What do you think?
Rate this book
El último amor de Baba Dunja
Las arañas tejen telas diferentes y las cigarras y los pájaros cantan con más fuerza en el pueblecito al que ha decidido irse a vivir Baba Dunja. Se encuentra dentro de la zona de exclusión de Chernóbil y, tras haber sido abandonado, Baba Dunja y sus ancianos vecinos han construido allí un paraíso en el que pueden disfrutar de su vejez en libertad, acompañados de los espíritus de sus muertos y unos pocos animales. Se alimentan de las frutas y las verduras que cultivan, que nadie más se atreve a comer, beben agua de pozos que son analizados con interés y temor por los científicos que se acercan bien protegidos a visitarles, y no les preocupa de dónde vienen los vientos y las nubes que les rodean.
Alina Bronsky, con una escritura intensa, poética, llena de ingenio y de sensibilidad, nos regala una historia fascinante sobre una frágil comunidad que se enfrenta a la disolución cuando recibe la inesperada visita de un joven padre y su hija. Su presencia torcerá el destino de los miembros de esta comunidad ya que, desde la explosión del reactor nuclear, nadie en su sano juicio ha hecho que un niño vaya al pueblo.enwärtige Geschichte.
Alina Bronsky, con una escritura intensa, poética, llena de ingenio y de sensibilidad, nos regala una historia fascinante sobre una frágil comunidad que se enfrenta a la disolución cuando recibe la inesperada visita de un joven padre y su hija. Su presencia torcerá el destino de los miembros de esta comunidad ya que, desde la explosión del reactor nuclear, nadie en su sano juicio ha hecho que un niño vaya al pueblo.enwärtige Geschichte.
152 pages, Paperback
First published August 17, 2015
87 people are currently reading
3625 people want to read
About the author
Alina Bronsky
22 books327 followersAlina Bronsky was born in Yekaterinburg, an industrial town at the foot of the Ural Mountains in central Russia. She moved to Germany when she was thirteen. Her first novel, Broken Glass Park, was nominated for one of Europe’s most prestigious literary awards, the Ingeborg Bachmann Prize.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 795 reviews
January 6, 2020
While someone is writing a proper review for this excellent book, I just want to hug baba Dunja.
Maybe even have a sip of her herbal tea...
Maybe even have a sip of her herbal tea...
January 27, 2020
Kokia nuostabi baba Dunja!!!!!!!!
Bobutės literatūroje - toks tobulas dalykas. Kažkaip nebuvau to atradusi / supratusi iki Tokarczuk Janinos ir Olive Kitteridge. Baba Dunja, aišku, savesnė - nes labiau pažįstama, labiau tokia "iš sovietmečio" - bet jei ir iš sovietmečio, tai ji rezistentė ir gyvenanti kaip pati nori, o ne kokia nemaloni pikta bobulka, kur rėkauja parduotuvėj su nupieštu veidu.
Knyga turi pavojingus "einamus" elementus - Černobylį (nors originaliai išleista dar toli iki serialo) ir sovietmečio-posovietmečio atgarsius, Rytų-Vakarų perskyrą. Bijojau, kad galbūt bus nupiginta ir pri-egzotinta, kaip "Motinos piene". Bet nebuvo! Buvo jausmas, lyg skaitytum satyrą, bet sykiu ir su liūdesio, lyrikos doze. Kažkada, kai žiūrėjau Milošo Formano "Kaimeli tu mano mieliausias", lygiai toks jausmas ir buvo.
Baba Dunja gyvena (nelegaliai grįžusi po evakuacijos) neįvardyto, betmestaigižinomkokio reaktoriaus avarijos zonoje, babos Dunjos sodas, daržas ir gyvūnija klesti, ji žino, kad sveikata ne pirmo gerumo, bet gyvenimu nesiskundžia. Pasiilgsta dukters ir niekad nematytos (ir nepamatysimos, nes kas tau veš vaiką į Černobylį) anūkės. Gyvena kartu su kitais gerais tipažais, su kuriais - ir pletkai, ir dramos, ir vestuvės. Toks ištisas, ištęstas mirties šokis, bet, kitaip nei Viduramžių graviūrose, jis labiau idiliškas, sąmoningai naivus.
Aišku, babos Dunjos ramią idilę pertraukia ĮVYKIS. (Kaip man kartą sakė viena pažįstama, reklamuodama Haushofer "Sieną": "gyvena ji sau viena... o tada pasirodo vyras. Ir viskas nuo tada tik blogiau.") Įvykis - tokia įvairių įvykių amalgama, į jį sutelpa ir minėtoji "Siena", ir "Gerieji žmonės", ir dar daugelis; ar tai kitų tekstų citatos, ar ne citatos, nesvarbu - visi tokie Įvykiai juk panašūs. Toji pati knygos pabaiga, visa kulminacija ir atomazga, truputį nuvylė, buvo ne tokia įspūdinga kaip visa idilė.
Bet - baba Dunja. Močiutė, kalbininkė, keliauninkė, prisimintoja, apmąstytoja, psichologė, sociologė, gyvenimo stebėtoja ir gyventoja. Gi kartais užtenka ir personažo, kad pamiltum ir jį (ją!), ir jo (jos!) pasaulį, dzin tie įvykiai.
Baba Dunja psichologė:
Baba Dunja gyvenimo filosofė, beveik Radvilavičiūtė:
Baba Dunja įvertina savo jėgas:
Bobutės literatūroje - toks tobulas dalykas. Kažkaip nebuvau to atradusi / supratusi iki Tokarczuk Janinos ir Olive Kitteridge. Baba Dunja, aišku, savesnė - nes labiau pažįstama, labiau tokia "iš sovietmečio" - bet jei ir iš sovietmečio, tai ji rezistentė ir gyvenanti kaip pati nori, o ne kokia nemaloni pikta bobulka, kur rėkauja parduotuvėj su nupieštu veidu.
Knyga turi pavojingus "einamus" elementus - Černobylį (nors originaliai išleista dar toli iki serialo) ir sovietmečio-posovietmečio atgarsius, Rytų-Vakarų perskyrą. Bijojau, kad galbūt bus nupiginta ir pri-egzotinta, kaip "Motinos piene". Bet nebuvo! Buvo jausmas, lyg skaitytum satyrą, bet sykiu ir su liūdesio, lyrikos doze. Kažkada, kai žiūrėjau Milošo Formano "Kaimeli tu mano mieliausias", lygiai toks jausmas ir buvo.
Baba Dunja gyvena (nelegaliai grįžusi po evakuacijos) neįvardyto, betmestaigižinomkokio reaktoriaus avarijos zonoje, babos Dunjos sodas, daržas ir gyvūnija klesti, ji žino, kad sveikata ne pirmo gerumo, bet gyvenimu nesiskundžia. Pasiilgsta dukters ir niekad nematytos (ir nepamatysimos, nes kas tau veš vaiką į Černobylį) anūkės. Gyvena kartu su kitais gerais tipažais, su kuriais - ir pletkai, ir dramos, ir vestuvės. Toks ištisas, ištęstas mirties šokis, bet, kitaip nei Viduramžių graviūrose, jis labiau idiliškas, sąmoningai naivus.
Aišku, babos Dunjos ramią idilę pertraukia ĮVYKIS. (Kaip man kartą sakė viena pažįstama, reklamuodama Haushofer "Sieną": "gyvena ji sau viena... o tada pasirodo vyras. Ir viskas nuo tada tik blogiau.") Įvykis - tokia įvairių įvykių amalgama, į jį sutelpa ir minėtoji "Siena", ir "Gerieji žmonės", ir dar daugelis; ar tai kitų tekstų citatos, ar ne citatos, nesvarbu - visi tokie Įvykiai juk panašūs. Toji pati knygos pabaiga, visa kulminacija ir atomazga, truputį nuvylė, buvo ne tokia įspūdinga kaip visa idilė.
Bet - baba Dunja. Močiutė, kalbininkė, keliauninkė, prisimintoja, apmąstytoja, psichologė, sociologė, gyvenimo stebėtoja ir gyventoja. Gi kartais užtenka ir personažo, kad pamiltum ir jį (ją!), ir jo (jos!) pasaulį, dzin tie įvykiai.
Baba Dunja psichologė:
Jau seniau reikėjo susivokti, kad Marja nėra tiesiog tinginė ir apsileidėlė, o tapo tingi ir apsileidusi, nes serga depresija. Kai dar dirbau felčere, niekas nesirgdavo depresija, o jei kas nusižudydavo, tą pavadindavo protiniu ligoniu, išskyrus tuos atvejus, jei žudydavosi iš meilės. (p. 23)
Baba Dunja gyvenimo filosofė, beveik Radvilavičiūtė:
Nieko nėra pasaulyje siaubingiau nei būti jaunam. Būti vaiku dar pusė bėdos. Tuomet, jei tau pasiseks, gal bus žmonių, kurie tavim rūpinsis. Bet nuo šešiolikos metų papūs atšiaurūs vėjai. [...] Po vedybų viskas pasidaro dar kebliau. Akimirksiu tampi atsakingas ne vien už save, bet ir už kitus, ir su laiku vis daugiau asmenų noriai įsitaiso tau ant sprando. O širdyje vis dar esi tas vaikas, koks visada buvai ir dar ilgai būsi. Jei tau pasiseks, tai tapsi pusiau suaugęs, kai pasensi. Tik tada būsi pajėgus gailėtis tų, kurie yra jauni. Prieš tai tu jiems nežinia dėl ko pavydėsi. (p. 76-77)
Baba Dunja įvertina savo jėgas:
Man einasi gerai, nors ir jaučiasi, kad man jau nebe 82. (p. 77)
September 19, 2025
LT/ ENG
Jautri, gyva, spalvinga ir šmaikščiai graudi istorija su nepaprastai įtaigiu Larisos Kalpokaitės įgarsinimu!
Kaimas kuriame sutelpa gyvi numirėliai ir numirę mirusieji, kaimas kuriame laikas sustojęs, kaimas kuriame tragedija persipynusi su šmaikščiomis vietinėmis istorijomis, kaimas kuriame mirtis- tiesiog užsibuvęs kaimynas, o gyvenimas- svečias, kaimas ir jo nerealioji baba Dunja, pasakoja savo nepasaldintą gyvenimo istoriją, nesibaigiančia reaktoriaus sprogimu.
🖋️ Mirtie, gali užsukt kada panorėjusi, tik prašom elgtis mandagiai.
🖋️Grįžus egzistavo tik tyla ir aš.
🖋️Ko Černove niekada nekeisčiau nei į tekantį vandenį, nei į veikiančią telefono liniją, yra laikas. Jis čia neegzistuoja. Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdieninius darbus mes atliekame tarsi žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki...Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą.
***********************************************
A sensitive, lively, colorful and wittily sad story with an extremely forceful voice of audiobook narrator Larisa Kalpokaitė!
A village that accommodates the living dead
A village inhabited by the living dead and the dead who linger, a place where time stands still, tragedy intertwines with humorous local tales, and death is merely a prolonged neighbor while life is a transient visitor. It's a village with unforgetable Baba Dunja recounting her life story, never ending in the catastrophic event of a reactor explosion.
Jautri, gyva, spalvinga ir šmaikščiai graudi istorija su nepaprastai įtaigiu Larisos Kalpokaitės įgarsinimu!
Kaimas kuriame sutelpa gyvi numirėliai ir numirę mirusieji, kaimas kuriame laikas sustojęs, kaimas kuriame tragedija persipynusi su šmaikščiomis vietinėmis istorijomis, kaimas kuriame mirtis- tiesiog užsibuvęs kaimynas, o gyvenimas- svečias, kaimas ir jo nerealioji baba Dunja, pasakoja savo nepasaldintą gyvenimo istoriją, nesibaigiančia reaktoriaus sprogimu.
🖋️ Mirtie, gali užsukt kada panorėjusi, tik prašom elgtis mandagiai.
🖋️Grįžus egzistavo tik tyla ir aš.
🖋️Ko Černove niekada nekeisčiau nei į tekantį vandenį, nei į veikiančią telefono liniją, yra laikas. Jis čia neegzistuoja. Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdieninius darbus mes atliekame tarsi žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki...Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą.
***********************************************
A sensitive, lively, colorful and wittily sad story with an extremely forceful voice of audiobook narrator Larisa Kalpokaitė!
A village that accommodates the living dead
A village inhabited by the living dead and the dead who linger, a place where time stands still, tragedy intertwines with humorous local tales, and death is merely a prolonged neighbor while life is a transient visitor. It's a village with unforgetable Baba Dunja recounting her life story, never ending in the catastrophic event of a reactor explosion.
April 5, 2022
Oh I am in love with baba Dunja.
I believe she is a sister of Janina from Olga’s Tokarczuk “Drive your plow over the bones of the dead” and far cousin of Olive Kitteridge. I hope she already learned some English and is exchanging letters with her granddaughter Laura while drinking tea in her garden!
I believe she is a sister of Janina from Olga’s Tokarczuk “Drive your plow over the bones of the dead” and far cousin of Olive Kitteridge. I hope she already learned some English and is exchanging letters with her granddaughter Laura while drinking tea in her garden!
June 10, 2018
2.5
Ako vas interesira kako starica provodi dane na selu s desetak stanovnika, onda je ovo knjiga za vas. Početak mi je bio simpatičan, kasnije se to izgubilo i bilo je samo dosadno. Kako god, baba Dunja je čelična lady koja voli svoj mir i za njega se bori.
"..ljudi uvijek rade samo ono što žele. Traže savjete, ali zapravo im tuđe mišljenje ne treba. Iz svake rečenice izvuku ono što im se sviđa. Zanemare ostatak. Naučila sam davati savjete jedino kad me netko za to izričito zamoli."
Ako vas interesira kako starica provodi dane na selu s desetak stanovnika, onda je ovo knjiga za vas. Početak mi je bio simpatičan, kasnije se to izgubilo i bilo je samo dosadno. Kako god, baba Dunja je čelična lady koja voli svoj mir i za njega se bori.
"..ljudi uvijek rade samo ono što žele. Traže savjete, ali zapravo im tuđe mišljenje ne treba. Iz svake rečenice izvuku ono što im se sviđa. Zanemare ostatak. Naučila sam davati savjete jedino kad me netko za to izričito zamoli."
June 12, 2020
5/5
Apie tai buvo kalbėta labai daug, parašyta knygų ir sukurta serialų, kurie įvykiui padėjo įgauti naujų pavidalų ir sužadinti pasaulinį susidomėjimą. Tačiau šis kūrinys Černobylio katastrofos neiškelia kaip pagrindinio dėmens. Čia nekalbama apie detales, visiems jau žinomas iki skausmo, o taip pat nežaidžiama žmonių jausmais. Autorė kviečia susimąstyti – kaip pasielgtumėte jūs, jei jau būtumėte nugyvenę didžiąją dalį savo gyvenimo ir iš jūsų būtų atimti namai? Ar stebėdami, kaip aplink jus griūna pasaulis, norėtumėte viską pradėti iš naujo, toli nuo ten, kur kiekvienas žingsnis alsuoja prisiminimais ir yra pripildytas meilės, rūpesčio bei ilgesio, ar grįžtumėte nepaisant pavojų? Ką tokiu sprendimu paaukotumėte? Ar šiame kontekste toks poelgis yra noras ramiai sutikti senatvę, ar tam tikras maištas?
Baba Dunja galėtų būti kiekvieno mūsų močiutė. Galbūt tai tam tikras kultūrinis reiškinys, o galbūt jų tokių nuostabių ir nepakartojamų yra visur, nepaisant istorinio konteksto. Likau visiškai apžavėta šios moters, jos sąmojingumo, privertusio mane tyliai kikenti, tiesmukumo, tvirtų pažiūrų ir stiprybės. Galiu puikiai suprasti jos lengvą neapykantą pasauliui ir aplinkiniams, po kuria iš tiesų slepiasi nuoskaudos bei neišpildyti lūkesčiai, žaviuosi jos sukaupta patirtimi, kuria ji dalinasi visiškai nepretenzingai, tu tik imk ir klausyk. Kūrinys be galo kasdieniškas, net jei jo kontekstas ir yra išskirtinis, tačiau sutinkami veikėjai yra mūsų šeimos nariai, draugai arba pažįstami. Bobutės, dienas leidžiančios daugiabučių kiemuose ir žinančios visas kiemo paskalas, senukai filosofuotojai, imantys cituoti neaišku kokius šaltinius, o kur dar senukai flirtuotojai, vis neprarandantys vilties.. Juos visus rasite tarp babos Dunjos kaimynų. O ir kaimo gyvenimo kuriozai, net jei mėnesio įvykis čia yra žygis į parduotuvę, negali neatrodyti pažįstami. Todėl šioje trumpoje, tačiau itin turtingoje kelionėje jaučiausi ne kaip svečias, o kaip pas šeimos narius sugrįžęs giminaitis, kurį jie priėmė išskėstomis rankomis ir kalbėdami vienas per kitą, kartais sutirštindami spalvas, kartais šį bei tą nuslėpdami, norėjo pasidalinti savo istorija.
Knyga toli gražu nėra vien apie tragedijos paveiktus žmones – autorė tai pasilieka kaip foną, tačiau įsižiūrėjus geriau pamatysite be galo tikrus ir svarbius atspalvius. Žmogaus noras nugyventi savo gyvenimą garbingai, o ne nuolaidžiaujant, kartų atotrūkis, pasireiškiantis perduodamomis nuoskaudomis, neišsakytais žodžiais, neišpildytais pažadais ir ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu atstumu. Noras patirti rūpestį, būti mylimam, užmegzti ryšį nepaisant to, kiek savo gyvenimo jau nugyvenai ir to, kad nors kaskart nepamiršti pareikšti, jog tavo kaimynė tave be proto erzina, kasdien vis vien užsuki patikrinti, kaip jai sekasi. Kūrinys alsuoja stipriu bendruomeniškumu, kalba apie mums taip artimą atitrūkimą nuo žmonių, gimusių ir užaugusių dar visai kitame pasaulyje tam, kad mus atvestų į kur kas geresnę dabartį ir tik dar kartą įrodo, kad žmogaus tvirtybei nusileidžia net didžiausios katastrofos.
Noriu tikėti, kad sutarčiau su baba Dunja. Mielai išgerčiau su ja arbatos ir pamokyčiau anglų kalbos, jei tik ji norėtų. Klausyčiausi jos pasakojimų apie tai, ką ji šiuo metu augina savo sode ir ką paskutinį kartą pirko parduotuvėj (kainos juk siaubingai išaugusios), kartu aptartumėm Černovo naujienas ir ji man tikrai pabertų tos savo neprilygstamos išminties.
Apie tai buvo kalbėta labai daug, parašyta knygų ir sukurta serialų, kurie įvykiui padėjo įgauti naujų pavidalų ir sužadinti pasaulinį susidomėjimą. Tačiau šis kūrinys Černobylio katastrofos neiškelia kaip pagrindinio dėmens. Čia nekalbama apie detales, visiems jau žinomas iki skausmo, o taip pat nežaidžiama žmonių jausmais. Autorė kviečia susimąstyti – kaip pasielgtumėte jūs, jei jau būtumėte nugyvenę didžiąją dalį savo gyvenimo ir iš jūsų būtų atimti namai? Ar stebėdami, kaip aplink jus griūna pasaulis, norėtumėte viską pradėti iš naujo, toli nuo ten, kur kiekvienas žingsnis alsuoja prisiminimais ir yra pripildytas meilės, rūpesčio bei ilgesio, ar grįžtumėte nepaisant pavojų? Ką tokiu sprendimu paaukotumėte? Ar šiame kontekste toks poelgis yra noras ramiai sutikti senatvę, ar tam tikras maištas?
Baba Dunja galėtų būti kiekvieno mūsų močiutė. Galbūt tai tam tikras kultūrinis reiškinys, o galbūt jų tokių nuostabių ir nepakartojamų yra visur, nepaisant istorinio konteksto. Likau visiškai apžavėta šios moters, jos sąmojingumo, privertusio mane tyliai kikenti, tiesmukumo, tvirtų pažiūrų ir stiprybės. Galiu puikiai suprasti jos lengvą neapykantą pasauliui ir aplinkiniams, po kuria iš tiesų slepiasi nuoskaudos bei neišpildyti lūkesčiai, žaviuosi jos sukaupta patirtimi, kuria ji dalinasi visiškai nepretenzingai, tu tik imk ir klausyk. Kūrinys be galo kasdieniškas, net jei jo kontekstas ir yra išskirtinis, tačiau sutinkami veikėjai yra mūsų šeimos nariai, draugai arba pažįstami. Bobutės, dienas leidžiančios daugiabučių kiemuose ir žinančios visas kiemo paskalas, senukai filosofuotojai, imantys cituoti neaišku kokius šaltinius, o kur dar senukai flirtuotojai, vis neprarandantys vilties.. Juos visus rasite tarp babos Dunjos kaimynų. O ir kaimo gyvenimo kuriozai, net jei mėnesio įvykis čia yra žygis į parduotuvę, negali neatrodyti pažįstami. Todėl šioje trumpoje, tačiau itin turtingoje kelionėje jaučiausi ne kaip svečias, o kaip pas šeimos narius sugrįžęs giminaitis, kurį jie priėmė išskėstomis rankomis ir kalbėdami vienas per kitą, kartais sutirštindami spalvas, kartais šį bei tą nuslėpdami, norėjo pasidalinti savo istorija.
Knyga toli gražu nėra vien apie tragedijos paveiktus žmones – autorė tai pasilieka kaip foną, tačiau įsižiūrėjus geriau pamatysite be galo tikrus ir svarbius atspalvius. Žmogaus noras nugyventi savo gyvenimą garbingai, o ne nuolaidžiaujant, kartų atotrūkis, pasireiškiantis perduodamomis nuoskaudomis, neišsakytais žodžiais, neišpildytais pažadais ir ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu atstumu. Noras patirti rūpestį, būti mylimam, užmegzti ryšį nepaisant to, kiek savo gyvenimo jau nugyvenai ir to, kad nors kaskart nepamiršti pareikšti, jog tavo kaimynė tave be proto erzina, kasdien vis vien užsuki patikrinti, kaip jai sekasi. Kūrinys alsuoja stipriu bendruomeniškumu, kalba apie mums taip artimą atitrūkimą nuo žmonių, gimusių ir užaugusių dar visai kitame pasaulyje tam, kad mus atvestų į kur kas geresnę dabartį ir tik dar kartą įrodo, kad žmogaus tvirtybei nusileidžia net didžiausios katastrofos.
Noriu tikėti, kad sutarčiau su baba Dunja. Mielai išgerčiau su ja arbatos ir pamokyčiau anglų kalbos, jei tik ji norėtų. Klausyčiausi jos pasakojimų apie tai, ką ji šiuo metu augina savo sode ir ką paskutinį kartą pirko parduotuvėj (kainos juk siaubingai išaugusios), kartu aptartumėm Černovo naujienas ir ji man tikrai pabertų tos savo neprilygstamos išminties.
August 20, 2020
Find all of my reviews at: http://52bookminimum.blogspot.com/
The entire theme of this year’s Summer Reading Program at my library was a bit confuzzling to me, so I guess it makes perfect sense that this was one of the selections. “Live the Fantastic” was the idea and reading suggestions ran the gamut from graphic novels to tales of the Norse gods. It was . . . . eclectic to say the least and apparently was simply designed to help readers find good storytelling . . . .
Baba Dunja is probably not someone I would have ever met were it not for this challenge. This quirky little story was about a community who has returned to a post-Chernobyl village and find themselves in a bit of a pickle when a stranger comes to town. It was a perfectly okay way to spend a couple of hours (due to its compact size), but I’m obviously once again a wrongreader because I don’t get all the 5 Star reviews whatsoever. I’ll remember it simply for being such an oddity and for its enjoyable ensemble cast characters – and obviously because it was my final hurdle to jump for free swag . . . .
Another summer, another challenge completed. My “five” selected reads this time around consisted of:
Norse Mythology
Circe
The Vanishing Half
Big Fish
And, of course, Baba Dunja’s Last Love
Other recommendations I had previously read were Saga and Fun Home and Kill Creek remains on my TBR for a spooooooooooooooooooooky Halloween read this Fall.
The entire theme of this year’s Summer Reading Program at my library was a bit confuzzling to me, so I guess it makes perfect sense that this was one of the selections. “Live the Fantastic” was the idea and reading suggestions ran the gamut from graphic novels to tales of the Norse gods. It was . . . . eclectic to say the least and apparently was simply designed to help readers find good storytelling . . . .
Baba Dunja is probably not someone I would have ever met were it not for this challenge. This quirky little story was about a community who has returned to a post-Chernobyl village and find themselves in a bit of a pickle when a stranger comes to town. It was a perfectly okay way to spend a couple of hours (due to its compact size), but I’m obviously once again a wrongreader because I don’t get all the 5 Star reviews whatsoever. I’ll remember it simply for being such an oddity and for its enjoyable ensemble cast characters – and obviously because it was my final hurdle to jump for free swag . . . .
Another summer, another challenge completed. My “five” selected reads this time around consisted of:
Norse Mythology
Circe
The Vanishing Half
Big Fish
And, of course, Baba Dunja’s Last Love
Other recommendations I had previously read were Saga and Fun Home and Kill Creek remains on my TBR for a spooooooooooooooooooooky Halloween read this Fall.
May 1, 2020
Kartais aš nesuprantu, kaip taip gali būt, kad kažkur tam pačiam pasauly gyvena (gyveno) kažkokie žmonės, kurie užrašė ant popieriaus lapo kažkokius žodžius, kuriuos aš kažkada kažkodėl perskaičiau, tada kažką supratau ir pajaučiau, gal biškį apsiverkiau.
Skaičiau šitą juokingą, liūdną, puikią knygą, rašiausi citatas ir galvojau, kokį aš čia reviewą parašysiu; kad didžiuojuosi ir džiaugiuosi puikiu vertėjos darbu, kad man patinka skaityt apie senus žmones, senėjimą, mirtį, apie Rusiją ir sovietmetyje užaugusius, subrendusius žmones, kurie bando save naviguoti jiems nepažįstamam, nenatūraliam pasaulyje, kad labai įdomu perskaityti ir susipažinti su šiuolaikinės vokiečių literatūros trupinėliu, o dar įdomiau, kai rašytoja gimusi Rusijoj, rašanti vokiškai apie Rusiją (Ukrainą? Baltarusiją?). Kad privertė mane galvot apie tai, kas yra namai.
Bet nerašysiu (nors jau daug ką pasakiau), dabar kelias mintis noriu sau pasilikti, kurios galbūt išnyks didėjant distancijai tarp manęs ir teksto. Tokie jausmai, kurie skirti būti tik čia ir dabar, vos tekstą perskaičius, kurie praranda esmę juos įvardijus.
Geras tekstas, visiem rekomenduoju! Daba einu paverkt.
Skaičiau šitą juokingą, liūdną, puikią knygą, rašiausi citatas ir galvojau, kokį aš čia reviewą parašysiu; kad didžiuojuosi ir džiaugiuosi puikiu vertėjos darbu, kad man patinka skaityt apie senus žmones, senėjimą, mirtį, apie Rusiją ir sovietmetyje užaugusius, subrendusius žmones, kurie bando save naviguoti jiems nepažįstamam, nenatūraliam pasaulyje, kad labai įdomu perskaityti ir susipažinti su šiuolaikinės vokiečių literatūros trupinėliu, o dar įdomiau, kai rašytoja gimusi Rusijoj, rašanti vokiškai apie Rusiją (Ukrainą? Baltarusiją?). Kad privertė mane galvot apie tai, kas yra namai.
Bet nerašysiu (nors jau daug ką pasakiau), dabar kelias mintis noriu sau pasilikti, kurios galbūt išnyks didėjant distancijai tarp manęs ir teksto. Tokie jausmai, kurie skirti būti tik čia ir dabar, vos tekstą perskaičius, kurie praranda esmę juos įvardijus.
Geras tekstas, visiem rekomenduoju! Daba einu paverkt.
October 21, 2025
Some say the soul can leave the body and hover above it and decide up there whether to return to this shell. I don’t know if there’s anything to it, for I was raised a materialist. We didn’t go in for souls and baptism and paradise and hell. I also don’t hover over my bed, I lie in it.
É sabido, até por livros muito conhecidos como “Vozes de Chernobyl”, que muitas pessoas, sobretudo as mais velhas, que não percebiam o que era a radiação proveniente do desastre nuclear e não viam alteração nenhuma nas suas aldeias, não queriam abandonar as casas e os animais. Também se sabe que algumas acabaram por voltar, porque não conseguiram adaptar-se aos locais para onde foram e porque, a partir de uma certa altura, deixaram de ter medo da morte ou sentiram que ela se avizinhava de qualquer maneira.
Baba Dunja, uma velhota muito despachada e sarcástica, juntamente com um punhado dos seus idosos vizinhos, uns mais saudáveis que outros, voltam para a sua aldeia e aí levam uma vida muito pacata, com pequenas quizilas, até que lá se decide instalar um homem jovem com a sua filha. Para mim, esse é o momento em que a trama cede um bocado, porque tudo se precipita muito depressa, sem se criar a devida tensão, já que, à parte disso, o livro equilibra bem a tristeza e a solidão com o humor negro e a rabugice, sem nunca se tornar trágico nem piegas.
You shouldn’t have told them that you love this land,” Petrow had informed me later. “They will construe it as a provocation, as a purposeful trivialization of the reactor disaster. They will hate you for it, for letting yourself be exploited.” “Yes, should I have told them that in reality I don’t care whether I die a day sooner or a day later?” “Maybe you should have,” Petrow said.
É sabido, até por livros muito conhecidos como “Vozes de Chernobyl”, que muitas pessoas, sobretudo as mais velhas, que não percebiam o que era a radiação proveniente do desastre nuclear e não viam alteração nenhuma nas suas aldeias, não queriam abandonar as casas e os animais. Também se sabe que algumas acabaram por voltar, porque não conseguiram adaptar-se aos locais para onde foram e porque, a partir de uma certa altura, deixaram de ter medo da morte ou sentiram que ela se avizinhava de qualquer maneira.
Baba Dunja, uma velhota muito despachada e sarcástica, juntamente com um punhado dos seus idosos vizinhos, uns mais saudáveis que outros, voltam para a sua aldeia e aí levam uma vida muito pacata, com pequenas quizilas, até que lá se decide instalar um homem jovem com a sua filha. Para mim, esse é o momento em que a trama cede um bocado, porque tudo se precipita muito depressa, sem se criar a devida tensão, já que, à parte disso, o livro equilibra bem a tristeza e a solidão com o humor negro e a rabugice, sem nunca se tornar trágico nem piegas.
You shouldn’t have told them that you love this land,” Petrow had informed me later. “They will construe it as a provocation, as a purposeful trivialization of the reactor disaster. They will hate you for it, for letting yourself be exploited.” “Yes, should I have told them that in reality I don’t care whether I die a day sooner or a day later?” “Maybe you should have,” Petrow said.
February 27, 2020
Černovo kaimas – toks savotiškas mirtininkų rezervatas. Savanorių mirtininkų. Kadaise pirmoji į po Černobylio katastrofos užkrėstą kaimą sugrįžo baba Dunja. Galėjo rinktis bet kurią, kad ir prašmatniausią trobą – kaimas juk tuščias – bet, žinoma, apsigyveno savo senojoje. Mat grįžo namo. Grįžo prie savo šaknų, savo žemės. Laikui bėgant sugrįžo dar vienas kitas gyventojas. Ir netgi atsikėlė naujų.
Po kelių TV reportažų, straipsnių laikraščiuose bei žurnaluose baba Dunja tapo tikra įžymybe. Tiesa, nelabai pati apie tai nutuokdama (o jei ir nutuoktų – vargu jai tai rūpėtų), mat visa tai kažkur aname, kitame pasaulyje. O sustingusio laiko Černovo kaimo kapsulėje baba Dunja nei pati to norėdama, nei tai suprasdama, tapo tikra tos keistos nedidelės bendruomenės lydere. Ir nesunku suprasti, kodėl. Tai, kad sugrįžo pirmoji, suvaidino savo vaidmenį, bet svarbiausia tai, jog babos Dunjos iš vėžių neišmuši. Jos jau niekuo nenustebinsi.
Netikėtai šiltas ir šviesus pasakojimas. Pripildytas kasdienos rūpesčių, smulkmenų, ir nusispjaut, kad kažkur ten, už peties lūkuriuoja kaulėtoji – prie jos visi kaime įpratę, su ja seniausiai susitaikę. Ir nejučiomis net imi pavydėti to ramaus, tarsi aptingusios vasarinės upės tėkmė, gyvenimo ritmo.
„Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną...“
Tvirti keturi iš penkių. Labai tvirti.
Po kelių TV reportažų, straipsnių laikraščiuose bei žurnaluose baba Dunja tapo tikra įžymybe. Tiesa, nelabai pati apie tai nutuokdama (o jei ir nutuoktų – vargu jai tai rūpėtų), mat visa tai kažkur aname, kitame pasaulyje. O sustingusio laiko Černovo kaimo kapsulėje baba Dunja nei pati to norėdama, nei tai suprasdama, tapo tikra tos keistos nedidelės bendruomenės lydere. Ir nesunku suprasti, kodėl. Tai, kad sugrįžo pirmoji, suvaidino savo vaidmenį, bet svarbiausia tai, jog babos Dunjos iš vėžių neišmuši. Jos jau niekuo nenustebinsi.
Netikėtai šiltas ir šviesus pasakojimas. Pripildytas kasdienos rūpesčių, smulkmenų, ir nusispjaut, kad kažkur ten, už peties lūkuriuoja kaulėtoji – prie jos visi kaime įpratę, su ja seniausiai susitaikę. Ir nejučiomis net imi pavydėti to ramaus, tarsi aptingusios vasarinės upės tėkmė, gyvenimo ritmo.
„Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną...“
Tvirti keturi iš penkių. Labai tvirti.
March 14, 2021
tarp fikcijos ir realybės
Neslėpsiu, prie ‘Paskutinės Babos Dunjos meilės’ patraukė leidimas. Visa ‘Keliautojų laiku sezono’ serija mane sužavėjo - idėja, originaliais kūriniais, minimalistiniais ir unikaliais viršeliais, dėmesiu ne tik autoriui bet ir vertėjui, galiausiai net galimybe gražų paveiksliuką iš nugarėlių susidėti. Paskaitinėjusi nusprendžiau seriją pabandyti su Baba Dunja ir gavau, kaip ir žadėta, puikią trumputę kelionę.
Paprastutė istorija apie į mirties zonoje gyvenančią močiutę ir jos keistuolius kaimynus. Balansuojanti tarp fikcijos ir realybės, pagardinta nebloga juoko doze. Gerai, paprastutė ji tik fabula, slepia gal ir gilesnių klodų, kurių nesiimsiu nagrinėti ir, tiesą sakant, nelabai ieškojau. Nežinojau ko tikėtis pradėdama skaityti, nežinojau, pasirodo, ko tikėtis ir skaitydama - įpusėjusi jau galvojau, kad bus tokia keistai idiliškos kaimo kasdienybės istorija, bet kelis staigūs posūkiai greitai paduoda anitutopinių pojūčių, apverčia viską aukštyn kojomis. Pasakojimas palieka skaitytoją su daug nutylėjimų, paslapčių, kaip filmo pabaigoje pamačius titrus su mintimi ‘o čia jau viskas?’ ir tada sekančia ‘bet gal ir gerai’ .
Sužavėjo Alina Bronsky savo pasakojimu, temomis ir personažais. Tikiuosi sulaukti daugiau šios autorės knygų vertimų.
Neslėpsiu, prie ‘Paskutinės Babos Dunjos meilės’ patraukė leidimas. Visa ‘Keliautojų laiku sezono’ serija mane sužavėjo - idėja, originaliais kūriniais, minimalistiniais ir unikaliais viršeliais, dėmesiu ne tik autoriui bet ir vertėjui, galiausiai net galimybe gražų paveiksliuką iš nugarėlių susidėti. Paskaitinėjusi nusprendžiau seriją pabandyti su Baba Dunja ir gavau, kaip ir žadėta, puikią trumputę kelionę.
Paprastutė istorija apie į mirties zonoje gyvenančią močiutę ir jos keistuolius kaimynus. Balansuojanti tarp fikcijos ir realybės, pagardinta nebloga juoko doze. Gerai, paprastutė ji tik fabula, slepia gal ir gilesnių klodų, kurių nesiimsiu nagrinėti ir, tiesą sakant, nelabai ieškojau. Nežinojau ko tikėtis pradėdama skaityti, nežinojau, pasirodo, ko tikėtis ir skaitydama - įpusėjusi jau galvojau, kad bus tokia keistai idiliškos kaimo kasdienybės istorija, bet kelis staigūs posūkiai greitai paduoda anitutopinių pojūčių, apverčia viską aukštyn kojomis. Pasakojimas palieka skaitytoją su daug nutylėjimų, paslapčių, kaip filmo pabaigoje pamačius titrus su mintimi ‘o čia jau viskas?’ ir tada sekančia ‘bet gal ir gerai’ .
Sužavėjo Alina Bronsky savo pasakojimu, temomis ir personažais. Tikiuosi sulaukti daugiau šios autorės knygų vertimų.
July 20, 2021
Baba Dunja ist eine liebenswerte, alte Frau, die auf die 90 zusteuert und nicht aus dem verstrahlten Dorf nahe Tschernobyl mehr wegziehen möchte. Nur noch wenige Alte möchten in dieser Todeszone leben, von der der Rest der Bevölkerung weder Pflanzen noch Tiere für umsonst haben möchte.
Alina Bronsky hat wohl eine Vorliebe für selbstbewusste, starke Frauenfiguren. Aber während die Protagonistin in Die schärfsten Gerichte der tatarischen Küche einfach nur vulgär und anstrengend ist, kann man die Baba Dunja schon etwas lieb gewinnen. Im Gegensatz zu meinem ersten Bronsky-Buch habe ich diese kleine Geschichte wenigstens zu Ende gelesen. Aber um die leichte Unterhaltung kommt das Buch nicht hinaus, denn Kitsch, Geschwätzigkeit, Klischees und ein völlig unnötiger Mordfall lassen mich dann schon wundern, warum so ein Buch auf der Longlist des Deutschen Buchpreises auftaucht. 2,5 Sterne.
Alina Bronsky hat wohl eine Vorliebe für selbstbewusste, starke Frauenfiguren. Aber während die Protagonistin in Die schärfsten Gerichte der tatarischen Küche einfach nur vulgär und anstrengend ist, kann man die Baba Dunja schon etwas lieb gewinnen. Im Gegensatz zu meinem ersten Bronsky-Buch habe ich diese kleine Geschichte wenigstens zu Ende gelesen. Aber um die leichte Unterhaltung kommt das Buch nicht hinaus, denn Kitsch, Geschwätzigkeit, Klischees und ein völlig unnötiger Mordfall lassen mich dann schon wundern, warum so ein Buch auf der Longlist des Deutschen Buchpreises auftaucht. 2,5 Sterne.
January 18, 2025
Aš labai mylėjau ir žavėjausi savo babyte, ir tikiuos, kad ji tą jautė, nes proto to pasakyti neužteko. Ir nors ji ne baisiai panaši į Babą Dunją, skaitydama prisiminiau tą pačią mintį ir jausmą, užplūdusius beskaitant Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo: kad senelių ir anūkų ryšys gali būti kažkas nuostabaus ir pasisekė visiems, kam teko laimė jį patirti.
January 17, 2022
Vakar negalėjau ramiai miegoti, kol nesurijau iki paskutinio puslapio. Kokia gera!!! Ir kol visi pernai alpo dėl babos Dunjos, aš stovėjau nuošaly, nes nepatiko man nei tos knygos viršelis, nei pavadinimas (kiek dar gyvenime praleidau gerų progų su tokiu paviršutinišku išankstiniu nusiteikimu?).
Kokia atgaiva buvo trumpam pagyventi kartu su radioaktyviaisiais Černovo kaimo gyventojais. Kol kiti bijo įžengti į šią mirties zoną be skafandrų, baba Dunja čia ramiai verda sriubą iš mirusio gaidžio, dvasią gydo šviežia beržo sula, kurios it baisiausių nuodų baidosi atvykėliai biologai, iš sėklų daigina pomidorus ir daro tvarką kaime. Jeigu užsimanysite ir jūs apsigyventi šiame mirtininkų kaime, Dunja parinks jums geriausios būklės apleistą namą, duos pomidorų sėklų ir parodys, kur artimiausias šulinys. Bet jei atvyksite čia vedini piktų kėslų, gero nelaukite. Baba Dunja nenutylės matomos neteisybės ir tvirtai atstovės savo vertybes. Be jos kaime gyvena dar 6 žmonės: nors jie ir nėra tokie išgarsėję visame pasaulyje kaip baba, bet kiekvienas savaip unikalus, todėl jų tarpusavio bendravimas ir kuriozinės situacijos verčia nuolat prunkštauti. Kaip buvau pasiilgus tokio sveikai ironiško ir tokio tikro knygos pasaulio!
Kadangi knygą pasiėmiau iš miesto bibliotekos, dabar sukilo stiprus egzistencinis klausimas, ar verta ją turėti namų bibliotekoje? Žinau, kad ją norėčiau skolinti visiems pažįstamiems. Tada knyga tarnautų kaip mielas suvenyras iš babos Dunjos pasaulio. Ir greičiausiai kažkada užsimanysiu paskaityti dar kartą.
Kokia atgaiva buvo trumpam pagyventi kartu su radioaktyviaisiais Černovo kaimo gyventojais. Kol kiti bijo įžengti į šią mirties zoną be skafandrų, baba Dunja čia ramiai verda sriubą iš mirusio gaidžio, dvasią gydo šviežia beržo sula, kurios it baisiausių nuodų baidosi atvykėliai biologai, iš sėklų daigina pomidorus ir daro tvarką kaime. Jeigu užsimanysite ir jūs apsigyventi šiame mirtininkų kaime, Dunja parinks jums geriausios būklės apleistą namą, duos pomidorų sėklų ir parodys, kur artimiausias šulinys. Bet jei atvyksite čia vedini piktų kėslų, gero nelaukite. Baba Dunja nenutylės matomos neteisybės ir tvirtai atstovės savo vertybes. Be jos kaime gyvena dar 6 žmonės: nors jie ir nėra tokie išgarsėję visame pasaulyje kaip baba, bet kiekvienas savaip unikalus, todėl jų tarpusavio bendravimas ir kuriozinės situacijos verčia nuolat prunkštauti. Kaip buvau pasiilgus tokio sveikai ironiško ir tokio tikro knygos pasaulio!
Kadangi knygą pasiėmiau iš miesto bibliotekos, dabar sukilo stiprus egzistencinis klausimas, ar verta ją turėti namų bibliotekoje? Žinau, kad ją norėčiau skolinti visiems pažįstamiems. Tada knyga tarnautų kaip mielas suvenyras iš babos Dunjos pasaulio. Ir greičiausiai kažkada užsimanysiu paskaityti dar kartą.
May 13, 2022
Na, kaip visi ir sakė, labai miela knyga, kurios didžiausia stiprybė – personažai!
Skaitydama susimąsčiau, kaip keistai esame nutolę nuo savęs senų ar jaunų: jei senas autorius rašo apie jaunus žmones, tai dažnai knyga bus pilna nei šiokios, nei tokios sentimentalios erotikos. Jei jaunas žmogus rašo apie senus, tai dažnai rasim tokį humoristinį, kaip viena draugė sako, kjūtalą. Šioje knygoje kjūtalo pavyko išvengti per stiprius personažus, ypač, aišku, Babą Dunją.
Paskutiniame knygos trečdalyje prasidėjo kažkokia menkai įtikinama makalynė, bet ką jau padarysi, vis tiek knyga faina, o ir susiskaito per akimirką.
Skaitydama susimąsčiau, kaip keistai esame nutolę nuo savęs senų ar jaunų: jei senas autorius rašo apie jaunus žmones, tai dažnai knyga bus pilna nei šiokios, nei tokios sentimentalios erotikos. Jei jaunas žmogus rašo apie senus, tai dažnai rasim tokį humoristinį, kaip viena draugė sako, kjūtalą. Šioje knygoje kjūtalo pavyko išvengti per stiprius personažus, ypač, aišku, Babą Dunją.
Paskutiniame knygos trečdalyje prasidėjo kažkokia menkai įtikinama makalynė, bet ką jau padarysi, vis tiek knyga faina, o ir susiskaito per akimirką.
November 3, 2020
Ką jau čia ir parašysi - visos žvaigždės babai Dunjai :)
Man tik knygos pavadinimas ramybės neduoda. Tai kas ta babos Dunjos meilė: anūkė, namai? Tas kaimynas, tai suprantama, kad ne prie ko.
Man tik knygos pavadinimas ramybės neduoda. Tai kas ta babos Dunjos meilė: anūkė, namai? Tas kaimynas, tai suprantama, kad ne prie ko.
November 10, 2017
Баба Дуня беше за мен love/hate връзка още от 2015 г., когато видях английското издание във фийда си и попрочетох едно-друго за книгата. Така че, естествено, наострих уши и заех ловна стойка, щом стана ясно, че ще излиза в България.
Първо hate половинката от нашата двегодишна връзчица: Баба Дуня не е смешна. При това не е смешна по начина, по който не е смешен Бай Ганьо, само че още повече, защото Алина Бронски е духом и телом германка и пише с изчистен, прецизен немски стил, който дори на български ти говори отсечено от страниците. А жителите на Немция са известни с липсата на чувство за хумор.
На всичкото отгоре, Баба Дуня е книга за празнотата в живота, а не за катастрофата в Чернобил и нейните последици. Всъщност е книга, която е по-скоро способна да уплаши и да притесни, особено онези читатели, които тепърва започват да осъзнават истината, че животът е вакуум, в който не оставяме следа, дори когато оставяме следа. Просто рано или късно отпадаме от живота, а той продължава напред. Дори когато ражда котета без очи...
Второ - love страната на тази странна връзка: Това Е книга за катастрофата в Чернобил. По особено болезнен начин, понеже не си го признава и баба Дуня и съселяните й се държат така, все едно радиацията не ги касае. Но само докато нямат какво да губят...
Нещо повече, това е книга за "истински" хора, в които човек веднага може да познае съседите, които го обграждат. Не знам какво познават в нея германците, англичаните, италианците и прочие, но... стига ми да погледна през прозореца и виждам същите хора: онези, които катастрофата е преместила в по-различен свят, но те не са пожелали да напуснат стария. Между блоковете тук, на ръба на града, са си направили градинки...
И още един плюс: хареса ми безкомпромисният стил на Алина Бронски.
Накратко - това не е книга за всеки, но е книга за всички.
Първо hate половинката от нашата двегодишна връзчица: Баба Дуня не е смешна. При това не е смешна по начина, по който не е смешен Бай Ганьо, само че още повече, защото Алина Бронски е духом и телом германка и пише с изчистен, прецизен немски стил, който дори на български ти говори отсечено от страниците. А жителите на Немция са известни с липсата на чувство за хумор.
На всичкото отгоре, Баба Дуня е книга за празнотата в живота, а не за катастрофата в Чернобил и нейните последици. Всъщност е книга, която е по-скоро способна да уплаши и да притесни, особено онези читатели, които тепърва започват да осъзнават истината, че животът е вакуум, в който не оставяме следа, дори когато оставяме следа. Просто рано или късно отпадаме от живота, а той продължава напред. Дори когато ражда котета без очи...
Второ - love страната на тази странна връзка: Това Е книга за катастрофата в Чернобил. По особено болезнен начин, понеже не си го признава и баба Дуня и съселяните й се държат така, все едно радиацията не ги касае. Но само докато нямат какво да губят...
Нещо повече, това е книга за "истински" хора, в които човек веднага може да познае съседите, които го обграждат. Не знам какво познават в нея германците, англичаните, италианците и прочие, но... стига ми да погледна през прозореца и виждам същите хора: онези, които катастрофата е преместила в по-различен свят, но те не са пожелали да напуснат стария. Между блоковете тук, на ръба на града, са си направили градинки...
И още един плюс: хареса ми безкомпромисният стил на Алина Бронски.
Накратко - това не е книга за всеки, но е книга за всички.
February 26, 2021
ši knyga tapo man savotišku vaistu, leidusiu bent trumpam pamiršti žiaurų skausmą po protinio danties pašalinimo ("normalūs" vaistai nepadeda absoliučiai 🙃). Tai dabar vėl sienom laipiosiu, kol išsirinksiu ką skaityt.
o šiaip, ką čia daugiau ir bepridursi? Vis dar stebiuosi, kaip tokios mažos apimties knygelė sugebėjo šitiek daug po savęs palikti. Labai labai patiko. Tokia faina ir artima ta baba Dunja pasirodė :))
o šiaip, ką čia daugiau ir bepridursi? Vis dar stebiuosi, kaip tokios mažos apimties knygelė sugebėjo šitiek daug po savęs palikti. Labai labai patiko. Tokia faina ir artima ta baba Dunja pasirodė :))
June 10, 2017
Nakon Stogodišnjaka Jonasa Jonassona, Ovea Fredricka Backmana i One Vitkus Monice Wood, o kojoj sam nedavno imala prilike čitati, među ovu novu generaciju genijalnih, snažnih likova poodmakle životne dobi smjestila se i baba Dunja.
Baba Dunja živopisna je starica, sitna i okrugla, ali snažnog karaktera. Bivša pomoćna medicinska sestra, udovica i majka dvoje djece, svoju je starost odlučila provesti u selu u kojem je odrasla - Černovu - i stvoriti si u njemu svoj vlastiti mali raj, ne obazirući se na činjenicu da je Černovo smješteno vrlo blizu Černobila i kao takvo još uvijek okuženo radijacijom. Kako i sama baba Dunja kaže: u Černovo dolaze samo mrtvi i oni koji se spremaju umrijeti. Ipak, i na takvom je mjestu nakon povratka babe Dunje niknula mala zajednica ljudi, koji žele svoje stare dane proživjeti u miru i zajedništvu, baš kao što to čine ljudi bilo gdje drugdje.
Stanovnici Černova, na čelu s babom Dunjom, koju ostali gledaju kao na vođu njihove skupine i uvijek se njoj obraćaju u slučaju pojave bilo kakvog problema, mirno provode svoje dane sve dok se u selu ne pojavi netko tko tamo ne bi trebao biti. Nije stvar u tome da Černovljani ne prihvaćaju strance, već je problem to što neki stranci jednostavno onamo ne pripadaju. Kako bi sredili situaciju dok još nije prekasno, mala će skupina stanovnika Černova morati uzeti stvari u svoje ruke - i time doživjeti jednu neplaniranu (nazovimo to tako) mini avanturu, s, naravno, babom Dunjom na čelu.
Priča babe Dunje vrlo je kratka, ali i vrlo jezgrovita i snažna. Ona nam priča o upornosti, zajedništvu i svakodnevnim tegobama jedne male zajednice ljudi koji su odlučili svoje živote proživjeti onako kako njima odgovara, bez obzira na bilo što što netko drugi ima za reći o tome. Ona nam također govori i o tome da neko mjesto za nekoga može biti mrtva pustopoljina, a za nekoga drugog voljeni dom koji vrvi životom. Razliku čine ljudi koji u njemu žive.
Baba Dunja i ostali koji su se vratili nakon nje Černovo su ponovno učinili svojim toplim domom, izazvavši time čuđenje ljudi diljem svijeta. Sretni u svom malom vakuumu, stanovnici Černova potpuno su nesvjesni medijske pozornosti koja je na njih usmjerena - a čak i da za nju znaju, ne bi ih bilo briga. Ostatku svijeta oni su možda čudaci, potpuni luđaci, ali jedni drugima oni su samo susjedi, prijatelji, ljudi koji vole svoj dom i ne žele ga ni pod koju cijenu napustiti. U vrijeme kada se svuda oko nas sela prazne i ostaju napuštena, opustošena drugačijom vrstom radijacije - korupcijom i nemarom, lijepo je čitati o ljubavi koju ljudi gaje za ta ista sela, svoje rodne krajeve, a koja ih tjera da u njima ostanu ili im se barem jednog dana vrate. Ako je to moguće u slučaju Černova, možda je moguće i drugdje.
Likove na kakve sam naišla u knjigama Aline Bronsky (prvo u 'Najljućim jelima tatarske kuhinje', a sada i ovdje) ne možete pronaći ni u jednoj drugoj knjizi. Bronskyni likovi su nešto posebno: snažne žene, pomalo svojeglave, pomalo zanovijetala, hrabre žene koje život nije mazio i koje su iz svojih osobnih tragedija izašle jače no ikad i ostale uvijek spremne na borbu sa svime što im stane na put. One su sjajne žene, i sjajno je o njima čitati.
Često preporučam drugima da pročitaju knjige Aline Bronsky, na što me uvijek pitaju kojeg su žanra. Teško mi je odgovoriti na takvo pitanje jer je knjige Aline Bronsky teško žanrovski odrediti. One su satirične, pomalo tragikomične i prožete crnim humorom, ali su i toliko puno drugih stvari. Jednostavno ih morate pročitati da biste u potpunosti pojmili što sve sadrže, u koliko različitih nijansi se presijavaju. Ako ste čitali, znate o čemu govorim.
Nekakvo je uobičajeno mišljenje da se na godišnji odmor nose neke lake, nezahtjevne knjige, nešto s čim možemo 'pustiti mozak na pašu'. Ako biste ove godine ipak bili voljni probati nešto drugačije - preporučam da sa sobom ponesete upravo ovu knjigu. Kratka je i malog formata, stane u svaku torbu, lagana je za držanje u ruci. Ali ono što nosi unutar svojih korica veće je no što možete i zamisliti. Ako i nakon nekog vremena zaboravite kakav vam je bio odmor, ovu knjigu nećete zaboraviti. Garantiram.
Baba Dunja živopisna je starica, sitna i okrugla, ali snažnog karaktera. Bivša pomoćna medicinska sestra, udovica i majka dvoje djece, svoju je starost odlučila provesti u selu u kojem je odrasla - Černovu - i stvoriti si u njemu svoj vlastiti mali raj, ne obazirući se na činjenicu da je Černovo smješteno vrlo blizu Černobila i kao takvo još uvijek okuženo radijacijom. Kako i sama baba Dunja kaže: u Černovo dolaze samo mrtvi i oni koji se spremaju umrijeti. Ipak, i na takvom je mjestu nakon povratka babe Dunje niknula mala zajednica ljudi, koji žele svoje stare dane proživjeti u miru i zajedništvu, baš kao što to čine ljudi bilo gdje drugdje.
Stanovnici Černova, na čelu s babom Dunjom, koju ostali gledaju kao na vođu njihove skupine i uvijek se njoj obraćaju u slučaju pojave bilo kakvog problema, mirno provode svoje dane sve dok se u selu ne pojavi netko tko tamo ne bi trebao biti. Nije stvar u tome da Černovljani ne prihvaćaju strance, već je problem to što neki stranci jednostavno onamo ne pripadaju. Kako bi sredili situaciju dok još nije prekasno, mala će skupina stanovnika Černova morati uzeti stvari u svoje ruke - i time doživjeti jednu neplaniranu (nazovimo to tako) mini avanturu, s, naravno, babom Dunjom na čelu.
Priča babe Dunje vrlo je kratka, ali i vrlo jezgrovita i snažna. Ona nam priča o upornosti, zajedništvu i svakodnevnim tegobama jedne male zajednice ljudi koji su odlučili svoje živote proživjeti onako kako njima odgovara, bez obzira na bilo što što netko drugi ima za reći o tome. Ona nam također govori i o tome da neko mjesto za nekoga može biti mrtva pustopoljina, a za nekoga drugog voljeni dom koji vrvi životom. Razliku čine ljudi koji u njemu žive.
Baba Dunja i ostali koji su se vratili nakon nje Černovo su ponovno učinili svojim toplim domom, izazvavši time čuđenje ljudi diljem svijeta. Sretni u svom malom vakuumu, stanovnici Černova potpuno su nesvjesni medijske pozornosti koja je na njih usmjerena - a čak i da za nju znaju, ne bi ih bilo briga. Ostatku svijeta oni su možda čudaci, potpuni luđaci, ali jedni drugima oni su samo susjedi, prijatelji, ljudi koji vole svoj dom i ne žele ga ni pod koju cijenu napustiti. U vrijeme kada se svuda oko nas sela prazne i ostaju napuštena, opustošena drugačijom vrstom radijacije - korupcijom i nemarom, lijepo je čitati o ljubavi koju ljudi gaje za ta ista sela, svoje rodne krajeve, a koja ih tjera da u njima ostanu ili im se barem jednog dana vrate. Ako je to moguće u slučaju Černova, možda je moguće i drugdje.
Likove na kakve sam naišla u knjigama Aline Bronsky (prvo u 'Najljućim jelima tatarske kuhinje', a sada i ovdje) ne možete pronaći ni u jednoj drugoj knjizi. Bronskyni likovi su nešto posebno: snažne žene, pomalo svojeglave, pomalo zanovijetala, hrabre žene koje život nije mazio i koje su iz svojih osobnih tragedija izašle jače no ikad i ostale uvijek spremne na borbu sa svime što im stane na put. One su sjajne žene, i sjajno je o njima čitati.
Često preporučam drugima da pročitaju knjige Aline Bronsky, na što me uvijek pitaju kojeg su žanra. Teško mi je odgovoriti na takvo pitanje jer je knjige Aline Bronsky teško žanrovski odrediti. One su satirične, pomalo tragikomične i prožete crnim humorom, ali su i toliko puno drugih stvari. Jednostavno ih morate pročitati da biste u potpunosti pojmili što sve sadrže, u koliko različitih nijansi se presijavaju. Ako ste čitali, znate o čemu govorim.
Nekakvo je uobičajeno mišljenje da se na godišnji odmor nose neke lake, nezahtjevne knjige, nešto s čim možemo 'pustiti mozak na pašu'. Ako biste ove godine ipak bili voljni probati nešto drugačije - preporučam da sa sobom ponesete upravo ovu knjigu. Kratka je i malog formata, stane u svaku torbu, lagana je za držanje u ruci. Ali ono što nosi unutar svojih korica veće je no što možete i zamisliti. Ako i nakon nekog vremena zaboravite kakav vam je bio odmor, ovu knjigu nećete zaboraviti. Garantiram.
March 3, 2020
Belieka tik jungtis į babos gerbėjų gretas.
July 23, 2021
Baba Dunja ha deciso di tornare vivere a Černovo, il suo paese natale, nei pressi Chernobyl, località ovviamente bandita dal consorzio umano, dalla quale tutti sono fuggiti, tranne lei, indomita ex infermiera, Grande Vecchia di indefinibile età e insieme a lei pochi altri: tutti malandati, anziani, di indefinibile età.
Del resto il dono di questo non-luogo è proprio quello del non-tempo, imprecisato e incalcolabile; un tempo che scorrerebbe inavvertito se non fosse per il gallo Kostantin, orologio biologico squinternato, con il cui grido si apre questo racconto intenso, asciutto, intriso di una stralunata forma di poesia.
Le radiazioni, che “non possono certo essere ritenute responsabili di ogni forma di demenza” non hanno nemmeno cancellato i sentimenti umani e l’ostinazione di Baba Dunja a voler vivere una vita a contatto con gli elementi (ovvero tutto quel che c’è: vivi e morti e natura ferita ma tenacemente sopravvissuta) quella caparbietà è per tutti un esempio, è ispirazione e sostanza : la terra, gli alberi, l’orto, gli sparuti uccelli, le capre magre, la gatta sempre incinta.
Un microcosmo di pochi malandati esseri umani che ha il suo centro di (ir)radiazione in Baba Dunja, io narrante, donna che non ha mai viaggiato eppure ha visto tutto e “non ha più paura di niente”.
Ma le cose succedono anche a Černovo, punto sperduto di un mondo dimenticato, e la nostra eroina avrà il suo da fare a sbrogliare una certa matassa e soprattutto a ritrovare quel filo che corrisponde al fuoco del suo sentire, del suo autentico ultimo amore.
Del resto il dono di questo non-luogo è proprio quello del non-tempo, imprecisato e incalcolabile; un tempo che scorrerebbe inavvertito se non fosse per il gallo Kostantin, orologio biologico squinternato, con il cui grido si apre questo racconto intenso, asciutto, intriso di una stralunata forma di poesia.
Le radiazioni, che “non possono certo essere ritenute responsabili di ogni forma di demenza” non hanno nemmeno cancellato i sentimenti umani e l’ostinazione di Baba Dunja a voler vivere una vita a contatto con gli elementi (ovvero tutto quel che c’è: vivi e morti e natura ferita ma tenacemente sopravvissuta) quella caparbietà è per tutti un esempio, è ispirazione e sostanza : la terra, gli alberi, l’orto, gli sparuti uccelli, le capre magre, la gatta sempre incinta.
Un microcosmo di pochi malandati esseri umani che ha il suo centro di (ir)radiazione in Baba Dunja, io narrante, donna che non ha mai viaggiato eppure ha visto tutto e “non ha più paura di niente”.
Ma le cose succedono anche a Černovo, punto sperduto di un mondo dimenticato, e la nostra eroina avrà il suo da fare a sbrogliare una certa matassa e soprattutto a ritrovare quel filo che corrisponde al fuoco del suo sentire, del suo autentico ultimo amore.
December 18, 2021
5-
Turbūt jau būsiu Bronski gerbėja. Mokėjimas kurti ryškius, stiprius ir savitai manančius realybę herojus labai žavi.
Turbūt jau būsiu Bronski gerbėja. Mokėjimas kurti ryškius, stiprius ir savitai manančius realybę herojus labai žavi.
August 4, 2022
Įžvalgi, jautri, komiška, liūdna, linksma - žmogiška. Puiki knyga!
January 26, 2025
4.5 ⭐️
Kaip man patiko baba Dunja! Tai knyga, apie Černobylio katastrofos paliestus žmones, tačiau visas dėmesys čia sutelktas ne į pačią nelaimę ( ji knygoje paminima tik kaip įvykęs faktas), o į gyvenimą užterštoje zonoje, tai knyga apie bendrystę, draugystę, pasiaukojimą, meilę.
Kaip man patiko baba Dunja! Tai knyga, apie Černobylio katastrofos paliestus žmones, tačiau visas dėmesys čia sutelktas ne į pačią nelaimę ( ji knygoje paminima tik kaip įvykęs faktas), o į gyvenimą užterštoje zonoje, tai knyga apie bendrystę, draugystę, pasiaukojimą, meilę.
September 30, 2018
“Posljednja ljubav babe Dunje” knjiga je kojoj ni ime, a bome ni naslovnica, baš ne idu u korist. “Baba Dunja” nije dovoljno seksi za većinu suvremenih čitatelja, a naslovnica doista izgleda kao da se radi o nečijem lošem photoshop projektu. Dakle, riječ je o knjizi koju nikad ne bih sama uzela u ruke da me nisu “natjerali”, ali drago mi je da jesu.
Ova kratka knjiga od svega 150 stranica mali je izlet u neko sasvim drugo vrijeme i mjesto. Baba Dunja starica je koja je cijeli većinu života provela u selu Černovo u Rusiji. Tamo se rodila, tamo se udala, tamo je rodila djecu i tamo ih je odgojila. U rano ljeto 1986. godine dogodila se černobilska nuklearna katastrofa – u relativnoj blizini Černova. Rastopio se nuklearni reaktor i baba Dunja je bila primorana pobjeći iz svog sela.
Godine su prošle, čak i desetljeća. Baba Dunja je umirovljena, muž je umro, a djeca su se raštrkala po svijetu. Ona u svojoj poznoj dobi shvaća da doista više – kako bi se kod nas popularno reklo – “ništa ne mora, jer se ona već dovoljno namorala”. I ne mora ostati u gradu koji joj je preglasan i stran.
Baba Dunja se, stoga, nakon umirovljenja i na užas svih, vraća u svoje rodno selo iako još uvijek nije sasvim sigurno za život zbog povećanog zračenja. Ona tamo želi konačno uživati u zasluženom miru i samoći. I umrijeti sretna.
Tu priča započinje. Tu radost čitanja započinje. Cijela knjiga pisana je isključivo iz perspektive naše Dunje. Autorica joj je dala sasvim jedinstven glas. Baba Dunje progovara o svojoj svakodnevici na očaravajuć i perceptivan način uz obilje crnog humora.
Djevojka za šalterom mirise po parfemu i žvakaćoj gumi i ponosno kaže da sad imaju klima uređaj. Izgleda kao da nikada u životu nije imala krumpirovu zlaticu.
U selo se, nakon Dunje, useljava i cijeli spektar zanimljivih individualaca: debela Marja koja još uvijek pati za nasilnim, ali idealiziranim pokojnim mužem; bolestan knjigoljubac Petrov koji je u zadnjem stadiju raka pobjegao u Černovo da umre u miru; asocijalni bračni par Gavrilov itd. Svi likovi ove knjige opisani su s velikom dozom osebujnosti i šarma. A uz karakteristične opise prirode, životinja i godišnjih doba, selo Černovo dobiva karakter samo za sebe te postaje ravnopravan lik u priči. To selo je zapelo u svemiru, konzervirano za sva vremena, a mala zajednica koja u njemu živi u Černovu pronalazi sve što im u životu doista treba.
A Dunja? Dunja je jedna izuzetno razumna žena sa pragmatičnim pogledom na svijet. Njezine dvije noge čvrsto su na zemlji i ne dozvoljava nikome da je uvjeri kako je nebo žuto, a sunce plavo. Rođeni je vođa, iako je vodstvo uopće ne zanima. Sposobna je i radišna. Beskrajno praktična. Ne treba joj nitko, a svojoj djeci dozvoljava da budu svoji ljudi, pa makar to značilo da unuku nikad nije osobno upoznala. Živi u vremenu koje više ne postoji, no ne glorificira to vrijeme samo zato što joj ono više odgovara.
Materijalistica je u smislu da je zanima samo ono što može dodirnuti, ne bavi se praznim filozofiranjem ni ideologijom. Nikad ne komplicira. Iako je daleko od feminizma, poučena životnim iskustvom često i u tom području posjeduje strahovito zanimljiva razmišljanje, osobito po pitanju nekih osobnih sloboda te braka.
Autorica Alina Bronsky osmislila je nezaboravan lik koji se nikada egoistično ne razbacuje informacijama, čak ni detaljima o svom životu. Dosljedno je tajanstvena do samog kraja knjige. Tako i o samom odgovoru na pitanje “Tko je zapravo posljednja ljubav babe Dunje?” možemo samo nagađati. Ta mističnost priče je upravo ono što me najviše zavelo u ovoj priči koja je sasvim svoja, i koja minimalno povlađuje znatiželji čitatelja. Bronsky je uspjela stvoriti svijet koji funkcionira po svojim nekim pravilima, a koje nikad nisam dolazila u napast preispitivati. I sve je to postigla u svega 150 stranica teksta.
“Posljednja ljubav babe Dunje” tip je knjige bez prave radnje, no to ne znači se u knjizi ništa ne dogadja. Pokojni romanopisac John Gardner jednom je rekao da postoji samo dvije vrste priča – čovjek ili odlazi na putovanje ili pak stranac dolazi u grad. Nema trećeg. I tako u naše malo selo Černovo u jednom trenutku dolazi stranac vodeći malu djevojčicu sa sobom. Naravno, situacija eskalira. Kako? Neću vam otkriti. To ćete morati pročitati sami.
Originalni osvrt možete pročitati ovdje: https://knjigesumojsvijet.com/2018/09...
February 7, 2021
ALINA BRONSKY. PASKUTINĖ BABOS BUNJOS MEILĖ.
Vis dar juokiuosi. Prisimenu babą Dunją ir negaliu suprasti, iš kur tokie keisti žmonės atsiranda ir kaip būti išauklėtam į tokius. Žiūrėdamas pro langą šypsausi, nes užmiršti jos neįmanoma, o prisiminti - būtina. Vėlgi, mėgstamiausias apibūdinimas tokiems personažams - baba dyzel.
Verčiant puslapius neapleido jausmas, kad tai yra taip gerai pažįstama. Kartais pasvajoju, kad būčiau gimęs penkiais ar dešimčią metų anksčiau, kad turėčiau galimybę pats palyginti anksčiau ir dabar. Rodos, kad tuomet, nors ir buvo sunku gyventi, taip pat buvo ir įdomu.
Prisimenu mamą pasakojant (o gal tiesiog blevyzgojant), kad gimiau žvairas dėl Černobylio katastrofos. Dabar nesu žvairas, vaikystėje buvo atlikta operacija. Ne kartą esu girdėjęs ne tik iš savo mamos, tačiau iš kitų mamos amžiaus ponių, kad gimę vaikai po įvykusios nelaimės būdavo vienaip ar kitaip deformuoti - paliesti spinduliuotės. Kad ir koks esu skeptiškas šiuo požiūriu, vis tik šaunu turėti gyvenimišką legendą, kuri apipina tavo gyvenimą.
Knygoje pasakojama istorija yra vienos veikėjos įdomiai nuobodus gyvenimas. Matyt, kad tokio amžiaus būdamas ir pats nesitraukčiau iš vietos, kurioje pragyvenau visą savo gyvenimą. Prisirišimas, pažįstama aplinka. Kuo esi vyresnis, tuo sunkiau daryti pokyčius. Net ne apie naujus šuns triukus yra kalbama, o apie elementarią vietą, kurioje gyvenai nuo pat senovės. Iki šiol pats jaučiu kažkokią nostalgiją Musninkų gatvei Vilniuje, kurioje praleidau daugybę savo metų. Suprantu babą Dunją.
Satyriškumas. Sarkazmas. Gyvenimas, kurio pasekmė - išlavėjas tiesmukumas ir cinizmas. Šypsausi, nes bandau įsivaizduoti, kuris draugas ar draugė bus toks - kaip baba Dunja. Kuris turi potencialo būti absoliuti vakarėlio siela labai nesistengiant, visų slapta mylimu, bet viešai peikiamu personažu, būtų laikomas protingiausiu, drąsiausiu, jauniausiu savo amžiaus kategorijoje, stipriausiu, bet sunkiai priimtinu, nes daug energijos išleidžia purkštaujant.
PASKUTINĖ BABOS DUNJOS MEILĖ yra labai įdomi greita kelionė po mažo miestelio gyvenvietę. Pažintis su jame užsilikusiomis senomis sielomis, unikaliai skirtinginomis asmenybėmis, savo srities žinovais ir minimaliais marazmatikais. Ką pats darytumei po baisios katastrofos, kuri nutiko vos ne tavo paties kieme, kaip gyventi be artimųjų arba jų buvimu už tolimųjų marių, kokie sprendimai šioje situacijoje yra geriausi, kada ir kaip prarandamas humaniškumas, prarasti protą būtų naudinga, reikalinga ar žalinga.
Homo sovieticus. Naujas apibrėžimas žmonėms, kurie užstrigę epochoje “sovietskas”.
Rekomenduoju. Pagrindinė veikėja marinuos kaip tobulas marinatas, kiti personažai bus nemaž įdomesni, įvykiai nebus tokie jau ir sukrečiantys, o realybė taps gana paprasta konstanta. Ir tai yra tobulas receptas unikaliam pasakojimui, istorijai, kūriniui. Imkit ir skaitykite, būtinai.
Vis dar juokiuosi. Prisimenu babą Dunją ir negaliu suprasti, iš kur tokie keisti žmonės atsiranda ir kaip būti išauklėtam į tokius. Žiūrėdamas pro langą šypsausi, nes užmiršti jos neįmanoma, o prisiminti - būtina. Vėlgi, mėgstamiausias apibūdinimas tokiems personažams - baba dyzel.
Verčiant puslapius neapleido jausmas, kad tai yra taip gerai pažįstama. Kartais pasvajoju, kad būčiau gimęs penkiais ar dešimčią metų anksčiau, kad turėčiau galimybę pats palyginti anksčiau ir dabar. Rodos, kad tuomet, nors ir buvo sunku gyventi, taip pat buvo ir įdomu.
Prisimenu mamą pasakojant (o gal tiesiog blevyzgojant), kad gimiau žvairas dėl Černobylio katastrofos. Dabar nesu žvairas, vaikystėje buvo atlikta operacija. Ne kartą esu girdėjęs ne tik iš savo mamos, tačiau iš kitų mamos amžiaus ponių, kad gimę vaikai po įvykusios nelaimės būdavo vienaip ar kitaip deformuoti - paliesti spinduliuotės. Kad ir koks esu skeptiškas šiuo požiūriu, vis tik šaunu turėti gyvenimišką legendą, kuri apipina tavo gyvenimą.
Knygoje pasakojama istorija yra vienos veikėjos įdomiai nuobodus gyvenimas. Matyt, kad tokio amžiaus būdamas ir pats nesitraukčiau iš vietos, kurioje pragyvenau visą savo gyvenimą. Prisirišimas, pažįstama aplinka. Kuo esi vyresnis, tuo sunkiau daryti pokyčius. Net ne apie naujus šuns triukus yra kalbama, o apie elementarią vietą, kurioje gyvenai nuo pat senovės. Iki šiol pats jaučiu kažkokią nostalgiją Musninkų gatvei Vilniuje, kurioje praleidau daugybę savo metų. Suprantu babą Dunją.
Satyriškumas. Sarkazmas. Gyvenimas, kurio pasekmė - išlavėjas tiesmukumas ir cinizmas. Šypsausi, nes bandau įsivaizduoti, kuris draugas ar draugė bus toks - kaip baba Dunja. Kuris turi potencialo būti absoliuti vakarėlio siela labai nesistengiant, visų slapta mylimu, bet viešai peikiamu personažu, būtų laikomas protingiausiu, drąsiausiu, jauniausiu savo amžiaus kategorijoje, stipriausiu, bet sunkiai priimtinu, nes daug energijos išleidžia purkštaujant.
PASKUTINĖ BABOS DUNJOS MEILĖ yra labai įdomi greita kelionė po mažo miestelio gyvenvietę. Pažintis su jame užsilikusiomis senomis sielomis, unikaliai skirtinginomis asmenybėmis, savo srities žinovais ir minimaliais marazmatikais. Ką pats darytumei po baisios katastrofos, kuri nutiko vos ne tavo paties kieme, kaip gyventi be artimųjų arba jų buvimu už tolimųjų marių, kokie sprendimai šioje situacijoje yra geriausi, kada ir kaip prarandamas humaniškumas, prarasti protą būtų naudinga, reikalinga ar žalinga.
Homo sovieticus. Naujas apibrėžimas žmonėms, kurie užstrigę epochoje “sovietskas”.
Rekomenduoju. Pagrindinė veikėja marinuos kaip tobulas marinatas, kiti personažai bus nemaž įdomesni, įvykiai nebus tokie jau ir sukrečiantys, o realybė taps gana paprasta konstanta. Ir tai yra tobulas receptas unikaliam pasakojimui, istorijai, kūriniui. Imkit ir skaitykite, būtinai.
October 24, 2022
Jau vien tai, kad skaitydama pačias pirmasiąs kūrinio eilutes - kvatojaus - buvo gera pradžia, bet ir skaitydama toliau mėgavausi kūriniu. Lengvai skaitėsi, tekstas nėra perkrautas nereikalingų detalių, nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o kur dar tiek daug verta pagrindinė kūrinio veikėja. Atrodytų, kad sukurta paprasta veikėja, bet tikrai neprasta, kuri paperka savo buvimu tokia, kokia yra. Baba Dunja tikrai yra neeilinė: žodžio kišenėje neieškanti, nesiekianti sau naudos, kai kada šiek tiek komiška, bet tvirto būdo. Baba Dunja tikrai mane papirko, o kelių savaičių eigoje įsitikinsiu ar kitu Bronsky kūriniu "Totoriškos virtuvės aštrumais" liksiu taip pat susižavėjusi.
July 13, 2021
Smagu buvo susipažinti su baba Dunja ir pasisvečiuoti jos kaime.
Tam tikri siužeto posūkiai netikėti, bet logiški :)
Tam tikri siužeto posūkiai netikėti, bet logiški :)
August 14, 2024
L'anziana Baba Dunja torna a vivere a Cernovo, teatro della tragedia della centrale nucleare negli anni Ottanta. Poco dopo qualche altro sparuto personaggio la segue e il villaggio di Cernovo si popola, ma sempre limitatamente.
La città più vicina è a distanza di oltre un'ora di autobus e andarci per Baba Dunja è una tortura: lei detesta la città e per questo l'ha lasciata.
In Germania vive sua figlia Irina con il marito e la figlia Laura, unica ragione per Baba Dunja di tornare in città (a ritirare le lettere alla posta).
Ma per quanto gli abitanti siano pochi, qualcosa pur sempre accade a Cernovo...
Una storia dolceamara tenerissima con una protagonista indimenticabile.
La città più vicina è a distanza di oltre un'ora di autobus e andarci per Baba Dunja è una tortura: lei detesta la città e per questo l'ha lasciata.
In Germania vive sua figlia Irina con il marito e la figlia Laura, unica ragione per Baba Dunja di tornare in città (a ritirare le lettere alla posta).
Ma per quanto gli abitanti siano pochi, qualcosa pur sempre accade a Cernovo...
Una storia dolceamara tenerissima con una protagonista indimenticabile.
Displaying 1 - 30 of 795 reviews