What do you think?
Rate this book
Minaretas ir 7
Naujausias Undinės Radzevičiūtės romanas – apie tai, kaip rašytoją veikia ir keičia triukšmas, tyla, vieta, konfliktai, kančia, kitų parašyti ir jo paties rašomi tekstai ir herojai. Ir kas atsitinka, kai rašytojas susiduria pats su savimi.
Rašytoja, iškankinta triukšmo, gauna apdovanojimą – galimybę 11 mėnesių praleisti barokiniuose rūmuose Bamberge. Ji tikisi parašyti knygą apie ekscentrišką maniaką. Ji tikisi tylos savo rožiniame Rūmų kambaryje su keturiais gipsiniais berniukais ant lubų.
Tačiau gyvenimas nėra tobulas. Rūmuose ji gyvens ne viena, o su triukšmingu šešiasdešimtmečiu rašytoju iš Irako už sienos. O dviejų žmonių susidūrimas kartais yra kaip tekstas, kurio bet kuri pusė bet kurią akimirką gali tapti antagonistu.
„Minaretas ir 7" – aštunta Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės knyga.
Rašytoja, iškankinta triukšmo, gauna apdovanojimą – galimybę 11 mėnesių praleisti barokiniuose rūmuose Bamberge. Ji tikisi parašyti knygą apie ekscentrišką maniaką. Ji tikisi tylos savo rožiniame Rūmų kambaryje su keturiais gipsiniais berniukais ant lubų.
Tačiau gyvenimas nėra tobulas. Rūmuose ji gyvens ne viena, o su triukšmingu šešiasdešimtmečiu rašytoju iš Irako už sienos. O dviejų žmonių susidūrimas kartais yra kaip tekstas, kurio bet kuri pusė bet kurią akimirką gali tapti antagonistu.
„Minaretas ir 7" – aštunta Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės knyga.
- GenresFiction
176 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
1 person is currently reading
243 people want to read
About the author
Undinė Radzevičiūtė
10 books176 followersBaigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 52 reviews
February 11, 2022
Pirma knyga šiais metais ir aaaaaaaaaaaaaaaaaaa, kaip aš pasiilgau tokios Radzevičiūtės!.. Nes skaitydama jos 7-ą šiek tiek kankinausi, bet dabar ko gero supratau kodėl... Negi autorei pavyko perteikti savo kūrybos kančias? Kažkokiame, nežinau, metafiziniame lygyje?? Bet čia apie "Grožio ir blogio mokyklą" kalbu, o šią naują knygą prarijau beveik momentaliai ir norėjosi dar, per trumpa ji man pasirodė, nu bet gal ir gerai, gal ir pats tas, nebežinau. Tačiau kaifas buvo grynas. Net užsinorėjau sugrįžti prie viso ankstesnio septyneto. Radzevičiūtė yra mano mėgstamiausia lietuvių rašytoja. Va, pasakiau.
January 26, 2022
Stebuklas (nors rašytojos geriausias draugas sakytų - sutapimas)!
Kaimynai apačioje gręžia, kala, daužo, pjauna jau gerą pusmetį (kadangi miesto, kuriame gyvenu, savivaldybė tai leidžia darbo dienomis 7.00-22.00, o savaitgaliais ir švenčių dienomis (?!) 9.00-22.00, tai kaimynai kažkodėl orientuojasi į pačius kraštutinumus). Nervai nelaiko. Kai jau nurimsta ir atsigulu, pradeda lyti ir barška į palangę ties kaire ausimi. Net keiktis jėgų sunkiai berandu. Atsikeliu ryte, nueinu į darbą, o ten, pasirodo, aukštu žemiau, pradėjo įrenginėti naują grožio saloną. Kam bandau pasiguosti, iš akių matau, kad nesupranta problemos sudėtingumo.
Paimu į rankas knygą, o čia - tas stebuklas (ar sutapimas)! Rašytoja per kančias ieško tylos ir nori, kad ją visi paliktų ramybėje. Aš suprantu ir, rodos, mane supranta.
Dar aš domiuosi genealogija, po truputį knaisiojuosi senuose metrikuose ir plečiu šeimos medį, vis apie tą protėvių dnr testą pasvajoju. Vaikystėje nenorėjau niekuo kitu būti, tik indėne :) (čia kai kiti balerinomis ar kosmonautais dirbs, sakė, užaugę. Jau tada jaučiau, kad "dirbti nėra smagu").
Daugiau tų stebuklų-sutapimų ("Gėlių pasakos" ir močiutės netiesioginės gyvenimo pamokos, kt.), žodžiu, papuolė man į rankas knyga, kurią būčiau norėjusi pati parašyti.
Rekomenduoju skaityti tiems, kurie jau skaitė kitas autorės knygas, nes šioje knygoje rašo apie jų gimimą ar kitaip jas mini (ypač "Žuvys ir drakonai" ir tą nuostabiausiąją - "Grožio ir blogio biblioteka", nors ir "Frankburgas" su "Kraujas mėlynas" lenda), tai be jų kažin, ar pajusite visą malonumą, ar užpils visus tuščius tarpus ;)
P.S. Gerb. autore, perskaičiau visas aštuonias, prašau, pasikankinkite dar, rašykite.
Kaimynai apačioje gręžia, kala, daužo, pjauna jau gerą pusmetį (kadangi miesto, kuriame gyvenu, savivaldybė tai leidžia darbo dienomis 7.00-22.00, o savaitgaliais ir švenčių dienomis (?!) 9.00-22.00, tai kaimynai kažkodėl orientuojasi į pačius kraštutinumus). Nervai nelaiko. Kai jau nurimsta ir atsigulu, pradeda lyti ir barška į palangę ties kaire ausimi. Net keiktis jėgų sunkiai berandu. Atsikeliu ryte, nueinu į darbą, o ten, pasirodo, aukštu žemiau, pradėjo įrenginėti naują grožio saloną. Kam bandau pasiguosti, iš akių matau, kad nesupranta problemos sudėtingumo.
Paimu į rankas knygą, o čia - tas stebuklas (ar sutapimas)! Rašytoja per kančias ieško tylos ir nori, kad ją visi paliktų ramybėje. Aš suprantu ir, rodos, mane supranta.
Dar aš domiuosi genealogija, po truputį knaisiojuosi senuose metrikuose ir plečiu šeimos medį, vis apie tą protėvių dnr testą pasvajoju. Vaikystėje nenorėjau niekuo kitu būti, tik indėne :) (čia kai kiti balerinomis ar kosmonautais dirbs, sakė, užaugę. Jau tada jaučiau, kad "dirbti nėra smagu").
Daugiau tų stebuklų-sutapimų ("Gėlių pasakos" ir močiutės netiesioginės gyvenimo pamokos, kt.), žodžiu, papuolė man į rankas knyga, kurią būčiau norėjusi pati parašyti.
Rekomenduoju skaityti tiems, kurie jau skaitė kitas autorės knygas, nes šioje knygoje rašo apie jų gimimą ar kitaip jas mini (ypač "Žuvys ir drakonai" ir tą nuostabiausiąją - "Grožio ir blogio biblioteka", nors ir "Frankburgas" su "Kraujas mėlynas" lenda), tai be jų kažin, ar pajusite visą malonumą, ar užpils visus tuščius tarpus ;)
P.S. Gerb. autore, perskaičiau visas aštuonias, prašau, pasikankinkite dar, rašykite.
January 13, 2022
„Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.
Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.“
Nors tai – tik trečioji mano skaityta U. Radzevičiūtės knyga ir tikriausiai nereikėtų svaidytis skambiomis frazėmis, bet vat imsiu ir pasisvaidysiu – Radzevičiūtė tikrai papuola į mano mėgstamiausių lietuvių autorių sąrašą. Gal net į pirmą vietą. O ir šiaip, tame sąraše sėdinčių ir taip ne itin daug, kai dabar susimąstau.
Skaitant Radzevičiūtės kūrinius visada juokiuosi. Kai kur tiesiog pakikendama, kai kur liūdnai pritariamai linkčiodama, kai kur ten, kur gal ir nereikėtų juoktis. Autorės sąmojingumas ir ironija tikriausiai ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl ji man atrodo tokia artima. O „Minarete“ ironijos netrūksta. Ypač saviironijos. Mat per besikankinančios ir ne absoliučioje tyloje negalinčios rašyti pasakotojos prizmę autorė meistriškai panardina mus į tam tikrą absurdą, kuriuo visgi nė akimirkai nesuabejojau. Pažįstamas man buvo ir tas obsesyvumas, ir visko pergalvojimas, ir atsigręžimas į save, ir kankinimasis tarsi lygioj vietoj, ir tas savo vietos ieškojimas. Jaučiu, kad tiek su pasakotoja, tiek su romano autore turiu labai daug bendro, ir tuo pat metu manau, kad nesu joms abiems pakankamai cool, jei jau reikėtų užmegzti pokalbį. Bet pasvajoti juk galiu.
Didžiausią skaitymo malonumą su šiuo kūriniu patirs tie, kurie jau susipažinę su likusia Radzevičiūtės kūryba. Bet net ir aš, skaičiusi tik du romanus, juokiausi, supratau ir pritariamai linkčiojau. Ir džiūgavau, kad man dar likę atrasti tiek daug gėrio, kurį ši, mano manymu, per retai įvertinama autorė, yra sukūrusi.
Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.“
Nors tai – tik trečioji mano skaityta U. Radzevičiūtės knyga ir tikriausiai nereikėtų svaidytis skambiomis frazėmis, bet vat imsiu ir pasisvaidysiu – Radzevičiūtė tikrai papuola į mano mėgstamiausių lietuvių autorių sąrašą. Gal net į pirmą vietą. O ir šiaip, tame sąraše sėdinčių ir taip ne itin daug, kai dabar susimąstau.
Skaitant Radzevičiūtės kūrinius visada juokiuosi. Kai kur tiesiog pakikendama, kai kur liūdnai pritariamai linkčiodama, kai kur ten, kur gal ir nereikėtų juoktis. Autorės sąmojingumas ir ironija tikriausiai ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl ji man atrodo tokia artima. O „Minarete“ ironijos netrūksta. Ypač saviironijos. Mat per besikankinančios ir ne absoliučioje tyloje negalinčios rašyti pasakotojos prizmę autorė meistriškai panardina mus į tam tikrą absurdą, kuriuo visgi nė akimirkai nesuabejojau. Pažįstamas man buvo ir tas obsesyvumas, ir visko pergalvojimas, ir atsigręžimas į save, ir kankinimasis tarsi lygioj vietoj, ir tas savo vietos ieškojimas. Jaučiu, kad tiek su pasakotoja, tiek su romano autore turiu labai daug bendro, ir tuo pat metu manau, kad nesu joms abiems pakankamai cool, jei jau reikėtų užmegzti pokalbį. Bet pasvajoti juk galiu.
Didžiausią skaitymo malonumą su šiuo kūriniu patirs tie, kurie jau susipažinę su likusia Radzevičiūtės kūryba. Bet net ir aš, skaičiusi tik du romanus, juokiausi, supratau ir pritariamai linkčiojau. Ir džiūgavau, kad man dar likę atrasti tiek daug gėrio, kurį ši, mano manymu, per retai įvertinama autorė, yra sukūrusi.
February 13, 2022
Mixed feelings.
Knyga autobiografinė. Bet be tokio imperatyvo ir moralės užtaiso kaip Juknaitė. Bet tas autobiografiškumas - slidus dalykas, turi pasirinkti strategiją: ar nokautuosi Tiesa, ar kursi savo personą su autoironija, ar kursi draugišką/linksmą/atgrasų/piktą savo portretą.
Knygą sudaro 2 dalys: pirma, ilgesnė, - dienoraštiškas pasakojimas, kaip Vokietijoje menininkų rezidencijoje Radzevičiūtė rašo Grožio ir blogio biblioteką; antra, trumpa, dalis - kaip ji grįžta į LT ir baiginėja dirbti su rankraščiu, bet labiau - bando atsakyti į klausimą "kas aš", "kaip suprasti save". Ta antra, nors atrodo rizikingesnė, man buvo vienas gražiausių pastarojo meto skaitinių.
Skaitant neapleido kelios mintys:
1. Pirmos dalies leitmotyvas - kaip nesiseka rašyti "Bibliotekos", kaip viskas aplinkui trukdo rašyti. O gal rašyti trukdo tuo metu rašomi užrašai apie rašymą? Ar "Minareto" pirma dalis buvo rašoma daug vėliau, iš atsiminimų?
2. Jau nuo kokių 2000-ųjų ar vėliau, kai Parulskis, kiti prozininkai pradėjo rašyti apie tai, kokia kančia yra rašyti, aš vis galvodavau, ar rašyti apie tai, kokia kančia rašyti, labiau padeda slopinti kančią, ar bent ką nors parašyti. Arba: ar rašyti apie tai, kokia kančia rašyti arba kaip neišeina rašyti, vis tiek skaitosi rašyti?
3. Toks jausmas (ar gal tik blogas įspūdis), kad šioje knygoje rašytojos portretas taip ir liko neaišku kokiu statusu: nei jis sušaržuotas ar visiškai sukarikatūrintas (kaip pvz nuostabiausia personažė Senelė Amigorena), nei itin ironiškas. Nėra net įspūdžio, kad norima perteikt sunkumą, nes tada turbūt būtų daugiau Kančios.
O pirmoj knygos daly pasakojama daugiausia kaip 1. menininkų rezidencijoj Vokietijoj yra TOKS BLOGAS kaimynas (ir kiti blogi kaimynai), visą laiką triukšmauja, 2. toj rezidencijoj nuolat iš tavęs ko nors reikalauja, tipo bendrauk, dalyvauk veiklose, 3. tiek daug reikia važinėti po užsienius pristatant "Žuvų ir drakonų" vertimus, 4. vokiečiai are not what they seem (tokie blogi). Atrodo kaip menininkės grumpy dienų portretas. Nieko blogo, bet kam taip kankintis? Kam paskui viską aprašinėti ir galimai iš naujo išgyvent kančią? Kam važiuot į rezidenciją, juk visur - stažuotėse, netgi svečiuose - yra tam tikri socialiniai reikalavimai, nėra taip, kad tau tiesiog duoda nemokamą kambarį / kabinetą ir laiko paatostogauti. Nu rašytoja pati tą žino geriau už mane. Tiesiog skaitant ėmė taip banaliai norėtis, kad ji pagaliau pasveiktų, atsipalaiduotų, pasilinksmintų. Gal čia kaip tik gero romano bruožas, pasakotojas įsibrauna į tavo mintis / emocijas net prieš tavo valią.
4. Vis dėlto nusprendžiau, kad jei turėčiau pilį, nekviesčiau ten asmeniškai nepažįstamų (net jei mėgstamų) menininkų/ių, gal geriau atidaryčiau gyvūnų prieglaudą ir apgyvendinčiau prieglaudos darbuotojus. Galima būtų išvengti tokių nusivylimų:
Ir skundų:
O, ta laimė turėti kam pasiskųsti, kad kaimynai viršuj triukšmauja!
5. Nors ir nedaug, bet knygoj yra tų tiesiog gražių ir mielų pasažų, kur personažai / pasakotoja pasidaro ir jauki, ir juokinga, ir kažkaip šiltai užrašyta:
6. BE GALO graži pabaiga, skaitai ir negali patikėti - ne dėl to, kad iki tol nebūtų buvę gražu, bet dėl to, kad ji tikrai kosminė. Nemoku net nusakyti. Paskutiniuose kokiuose 30 knygos puslapių susieina visi knygos siūlai: kaip rašytoja rezidencijoje užsisakė genetinį testą, kaip nuolat žiūrėdavo, su kokiais Žemės kampeliais turi genetinių saitų, kaip jos savijauta ir savivoka keisdavosi priklausomai nuo genetinės giminaičių bazės atnaujinimų. Vienas itin gražių dalykų - kaip galiausiai ji per irokėzų pasakas vėl sugrįžo prie močiutės sektos pasakos apie vaikystės miesto Kėdainių Minaretą ir 7 nykštukus. Apie tai, kaip reikia sekti ir prisiminti pasakas - ne kaip keistų įvykių seką, o kaip progą užduoti klausimą - kokių gyvenimo dovanų aš noriu, ar jas gavau, kodėl negavau. Iš ko susideda mano genetiniai ir tapatybiniai procentai, kas galvoje man užpildo tuštumas.
Skaitai ir be galo gražu, ir skaitydama galvoji (bent aš galvojau): va tai ir yra autobiografija, tai, kaip tu ne teigi ir kiši save kitiems, o kaip savęs ieškai ir net - rašydama, skaitydama, prisimindama - atrandi. Ir kaip tą sudėti į žodžius - man tas nesuvokiama, tai iš tiesų meistrystė. Tie paskutiniai maždaug 30 puslapių, paimti atskirai, būtų mano metų, daugelio metų knyga, viena geriausių skaitytų autobiografijų, visom teisėm stovinti šalia Speak, Memory.
7. Evil klausimas: jei daugelyje knygų rašytojos Geriausias Draugas pataria, kaip parašyti pabaigą, tai gal ir šitoj knygos jis atsakingas už tą nuostabią pabaigą? (Juokauju, man tas Geriausio Draugo personažas buvo kaip mefistofelis, pagalbininkas ir triksteris - juk vis tiek, net jei nuostabią mintį sugalvoja kažkas kitas, nuostabiai parašyti reikia tau, ne kam kitam.)
Žvaigždučių anatomija: pabaiga man buvo verta 150*, ligtolinė knyga 2-3. Vidurkio nevedžiau, nes po epizodo, kur ji atsisakė važiuot į kalėjimą paskaityti kūrybos kalintiems žmonėms, nusprendžiau, kad skirdama žvaigždutes elgsiuosi kaip bjauri moralizuojanti babcė. Buvo sunku, ypač po tos nuostabios pabaigos, bet atsilaikiau. Grumpy for the win!!
Life goals - būti TUO goodreads vartotoju:
ot ir nepribėgsi, jei tas vartotojas kalėjime :)
Knyga autobiografinė. Bet be tokio imperatyvo ir moralės užtaiso kaip Juknaitė. Bet tas autobiografiškumas - slidus dalykas, turi pasirinkti strategiją: ar nokautuosi Tiesa, ar kursi savo personą su autoironija, ar kursi draugišką/linksmą/atgrasų/piktą savo portretą.
Knygą sudaro 2 dalys: pirma, ilgesnė, - dienoraštiškas pasakojimas, kaip Vokietijoje menininkų rezidencijoje Radzevičiūtė rašo Grožio ir blogio biblioteką; antra, trumpa, dalis - kaip ji grįžta į LT ir baiginėja dirbti su rankraščiu, bet labiau - bando atsakyti į klausimą "kas aš", "kaip suprasti save". Ta antra, nors atrodo rizikingesnė, man buvo vienas gražiausių pastarojo meto skaitinių.
Skaitant neapleido kelios mintys:
1. Pirmos dalies leitmotyvas - kaip nesiseka rašyti "Bibliotekos", kaip viskas aplinkui trukdo rašyti. O gal rašyti trukdo tuo metu rašomi užrašai apie rašymą? Ar "Minareto" pirma dalis buvo rašoma daug vėliau, iš atsiminimų?
2. Jau nuo kokių 2000-ųjų ar vėliau, kai Parulskis, kiti prozininkai pradėjo rašyti apie tai, kokia kančia yra rašyti, aš vis galvodavau, ar rašyti apie tai, kokia kančia rašyti, labiau padeda slopinti kančią, ar bent ką nors parašyti. Arba: ar rašyti apie tai, kokia kančia rašyti arba kaip neišeina rašyti, vis tiek skaitosi rašyti?
3. Toks jausmas (ar gal tik blogas įspūdis), kad šioje knygoje rašytojos portretas taip ir liko neaišku kokiu statusu: nei jis sušaržuotas ar visiškai sukarikatūrintas (kaip pvz nuostabiausia personažė Senelė Amigorena), nei itin ironiškas. Nėra net įspūdžio, kad norima perteikt sunkumą, nes tada turbūt būtų daugiau Kančios.
O pirmoj knygos daly pasakojama daugiausia kaip 1. menininkų rezidencijoj Vokietijoj yra TOKS BLOGAS kaimynas (ir kiti blogi kaimynai), visą laiką triukšmauja, 2. toj rezidencijoj nuolat iš tavęs ko nors reikalauja, tipo bendrauk, dalyvauk veiklose, 3. tiek daug reikia važinėti po užsienius pristatant "Žuvų ir drakonų" vertimus, 4. vokiečiai are not what they seem (tokie blogi). Atrodo kaip menininkės grumpy dienų portretas. Nieko blogo, bet kam taip kankintis? Kam paskui viską aprašinėti ir galimai iš naujo išgyvent kančią? Kam važiuot į rezidenciją, juk visur - stažuotėse, netgi svečiuose - yra tam tikri socialiniai reikalavimai, nėra taip, kad tau tiesiog duoda nemokamą kambarį / kabinetą ir laiko paatostogauti. Nu rašytoja pati tą žino geriau už mane. Tiesiog skaitant ėmė taip banaliai norėtis, kad ji pagaliau pasveiktų, atsipalaiduotų, pasilinksmintų. Gal čia kaip tik gero romano bruožas, pasakotojas įsibrauna į tavo mintis / emocijas net prieš tavo valią.
4. Vis dėlto nusprendžiau, kad jei turėčiau pilį, nekviesčiau ten asmeniškai nepažįstamų (net jei mėgstamų) menininkų/ių, gal geriau atidaryčiau gyvūnų prieglaudą ir apgyvendinčiau prieglaudos darbuotojus. Galima būtų išvengti tokių nusivylimų:
Rūmų Administracija laišku manęs klausia, ar aš sutinku važiuoti į kalėjimą ir ten pristatyti savo kūrybą. Įkalintiesiems to labai trūksta.
Ne, nesutinku. Kalėjimo man užtenka ir čia.
Tada laiką jau rašo Rūmų Direktorė ir klausia. Gal vis dėlto sutinku?
Ne. Nesutinku.
Po kiek laiko dar kartą perklausia.
O gal vis dėlto? (p. 121)
Ir skundų:
- Kas gyvena man virš galvos dabar? - klausiu Rūmų Administracijos.
- Vokietis rašytojas, vyresnio amžiaus, labai kultūringas. Labai.
- Pasakykite jam, kad naktimis nestumdytų kėdės. Jis mane jau antrą naktį pažadina kokią trečią ir neleidžia miegoti mažiausiai iki penkių. (p. 123)
O, ta laimė turėti kam pasiskųsti, kad kaimynai viršuj triukšmauja!
5. Nors ir nedaug, bet knygoj yra tų tiesiog gražių ir mielų pasažų, kur personažai / pasakotoja pasidaro ir jauki, ir juokinga, ir kažkaip šiltai užrašyta:
O Advokatas sako, kad knygoje jam labiausiai trūksta paveiksliukų:
- Aš turiu pornografinių retro nuotraukų ir dagerotipų knygą. Ten visa plati pornografijos panorama nuo XIX amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo, - sakau aš. - Galėsiu atnešti. Man jau nebereikia. (p. 153)
6. BE GALO graži pabaiga, skaitai ir negali patikėti - ne dėl to, kad iki tol nebūtų buvę gražu, bet dėl to, kad ji tikrai kosminė. Nemoku net nusakyti. Paskutiniuose kokiuose 30 knygos puslapių susieina visi knygos siūlai: kaip rašytoja rezidencijoje užsisakė genetinį testą, kaip nuolat žiūrėdavo, su kokiais Žemės kampeliais turi genetinių saitų, kaip jos savijauta ir savivoka keisdavosi priklausomai nuo genetinės giminaičių bazės atnaujinimų. Vienas itin gražių dalykų - kaip galiausiai ji per irokėzų pasakas vėl sugrįžo prie močiutės sektos pasakos apie vaikystės miesto Kėdainių Minaretą ir 7 nykštukus. Apie tai, kaip reikia sekti ir prisiminti pasakas - ne kaip keistų įvykių seką, o kaip progą užduoti klausimą - kokių gyvenimo dovanų aš noriu, ar jas gavau, kodėl negavau. Iš ko susideda mano genetiniai ir tapatybiniai procentai, kas galvoje man užpildo tuštumas.
Skaitai ir be galo gražu, ir skaitydama galvoji (bent aš galvojau): va tai ir yra autobiografija, tai, kaip tu ne teigi ir kiši save kitiems, o kaip savęs ieškai ir net - rašydama, skaitydama, prisimindama - atrandi. Ir kaip tą sudėti į žodžius - man tas nesuvokiama, tai iš tiesų meistrystė. Tie paskutiniai maždaug 30 puslapių, paimti atskirai, būtų mano metų, daugelio metų knyga, viena geriausių skaitytų autobiografijų, visom teisėm stovinti šalia Speak, Memory.
7. Evil klausimas: jei daugelyje knygų rašytojos Geriausias Draugas pataria, kaip parašyti pabaigą, tai gal ir šitoj knygos jis atsakingas už tą nuostabią pabaigą? (Juokauju, man tas Geriausio Draugo personažas buvo kaip mefistofelis, pagalbininkas ir triksteris - juk vis tiek, net jei nuostabią mintį sugalvoja kažkas kitas, nuostabiai parašyti reikia tau, ne kam kitam.)
Žvaigždučių anatomija: pabaiga man buvo verta 150*, ligtolinė knyga 2-3. Vidurkio nevedžiau, nes po epizodo, kur ji atsisakė važiuot į kalėjimą paskaityti kūrybos kalintiems žmonėms, nusprendžiau, kad skirdama žvaigždutes elgsiuosi kaip bjauri moralizuojanti babcė. Buvo sunku, ypač po tos nuostabios pabaigos, bet atsilaikiau. Grumpy for the win!!
Life goals - būti TUO goodreads vartotoju:
Ir pasakykite tam mižniui, kuris prirašė į Goodreadsą apie mano knygą visokių bjaurių dalykų, kad jeigu aš jį sutiksiu siaurame, tamsiame akligatvyje, aš jam dantimis skalpą nuimsiu.
Pribėgsiu tyliai, tyliai su mokasinais... Ir man nieko už tai nebus.
Ir kojos nesudrebės. (p. 144)
ot ir nepribėgsi, jei tas vartotojas kalėjime :)
May 10, 2024
Kažkada visai netyčia aš atradau Undinę Radzevičiūtę ir įsimylėjau. Mane jos taupumas žodžiams, taiklūs pastebėjimai ir sarkazmas visuomet paperka. Tiesa, jos ankstyvoji kūryba imponuoja labiau. Pradėjau šią knygą nusičiupusi bibliotekoje ir atrodo grįžau laiko mašina atgal. Čia toji pati autorė, kuri man labai labai patiko.
Jei teisingai supratau, tai čia autorės išgyvenimais paremtas kūrinys, kuris leidža mums suprasti, kas vyksta rašytojo gyvenime kai jis rašo arba bando rašyti knygą. Šiuo atveju rašytoja bando pabėgti nuo triukšmo, kuris ją, rodos, persekioja visur. Pasitaiko proga išvykti į Bambergą ir barokiniame dvare ji planuoja imti ir galiausiai tyloje parašyti tai, kas jau seniai verda jos galvoje. Bet, kaip minėjau, triukšmas ją persekioja visur. Rūmuose ji gyvena kartu su triukšmingu kitu rašytoju, kuris ne juokais ją veda iš proto, o knygos rašyti vis nesiseka.
Iriantis knygos puslapiais, pamažu gimsta ir rašytojos kuriama knyga. Tiesa, tas vyksta gana lėtai, o blaškančių veiksnių kiekis eksponentiškai didėja. Kyla ir įtampa, autorės susierzinimas, kuris nejučia apima ir skaitantįjį. Persiritus į antra kūrinio dalį, jau ne juokais imame niršti kartu su ja - na, leiskite, po galais, pagaliau parašyti jai tą knygą!!!
Taiklūs autorės pastebėjimai ir intelekto perliukai man patiko labiausiai. Jos toks savotiškas niurnėjimas labai priminė man mano vidinį balsą, kai kažkas erzina. Čia toks jausmas, kad žmogus akis į akį susiduria su pasaulio absurdu, o jis tenori vieno - parašyti, parašyti tai, kas jau seniai guli jos galvoje.
Buvo gana įdomu, bet ar liks kažkas po kurio laiko - abejoju. Lieku su nostalgišku atsiminimu apie "Strekaza" ir "Žuvim ir drakonais", kurie man iki šiol mėgstamiausi autorės kūriniai. Bet kokiu atveju, smagu, kad turime tokią rašytoją, kuri savita, įdomi ir auganti.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Jei teisingai supratau, tai čia autorės išgyvenimais paremtas kūrinys, kuris leidža mums suprasti, kas vyksta rašytojo gyvenime kai jis rašo arba bando rašyti knygą. Šiuo atveju rašytoja bando pabėgti nuo triukšmo, kuris ją, rodos, persekioja visur. Pasitaiko proga išvykti į Bambergą ir barokiniame dvare ji planuoja imti ir galiausiai tyloje parašyti tai, kas jau seniai verda jos galvoje. Bet, kaip minėjau, triukšmas ją persekioja visur. Rūmuose ji gyvena kartu su triukšmingu kitu rašytoju, kuris ne juokais ją veda iš proto, o knygos rašyti vis nesiseka.
Iriantis knygos puslapiais, pamažu gimsta ir rašytojos kuriama knyga. Tiesa, tas vyksta gana lėtai, o blaškančių veiksnių kiekis eksponentiškai didėja. Kyla ir įtampa, autorės susierzinimas, kuris nejučia apima ir skaitantįjį. Persiritus į antra kūrinio dalį, jau ne juokais imame niršti kartu su ja - na, leiskite, po galais, pagaliau parašyti jai tą knygą!!!
Taiklūs autorės pastebėjimai ir intelekto perliukai man patiko labiausiai. Jos toks savotiškas niurnėjimas labai priminė man mano vidinį balsą, kai kažkas erzina. Čia toks jausmas, kad žmogus akis į akį susiduria su pasaulio absurdu, o jis tenori vieno - parašyti, parašyti tai, kas jau seniai guli jos galvoje.
Buvo gana įdomu, bet ar liks kažkas po kurio laiko - abejoju. Lieku su nostalgišku atsiminimu apie "Strekaza" ir "Žuvim ir drakonais", kurie man iki šiol mėgstamiausi autorės kūriniai. Bet kokiu atveju, smagu, kad turime tokią rašytoją, kuri savita, įdomi ir auganti.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
December 5, 2021
"Ir pasakykite tam mižniui, kuris prirašė į Goodreadsą apie mano knygą visokių bjaurių dalykų, kad jeigu aš jį sutiksiu siaurame, tamsiame akligatvyje, aš jam dantimis skalpą nuimsiu."
"Dar sakau, kad Kinija ilgą laiką buvo slapta mano meilė.
Kokius dešimt metų. Ir viskas baigėsi taip, kaip su slaptomis meilėmis viskas ir baigiasi.
Aš parašiau apie ją knygą ir mano jausmai jai atvėso."
Nežinau, kaip šią knygą skaitys nerašantis žmogus, bet rašantis gali net per daug skausmingai taikliai susitapatinti su nuolatiniu gyvenimo trukdymu rašyti. Ačiū už dar vieną puikią knygą!
"Dar sakau, kad Kinija ilgą laiką buvo slapta mano meilė.
Kokius dešimt metų. Ir viskas baigėsi taip, kaip su slaptomis meilėmis viskas ir baigiasi.
Aš parašiau apie ją knygą ir mano jausmai jai atvėso."
Nežinau, kaip šią knygą skaitys nerašantis žmogus, bet rašantis gali net per daug skausmingai taikliai susitapatinti su nuolatiniu gyvenimo trukdymu rašyti. Ačiū už dar vieną puikią knygą!
January 11, 2022
"Pasaulis aplink yra tik tam, kad tau dar gyvam esant išsidalintų tavo tylą ir tavo laiką."
Šią knygą geriausiai skaityti tiems, kurie jau skaitė "Grožio ir blogio biblioteką", "Kraujas mėlynas" ir (nors nebūtinai) "Žuvys ir drakonai". Ir, žinoma, kuriems tos knygos patiko :)
Rašytoja savam stiliuje pasakoja apie knygų rašymą. Ypač - apie 11 mėnesių rezidenciją Bamberge bandant pabėgti (gan nesėkmingai) nuo triukšmo ir parašyti "Grožio ir blogio biblioteką".
Daug skundžiasi dėl to, kaip jai trukdo triukšmas ir kaip sudėtinga rasti tas tylos valandas, kurių reikia norint parašyti knygą. Aš ją puikiai suprantu, nes dalis mano darbo yra susijęs su profesinių tekstų rašymu, ir man tam taip pat reikia nemažai nepertraukiamų tylos valandų.
Disclaimer: 4 žvaigždutės nuoširdžiai, ne dėl to, kad 144 p. autorė grasina dantimis nuimti skalpą "tam mižniui, kuris prirašė į Goodreadsą apie mano knygą visokių bjaurių dalykų" :)
Šią knygą geriausiai skaityti tiems, kurie jau skaitė "Grožio ir blogio biblioteką", "Kraujas mėlynas" ir (nors nebūtinai) "Žuvys ir drakonai". Ir, žinoma, kuriems tos knygos patiko :)
Rašytoja savam stiliuje pasakoja apie knygų rašymą. Ypač - apie 11 mėnesių rezidenciją Bamberge bandant pabėgti (gan nesėkmingai) nuo triukšmo ir parašyti "Grožio ir blogio biblioteką".
Daug skundžiasi dėl to, kaip jai trukdo triukšmas ir kaip sudėtinga rasti tas tylos valandas, kurių reikia norint parašyti knygą. Aš ją puikiai suprantu, nes dalis mano darbo yra susijęs su profesinių tekstų rašymu, ir man tam taip pat reikia nemažai nepertraukiamų tylos valandų.
Disclaimer: 4 žvaigždutės nuoširdžiai, ne dėl to, kad 144 p. autorė grasina dantimis nuimti skalpą "tam mižniui, kuris prirašė į Goodreadsą apie mano knygą visokių bjaurių dalykų" :)
Read
May 11, 2022Nuostabiai narciziška protagonistė! Įsimylėčiau ją, o ne Geriausią draugą (pastarasis kažkodėl atgrasus, bet ne todėl, kad gėjiškas). Deja, žinau, kad tokia meilė įmanoma tik literatūroje:)
April 2, 2022
Iki vidurio knygos nesupratau, nei kur einama, nei ka norima pasakyti. Heroje erzino. Gal del to, kad atpazinau daug saves. O panasus zmones mus nokautuoja.
Tada viskas susideliojo i vietas.
Ir labai gerai. Asmeniskai, Radzeviciutei Lietuvoje siuo metu nera lygiu (na, Imperatore, bet ji visai Is kitos operos). Radzeviciute absoliuciai nelietuviska (geraja prasme, nes Lietuva yra jega).
Jos knygos daznai trumpos, bet Is ju vargu ar ka galima ismesti. Kiekvienas sakinys lyg durys / duris i kazkokia esati / buti.
Geras sugrizimas prie saves.
Rekomenduoju: visiems « prie meno « ir tiems, kurie « prijaucia « . Kurie nebijo nepatikti, nepataikyti, « nesusivirskinti ». Kurie iesko saves, gilumose, praeityje ir dabartyje.
Nerekomenduoju: ieskantiems permatomo teksto, istorijos, o ne paraistorijos.
Keturi kablis sesi
Tada viskas susideliojo i vietas.
Ir labai gerai. Asmeniskai, Radzeviciutei Lietuvoje siuo metu nera lygiu (na, Imperatore, bet ji visai Is kitos operos). Radzeviciute absoliuciai nelietuviska (geraja prasme, nes Lietuva yra jega).
Jos knygos daznai trumpos, bet Is ju vargu ar ka galima ismesti. Kiekvienas sakinys lyg durys / duris i kazkokia esati / buti.
Geras sugrizimas prie saves.
Rekomenduoju: visiems « prie meno « ir tiems, kurie « prijaucia « . Kurie nebijo nepatikti, nepataikyti, « nesusivirskinti ». Kurie iesko saves, gilumose, praeityje ir dabartyje.
Nerekomenduoju: ieskantiems permatomo teksto, istorijos, o ne paraistorijos.
Keturi kablis sesi
March 11, 2022
3,5*. Norėjau, kad patiktų labiau. Ne iki galo susidraugavau su pasakotoja, nors patiko paslampinėti po jos kūrybinę virtuvę, pažiūrėti į jos kančias, ieškojimus, pergalvojimus. Radzevičiūtės humoras taiklus ir skanus, mažažodžiai sakiniai smagūs. Knyga įkvėpė norą paskaityti daugiau jos kūrybos ir... daugiau rašyti. Nebijoti atsiduoti tai išsunkiančiai rašymo galiai. Nes po gabalėlį save atidavus, vėliau galima iš naujo susilipdyti.
Gal tik pasakotojos tapatybės paieškos, iš pradžių uždegusios, galiausiai pabodo. Tai turbūt už tai tą pusę žvaigždutės ir nuėmiau. Bet skaityti, kaip gimė Grožio ir blogio biblioteka, buvo įdomu.
P. S. Tikiuosi, Geriausias Draugas arba kas nors kitas padovanojo Pasakotojai noise-cancelling ausines.
Gal tik pasakotojos tapatybės paieškos, iš pradžių uždegusios, galiausiai pabodo. Tai turbūt už tai tą pusę žvaigždutės ir nuėmiau. Bet skaityti, kaip gimė Grožio ir blogio biblioteka, buvo įdomu.
P. S. Tikiuosi, Geriausias Draugas arba kas nors kitas padovanojo Pasakotojai noise-cancelling ausines.
December 31, 2022
Paskutinis metų skaitinys ir tiesiog dovana sau pačiai, kur ir džiugu, kad pasitaupiau paskutinei metų dienai, ir pikta, kad visgi taupiau ir neradau progos perskaityti anksčiau. Tačiau viską galiu paaiškinti nebent tuo, kad esu pametus galvą ir kiekvieną kartą imant naują Undinės knygą man būna truputį baisu, kad o vat ir viskas, kažkuri iš mūsų pasikeitėm ir nebedžiugins. Vis dar džiugina. Norėčiau taip taupiai rašydama mokėti pasakyti tiek daug.
September 7, 2023
Ši autofikcija tikrai patiks Undinės Radzevičiūtės gerbėjams/oms, skaičiusioms "Grožio ir blogio biblioteką" ir kitus prozininkės kūrinius - autorė atskleidžia nemažai savo kūrybinės virtuvės ypatumų, žaidžia autobiografinėmis nuorodomis, vis mesteli kokią išmintingą ir kartu juokingą frazę, kurią taip ir norisi užsirašyti į užrašų knygelę (jei tik tokią knygelę turėčiau ir jei vertinčiau tokias chrestomatines frazes). Taip pat romanas patiks literocentrišką požiūrį bei vertybes išpažįstantiems/ioms, nes rašytoja, t. y. romano pasakotoja ir pagrindinė personažė nuolat skundžiasi, kad kažkokie niekingi trukdžiai (tai remontai, tai kaimynai, ligos, vakarėliai etc.) vis kliudo užsiimti rašytojiška veikla, kuri rašytojai, žinoma, yra vienintelė prasminga - galima sakyti, ties (ne)rašymo problema ir koncentruojasi romano siužetas (jau jau sės rašytoja rašyti, ir vis kažkas nutinka... jaučia, kad reikia rašyti, bet nesirašo... jau jau sugalvos kokį siužetinį vingį, užrašys, o tada Geriausias Draugas pasakys, kad reikia perrašyti). Daug ironijos, bet vadinamosios saviironijos kažkaip mažoka. Man juokingiausi fragmentai, kaip rašytoja, kurios, be abejo, negalima vienareikšmiškai tapatinti su U. Radzevičiūte, vis giriasi, jog turi na tiesiog ypatingai puikų humoro jausmą, bet po to vykstančios situacijos patvirtina, kad yra kiek kitaip. Ir dar labai patiko tai, kad niekada negali žinoti, ar čia iš tiesų taip buvo, ar rašytoja mus vis mausto ir kvailina. Labai švariai parašyta knyga, bet vis tiek (o gal kaip tik dėl to) ėmė nuobodulys - nebuvo nei vieno fragmento, kurį perskaičiusi būčiau galėjusi pasakyti "wow", "oho", "geras". Ar tiesiog fragmento, kurį norėčiau perskaityti dar ir dar kartą. Akivaizdu, tikrai nesu U. Radzevičiūtės nei literatūrocentriškos laikysenos fanė.
June 10, 2023
,,-Visi įsivaizduoja, kad profesionalaus rašytojo pagrindinė profesinė liga yra hemorojus,- sako jis.
-O iš tikrųjų?
-O iš tikrųjų - neurozė."
,,Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu. Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga."
,,Niekas mūsų taip nenuvilia, kaip mūsų tikėjimas ir tikėjimasis."
(GALIMAI) SALDAINIUKAS UNDINĖS GERBĖJAMS.
Radzevičiūtės knygos yra kaip gero vyno taurė ar kokybiško šokolado gabaliukas (ar du). Labai skaniai nueina gomuriu saldumu ir po savęs palieka malonų lengvumą. Nors vis tik po paskutinio skaitymo jos knygos ,,Kraujas mėlynas", galvojau, kur dingo tas jos stiliukas, bajeriukai ir tas žiauriai geras vaibas. Aleliuja, jis buvo čia.
Labai patiko man tie koncentruoti, trumpi ir aštrūs sakiniai, nes be jokio daugžodžiavimo pasakyta tiek daug. Kadangi ir pati esu prisilietus prie rašymo kaip profesijos, žinau koks kartais tai sunkus darbas ir kaip norisi mesti viską per langą ir užsidaryt kur nors dėžėj. Tikrai buvo kur pakikenti iš genialių dialogų ir taiklių Undinės minčių.
Šioje knygoje Undinė rašė greičiausiai pati apie savo rašymo kančias. Jas palengvinti ji išvyksta gavusi kvietimą į Bambergo rūmus Vokietijoje. Ten kaip koks rašytojų ir kitų menininkų rezortas. Bet ne viskas jau taip tobula, ir vargu ar gaus taip norėtos tylos, kai už sienos gyvena triukšmingas kaimynas.
Labai skanu, labai myliu Undinę. Per trumpa buvo ta knyga, galėjo dar tiek pat būti ar dar daugiau.
-O iš tikrųjų?
-O iš tikrųjų - neurozė."
,,Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu. Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga."
,,Niekas mūsų taip nenuvilia, kaip mūsų tikėjimas ir tikėjimasis."
(GALIMAI) SALDAINIUKAS UNDINĖS GERBĖJAMS.
Radzevičiūtės knygos yra kaip gero vyno taurė ar kokybiško šokolado gabaliukas (ar du). Labai skaniai nueina gomuriu saldumu ir po savęs palieka malonų lengvumą. Nors vis tik po paskutinio skaitymo jos knygos ,,Kraujas mėlynas", galvojau, kur dingo tas jos stiliukas, bajeriukai ir tas žiauriai geras vaibas. Aleliuja, jis buvo čia.
Labai patiko man tie koncentruoti, trumpi ir aštrūs sakiniai, nes be jokio daugžodžiavimo pasakyta tiek daug. Kadangi ir pati esu prisilietus prie rašymo kaip profesijos, žinau koks kartais tai sunkus darbas ir kaip norisi mesti viską per langą ir užsidaryt kur nors dėžėj. Tikrai buvo kur pakikenti iš genialių dialogų ir taiklių Undinės minčių.
Šioje knygoje Undinė rašė greičiausiai pati apie savo rašymo kančias. Jas palengvinti ji išvyksta gavusi kvietimą į Bambergo rūmus Vokietijoje. Ten kaip koks rašytojų ir kitų menininkų rezortas. Bet ne viskas jau taip tobula, ir vargu ar gaus taip norėtos tylos, kai už sienos gyvena triukšmingas kaimynas.
Labai skanu, labai myliu Undinę. Per trumpa buvo ta knyga, galėjo dar tiek pat būti ar dar daugiau.
December 16, 2021
Staiga atgimęs nuostabus skaitymo jausmas, kai per puslapius ne iritis, o tiesiog sklęste sklendi tarsi balta jachta per raibuliuojančių bangelių jūrą. Fantastiškas humoro jausmas, gebėjimas pasakoti istorijų pynes ir smažuj žvilgsnis į save ir realybę. Pasakojimas pie knygos/knygų rašymą, bėgimą nuo realybės ir panirimą į ją. Smagu, kai gali sekti autorės pasakojimą giją pagal anksčiau skaitytus kūrinius ir prisiminti savo pačios reakcijas į jau skaitytus tekstus. Skaitymo džiugesys.
May 12, 2022
odė tylai
Aš kaip ir autorė nekenčiu triukšmo ir bent jau skaitydama noriu kuo didesnės tylos. Tuomet man trukdo ir viršuje paspiriamomis mašinytėmis dundantys vaikai ir rezonuojantis šaldytuvas. Todėl skaityti Radzevičiūtės rantinimą apie triukšmą buvo labai smagu - kvatojau iš bene absurdiškų situacijų ir džiaugiausi, kad aš ne viena.
Knyga man labiau pasirodė minčių srautas, pakalbėjimas apie šį bei tą, bet pagrindinė knygos linija turbūt visgi yra apie kūrybos kančias, glaudžiai susijusias su jau minėtu triukšmu, konkrečiai rašant ‘Grožio ir blogio biblioteką’, bet dažnai minint ir kitas savo knygas ‘Kraujas mėlynas’ ir ‘Žuvys ir drakonai’, todėl kaip ir visi rekomenduoju šios knygos imtis tik jas perskaičius. Juokinga, kad aš kol kas ir esu skaičiusi tik šias tris jos knygas. Apie visus šiuos kūrinius ji dažnai kalba su tam tikra ironija, kas mane žavi - toks sugebėjimas kažkiek pasijuokti iš savo kūrybos, net pateikiant draugo išsakytus palyginimus su pornografija.
Aš nesu autorės gerbėja iki kaulų smegenų ir tik ‘Kraujas mėlynas’ man paliko neišdildomą įspūdį, bet ‘Minaretas ir 7’ drąsiai stoja į antrąją vietą, nes kažkaip susišaukė su mano patirtimis ir nuoširdžiai ne kartą ir ne du prajuokino. Bet knygų pavadinimus visgi leisčiau galvoti Geriausiam Draugui.
Aš kaip ir autorė nekenčiu triukšmo ir bent jau skaitydama noriu kuo didesnės tylos. Tuomet man trukdo ir viršuje paspiriamomis mašinytėmis dundantys vaikai ir rezonuojantis šaldytuvas. Todėl skaityti Radzevičiūtės rantinimą apie triukšmą buvo labai smagu - kvatojau iš bene absurdiškų situacijų ir džiaugiausi, kad aš ne viena.
Knyga man labiau pasirodė minčių srautas, pakalbėjimas apie šį bei tą, bet pagrindinė knygos linija turbūt visgi yra apie kūrybos kančias, glaudžiai susijusias su jau minėtu triukšmu, konkrečiai rašant ‘Grožio ir blogio biblioteką’, bet dažnai minint ir kitas savo knygas ‘Kraujas mėlynas’ ir ‘Žuvys ir drakonai’, todėl kaip ir visi rekomenduoju šios knygos imtis tik jas perskaičius. Juokinga, kad aš kol kas ir esu skaičiusi tik šias tris jos knygas. Apie visus šiuos kūrinius ji dažnai kalba su tam tikra ironija, kas mane žavi - toks sugebėjimas kažkiek pasijuokti iš savo kūrybos, net pateikiant draugo išsakytus palyginimus su pornografija.
Aš nesu autorės gerbėja iki kaulų smegenų ir tik ‘Kraujas mėlynas’ man paliko neišdildomą įspūdį, bet ‘Minaretas ir 7’ drąsiai stoja į antrąją vietą, nes kažkaip susišaukė su mano patirtimis ir nuoširdžiai ne kartą ir ne du prajuokino. Bet knygų pavadinimus visgi leisčiau galvoti Geriausiam Draugui.
June 6, 2024
4,5* ar visgi 4*. Koks skirtumas, ar ne? Norėjau istorijos, gavau intelektualią nuovargio magija, smalsiai besidairančią aplinkui ir fiksuojančią detales, kyg tarp kitko.
Jau ir aš dabar nekenčiu Bambergo ir tų rezidencijų, kuriose nei nebuvau, ir to prievartinio rašymo, kai privalai, nes juk rezultatas turi būti.
Apie testą man pasakojo prieš keletą metų, gal tuomet buvo madinga? Man irgi siūlė būtinai pasidaryti.. Toks stilingas savęs stebėjimas, kaip keičiasi suvokimas, didėjant ar mažėjan native american procentui.
O jau tas Geriausias Draugas... Nei nereikia nieko daugiau aiškinti, neduočiau skaityti savo tekstų niekada ir net nediskutuočiau apie tai...
Toks savotiškai magiškas tekstas, kuris nepaleidžia. Net nežinau kodėl. Ar mums kartais sapnuojasi vienodi sapnai, skirtingose platumose? Genų procentas, kai sutampa ar kaip kitaip tai susiję?..
Tai dabar jau teks skaityti, ką toje rezidencijoje užfiksavo Ivaškevičius, sako, kad jam ten viskas kitaip...
Tai štai tokoa būsena perskaičius apniko...
Jau ir aš dabar nekenčiu Bambergo ir tų rezidencijų, kuriose nei nebuvau, ir to prievartinio rašymo, kai privalai, nes juk rezultatas turi būti.
Apie testą man pasakojo prieš keletą metų, gal tuomet buvo madinga? Man irgi siūlė būtinai pasidaryti.. Toks stilingas savęs stebėjimas, kaip keičiasi suvokimas, didėjant ar mažėjan native american procentui.
O jau tas Geriausias Draugas... Nei nereikia nieko daugiau aiškinti, neduočiau skaityti savo tekstų niekada ir net nediskutuočiau apie tai...
Toks savotiškai magiškas tekstas, kuris nepaleidžia. Net nežinau kodėl. Ar mums kartais sapnuojasi vienodi sapnai, skirtingose platumose? Genų procentas, kai sutampa ar kaip kitaip tai susiję?..
Tai dabar jau teks skaityti, ką toje rezidencijoje užfiksavo Ivaškevičius, sako, kad jam ten viskas kitaip...
Tai štai tokoa būsena perskaičius apniko...
July 23, 2022
Kaip miela vėl sutikti žuvų ir drakonų Undinę! Jei į kompaniją dar ir tą strekoza vadinamą laumžirgį pridėti, tai ir visa trilogija gaunasi. O ko gi ne?
September 7, 2022
Knyga tiems, kurie nori pabūti rašytojo kūrybinėje virtuvėje ir galvoje, skyrius po skyriaus sunkiai gimdančioje septintąjį (tikriausiai tuo pačiu ir aštuntąjį) romaną.
"Būti rašytoju - tai gyventi keletą metų savo galvoje nebaigtame statyti pasaulyje".
Neblogai, bet tikrai ne geriau už "Grožio ir blogio biblioteką. Tad 3⭐️
"Būti rašytoju - tai gyventi keletą metų savo galvoje nebaigtame statyti pasaulyje".
Neblogai, bet tikrai ne geriau už "Grožio ir blogio biblioteką. Tad 3⭐️
March 3, 2022
Knyga apie nieką, užtat labai įtaigiai.
December 31, 2021
Svarbu būti paskaičius Gėrio ir blogio biblioteka prieš imantis šios.
April 22, 2022
Dvejopas jausmas. Iš vienos pusės vėl buvo galimybė mėgautis išskirtiniu Undinės stiliumi, kurį prieš dvejus metus pirmą kartą atradau knygoje Strekaza. Iš kitos - tai buvo didžiausia problema - nesu skaitęs daugiau kitų Undinės knygų. O tai, kaip suprantu, šioje knygoje buvo ypač svarbu. Nes tai lyg kelios knygos (kaip upė) subėgančios į vieną knygą. Suprantu, koks būtų malonumas skaityti šią knygą, žinant prieš tai buvusias kitas. "Minaretas ir 7" būtų suspindusi visai kitomis spalvomis. Deja. Konteksto man pritrūko. Šiuo atveju, tenka vertinti ne tiek knygą, kiek emociją, kurią patyriau skaitydamas.
April 19, 2024
Stebiuosi ar pati rašytoja neišėjo iš proto, nes man tarpais jau "stogas važiavo" beskaitant. Ir nors erzina, kaip tas išsausėjęs šašas kurį vis norisi nulupti, bet atailaikai, nes smalsumas veda toliau kaip čia bus.
Ironiją pajutau, bet ne visada kėlė juoką. Mat esu iš tų, kur kartais sarkazmo nepagauna ir prasmes eilutėje ne visada užmatau.
Ironiją pajutau, bet ne visada kėlė juoką. Mat esu iš tų, kur kartais sarkazmo nepagauna ir prasmes eilutėje ne visada užmatau.
April 2, 2022
Prieš skaitant būtų gerai perskaityti kitas autorės knygas, bent jau "Grožio ir blogio biblioteką", nes apie jos rašymo užkulisius daugiausia ir yra ši knyga. Besiklausant interviu su autore man visada atrodydavo, kad ji kažkaip kitaip mato pasaulį nei aš pati ir dauguma mane supančių mirtingųjų, o tas juk dar labiau intriguoja perskaityti jos autobiografinę knygą. Neabejoju, kad knyga patiks rašytojos gerbėjams ir šiaip smalsautojams, kuriems knieti įlįsti į šiuolaikinių rašytojų galvas ir sužinoti, kaip jie rašo knygas, iš kur atsiranda tie keisti veikėjai ir ką jie veikia menininkų rezidencijose (ar tikrai tai tokios stebuklingos vietos, kur rašosi tarsi be pastangų?). Jaučiuosi labai smagiai praleidusi laiką. Ir labai užinfluencino gimtadieniui pasidaryti DNR testą ir sužinoti, iš kur kilę mano protėviai.
October 12, 2024
Minaretas ir 7 tai pirmoji U. Radzevičiūtės knyga, kurią skaičiau.
Pirma knygos dalis išvargino, laikas ėjo lėtai ir sunkiai. Jaučiausi, kaip ta knygoje aprašoma herojė, kuri sunkiai serga bronchitu, žiūri į lubas ir laukia na kada jau pasveiksiu. Pirmos dalies veiksmas ir nuotaika labai priminė V. Rykštaitės Mėlyną namą Havajuose.
Antroji knygos dalis, visgi, pasirodė visai kitokia. Gyli, jautri, asmeniška. Man labai patiko autorės paliesta giminės linijų tema, jos reakcija į DNR testo rezultatus, jų filtravimą per save ir savo giminės istorijas. Antra dalis mane įtraukė ir įtikino.
Bendras knygos vertinimas - 3.5/5 ⭐⭐⭐. Manau dar tikrai grįšiu prie U. Radzevičiūtės kūrybos. Jaučiu, kad joje man dar yra ką atrasti.
Pirma knygos dalis išvargino, laikas ėjo lėtai ir sunkiai. Jaučiausi, kaip ta knygoje aprašoma herojė, kuri sunkiai serga bronchitu, žiūri į lubas ir laukia na kada jau pasveiksiu. Pirmos dalies veiksmas ir nuotaika labai priminė V. Rykštaitės Mėlyną namą Havajuose.
Antroji knygos dalis, visgi, pasirodė visai kitokia. Gyli, jautri, asmeniška. Man labai patiko autorės paliesta giminės linijų tema, jos reakcija į DNR testo rezultatus, jų filtravimą per save ir savo giminės istorijas. Antra dalis mane įtraukė ir įtikino.
Bendras knygos vertinimas - 3.5/5 ⭐⭐⭐. Manau dar tikrai grįšiu prie U. Radzevičiūtės kūrybos. Jaučiu, kad joje man dar yra ką atrasti.
May 8, 2023
Pasakojimas iš Vokietijos, kai susikerta DNR genai.
"Kodėl žydų toks geras humoro jausmas? Todėl, kad humoro jausmas tiesiogiai susijęs su išlikimu."
"Taigi, vienas smegenų pusrutulis nori būti Architektu, kitas renka faktus, o kambarių tvarkytis nenori nė vienas. Kategoriškai!"
"Kodėl žydų toks geras humoro jausmas? Todėl, kad humoro jausmas tiesiogiai susijęs su išlikimu."
"Taigi, vienas smegenų pusrutulis nori būti Architektu, kitas renka faktus, o kambarių tvarkytis nenori nė vienas. Kategoriškai!"
March 25, 2025
Puikiai suprantamas tylos vertinimas, deja, yra vienintelis momentas, siejęs su knyga. Parašyta neblogai, savitas humoro jausmas, visgi neskamba nors tu ką. Tarytum kažkoks giluminius snobizmas po tekstu, tarytum vis išlenda ir primena apie save
April 6, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Nepaisant to kad knygos autorė mano kraštietė, negalėčiau pasakyti, kad knyga sužavėjo. Labiau patiko jos bendravimas su irakiečiu kambarioku, nei savo protėvių aiškinimasis. Manau jei būtų daugiau tokio judviejų bendravimo knyga būtų kur kas įspūdingesnė.
www.facebook.com/miciausknygos
Nepaisant to kad knygos autorė mano kraštietė, negalėčiau pasakyti, kad knyga sužavėjo. Labiau patiko jos bendravimas su irakiečiu kambarioku, nei savo protėvių aiškinimasis. Manau jei būtų daugiau tokio judviejų bendravimo knyga būtų kur kas įspūdingesnė.
February 16, 2023
Kaip tik laukiu savo genetinio testo rezultatų. Labai tikiuosi, kad nesitapatinsiu su autorės patirtimi:))
Displaying 1 - 30 of 52 reviews