„{...} saulėlydis – tai tragedija, nuo kurios apima liūdesys, nes jo negali suturėti. Galbūt laikinumas ir yra grožis. Gal mūsų meilė tikresnė dėl to, kad ji be vilties. Jei kas pajėgtų suturėti saulėlydį ir nuolat gyventų nutviekstas gaisų, ar stebuklas išliktų?“
Labai ilgai galvojau, kokį įvertinimą šiam kūriniui skirti. Iš esmės knygos pradžia buvo sunki, veikėjai nedomino, prasidėjo labai lengvabūdiškai: turtingo vyro moteris, kuri nesusitvarko su vaikais, vyras, turintis du gyvenimus, nauja "pradžia". Nuobodu, neįdomu. Į knygą sudėjau visas savo viltis, kadangi dar paauglystėje skaičiau šios autorės kūrinį "Po Italijos saule", kuris vis dar išliko kažkur giliai širdyje. Jau negalėčiau atpasakoti, kokią istoriją pasakojo, tačiau vis dar atsimenu, kaip jaučiausi ją skaitydama. Tikriausiai tos per didelės viltys ir numušė knygos vertinimą. Reziume duočiau 3,5 žvaigždutes.
Vis dėlto, nors pradžia buvo tikrai sunki ir ne kartą kirbėjo mintis padėti į šalį ir imti kitą kūrinį, tačiau vėliau knyga įtraukė, o galiausiai paskutinius skyrius vos galėjau užbaigti, nes per ašaras nebemačiau teksto. Va, kokius prieštaringus jausmus gali sukelti vienas kūrinys. Jeigu patinka meilės romanai, tai šis yra vienas tų, kuris kažką stebuklingo savyje talpina. Dabar mąstau, ar didelė dalis skaitytojų priverstų save tą ašarą išlieti, ar tiesiog mano nuotaika buvo tokia, bet žinau, kad ši knyga guls į tą knygų sąrašo pusę, kurioje vėlgi prisiminsiu jausmą, kurį išgyvenau skaitydama.
Knygoje susijungia dvi istorijos, kurias sieja viena vieta ir vienas asmuo. Visada labiausiai mėgstu tuos pasakojimus, kurie turi kelias laiko linijas arba yra pasakojamos iš kelių veikėjų perspektyvos. Tai amžinos meilės istorija. Istorija realistiška, nėra "gerų" ir "blogų" veikėjų, matoma jų transformacija. Visa istorija apipinta vienos paslapties, intriga išlaikoma beveik iki pabaigos.
Tikrai siūlau tiems, kurie mėgsta tikras ir geras meilės istorijas.