų intarpų, kaip apie šunį Rino, be kurių knyga netaptų nei mažiau įdomi, nei mažiau verta susirasti skaitytoją. Mažiau būtų daugiau.