What do you think?
Rate this book
Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra
„Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra" iš pradžių buvo sumanyta kaip rašytojos autobiografija. Dėl sunkios ligos tarp dangaus ir žemės atsidūrusiai knygos autorei kilo mintis pažvelgti į savo gyvenimą iš anapus. Todėl tekste labai ryškus istorinio laiko naratyvas. Tačiau nejučia, pamažu tekstas virsta pastangomis susitaikyti su mirtimi. Pro kančios tamsą nelauktai prasiveržia gyvybės šviesa, neužgesinama gyvenimo meilė.
Vanda Juknaitė – garsi lietuvių rašytoja, pedagogė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
„...tos žydinčios gaisravietėje obelys yra mano autobiografija..." – Vanda Juknaitė.
Vanda Juknaitė – garsi lietuvių rašytoja, pedagogė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
„...tos žydinčios gaisravietėje obelys yra mano autobiografija..." – Vanda Juknaitė.
- GenresNonfictionBiography
80 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
1 person is currently reading
166 people want to read
About the author
Vanda Juknaitė
12 books25 followersVanda Juknaitė – Lietuvos prozininkė, dramaturgė, eseistė.
1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje.
Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, bendradarbiauja spaudoje. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.).
Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Savo darbuose aprašo socialines problemas, kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes – apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą. Rašytojos kūriniai nėra saldūs – juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: „nužemintųjų ir nuskriaustųjų“, sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emocinę įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje.
Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, bendradarbiauja spaudoje. Dirba socialinės pedagogikos srityje su benamiais, gatvės vaikais, neįgaliaisiais, įsteigė jiems vasaros stovyklą Inkūnuose (Anykščių raj.).
Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Savo darbuose aprašo socialines problemas, kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes – apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą. Rašytojos kūriniai nėra saldūs – juose atsispindi kita, tamsesnioji visuomenės pusė: „nužemintųjų ir nuskriaustųjų“, sergančių, kenčiančių likimai. Tekstuose gausu detalių ir nutylėjimų, kurie sukuria stiprią emocinę įtaigą.
V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 47 reviews
January 15, 2022
Autobiografija / autobiografinė apybraiža, Juknaitės stiliuje ir dvasioje ir Juknaitės fanams ir fanėms. Atrodo, neskaitai jos keliolika metų, pasiimi - vėl ta pati, tokia smarkiai didaktiška, skausminga, literatūriška. Tuo man ji - knyga - ir patiko, ir nepatiko.
PATIKO
1. Tai, kaip knyga ir joje pasakojamas nuosavas gyvenimas tampa veidrodžiu. Skaitau apie Juknaitės kaimo, šeimos pajutimą, apie tai, ką ji laiko savo šaknim. Skaitau ir suprantu, kaip man pačiai tai yra svetima, nesuvokiama - bet nuo to nebjauru, tiesiog pamatai kitą žmogų ir supranti, kokie jūs skirtingi. Ne visada tas taip aiškiai matosi, kartais skirtybė tiesiog nervuoja, tai čia veikiausiai teksto nuopelnas.
2. Susijęs: skaitai ir kyla įspūdis, kad tai, ką ji šneka - viskas iš gyvos ir apmąstytos patirties, darbo su vaikais, jos pačios vaikystės patirties, sūnaus ligos. Ne pezėjimas iš visokių bendrybių ar abstraktaus gyvenimo neteisybės pojūčio.
3. Du labiausiai įstrigę dalykai. Pirmas - kaip Juknaitę dar mažą mama atidavė į internatą; kodėl - neaišku, dėl kažkokių pusiau ideologinių priežasčių (ugdyti tarybinių piliečių kartą), bet realiai, kaip ji kitoj vietoj užsimena, - dėl to, kad gal ir nereikėjo jai tų vaikų. Ir kaip paskui tie internato vaikai supanašėja - ir našlaičiai, ir turintieji šeimas tampa žiaurūs (pvz aprašo, kaip iš niekur nieko mėtė butelius ten, kur vaikšto praeiviai), apleisti. Skaitai ir supranti, iš kur jos knygose tas tikrai slegiantis ir skausmingas žvilgsnis į vaiką, bandymas pamatyt jį ir jo apleistumą.
Antras - tėvas, tylenis, nekalbantis, bet pasakantis gražiausius dalykus knygoj. Ir tai išties tokie dalykai, kurie paskui gali lydėt tave visą gyvenimą, pvz: "Gyvulys negali kintėt" (p. 35), apie arklį - "Pasiilgsta gyvulys, marškinius unt krūtines krumta" (p. 36) ir šita šiltoji vieta:
NEPATIKO
1. Imperatyvas. Gal taip privalo būti, kai esi ilgesnį laiką "ties riba" - sąmoningai atsisveikini su pasauliu. Bet tas, kad tik aš žinau, koks yra žmogiškumas (šeima, kaimas, negimusios gyvybės teisės), yra smarkiai.. nežinau, ribota? Aš galėčiau irgi teigti, kad nesi žmogus, kol nenuvežei Vaiko svajonės vaikui į kaimą ir tuščius namus ir nepažiūrėjai jam ar jai į akis. Arba nesumokėjai už bobutės krepšelį parduotuvėj. Daug visko galima prigalvoti, kas išskirs tave, dar kokius nors žmones, ir atskirs visus kitus. How is this vienintelis įmanomas žmogiškumas? Jo yra daug ir jis yra visoks ir skirtingai prieinamas, ir didelė dalis tų, kuriems nėra prieinamos tokios keičiančios patirtys, taip pat jį turi. Bet Juknaitės knygoje kitų formų žmogiškumui tarsi užkertamas kelias, abortų gynėjai jai yra "nesuprantamas teisės mokslas" ("Aš, bejėgė senutė ir kūdikėlis motinos įsčiose, esame tikrieji įžūlaus, tingaus sotulio priešai. Visą gyvenimą buvau įtikinėjama, kad dirbtinis žmogaus numarinimas yra nusikaltimas žmoniškumui. Dabar tai vadinama žmogaus teisėmis. Tų, kas mėgintų mus ginti, laukia žudančios patyčios, panieka ir pasmerkimas" (p. 75)), aktyvistės, protestuojančios prieš Lenkijos far-right politiką - kelios aktyvistės, daužančios puodus (p. 74).
2. "Raktiniai momentai". Knyga trumpa, bet būtina paminėti, ką darei per Baltijos kelią, per Sausio 13... Ir priešingai: užsimenama apie avariją, kur žuvo Juknaitės įkalbinta važiuoti jauna mergina, ir apie tai daugiau nieko. Ar nepersekiojo kaltė? Ar Baltijos kelias svarbiau? Lietuvai - jo, bet gal nebūtinai žmogiškumui.
3. Socialiniai stereotipai, kurių aš niekaip nesitikėčiau iš Išsiduosi. Balsu autorės, bet, aišku, kiekvienas žmogus jų kažkokių turime. Ir vis tiek sunku skaityt. Pvz: "Protinę negalią turintys vaikai yra tobulo santykio, siekiančio aiškiaregystę, žmonės" (p. 77). Eeeee.....
Neseniai buvau renginy apie negalią, viena žurnalistė uždavė klausimą, ką žurnalistai gali daryti kitaip, korektiškiau, rašydami apie žmones su negalia. Atsistojo Henrika Varnienė ir pasakė: nustokit pagaliau vadinti mus Ypatingomis Mamomis, Ypatingų Vaikų mamomis. Tai čia apie tą patį.
Ir visgi, kaip rašo Greta, tai autobiografija ir žmogus, tu negali jos nuneigti ar pasakyti, kad čia kažkaip neteisingai mąsto ar ką nors supranta. Tai yra dokumentas ir kaip toks jis reikalingas. Tačiau vis tiek negaliu mintyse nelygint su dar neseniai skaitytais Carrington memuarais iš psichiatrijos ligoninės - atrodo, tokiais vieno atsikvėpimo, nenuliteratūrintais ir nepadarytais, neteziškais. Ir galvoju, kad man Juknaitė vis tiek labiausiai yra tada, kai kalba ne apie save, o apie kitą, kai susitinka ir kalbasi. Kažkaip ten, romanuose, pjesėj ir pokalbiuose, ji daug daugiau pasako apie save, negu specialiai apie save kalbėdama.
PATIKO
1. Tai, kaip knyga ir joje pasakojamas nuosavas gyvenimas tampa veidrodžiu. Skaitau apie Juknaitės kaimo, šeimos pajutimą, apie tai, ką ji laiko savo šaknim. Skaitau ir suprantu, kaip man pačiai tai yra svetima, nesuvokiama - bet nuo to nebjauru, tiesiog pamatai kitą žmogų ir supranti, kokie jūs skirtingi. Ne visada tas taip aiškiai matosi, kartais skirtybė tiesiog nervuoja, tai čia veikiausiai teksto nuopelnas.
2. Susijęs: skaitai ir kyla įspūdis, kad tai, ką ji šneka - viskas iš gyvos ir apmąstytos patirties, darbo su vaikais, jos pačios vaikystės patirties, sūnaus ligos. Ne pezėjimas iš visokių bendrybių ar abstraktaus gyvenimo neteisybės pojūčio.
3. Du labiausiai įstrigę dalykai. Pirmas - kaip Juknaitę dar mažą mama atidavė į internatą; kodėl - neaišku, dėl kažkokių pusiau ideologinių priežasčių (ugdyti tarybinių piliečių kartą), bet realiai, kaip ji kitoj vietoj užsimena, - dėl to, kad gal ir nereikėjo jai tų vaikų. Ir kaip paskui tie internato vaikai supanašėja - ir našlaičiai, ir turintieji šeimas tampa žiaurūs (pvz aprašo, kaip iš niekur nieko mėtė butelius ten, kur vaikšto praeiviai), apleisti. Skaitai ir supranti, iš kur jos knygose tas tikrai slegiantis ir skausmingas žvilgsnis į vaiką, bandymas pamatyt jį ir jo apleistumą.
Antras - tėvas, tylenis, nekalbantis, bet pasakantis gražiausius dalykus knygoj. Ir tai išties tokie dalykai, kurie paskui gali lydėt tave visą gyvenimą, pvz: "Gyvulys negali kintėt" (p. 35), apie arklį - "Pasiilgsta gyvulys, marškinius unt krūtines krumta" (p. 36) ir šita šiltoji vieta:
Neatsisveikinau, neišbučiavau kelio dulkių, nenuglosčiau žydinčių dobilų lauko, per kurį bėgau pasakyti tėčiui, kad įstojau į universitetą. Iš tolo mačiau, kad jo traktorius netrukus pravažiuos namus.
Jis nesuprato, kas yra tas universitetas ir kur aš ten įstojau, bet pasakė:
- Tai gerai.
(p. 52)
NEPATIKO
1. Imperatyvas. Gal taip privalo būti, kai esi ilgesnį laiką "ties riba" - sąmoningai atsisveikini su pasauliu. Bet tas, kad tik aš žinau, koks yra žmogiškumas (šeima, kaimas, negimusios gyvybės teisės), yra smarkiai.. nežinau, ribota? Aš galėčiau irgi teigti, kad nesi žmogus, kol nenuvežei Vaiko svajonės vaikui į kaimą ir tuščius namus ir nepažiūrėjai jam ar jai į akis. Arba nesumokėjai už bobutės krepšelį parduotuvėj. Daug visko galima prigalvoti, kas išskirs tave, dar kokius nors žmones, ir atskirs visus kitus. How is this vienintelis įmanomas žmogiškumas? Jo yra daug ir jis yra visoks ir skirtingai prieinamas, ir didelė dalis tų, kuriems nėra prieinamos tokios keičiančios patirtys, taip pat jį turi. Bet Juknaitės knygoje kitų formų žmogiškumui tarsi užkertamas kelias, abortų gynėjai jai yra "nesuprantamas teisės mokslas" ("Aš, bejėgė senutė ir kūdikėlis motinos įsčiose, esame tikrieji įžūlaus, tingaus sotulio priešai. Visą gyvenimą buvau įtikinėjama, kad dirbtinis žmogaus numarinimas yra nusikaltimas žmoniškumui. Dabar tai vadinama žmogaus teisėmis. Tų, kas mėgintų mus ginti, laukia žudančios patyčios, panieka ir pasmerkimas" (p. 75)), aktyvistės, protestuojančios prieš Lenkijos far-right politiką - kelios aktyvistės, daužančios puodus (p. 74).
2. "Raktiniai momentai". Knyga trumpa, bet būtina paminėti, ką darei per Baltijos kelią, per Sausio 13... Ir priešingai: užsimenama apie avariją, kur žuvo Juknaitės įkalbinta važiuoti jauna mergina, ir apie tai daugiau nieko. Ar nepersekiojo kaltė? Ar Baltijos kelias svarbiau? Lietuvai - jo, bet gal nebūtinai žmogiškumui.
3. Socialiniai stereotipai, kurių aš niekaip nesitikėčiau iš Išsiduosi. Balsu autorės, bet, aišku, kiekvienas žmogus jų kažkokių turime. Ir vis tiek sunku skaityt. Pvz: "Protinę negalią turintys vaikai yra tobulo santykio, siekiančio aiškiaregystę, žmonės" (p. 77). Eeeee.....
Neseniai buvau renginy apie negalią, viena žurnalistė uždavė klausimą, ką žurnalistai gali daryti kitaip, korektiškiau, rašydami apie žmones su negalia. Atsistojo Henrika Varnienė ir pasakė: nustokit pagaliau vadinti mus Ypatingomis Mamomis, Ypatingų Vaikų mamomis. Tai čia apie tą patį.
Ir visgi, kaip rašo Greta, tai autobiografija ir žmogus, tu negali jos nuneigti ar pasakyti, kad čia kažkaip neteisingai mąsto ar ką nors supranta. Tai yra dokumentas ir kaip toks jis reikalingas. Tačiau vis tiek negaliu mintyse nelygint su dar neseniai skaitytais Carrington memuarais iš psichiatrijos ligoninės - atrodo, tokiais vieno atsikvėpimo, nenuliteratūrintais ir nepadarytais, neteziškais. Ir galvoju, kad man Juknaitė vis tiek labiausiai yra tada, kai kalba ne apie save, o apie kitą, kai susitinka ir kalbasi. Kažkaip ten, romanuose, pjesėj ir pokalbiuose, ji daug daugiau pasako apie save, negu specialiai apie save kalbėdama.
March 10, 2022
Nenoriu nei paneigti autorės patirčių, nei jos gyvenimo tragedijų, bet kažkoks košmaras. Ir jos patirtys košmariškos, ir moralizuojama košmariškai, ir šiaip tarsi nepadoriai jaučiausi skaitydama, toks jausmas, kad visas šis tekstas turėjo pasilikti dienoraštyje ar kur, o kažkas ėmė ir išviešino, parodydamas autorę gana nemaloniais kampais.
Read
January 1, 2022Galinga, bet ir labai siaubinga knyga. Autobiografija laimi prieš visus kitus žanrus, nes ji gali patikti, gali nepatikti, bet su ja nelabai gali ginčytis. Žmogaus nepaneigsi.
Aš pati neturiu žodžių rašyt apie šitą knygą – tam reikia žymiai sunkesnių nei man prieinami.
„Nieko nebebijai. Nebereikia meluoti. Gali ką sakyti. Gali tylėti. Tavo žodžiai niekam nieko nebereiškia.“
„Dabar, kai jau žvelgi iš anapus, žinai, kad mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. Tik kitiems ta diena yra jo mirties diena. Jam pačiam ir paskutinioji diena yra gyvenimo diena.“
Bet keli dalykai įstrigo labiausiai: man, kaip ilgą laiką gyvenusiai su alzheimerio kankinama giminaite, visad buvo labai įdomu, ką ji patiria ir ką galvoja. Rodos, šitoj knygoj man buvo į tai atsakyta (net geografija panaši). Jokio šiais laikais madingo pozityvumo – nes formuojančios ir transformuojančios patirtys retai kada būna pozityvios. Ir tiek ribotumo, kuris anais laikais buvo neišvengiamas ir tiek daug vilties (man) matant, kaip viskas gali būti visai kitaip.
Aš pati neturiu žodžių rašyt apie šitą knygą – tam reikia žymiai sunkesnių nei man prieinami.
„Nieko nebebijai. Nebereikia meluoti. Gali ką sakyti. Gali tylėti. Tavo žodžiai niekam nieko nebereiškia.“
„Dabar, kai jau žvelgi iš anapus, žinai, kad mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. Tik kitiems ta diena yra jo mirties diena. Jam pačiam ir paskutinioji diena yra gyvenimo diena.“
Bet keli dalykai įstrigo labiausiai: man, kaip ilgą laiką gyvenusiai su alzheimerio kankinama giminaite, visad buvo labai įdomu, ką ji patiria ir ką galvoja. Rodos, šitoj knygoj man buvo į tai atsakyta (net geografija panaši). Jokio šiais laikais madingo pozityvumo – nes formuojančios ir transformuojančios patirtys retai kada būna pozityvios. Ir tiek ribotumo, kuris anais laikais buvo neišvengiamas ir tiek daug vilties (man) matant, kaip viskas gali būti visai kitaip.
January 15, 2022
Labai nesinori rašyti, nes nepatiko nė kiek. Nei stilius (anksčiau Juknaitės tekstai patikdavo, ypač "Išsiduosi balsu"), nei mintis, nei ta liūdna biografijos grandinė. Knyga labai didaktiška, parašyta besigailint savęs ir nemėgstant aplinkinių (išskyrus mažus vaikus ir senas močiutes, kurioms diena iki mirties liko).
Be to, skaitydama galvojau, kad ko gero žanras čia šiek tiek ne knygos: jeigu tuos prisiminimus ir pamąstymus skaityčiau, pavyzdžiui, Šiaurės Atėnuose, fragmentais, gal ir patiktų, gal net laukčiau vis kitos dalies pasirodant. Kai tai išleidžiama kaip apysaka, tada visi skausmingi prisiminimai susipina į priežastis ir pasekmes, visi - šiaip jau teisėti ir gal net vietomis išmintingi - moralizavimai tampa visu tuo vientisai nelaimingu gyvenimu pagrįsti, tada paskutinis įspūdis lieka labai ne koks. Nežinau, ar čia sergančios rašytojos mintis buvo viską sujungti, kad vienas fragmentėlis aiškintų kitus fragmentėlius, ar kažkoks "pagalbininkas" jai padėjo sugalvoti ir sudėlioti, bet būtent šita kompozicinė idėja buvo labai labai labai prasta. Sugadinanti tuos paprastus švarius prisiminimų ir pastebėjimų fragmentus, kurie, atskirai imant, gražūs, kartais net labai. Taip pat ir pats kalbos stilius - kartais tiek nugludintas, tiek nugrynintas ir iščiulptas, kad reikia kelis kartus perskaityti pasitikrinant, kur čia vis dėlto yra veiksnys, o kur tarinys. Įtariu, kad ir tas stilius dar papildomai pagrynintas kokio kito žmogaus. Bet, vienaip ar kitaip, rašytoja yra parašiusi puikių tekstų, kurių šita knygelė nebepaneigs.
Be to, skaitydama galvojau, kad ko gero žanras čia šiek tiek ne knygos: jeigu tuos prisiminimus ir pamąstymus skaityčiau, pavyzdžiui, Šiaurės Atėnuose, fragmentais, gal ir patiktų, gal net laukčiau vis kitos dalies pasirodant. Kai tai išleidžiama kaip apysaka, tada visi skausmingi prisiminimai susipina į priežastis ir pasekmes, visi - šiaip jau teisėti ir gal net vietomis išmintingi - moralizavimai tampa visu tuo vientisai nelaimingu gyvenimu pagrįsti, tada paskutinis įspūdis lieka labai ne koks. Nežinau, ar čia sergančios rašytojos mintis buvo viską sujungti, kad vienas fragmentėlis aiškintų kitus fragmentėlius, ar kažkoks "pagalbininkas" jai padėjo sugalvoti ir sudėlioti, bet būtent šita kompozicinė idėja buvo labai labai labai prasta. Sugadinanti tuos paprastus švarius prisiminimų ir pastebėjimų fragmentus, kurie, atskirai imant, gražūs, kartais net labai. Taip pat ir pats kalbos stilius - kartais tiek nugludintas, tiek nugrynintas ir iščiulptas, kad reikia kelis kartus perskaityti pasitikrinant, kur čia vis dėlto yra veiksnys, o kur tarinys. Įtariu, kad ir tas stilius dar papildomai pagrynintas kokio kito žmogaus. Bet, vienaip ar kitaip, rašytoja yra parašiusi puikių tekstų, kurių šita knygelė nebepaneigs.
April 18, 2024
Valandos kelionė per visą žmogaus gyvenimą. Na ir kas, kad fragmentiškai - man tikras stebuklas, kaip taip lakoniškai, net atsainiai perteikti tiek daug gelmės ir biografijos detalių, istorinio konteksto. Labiausiai ši knyga man vėrėsi per santykį su savo mama, jos augančia mirties baime ir susitaikymu, viso gyvenimo refleksija.
Negalėjau nepagalvoti koks gražus rašytojos būdas išeiti - lyg surašytuose žodžiuose verstum prisiminimų albumą, o jame tiek daug visko, tikro, nepasaldinto, nesuvaidinto.
Negalėjau nepagalvoti koks gražus rašytojos būdas išeiti - lyg surašytuose žodžiuose verstum prisiminimų albumą, o jame tiek daug visko, tikro, nepasaldinto, nesuvaidinto.
September 23, 2023
Pasvalio knygu klube turėjom susitikimą, kurio metu kalbėjome apie Vandą Juknaitę. @dryzuota05 jame minėjo, kad skaitydama šią (savo dėstytojos) knygą negalėjo sulaikyt ašarų ir tiek gražių istorijų apie Juknaitę pripasakojo, kad supratau - turėsiu perskaityt.
Iki tol, esu skaičius vieną autorės knygą - "Tariamas iš tamsos" ir joje atsimenu vaikus, o ne rašytoją. O ši knyga - pilna pačios autorės. Jos ir jos pasaulio supratimo, savo gyvenimo (ir Lietuvos istorijos) peržiūrėjimo, žvilgsnio tarsi kiek iš šalies, bet prieš tai - giliai į save įsiklausius.
Aš negalėjau atsitebėti, kiek šviesos savy gali talpinti tiek gyvenimo iššūkių patyręs žmogus! Kiek giedros ir vilties, kiek taiklių, jautrių minčių, kurios persmelkia širdį!💛
Labiausiai lietė žvilgsnis į Lietuvą per asmeninę istoriją. Daug aprėpiantis ir įžvalgus, skausmingas iki negalėjimo, o kartu jautrus ir mylintis.
"Kaip giliai šimtmečiuose buvo įsišaknijęs gyvenimas, neišraunamas sibirais, neišdeginamas ugnimi, nesutraiškomas buldozeriais."
"Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš."
Knygą perskaičiau vienu prisėdimu, bet sužavėta ir paliesta likau ilgam. Vis imu ją paglostyt ir pavartyt, nusiunčiu kam nors citatą. Džiaugiuosi užčiuopus, kaip giliai jaučiančių ir matančių, ir gebančių mintis dėlioti mes Lietuvoje turim! Atradimas. 💛
Iki tol, esu skaičius vieną autorės knygą - "Tariamas iš tamsos" ir joje atsimenu vaikus, o ne rašytoją. O ši knyga - pilna pačios autorės. Jos ir jos pasaulio supratimo, savo gyvenimo (ir Lietuvos istorijos) peržiūrėjimo, žvilgsnio tarsi kiek iš šalies, bet prieš tai - giliai į save įsiklausius.
Aš negalėjau atsitebėti, kiek šviesos savy gali talpinti tiek gyvenimo iššūkių patyręs žmogus! Kiek giedros ir vilties, kiek taiklių, jautrių minčių, kurios persmelkia širdį!💛
Labiausiai lietė žvilgsnis į Lietuvą per asmeninę istoriją. Daug aprėpiantis ir įžvalgus, skausmingas iki negalėjimo, o kartu jautrus ir mylintis.
"Kaip giliai šimtmečiuose buvo įsišaknijęs gyvenimas, neišraunamas sibirais, neišdeginamas ugnimi, nesutraiškomas buldozeriais."
"Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš."
Knygą perskaičiau vienu prisėdimu, bet sužavėta ir paliesta likau ilgam. Vis imu ją paglostyt ir pavartyt, nusiunčiu kam nors citatą. Džiaugiuosi užčiuopus, kaip giliai jaučiančių ir matančių, ir gebančių mintis dėlioti mes Lietuvoje turim! Atradimas. 💛
April 14, 2023
mane patraukė pavadinimas, galvojau eilėraščiai, galbūt sumaišiau su kažkuo, die, juk beveik neskaitau (neskaitęs?) lietuvių autorių savu noru, tuo labiau poetų.
nustembu - autobiografija; manęs neslegia jokios žinios apie Vandą, pasiruošęs susipažint.
nustembu - skausmingai rašo, vien titanikai ir neteisybė, ir - taip - yra šviesos, tačiau daug pamokų: istorijos, patriotizmo (tėviškei, tėvams, tėvynei), medicinos su gyvenimo psichologijos specializacija.
padriki lapai, pasažai, eilutės, ugnies išspjautos nuotraukos be prierašų.
kai ką atpažinau, būdamas gerokai per jaunas, kai ko norisi paklaust tėvų ar babos.
man šitaip.
su puse.
nustembu - autobiografija; manęs neslegia jokios žinios apie Vandą, pasiruošęs susipažint.
nustembu - skausmingai rašo, vien titanikai ir neteisybė, ir - taip - yra šviesos, tačiau daug pamokų: istorijos, patriotizmo (tėviškei, tėvams, tėvynei), medicinos su gyvenimo psichologijos specializacija.
padriki lapai, pasažai, eilutės, ugnies išspjautos nuotraukos be prierašų.
kai ką atpažinau, būdamas gerokai per jaunas, kai ko norisi paklaust tėvų ar babos.
man šitaip.
su puse.
July 12, 2024
Tikėjausi kur kas geresnės knygos. Deja... Nei apysaka, nei autobiografija. Yra gražių, meistriškai sukurtų epizodų, bet tik trupinėliai. O gaila – žinant, kokius savitus, įdomius kūrinius autorė yra parašiusi. Turbūt viskam savas laikas...
Žinau, kad daugelis, perskaičiusių šią knygą, su mano nuomone nesutiks. Norėčiau ir aš pats nesutikti, bet turiu būti sąžiningas; kaip ir kitų autorių atžvilgiu. Stengiuosi savo apžvalgėlėse nemeluoti, išsakyti tai, ką perskaitęs knygą pajutau. Todėl šįkart taip; deja, taip.
Žinau, kad daugelis, perskaičiusių šią knygą, su mano nuomone nesutiks. Norėčiau ir aš pats nesutikti, bet turiu būti sąžiningas; kaip ir kitų autorių atžvilgiu. Stengiuosi savo apžvalgėlėse nemeluoti, išsakyti tai, ką perskaitęs knygą pajutau. Todėl šįkart taip; deja, taip.
January 15, 2022
Jeigu šiai knygai reikėtų paskirti emociją, tai būtų šviesus ir švelniai jautrus liūdesys. Greičiausiai skaitant teks nubraukti ašarą, o gal ir ne vieną, bet tai leis pasijusti žmogumi, primins, kas vis dėlto svarbu gyvenime ir kiek daug reikšmingų momentų išnyksta kasdienių pareigų fone.
Knygelė nestora – 78 puslapiai, joje autorės gyvenimo akimirkos ir daug svarbių nutylėjimų. Didžioji dalis prisiminimų – liūdnai filosofiški. Autorė dalinasi jautriausiais gyvenimo momentais, atnešusiais esminius suvokimus, užauginusius kaip žmogų. Autorė prisimena nuo pat mažų dienų ū��iančią „gavarilką“ (radiją), neįgalų sergantį senelį, skausmą, kai buvo išvežta į internatą ir vasarinius rausvai violetinius batelius, kuriais pasipuošė per pirmąjį pasimatymą, nors buvo pašalę. Ji prisimena lemtinga auto avariją, negrįžtamai atėmusią jos sveikatą bei didžiulę nežinią, skausmą ir ryžtą pagalbos ieškoti pas užsienio medikus, kuomet sepsiu užsikrėtęs jos sūnus medikų paliekamas likimo valiai. Vanda prisimena Lietuvos išsilaisvinimo etapą, mitingus ir šprotų dėžutę, kurią deficito laikais taupė svečiams ir norėjo pavaišinti viešnią iš Berlyno…
Šią knygą skaičiau per šventes, šalia miegant kūdikiui. Ar ji nėra per liūdna, per depresyvi? Man ne. Ši knyga ir autorės asmenybė leidžia pažvelgti į kitą gyvenimo pusę, kurios nematome viešojoje erdvėje. Pabuvau toje pusėje, kurioje nėra kasdien kultivuojamo sėkmingo žmogaus, kur išsisklaido tobulo gyvenimo vizija ir nuolatinis lūkestis, kad privalo būti tik gerai. Skaitydama šią knygą kaip niekad ryškiai pajutau gyvenimo laikinumą ir trapumą. Mirties tema nė kiek neišgąsdino, o byrančios ašaros buvo liūdnos, tačiau be lašelio skausmo.
Visa recenzija: http://minimaliai.lt/ta-duzgianti-ir-...
Knygelė nestora – 78 puslapiai, joje autorės gyvenimo akimirkos ir daug svarbių nutylėjimų. Didžioji dalis prisiminimų – liūdnai filosofiški. Autorė dalinasi jautriausiais gyvenimo momentais, atnešusiais esminius suvokimus, užauginusius kaip žmogų. Autorė prisimena nuo pat mažų dienų ū��iančią „gavarilką“ (radiją), neįgalų sergantį senelį, skausmą, kai buvo išvežta į internatą ir vasarinius rausvai violetinius batelius, kuriais pasipuošė per pirmąjį pasimatymą, nors buvo pašalę. Ji prisimena lemtinga auto avariją, negrįžtamai atėmusią jos sveikatą bei didžiulę nežinią, skausmą ir ryžtą pagalbos ieškoti pas užsienio medikus, kuomet sepsiu užsikrėtęs jos sūnus medikų paliekamas likimo valiai. Vanda prisimena Lietuvos išsilaisvinimo etapą, mitingus ir šprotų dėžutę, kurią deficito laikais taupė svečiams ir norėjo pavaišinti viešnią iš Berlyno…
Šią knygą skaičiau per šventes, šalia miegant kūdikiui. Ar ji nėra per liūdna, per depresyvi? Man ne. Ši knyga ir autorės asmenybė leidžia pažvelgti į kitą gyvenimo pusę, kurios nematome viešojoje erdvėje. Pabuvau toje pusėje, kurioje nėra kasdien kultivuojamo sėkmingo žmogaus, kur išsisklaido tobulo gyvenimo vizija ir nuolatinis lūkestis, kad privalo būti tik gerai. Skaitydama šią knygą kaip niekad ryškiai pajutau gyvenimo laikinumą ir trapumą. Mirties tema nė kiek neišgąsdino, o byrančios ašaros buvo liūdnos, tačiau be lašelio skausmo.
Visa recenzija: http://minimaliai.lt/ta-duzgianti-ir-...
May 23, 2023
Kartais imu knygas tik pagal pavadinimą,kuris užkabino ir tai buvo beveik viskas,kas buvo gražu šioje knygoje ( dar labai gražiai apie tėvą rašė, apie jo paprastumą ir meilę tam kas jam suprantama ir artima) . O daugiau visa knyga persmelkta negatyvių prisiminimų,pamokymų kratiniu. Nesupratau sitos knygos minties ir prasmės.
March 27, 2022
Pasakojimas apie meilę gyvenimui nepaisant didžiulės egzistencinės ir realios kančios.
Read
August 4, 2022Smagu, bet labai aitriai anti-abortion… Klausimas kiek to reikia savo pačios autobiografijoje.
September 12, 2022
Geliančiai nuostabi knyga, tik lieka neraminantis retorinis klausimas - nejaugi laimė tik pavadinime, o gyvenime tik toji žydinti liepa laimės vieta ir laikas? Būtų kvaila reikalauti optimizmo, bet, kita vertus, gal švelnus redaktorius būtų galėjęs paskatinti prisiminti laimės akimirkas, stebuklų istorijas, jas knygoje išduoda tik kai kurios nuotraukos ir, aišku, pavadinimas.
July 1, 2025
Kai pasiilgsti gilios minties, nedaugžodžiavimo, tokia knyga lyg tyras vandens gurkšnis ištroškusiam, atgaiva širdžiai.
Gerbiu autorės patirtį ir gebėjimą ją išreikšti neužgauliojant praeities ir laikmečio.
Trumpai pasakant tiek daug.
Apie gyvenimo trapumą ir stiprybę.
Apie prošvaistes, kurios nuskaidrina net apniukusią dieną. Sugraudinusi ir palietusi mane knyga, autorės autobiografija iliustruota jos asmeninėmis fotografijomis.
Apie Tėvą, Motiną, Dievą, sesę, sūnų, kaimyną, laisvę, tylą.
Apie žmogiškumą, kuris yra didžiausia vertybė.
"Aš bejėgė senutė ir kūdikėlis motinos įsčiose, esame tikrieji įžulaus sotulio priešai. Visą gyvenimą buvau įtikinėjama, kad dirbtinis žmogaus numarinimas yra nusikaltimas žmogiškumui. Dabar tai vadinama žmogaus teisėmis. Tų, kas mėgintų mus ginti, laukia žudančios patyčios, panieka ir pasmerkimas. "
Per vieną dieną gavau tiek daug.
Gerbiu autorės patirtį ir gebėjimą ją išreikšti neužgauliojant praeities ir laikmečio.
Trumpai pasakant tiek daug.
Apie gyvenimo trapumą ir stiprybę.
Apie prošvaistes, kurios nuskaidrina net apniukusią dieną. Sugraudinusi ir palietusi mane knyga, autorės autobiografija iliustruota jos asmeninėmis fotografijomis.
Apie Tėvą, Motiną, Dievą, sesę, sūnų, kaimyną, laisvę, tylą.
Apie žmogiškumą, kuris yra didžiausia vertybė.
"Aš bejėgė senutė ir kūdikėlis motinos įsčiose, esame tikrieji įžulaus sotulio priešai. Visą gyvenimą buvau įtikinėjama, kad dirbtinis žmogaus numarinimas yra nusikaltimas žmogiškumui. Dabar tai vadinama žmogaus teisėmis. Tų, kas mėgintų mus ginti, laukia žudančios patyčios, panieka ir pasmerkimas. "
Per vieną dieną gavau tiek daug.
June 17, 2023
Knyga, kuri persiskaito per valandą ir per ją atveria visą epochą, ir ne iš pačios patogiausios, saldžiausios pusės. Matyt autorė norėjo iškalbėti susikaupusius skaudulius, išdainuoti labiausiai įstrigusuas akimirkas, kas kad nedideliais posmeliais, gabaliukais, blyksniais. O juk gulint mirties patale žmogus tik tiek ir teturi - tuos blyksnius, vaizdą už lango, prašviesėjimus. Mačiau bumbančių, kad tekstas niūrus - na ne viskas kas mus supa turi būti istagraminiai paveikslėliai. Ypač atsisveikinant. Kai skauda, kai tolsti, nyksti. Ir tas kvepiantis, saldus pavadinimas ir apgauna skaitytoją, ir ne, nes skausme visada yra ir šviesos. Kas nepatiko - moralizavimas ir kaikurios pažiūros, nemanau, kad tokiems dalykams vieta betkurioje knygoje.
August 31, 2024
Nepamenu, kad tokiose trumpose atsiminimų blykstėse tilptų tiek sukrėtimo, tikrumo, pasirinkimo nulemtų būsenų. Nuostabioji Vanda, atradau Jus naujoj šviesoj. O buvote tik gimnazijoj, literatūros pamokoj.
Kaip gerai, kad skaitymas (knygos) augina ir pakviečia sugrįžti prie praeityje prabėgtų dalykų ir išgyventi juos naujai.
Kaip gerai, kad skaitymas (knygos) augina ir pakviečia sugrįžti prie praeityje prabėgtų dalykų ir išgyventi juos naujai.
April 3, 2022
Kaip ir Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“, ši autobiografinė Juknaitės knyga taip pat yra parašyta tarsi lūkuriuojant ant mirties slenksčio. Tik joje kur kas daugiau skausmo, tamsos, nesusitaikymo su patirta gyvenimo neteisybe ir net moralizavimo. Visgi iš žmogaus, išgyvenusio traumuojančius sovietinius eksperimentus su savo vaikyste ir patyrusio daug kitų negandų, sunku reikalauti nusaldintos skaitytojui pataikaujančios retorikos ir politkorektiškumo, siekiant nieko neįžeisti. Tačiau net ir tuose niūriuose prisiminimuose vis tiek atsiranda vietos grožiui, gėriui, žmogiškumui ir švelnumui. Pastebėjau, kad knyga dalį skaitytojų sutrigerino, tačiau man pačiai tai buvo proga pažvelgti į žmogaus laikinumą, pažinti, kas tokioje ribinėje būsenoje atrodo svarbu būtent šiai kūrėjai, ir dar kartą prisiminti mūsų tautos išgyventas skaudžias patirtis, kurios pasakojant iš tokios asmeniškos perspektyvos skauda dar stipriau.
„Dabar, kai jau žvelgi iš anapus, žinai, kad mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. Tik kitiems ta diena yra jo mirties diena. Jam pačiam ir pasutinioji diena yra gyvenimo diena.“
„Dabar, kai jau žvelgi iš anapus, žinai, kad mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. Tik kitiems ta diena yra jo mirties diena. Jam pačiam ir pasutinioji diena yra gyvenimo diena.“
March 8, 2022
trim įvertinau iš pagarbos autorei. Jautru? Taip, labai. Ir asmeniška. Pagalvojau, kad kartais tai, kas labai asmeniška ir jautru geriau palikti sau ir savyje....
Man nepatiko, jei kas klaustų apie knygą. Man toks įspūdis, kad surašyta tik todėl, kad kažkas prašė ( liepė, pasiūlė ar pan.) . Kad antraip viskas būtų likę viduje. Jautriems sunkiau gyventi. Perskaičius skauda, bet negaliu meluoti, kad patiko.
Man nepatiko, jei kas klaustų apie knygą. Man toks įspūdis, kad surašyta tik todėl, kad kažkas prašė ( liepė, pasiūlė ar pan.) . Kad antraip viskas būtų likę viduje. Jautriems sunkiau gyventi. Perskaičius skauda, bet negaliu meluoti, kad patiko.
September 24, 2023
Va tokias knygas skaityti yra gera. Suteikia vilties, kad ir lietuvių rašytojai moka rašyti, o jie dar ir turi ką pasakyti. Atvirai tai knyga kurioje paskendau, nugrimzdau į gilumą ir prisiminiau, kodėl iš vis verta skaityti knygas. Ne, knygoje nėra nieko apie knygas, tačiau po tokių knygų suprantu, kad todėl ir reikia skaityti, nes knyga turi didelią galią.
Ačiū Vandai Juknaitei už šią knygą. ❤️
Ačiū Vandai Juknaitei už šią knygą. ❤️
June 15, 2023
Prieš pradėdama skaityti knygą, perskaičiau kelis goodreads reviews. Nors buvo pakankamai kalbos apie nusivylimą knyga, nusprendžiau pabandyti.
Nepasigailėjau, nes to, ko trūko kitiems aš nepasigedau. Taip, galbūt kai kurių istorijų dalių norėjosi platesnių. Apie autorės vyrą radau tik vieną sakinį. Visgi, aš puikiai suprantu. Daug metų rašau dienoraštį. Kartais paskaičius senesnius įrašus nusistebiu, kodėl tam tikri dalykai yra palikti, o kiti - taip plačiau aprašyti.
Siūlau šią knygą, kaip atrodo nepagražintą autobiografiją.
Nepasigailėjau, nes to, ko trūko kitiems aš nepasigedau. Taip, galbūt kai kurių istorijų dalių norėjosi platesnių. Apie autorės vyrą radau tik vieną sakinį. Visgi, aš puikiai suprantu. Daug metų rašau dienoraštį. Kartais paskaičius senesnius įrašus nusistebiu, kodėl tam tikri dalykai yra palikti, o kiti - taip plačiau aprašyti.
Siūlau šią knygą, kaip atrodo nepagražintą autobiografiją.
January 18, 2025
Paprasta, bet labai neprasta.
Gili vietomis iki ašarų, kada jomis palaistai knygos lapus.
Labai per trumpa, bet matyt toks sumanymas, o taip norėjosi daugiau - gerti tą nuostabią rašymo kalbą.
Vietomis atrodė prabėgta tokiu paviršiumi, bet taip trinktelint per galvą - pamąstyt ir tiesiog sustot, kad įkvėpt oro, nes supranti, jog nekvėpuoji skaitydama.
Tai autobiografinė knyga, tačiau parašyta visai kitokiu principu ir taip stipriai užkabina, kad atrodo vienu ypu norisi ją “suryt”.
Kiek daug skausmo ir kančios, bet kartu ir tiek daug šviesos, supratimo ir atjautos šioje knygoje.
Mane ši knyga pavergė. Esu sužavėta!
Gili vietomis iki ašarų, kada jomis palaistai knygos lapus.
Labai per trumpa, bet matyt toks sumanymas, o taip norėjosi daugiau - gerti tą nuostabią rašymo kalbą.
Vietomis atrodė prabėgta tokiu paviršiumi, bet taip trinktelint per galvą - pamąstyt ir tiesiog sustot, kad įkvėpt oro, nes supranti, jog nekvėpuoji skaitydama.
Tai autobiografinė knyga, tačiau parašyta visai kitokiu principu ir taip stipriai užkabina, kad atrodo vienu ypu norisi ją “suryt”.
Kiek daug skausmo ir kančios, bet kartu ir tiek daug šviesos, supratimo ir atjautos šioje knygoje.
Mane ši knyga pavergė. Esu sužavėta!
March 6, 2022
Prisiminimų kratinys, kuris man nesukūrė nei rišlaus teksto, nei bendro vaizdo apie ką knyga turėjo būti. Bet patiko minčių dėstymas - paprastai ir vaizdingai.
August 31, 2023
Jautriausia ką šiemet teko skaityti.
September 25, 2022
⭐️Elegantiška. Tikra. Jautru.⭐️
Vaida jautriai išaudžia savo asmeninę istoriją, prisiminimus ir dabarties potyrius. Jie neišplėsti ir nedetalūs - tik tiek kiek reikia, kad susikurtum iliustraciją savo vaizduotėje.
Interpretuok kaip nori - šlovink ar suniekink - bet moteris basa išmina susitaikymo taką palikdama po savęs neišnykstančius pėdsakus.
Tai tiesiog genealiai paprasta.
Vaida jautriai išaudžia savo asmeninę istoriją, prisiminimus ir dabarties potyrius. Jie neišplėsti ir nedetalūs - tik tiek kiek reikia, kad susikurtum iliustraciją savo vaizduotėje.
Interpretuok kaip nori - šlovink ar suniekink - bet moteris basa išmina susitaikymo taką palikdama po savęs neišnykstančius pėdsakus.
Tai tiesiog genealiai paprasta.
May 27, 2022
Jautru.
May 27, 2022
Sentimentai rašymo stiliui ir talentui nukelti į laikmetį, apie kurį tik skaitei ir girdėjai iš senelių ir tėvų pasakojimų. Geniali rašytoja.
July 26, 2025
Pritariu skaičiusiųjų kritikai dėl protarpiais didaktinio tono, kuris savotiškai prieštarauja autobiografinio žanro esmei - į asmeninio pobūdžio patirčių pristatymą, o ne į kitus, nukreiptas pasakojimas.
Minima nuostaba apie gyvenimo baigtinumo suvokimo momentą, bet pražiūrėtas globalios populiacijos eksponentiškumo elementas (aka Olos alegorija), kai gyvybės tariamas sakralumas niekaip nėra reikšmingas, taigi reguliuotinas. Šiuo atžvilgiu sieju feministinius pro-life pamokymus su taipogi šviežiai perskaityta Christopher Hitchens The Missionary Position: Mother Teresa in Theory ane Practice.
Visumoje tekstas sklandus, biografijos turinys pagal minimus akcentus atitinka vidutinio šios kartos lietuvio patirtis: trumpa, skausminga, okupuota ir išgąstinga, bet atsilaikiusi. Apie diemedžius nėra ko ir kalbėt.
Minima nuostaba apie gyvenimo baigtinumo suvokimo momentą, bet pražiūrėtas globalios populiacijos eksponentiškumo elementas (aka Olos alegorija), kai gyvybės tariamas sakralumas niekaip nėra reikšmingas, taigi reguliuotinas. Šiuo atžvilgiu sieju feministinius pro-life pamokymus su taipogi šviežiai perskaityta Christopher Hitchens The Missionary Position: Mother Teresa in Theory ane Practice.
Visumoje tekstas sklandus, biografijos turinys pagal minimus akcentus atitinka vidutinio šios kartos lietuvio patirtis: trumpa, skausminga, okupuota ir išgąstinga, bet atsilaikiusi. Apie diemedžius nėra ko ir kalbėt.
April 22, 2022
Juknaitės sakinių lakoniškumas ir bendras teksto grynumas taiko tiesiai į širdį, bet tai įvyksta natūraliai, jai rašant tiesą. Ji nieko nevaidina ir tokia yra iš tikrųjų (kiek klausiau jos paskaitų ar susitikimų su skaitytojais). Jautrūs ir skausmingi prisiminimai įtraukia savo tikrumu ir kartu panardina į melancholišką būseną. Knyga susiskaito vienu prisėdimu, bet norisi pakartoti dar kartą. 🤍
“Kartą, kai mano sūnui buvo penkeri metai, ji, eidama į kaimyno laidotuves, paprašė suruošti ir vaiką. Nustebusi paklausiau, kodėl tu vediesi vaiką. Ji atsakė - vaikas turi žinoti, kas yra gyvenimas.”
“Kartą, kai mano sūnui buvo penkeri metai, ji, eidama į kaimyno laidotuves, paprašė suruošti ir vaiką. Nustebusi paklausiau, kodėl tu vediesi vaiką. Ji atsakė - vaikas turi žinoti, kas yra gyvenimas.”
February 20, 2023
V. Juknaitės kūrybą skaičiau seniai, gal net mokykloje, nieko neatsimenu, bet ši autorė asocijavosi su nebloga kūryba. Turbūt todėl šia mažyte knygute nusivyliau labiau nei derėtų.
Taip, ji švelniai, liūdnai jausminga. Kupina meilės gyvenimui, kuris būna visoks. Bet ar nėra taip, kad autorė savo praeitį, tada patirtus išgyvenimus dabartiniu laikotarpiu ir aplinkybėmis išjautė naujai. Čia nieko neįprasto praeitį romantizuoti nepaisant visų sunkių patirčių.
Graži knygoje meilė gamtai, namams, Tėvynei. Vargu ar gali širdies nei kiek nesuvirpinti žmonės, sausio 13-ąją skubantys link TV bokšto, pas gyvulius skubantis senas tėvas...
Gražių minčių čia netrūksta. Bet tik tiek. Viskas paviršium praslysta per greitai, kad nespėji net deramai užjausti. Atrodo, kad tai vienas iš tų pasakojimų, kai kančia yra išaukštinama kaip būtinybė žmogaus augimui. Kas, mano nuomone, nėra tiesa. Neretai kančia žmogų daro piktą, žaiurų ar mažų mažiausiai – kategorišką.
O štai prasčiausia dalis – tas dėstomas visažiniškas įsitikinimas apie abortus, mokslą... Savo nuomonę galima turėti, tikrai taip. Bet ar ne užtektinai tų nuomonių, visažiniškumo, tos tamsos yra mūsų šalyje, kad dar propaguoti ir literatūroje?
Jei ir jums tai nėra priimtina, nesivarginkite, neskaitykite, nes tai nebus argumentuota diskusija, tik susinervinsite.:)
Taip, ji švelniai, liūdnai jausminga. Kupina meilės gyvenimui, kuris būna visoks. Bet ar nėra taip, kad autorė savo praeitį, tada patirtus išgyvenimus dabartiniu laikotarpiu ir aplinkybėmis išjautė naujai. Čia nieko neįprasto praeitį romantizuoti nepaisant visų sunkių patirčių.
Graži knygoje meilė gamtai, namams, Tėvynei. Vargu ar gali širdies nei kiek nesuvirpinti žmonės, sausio 13-ąją skubantys link TV bokšto, pas gyvulius skubantis senas tėvas...
Gražių minčių čia netrūksta. Bet tik tiek. Viskas paviršium praslysta per greitai, kad nespėji net deramai užjausti. Atrodo, kad tai vienas iš tų pasakojimų, kai kančia yra išaukštinama kaip būtinybė žmogaus augimui. Kas, mano nuomone, nėra tiesa. Neretai kančia žmogų daro piktą, žaiurų ar mažų mažiausiai – kategorišką.
O štai prasčiausia dalis – tas dėstomas visažiniškas įsitikinimas apie abortus, mokslą... Savo nuomonę galima turėti, tikrai taip. Bet ar ne užtektinai tų nuomonių, visažiniškumo, tos tamsos yra mūsų šalyje, kad dar propaguoti ir literatūroje?
Jei ir jums tai nėra priimtina, nesivarginkite, neskaitykite, nes tai nebus argumentuota diskusija, tik susinervinsite.:)
January 14, 2022
Nežinau, ką pasakyti apie šią knygą, nebuvau tikra, ko tikėtis, kai paėmiau į rankas knygyne. Tada perskaičiau per vakarą ir jau kuris laikas su savim nešiojuosi. Taip, ta knyga skaitosi su gumulu gerklėj. Čia ne šiaip sau autobiografija, čia tykus buvimas žmogaus, kuriam mirtis jau alsuoja į nugarą.
Skaitydama puikiai mačiau, kad kai kuriais šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje prieštaringai vertinamais klausimais V. Juknaitė turi nuomonę, kuriai kategoriškai nepritarčiau, bet knyga surašyta taip jautriai ir taupant kiekvieną žodį, kad man tesinori nusilenkti prieš klasikę ir apie nieką nediskutuoti.
'(...) esu čia ir dabar psichiatrijos klinikos laukiamajame, kur Alzhaimeriu serganti močiutė retsykiais šaižiai sušunka:
- Kur mes?
Po pauzės:
- Kur mes atvažiavom?
Niekas neatsako.
Tyla.'
Skaitydama puikiai mačiau, kad kai kuriais šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje prieštaringai vertinamais klausimais V. Juknaitė turi nuomonę, kuriai kategoriškai nepritarčiau, bet knyga surašyta taip jautriai ir taupant kiekvieną žodį, kad man tesinori nusilenkti prieš klasikę ir apie nieką nediskutuoti.
'(...) esu čia ir dabar psichiatrijos klinikos laukiamajame, kur Alzhaimeriu serganti močiutė retsykiais šaižiai sušunka:
- Kur mes?
Po pauzės:
- Kur mes atvažiavom?
Niekas neatsako.
Tyla.'
Displaying 1 - 30 of 47 reviews