Lubinas ir seradėlė

by Paulina Pukytė

Rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės ketvirtoji knyga „Lubinas ir seradėlė“ pasirodo praėjus aštuoneriems metams po paskutiniosios šios autorės grožinės knygos „Bedalis ir labdarys“. Naujojoje knygoje, pasitelkdama prasmės-beprasmybės-citatos-banalybės tarpusavio priklausomybę, Pukytė toliau tyrinėja sau artimas nesusikalbėjimo, žmogaus padėties absurdiškumo, kalbos ir civilizacijos byrėjimo, laisvės ir jos nebuvimo temas.

Dialogų, pjesių ir eksperimentinių eilėraščių – „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų“ (Laima Kreivytė) – forma rašytoja atskleidžia žmonių tarpusavio santykius ir moters (ypač moters kūrėjos) situaciją, apsuptus išankstinių nusistatymų, klišių ir stereotipų, mikro ir makro negandų, asmeninės ir globalios istorijos vingių. Svarbus šios knygos bruožas – inter- ir meta- tekstualumas; joje naudojami ir perdirbami įvairūs jau egzistuojantys tekstai ir naratyvai.

136 pages, Paperback

First published January 1, 2021

About the author

Paulina Eglė Pukytė (gim. 1966 m. Vilniuje) – menininkė, rašytoja, eseistė, kultūros komentatorė. Baigė Vilniaus Dailės Akademiją, Londono karališkajame meno koledže apsigynė magistro laipsnį. 2001-2003 ir 2006 mm. dėstė Vilniaus Dailės akademijos Kauno dailės institute. Kuria tarpdisciplininį meną daugiausia judančio vaizdo ir rastų artefaktų priemonėmis. Nuolatos rašo savaitraščiui 7 meno dienos, taip pat į kitus kultūrinius leidinius. Už šiuos straipsnius 2007 m. buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija. Išleido tris grožines knygas: Jų papročiai (2005, Tyto Alba), Netikras zuikis (2008, Apostrofa), Bedalis ir labdarys (2013, Apostrofa); pastarosios dvi buvo išrinktos į Metų knygos penketuką. Gyvena ir dirba Vilniuje ir Londone.

Reviews

[Miglė · Rating 5 out of 5]

Mane kažkaip vis nustebina, kad Pukytės knygos ir parodos nesukelia mūsuose daugiau šurmulio, manau, visiškai vertėtų. Jei buvote parodoje "Tai yra tam tikra prasme košmaras", tai šioje knygoje atsikartoja kai kurie parodos motyvai / tekstai.

Ta savaitė
po Žmonių apdovanojimų
buvo viena įsimintiniausių.
Žmonės rašė man žinutes
ir siūlė numirti.
Vakar jau tiek komplimentų
dėl treningo gavau!
Užtenka vieno negero žmogaus.
Su prieiga į internetinę erdvę.
Mieste tai jautriau žiūriu
į kitų apsirengimą.
Kai matau moterį sudribusiame "maiše",
kuris tarsi rėkte rėkia,
mintyse sakau jai:
išlipk iš to gniutulo.
Iš tiesų tai čia mano grybas yra.
Visada esu su jumis
per daug atvira.
ir per daug aš rodau
savo privatų gyvenimą,
nes po to ir gailiuosi.
Manau, kad kalbėtis
yra vienintelis būdas,
bet drauge ir neužsiciklinti.
Savo proto bokštuose.
Visi atsakymai yra viduje,
nesvarbu, kokio žmogaus.
Šiuo metu rašau knygą.
Tai yra tam tikra prasme košmaras.

O apskritai tai ką aš galiu pasakyti - patinka man tie koliažiniai / surinktiniai / suneštiniai kūriniai, išryškintos kalbos klišės kartais kelia juoką, kartais tampa poezija. O ir idėjiškai man knyga artima - feministinė, besišaipanti iš naujojo dvasingumo, bet tuo pat metu netuščia, su nuoroda į kitokios prasmės ar vertės galimybę.

Gal vietomis atrodo, kad ima kvepėti didaktika, bet nuo to jausmo gelbėja, na, dokumentinis tekstų pobūdis - juk daug jų yra ištraukos iš žiniasklaidos, pokalbių, filosofijos, renginių aprašymų ir t.t., tai negali sakyti, kad sprendžiamos įsivaizduojamos problemos ar karikatūrizuojamas stereotipinis mąstymas, nes jis puikiausiai kalba už save.

[cypt · Rating 4 out of 5]

Pukytės praktiškai visus tekstus mėgstu, o jos kuruota Kauno bienalė ("Yra ir nėra") man buvo ir yra viena ryškiausiai išlikusių meno patirčių gyvenime. Prisiduodu, kad esu gerbėja. Ir vis dėlto ši knyga man patiko mažiau - joje nebėra taip daug imituojama "rasta medžiaga" / "nugirsti pašnekesiai" kaip, pavyzdžiui, Bedalyje ir labdaryje, daugiau eksperimentų. Kalbiniai ir kartojimo iki begalybės eksperimentai paliko įspūdį, bet eilinį kartą supratau, kad man labai sunku skaityti pjeses, kažkas galvoje neatsirakina arba kažkoks žingsnelis nesižengia - nepajėgiu išgirsti dialogų ir jų komiškumas, nesusikalbėjimai man taip ir lieka tolimi. Šioje knygoje įdėta Pukytės pjesė "Kalno poza (Scilė nori būti žmogumi)", perskaičiusi ją užsimaniau pažiūrėti spektaklį, jei dar rodo. Bet tekstas - Sartre'o, Camus, Simone pokalbiai ir intertekstiniai, kalbiniai žaidimai - praplaukė virš mano suvokimo arba intertekstinio pasimėgavimo lygio. Buvo tokia kunčiška patirtis, kur skaitau ir ne visai suprantu, ar suprantu, toks jausmas, kad vyksta kažkoks bajeris, bet aš nemoku jo atrakinti. (Tik Kunčius, žinoma, nefeministinis ir šlykštukas)

Čia vienas iš tų kartojimo eksperimentų, gražiai feministinis, balansuojantis ties teziškumo riba, bet, man regis, jos neperžengiantis.

Jis yra atėjęs.
Ji yra ta pati.
Jis yra visur.
Ji yra kitokia.
Jis yra viso gėrio gėris.
Ji yra idealiai visiems priimtina.
Jis yra protingas.
Ji yra labai svarbi.
Jis yra sportininkas.
Ji yra įkeliavusi iš šiaurės.
Jis yra mokslininkas.
Ji yra sukūrusi sau vieną kalbą.
Jis yra darbininkas.
Ji yra savo tarpe.
Jis yra policininkas.
Ji yra vienintelės įsčios.
Jis yra vartojamas literatūrinėje kalboje.
Ji yra toji brangenybių dėžutė.
Jis yra lingvistinis.
Ji yra gana ryški.
Jis yra nepatenkintas.
Ji yra vingiuota.
Jis yra nuošalyje.
Ji yra ūkiskaitinė.
Jis yra sukamas.
Ji yra ypatingu būdu mylima.
Jis yra plačių pažiūrų.
Ji yra susikoncentravusi.
(p. 14-15)

Atrodo, kad visi X=Y yra pozityvūs ar bent jau "neutralūs teiginiai", ir vis dėlto tie jis ir ji pasauliai skiriasi, "ji" beveik visada yra tik per kitus ar per išorinę perspektyvą. Nežinau, ar čia rasta medžiaga, ar sukurtas eksperimentas, gal ir nesvarbu, tiesiog faina skaityti tuos tarsi prasmės neturinčius teiginius, o tada staiga pamatyti, kaip iš jų išryškėja bendrybės.

Vis tiek man pačios gražiausios knygos vietos buvo koliažai, kur ji tarsi komponuoja rastą medžiagą, antraštes, sakinius ir klišes. Eina ištisi puslapiai pagal vieną ar kitą raktažodį, panašiai, kaip vienu metu "Geležinė Lapė" sudėdavo į vieną paveiksliuką krūvą antraščių su žodžiu "šurmuliuoja". Kaip ir vizualiame koliaže ar kūrybingai dirbant su found footage, visa kūrinio esmė yra montažas, gebėjimas sudėti fragmentus taip, kad jie sudarytų kažkokias tarsi atsitiktines, bet derančias sekas. Štai čia - vienas puslapis iš daugybės su "gyvenime":

- Kaip gyvenime besuksi, viskas susisuka į šūdą.
- Vienintelis dalykas žmogaus gyvenime, kuris nėra šūdas, yra laikas.
- Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kuomet reikia gilinti žinias ir pasinerti į savęs pažinimą.
- O kokia mokslo reikšmė mūsų gyvenime? Visą gyvenimą mokomės ir vis tiek mirštame nieko nemokėdami.
- Kaip minėjau, jei tokie kaip jis gyvenime būtų perskaitę nors vieną knygą, gal turėtų daugiau žodžių savo leksikone.
- Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai - žemė arba dangus.
- Mano gyvenime yra viskas, ko reikia.
- Pastebėjau, jog dažnai diskutuojama, reikalingi ar ne tikslai mūsų gyvenime.
- Gebėjimas orientuotis miške padeda orientuotis ir gyvenime.
- Bet yra ir tokių, kuriems sunku pakilti nuo sofos, nors ir jaučia, kad reikia kažką gyvenime keisti.
- Gyvenime visi juk klysta.
- Vis dar matome tam tikrus atvejus, kuomet vyrų ir pačių moterų įsitikinimai trukdo joms siekti įvairiausių aukštumų gyvenime.
- Moterys nenori būti svarbiausiu dalyku savo vyro gyvenime.
- Esu išsiskyrusi, vaikus išleidusi, gyvenu kaime viena ir ieškau gyvenime padoraus, supratingo vyro.
- Gyvenime esu buvusi tik su penkiais vyrais, taigi palyginus su daugeliu srities atstovų, galima sakyti, esu skaistuolė.
- Pasauliai, įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime, yra tiek iki galo atsidavę tiesos, grožio, gėrio ir skaistumo suvokimui, kad šitos kokybinės vertybės sudaro Dievybės atskleidimą laiko ir erdvės sferoms.
(p. 75)

Kai žodis kartojamas tiek kartų, jis tampa tarsi prieš šviesą sukiojamu kristalu arba vandeny vis kitas spalvas įgaunančiu akmenėliu - tarsi klausytum slemo, nuo kartojimo ir ritmo susvetimėji su žodžiais ir galiausiai nebežinai, ką jie reiškia. Labai įdomus efektas, ir jis aplankė su visomis Pukytės išdidinamomis klišėmis. Tokia performansinė knyga, smagi ir gera, vienintelis stabdis man buvo ta pjesė - bet, jei pavyks pamatyti spektaklį, gal ir su ja susidraugausiu.

[Pranykustolumoj · Rating 2 out of 5]

Absoliučiai neatrakinau šios knygos.
Kas tai: bandymas sumesti į krūvą visas “šokiruojančias” spaudos antraštes, užkliuvusius sakinius, mintis; ironija, sarkazmas; eksperimentas; ar realus autorės pasaulio matymas? Noras išeiti iš literatūros ribų?
Kas iš to? Kam to reikėjo?

[Gediminas Kontrimas · Rating 5 out of 5]

Originalu, išradinga, žaisminga, nenuobodu. Intelektualu. Šone nuo lietuviško literatūrinio meinstrymo.