What do you think?
Rate this book
Kvėpuoti kitais
Elenai Picard tikrai pasisekė – ji ištekėjusi, augina dukrą ir gyvena savo motinos svajonių šalyje Prancūzijoje. Bet jos čia niekas nelaukia. Ji bijo nepritapti, bijo nuvilti. Ji bijo būti atstumta ir vieniša. Ji bijo būti savimi ir prarasti save. Ir ji pasirenka gyventi kaimynės Selinos, auklės Silvi, senutės Albertinos, arogantiškosios Odilės, savo meilužio Polio istorijomis. Susipainiojusi tarp tikrovės ir sapnų, iliuzijų ir apsėdimų, ji tolsta. Tolsta nuo savęs, nuo savo vyro, nuo dukros. Nuo tikrovės.
Spalvingoje šiuolaikinio Paryžiaus gyvenimo mozaikoje – svetimšalės Elenos istorija. Pasiklydusios moters istorija.
Girdėti rytais žingsnius laiptinėje. Pajusti primestą, nekviestą kaltę. Susisiausti į chalatą, prisigėrusį nekenčiamo namų kvapo. Prisiminti motiną Iną. Baimė, gėda dėl sumautos karjeros, tuščių, tyla gąsdinančių dienų, būti tokia pažeidžiama, silpna. Priklausyti nuo vyro, nuo kito. Visą laiką stebėti. Būti, kvėpuoti kitais.
Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre jau daugiau kaip dvidešimt metų dirba žurnalistinį darbą. Ji buvo žurnalo „Cosmopolitan" vyriausioji redaktorė, dirbo „Lietuvos ryto" televizijoje, LNK, TV3, bendradarbiavo su žurnalais „TV antena", „Kinas", „Stilius", „Ieva", „Žmonės", „Laima", „Moteris", rusų „Elle".
2015 metais pasirodė jos publicistinė knyga „Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname". „Kvėpuoti kitais" pirmasis autorės romanas. Šiuo metu ji gyvena Paryžiuje.
Spalvingoje šiuolaikinio Paryžiaus gyvenimo mozaikoje – svetimšalės Elenos istorija. Pasiklydusios moters istorija.
Girdėti rytais žingsnius laiptinėje. Pajusti primestą, nekviestą kaltę. Susisiausti į chalatą, prisigėrusį nekenčiamo namų kvapo. Prisiminti motiną Iną. Baimė, gėda dėl sumautos karjeros, tuščių, tyla gąsdinančių dienų, būti tokia pažeidžiama, silpna. Priklausyti nuo vyro, nuo kito. Visą laiką stebėti. Būti, kvėpuoti kitais.
Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre jau daugiau kaip dvidešimt metų dirba žurnalistinį darbą. Ji buvo žurnalo „Cosmopolitan" vyriausioji redaktorė, dirbo „Lietuvos ryto" televizijoje, LNK, TV3, bendradarbiavo su žurnalais „TV antena", „Kinas", „Stilius", „Ieva", „Žmonės", „Laima", „Moteris", rusų „Elle".
2015 metais pasirodė jos publicistinė knyga „Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname". „Kvėpuoti kitais" pirmasis autorės romanas. Šiuo metu ji gyvena Paryžiuje.
280 pages, Hardcover
Published January 1, 2021
1 person is currently reading
196 people want to read
About the author
Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre
2 books2 followersVita Vilimaitė Lefebvre Delattre - Lietuvos žurnalistė ir rašytoja, gyvenanti Paryžiuje. Buvo žurnalo „Cosmopolitan" vyriausioji redaktorė, dirbo „Lietuvos ryto" televizijoje, LNK, TV3, bendradarbiavo su žurnalais „TV antena", „Kinas", „Stilius", „Ieva", „Žmonės", „Laima", „Moteris", rusų „Elle"; kūrė siužetus TV3 laidai „Gyvenimas yra gražus“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 27 of 27 reviews
November 1, 2021
Kol saulė nusileido, ėmiau ir pabaigiau.
Tiek prisikvėpavau kitais, kad net burnoj sausa.
Taip sodriai, skausmingai, užknisančiai Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre pripynė. Kokių personažų ir jų gyvenimo linijų ji čia pritaškė.
Labai lengva susirgti šia knyga, nejučia įsivelti kartu su Elena, pasiklysti Paryžiuje ir būti užvaikyta tų herojės minčių kamuoliukų, kurie vis bumpsi, skraido ir atrodo, kad galo jiems nėra.
Nenorėčiau tavęs, Elena, gyvenime sutikti.
Viena pačiausių lietuviškų šiemet, manau.
Tiek prisikvėpavau kitais, kad net burnoj sausa.
Taip sodriai, skausmingai, užknisančiai Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre pripynė. Kokių personažų ir jų gyvenimo linijų ji čia pritaškė.
Labai lengva susirgti šia knyga, nejučia įsivelti kartu su Elena, pasiklysti Paryžiuje ir būti užvaikyta tų herojės minčių kamuoliukų, kurie vis bumpsi, skraido ir atrodo, kad galo jiems nėra.
Nenorėčiau tavęs, Elena, gyvenime sutikti.
Viena pačiausių lietuviškų šiemet, manau.
May 13, 2022
Kokia neįprasta knyga, ir tikrai gaiviai susiskaitė - jei turite pažįstamų, kurie vis skundžiasi, kokie visi jiems negeri, ir iš neutraliausios situacijos geba padaryti didelę dramą, o jūs svarstote, kažin kas dedasi jų galvose, tai ši knyga - puiki proga išsiaiškinti.
Knygos pasakotoja - meilės emigrantė į Prancūziją, turi vyrą ir vaiką, o Prancūzijoje nepritampa, ir išties lengva tuo patikėti, prancūzų arogancija ne veltui garsėja po visą pasaulį. Bet pasakotoja sau (ir kitiems) tikrai nepalengvina gyvenimo apie kiekvieną sutiktą spręsdama iš drabužių (grynai būtent taip, apibūdina drabužius ir jau manosi perpratusi charakterį), tada prisigalvoja, ką tas žmogus apie ją neva mano, ir čia pat baisiai įsižeidžia ir įsiskaudina. Susigalvoja, kad jai reikia draugės prancūzės, tokios, žinote, tikros prancūzės, ir įsižiūri (nerandu geresnio žodžio apibūdinti tam, kas vyksta) menišką kaimynę. Pasakotoja taip apsėsta tos kaimynės, kad aš vis laukiau, kada ją nužudys ir pradės dėvėti jos nudirtą veidą. Nieko tokio drastiško neįvyksta, bet vyksta meilužiai, dramos, surauktašikniai aristokratai, na, kaip ir pridera Prancūzijoje. Aš tai sakyčiau, kad besistengdama pritapti ji prisikūrė sau išties prancūziškų dramų, šitaip, galima sakyti, pritapdama! The French was inside you all along!
Vietom truputį įkyrėdavo tas trumpų sakinių stilius, ir atsibosdavo skaityti apie vaiko auginimą, bet čia gal tik man taip. Užtat faina, kad prancūzų vaikai taip šauniai išmuštruoti!
Na, žodžiu, netikėtai pakliuvusi į akiratį ne įprasto mano repertuaro knyga, ir tikrai nesigailiu perskaičiusi.
Knygos pasakotoja - meilės emigrantė į Prancūziją, turi vyrą ir vaiką, o Prancūzijoje nepritampa, ir išties lengva tuo patikėti, prancūzų arogancija ne veltui garsėja po visą pasaulį. Bet pasakotoja sau (ir kitiems) tikrai nepalengvina gyvenimo apie kiekvieną sutiktą spręsdama iš drabužių (grynai būtent taip, apibūdina drabužius ir jau manosi perpratusi charakterį), tada prisigalvoja, ką tas žmogus apie ją neva mano, ir čia pat baisiai įsižeidžia ir įsiskaudina. Susigalvoja, kad jai reikia draugės prancūzės, tokios, žinote, tikros prancūzės, ir įsižiūri (nerandu geresnio žodžio apibūdinti tam, kas vyksta) menišką kaimynę. Pasakotoja taip apsėsta tos kaimynės, kad aš vis laukiau, kada ją nužudys ir pradės dėvėti jos nudirtą veidą. Nieko tokio drastiško neįvyksta, bet vyksta meilužiai, dramos, surauktašikniai aristokratai, na, kaip ir pridera Prancūzijoje. Aš tai sakyčiau, kad besistengdama pritapti ji prisikūrė sau išties prancūziškų dramų, šitaip, galima sakyti, pritapdama! The French was inside you all along!
Vietom truputį įkyrėdavo tas trumpų sakinių stilius, ir atsibosdavo skaityti apie vaiko auginimą, bet čia gal tik man taip. Užtat faina, kad prancūzų vaikai taip šauniai išmuštruoti!
Na, žodžiu, netikėtai pakliuvusi į akiratį ne įprasto mano repertuaro knyga, ir tikrai nesigailiu perskaičiusi.
December 7, 2023
„Goodreads“ mane visada trikdo tarsi ir nebūtina, bet geidautina knygos reitingavimo balais galimybė. Peržiūrėjusi neseniai išėjusių lietuvių autorių knygų balus, prisiminiau prieš keletą metų LRT „Klasikos“ laidoje „Pirmas sakinys“ vykusį pokalbį su knygų vertintoja iš minėtos platformos. Laidos vedėjui paklausus, kodėl dvejetu įvertino Dostojevskio „Brolius Karamazovus“, ji atsakė, kad kūrinys yra „tiesiog ne jos“. Net jei Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre romanas „Kvėpuoti kitais“ nėra „visai mano“, jis man patiko daugeliu aspektų.
Vienas poetas keiksmažodžius poezijoje pavadino „rūgštimi“ – suprask, tokiu stipriu dirgikliu, ne eilėraščio naudai „išdeginančiu“ visą kūrinio esmę, paliekančiu atminty tik tą driokstelėtą necenzūrinį posakį. Perskaičiusi vienos literatūrologės atsiliepimą apie romaną „Kvėpuoti kitais“, tą patį pagalvojau apie gausius ir smulkmeniškus aprangos aprašus, užkliuvusius atsiliepimą rašiusiajai. Ar gali išsamūs drabužių aprašai, kurių gausu Vilimaitės romane, tiek suerzinti, tai yra prozoje tapti ta rūgštimi, išdeginančia visą knygos esmę? Sutikčiau, kad literatūroje su glamūro elementais vertėtų elgtis atsargiai, bet šiuo atveju stoju autorės pusėn – ji aprašinėja prancūzus, kuriems apranga nuo seno yra nedaloma kultūros dalis, kaip įdagas signalizuojanti aplinkiniams apie priklausymą tam tikram visuomenės sluoksniui. Kaip ir maisto ir maitinimosi kultūra.
Minėti elementai man visiškai netrukdė pajusti kito, gilesnio, romano klodo, atsiveriančio įsiskaičius į kapotom sinkopėm aprašytą veikėjos istoriją. Skirtingai nei, tarkim, britė Ticija iš Susannos Kubelkos „Šiandien madam pareis vėliau“, kuri per visą romaną „kaip tikra prancūzė“ praplepa apie savo aprangą, kremus ir kasdienius grožio ritualus, romano „Kvėpuoti kitais“ pagrindinė veikėja Elena net neslepia savo kitoniškumo, nevykėliškumo, priešpriešindama save „savaime žavingoms“ paryžietėms. Ji, ginkdie, nėra ta grožio salone sėdinti damutė (iš atminties cituoju literatūrologės apibūdinimą) ir yra panašesnė į skandinavę nei į lietuvę ar prancūzę: nesipuošia, yra nerangi, nuolat apsipilanti gėrimais, suskeldėjusiom lūpom, dažnai pati sau dvokianti prakaitu. Ir vėl – čia skaitytojas turi būti budrus, nes romane yra kelios vietos, kur veidrodis atsukamas į skaitytoją, bet ne pačios protagonistės, o ją įsimylėjusių vyrų, na, ir vaikų auklės Silvi, kurie vis dėlto reflektuoja priešingą Elenos paveikslą. Pati Elena pasirinkusi gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.
Knygos epigrafui pasitelkta Virginios Woolf romano „Orlandas“ citata „...visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei...“ tarsi sufleruoja skaitytojui ir galimą veikėjos beprotybę, ir kartu jos paneigimą. Nors visame romane Elenos būsena balansuoja tarp kraštutinumų, net isterijos ir beviltiškumo apimtai savo veikėjai autorė palieka peilio aštrumo refleksiją.
Kažkuriame knygos etape protagonistę norisi suimti už pečių ir gerai papurtyti – ji erzina, ji tiesiog užknisa. Bet ar tai nėra gerai parašyto teksto savybė? Ir kas pasakė, kad veikėjai mums turi patikti. Patiko, kad Vilimaitė neduoda jokių lengvinančių įrankių, vengia apibendrinimų ir moralizavimų, kurie padėtų išpainioti sudėtingą Elenos psichologinį portretą. Skaitytojas paliekamas akistatoje su protagoniste labai paprastai užduočiai – ją suprasti arba ne. Ir vėl – ar nesupratimas arba klaidingas supratimas reikštų knygos nesėkmę? Nemanau.
Skaitytojui pateikiamos net kelios siužetinės linijos: Elenos santykiai su motina, jos praeitis, aplinkos matymas, savęs matymas, sapnai, dabartiniai santykiai su aplinkiniais. Viskas tik per pačios veikėjos pojūčių ir supratimo prizmę. Iš jų galima austi tikrąjį Elenos paveikslą, kuris, paradoksalu, tam tikrais bruožais kartais niekuo nesiskiria nuo jos niekinamų „kitų“ savybių. Nenuoširdi, pagiežinga, bijanti rodyti tikrus jausmus arba, apimta isterijos, parodanti išskirtinai neigiamus, Elena per dienų dienas, regis, tik slankioja ir teisia prancūzus, besielgiančius iš esmės taip pat, tik, žinia, turinčius privilegijuotesnę padėtį nei atvykėlė iš Rytų Europos.
Romane Vilimaitė labai vaizdingai perteikia vaikų auginimo ir auklėjimo siužetinę liniją. Pradėdama nuo Elenos motinos despotiškumo, motinų ir dukrų, tėvų ir vaikų liniją autorė tęsia pasakojimu apie protagonistės vyro Vadimo ir kitų prancūzų šeimų elgesį su vaikais, tam tikrą šaltumą, abejingumą, muštrą ir net, sakyčiau, nemeilę.
Elena su dukra – tam tikros sąmokslininkės, svetimoje šalyje teturinčios viena kitą ir besipriešinančios tenykštėms vaikų auklėjimo normoms. Tik dukra daugelyje romano vietų jau identifikuojama kaip „kita“ – „maža prancūzaitė“, ateity virsianti motinos siekiamybe – tikra prancūze.
Elenos santykiai su meilužiu Poliu – viena iš knygos vietų, kuri man asmeniškai pasirodė neįtikinama. Tarsi autorė čia būtų aprašiusi visai kitą moterį ir jos elgseną. Elenai būdingas tam tikras ribiškumas – tiesa, labiau literatūrinis nei patologinis, bet jos elgesys ištikusios aistros akivaizdoje kiek stebino ir neįtikino, tarsi būtų iš kito meilės romano. Gal mano įspūdis klaidingas, bet atrodė, jog pačiai romano kūrėjai ta linija buvo tiek neįdomi, kad ji ėmėsi lengviausio kelio ir su palengvėjimu užbaigė ją, nustebusiam skaitytojui kilojant antakį. Kitoje reminiscencijose atgyjančioje jaunystės meilės ir santykių su būsimu vyru Vadimu istorijoje apstu ir apmaudžių savo banalumu metaforų, kaip antai: „Mes ištrūkome iš minios, ir praeitis tą minutę sudužo į tūkstančius šukių“ (p. 265), „Gyvenimas. Šią minutę jis dūžta į tūkstančius šukių“ (p. 265). Taip pat ir tokių kaip: „Plėšiau jų meilės laiškelius. Trypiau kojomis“ (p. 262), „...beatodairiškai pultų su manim į bedugnę“ (p. 263).
Visai kitas įspūdis kyla skaitant tiesiog maniakišką Elenos įsikibimą – drįsčiau sakyti, net tam tikrą įsimylėjimą – į savo kaimynę „tikrą prancūzę“ Seliną. Gerai aprašytos būsenos, kur kaitaliojasi susižavėjimas, trauka, neapykanta, noras prilygti, pasibjaurėjimas, teisimas ir šuniškas prisirišimas. Pačios Selinos paveikslas pasirodė įtaigus, bet vis dėlto ne toks įdomus kaip, tarkim, senosios Elenos kaimynės Albertinos draugės azijietės Džeinės. Tam tikrų veikėjų figūros šmėkšteli romane tik epizodiškai, bet dėl Vilimaitės talento juos aprašyti sudominant ir suintriguojant net apmaudu, kad jie ir lieka tik vieno epizodo veikėjais. Tiesiog norėjosi, kad romane vėl atsirastų prancūzų mokytoja Lorana, senoji Albertina ir jos draugė Džeinė.
Atskiro vertinimo beveik visuose atsiliepimuose apie „Kvėpuoti kitais“ sulaukia romano kalba. Simpatija vienaip ar kitaip konstruojamam sakiniui turbūt toks pats subjektyvus dalykas kaip simpatija knygos veikėjams. Tarkim, ir šio teksto autorei, ir, žinau, ne vienam skaitytojui pradžioje norėjosi ką nors primušti dėl Valdo Papievio į sakinio galą ištremiamų tarinių. Ir taip, dėl Papievio pasakojamos istorijos pagaulumo anksčiau ar vėliau tekstas nebeerzina, prie tokio autoriaus įgeidžio (sic!) tiesiog pripranti. Čia, sakyčiau, būtent tokios sakinių konstrukcijos, kai sakiniai tesusideda iš vieno ar dviejų žodžių, nėra įgeidis. Tokia kalba šiuo atveju papildo kūrinį jo naudai. Norėdama geriau išreikšti savo mintį, ieškojau veiksmažodžio „kvėpuoti“ sinonimų – man reikėjo vienu žodžiu nusakyti karštligišką, tankų, trūksmingą kvėpavimą. Lyg saulės rezginys būtų įveržtas skausmingos įtampos. Tokio veiksmažodžio, deja, neradau, bet gal jo esama prancūzų kalboje.
Romanas „Kvėpuoti kitais“ apibūdinamas kaip „pasiklydusios moters istorija“, moters, gyvenančios kitų – savo draugės, kaimynės, vyro, meilužio, auklės – istorijomis. Vis dėlto manau, kad Elena gyvena sava istorija, tiesiog jautrumas aplinkai, jos nuolatinis reflektavimas ir maniakiškas kitų stebėjimas yra būdas jai papasakoti apie save. Sau ar mums – ne taip ir svarbu. Dalia Satkauskytė Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalapyje „rašytojai.lt“ paskelbtame straipsnyje „Literatūrinės prognozės ir tikrovė“ taip įvertina Vilimaitės romaną „Kvėpuoti kitais“: „[...] tikriausiai nepateks į kanoną, bet, mano supratimu, yra tas trūkstamas normalus vidutinis romanas apie komplikuotą rytų europietės integraciją Prancūzijoje.“ Galima retoriškai klausti, kas pakistų, Elenai gyvenant savoje šalyje, nesiekiant pritapti. Juk noras pritapti yra kartu ir nenoras, sumišęs su panieka prancūzams, lygiai su tokia pat panieka žiūrintiems į ją, atvykėlę, „kitą“. Ir ar grįžus į gimtinę dingtų Elenos nepasitikėjimas savimi ir kosminės vienatvės pajauta – savybės, kaip bagažas keliaujančios su jų savininku?
Neatsitiktinai viename paskutinių romano epizodų Elena tampa „kita“ pati sau – tarsi susidvejinusi seka save, sumąsčiusią daryti baisiausia. Istorija išsiriša, grįžta į ištakas ir jau užvertus knygą tęsiasi (kvėpuoja) toliau.
Tekstas publikuotas „Šiaurės Atėnų“ Nr. 17, 2022
Vienas poetas keiksmažodžius poezijoje pavadino „rūgštimi“ – suprask, tokiu stipriu dirgikliu, ne eilėraščio naudai „išdeginančiu“ visą kūrinio esmę, paliekančiu atminty tik tą driokstelėtą necenzūrinį posakį. Perskaičiusi vienos literatūrologės atsiliepimą apie romaną „Kvėpuoti kitais“, tą patį pagalvojau apie gausius ir smulkmeniškus aprangos aprašus, užkliuvusius atsiliepimą rašiusiajai. Ar gali išsamūs drabužių aprašai, kurių gausu Vilimaitės romane, tiek suerzinti, tai yra prozoje tapti ta rūgštimi, išdeginančia visą knygos esmę? Sutikčiau, kad literatūroje su glamūro elementais vertėtų elgtis atsargiai, bet šiuo atveju stoju autorės pusėn – ji aprašinėja prancūzus, kuriems apranga nuo seno yra nedaloma kultūros dalis, kaip įdagas signalizuojanti aplinkiniams apie priklausymą tam tikram visuomenės sluoksniui. Kaip ir maisto ir maitinimosi kultūra.
Minėti elementai man visiškai netrukdė pajusti kito, gilesnio, romano klodo, atsiveriančio įsiskaičius į kapotom sinkopėm aprašytą veikėjos istoriją. Skirtingai nei, tarkim, britė Ticija iš Susannos Kubelkos „Šiandien madam pareis vėliau“, kuri per visą romaną „kaip tikra prancūzė“ praplepa apie savo aprangą, kremus ir kasdienius grožio ritualus, romano „Kvėpuoti kitais“ pagrindinė veikėja Elena net neslepia savo kitoniškumo, nevykėliškumo, priešpriešindama save „savaime žavingoms“ paryžietėms. Ji, ginkdie, nėra ta grožio salone sėdinti damutė (iš atminties cituoju literatūrologės apibūdinimą) ir yra panašesnė į skandinavę nei į lietuvę ar prancūzę: nesipuošia, yra nerangi, nuolat apsipilanti gėrimais, suskeldėjusiom lūpom, dažnai pati sau dvokianti prakaitu. Ir vėl – čia skaitytojas turi būti budrus, nes romane yra kelios vietos, kur veidrodis atsukamas į skaitytoją, bet ne pačios protagonistės, o ją įsimylėjusių vyrų, na, ir vaikų auklės Silvi, kurie vis dėlto reflektuoja priešingą Elenos paveikslą. Pati Elena pasirinkusi gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.
Knygos epigrafui pasitelkta Virginios Woolf romano „Orlandas“ citata „...visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei...“ tarsi sufleruoja skaitytojui ir galimą veikėjos beprotybę, ir kartu jos paneigimą. Nors visame romane Elenos būsena balansuoja tarp kraštutinumų, net isterijos ir beviltiškumo apimtai savo veikėjai autorė palieka peilio aštrumo refleksiją.
Kažkuriame knygos etape protagonistę norisi suimti už pečių ir gerai papurtyti – ji erzina, ji tiesiog užknisa. Bet ar tai nėra gerai parašyto teksto savybė? Ir kas pasakė, kad veikėjai mums turi patikti. Patiko, kad Vilimaitė neduoda jokių lengvinančių įrankių, vengia apibendrinimų ir moralizavimų, kurie padėtų išpainioti sudėtingą Elenos psichologinį portretą. Skaitytojas paliekamas akistatoje su protagoniste labai paprastai užduočiai – ją suprasti arba ne. Ir vėl – ar nesupratimas arba klaidingas supratimas reikštų knygos nesėkmę? Nemanau.
Skaitytojui pateikiamos net kelios siužetinės linijos: Elenos santykiai su motina, jos praeitis, aplinkos matymas, savęs matymas, sapnai, dabartiniai santykiai su aplinkiniais. Viskas tik per pačios veikėjos pojūčių ir supratimo prizmę. Iš jų galima austi tikrąjį Elenos paveikslą, kuris, paradoksalu, tam tikrais bruožais kartais niekuo nesiskiria nuo jos niekinamų „kitų“ savybių. Nenuoširdi, pagiežinga, bijanti rodyti tikrus jausmus arba, apimta isterijos, parodanti išskirtinai neigiamus, Elena per dienų dienas, regis, tik slankioja ir teisia prancūzus, besielgiančius iš esmės taip pat, tik, žinia, turinčius privilegijuotesnę padėtį nei atvykėlė iš Rytų Europos.
Romane Vilimaitė labai vaizdingai perteikia vaikų auginimo ir auklėjimo siužetinę liniją. Pradėdama nuo Elenos motinos despotiškumo, motinų ir dukrų, tėvų ir vaikų liniją autorė tęsia pasakojimu apie protagonistės vyro Vadimo ir kitų prancūzų šeimų elgesį su vaikais, tam tikrą šaltumą, abejingumą, muštrą ir net, sakyčiau, nemeilę.
Elena su dukra – tam tikros sąmokslininkės, svetimoje šalyje teturinčios viena kitą ir besipriešinančios tenykštėms vaikų auklėjimo normoms. Tik dukra daugelyje romano vietų jau identifikuojama kaip „kita“ – „maža prancūzaitė“, ateity virsianti motinos siekiamybe – tikra prancūze.
Elenos santykiai su meilužiu Poliu – viena iš knygos vietų, kuri man asmeniškai pasirodė neįtikinama. Tarsi autorė čia būtų aprašiusi visai kitą moterį ir jos elgseną. Elenai būdingas tam tikras ribiškumas – tiesa, labiau literatūrinis nei patologinis, bet jos elgesys ištikusios aistros akivaizdoje kiek stebino ir neįtikino, tarsi būtų iš kito meilės romano. Gal mano įspūdis klaidingas, bet atrodė, jog pačiai romano kūrėjai ta linija buvo tiek neįdomi, kad ji ėmėsi lengviausio kelio ir su palengvėjimu užbaigė ją, nustebusiam skaitytojui kilojant antakį. Kitoje reminiscencijose atgyjančioje jaunystės meilės ir santykių su būsimu vyru Vadimu istorijoje apstu ir apmaudžių savo banalumu metaforų, kaip antai: „Mes ištrūkome iš minios, ir praeitis tą minutę sudužo į tūkstančius šukių“ (p. 265), „Gyvenimas. Šią minutę jis dūžta į tūkstančius šukių“ (p. 265). Taip pat ir tokių kaip: „Plėšiau jų meilės laiškelius. Trypiau kojomis“ (p. 262), „...beatodairiškai pultų su manim į bedugnę“ (p. 263).
Visai kitas įspūdis kyla skaitant tiesiog maniakišką Elenos įsikibimą – drįsčiau sakyti, net tam tikrą įsimylėjimą – į savo kaimynę „tikrą prancūzę“ Seliną. Gerai aprašytos būsenos, kur kaitaliojasi susižavėjimas, trauka, neapykanta, noras prilygti, pasibjaurėjimas, teisimas ir šuniškas prisirišimas. Pačios Selinos paveikslas pasirodė įtaigus, bet vis dėlto ne toks įdomus kaip, tarkim, senosios Elenos kaimynės Albertinos draugės azijietės Džeinės. Tam tikrų veikėjų figūros šmėkšteli romane tik epizodiškai, bet dėl Vilimaitės talento juos aprašyti sudominant ir suintriguojant net apmaudu, kad jie ir lieka tik vieno epizodo veikėjais. Tiesiog norėjosi, kad romane vėl atsirastų prancūzų mokytoja Lorana, senoji Albertina ir jos draugė Džeinė.
Atskiro vertinimo beveik visuose atsiliepimuose apie „Kvėpuoti kitais“ sulaukia romano kalba. Simpatija vienaip ar kitaip konstruojamam sakiniui turbūt toks pats subjektyvus dalykas kaip simpatija knygos veikėjams. Tarkim, ir šio teksto autorei, ir, žinau, ne vienam skaitytojui pradžioje norėjosi ką nors primušti dėl Valdo Papievio į sakinio galą ištremiamų tarinių. Ir taip, dėl Papievio pasakojamos istorijos pagaulumo anksčiau ar vėliau tekstas nebeerzina, prie tokio autoriaus įgeidžio (sic!) tiesiog pripranti. Čia, sakyčiau, būtent tokios sakinių konstrukcijos, kai sakiniai tesusideda iš vieno ar dviejų žodžių, nėra įgeidis. Tokia kalba šiuo atveju papildo kūrinį jo naudai. Norėdama geriau išreikšti savo mintį, ieškojau veiksmažodžio „kvėpuoti“ sinonimų – man reikėjo vienu žodžiu nusakyti karštligišką, tankų, trūksmingą kvėpavimą. Lyg saulės rezginys būtų įveržtas skausmingos įtampos. Tokio veiksmažodžio, deja, neradau, bet gal jo esama prancūzų kalboje.
Romanas „Kvėpuoti kitais“ apibūdinamas kaip „pasiklydusios moters istorija“, moters, gyvenančios kitų – savo draugės, kaimynės, vyro, meilužio, auklės – istorijomis. Vis dėlto manau, kad Elena gyvena sava istorija, tiesiog jautrumas aplinkai, jos nuolatinis reflektavimas ir maniakiškas kitų stebėjimas yra būdas jai papasakoti apie save. Sau ar mums – ne taip ir svarbu. Dalia Satkauskytė Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalapyje „rašytojai.lt“ paskelbtame straipsnyje „Literatūrinės prognozės ir tikrovė“ taip įvertina Vilimaitės romaną „Kvėpuoti kitais“: „[...] tikriausiai nepateks į kanoną, bet, mano supratimu, yra tas trūkstamas normalus vidutinis romanas apie komplikuotą rytų europietės integraciją Prancūzijoje.“ Galima retoriškai klausti, kas pakistų, Elenai gyvenant savoje šalyje, nesiekiant pritapti. Juk noras pritapti yra kartu ir nenoras, sumišęs su panieka prancūzams, lygiai su tokia pat panieka žiūrintiems į ją, atvykėlę, „kitą“. Ir ar grįžus į gimtinę dingtų Elenos nepasitikėjimas savimi ir kosminės vienatvės pajauta – savybės, kaip bagažas keliaujančios su jų savininku?
Neatsitiktinai viename paskutinių romano epizodų Elena tampa „kita“ pati sau – tarsi susidvejinusi seka save, sumąsčiusią daryti baisiausia. Istorija išsiriša, grįžta į ištakas ir jau užvertus knygą tęsiasi (kvėpuoja) toliau.
Tekstas publikuotas „Šiaurės Atėnų“ Nr. 17, 2022
November 24, 2021
“Pasirenku kol kas gyventi Kituose. Apie save kol kas daug nemąstyti.”
Kvėpuoti kitais.
Kvė – puo – ti ki – tais…
Toks viską apimantis, knygos nuotaiką diktuojantis, pagrindinę veikėją nutapantis pavadinimas. Nesu tinkamesnio regėjusi.
Elena gyvena išsvajotame Paryžiuje. Ir ten ji kvėpuoja kitais.
Stebi aukles vaikų žaidimo aikštelėje. Jos vidinis balsas įgarsina jų mintis.
Stebi kaimynę laiptinėje. Jai grįžus namo, girdi aukštakulnių kaukšėjimą į buto grindis. Įsivaizduoja jos veiksmus, mintis, gyvenimą. Nori tokio paties. Kvėpuoja ja.
Ji – mergina iš Lietuvos. Saigone susipažįsta su savo prancūziškuoju vyru. Vyru, kuris turi ją “išgelbėti”. Nuo savęs pačios. Tikriausiai.
Jie apsigyvena Prancūzijoje. Eifeliais, kruasanais ir šampanu nuklotas gyvenimas. Šeimos pietūs ir vakarienės. Susibėgimai su draugėmis. Būtinai prancūzėmis. Taip, ji norėtų, kad taip būtų. Bet taip nėra.
Pasijusti prancūze. Pasijusti sava. Priimta. Tačiau Paryžius jos neįsileidžia į savo smėlio dėžę.
Autorė, visiems žinoma žurnalistė ir rašytoja Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre, labai greitai nuima visus saldžius filtrus nuo gyvenimo Prancūzijoje. Kultūrų skirtumai, etiketo niuansai, statuso žaidimai – ne kartą teko girdėti apie nepagražintą šios šalies pusę. Prancūzijoje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė su kultūriniais niuansais supažindino. Mano pačios draugė gyvenimu ten dalinosi. O kartą Barselonoje susipažinau su paryžiete, kuriai susižavėjusi ištariau: “Ooo, tikriausiai nuostabu gyventi viename romantiškiausių miestų pasaulyje…”(aha, žinau, taip naiviai pavariau čia). Ji nusijuokė. “Ne, mieloji.” – tarė. – “Tai yra pats neromantiškiausias ir nedraugiškiausias miestas pasaulyje…”
Šioje knygoje tas nedraugiškas Paryžius Eleną stumia nuo savęs. O ji savo elgesiu meistriškai stūmė nuo savęs mane. Skaičiau ir beveik iš proto ėjau, kaip stipriai ji žaidė su mano kantrybe. Kaip sukėlė norą sulįsti į knygos puslapius ir gerai ją supurtyti. “Moterie. Kurk savo gyvenimą! Savo!” norėjosi išrėkti.
Taip taip, skaitomose istorijose neteisinga ieškoti savęs. Bet pripažinkime, tokios knygos, kuriose išjauti tau pažįstamus dalykus, sukelia malonumą. O štai Elenoje nėra nieko savo. Menkos savivertės. Prielipa. Norinti įtikti. Įsibrukti. “Ir aš nežinau, kur man čia pasidėti. Ką man čia suvaidinti. Kas aš, po galais, čia esu.”
O tada aš sąmoningai atsiribojau, nebeieškojau pateisinimo jos elgesiui. Net nebandžiau jos paversti savo drauge. Atsipalaidavau ir ėmiau stebėti. Lygiai tai, kaip ji stebi kitus. Ir staiga pradėjau ją suprasti.
Ji viena. Vieniša. Neišklausyta. Neišmylėta. Neatsipalaiduojanti. Nepaleidžianti. (Ir visame tame – labai mylinti mama). Ieškanti galimybės prisiglausti ir nors kartą pasijausti “Susikibusi. Nieko nebijodama. Išsitiesusi. Tokia viskuo tikra.”
Labai ryškus psichologinis paveikslas. Paveikslas pačios Elenos. Ir paveikslas prancūziškos šeimos – jos ir vyro, vyro tėvų, draugės buvusio vyro ir t.t. Šeimos, kurios ji taip nori.
Net toksiškus santykius ir vaikystės traumas galima užgriebti. Tas dažnai prabylantis Elenos mamos balsas jos galvoje man priminė Instagrame perskaitytą mintį: “Tai, kaip kalbame su savo vaikais, tampa jų vidiniu balsu.” Mama Ina Elenai tikrai juo tapo.
Tekste sapnai mainosi su realybe. Tačiau kiek ta realybė yra reali, ir kiek iškreipta pačios Elenos – paliekama interpretuoti skaitytojui.
Subtilu. Kiek siurrealistiška. Autorė maloniai plukdo tekstu, tad lyg atsvarą sudėtingam veikėjui sukuria organišką visumą. Ačiūdie, nedusina savo metaforomis, išmintimi, improvizacijomis, noru įtikti skaitytojui, kuris kartais justi pirmuose romanų bandymuose.
Nors knygų klubų veiklose nedalyvauju, bet labai rekomenduočiau šią knygą aptarimui. Pačiai būtų įdomu su kitais apie Eleną padiskutuoti.
O aš perskaičiau ir kelias dienas leidau mintims susigulėti. Leidžiu sau paleisti kūrinį ir stebėti – paliko jis man kažką ar ne. O šis tikrai vienas tų, kurie taip iškart neužsimiršta. Man patiko. Ir man labai patiko pabaiga. Tad maloniai lauksiu kitų autorės literatūrinių įkvėpimų.
Gero skaitymo
Kvėpuoti kitais.
Kvė – puo – ti ki – tais…
Toks viską apimantis, knygos nuotaiką diktuojantis, pagrindinę veikėją nutapantis pavadinimas. Nesu tinkamesnio regėjusi.
Elena gyvena išsvajotame Paryžiuje. Ir ten ji kvėpuoja kitais.
Stebi aukles vaikų žaidimo aikštelėje. Jos vidinis balsas įgarsina jų mintis.
Stebi kaimynę laiptinėje. Jai grįžus namo, girdi aukštakulnių kaukšėjimą į buto grindis. Įsivaizduoja jos veiksmus, mintis, gyvenimą. Nori tokio paties. Kvėpuoja ja.
Ji – mergina iš Lietuvos. Saigone susipažįsta su savo prancūziškuoju vyru. Vyru, kuris turi ją “išgelbėti”. Nuo savęs pačios. Tikriausiai.
Jie apsigyvena Prancūzijoje. Eifeliais, kruasanais ir šampanu nuklotas gyvenimas. Šeimos pietūs ir vakarienės. Susibėgimai su draugėmis. Būtinai prancūzėmis. Taip, ji norėtų, kad taip būtų. Bet taip nėra.
Pasijusti prancūze. Pasijusti sava. Priimta. Tačiau Paryžius jos neįsileidžia į savo smėlio dėžę.
Autorė, visiems žinoma žurnalistė ir rašytoja Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre, labai greitai nuima visus saldžius filtrus nuo gyvenimo Prancūzijoje. Kultūrų skirtumai, etiketo niuansai, statuso žaidimai – ne kartą teko girdėti apie nepagražintą šios šalies pusę. Prancūzijoje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė su kultūriniais niuansais supažindino. Mano pačios draugė gyvenimu ten dalinosi. O kartą Barselonoje susipažinau su paryžiete, kuriai susižavėjusi ištariau: “Ooo, tikriausiai nuostabu gyventi viename romantiškiausių miestų pasaulyje…”(aha, žinau, taip naiviai pavariau čia). Ji nusijuokė. “Ne, mieloji.” – tarė. – “Tai yra pats neromantiškiausias ir nedraugiškiausias miestas pasaulyje…”
Šioje knygoje tas nedraugiškas Paryžius Eleną stumia nuo savęs. O ji savo elgesiu meistriškai stūmė nuo savęs mane. Skaičiau ir beveik iš proto ėjau, kaip stipriai ji žaidė su mano kantrybe. Kaip sukėlė norą sulįsti į knygos puslapius ir gerai ją supurtyti. “Moterie. Kurk savo gyvenimą! Savo!” norėjosi išrėkti.
Taip taip, skaitomose istorijose neteisinga ieškoti savęs. Bet pripažinkime, tokios knygos, kuriose išjauti tau pažįstamus dalykus, sukelia malonumą. O štai Elenoje nėra nieko savo. Menkos savivertės. Prielipa. Norinti įtikti. Įsibrukti. “Ir aš nežinau, kur man čia pasidėti. Ką man čia suvaidinti. Kas aš, po galais, čia esu.”
O tada aš sąmoningai atsiribojau, nebeieškojau pateisinimo jos elgesiui. Net nebandžiau jos paversti savo drauge. Atsipalaidavau ir ėmiau stebėti. Lygiai tai, kaip ji stebi kitus. Ir staiga pradėjau ją suprasti.
Ji viena. Vieniša. Neišklausyta. Neišmylėta. Neatsipalaiduojanti. Nepaleidžianti. (Ir visame tame – labai mylinti mama). Ieškanti galimybės prisiglausti ir nors kartą pasijausti “Susikibusi. Nieko nebijodama. Išsitiesusi. Tokia viskuo tikra.”
Labai ryškus psichologinis paveikslas. Paveikslas pačios Elenos. Ir paveikslas prancūziškos šeimos – jos ir vyro, vyro tėvų, draugės buvusio vyro ir t.t. Šeimos, kurios ji taip nori.
Net toksiškus santykius ir vaikystės traumas galima užgriebti. Tas dažnai prabylantis Elenos mamos balsas jos galvoje man priminė Instagrame perskaitytą mintį: “Tai, kaip kalbame su savo vaikais, tampa jų vidiniu balsu.” Mama Ina Elenai tikrai juo tapo.
Tekste sapnai mainosi su realybe. Tačiau kiek ta realybė yra reali, ir kiek iškreipta pačios Elenos – paliekama interpretuoti skaitytojui.
Subtilu. Kiek siurrealistiška. Autorė maloniai plukdo tekstu, tad lyg atsvarą sudėtingam veikėjui sukuria organišką visumą. Ačiūdie, nedusina savo metaforomis, išmintimi, improvizacijomis, noru įtikti skaitytojui, kuris kartais justi pirmuose romanų bandymuose.
Nors knygų klubų veiklose nedalyvauju, bet labai rekomenduočiau šią knygą aptarimui. Pačiai būtų įdomu su kitais apie Eleną padiskutuoti.
O aš perskaičiau ir kelias dienas leidau mintims susigulėti. Leidžiu sau paleisti kūrinį ir stebėti – paliko jis man kažką ar ne. O šis tikrai vienas tų, kurie taip iškart neužsimiršta. Man patiko. Ir man labai patiko pabaiga. Tad maloniai lauksiu kitų autorės literatūrinių įkvėpimų.
Gero skaitymo
May 8, 2022
Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre "Kvėpuoti kitais" tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą - buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje - vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali - nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.
Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos - vyras, vaikas, namai - vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.
Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais - nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?
Už knygą dėkoju leidyklai.
Daugiau apžvalgų - knyguziurkes.com
Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos - vyras, vaikas, namai - vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.
Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais - nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?
Už knygą dėkoju leidyklai.
Daugiau apžvalgų - knyguziurkes.com
November 7, 2021
Iš pat pradžių knyga naudojausi lyg prisiminimų alėja: metro stotelės, gatvių ir restoranų pavadinimai tarsi vedžiojo po pažįstamas vietas ir vaišino ilgesio malšinimu. Bet įpusėjus knygą taip įgriso tie niekur nevedantys, nieko neatskleidžiantys buitiniai verkšlenimai apie bergždžias pastangas įsiteikti, pritapti, bet kokia kaina tapti vietine, kad išsirašau sau medalį už tai, jog perskaičiau iki paskutinio puslapio.
November 22, 2021
ODĖ SUTRIKUSIAI MOTERIAI
Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Vitos Vilimaitės Lefebvre-Delattre romanas „Kvėpuoti kitais“ įtraukia nuo pirmų puslapių: jei yra muzika, pagal kurią norisi šokti, tai šis tekstas yra toks, kurį skaitant norisi rašyti (net jei tai – dienoraštis). Tačiau perprasti kodėl ir įvardinti, kur šio kūrinio magija – man nebuvo lengviausia užduotis.
Prasminga buvo išgirsti, kad autorė nebando tradiciškai atriboti savo asmenybės nuo kūrybinio rezultato, nes nematyti jos pačios tekste neįmanoma. Ir tai liečia ne tiek romano turinį, kuris tam tikra dalimi sutampa su autorės biografija, ar tai, ką vadinčiau stiliumi ar charakteriu, kiek tai, ką pavadinčiau energetiniu parašu.
Taigi šioje knygoje mane sužavėjo ne tiek literatūrinis braižas, kiek autorės matymas, leidžiantis užfiksuoti subtilias detales, niuansus – praktiškai virpesius. Kadangi tokių procesų, skirtingai nei rašymo meistrystės, nelaikau 100% sąmoningais, tai čia tinkamiausias žodis turbūt būtų įžodinimas. Tai tarsi duotybė – kaip fotojuostelės jautrumas šviesai.
Taigi perskaičius knygą, liko jausmas, kad po išoriniu teksto sluoksniu, kurį formuoja paliestos temos, yra kažkas daugiau, ne iš karto ir ne taip paprastai užčiuopiamo. Kažkas, kas yra rezonanse su mane šiuo metu dominančiais klausimais ir sukuria ypatingą sinergiją su skaitiniu.
Jei reiktų apibrėžti šios knygos temų žemėlapį, sakyčiau, kad jos centre – ryšys. Nors pavadinimas kaip raktinį žodį siūlo autonomijos klausimą, tačiau einant per vaikystės traumų, auklėjimo, kutūrinių skirtumų, priklausymo bendruomenei, prisilietimų stokos, identiteto, praturtinančio vs. patvirtinačio bendravimo potemes, bent jau mano požiūriu, priklausomybės nuo santykių ir fiksacijų aspektas praranda dominuojantį svorį.
Terapinėje kultūroje labai lengva išsibarsčiusią, jautrią iki neurotizmo moterį nurašyti kaip nesveiko elgesio modelio (kurį dar labiau paaštrina kultūrinė kaita) kalinę, reikalingą psichologinės intervencijos. Deja, toks požiūris didelę dalį perfekcionizmo komplekso kamuojamų moterų įsuka į niekada nesibaigiančio savęs tobulinimo ratą.
Todėl man jau seniai imponuoja išlaisvinantis Abraham Maslow požiūris – kad neurotizmas yra tobulo prisitaikymo prie žmogų ištikusių gyvenimo aplinkybių išraiška, ir žiūrint iš tokios perspektyvos knygos heroję galima pamatyti kaip tobulą žmogiškąją natūrą, nuogą pozuojančią rašytojai, o per jos kūrinį – ir mums, skaitytojams.
Taigi po šios knygos mažiausiai norisi psichologinių vertinimų, kodėl herojė nėra laiminga ir išvedžiojimų, kas jai trukdo ir kaip ji galėtų tokia tapti (ech, tas įprotis ieškoti receptų). Priešingai – pažinus šią kitais kvėpuojančią heroję, norisi pagarbinti visas moteris už jų autentišką, genų ir gyvenimiškos patirties suformuotą grožį, nepriklausantį nuo to, kokios išdrikusios ir nevertos jos pačios jaučiasi.
Taigi būčiau linkusi apibendrinti, kad ši knyga man yra tik paliudijimas, kad grožis slypi žiūrinčiojo akyse
Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Vitos Vilimaitės Lefebvre-Delattre romanas „Kvėpuoti kitais“ įtraukia nuo pirmų puslapių: jei yra muzika, pagal kurią norisi šokti, tai šis tekstas yra toks, kurį skaitant norisi rašyti (net jei tai – dienoraštis). Tačiau perprasti kodėl ir įvardinti, kur šio kūrinio magija – man nebuvo lengviausia užduotis.
Prasminga buvo išgirsti, kad autorė nebando tradiciškai atriboti savo asmenybės nuo kūrybinio rezultato, nes nematyti jos pačios tekste neįmanoma. Ir tai liečia ne tiek romano turinį, kuris tam tikra dalimi sutampa su autorės biografija, ar tai, ką vadinčiau stiliumi ar charakteriu, kiek tai, ką pavadinčiau energetiniu parašu.
Taigi šioje knygoje mane sužavėjo ne tiek literatūrinis braižas, kiek autorės matymas, leidžiantis užfiksuoti subtilias detales, niuansus – praktiškai virpesius. Kadangi tokių procesų, skirtingai nei rašymo meistrystės, nelaikau 100% sąmoningais, tai čia tinkamiausias žodis turbūt būtų įžodinimas. Tai tarsi duotybė – kaip fotojuostelės jautrumas šviesai.
Taigi perskaičius knygą, liko jausmas, kad po išoriniu teksto sluoksniu, kurį formuoja paliestos temos, yra kažkas daugiau, ne iš karto ir ne taip paprastai užčiuopiamo. Kažkas, kas yra rezonanse su mane šiuo metu dominančiais klausimais ir sukuria ypatingą sinergiją su skaitiniu.
Jei reiktų apibrėžti šios knygos temų žemėlapį, sakyčiau, kad jos centre – ryšys. Nors pavadinimas kaip raktinį žodį siūlo autonomijos klausimą, tačiau einant per vaikystės traumų, auklėjimo, kutūrinių skirtumų, priklausymo bendruomenei, prisilietimų stokos, identiteto, praturtinančio vs. patvirtinačio bendravimo potemes, bent jau mano požiūriu, priklausomybės nuo santykių ir fiksacijų aspektas praranda dominuojantį svorį.
Terapinėje kultūroje labai lengva išsibarsčiusią, jautrią iki neurotizmo moterį nurašyti kaip nesveiko elgesio modelio (kurį dar labiau paaštrina kultūrinė kaita) kalinę, reikalingą psichologinės intervencijos. Deja, toks požiūris didelę dalį perfekcionizmo komplekso kamuojamų moterų įsuka į niekada nesibaigiančio savęs tobulinimo ratą.
Todėl man jau seniai imponuoja išlaisvinantis Abraham Maslow požiūris – kad neurotizmas yra tobulo prisitaikymo prie žmogų ištikusių gyvenimo aplinkybių išraiška, ir žiūrint iš tokios perspektyvos knygos heroję galima pamatyti kaip tobulą žmogiškąją natūrą, nuogą pozuojančią rašytojai, o per jos kūrinį – ir mums, skaitytojams.
Taigi po šios knygos mažiausiai norisi psichologinių vertinimų, kodėl herojė nėra laiminga ir išvedžiojimų, kas jai trukdo ir kaip ji galėtų tokia tapti (ech, tas įprotis ieškoti receptų). Priešingai – pažinus šią kitais kvėpuojančią heroję, norisi pagarbinti visas moteris už jų autentišką, genų ir gyvenimiškos patirties suformuotą grožį, nepriklausantį nuo to, kokios išdrikusios ir nevertos jos pačios jaučiasi.
Taigi būčiau linkusi apibendrinti, kad ši knyga man yra tik paliudijimas, kad grožis slypi žiūrinčiojo akyse
May 4, 2023
3,5/5
Apžvalgą (jokiu būdu ne recenziją! – labiau įspūdžių mišinį) pradedu nuo to, kad autorės talentu neabejoju. Ir romanas, kaip debiutinis, visai neblogas. Tam tikrai skaitytojų daliai jis gali net labai patikti (ypač, jei nebijoma slogios nuotaikos knygų).
Romanas neabejotinai paįvairina šiuolaikinę lietuvišką prozą. Jis teisingai anonsuojamas: pasiklydusios moters istorija. Pridurčiau: ir nelabai psichiškai stabilios moters.
Pavadinimas – įdomi metafora. Autorės teisė rinktis. Niekas negali kvestionuoti. Tekste apibrėžiama taip: „Noriu išgyventi jų istorijas, išgirsti jų balsus. Kvėpuoti kitais“.
Kaleidoskopinė romano struktūra man nebuvo priimtina, bet skaitymui labai netrukdė. Šiek tiek persistengta (padauginta) su vienažodžiais sakiniais, bet kapotas tekstas skaitymui irgi pernelyg netrukdė.
Ar kūrinys reikalavo tokios stilistikos? – mano nuomone, ne. Modernumas dėl modernumo? – Galbūt.
Užkliuvo man ir natūralizmo leksikoje gausa, ir neįtikinantis, staigus pagrindinės herojės Elenos moralinis nuopuolis.
Jeigu skaitysiu kada nors naują autorės romaną, tikiuosi, jame nebus tiek daug žodelių „it“ – juk yra: tarsi, tartum, lyg...
Net nebandau analizuoti herojės būsenų, jausenų, psichinio stovio. Autorius turi teisę kurti ne tipiškus, savotiškus, realybėje retus veikėjų paveikslus. Skaityti apie išimtis net įdomiau. Vieno bijau – jei tokių žmonių, kaip Elena, daug ir jeigu jų daugėja (dėl galybės priežasčių) – baisu. Ir vis dėlto netikiu, kad kitur (nes romanas apie emigrantę) tiek daug lietuvių, kamuojamų nepilnavertiškumo komplekso.
O ir motina Ina, nors tekste minima gan dažnai, man taip ir liko neaiškiu personažu.
„...neturėk didelių iliuzijų, kad šiame mieste atrasi save“ – jau pačioje romano pradžioje herojės tikslą – kaip savęs atradimą – suformuluoja autorė, bet ar yra rezultatas? Deja, ne – tad gali susidaryti įspūdis, kad ne romano parašymas buvo tikslas, o pats procesas (išsiliejimas).
Romanas patriotinis (ne tiesiogiai) – ne vienas skaitytojas, jį perskaitęs, pagalvos: kaip gerai, kad aš namie, Lietuvoje...
Jei romanas ne mano skonio, tai nereiškia, kad jis blogas. Bet vertinti daugiau kaip 7 balais negaliu. Nes tarpais nuobodžiavau, romanas akivaizdžiai per ilgas (kartojasi būsenos, jausenos) trūksta dinamikos.
P.S. Galimiems romano skaitytojams pateikiu trumpą citatą (ji šiek tiek parodo autorės stilių): „Jeigu labai susikaupčiau, labai panorėčiau. Norai veikia. Magnetiniai laukai. Kosminės jėgos. O dar juk turiu istoriją. Galėčiau pasidalinti tarptautine patirtimi“.
Apžvalgą (jokiu būdu ne recenziją! – labiau įspūdžių mišinį) pradedu nuo to, kad autorės talentu neabejoju. Ir romanas, kaip debiutinis, visai neblogas. Tam tikrai skaitytojų daliai jis gali net labai patikti (ypač, jei nebijoma slogios nuotaikos knygų).
Romanas neabejotinai paįvairina šiuolaikinę lietuvišką prozą. Jis teisingai anonsuojamas: pasiklydusios moters istorija. Pridurčiau: ir nelabai psichiškai stabilios moters.
Pavadinimas – įdomi metafora. Autorės teisė rinktis. Niekas negali kvestionuoti. Tekste apibrėžiama taip: „Noriu išgyventi jų istorijas, išgirsti jų balsus. Kvėpuoti kitais“.
Kaleidoskopinė romano struktūra man nebuvo priimtina, bet skaitymui labai netrukdė. Šiek tiek persistengta (padauginta) su vienažodžiais sakiniais, bet kapotas tekstas skaitymui irgi pernelyg netrukdė.
Ar kūrinys reikalavo tokios stilistikos? – mano nuomone, ne. Modernumas dėl modernumo? – Galbūt.
Užkliuvo man ir natūralizmo leksikoje gausa, ir neįtikinantis, staigus pagrindinės herojės Elenos moralinis nuopuolis.
Jeigu skaitysiu kada nors naują autorės romaną, tikiuosi, jame nebus tiek daug žodelių „it“ – juk yra: tarsi, tartum, lyg...
Net nebandau analizuoti herojės būsenų, jausenų, psichinio stovio. Autorius turi teisę kurti ne tipiškus, savotiškus, realybėje retus veikėjų paveikslus. Skaityti apie išimtis net įdomiau. Vieno bijau – jei tokių žmonių, kaip Elena, daug ir jeigu jų daugėja (dėl galybės priežasčių) – baisu. Ir vis dėlto netikiu, kad kitur (nes romanas apie emigrantę) tiek daug lietuvių, kamuojamų nepilnavertiškumo komplekso.
O ir motina Ina, nors tekste minima gan dažnai, man taip ir liko neaiškiu personažu.
„...neturėk didelių iliuzijų, kad šiame mieste atrasi save“ – jau pačioje romano pradžioje herojės tikslą – kaip savęs atradimą – suformuluoja autorė, bet ar yra rezultatas? Deja, ne – tad gali susidaryti įspūdis, kad ne romano parašymas buvo tikslas, o pats procesas (išsiliejimas).
Romanas patriotinis (ne tiesiogiai) – ne vienas skaitytojas, jį perskaitęs, pagalvos: kaip gerai, kad aš namie, Lietuvoje...
Jei romanas ne mano skonio, tai nereiškia, kad jis blogas. Bet vertinti daugiau kaip 7 balais negaliu. Nes tarpais nuobodžiavau, romanas akivaizdžiai per ilgas (kartojasi būsenos, jausenos) trūksta dinamikos.
P.S. Galimiems romano skaitytojams pateikiu trumpą citatą (ji šiek tiek parodo autorės stilių): „Jeigu labai susikaupčiau, labai panorėčiau. Norai veikia. Magnetiniai laukai. Kosminės jėgos. O dar juk turiu istoriją. Galėčiau pasidalinti tarptautine patirtimi“.
December 26, 2021
Bijojau, kad bus per slogi. Per liūdna. Per tamsi. Bijojau apgaubti save negatyvu prieš šventes, kai jo ir taip netrūksta. Bijojau, kad palies per daug stipriai, bijojau atrasti per daug savęs. Dabar, knygą jau perskaičiusi, galiu patvirtint savo spėjimus, kad kūrinys išties slogus ir labai man artimas, tačiau tame pamažu įžvelgiau grožį, o ne baimę. Dabar knygą norisi dėti prie širdies.
Elena Pikar iš pirmo žvilgsnio skųstis gyvenimu tikrai negali: moteris ištekėjusi, turi dukrą ir gyvena meilės šalyje, Prancūzijoje. Tačiau problema tame, kad ten ji nepritampa. Ji bijo būti savimi ir neatitikti kitų norų, bijo būti nesuprasta, bijo būti viena.
Nedrįsdama būti savimi Elena pasirenka derintis prie kitų ir lygintis į aplinkoje esančius žmones. Ji gyvena kitų gyvenimais, kas sukelia netikrumo jausmą. Sutrikusi jauna moteris tolsta ne tik nuo šeimos, bet ir pati nuo savęs. Bandydama įtikti kitiems ji pamažu praranda save ir kyla klausimas, ar dar kada galės pritapti ir gyventi laisvai.
Kokia gražiai parašyta knyga... Visai nesitikėjau tokio sunkaus emociškai, tamsaus, tačiau ta tamsa gražaus teksto. Skaitydamas kūrinį gali nesunkiai įsijausti į Elenos vaidmenį, pajusti jos sutrikimą, iliuzijų kupiną kasdienybę, slegiančią nuotaiką, kylančias problemas bei sunkumus.
Kai kurios temos romane buvo šiek tiek trigerring, bet jų paminėjimas suteikė knygai dar daugiau reikšmės, asmeniškumo, vos ne artumo. Taip pat tai iškelia signalą į viešumą, žinutę tiems, kuriems tenka susidurti su tuo kiekvieną dieną, žinutę, kad jie nėra vieni.
Romanas „Kvėpuoti kitais“ tikrai išskirtinis, perpildytas sunkumo, tačiau svaiginančiai žavaus tikrumo. Kūrinys parašytas puikiai, idealiai perteikia nuotaikas, atmosferą, žodžiais geba pasiekti skaitytojo širdį. Dėl to didžiausias pagyras siunčiu rašytojai.🤍
Šventiniu ar šiaip sunkiu laikotarpiu skaityti nerekomenduočiau, nes paveikti visgi gali, bet jei siela prašo kažko realaus, gilaus, melancholiško, griebkit šį romaną ir ją tikrai pamaitinsit.📖
Elena Pikar iš pirmo žvilgsnio skųstis gyvenimu tikrai negali: moteris ištekėjusi, turi dukrą ir gyvena meilės šalyje, Prancūzijoje. Tačiau problema tame, kad ten ji nepritampa. Ji bijo būti savimi ir neatitikti kitų norų, bijo būti nesuprasta, bijo būti viena.
Nedrįsdama būti savimi Elena pasirenka derintis prie kitų ir lygintis į aplinkoje esančius žmones. Ji gyvena kitų gyvenimais, kas sukelia netikrumo jausmą. Sutrikusi jauna moteris tolsta ne tik nuo šeimos, bet ir pati nuo savęs. Bandydama įtikti kitiems ji pamažu praranda save ir kyla klausimas, ar dar kada galės pritapti ir gyventi laisvai.
Kokia gražiai parašyta knyga... Visai nesitikėjau tokio sunkaus emociškai, tamsaus, tačiau ta tamsa gražaus teksto. Skaitydamas kūrinį gali nesunkiai įsijausti į Elenos vaidmenį, pajusti jos sutrikimą, iliuzijų kupiną kasdienybę, slegiančią nuotaiką, kylančias problemas bei sunkumus.
Kai kurios temos romane buvo šiek tiek trigerring, bet jų paminėjimas suteikė knygai dar daugiau reikšmės, asmeniškumo, vos ne artumo. Taip pat tai iškelia signalą į viešumą, žinutę tiems, kuriems tenka susidurti su tuo kiekvieną dieną, žinutę, kad jie nėra vieni.
Romanas „Kvėpuoti kitais“ tikrai išskirtinis, perpildytas sunkumo, tačiau svaiginančiai žavaus tikrumo. Kūrinys parašytas puikiai, idealiai perteikia nuotaikas, atmosferą, žodžiais geba pasiekti skaitytojo širdį. Dėl to didžiausias pagyras siunčiu rašytojai.🤍
Šventiniu ar šiaip sunkiu laikotarpiu skaityti nerekomenduočiau, nes paveikti visgi gali, bet jei siela prašo kažko realaus, gilaus, melancholiško, griebkit šį romaną ir ją tikrai pamaitinsit.📖
December 20, 2021
Perskaičius knygą, man pagailo pasakotojos Elenos. Didžiają knygos dalį Elena gyvena kitų gyvenimus, nes sunkiai išgyvena praeitį (santykius su mama) ir mintis apie ateity, koks jos įsivaizduojamas gyvenimas turėtų būti.
Keliose knygos vietose Elena lyg praregi, išgirsta pozityvą iš aplinkos, grįžta į dabartį. “Laimė ateina tada, kai pati sau esi Kokybė.” Ji pamato, kad prancūzės “dažosi ir rengiasi sau”. Tačiau tokios mintys Elenai neprigija.
Knyga apžvelgia kokia svarbi yra meilė sau. Kaip toli jos nebuvimas nuveda žmogų į tamsą. Puikus aprašymas, kur neeiti, ir kur dėti daugiau pastangų - meilei sau. Puikus debiutas Vita :)
Keliose knygos vietose Elena lyg praregi, išgirsta pozityvą iš aplinkos, grįžta į dabartį. “Laimė ateina tada, kai pati sau esi Kokybė.” Ji pamato, kad prancūzės “dažosi ir rengiasi sau”. Tačiau tokios mintys Elenai neprigija.
Knyga apžvelgia kokia svarbi yra meilė sau. Kaip toli jos nebuvimas nuveda žmogų į tamsą. Puikus aprašymas, kur neeiti, ir kur dėti daugiau pastangų - meilei sau. Puikus debiutas Vita :)
January 2, 2025
Atgaiva. Talentingai, elegantiškai, įtraukiančiai.
July 6, 2022
Labai labai patiko. Perskaičiau ir visiems pasakoju, va, kokia knyga! Knyga, nuplėšianti kaukes, gana skausminga, bet tokia tikra. Kas nors kartą gyveno užsienyje, supras. Be to, parašyta labai lakoniškai, tuo stiliumi, kai keli žodžiai pasakoja ilgą ir gilią istoriją. Man patinka (ne visiems, žinau, patinka, bet man labai). Daug užduotų, bet neliko neatsakytų klausimų, viskas tarsi ir aišku. Emocija, liekanti pabaigoje? Praturtėjimas. Ką tik perskaičiau labai gerą knygą. Ir norisi taip negyventi, taip nedaryti, kaip šios knygos pagrindinė personažė daro. Bet niekas nėra tobulas ir netgi tas netobulumas šioje knygoje gražus. Rekomenduoju!
December 27, 2021
Puiki knyga, man ji labai surezonavo, viskas buvo labai artima - tas migrantes pasimetimas tarp savo patirties, istorijos, noro ja dalintis ir ilgainiui atėjusio supratimo, kad niekam nesi įdomus ir jei alkūnėmis vietos sau nepasidarysi, tai jos tau ir nebus.
Manau knyga labai aktuali dabartinės diasporos moterims (ir likusiems tevynėje šeimos nariams, kurie nesupranta kodėl jos nesijaučia laimingos migracijoje) - ne emigrantėms, bet ir nebe savoms Lietuvoje, as skaičiau kaip savotišką terapiją - aš ne viena tokia neberandanti savo vidinio centro - galinti būti kuo noriu ir tuo pačiu nežinau kuo. Mes kaip kokios ufonautės su savo iš vaikystės atsineštais brangiais ir autentiškais prisiminimais, kurie suprantami tik mums ir traumomis - sovietai, daugiabučiai, alkoholine aplinka (nebūtinai artima), tuo pačiu esame labai išsilavinusios, išmustruotos, viską galinčios, geromis manieromis, todėl esam išskirtinės, ir ypač žavim tuos pseudo intelektualus, kairiųjų pažiūrų tėvų išaugintus, neo-kapitalistus, enterpreuneurus vyrus, kuriems reikia trofėjų prie jų super diplomų ir tai ne tik Prancūzijoje , bet visame pasaulyje.
Ir ta motinystes tema - būti gera mama mums lietuvėms ne tas pats kas būti “gerai uždirbančia maitintoja” , mes tiek save kalame prie sienos dėl tradicijų, kalbos, papročių išsaugojimo, dėl noro būti idealiomis savo pačių akyse, kad dažnai pamirštam jog laiminga mama = laimingi vaikai, o ypač dukros.
Ir dar ta “draugų-liftų” į visuomenę tema, man labai įdomi, ypač aktuali visame pasaulyje ir gerai aprašyta pasirodė.
žodžiu daug visko surezonavo!
Na gal tik stilius pradžioje kiek sudėtingas buvo - trumpučiai sakiniai nedaugžodžiaujant, paliekant daug vietos fantazijai, bet ilgainiui pripratau ir tada jau tiko!
Manau knyga labai aktuali dabartinės diasporos moterims (ir likusiems tevynėje šeimos nariams, kurie nesupranta kodėl jos nesijaučia laimingos migracijoje) - ne emigrantėms, bet ir nebe savoms Lietuvoje, as skaičiau kaip savotišką terapiją - aš ne viena tokia neberandanti savo vidinio centro - galinti būti kuo noriu ir tuo pačiu nežinau kuo. Mes kaip kokios ufonautės su savo iš vaikystės atsineštais brangiais ir autentiškais prisiminimais, kurie suprantami tik mums ir traumomis - sovietai, daugiabučiai, alkoholine aplinka (nebūtinai artima), tuo pačiu esame labai išsilavinusios, išmustruotos, viską galinčios, geromis manieromis, todėl esam išskirtinės, ir ypač žavim tuos pseudo intelektualus, kairiųjų pažiūrų tėvų išaugintus, neo-kapitalistus, enterpreuneurus vyrus, kuriems reikia trofėjų prie jų super diplomų ir tai ne tik Prancūzijoje , bet visame pasaulyje.
Ir ta motinystes tema - būti gera mama mums lietuvėms ne tas pats kas būti “gerai uždirbančia maitintoja” , mes tiek save kalame prie sienos dėl tradicijų, kalbos, papročių išsaugojimo, dėl noro būti idealiomis savo pačių akyse, kad dažnai pamirštam jog laiminga mama = laimingi vaikai, o ypač dukros.
Ir dar ta “draugų-liftų” į visuomenę tema, man labai įdomi, ypač aktuali visame pasaulyje ir gerai aprašyta pasirodė.
žodžiu daug visko surezonavo!
Na gal tik stilius pradžioje kiek sudėtingas buvo - trumpučiai sakiniai nedaugžodžiaujant, paliekant daug vietos fantazijai, bet ilgainiui pripratau ir tada jau tiko!
November 14, 2021
Vienu žodžiu? Nuvilianti. Pradžioje labai sudomino, buvo įdomu leistis į herojės išgyvenimus, potyrius, atradimus ir nesugebėjimą paleisti praeities gyvenant dabartyje. Tačiau vėliau knyga pradėjo erzinti - tiesą pasakius net nesupratau, ką autorė norėjo ja pasakyti? Kad Prancūzija ir prancūzai užknisa? Kad ne viskas ten taip romantiška? Ta prasme, rimtai? Ar kad moters gyvenimas sudėtingas plėšantis tarp pareigų, norų ir aplinkos? Pati centrinė herojės figūra - nesuvokiama. Vietomis naivi, vietomis kvaila, mėtoma, vėtoma, pasimetus, tačiau daugiau nesuvokiama ir iki galo neatskleista. Autorė bando visą siužetą sumistinti, sutirštinti, skaitytoją įtraukti į sumaištį ir klaidinti, bet rezultatas gaunasi toks, kad herojei ne tik kad nepajauti empatijos, bet ji vietomis nervina. Ir tas nuolatinis prisirišimas, net priklausomybė nuo kitų - ta prasme rimtai? Jai kiek? 12? Knygą perskaičiau, tačiau nesu tikra ar ji buvo verta mano laiko.
Read
December 15, 2021Antipatija nuo pirmo skyriaus. All flash no substance. Rekomenduoju pakylėtos kasdienybės literatūros gerbėjams. Kur kiekviena vyno taurė, kiekvienas plauko kritimas ant kaktos yra reikšmingas. Kur sakiniai trumpi. Kur nulis gyvybės. Kur viskas išlaižyta.
Nesakau, kad knyga yra kažkuo bloga, man tiesiog jau turbūt visai nuvažiavo stogas ir aš su kiekvienu veikalu kuriu kažkokius santykius. Šičia santykis buvo aš einu pro šalį pro kokį nors grožio saloną, kuriame sėdi iščiustyta damutė ir šneka apie protokolą/atrodymą/naujausią statkevičiaus kolekciją. Ne tai, kad su ja kažkas blogai – tiesiog man neįdomu.
Nesakau, kad knyga yra kažkuo bloga, man tiesiog jau turbūt visai nuvažiavo stogas ir aš su kiekvienu veikalu kuriu kažkokius santykius. Šičia santykis buvo aš einu pro šalį pro kokį nors grožio saloną, kuriame sėdi iščiustyta damutė ir šneka apie protokolą/atrodymą/naujausią statkevičiaus kolekciją. Ne tai, kad su ja kažkas blogai – tiesiog man neįdomu.
September 8, 2022
Ko gero viena geriausių lietuviškų knygų šiais metais. Puikiai perteikta dažnos moters psichilogija: gyventi dėl kitų, kvėpuoti kitais, nuolat baimintis ką pagalvos, ką pasakys, kaip atrodys, stengtis pakeisti save pagal menamus standartus...
Didžiausias minusas už tą durną manierą rašyti trumpais sakiniais. Tai erzina ir jokios vertės ar žavesio nepriduoda.
Didžiausias minusas už tą durną manierą rašyti trumpais sakiniais. Tai erzina ir jokios vertės ar žavesio nepriduoda.
September 20, 2022
Tobulai parinktas knygos pavadinimas.
Visiškai įklampino į svetimus gyvenimus ar, tiksliau, į tų gyvenimų įsivaizdavimą.
Visas kūrinys yra tarsi judėjimas link kažkokios nelaimės. Neišduosiu neskkaičiusiems, kaip yra iš tiesų.
Tai tokia ta knygos nuotaika. Na, o temos: emigracija, vienišumas, motinystė, vaikystės traumos. Ir daug Paryžiaus. Čia jau man kilo įtarimų ar ne per daug stereotipų sukišta į kiekvieną pastraipą, ar tikrai tie paryžiečiai tokie. Nesiginčysiu, nes autorė ten gyvena, aš ne. O ir truputis sutirštinimo literatūroj, mano nuomone, nedidelė bėda.
Didesnis minusas yra tas, kad link pabaigos darosi nuobodu. Paprastai man būna atvirkščiai. Autorė užsižaidė tose pačiose situacijose, minčių sraute, poezijoje. Taip prarado savo knygos stiprybę – įtraukimą. Už tai minus visa žvaigždutė. Nes jei klampinti gilyn, tai iki galo.:)
Visiškai įklampino į svetimus gyvenimus ar, tiksliau, į tų gyvenimų įsivaizdavimą.
Visas kūrinys yra tarsi judėjimas link kažkokios nelaimės. Neišduosiu neskkaičiusiems, kaip yra iš tiesų.
Tai tokia ta knygos nuotaika. Na, o temos: emigracija, vienišumas, motinystė, vaikystės traumos. Ir daug Paryžiaus. Čia jau man kilo įtarimų ar ne per daug stereotipų sukišta į kiekvieną pastraipą, ar tikrai tie paryžiečiai tokie. Nesiginčysiu, nes autorė ten gyvena, aš ne. O ir truputis sutirštinimo literatūroj, mano nuomone, nedidelė bėda.
Didesnis minusas yra tas, kad link pabaigos darosi nuobodu. Paprastai man būna atvirkščiai. Autorė užsižaidė tose pačiose situacijose, minčių sraute, poezijoje. Taip prarado savo knygos stiprybę – įtraukimą. Už tai minus visa žvaigždutė. Nes jei klampinti gilyn, tai iki galo.:)
July 24, 2022
Klampi, tamsi istorija. Apie nepamatuotus lūkesčius, iliuzijas, vaikystės stigmas. Pykdanti, liūdinanti ir verčianti diskutuoti, knyga. Apie asmeninės atsakomybės stoką. Neteisingų sprendimų pasekmes.... bet kokiu atveju verta laiko su ja.
November 26, 2022
"Laimė ateina tada, kai esi sau Kokybė. Kai nemiršti dėl jokio Paryžiaus. Jis atšokuoja pats." 💗
October 7, 2022
Nebloga knyga, idomus stilius, tik visiskai neissipildes siuzetas.
Read
September 24, 2024Iš pradžių buvo įdomu tarsi frankofiliškai muselei prasinešti po prancūziškus butus, garderobines, kavines, vakarėlius ir net vaikų darželius. Bet ilgainiui tai nebeatsvėrė depresyvios sąmonės ir pasąmonės kelių ir klystkelių aprašymo.
Kokie JIE paviršutiniški, kokie pasipūtę etiketo vergai! Bet kaip man su jais faina!!! Noriu būti su jais, noriu būti tokia, kaip jie! Jėėė!!! Ne dėl savęs. Dėl mamos - įrodysiu, kad buvo neteisi, atkeršysiu už nemeilę. Dėl dukters - kad ji būtų tikra prancūzė. O ne... Jie manęs nemyli, aš jiems nepatinku... Kokie niekšai - paviršutiniški, pasipūtę etiketo vergai. Ne, nebūsiu tokia kaip jie! Bet bet... Viską darysiu, kad jie mane pamiltų ir priimtų į savo ratą. Atkeršysiu... Įrodysiu... Būsiu...
Begalinė istorija, kuri man baigėsi ties 107 psl.
Ko gero, autorei puikiai pavyko perteikti tą velniavą, kuri kunkuliuoja Elenos galvoje. (Nepavydžiu jos vyrui ir dukrai...) Bet man šito vartoti nesinori, todėl dedu į DNF.
Tai, ką matome kituose, tėra tik mūsų veidrodis, Elena.
Kokie JIE paviršutiniški, kokie pasipūtę etiketo vergai! Bet kaip man su jais faina!!! Noriu būti su jais, noriu būti tokia, kaip jie! Jėėė!!! Ne dėl savęs. Dėl mamos - įrodysiu, kad buvo neteisi, atkeršysiu už nemeilę. Dėl dukters - kad ji būtų tikra prancūzė. O ne... Jie manęs nemyli, aš jiems nepatinku... Kokie niekšai - paviršutiniški, pasipūtę etiketo vergai. Ne, nebūsiu tokia kaip jie! Bet bet... Viską darysiu, kad jie mane pamiltų ir priimtų į savo ratą. Atkeršysiu... Įrodysiu... Būsiu...
Begalinė istorija, kuri man baigėsi ties 107 psl.
Ko gero, autorei puikiai pavyko perteikti tą velniavą, kuri kunkuliuoja Elenos galvoje. (Nepavydžiu jos vyrui ir dukrai...) Bet man šito vartoti nesinori, todėl dedu į DNF.
Tai, ką matome kituose, tėra tik mūsų veidrodis, Elena.
August 2, 2022
2.5 ⭐️
Nepamenu, kada taip kovojau su noru ,,numesti” knygą. Tai toks romanas, kokio tikėčiaus iš leidyklos ,,svajonių knygos”.
Atrodo, kad autorė neturi stiprios istorijos, kurią norėtų papasakoti, todėl stengiasi perteikti jausmus, nuotaiką.
Keliskart pagalvojau, kad jeigu čia būtų knygos vertimas — norėčiau užmesti akį į originalą, bet čia ir yra originalas. Sakiniai, kurie susideda iš vieno/dviejų žodžių visiškai neįtikina, o tik sustiprina jausmą, kad autorė neturi ką papasakoti.
Gyvenime yra daug žmonių, kurie mėgsta pasakoti savo eilines, niekuo įdomias istorijas. Knygą rekomenduoju skaityti tiems, kas mėgsta ir turi kantrybės tų istorijų klausytis.
Nepamenu, kada taip kovojau su noru ,,numesti” knygą. Tai toks romanas, kokio tikėčiaus iš leidyklos ,,svajonių knygos”.
Atrodo, kad autorė neturi stiprios istorijos, kurią norėtų papasakoti, todėl stengiasi perteikti jausmus, nuotaiką.
Keliskart pagalvojau, kad jeigu čia būtų knygos vertimas — norėčiau užmesti akį į originalą, bet čia ir yra originalas. Sakiniai, kurie susideda iš vieno/dviejų žodžių visiškai neįtikina, o tik sustiprina jausmą, kad autorė neturi ką papasakoti.
Gyvenime yra daug žmonių, kurie mėgsta pasakoti savo eilines, niekuo įdomias istorijas. Knygą rekomenduoju skaityti tiems, kas mėgsta ir turi kantrybės tų istorijų klausytis.
July 8, 2024
Artimas ir kartu tolimas Paryžius. Jautri tikroviška istorija narpliojanti egzistencinius gyvenimo klausimus. Knyga, kurią paėmus nesinori paleist, ji tave taip įtraukia. Skaičiau, kvėpavau, išgyvenau, laksčiau, nervinausi kartu su Elena. Labai patiko ne tik turinys, bet ir stilius. Dalinuosi ir labai rekomenduoju, nes tokių reta!
August 26, 2024
Per daug knygoje primakaluota,todėl tarpais net nesuprantau,kur tikrovė ir kur sapnai,net pabaigos nesupratau.Nesupratau,kas pagrindinei herojai buvo sunkiau,prisiminimai išgyventi iš vaikystės su mama ar pritapti svetimoje šalyje,kurioje tavęs neįvertina,nes nesi vietinė ar tiesiog per didelis depresijos lygis su kuriuo jinai negali susitaikyti.
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 26, 2025
Knyga, kuri labai tiksliai perteikia prancūzišką pasaulėžiūrą, elgsenas, mentalitetą, bet viską supina su lietuviškai melancholišku tonu. Puikiai atvaizduotas bandymas pritapti svetimoje kultūroje vis labiau tolstant nuo savęs..
January 6, 2026
Skaitydama klausiau ir klausiau savęs: kaip galima šitaip nemėgti savo protagonistės? Bet čia turbūt ir yra šios knygos stiprybė.
March 23, 2025
"Kvėpuoti kitais", mane sujaudino iki pat sielos gelmių. Pačiame romano gale jaučiau, kaip noriu padėti herojai, nors ji ir atrodė beviltiška būtybė. Elena, kėlė įvairių jausmų šurmulį visoje knygoje. Nesupratau jos požiūrio ir prisirišimo su jai netinkamais žmonėmis, ir to keisto garbinimo...? Pasislėpimo už "Champagne" alkoholio taurės, ir jos varginančio girtumo. Tik, man skaudėjo kaip skauda jai, ir jaučiau jos vidinę kovą. Skaitydama, tarsi jaučiau jos gyvenimo pulsavimą, kartais visai ant siūlo galo. Elena, kvėpuok! Kvė-puok! Net šiurpas eina per kūną, kai skaitai paskutines eilutes.Kvėpavau kartu su ja. Nenorėdama išduoti visos pabaigos, ir istorijos, galiu pasakyti tik tiek kad skaitydama šią knygą žavėjausi kad moteris gali būti visokia, daugialypė, nemėgiama, tikroviška. Rašytoja nepabijojo moters atvaizdo šioje knygoje kuri būtų komplikuota, sudėliota iš daugelio atspalvių, ir iki galo net nesuprasta, nepažinta, galbūt kitiems visiškai svetima. Patiko aprašyti santykiai su žmonėmis, atspindintys kasdienybės realybę. Kalbos išraiška piešia vaizdinius ir leidžia kurti personažus, ir skirtingą atmosferą labai lengvai. Nuostabus jumoro jausmas duoda lengvumo jausmą ir laiko atsikvėpti, gal ne viskas taip tamsu...
Displaying 1 - 27 of 27 reviews