Rūko dugnas

by Edvinas Valikonis

Edvinas Valikonis (gim. 1991) – žmogus, nes ne paukštis. Vilniuje gyvena, taip pat dirba ir kuria (bet dažniau nekuria). Dirba rinkodaros lauke. Kuria poeziją ir fotografiją. Gyvena – taip, gyvena.

Pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio poezijos rinkinys „Rūko dugnas" – savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija.

Skrydžiai virš lizdų, visų paliktųjų apskaita, lapai, numetantys medžius – autorius drąsiai ieško originalių įvaizdžių. Prie prasmių atverties einama intuityviai čiuopiant erdves ir paribius: bažnyčių prieangiai, vandenų tyvuliavimas poeto tekstuose tampa ribinėmis erdvėmis, kur skleidžiasi vidinės apokalipsės nuojauta.

Autoriaus braižui būdingos banguojančios, skirtingo intensyvumo teksto dalys, kai pabaigoje ar keliose teksto vietose „šauna" originalus „įkrautas" fragmentas. Autorius žino, ką nori pasakyti, jo charakteringos frazės yra organiškos tekstui, tai anaiptol nėra tiesiog žaidimas žodžiais savaime: „vienkryptės tik upės, saule, / vienkryptės tik maldos" (Pilkėjimas); kad ir kokį / nugeibusį gyvulį skerstum, jo vidus / visad knibžda gyvybės perteklium" (Rūkas V. laiškai)).

88 pages, Paperback

First published January 1, 2021

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Biški ne, ne mano.

Man labai patiko, kad rinkinys turi bendrą ašį (rūką; ryškiausia tas pirmoj daly, kur vos ne kiekvienas eilėraštis kokiu nors būdu apie tai). Galvojau: juk dauguma LT rinkinių būna labiau apie save / Etapą / Išgyvenimą? Arba tiesiog surinkti iš to, ką žmogus rašo, bet ne teminiai? Arba gal nesu skaičiusi tų teminių (galvoju apie Visa tiesa apie Alisą Meler).

Bet apart tos įdomios koncepcijos, eilėraščiai man visai neprakalbėjo. Nepatiko jų pabaigos, beveik visos tokios "išvadinės", su moralu / bajeriu. Prisiminiau, kad tas pats mane erzino Kavaliauskaitės Kūnuose - ar čia kokis hipsterinis teksto bruožas, ar tiesiog aš Grinčas? Gal ir tas, ir tas. Nu pavyzdžiui:

[...]
arkangelas Gabrielius užsnūdęs
pigiame skrydyje į Tel Avivą. sėdynė
per siaura, keliai nubalnoti, ausis
pjausto kūdikių verksmo siaurapjūkliai

o aš stebiu lėktuvo skrydį sukniubęs
Katedros aikštėj,
stebiu ir laukiu, laukiu, laukiu - - -

juk jei ilgai stebėsi lėktuvą,
jis, galų gale, nukris.
(p. 26)

Arba aforistiniai pasažai, kurių aš irgi ne fanas:

[...]
būti turtingam - tai leist sau
turėti kažką, kas nevirstų
maistu.

būt turtingam - tai keltis
prieš švintant ir neišsipurtyt
iš plunksnų sapnų.
[...]
(p. 33)

nooooooo.

Kartais apibendrinimas / paradoksas / moralas sutampa su aforizmu ir aš jau nebežinau, koks tarp jų skirtumas:

[...]
turi nekelti bangų,
jis akylas ir seka
kiekvieną ežero raibulį,
turi nekvėpuoti, nes tai
tave išduoda -
norėdamas gyventi,
turi būti miręs.
(p. 46)

Ir niekaip niekaip neprasikasiau niekur daugiau, be to, kad rūkas tikrai gražus ir kažkaip net pavydu kalbančiajam, kad jis vis jame.

[Greta · Rating 2 out of 5]

yra knygų, kurių esmės tiesiog nepavyksta suprasti, ir, galimas daiktas, tai skaitytojo, o ne knygos bėda

[Neringa · Rating 2 out of 5]

Man pasirodė toks retas atvejis, kai knygoje daug formos ir poetiškumų, bet mažai turinio ir už tekstų kvėpuojančio žmogaus.

[Artūras Dubinskas · Rating 1 out of 5]

Paukštis svetimais sparnais aukštai nekyla.
Mieli skaitytojai, užsimerkite ir įsivaizduokite, kad mano apžvalga „ŠAtėnuose“ (Plasnojant per rūką) – tai visai ne apžvalga, o laidos „Visatos paslaptys“ serija, ir kad netrukus išgirsite raminantį Morgano Freemano balsą. Tik šįkart vedėjas kalba ne apie kosmoso platybes, bet apie literatūrą, kurią pagrįstai galima lyginti su Visata, – jos tiek daug, kad veik neįmanoma aprėpti, ir ji nuolatos plečiasi. O plečiasi ji taip sparčiai, jog ne tik atokiausiuose josios pakraščiuose, bet ir centriniuose ratuose aptiksime dalykų, kurie įdomūs tuo, kad mums primena egzistuojant eilių ūkus ir rūkus, kontrabandinių poetizmų archipelagus ir svajingą aptakybių lietų.

[pelekas · Rating 4 out of 5]

3,5

[Akvilė Matulionytė · Rating 3 out of 5]

Pirma dalis fantastiška, iškart giliai įtraukė. Ją tikrai rekomenduoju. Deja, antra ir trečia nuvylė. Atrodo, siužetas pasimetė ir daugėjo pretenzingai skambančių formų, už kurių esančio turinio neišėjo suvokti. Daug kur trūko kelrodžių. Gaila, pirma dalis aukštai užkėlė mano viltis, bet kuo toliau skaičiau, tuo buvo prasčiau.

IR DAR gal kas žinot, kurios autorės tekstai įpinti į eilėraštį „raktai (11 epizodų iš vienviečio barake)“ 56-58 psl.? Pamenu, kad skaitymuose tikrai esu girdėjusi tas italizuotas frazes, galvoju, gal čia Renata Karvelis ar Lina Buividavičiūtė? Bandžiau prisiminti, ieškoti, bet neradau. Kas nors galit priminti?

[Emilija Filipenkovaitė · Rating 4 out of 5]

<…>

skandinu žvilgsnį į vandenį,
į nemokėjimą plaukti,
į aukščio baimę, gylis irgi aukštis,

į savo atspindį, sraunų, susivėlusį,
jis bado pirštu į mane, juokiasi.

blet, šlykštynė.
blet, šlykštynė, pasmaugčiau, jei galėčiau,

bet negaliu.