Kažkada čia nutiko toks sutapimas (jei tokių, tikėsime, būna), kad Audrius Ožalas parašė, kad va, bus puiki knyga ir tuo pačiu Phi knygos reklamos pradėjo šmėsčioti tai šen, tai ten. Tai teko užsisakyti iš anksto ir dar vieną kitą bičiulį paraginti, visiškai nenutuokiant apie ką čia bus, bet atrodė gerai. Keliu kepurę, kurios neturiu, prieš leidyklos asortimentą. Dabar šalia Kitų Knygų tai yra mano viena dviejų mėgstamiausių leidyklų.
Trumpam buvo keista kaip čia leidykla, besispecializuojanti filosofinėj literatūroj paima ir leidžia buvusio profesionalaus dviratininko knygą, nes nu kad ir kaip bebūtų, mažai tų sporto profesionalų rašinių yra tokie jau stipriai literatūriniai ir daug labai duodantys (be abejo yra išimčių kaip kad F. Griffin’o “Got Fight” ar pan., bet ten kiek kita kategorija). Tačiau užteko kažkurį šitos niekaip neateinančios žiemos šeštadienio rytą prisėst, atsiverst ir paskaityt pora puslapių (ir iškart aišku užpilt gerą kiekį kavos, kad būtų pažymėta ir matytusi, kad buvo skaitoma) ir visi “kodėl” susidėliojo į vietas.
Jei trumpai tai čia knyga apie važiavimą dviračiu, įvadas į (pagrinde) egzistencializmą, važiavimo dviračiu ir filosofijos sugretinimą, nu bet taip pat dopingą, nusivylimą sportu, depresiją, savižudybę ir taip lengvais potėpiais meilę. Bet tai yra daug daugiau ir keliais sakiniais apie tai neparašysi, kaip ir neparašysi čia posto apie ką yra kokia poezijos knyga ar pan. Taip pat nėra tai ir lengva knyga, bet turbūt to neverta tikėtis, nes ir nagrinėjamos temos nelengvos.
Knygos stuburas - trys draugai, buvę dviračių profesionalai, sugalvoja kelių dienų kelionę dviračiais Kalifornijoje. Pasiruošimas, prisiminimai ir pareflektavimas apie buvusias profesionalaus sportininko dienas ir paskui jau pati kelionė. Bet čia tas stuburas, o nemaža dalis esmės tiesiog išplaukia iš vieno ar kito pasakojimo apie dviračius ir keliavimą jais. Štai žiūrėk idėja apie dviračių sporto individualizmą išauga į atskirą skyrių kur lengvai panagrinėjamas Sartre’as. Kitas skyrius kalba apie laiko rekordus, siekiamus dviračiu ir pamažu kalba transformuojasi į pamąstymus Heideggerio “Būties ir laiko” tema. Visa tai taip gražiai supinta į tokį sklandų pasakojimą, kad pirmuose skyriuose net nepasijunta, kad čia autorius ne tiek ant dviračio sodina, kiek į filosofijos kėdę ir taip lengvai persodina nuo vieno ant kito, kad net pats nepajunti. Tik kažkur įpusėjus knygai susivokiau, kad čia tokia struktūra, toks užmanymas ir truputį apsidžiaugiau tai supratęs.
Dar kas nuostabu šitoj knygoj tai pats rašymo stilius ir kaip kokybiškai ta kalba perteikta lietuviškai. Gal tai, kad ta pilkuma už lango niekaip nesibaigia, buvo irgi vienas faktorių dėl ko taip surezonavo lėtas, ramus, melancholiškas ir kiek liūdnokas pasakojimas apie prasmės paieškas ir kažkiek tų pačių prasmės paieškų beprasmybę.
Labai rekomenduoju, tai dabar mano mėgstamiausia knyga apie dviračių sportą ir transcendenciją, kitos tokios ko gero ir nėra.